Savęs atradimas

TREČIAS SKYRIUS

Žmogus su lietpalčiu pastebėjo Krivošeiną, pasisuko visu korpusu į jį ir įbedė akis.

„Viešpatie, koks primityvus detektyvas! — pasipiktino Krivošeinas. — Vitrinoje sektų mano atspindį ar prisidengtų laikrašciu — ne, spokso, kaip neandertalietis į tarpmiestinį autobusą! Instrukcijų jie, neturi, ar ką? Nors komiksus skaitytų kvalifikacijai pakelti. Išaiškinsi su tokiais nusikaltimą, kaipgi!”

Krivošeiną suėmė pyktis. Jis priėjo prie pat žmogaus.

— Klausykite, kodėl jūsų nepakeičia? Negi sekliams netaikomas septynių valandų darbo dienos įstatymas?

Tas nustebęs pakėlė antakius,

— Valia… — išgirdo aspirantas švelnų baritoną. — Valentinai… nejau tu manęs nepažįsti?

— Hm… — Krivošeinas sumirksėjo, įsižiūrėjo į jį ir švilptelėjo. — Taigi čia… atseit, jūs antrininkas Adomas Herkulis? Sit kas! O aš maniau…

— O… jūs, vadinasi, ne Krivošeinas? Tai yra Krivošeinas, bet… iš Maskvos?

— Tikra teisybė. Na, sveiki… sveikas, Valentinai Adomai, pragaišusi siela!

— Sveikas.

Jie paspaudė viens kitam rankas. Krivošeinas apžiūrinėjo vėjo nugairintą, įdegusį Adomo veidą: jo bruožai buvo grubūs, bet gražūs. „Žiūrėk tu man, visgi Valia gerokai pasistengė”. Tiktai šviesiose akyse po išblukusiomis blakstienomis slypėjo drova.

— Daug dabar bus Valentinų Vasiljevičių Krivošeinų.

— Gali mane vadinti Adomu. Aš pasiliksiu šį vardą.

— Kurgi tu buvai, Adomai?

— Vladivostoke, viešpatie… — tas šyptelėjo, tartum abejodamas, ar turi teisę juCkauti. — Vladivostoke ir netoli jo.

— Ir ką? Puiku! — Krivošeinas su pavydu pasižiūrėjo į jį. — Montavai uostuose įrengimus?

— Ne ištisai. Sprogdinau povandenines uolas. Štai… grįžau dirbti.

— O ar nebaisu?

Adomas pasižiūrėjo Krivošeinui tiesiai į akis.

— Baisu, bet… supranti, man kilo idėja. Užuot sintetinus dirbtinius žmones, „mašinoje motinoje” bandyti perdirbinėti paprastus. Na… panardinti į skystį, paveikti išorine informacija… tur būt, galima, a?

Vis dėlto Adomas drovėjosi, suprato, jog drovisi, ir apma davo, kad per tą drovumą taip nesklandžiai išsakė ilgai brandintą idėją.

— Gera idėja, — tarė aspirantas. Jis dar smalsiau pažvelgė į Adomą. „Iš esmės, ne tokie jau mes ir skirtingi. O gal tai vidinė atradimo logika?” — Tik šitai jau buvo. Valia. Nardino jie į mūsų gimtąją stichiją įvairias kūno dalis. Rodos, jau buvo ir visai pasinėrę.

— Ir kas nors išeina?

— Išeina… tik su paskutiniuoju bandymu dar neaišku.

— Juk tai šaunu! Supranti… juk tai… tuomet galima įvesti į žmogų Meno informaciją, atrenkant ją grįžtamojo ryšio principu… — Ir Adomas, vis taip pat drovėdamasis ir painiodamasis, išdėstė Krivošeinui savo mintis, kaip sutaurinti žmogų, pasitelkus meną.

Aspirantas suprato.

— „…Savo darbe mes turime vadovautis tuo, kad žmogus veržiasi į gėrį, — jis su šypsena pacitavo įrašą iš Krivošreino dienoraščio, — kad niekas ar beveik niekas niekšybių ir kvailysčių nenori ir nedaro sąmoningai, o atsiranda jos iš nesupratimo. Gyvenime viskas sudėtinga, ne iškart suprasi, ar tu elgiesi biauriai, ar ne; šitai aš iš savo patirties žinau. Ir jeigu žmogui suteiktume aiškią, su jo psichika, jo veikla ir poelgiais susišaukiančią informaciją, kas gera, kas bloga, kas kvaila, jeigu jis aiškiai suprastų, kad bet kokia jo niekšybė ar kvailystė anksčiau ar vėliau pagal nerašytą įstatymą atsigręš prieš jį patį, nei jo, nei dėl jo nebūtų ko baimintis. Tokią informaciją galima įvesti ir į „mašiną motiną”…”

— Kaip, ir tai jau išbandė? — nustebo Adomas.

— Ne. Jie tik neaiškiai suprato, kad to reikėtų. Kad be tokios informacijos visa kita neturi prasmės… Taigi tavo idėja labai laiku. Ji, kaip sakoma akademiniuose sluoksniuose, užpildo spragą… Klausyk! — netikėtai įtūžo Krivošeinas. — Ir tu su tokia idėjia vaikščiojai kaip seklys man iš paskos, slankiojai po langais! Negalėjai šūktelti ar įeiti i butą?

