Savęs atradimas

ANTRAS SKYRIUS

Iš tikrųjų tardytojui Anisimovui kol kas dar niekas nebuvo aišku; tiesiog taip buvo pripratęs kalbėti geresniais laikais — jis stengėsi atsikratyti to įpročio, bet nesėkmingai. Dar da giau, Matvejus Apolonovičius buvo suglumintas ir didžiai sujaudintas šitokio reikalo pakrypimo. Tą naktį su juo budėjęs teisminės medicinos ekspertas Zubata pusvalandį iki skambučio iš sistemologijos instituto išvažiavo už miesto — į autoįvykio vietą. Į institutą Anisimovas leidosi vienas. Ir štai prašom: neatšalusio lavono vietoje tysojo skeletas, paguldytas ta pačia poza! Kriminalistikos praktikoje to dar nėra buvę. Niekas nepatikės, k: ad lavonas,pa/s pavirto skeletu, — išjuoks! Ir „Greitoji pagalba” išvažiavo — bent jie paliudytų. Ir lavono nufotografuoti nespėjo…

Žodžiu, tai, kas nutiko, Anisimovas įsivaizdavo kaip rimtų tardymo aplaidumų virtinę. Todėl jis, prieš palikdamas instituto teritoriją, apsirūpino raštiškais techniko Prachovo ir akademiko Azarovo parodymais.

Technikas elektrikas Georgijus Danilovičius Prachovas, dvidešimties metų, rusas, nevedęs, karo prievolininkas, nepartinis, paliudijo:

„…Kai aš įėjau į laboratoriją, viršutinė šviesa degė, pažeistas buvo tik jėgos tinklas. Patalpoje tvyrojo toks tvaikas, kad aši vos nesusivėmiau, — kaip ligoninėje. Pirmiausia aš pastebėjau nuogą žmogų, gulintį apverstame bake, galva ir rankos nukarusios, ant galvos metalinis įtaisas. Iš bako kažkas bėga, panašu į tirštus kraujuotus piilius. Antrasis — studentas, naujokas — aš jį iš matymo pažįstu — guli šalimais, veidu į viršų, rankos išskėstos. Aš puoliau prie to, kur bake, ištraukiau. Jis dar buvo šiltas ir kažkoks glitus, sunku suimti. Pakukštinau — tarytum negyvas. Iš veido aš jį pažinau — Valentinas Vasiljevičius Krivošeinas, dažnai jį sutikdavau institute, sveikindavomės. Studentas alsavo, bet sąmonės vis neatgavo. Kadangi naktį teritorijoje be išorinės apsaugos nieko nėra, laboratorijos telefonu iškviečiau „Greitąją pagalbą” ir miliciją.

O trumpas sujungimas įvyko jėgos kabelyje, kur eina aliuminio vamzdyje pažemiu palei sieną į laboratorijos elektros skydą. Bakas sudaužė kolbą — matyt, su rūgštimi, — toje vietoje ji viską praėdė ir kaip antros riišies laidininkas trumpai sujungė laidus.”

Apie tai, kad į avarijos vietą išsiruošė praslinkus valandai po automato signalo, Zora išmintingai nutylėjo.

Instituto direktorius Arkadijus Arkadjevičius Azarovas, fizikos matematikos mokslų daktaras ir Mokslų akademijos ti rasis narys, penkiasdešimt aštuonerių metų, rusas, vedęs, ne karo prievolininkas, TSKP narys, paliudijo, kad jis „atpažino įvykio vietoje tardytojo M. A. Anisimovo jam parodyto lavono veide naujų sistemų laboratorijos vedėjo pareigas einančio Valentino Vasiljevrčiaus Krivošeino bruožus” ir, be to, su akademikui būdingu moksliniu objektyvumu atžymėjo, kad jį „apstulbino neįtikėtinas velionio išsekimas, būtent neįtikėtinas, nesiderinantis su jo įprastine išvaizda…”

Pusę vienuoliktos rytą Anisimovas grįžo į skyrių, į savo kabinetą pirmame aukšte, kurio langai, perbrėžti vertikaliais grotų virbais, išėjo į bet kuriuo dienos metu judrų Markso prospektą. Glaustai pranešęs apie įvykį budinčiam majorui Rabinovičiui, Matvejus Apolonovičius nusiuntė ekspertizei mėgintuvėlius su skysčiu, po to paskambino į „Greitosios pagalbos” kliniką, pasidomėjo, kaip laikosi vienintelis įvykių liudininkas. Atsakė, kad laborantas jaučiasi normaliai, prašo išrašyti.

