Savęs atradimas

KETVIRTAS SKYRIUS

„Mes bėgome per parką po tiesumai; šakose ir miisų ausyse švilpė vėjas. Dangų dengė asfalto spalvos debesys.

Laboratorijoje dvokė įšilusia pelke. Palubės lemputės dujojo rūke. Palei savo stalą aš užmyniau šlangą, kurio anksčiau čia nebuvo, ir atitraukiau koją: šlangas ėmė rangytis!

Kolbos ir buteliai buvo pasidengę pilkomis išpūri į usiomis apnašomis; kas juose darėsi — nesuvaikysi. Iš distiliatorių čiurleno vandens srovelės, termostatuose klapsėjo relės. Tolimajame kampe, kur pro susiraizgiusius laidus, vamzdžius, šlangus jau nebebuvo įmanoma nusigauti, mirkčiojo SSM-12 pulto lemputės.

Slangų pasidarė kur kas daugiau, nei pirma. Mes skverbėmės pro juos lyg pro lianų sąžalynus. Kai kurie šlangai trūkčiojo, varinėdami kažkokius gurvolėlius. Bako sienos irgi apaugo pilkais pelėsiais. Aš nuvaliau juos rankove.

…Auksaspalvėje drumstoje terpėje šmėkšojo žmogaus silueliis. „Dar dubletas? Ne…” Aš Įsižiūrėjau. Vonioje išryškėjo moters kūno kontūrai, ir to kūno aš nebūčiau supainiojęs su jokiu kitu. Prieš mano veidą suposi beplaukė galva.

Kad mašina būtent dabar, kai mudu su dubletu susikirtome dėl Lenos, irgi bandė spręsti tą problemą, buvo kažkokia beĮjrotiška logika. Aš jaučiau baimę ir vidinį protestą.

— Bet… juk mašina jos nepažįsta!

— Užtat tu pažįsti. Mašina ją atkuria pagal tavo atmintį…

Mes kažkodėl prakalbome pašnibždomis.

— Žiūrėk!

Pro pamėkliškus Lenos kūno kontūrus ėmė ryškėti skeletas. Pėdos ukietėjo į baltus pirštikaulius, į sąnarius; pasimatė blauzdų ir kelių kaulai. It didžiulė nariuota kirmėlė išsirietė nugarkaulis, nuo jo išsišakojo šonkauliai, išaugo menčių kirveliai. Kaukolėj pasidarė žymu siūlės, apsibrėžė akiduobės… Nepasakysiu, kad mylimos moters skeletas — malonus reginys, bet aš negalėjau atplėšti žvilgsnio. Mes matėme tai, ko pasaulyje dar niekas nematė: kaip mašina kuria žmogų!

„Pagal mano atmintį, pagal tai, ką aš atsimenu… — karštligišgai mąsčiau aš. — Bet juk to nepakanka. O gal mašina įsisavino bendrus žmogaus kūno sandaros dėsnius? Iš kur — juk aš jų nežinau!”

Kaulai bake pradėjo apaugti vaiskiomis melsvai raudonomis raumenų juostomis ir pynėmis, o šie apsitraukė gelzganais — it vištiniais — riebalais. Raudonu punktyru persiuvo kūną kraujotakos sistema. Visa tai sūpavo tirpale, keitė apybrėžas. Net Lenos veidą nuleistais vokais, pro kuriuos matėsi pavandeniavusios akys, darkė grimasos. Mašina tartum taikstėsi, kaip geriau žmogų sukomponuoti.

Aš perdaug silpnai nusimanau anatomijoje iš viso ir apie moters kūną, skyrium imant, kad įvertinčiau, ar teisingai ar ne mašina kūrė Leną. Bet veikiai pajutau kažką negera. Pečiai, prieš kelias minutes buvę apvalūs, pasidarė kampuoti ir paplatėjo… Kas tai?

— Kojos! — dubletas man skaudžiai suspaudė dilbį. — Žiūrėk, kojos!

Aš žvilgtelėjau žemyn ir pamačiau gyslotas pėdas, kurioms tiktų nebent keturiasdešimt antro numerio batai; suvokus, kas dedasi, mane išpylė šaltas prakaitas: mašina išsėmė informacij apie Leną ir baigia kurti ją mano kūno pavyzdžiu! Aš pasisukau i dubletą: jo kakta taip pat blizgėjo nuo prakaito.