— Supranti… — sutriko Adomas, — aš juk maniau, kad tu — tai jis. Praeini pro šalį, nepastebi, dediesi nepažįstąs. Pagalvojau: nenori matyti. Mudviem su juo tuomet taip kvailai išėjo… — Jis nuleido galvą.

— Taip… Ir laboratorijoje nebuvai?

— Laboratorijoje? Betgi aš neturiu leidimo. O dokumentai — Krivošeino, ten jie žinomi.

— O per tvorą?

— Per tvorą?.. — Adomas sumišęs patraukė pečiais — ši mintis jam nė į galvą neatėjo.

— Žmogus puoselėja neregėto drąsumo sumanymus ir idėjas, o gyvenime… dieve mano! — Krivošeinas nepritariamai palingavo galvą. — Kratytis reikia tos atgrasios žmonių bailės — kitaip prapulsime. Ir darbas žus… Na, gerai, — jis padavė jam raktus, — eik tvarkytis, ilsėkis. Kiaurą naktį slampinėjai aplinkui, tai protas!

— O kur… jis?

— Norėčiau aš pats žinoti, kur jis, kas su juo? — Aspirantas paniuro. — Pamėginsiu viską išaiškinti. Vėliau susitiksime. Kol kas, — jis šyptelėjo. — Vis dėlto puiku, kad tu atvažiavai.

„Ne, ne taip lengva žmogų išmušti iš vėžių! — mintyse svarstė Krivošeinas, eidamas į institutą. — Didis darbas, rimta idėja gali pajungti sau viską, priversti užmiršti ir nuoskaudas, ir asmeninius potroškius, ir netobulumą… Žmogus veržiasi į gėrį, viskas teisingai!”

Pro šalį lėkė perpildyti rytmetiniai troleibusai ir autobusai. Viename jų aspirantas pastebėjo Leną: ji sėdėjo prie lango ir išsiblaškiusi žiūrėjo priešais save. Jis stabtelėjo, palydėjo ją žvilgsniu. „Ak, Lena, Lenai Kaip tu galėjai?” Dienoraščio skaitymas aspirantui padarė tokį poveikį, kokio nebūtų padaręs niekam kitam: jis jautėsi tartum šiuos metus būtų išgyvenęs Dneprovske. Dabar jis buvo tiesiog Krivošeinas — ir jam suspaudė širdį, prisiminus, kaip jį (taip, jį!) įskaudino šita moteris.

„…Aš žinau, kur krypsta mūsų tyrinėjimai, nėr ko apsimetinėti: man teks lįsti į baką. Mudu su Kravecu atliekame nedidelius mokomuosius bandymus su savo galūnėmis, neseniai aš skystąja schema netgi suauginau kadai kados nutrauktą kelio raištį ir dabar nebešlubčioju. Visa tai, žinoma, medicinos stebuklas, bet mes juk užsimojome daugiau — perdirbti visą žmogų! Cia smulkintis negalima, mes dar 20 metų pramindžikuosime aplink baką. Ir lįsti reiks būtent man, paprastam natūraliam žmogui, — Kravecui bake jau nebėra kas veikti.

Iš esmės, prieš akis ne „mašinos motinos” išbandymas — savęs. Visos mūsų žinios ir mūsų metodai gero žodžio neverti, je žmogui neužteks valios ir ryžto pačiam pasinerti ir savo kailiu išmėginti informacinių pertvarkymų skystyje.

Žinoma, iš tos krikštinės aš negrįšiu pasikeitęs. Pirma, mes neturime reikiamos informacijos nuodugniam žmogaus organizmo ir intelekto pertvarkymui, o antra, pradžiai to ir nereikia: užtenka išbandyti, ar į „mašiną motiną” galima pilnai įsijungti, įrodyti, kad tai nepavojinga, — na, ir kažką pakeisti savyje. Taip sakant, padaryti pirmąjį apsisukimą aplink Zemę.

Ar tai įmanoma? Ar tai nepavojinga? Ar grįšiu aš iš „krikštytuvės”, iš orbitos, iš bandymo — ar grįšiu? Sudėtingas daiktas „mašina motina”: kiek naujovių joje aptikome, o kaip reikiant jos nepažįstame… Kažkodėl man kelia nerimą didinga mūsų tyrinėjimų perspektyva.

Dabar man pats laikas vesti, štai kas. Velniop apdairų elgesį su Lena! Man jos reikia. Noriu, kad ji biitų su manim, kad rūpintųsi, nerimautų ir bartų, kai grįšiu vėlai, bet kad pirma duotų pavakarieniauti. Ir (kadangi su antrininkų sinteze jau viskas aišku) lai nauji Krivošeinai ateina į pasaulį ne iš mašinos, o gerų, aukštos moralės tarpusavio santykių dėka. Ir lai apsunkina mums gyvenimą: aš — „už”! Vesiu! Kaip man anksčiau tai neatėjo į galvą?

Teisybė, vesti dabar, kai mes ruošiame šį eksperimentą… Ką gi, blogiausiu atveju liks pats tvirčiausias atminimas apie mane — stinus arba duktė. Kažkada žmonės ėjo į frontą, palikdami žmonas ir vaikus, — kodėl man negalima dabar taip pasielgti?