— Gerai, išrašykite, tuojau siunčiu mašiną, — sutiko Anisimovas.

Nespėjo jis pasirūpinti mašina, kai į kabinetą įsiveržė teisminės medicinos ekspertas Zubata, pilnakraujis ir griausmingas vyras plaukuotomis rankomis.

— Matvejau, ką tu man atvežei? — jis pasipiktinęs dribo į krėslą, krėslas kryktelėjo po juo. — Kas per patyčios! Kaip aš nustatysiu mirties priežastį iš skeleto?

— Kas liko, tą ir atvežiau, — skėstelėjo rankomis Anisimovas. — Gerai, kad atėjai, greitomis formuluoju klausimą: kokiu būdu lavonas gali virsti skeletu?

— Greitomis atsakau: trūnijant audiniams, kas įprastomis sąlygomis trunka savaites ir net mėnesius. Tai viskas, ką gali pats lavonas.

— Tuomet… kaip galima lavoną paversti skeletu?

— Reikia išdarinėti, nupiaustyti minkštus audinius ir virinti vandenyje, kol kaulai visai nupliks. Vandenį rekomenduojama keisti. Tu gali suprantamai papasakoti, kas atsitiko?

Anisimovas papasakojo.

— Na ir dalykai! E, gaila, manęs nebuvo! — Zubata susikrimtęs pliaukštelėjo sau per kelius.

— O kas ant plento?

— E, girtas motociklininkas į karvę atsitrenkė. Abu gyvi… Tai sakai, lavonas „ištirpo”? — Ekspertas skeptiškai primerkė akis, prikišo riebų veidą prie Anisimovo. — Matvejau, tai akių muilinimas. Taip nebūna, aš tau teisybę sakau. Žmogus ne varveklis, netgi miręs. Ar tik ten tavęs neapmovė?

— Kaip?

— Nagi taip: kol tu vaikštinėja! šen bei ten, pakišo skeletą vietoj lavono… ir jokios žymės!

— Ką tu pliauški: pakišo! Atseit, akademikas buvo kaip priedanga? Pagaliau šit ir jis liudija… — subruzdo Anisimovas, ieškodamas Azarovo parodymų.

— E, dabar jie paliudys! Ten liaudis tokia… — Zubata vilniuotai pajudino apžėlusius pirštus. — Atsimeni, kai pas juos studentas apsišvitino, laboratorijos vedėjas irgi viską suvertė mokslui: girdi, mažai ištirtas reiškinys, gama radiacija suardė kristalinius dozimetro narvelius… o patikrinus išaiškėjo, kad studentai pasirašydavo žiną idarbo su izotopais instrukcijas, neskaMydami jų! Atsakyti niekas nenori, dargi akademikai, juo labiau, kai reikalas slidus. Prisimink, tu buvai palikęs juos vienus su lavonu?

— Buvau, — tardytojo balsas prigeso. — Du kartus…

— Stai tuomet tavo lavonas ir „ištirpo”, — Zubata žvaliai nusijuokė, kaip žmogus, gerai suvokiantis, kad nemalonumas ištiko ne jį.

Tardytojas susimąstė, paskui papurtė galvą.

— Ne, čia tu manęs nesupainiosi. Aš juk mačiau… Bet va — kaip dabar bus su tuo skeletu?

— Galas jį… palauk, turiu idėją! Nusiųsk kaukolę į miesto skulptūros dirbtuves. Tegul profesoriaus Gerasimovo metodu atkuria veidą, jie moka. Jei atitiks, tai… juk tai tous kriminalistinė amžiaus sensacija! Jeigu ne… — Zubata užjaučiamai pažiūrėjo į Matvejų Apolonovičių, — tuomet aš nenorėčiau atsidurti tavo vietoje priešais Aleksejų Ignatjevičių! Tiek to, aš pats ir nusiųsiu, tebūnie, — jis atsikėlė. — Ir tuo pačiu apžiūrėsiu… nors skeletą, jei jau tau su lavonu striuka.