— Reikia sustabdyti!

— Kaip? Išjungti srovę?

— Negalima, tai išdildys mašinos atmintį. Atšaldyti?

— Kad nuslopintume procesą? Nieko nebus, mašina turi didelę šilumos atsargą…

O sudarkytas pavidalas bake darėsi vis ryškesnių apybrėžų. Apie kiiną suviskėjo perregima mantija — aš atpažinau fasoną paprastutės suknelės, su kuria Lena man labiausiai patiko. Mašina su idioto sąžiningumu tempė ją ant savo kūrinio…

— Reikia įsakyti mašinai, įteigti… tik kaip?

— Teisingai! — dubletas šoktelėjo prie stiklo spintelės, paėmė „Monomacho kepurę” ir, nuspaudęs transliacijos mygtuką, atkišo ją man. — Užsidėk ir neapkęsk Lenos. Galvok, kad nori ją sunaikinti… na!

Aš įsikarščiavęs čiupau žvilgantį gobtuvą, pasukaliojau rankose ir grąžinau.

— Nepajėgsiu…

— Tiutiū! Ką gi daryti? Juk t a i neilg trukus atvers akis ir…

Jis standžiai užsimaukšlino gobtuvą ant galvos ir ėmė išsijuosęs rėkauti, mosuodamas kumščiais;

— Sustok, mašina! Sustok tuojau pat, girdi! Tu kuri ne maketą, ne bandomąjį pavyzdį — žmogų! Sustok, kvaiša paskutine! Sustok geruoju!

— Sustok, mašina, girdi! — Aš atsisukau į mikrofonus. — Sustok, antraip mes tave sunaikinsim!

Šleikštu prisiminti tą sceną. Mes, įpratę mygtuko spustelėjimu ar rankenos pasukimu stabdyti ir nukreipti bet kokius procesus, šūkavome, aiškinome… ir kam? — kolbų, elektroninių schemų ir šlangų sankaupai. Tfu! Tai buvo panika.

Mes kažką dar plyšojom atkariais balsais, kai šlangai aplink baką nuo energingų susitraukimų staiga pradėjo tirtėti ir įdaiktintą pavidalą — hibridą aptraukė balta migla. Mes nutilome. Po trijų minučių migla išsiblandė. Aukso spalvos tirpale nebuvo nieko, tik iš bako vidurio į pakraščius sklido mirguliavimas ir blyksniai.

— Fu… — pasakė dubletas. — Anksčiau aš kažkaip nesuvokdavau protu, kad žmogų septyniasdešimt procentų sudaro vanduo. Dabar suvokiau…

Mes nusigavome prie lango. Nuo drėgnos tvankos mano kūnas apsinešė lipniu prakaitu. Aš atsiklasčiau marškinius, dubletas padarė tą patį. Vakarėjo. Debesys danguje išsiskirstė. Instituto korpuso stikluose priešais mus kaip niekur nieko atsispindėjo purpurinis saulėlydis. Taip jis atsispindėjo kiekvieną giedrą dieną: vakar, prieš mėnesį, metus — kai šito dar nebuvo. Gamta dėjosi, kad nieko neįvyko.

Man prieš akis stovėjo perregimais audiniais apsitraukiantis skeletas.

— Tos anatominės detalės, tos grimasos… brr! — pasakė dubletas, dribdamas į kėdę. — Man kažkodėl ir Leną praėjo noras matyti.

Aš nutylėjau, nes jis išsakė mano mintį. Dabar jau viskas praėjo, bet tada… viena, žinoti, tegu ir detaliai, kad tavo moteris iš mėsos, kaulų ir vidurių, kitas dalykas — pamatyti tai.

Aš ištraukiau iš stalčiaus laboratorijos žurnalą, peržvelgiau paskutinius įrašus — striuki ir neturiningi. Jule smulkiai užrašinėj i tik tuomet, kai bandymas vyksta, kaip sumanei arba padori idėja ateina į galvą; o čia buvo:

„Balandžio 8. Iškodavau skaitmenis, 860 eilučių. Nesėkmingai.