Gal birt, ir ne visai tauru vesti, kai yra tikėtinumas palikti našlę. Tačiau tegu mane pasmerkia tie, kas ėjo ar kas eis tokiu keliu. Tuomet aš prisiimsiu kaltę.”

„Gegužės 12.

— Tekėk už manęs, Lena. Gyvensim drauge. Turėsime vaikų: gražių, kaip tu, protingų, kaip al. A?

— O tu iš tikrųjų laikai save protingu?

— O kas?

— Būtum protingas, nesiūlytum šito.

— Nesuprantu…

— Va, matai. O dar tikiesi protingų vaikų.

— Ne, tu paaiškink, kas yra? Kodėl tu nenori tekėti už manęs?

Ji įbedė į plaukus paskutinį smeigtuką ir pasisuko nuo veidrodžio į mane.

— Dievinu, kai tu šitaip atkiši lūpas. Ak tu, mano Valia! Ak tu, mano rudi! Atseit, subrandinai rimtus ketinimus? Ak tu, mano mielasis!

— Palauk! — aš išsivadavau iš jos glėbio. — Tu sutinki tekėti už manęs?

— Ne, mano brangiausiasis.

— Kodėl?

— Todėl, kad šeimyniniame gyvenime susigaudau kiek geriau už tave. Todėl, kad žinau — nieko gera mudviem neišeis. Tu prisimink: ar bent kartą mes apie ką nors rimta kalbėjome? Šiaip sau — susitikdavome, leisdavome laiką… Prisimink, argi nebūdavo: ateinu pas tave, o tu užsiėmęs savo mintimis, darbais ir nesidžiaugi, dargi nepatenkintas, kad aš atėjau? Žinoma, tu apsimeti, stengiesi kiek įmanydamas, bet juk aš jaučiu… O kas gi bus, kai mes visą laiką būsime drauge?

— Vadinasi… vadinasi, tu manęs nemyli?

— Ne, Valečka, — ji žiūrėjo į mane skaidriomis ir liūdnomis akimis. — Ir nepamilsiu. Nenoriu pamilti. Anksčiau norėjau… Pasakysiu sąžiningai, aš juk tyčiomis su tavim suartėjau. Galvojau: šitas, tylusis ir negražusis, mylės ir brangins… Tu neįsivaizduoji, Valia, kaip man reikėjo šilumos! Tik nesušilau aš prie tavęs. Tu juk mane taipogi nelabai myli… Tu ne mano, aš matau. Tu turi kitą: jos vardas — Mokslas! — Ji piktai nusijuokė. — Irgi prasimanė sau žaisliukų: mokslas, technika, politika, karas, o moteris — šiaip, tarp kitko. O aš nenoriu tarp kitko. Žinoma, mes, bobos — kvaišos: viską priimame rimtai, meilėje nežinome saiko ir niekaip priveikti savęs negalime… — Jos balsas suvirpėjo, ji nusigręžė. — Aš tau vis tiek tai būčiau pasakiusi… Vėl tu apsirikai, Lena!

Beje, smulkmenos niekam nereikalingos. Aš ją išvariau. Šit sėdžiu prie dienoraščio, guodžiuosi… Vadinasi, viskas buvo iš išskaičiavimo. „Gražus bernužėlis — vėjo botagėlis, negražus bernelis — tai plati širdelė.” Užsidek tu taip sukurti sveiką šeimą…

Salta. Oi, kaip šalta!..

„O už ką mane mylėt Fraskitai? Neturiu nė franko…” Nagi liaukis! Lena ne tokia. O kokia? Ir apskritai, ji teisingai pasakė; bene aš pats to nesupratau? Dar kaip! Tik anksčia aš neturėjau nieko prieš — man patiko tokie paviršutiniški ryšiai su ja… „Jūs nieko prieš?” — kaip sako pardavėjos gastronome, vietoj sviesto siCilydamos margariną.

Niekas gyvenime nepraeina veltui. Stai ir aš pats pasikeičiau, viską įsisąmoninau, o ji vis daužosi… Pasidaviau knygiškoms iliuzijoms, keistuolis. Įsigeidžiau sušilti.

Ir tai — viskas. Nieko daugiau mano gyvenime nebebus. Neberastu tokios, kaip Lena. O pigiis meilės ryšiai man ne prie širdies.

Nepanoro Lena tapti mano našle.

Salta…

Mes praradome nuoširdumą, sugebėjimą elgtis, kaip liepia jausmai: mylėti be atodairos — todėl, kad mylime, tikėti — todėl, kad tikime. Gal būt, taip atsitiko todėl, kad per tą nuoširdumą kiekvienas ne sykį nudegėm nagus, arba todėl, kad teatre ir kine mes matome, kaip daromi jausmai, arba kad sudėtingas pats gyvenimas, nes jame reikia viską apmąstyti ir apskaičiuoti, — nežinau. „Sielų švelnumas, išdėstytas į Teiloro eilę…” Išdėstėme…

Dabar mums reikia iš naujo protu suvokti, kokie reikšmingi pilnaverčiai ir stiprūs jausmai žmogaus gyvenime. Ką gi, gal ir gerai, kad tai reikia Įrodyti. Tai galima įrodyti. Ir tai bus įrodyta. Tuomet žmonės įgaus naujovišką, išminties sustiprintą jausmų ir poelgių natūralumą, supras, kad kitaip — ne gyvenimas.