Zubata pasišalino.

„O jei iš tikrųjų apstatė? — Anisimovas prisiminė, kaip nedraugiškai į jį žiūrėjo akademikas, kaip šunuodegiavo docentas Chilobokas, — ir pašiurpo. „Prasnaudė lavoną, pagrindinį įkaltį, malonumas!”

Jis surinko chemijos laboratorijos numerį.

— Viktorija Stepanovna, Anisimovas trukdo. Patikrinote skystį?

— Taip, Matvejau Apolonovičiau. Protokolą spausdina, bet duomenis aš jums perskaitysiu. „Vandens — 85 procentai, baltymų — 13 procentų, amino rūgščių — 0,5 procento, riebalinių rūgščių — 0,4 procento”, na ir taip toliau. Žodžiu, tai žmogaus kraujo plazma. Pagal hemagliutinus priklauso pirmai grupei, vandens kiekis sumažėjęs.

— Aišku. Ar jis gali būti kenksmingas?

— Manau, kad ne…

— Aišku… O jeigu, pavyzdžiui, išsimaudytum jame?

— Na… galima, tur būt, užspringti juo ir nuskęsti. Tai jus patenkina?

— Dėkoju jums! — Matvejus Apolonovičius suirzęs metė ragelį. „Žiūrėk tik, aštrialiežuvė! Bet panašu, kad nelaimingo atsitikimo versija atpuola… Gal laborantas jį prigirdė bake? Labai paprasta. Ne, į prigirdymą nepanašu..

Su kiekviena minute byla Anisimovui vis mažiau bepatiko. Jis išdėstė ant stalo dokumentus, paimtus instituto kadrų skyriuje ir laboratorijoje, ir įniko juos studijuoti. Jam sutrukdė telefonas.

— Matvejau, iš tavęs priguli! — sugriaudėjo membranoje pergalingas Zubatos balsas. — Kai ką aš nustačiau net iš skeleto: dešinėje krūtinės ląstos pusėje šeštajame ir septintajame šonkauliuose per vidurį yra gilūs skersiniai įskilimai. Tokie įskilimai būna nuo smūgio sunkiu buku daiktu arba į buką daiktą, kaip patinka. Lūžio paviršius sutrūkinėjęs, štviežias…

— Aišku!

— Tie įskilimai patys savaime negali būti mirties priežastis. Bet stiprus smūgis galėjo rimtai pažeisti vidaus organus, kurių, deja, nėra… Tai šitaip. Džiaugsiuosi, jei tau tai pagelbės.

— Dar ir kaip pagelbės! Kaukolę identifikacijai išsiuntei?

— Ką tik. Ir paskambinau — žadėjo greit padaryti.

„Vadinasi, tai ne nelaimingas atsitikimas gamyboje. Nei skystis, nei trumpasis sujungimas žmogui šonkaulių nelaužo. Ai-ai! Taigi, ten buvo dviese: nukentėjėlis ir nukentėjusysis. Ir atrodo, kad tarp nukentėjėlio ir nukentėjusiojo prasidėjo rimtos grumtynės…”

Anisimovas pasijuto žvaliau: byloje išryškėjo gerai pažįstamos apybrėžos. Jis kibo rašyti skubią telegramą į Charkovą.

Birželio diena alsavo karščiu. Saulė lydė asfaltą. Sutra sunkėsi ir į Anisimovo kabinetą, jis Įjungė stalinį ventiliatorių.

Atsakymas iš Charkovo milicijos atėjo lygiai pirmą valandą dienos.

, Laborantą Kravecą atgabeno pusę dviejų. Įeidamas į kabinetą, jis įdėmiai apsižvalgė nuo slenksčio, pastebėjęs grotas ant langų, nusišaipė:

— Tos kam? Kad greičiau prisipažintų?