Balandžio 9. Iškodavau penkių rulonų skaičius pasirinktinai. Nieko nesupratau. Kažkokia šizofrenija!

Balandžio 10. Iškodavau — rezultatas tas pats. Įpyliau papildomai į kolbas ir butelius: į 1, 3 ir 5 nr. po 2 1 glicerino; į 2 ir 7 nr. — po 200 ml tiošlapalo; į visus — po 2–3 1 distiliato.

Balandžio 11. „Streptocido striptizas su streptokokų tirtuliu.” Na — viskas…”

O dabar paimsiu parkerį ir užrašysiu: „Balandžio 22. Kompleksas atgamino mane, V. V. Krivošeiną. Krivošeinas Nr. 2 sėdi greta ir kasosi pasmakrę.” Anekdotas!

Ir staiga mane užplūdo šėtoniško išdidumo banga. Atradimas juk yra — ir koks! Jis apima ir sistemologiją, ir elektroniką, ir bioniką, ir chemiją, ir biologiją, viską, ką norite, dar kažką daugiau. Ir padariau jį — aš! Kaip padariau, kokiu būdu man tat pavyko — antraeilis klausimas. Svarbiausia: aš! Aš!. Dabar tik pakviesti Valstybinę komisiją ir pademonstruoti, kaip bake susikuria naujas dubletas… Įsivaizduoju, tai ištįs visų veidai! Ir pažįstami dabar jau tikrai sakys: „Na tu ir skėleii”, sakys: „Va tau ir Krivošeinas”! Ir Voltampernovas atkurs ži rėti… Aš pajutau nenumaldomą norą sukikenti; jei ne pašnekovas, būčiau nesusitvardęs.

— Ką ten pažįstami, Voltampernovas, — išgirdau aš savo balsą ir neišsyk supratau, kad tuos žodžius ištarė dubletas. — Tai, Valekai, Nobelio premija!

„O ir tikrai: Nobelio! Portretai visuose laikraščiuose… Ir Lena, nūn į mane žiūrinti kiek iš aukšto — žinoma, ji graži, o aš ne! — tuomet supras… Ir eilinė pavardė — Krivošeinas (kartą aš ieškojau įžymių bendrapavardžių enciklopedijoje — ir neradau: Krivollykų yra, Krivonogų yra, o Krivošeinų nėra) skamlbės griausmingai: Krivošeinas! Tas pats!. ”

Nuo tų minčių aš pasijutau nemaloniai. Garbėtroškiškos svajos pranyko. Iš tikrųjų: kas gi bus? Ką toliau daryti su tuo atradimu?

Aš trenksmingai užverčiau žurnalą.

— Tai ką, gaminsim į save panašius? Surengsim Krivošeinų dempingą? Beje, galima ne vien Krivošeinų, jei ką nors kitą Įrašysim į mašiną… Velniai žino kas! Kažkaip visa tai… ant jokio kurpalio nelenda.

— M-taip. O viskas buvo ramu tylu… — dubletas pasukiojo galvą.

Taigi, viskas buvo tylu ramu… „Gražus oras, mergaite. Į kurią jūs pusę?” — „Į priešingą!” — „Ir man tenai, o kaip jūsų vardas?” — „O kam jis jums?” — na ir taip toliau, ligi pat Santuokų rūmų, gimdymo namų, diržų sūnui už katę, užmuštą iš timpos, ir neapkenčiamos „Zoologijos” deginimą, jam baigus septynias klases. Kaip gerai pasakyta Dneprovsko CBAĮ kontoros pirmininko straipsnyje: „Seimą yra giminės pratęsimo ir valstybės gyventojų skaičiaus didinimo priemonė”. Ir staiga — tegyvuoja mokslas! — atsiranda konkurencinė priemonė: įberiame ir įpilame reaktyvų, įsigiję pagal Vyriausios chemijos prekybos valdybos preiskurantą, per daviklių sistemą įvedame informaciją — gauname žmogų. Be to, subrendusį, paruoštą gyvenimui: su raumenimis ir inžinieriaus kvalifikacija, su įpročiais ir gyvenimo patyrimu… „Išeina, mes kėsinamės į visa, kas žmogiškiausia žmonėse: į meilę, į tėvystę ir motinystę, į vaikystę! — Mane pradėjo krėsti šiurpas. — Ir išsimoka. Išsimoka — štai kas baisiausia mūsų racionalistiniame amžiuje!”