O kolei kas — šalta…

Ak, Lena, Lena, vargše, gyvenimo įbauginta mergaitei Dabar aš, rodos, iš tikrųjų tave myliu.”

Pusę devynių rytą prie naujųjų sistemų laboratorijos priėjo tardytojas Anisimovas. Budintis viršila Golovorezovas sėdėjo pačioje saulėkaitoje fligelio prieangyje, atsirėmęs į duris, ant akių užsmaukta kepure. Aplink pražiotą burną ir per skruostus rėplinėjo musės. Viršila trūkčiojo veido muskulais, bet neprabudo.

— Sudegsite darbe, drauge viršila, — griežtai tarė Anisimovas.

Dežuruotojas iškart nubudo, pasitaisė kepurę, atsistojo.

— Taigi viskas ramu, draugas kapitone, naktį jokių įvykių nebuvo.

— Aišku. Raktus turite?

— Tikrai taip, — viršila ištraukė iš kišenės raktus, — kaip juos man padavė, taip aš juos ir tebeturiu.

— Nieko neįleiskite.

Anisimovas atidarė fligelio duris, užtrenkė jas paskui save. Lengvai orientuodamasis tamsiame koridoriuje, prikrautame dėžių ir prietaisų, surado duris į laboratoriją.

Laboratorijoje jis įdėmiai apsižvalgė. Ant grindų sustingę drebučių pavidalo klanai; apdžiiivę jų kraštai rietėsi į vidų. „Mašinos molinos” šlangai glebiai karojo, apsiviję didžiulius butelius ir kolbas. Lemputės elektroninės mašinos pulte nedegė. Elektros skydo feiritikliai stirksojo, atsikišę į:šalis. Anisimovas dvejodamas įkvėpė kiek pašvinkusį orą, suktelėjo į šoną galvą: „Sit kaip!” Paskiau nusivilko mėlyną Švarką, akuračiai pakabino jį ant kėdės atlošo, pasiraitojo marškinių rankoves ir ėmėsi darbo.

Pirmiausia jis praplovė vandeniu, pakėlė ir pastatė į vietą tefloninį baką, sukišo į jį alangų ataugas ir laidų galus. Paskui apžiūrėjo kabelį — apačioje, grindų ir sienos sandūroje, rado rūgščių išėstą ir apdegusią trumpojo sujungimo vietą; iš ištraukiamosios spintos pasiėmė gumines pirštines, šaltkalvio stale susirado instrumentus, grįžo prie kabelio ir ėmėsi valyti, jungti vieną su kita, vyturiuoti izoliacine juosta apsilydžiusias varines gyslas.

Per keletą minučių viskas buvo padaryta. Anisimovas kvapstydamasis atsitiesė, pasukęs skydo kirtiklius, įjungė elektros energiją. Tyliai suūžė SSM-12 transformatoriai, sušnarėjo dulkių nupūtimo ventiliatoriai, sustaugė, didindamas rotoriaus apsisukimų skaičių, traukos motoras. Elektroninės mašinos pulte pakrikai sužibsėjo žalios, raudonos, mėlynos ir geltonos lemputės.

Iš susijaudinimo kramtydamas apatinę lūpą, Anisimovas pasėmė didžiąją. kolbą vandens iš distiliatoriaus, pripilstė visus butelius; Krivošeino stale susirado laboratorijos žurnalą ir, pasikaitydamas įrašus, į butelius ir į kolbas ėmė berti reaktyvus. Visa tai užbaigęs, lūkuriuodamas sustojo vidury kambario.

Virpanti signalinių lempučių šviesa šokinėjo pulte iš vieno krašto į kitą, iš apačios į viršų ir iš viršaus į apačią — blaškėsi kaip patrakusioje kino reklamoje. Bet palaipsniui netvarkingas mirgėjimas pradėjo virsti laužtinių linijų piešiiniu. Žaliosios tiesės ryškino mėlynąsias ir geltonąsias. Raudonųjų lempučių žybs16 Savcįs alradi]iius 241

niai sulėtėjo, veikiai jos visai užgeso. Anisimovas įtemplai laukė, kad viršutinėje pulto dalyje kaip mat įsižiebs signalas „Stop!” Penkios minutės, dešimt, penkiolika — signalas neįsižiebė.

— Atrodo, veikia… — Anisimovas stipriai pabraukė delnu per veidą.

Dabar reikėjo laukti. Kad veltui nesikamuotų, jis prisipylė kibirą vandens, susirado koridoriuje skudurus ir išplovė grindis. Paskui izoliacine juosta apvyniojo nutrauktų „Monomacho kepurės” laidų galus; perskaitė įrašus žurnale, paruošė dar keliolika tirpalų, pripildė didžiuosius butelius. Daugiau nebebuvo kas veikti.

Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Anisimovas staigiai pasisuko į duris. Įėjo viršila Golovorezovas.

— Draugas kapitone, ten mokslinis sekretorius Chilobokas prašosi įleidžiamas, sakosi, norįs su jumis pakalbėti. Įleisti?

— Ne. Tegu palaukia. Aš taipgi noriu su juo pakalbėti.