— Ne-e, ką jūs! — geraširdiškai nutęsė Matvejus Apolonovičius. — Anksčiau mūsų pastate buvo urminė bazė, tai visą pirmąjį aukštą apkalė grotomis. Greitai nuimsim, į miliciją vagys savo noru nelįs, che-che… Sėskitės. Jiis jau sveikas, galite duoti parodymus?

— Galiu.

Laborantas perėjo kambarį, atsisėdo ant kėdės priešais langą. Tardytojas įsižiūrėjo į jį. Jaunas, kokių dvidešimt ketverių, ne daugiau. Panašus į Krivošeiną, anas toks galėjo būti prieš kokį dešimt metų. „Beje, — Matvejus Apolonovičius paskersakiavo į Krivošeino fotografiją asmens byloje, — anas toks nebuvo, ne. Šitas — gražuoliukas.” Ir tikrai, Kraveco išorė buvo kažkokia nudailinta, manekeniška, bruožai pernelyg taisyklingi. Įspūdį silpnino tik akys — teisybę sakant, dargi ne pačios akys, linžiedės ir jaunuoliškai giedros, o it į ką taikantis primerkti vokai; laborantas į tardytoją žiūrėjo budriai ir protingai. „Senyvos kažkokios jo akys, — pagalvojo tardytojas. — Bet greit jis atsigodo po sukrėtimo, jokių žymių. Na, pabandysim.”

— Žinote, jūs panašus į velionį Krivošeiną.

— Į velionį? — Laborantas sukando žandikaulius ir sekundę užmerkė akis. — Vadinasi, jis…

— Taip, vadinasi, — griežtai patvirtino Anisimovas. „Nerviukai jo nelabai…” — Tiek to, pradėkim iš eilės. — Jis prisitraukė popieriaus laipą, atsuko parkerio viršelį. — Jūsų pavardė, vardas, tėvavardis, amžius, darbo ar mokslo vieta, kur gyvenate?

— Bet juk jūs tikriausiai žinote?

— Žinau nežinau — apklausiamasis turi pats pasisakyti, tokia tvarka.

„Vadinasi, žuvo… ką dabar daryti? Ką kalbėti? Katastrofa… Velnias mane atnešė Į miliciją — būčiau galėjęs pabėgti iš klinikos… kas gi dabar bus?”

— Prašau, rašykite: Kravecas Viktoras Vitaljevičius, dvidešimt ketveri metai, Charkovo universiteto fizikos fakulteto penkto kurso studentas. Nuolatinai gyvenu Charkove, Šaltajame kalne. Šičia esu praktikoje.

— Aišku, — užuot rašęs, tardytojas mitriai ir beprasmiškai sukiojo parkerį. — Ar buvote Krivošeinui giminaitis? Koks būtent — artimas, tolimas?

— Tolimas, — studentas nejaukiai šyptelėjo. — Šiaip, devintas vanduo nuo kisieliaus.

— Aišku! — Anisimovas padėjo parkerį, paėmė telegramos blanką; balsas surūstėjo. — Tai šit, pilieti: nepasitvirtina.

— Kas nepasitvirtina?

— Jūsų versija, kad jūs Kravecas, gyvenate ir mokotės Charkove ir taip toliau. Charkovo universitete nėra tokio studento. O ir Šaltajame kalne 17 numeryje tokia asmenybė negyveno nei laikinai, nei nuolatinai.

Apklausiamasis sutriko, skruostai akimirką subliuško, veidą nutvieskė raudonis. „Įkliuvau. Va kur įkliuvau, ak, velnias! Ir kaip kvailai!.. Na žinoma, jie iškart patikrino. Sit ką reiškia patyrimo stoka… Bet ką gi dabar sakyti?”

— Sakykite tiesą. Ir kuo smulkiau. Neužmirškite, kad kalba eina apie mirties atvejį.

„Tiesą… Bepigu tau šnekėti!”