Dubletas pakėlė galvą, jo akyse atsispindėjo nerimas ir sumaištis.

— Klausyk, bet kodėl baisu? Na, dirbome, tiksliau, tu dirbai. Na, padarei bandomąjį įrenginį, o su juo — atradimą. Žmogaus sintezė iš informacijos — karšta alchemikų svajonė. Praplečia miisų supratimą apie žmogų kaip informacinę sistemą… Na ir labai malonu! Kitados karaliai dosniai asignavo tokius darbus… teisybė, paskui kapojo galvas belaimiams tyrėjams. Pagalvojus — gerai ir darė: nepajėgi — nesiimk. Bet mums juk nieko blogo neatsitiks. Dargi priešingai. Kodėl gi taip baisu?

„Todėl, kad dabar ne viduriniai amžiai, — atsakiau aš sau. — Ir ne praeitas amžius. Ir net ne XX amžiaus pradžia, kai viskas buvo priešakyje. Tuometiniai atradėjai turėjo moralinę tei-” sę paskiau skėstelti rankomis: girdi, nežinojome, kad taip biauriai išeis… Mes, jų laimingi palikuonys, tokios teisės neturim. Tocfl, kad mes žinome. Todėl, kad jau visko būta.

…Visko biita. Buvo dujų atakos — pasitelkus mokslą, Maidanekai ir Osvencimai — pasitelkus mokslą, Hirosima ir Nagasakis — pasitelkus mokslą. Globalinių karų planai — pasitelkus mokslą, pritaikius matematiką. Nedideli karai — irgi pasitelkus mokslą… Nuo pastarojo pasaulinio karo praėjo dešimtmečiai: nuvalėme griuvėsius, užstatėme gaisravietes, sutrūnijo ir susimaišė su žeme 50 milijonų lavonų, užgimė ir užaugo nauji šimtai milijonų žmonių — o karo atminimas nenyksta. Atsiminti baisu, o užmiršti dar baisiau. Nes tai netapo praeitim. Liko žinojimas: žmonės tai gali.

Atradėjai ir tyrinėtojai — viso labo tik savo dalyko specialistai. Kol išplėšia iš gamtos naujas žinias, jiems tenka padėti tiek darbo ir išradingumo, kad apmąstymams ne pagal specialybę — kas iš to išeis gyvenime? — nebelieka nei jėgų, nei minčių. Ir tuomet subėga tie, kam tai „pagal specialybę”: žmogiūkščiai, kuriems bet koks išradimas ir atradimas — tik nauja priemonė seniems tikslams — valdžiai, turtams, įtakai, pagarbai ir perkamiems malonumams — pasiekti. Jeigu jiems duosi mūsų metodą, jie jame pamatys tik vieną „naujovę” — išsimoka! Dubliuoti garsius dainininkus, aktorius ir muzikantus? Ne, neišsimoka: plokšteles ir atvirukus gaminti pelningiau. Betgi išsimokės masiniu tiražu gaminti tam tikros paskirties žmones: rinkėjus politiniam priešininkui įveikti (rentabiliau, negu švaistyti šimtus milijonų įprastai rinkiminei kampanijai), moteris viešiesiems namams, deficitinių specialybių darbininkus, virštarnybinius kareivius… galima ir romesnius, vienpusiškai išvystyt gabumų specialistus, kad darytų naujus išradimus ir nesikištų ne į savo reikalus. Tam tikros paskirties žmogus, žmogus-daiktas — kas begali būti blogiau? Kur dedame atlikusius paskirtį, atitarnavusius daiktus ir mašinas? Perlydome, į laužą, po presu, į šiukšlyną. Na ir žmones-daiktus galima ten pat.”

— Bet juk taip yra tenai… — dubletas neaiškiai parodė ranka. — Pas mus visuomenė neleis.