— Klausau, — viršila išėjo.

„Ką gi, teks pasišnekėti ir su Hariu, — Šyptelėjo Anisimovas. — Pats laikas jam priminti nesenus įvykius.”

Gegužės 17. O juk pagudravo tuomet Haris Chilobokas,

kad jam, girdi, nesą kada rašyti disertaciją! Pagudravo. Vakar, pasirodo, įvyko išankstinis jo daktaro disertacijos gynimas uždarame mokslinės tarybos posėdyje. Mūsuose, kaip ir daugelyje kitų institutų, tokia tvarka: prieš išleidžiant disertantą į platesnes sferas, jis išklausomas saviškių tarpe. Šiomis dienomis Lenos konstruktorių biure disertacija bus giniaima oficialiai.

Oi, ne be reikalo Haris gudrauja! Cia kažkas ne taip.”

„Gegužės 18. Šiandien aš pabaladojau į langelį, šalia kurio kažkoks instituto poetas, dėl visa ko panoręs likti nežinomas, pieštuku parašė ant sienos:

Aš kaip sykis nusipelnęs. Todėl Johanas Johanovičius įsileido mane į uždarąją skaityklą ir davė susipažinimui egzempli rių t. m. k. H. Ch. Chiloboko disertacijos technikos mokslų daktaro laipsniui įgyti, tema… beje, apie tai — šiukštu.

Na, broliukai… Pirma, minėtoji tema glaudžiai siejasi su tais atminties blokų tyrinėjimais, kuriuos kažkada vykdėme mudu su Valera, ir išeina, kad Haris buvęs vos ne jų autorius ir vadovas; tiesiai tat nepasakyta, bet susiprotėti galima. Antra, aiškiiidamas gautus rezultatus, jis ėmė nepagrįstai spėlioti, įsitraukė į laisvas improvizacijas ir visiškai nusimelavo. Trečia, jo disertacijoje netgi seniai žinomi faktai, nustatyti užsienio sistemotechnikų ir elektronikų, pateikiami po frazės „Tyrimais konstatuota…” Kaipgi šitai praleido miisų mokslinė taryba?.. Gegužės mėnuo, pusė žmonių komandiruotėse ir atostogose.

Ne, tai jam šiaip sau nepraeis.”

„Gegužės 19.

— Tu aritmetiką moki? — paklausė Kravecas, kai aš jam išdėsčiau reikalo esmę ir savo ketinimus.

— Moku, o kas?

— Tuomet skaičiuok: dvi dienos pasiruošimui dalyvauti disertacijos gynime plius gynimo diena… plius mėnuo nervų gadinimo po jos — tu juk ne mažas, žinai, kad tokie pokštai dovanai nepraeina. Kas svariau: mėnuo mūsų tyrinėjimų, kurių rezultatai su laiku paveiks pasaulį labiau, nei visa niidienė technika, ar chaltūriška disertacija, kuri niekam neturės poveikio? Viena daugiau, viena mažiau — ir tiek.

— Mm… taip… o dabar aš tau išdėstysiu kitokią aritmetiką. Stai mudu su tavim vienodi žmonės ir vienodi specialistai, kai kur tu dargi pranašesnis už mane. Bet jei aš dabar nueisiu pas tą patį mokslinį sekretorių Chiloboką ir, ne itin vargindamasis su įrodymais, pareikšiu jam, kad praktikantas Kravecas kvailas, nenutuokia skaičiavimo technikos pagrindų (net aritmetiką menkai teišmano), gadina prietaisus ir slapčiomis geria spiritą… kas bus su praktikantu Kravecu? Lauk iš instituto ir lauk iš bendrabučio. Niekam jis nieko neįrodys, nes jis — tik studentas. Stai tokią pat jėgą, palyginus su mumis, įgis Chilobokas, tapęs mokslų daktaru. Ar įtikinau?

Aš jį taip įtikinau, kad jis tuojau pat leidosi į biblioteką rinkti ištraukų iš neįslaptintų literatūrinių šaltinių.

Galiu dar ir kitaip motyvuoti: mums reikia galvoti ne tik apie tyrinėjimus, — kuomet nors teks ginti atradimą, grumtis,

kad jis būtų tinkamai panaudotas. O šito mes nemokame. Sito reikia mokytis.

Nagi, velniop atsargius motyvus! Galų gale ar gyvenu aš pasaulyje ar man tik taip atrodo?”

„Gegužės 22. Viskas prasidėjo kaip paprastai. Mažojoje KB salėje susirinko nedidelė, bet solidi auditorija. Haris Charitonovičius prisegė prie lentos vatmano lapus su įvairiaspalvėmis schemomis ir grafikais, vaizdinga poza atsistojo šalia ir pasakė nustatytą dvidešimties minučių kalbą. Tie, kuriems buvo leista dalyvauti gynime, klausėsi, jausdami įprastą nesmagumą. Vieni visai nesuprato, apie ką kalbama; kiti kai ką suprato, kai ko ne! treti viską suprato: ir kas tas Haris Chilobokas, ir koks tas jo darbas, ir kodėl jis jį įslaptino… Bet kiekvienas niūriai galvojo, kad nėr ko lįsti į svetimą daržą, pagaliau ir jis pats negi toks tobulas, kad kritikuotų kitus? Įprasti mieguisti samprotavimai, per kuriuos Į mokslą jau prasmuko ne vienas tūkstantis betalenčių ir sukčių.