— Suprantate… tiesa, kaip čia jums pasakius… tiesa perdaug ilga ir sudėtinga.. — droviai sumurmėjo laborantas, nekęsdamas ir niekindamas save už tą drovumą. — Cia reikia ir apie informacijos teoriją, apie atsitiktinių procesų modeliavimą…

— Taigi tik nepūskite miglos, pilieti, — gaižiai susiraukė Anisimovas. — Nuo teorijų žmonės nežūva — tai išvien praktika ir faktai.

— Bet… suprantate, gal būt, iš tikrųjų niekas ir nežuvo, tai galima įrodyti… pamėginti įrodyti. Dalykas tas, kad… matote, pilieti tardytojau… („Kodėl aš jį pavadinau „piliečiu tardytoju” — juk aš dar neareštuotas?”) Matote, žinogus — visų pirma tai… n-na… ne septyniasdešimties kilogramų svorio protoplazmos gumulas… Na, ten penkiasdešimt litrų vandens,

dvidešimt kilogramų baltymų… riebalų ir angliavandenių… enzimai, fermentai, visa kita. Žmogus — tai visų pirma informacija. Informacijos telkinys… Ir jeigu ji neišnyko — žmogus gyvas…

Jis nutilo, prikando lūpą. „13, beprasmiška užmačia. Neverta nė stengtis.”

— Taip, aš klausau, kalbėkite toliau, — mintyse šaipydamasis, paragino tardytojas.

Laborantas iš padilbų žvilgtelėjo į jį, patogiau atsisėdo ir su lengva šypsena pasakė:

— Vienu žodžiu, jei be teorijų, tai aš ir esu Valentinas Vasiljevičius Krivošeinas. Galite įrašyti į protokolą.

Tai buvo taip nelaukta ir įžūlu, kad Matvejus Apolonovičius minutę neteko žado. „Ar nevertėtų pasiųsti jį pas psichiatrą?” Bet žydros apklausiamojo akys žvelgė sąmoningai, o jų gelmėje slypėjo niekinanti pašaipa. Ji ir išjudino Anisimovą iš sustingimo.

— Aiš-ku! — jis sunkiai pasikėlė. — Jūs, tur toūit, kvailiu mane laikote? Lyg aš nebūčiau susipažinęs su Krivošeino asmens byla, nebūčiau buvęs įvykio vietoje, neprisiminčiau jo išorės ir kita? — Jis atsirėmė rankomis į stalą. — Nenorite pasisakyti, kas esąs — jums pačiam blogiau. Vis tiek sužinosime. Jūs prisipažįstate, kad jūsų dokumentai suklastoti?

„Viskas. Reikia baigti žaidimą.”

— Ne. Tai jums dar reikia įrodyti. Su tokiu pat pasisekimu jūs ir mane galėtumėt laikyti suklastotu!

Laborantas nusigręžė į langą.

— Jūs nekrėskit komedijų, pilieti! — pakėlė balsą tardytojas. — Kokiu tikslu jūs prasiskverbėte į laboratoriją? Atsakykite! Kas tarp jūsų su Krivošeinu įvyko? Atsakykite!

— Neatsakinėsiu!

Matvejus Apolonovičius mintyse išplūdo save už nesantūrumą. Atsisėdo, patylėjo — ir prakalbo širdingu tonu.

— Paklausykite, negalvokit, kad aš jus noriu nuskandinti. Mano dalykas pravesti apklausą, nupiešti padėtį, o tada prokuratūra tegul tiria, teismas sprendžia… Bet jūs pats sau kenkiate. Jūs nesuprantate vieno: jeigu prisipažinsite paskiau, įkalčių priremtas, kaip sakoma, tatai nebeturės tos vertės, kaip nuoširdus prisipažinimas dabar. Gal būt, viskas ne taip baisu. Bet kol kas visi įkalčiai prieš jus. Kūno sužalojim ypatumai, ekspertų duomenys, kitos aplinkybės… Ir viskas rodo viena, — jis persilenkė per stalą, nuleido balsą, — kad jūs nukentėjusiam kaip ir… taigi… palengvinote.

Apklausiamasis nunėrė galvą, patrynė delnais veidą. Prieš jo akis vėl iškilo vaizdas: bake konvulsiškai trūkčiojantis skeletas su Krivošeino galva, jo paties rankos, įsikabinusios Į bako kraštą… jas lyti giltas glosnus skystis ir — smūgis!