„O negi pas mus nėra žmonių, pasiruošusių panaudoti viską: nuo komunizmo idėjų iki melagingų radijo laidų, nuo tarnybinės padėties iki klasikų citatų, — kad išsikovotų gerą gyvenimą, svarią padėti, o paskui dar geresnį gyvenimą, ir dar, ir dar, bet kokia kaina? Žmonių, kurie menkiausią pasikėsinimą į jų privilegijas taikstosi išaiškinti kaip visuotinę katastrofą?”

— Yra, — kinktelėjo dubletas. — Ir vis dėlto žmonės — iš esmės gera liaudis, kitaip pasaulis seniai būtų virtęs kits kitą kandžiojančių padugnių kamuoliu ir žuvęs be jokio termobranduolinio karo. Bet… Juk be smulkių gamtinių nemalonumų — potvynių, žemės drebėjimų, virusinio gripo — dėl visų savo vargų, neišskiriant nė pačių siaubingiausių, žmonės patys kalti. Kalti, kad pakluso, kai nereikėjo paklusti, sutiko su tuo, kam reikėjo priešintis, laikėsi nuošaliai. Kalti, kad dirbo darbą, už kurį daugiau moka, o ne tą, kuris reikalingas visiems žmonėms ir jiems patiems… Jeigu didžiuma žmonių Žemėje derintų savo darbus ir užsiėmimus su-žmonijos interesais, mums nebūtų ko baimintis dėl to atradimo. Bet taip nėra. Ir todėl… pasipainiotų pavojingai arti jo bent vienas įtakingas ir sumanus šunsnukis — mūsų atradimas virstų pabaisa.

Nes moksliniai atradimai pritaikomi vien tik technikoje. Kažkada techniką žmogus išgalvojo kovai su gamta. Dabar ją lengva panaudoti žmonių kovai prieš žmones. O ta linkme vystoma technika neišsprendžia jokių problemų, tik daugina jas. Kiek dabar pasaulyje mokslo, technikos, socialinių problemų vietoj vienos, išspręstos prieš du dešimtmečius — kaip sintetinti helį iš vandenilio?

Paleisim mes savo atradimą į pasaulį — ir gyventi pasidarys dar baisiau. Ir nusipelnysim „šlovę”: kiekvienas žmogus tiksliai žinos, ką ir už ką prakeikti.

— Klausyk, o gal… ir tikrai? — pasakė dubletas. — Nieko mes nematėme, nieko nežinome. Užteks žmonėms siaubing atradimų, lai susidoroja bent su esamais. Išjungsim įtampą, užsuksim čiaupus… A?

„Ir išsyk — jokios problemos. Suvartotus reaktyvus nurašysiu, su darbu kaip nors atsiskaitysiu. Ir imsiuosi ko nors paprastesnio, nekaltesnio…”

— O aš išvažiuosiu į Vladivostoką įrengimų uostuose montuoti, — pasakė dubletas.

Mes nutilome. Už lango vii-š juodų medžių žėrėjo Venera. Kažkur vaiko balsu skundėsi katė. Parko tyloje karojo aukšta staugianti gaida — tai Lenkos KB vyko stendiniai naujo variklio bandymai. „Darbas juda. Ką gi, viskas teisingai; 41-ieji metai neturi pasikartoti… — aš galvojau apie tai, norėdamas nuvilkinti sprendimą. — Giliose šachtose sprogsta plutonio ir vandeniliites bomtoos — gerai apmokamiems įmokslininkams ir inžinieriams būtina tobulinti branduolinį ginklą… O nuo betoninių aikštelių ir iš betono šulinių visuose planetos kampeliuose žiūri į dangų smailianosės raketos. Kiekviena nutaikyta į skirtą objektą, elektronika jose įjungta, skaičiavimo mašinos jas nepaliaujamai zonduoja „testais”: ar nėra kur gedimo? Mundiruoti technikai beregint atjungia elektroninį bloką, lig tik baigiasi bandymais nustatytas jo patikimumo laikas, išima jį iš lizdo ir mitriai, darniai, tartum štai tuoj prasidės karas, kuriame reikia suskubti nugalėti, į tuščią lizdą įstumia naują bloką. Darbas juda.”

— Nesąmonė! — pasakiau aš. — Žmonija daug kam nepribrendo: branduolinei energijai, kosminiams skridimams — ir kas? Atradimas — tai objektyvi realybė, jam neužkirsi kelio. Ne mes, tai kiti prisikas — pradinė bandymo idėja paprasta. Tu tikras, kad jie su atradimu geriau tvarkysis? Aš — ne… Todėl reikia galvoti, ką padarius, kad šis atradimas netaptų grėsme žmogui.