Haris baigė. Pirmininkaujantis perskaitė atsiliepimus. Malonūs atsiliepimai, nieko nepasakysi (kas gi ims rašyti nemalonius tokiam reikalui?). Išties netikėta man buvo vien tai, kad ir Arkadijus Arkadjevičius parašė atsiliepimą. Po to kalbėjo oficialūs oponentai. Kas toks yra oficialus oponentas, gerai žinoma: norėdamas pateisinti savo vardą, jis nurodo kai kuriuos neišbaigtumus, kai kuriuos neatitikimus, „o apskritai, darbas atitinka… autorius nusipelno. Beje, nemeluosiu: oponentas iš Maskvos labai kvalifikuotai pasišaipė iš visų disertacijos teiginių ir davė suprasti, kad ją galima sumalti į miltus, bet jo užuominos buvo tokios subtilios ir atsargios, kad vargu ar pats Haris jas perprato; „o apskritai, darbas vertas…”

Ir pagaliau: „Kas nori pasisakyti?” Apie tą laiką paprastai visi ima bodėtis tuo, kas vyksta, niekas nieko nenori, disertantas dėkoja — viskas.

Laboratorijos vedėjas V. Krivošeinas giliai įkvėpė ir iškvėpė orą (tuo metu aš įsisąmoninau, kad skandalas bus rimtas) ir pakėlė ranką. Haris Charitonovičius buvo nemaloniai apstulbintas. Aš, kaip ir jis, kalbėjau 20 minučių ir, plėtodamas savo įrodymus, perdavinėjau tarybos nariams žurnalus, monografijas, brošiūras, kur be jokių nuorodų į Chiloboką buvo aiškinami jo ginamieji rezultatai; paskui lentoje iš naujo atvaizdavau j schemą… nesvarbu, kokią būtent: juo labiau, kad vienintelė jos gera savybė buvo „originalumas”, ir įrodžiau, kadangi… tai reikiamo diapazono dažnumais schema nedirbs. Salėje kilo triukšmas.

Po to kalbėjo mokslų kandidatas V. Ivanovas, atskridęs (ne be mano skambučio) iš Leningrado. Jis irgi patikslino prioritetinius duomenis ir išnarpliojo „originaliąją” disertacijos dalį; Valerijaus kalba buvo kupina erudicijos ir aštraus jumoro. Salė dar labiau įsidrąsino, ir prasidėjo!

Mano senas pažįstamas 2albekas Balbekovičius Pšembakovas paprašė Harį patikslinti, kaip schemoje Nr. 2 realizuojama… (apie tai irgi neverta kalbėti). Chilobokas nežinojo kaip, bet mėgino atsiginti smegenis praskiedžiančių tauškalų porcija. Po to įdomią kalbą užvedė kiti KB darbuotojai. Galiausiai pasisakė vyriausiasis KB inžinierius, profesorius ir laureatas… (jo pavardę nerekomenduojama be reikalo minėti). „Man iš pat pradžių atrodė, kad čia kažkas ne taip”, — pradėjo jis.

Žodžiu, nepadėjo Chilobokui gera forma. Sudorojom jo disertaciją kaip šiltą vilną. Į Harį buvo gaila žiūrėti. Visi skirstėsi prie savo darbų, o jis segiojo nuo lentos prašmatnius vatmanus — ir stangrūs lapai susivyniodami mušė jį per ūsus. Aš priėjau padėti.

— Ačiū jau, nereikia, — murmtelėjo Chilobokas. — Ką? Patenkinti? Patys neginate ir kitiems neduodate. Lengvai gyvenate, Valentinai Vasiljevičiau, gamta apdovanojo jus gabumais…

— Nieko sau, lengvai! — apglumau aš. — Atlyginimas dvigubai mažesnis negu jūsų, atostogos — taip pat. O darbų ir rūpesčių ligi ausų…

— Patys sau ir didinate rūpesčius. Kam jums reikėjo veltis į šį reikalą? — Haris, vyniodamas lapus, dėbtelėjo į mane reikšmingai ir piktai. — Apie institutą reikia galvoti, ne vien tik apie save ir apie mane… Na, bet čia ne vieta mums apie tai kalbėti!

Šitaip jau įprasta. Ir vis dėlto; aš dabar stebėtinai gerai jaučiuosi. Toks pojūtis, tarytum būčiau padaręs jei ne reikšmingesnį, tai be abejonės reikalingesnį darbą, negu mūsų atradimas — prispaudžiau biaurybę. Vadinasi, galima? Ir ne taip baisu, kaip atrodė.

Dabar ir rnūsų darbo ateitis kažko nebe taip baimina. Galima įveikti ir ne tokias problemas.”

— O darbui vis dėlto šitai turėjo įtakos… — sumurmėjo Anisimovas-Krivošeinas, stebėdamas „mašiną motiną”. — E, ir kas tik neturi įtakos darbui!

„Gegužės 29. Šiandien buvau iškviestas pas jo šviesybę Azarovą. Jis ką tik grįžo iš komandiruotės.

— Jiis suprantate, ką pridarėte?