— Keblu… — atsiduso dubletas ir pakilo. — Aš pažiūrėsiu, kas ten bake dedasi.

Po akimirkos jis grįžo persimainiusiu veidu.

— Valia, ten… ten tėtis!

Radistai žino tikrą ženklą: jei sudėtinga elektroninė schema surinkta išsyk pradeda veikti, gero nelauk. Jei ji išbandant neims gurti, tai užtrauks gėdą konstruktoriams prieš priėmimo komisiją; jei komisiją praeis — serijinėje gamyboje ims aiškėti trūkumas po trūkumo. Silpna vieta visuomet iškils aikštėn.

Mašina užmanė nustatyti informacinę pusiausvyrą jau nebe tarp savęs ir manęs, tiesioginio informacijos šaltinio, o tarp savęs ir viso pasaulio, visos informacinės aplinkos, apie kurią iš manęs sužinojo. Todėl ėmė materializuotis Lena, todėl pasirodė tėvas.

Todėl darėsi ir visa kita, per ką mes su dubletu plušėjome be poilsio ištisą savaitę. Toji mašinos veikla buvo ankstesnės loginio vystymosi linijos tąsa; bet techniškai tat buvo mėginimas netinkamomis priemonėmis. Vietoj „pasaulio modelio” bake išėjo klejonė…

Negaliu rašyti apie tai, kaip bake ėmė rastis tėvas, — baisu. Taip jis atrodė mirties dieną: sudribęs senis plačiu nuskustu veidu, išretusi plaukų žilė aplink kiaušą. Mašina pasirinko patį paskutinį ir patį slogiausią prisiminimą apie jį. Merdėjo jis mano akyse, jau liovėsi alsavęs, o aš vis stengiausi atšildyti stingstantį kūną…

Paskui man kelissyk sapnavosi vienas ir tas pats sapnas: aš iš visų jėgų trinu šaltą pačiupinėti tėvo kūną — ir jis šyla, tėtušis ima alsuoti, iš pradžių su pertrūkiais, agoniškai, paskui įprastai, — atveria akis, keliasi iš patalo. „Sunegalavau bent kiek, sūnau, — sako atsiprašančiu balsu. — Bet viskas tvarkoj.” Tas sapnas buvo lyg atvirkščia mirtis.

O dabar mašina kūrė jį, kad jis dar kartą mirtų mūsų akivaizdoje. Protu mes suvokėme, kad čia joks tėtušis, o eilinis informacinis hibridas, kuriam negalima leisti susiformuoti; juk nežinia, kas tai bus — lavonas, išprotėjusi būtybė ar dar kažkas. Bet nei dubletas, nei aš nesiryžome užsidėti „Monomacho kepurę”, sukomanduoti mašinai: „Ne!” Mes vengėme žiūrėti į baką ir į viens kitą.

Paskui aš priėjau prie skydo, truktelėjau kirtiklį. Laboratorijoje pasidarė tamsu ir tylu.

— Ką tu darai? — dubletas šoko prie skydo ir įjungė elektroenergiją.

Kondensatorių filtrai per tą sekundę nespėjo išsikrauti, mašina veikė. Bet bake viskas išnyko.

O paskui bake išvydau visą savo atminties chaosą: botanikos mokytoją 5-oje klasėje Jelizavetą Moisejevną; mergaičiukę Klavą iš tų pačių laikų — vaikėziškų jausmų objektą; kažkokį senų dienų pažįstamą poetišku profiliu; Kišiniove, turguje, probėg,šmais matytą moldavą vežėją… nuobodu vardyti,

Tai buvo ne „pasaulio modelis”: visa, kas susidarydavo bake, būdavo miglota, fragmentiška, kaip ir tai, kas susikaupia užmaršioje žmogaus atmintyje. Jelizavetos Moisejevnos, pavyzdžiui, nusisekė tik mažytės griežtos akutės po amžinai surauktais antakiais, o iš moldavo vežėjo suvis liko tik avikailio kepurė, užsmaukta ant pat ūsų…

Miegoti mes eidavome paeiliui. Vienam tekdavo dežuruoti prie bako, kad suspėtų laiku užsidėti „kepurę” ir „įsakyti” mašinai; „Ne!”