— Bet, Arkadijau Arikadjevičiau, juk disertacija…

— Kalba eina ne apie Hario Charitonovičiaus disertaciją, o apie jūsų elgseną! Jūs pakirtote instituto prestižą, ir kaip pakirtote!

— Aš išsakiau savo nuomonę.

— Taip, tačiau kur išsakėte? Kaip išsakėte? Nejau sunku suprasti, kad aukštesnei organizacijai jūs — ne paprastas inžinierius, siekiantis… e-e… suvesti mokslines sąskaitas su kažkuo (na, jau Haris priskiedė!), o Sistemologijos instituto atstovas! Kodėl jūs nepareiškėte savo nuomonės per parengtinį disertacijos gynimą?

— Aš nežinojau apie jį.

— Vis tiek jūs netgi po jo galėjote išsakyti savo nuomonę mano pavaduotojui — į ją būtų buvę atsižvelgta! (Tik jau ne Voltampernovui!..)

— Į ją nebūtų buvę atsižvelgta.

— Aš matau, mudu nesusikalbėsime. Kokie jūsų tolimesni planai?

— Atsisakyti darbo aš nesirengiu.

— Aš jums to ir nesiūlau. Bet man atrodo, kad jums dar anksti vadovauti laboratorijai. Mokslininkas, dirbąs kolektyve, privalo turėti galvoje kolektyvo interesus, šiaip ar taip, bent jau savo veiksmais nepadaryti jam žalos. Spėju, kad artėjančiame konkurse jums bus sunku patekti į laboratorijos vedėjo vietą… Viskas. Aš jūsų nebetrukdau.

Stai taip. Dabar visame institute tik ir girdisi užgaulus kalakutiškas burbuliavimas: „Inžinierius priea kandidatą! Prieš daktarą!” Hario pastangomis reikalas įsivaizduojamas taip, lyg aš būčiau suvedinėjęs sąskaitas su juo. Mini senas mano nuodėmes: papeikimą, avariją Ivanovo laboratorijoje (ūkvedys Matiušinas laksto, tikėdamasis išieškoti iš manęs pinigus už padarytus nuostolius). Susigriebė, kad aš nepristatęs metinės darbo ataskaitos, nors laikas, skirtas 154 temai, baigiasi tik šiais metais. Šneka, ar nereikėtų sudaryti komisijos laboratorijos darbui patikrinti.

Fiktanoriai rėkia, geralinkiai apsidairydami užjaučiamai šnibžda: „Šauniai tu Chiloboką sudirbai… Taip jam, galvijui neraliuotam, ir reikia… Na, dabar tave suės…” Ir patarinėja, kur pereiti. „O jūs užsistotumėte!” — „Nagi, matai… — skėsčioja rankomis kad ir tas pats nuoširdusis vaikinas Fenia Zagrebniakas. — Ką aš galiu? Tai juk ne mano specialybė…”

Vis dėlto atgrasus siauro specialisto gyvenimas. Sotus, aprūpintas, bet atgrasus. Visi gyvybiniai tokio specialisto interesai sutelkti ties kažkokiais pasyviosios atminties elementais, ir ne bet kokiais elementais, o ties kriotronais, ir tai ne ties bet kokiais kriotronais, o plėveliniais, ir tai ne iš bet kokių plėvelių, o tik iš švininių alavinių… Darbininkas, valstietis, technikas, plataus profilio inžinierius, mokytojas ir netgi kanceliarijos raštininkas savo jėgas ir žinias gali pritaikyti daugelyje užsiėmimų, daugybėje įmonių bei įstaigų, o tomis triskart prakeiktomis plėvelėmis domisi vos du trys institutai visoje Sąjungoje. Kur dėtis vargšui Feniai, jei kas? Sėdėk ir nečirkšk… Iš tikrųjų, siaura specialybė — tai būdas sau pavergti.

Todėl mūsuose, siaurų specialistų tarpe, beveik niekad nebūna, kad visi stotų už vieną (išskyrus atvejus, kai tas vienas — Azarovas); visi prieš vieną — kitas reikalas, taip lengviau. Todėl, kai pažeidžiama mokslinė subordinacija, kiekvienąkart ir įsiliepsnoja aistros. „Taip juk kiekvieną galima sukirsti!” — užklykė Voltampernovas. Ir prasidėjo…

Tiek to, iškentėsime. Atlaikysime. Svarbiausia — reikalas atliktas. Aš juk žinojau, kam ryžtuosi. Tik biauru. Nebesitveriu — biauru…”

Anisimovas užgesino papirosą, įsmeigė akis į mašiną. Slangų išsidėstyme kažkas lėtai ir nejuntamai pasikeitė. Jie tarsi įsitempė. Kai kurie susitraukdami virptelėjo. Ir — Anisimovas net krūptelėjo — iš kairiojo tamsiai pilko šjango į bako dugną skambiai paptelėjo pirmasis lašas.

Anisimovas pastatė prie bako kopėtėles, pasilypėjo jomis Pakišo delną po šlangu. Per minutę į delną prilašėjo tiršt auksaspalvio skysčio klanelis. Pro jį, kaip pro padidinamąjį stiklą, ryškėjo odos linijos. Jis sutelkė dėmesį: oda išnyko, apsinuogino raudoni raumenų plaušeliai, balti falangų kauliukai, sausgylių grįžtės… „Ak, jeigu jie būtų tai žinoję ir sugebėję, — atsiduso jis, — bandymas būtų ne taip praėjęs. Nežinojo… Ir tai padarė įtakos.”