Dubletas pirmutinis susiprotėjo kyštelti į skystį termometrą (smagu buvo žiūrėti, koks patenkintas jis pasijuto po pirmo savarankiško kūrybinio akto!). Termometras rodė 40 laipsnių.

— Karštine sergančio kliedesys…

— Reikia jai duoti karščio mažinamųjų, — leptelėjau aš pusiau juokais.”

Bet gerai pagalvoję, mes ėmėme į visus mašiną maitinančius butelius ir kolbas berti chininą. Temperatūra nukrito iki 39 laipsnių, tačiau kliedesys nesiliovė. Dabar mašina kombinavo pavidalus kaip biauriame sapne: instituto pirmojo skyriaus viršininko Kliapo veidas palengva įgavo Azarovo bruožus, tam staiga ėmė želti chilobokiški ūsai…

Kai temperatūra nukrito iki 38 laipsnių, bake pradėjo rodytis plokšti — kaip ekrane — politinių veikėjų, kino artistų, gamybos pirmūnų drauge su sumažinta Garbės lenta, Lomonosovo, Faradėjaus, garsios mūsų mieste estrados dainininkės Marijos Trapezund pavidalai. Tie dvimačiai šešėliai — tai spalvoti, tai juodai balti — akimirksniu iškildavo, tverdavo keletą sekundžių ir išsisklaidydavo. Atrodė, kad mano atmintis baigia išsisemti.

Šeštą ar septintą dieną (mes pametėme dienų skaičių) auksaspalvio skysčio temperatūra sumažėjo iki 36,5,

— Norma! — Ir aš nukiūtinau išsimiegoti.

Dubletas liko budėti.

Naktį jis ištuskino mane.

— Kelkis! Ten mašina akutes rodo, einam.

Pro miegus aš pasiunčiau jį velniop. Jis išpylė ant manęs puoduką vandens. Teko eiti.

…Iš pradžių man pasirodė, kad bako skystyje plūduriuoja kažkokie burbulai. Bet tai buvo akys — balti rutuliukai su vyzdžiu ir rainele. Jos atsirasdavo bako gelmėje, išnirdavo, sprau davosi prie perregimų sienų, sekė mūsų judesius, SSM-12 pulto lempučių mirkčiojimą: žydros, pilkos, rudos, žalios, juodos, rausvai geltonos, arkliškos — didžiulės, su violetiniais vyzdžiais, kaliniškos — žibančios, su tamsiais vertikaliais plyšiais, juodi paukštiški karoliukai… Čion, tur būt, susitelkė akys visų žmonių ir gyvulių, kuriuos man teko matyti. Būdamos be vokų ir blakstienų, jos atrodė nustebusios.

Paryčiu akių ėmė rastis ir šalia bako: atgiję šlangai pradėjo leisti raumeningas ataugas, užsibaigiančias vokais ir blakstienomis. Vokai atsiverdavo. Naujosios akys žiūrėdavo į mus įdėmiai ir su kažkokiu lūkesčiu. Nuo daugybės nebylių žvilgsnių jautėmės kaip nesavi.

O paskui… iš bako, kolbų ir atgijusių žlangų veržliai — it bambuko atžalos — ėmė augti čiuptuvai ir siurbtuvėliai. Kažkas naivaus ir vaikiškai jaudinančio buvo jų judesiuose. Jie pynėsi, lietė kolbų ir prietaisų sieneles, laboratorijos sienas. Vienas čiuptuvėlis nutįso iki plikij elektros skydo gnybtų, palietė juos, trūktelėjo ir nukaro apanglėjęs.

— Sit kaip, čia jau ne juokai, — pasakė dubletas.

Taip, tai buvo nebe juokai: nuo stebėtojiško informacijos kaupimo būdo mašina perėjo prie aktyvaus ir tam reikalui kūrė savo imtuvus, savo vykdančiuosius mechanizmus… Išvis, kaip pavadintum jos vystymąsi: informacinės pusiausvyros siekimu, savikonstrukcija ar biologine informacijos sinteze — negalima nesigėrėti ypatingu to proceso galingumu ir atkaklumu. Ne šitaip, tai kitaip — tik nesustoti!

Bet po viso to, ką matėme, gėrėjimasis ir akademinis smalsumas mums nerūpėjo. Mes nutuokėme, kuo tai gali baigtis.

— Na, užteks! — aš paėmiau nuo stalo „Monomacho kepurę”. — Nežinau, ar pavyks priversti ją daryti tai, ko mes norime…

— Tam reikalui būtų neblogai žinoti, ko mes norime, — įterpė dubletas.

— …bet pradžiai turime ją priversti nedaryti to, ko mes nenorime.

„Pašalinti akis! Įtraukti čiuptuvus! Nustoti materialinus informaciją! Pašalinti akis! Įtraukti čiuptuvus! Nustoti…” — įtempę visas minties galias, mes kartojome tai per „Monomacho kepurę”, sakėme į mikrofonus.

o mašina kaip ir anksčiau kraipė gyvus čiuptuvus ir sprogino į mus šimtus visokiausią akių. Tai jau buvo panašu į dvikovą.

— Prisidirbome, — pasakė dubletas.

— Ak taip! — Aš trinktelėjau kumščiu į bako sieną. Visi čiuptuvai sutrūkčiojo, ėmė tiestis Į mane — aš žengiau atgal. — Valia, užsuk vandenį! Atjunk maitinimo šlangus.

„Mašina, tu žūsi. Mašina, tu mirsi iš bado ir troškulio, jei nepaklusi…”

Žinoma, tai buvo grubu, nesubtilu, tačiau kas beliko daryti? Antrininkas iš lėto užsuko vandentiekio ventilį. Čiurkšlių ūžmą iš distiliatorių pakeitė barbenantys lašai. Aš užspaudžiau šlangus gnybtais… Ir kriiptelėję nusviro čiuptuvai! Pradėjo riestis, trauktis atgal į baką. Pasmėlo, apsiašarojo ir susiraukšlėjo akių rutuliukai.

Po vafendos viskas pranyko. Skystis bake pasidarė kaip ir pirma — auksaspalvis ir skaidrus.

— Šitaip jau geriau! — aš nusiėmiau „kepurę” ir suvyniojau laidus.

Mes vėl paleidom vandenį, atgniaužėm gnybtus ir ligi vėlyvos nakties sėdėjome laboratorijoje — rūkėme, kalbėjome visokius niekus, laukėme, kas bus. Dabar mes nežinojome, ko labiausiai bijotis: naujų mašinos kliedėjimų ar kad sistema, iškankinta tokio mūsų elgimosi, nesuirtų ir nenustotų egzistavusi. Pirmąją dieną mes dar galėjome svarstyti mintį „ar nemetus atradimo?” Dabar mums jau darėsi negera, pagalvojus, kad jis gali „pasimesti” pats — pamagins nebūtu ir pranyks.

Tai aš, tai dubletas ėjome prie bako, atsargiai kvėpėme orą, būkštaudami suuosti trūnėsių ar pašvinkusį dvoką; nepasikliaudami termometru, delnais lietėme bako sienas ir šiltus gyvus šlangus: ar nevėsta? Ar nedega vėl karštine?

Bet ne, oras kambaryje buvo šiltas, drėgnas ir grynas, tartum čia būtų laikomas didelis valyvas gyvulys. Mašina gyveno. Ji tiesiog nieko nesiėmė viena pati. Mes ją privertėme nusilenkti!

Pirmą valandą nakties aš pažvelgiau į savo antrininką — lyg į veidrodį. Jis lėtai mirkčiojo paraudusiais vokais, šypsojosi.

— Atrodo, viskas tvarkoj. Einam išsimiegosim, a?

Siuo metu nebuvo dirbtinio dubleto. Greta sėdėjo darbo draugas, toks pat nuvargęs ir laimingas, kaip ir aš. Ir — keistas dalykas! — juk aš nedžiūgavau, susitikęs su juo parke, mali?

nęs nelinksmino atminties fantasmagorija bake… o štai dabar man pasidarė ramu ir džiugu.

Vis dėlto visų svarbiausia žmogui — jaustis padėties šeimininku!”