Jis šliustelėjo skystį į baką, nusileido ant grindų, nuplovė po kranu ranką. Lašų skambesys iS visų šilangų dabar aidėjo pavasariškai linksmai ir smulkiai.

— Dirba! Stipri gi tu, mašina, — pagarbiai pasakė Anisimovas-Krivošeinas. — Stipri kaip gyvybė.

Jam aiškiai nesinorėjo išeiti iš laboratorijos. Bet, dirstelėjęs į laikrodį, jis ėmė skubintis, apsivilko švarką.

— Labas rytas, Matvejau Apolonovičiau! — džiaugsmingai pasveikino jį Chilobokas. — Jau dirbate? Aš šit jūsų lūkuriuoju, pranešti noriu, — jis prikiš-o ūsus prie Anisimovo ausies. — Vakar į Krivošeino butą šitoji… moteris, jo buvusioji, Jelena Ivanovna Kolomijec, buvo atėjusi, kažką pasiėmė ir išėjo. Ir dar kažkas ten buvo, visą naktį šviesa degė.

— Aišku. Gerai, kad pranešėte. Teisingumas, kaip sakoma, jūsų neužmirš.

— Ką gi, aš visada, prašau. Mano pareiga!

— Pareiga tai pareiga, — Anisimovo balsas pasidarė griežtas. — O ar neskatina jūsų, pilieti Chilobokai, kokie nors kiti, šalutiniai motyvai?

— Tai yra… kokie motyvai?

— Pavyzdžiui, kad Krivošeinas sukirto jūsų daktarinę disertaciją.

Hario Charitonovičiaus veidas akimirką suglebo, bet tuoj pat jame pasirodė nuoskauda dėl žmonijos.

— Tai žmonės, a! Jau suspėjo kažkas praneūti… Na, kas per žmonės pas mus, jūs tik pagalvokite, dievaž! Na, ką jūs, Matvejau Apolonovičiau, kaip jūs galėjote abejoti, aš iš tyros širdies. O ir ne taip jau smarkiai paveikė gynimą Krivošeinas, kaip jums papasakojo. Ten rimtesnių už ji specialistų buvo, ir gyrė daugelis, o jis, aišku, pavyduliavo. Na ir, žinoma, rekomendavo dar padirbėti, nieko ypatinga, greit iš naujo pateiksiu… Na, beje, jeigu jūs manim nepasitikite, žiūrėkite viską patys, mano reikalas — pasakyti, o jūs ten… Viso gero!

— Viso gero.

Haris Charitonovičius atsitolino kaip nesavas: ir iš ano pasaulio jį pasiekia Krivošeinas!

— Smarkiai jūs jį, draugas kapitone! — pritarė viršila.

Anisimovas neišgirdo. Jis žiūrėjo Chilobokui įdurmu.

„…Visada vienas ir tas pats. Nenorom susimąstysi: o ar verta?

Sakyk atvirai, Krivošeinai: juk šis bandymas gali nuvaryti į grabą. Labai paprastai; peržvelk savo paties sėkmingų ir nesėkmingų bandymų statistiką. Mokslas — mokslu, metodika — metodika, tačiau iš pirmo karto niekad kaip reikiant nepasiseka — senas dėsnis. O klaida šiame bandyme — ne sugadintas modelis.

Juk aišku, kad į baką aš karsiuos tiesiog kaip siauras Sio dalyko specialistas. Tokia jau mano specialybė — kaip Penios Zagrebniako kriotroninės plėvelės. Bet galiu ir nesikarti — niekas neprivers… Juokinga: lįsti į tą abejotiną terpę, kuri be niekur nieko tirpdo gyvus organizmus viso labo tik dėl to, kad nevykusiai pasirinkai specialybę!

Dėl žmonių? Galas jų nematė! Ką? Man daugiau negu kitiems reikia? Gyvensiu ramiai, savimi tesirūpindamas. Ir bus gerai.

…Ir viskas pasidarys aišku. Tik aiškumas bus beaistris. Paskučiausias niekšo aiškumas. Ir savo atsitraukimą teks visą gyvenimą teisinti, — kad visi žmonės tokie, ne geresni už tave, o dar blogesni, kiekvienas tik savęs žiūri. Ir teks kuo greičiau atsikratyti visų vilčių ir svajonių apie ką nors geresnio, kad jos tau neprimintų: tu išdavei žmones! Tu juos išdavei ir neturi teisės iš jų laukti nieko gera.

Ir tuomet pasaulyje pasidarys visai šalta gyventi…”

Viršila Golovorezovas kažko klausė.

— Ką?

— Aš sakau, draugas kapitone, ar greit bus pamaina? Juk pradėjau dežuruoti dvidešimt dvi nulis nulis.

— Nejau neišsimiegojote? — linksmai prisimerkęs, dirstelėjo į jį Anisimovas. — Valandą pusantros jums dar teks panuobodžiauti, paskui pakeis — prižadu. Raktus aš pasiimsiu — taip patikimiau. Nieko čionai neleiskite!