— Pats nežinau, aš ar ne aš… — nupuolusiu balsu burbtelėjo jis. — Negaliu suprasti… — jis pakėlė akis. — Paklausykit, man reikia grįžti į laboratoriją!

Matvejus Apolonovičius vos nepašoko: tokios greitos pergalės jis nelaukė.

— Ką gi, būna ir taip, — jis su užuojauta pakiknojo galvą. — Siuto būsena dėl įžeisto orumo arba būtinosios ginties ribų peržengimas… Nueisim ir į laboratoriją, vietoje paaiškinsite, kaip ten judviem atsitiko. — Jis prisitraukė ant stalo krašto gulinčią „Monomacho kepurę”, atsainiai paklausė: — Tai šituo jūs jam per šoną trinktelėjot? Svarus daiktelis.

— Na, užteks! — šiurkščiai ir net kažkaip išdidžiai tarė apklausiamasis ir išsitiesė. — Nematau prasmės tęsti pokalbį: jūs man siuvate „slidžią” bylą… Beje, tas „svarus daiktelis” kainuoja penkis tūkstančius rublių, jūs su juo atsargiau.

— Vadinasi, nenorite pasakoti?

— Ne.

— Aišku, — tardytojas nuspaudė mygtuką. — Teks jus sulaikyti, kol išsiaiškinsime.

Tarpduryje pasirodė perdžiūvęs ilgšis milicininkas ištįsusiu veidu ir nuknabusia nosimi — apie tokius Ukrainoje sakoma: „Ilgas, net linksta”.

— Gajevojus? — tardytojas pasižiūrėjo į jį dvejodamas. — Ką, iš palydinčiųjų daugiau nieko nėra?

— Taigi visi išgainioti, draugas kapitone, — atsakė tas. — Dauguma pliažuose, tvarkos žiūri.

— Mašina yra?

— „Gazikas”.

— Nugabenkite sulaikytąjį į tardymo skyrių… Be reikalo atsisaikote padėti mums ir sau, pilieti. Sunkinate savo lifctį.

Duryse laborantas atsigręžė.

— O jūs be reikalo manote, kad Krivošeinas miręs.

„Iš tų pižonų, kuriems svarbiausia — gražiai išeiti. Ir kad paskutinis žodis būtų jų, — šyptelėjo jam įkandin Anisimovas. — Matėme mes ir tokių. Nieko, pasėdės — apsigalvos.”

Matvejus Apolonovičius užsirūkė, pabarbeno pirštais į stalo stiklą. Iš pradžių įkalčiai (suklastoti dokumentai, ekspertų pranešimai, įvykio aplinkybės) jam įteigė mintį, kad „laborantas” — jei ne tiesioginis žudikas, tai aktyvus Krivošeino žūties kaltininkas. Bet pokalbio metu įspūdis pasikeitė. Ir pakeitė jį ne tai, k ą kvočiamasis kalbėjo, o tai, kaip jis kalbėjo. Jo laikysenoje nebuvo justi subtilaus apgalvojimo, vaidybos — tos pragaištingos vaidybos, kuri piktavalį nusikaltėlį išduoda anksčiau, nei įkalčiai.

Atrodo, kad byla krypsta prie netyčinės žmogžudystės. Pats sako: „Nežinau, aš ar ne aš…” Bet — skeletas, skeletas! Kaip tai atsitiko? Ir ar atsitiko? Gal būt, surengta? Ir dar: „teoriškai” pagrįstas mėginimas dėtis Krivošeinu… Kas tai: simuliacija?O kas, jei vaidybos nebuvimas — stačiai labai tobula vaidyba? Bet iš kur jis to išmoks? Jaunas vaikinas, aiškiai neprityręs… Ir paskui: kur tyčinio nužudymo motyvai? Ko jie ten nepasidalijo? Bet suklastoti dokumentai?!”

Matvejaus Apolonovičiaus mintys pakliuvo į aklavietę. „Ką gi, gilinsimės į aplinkybes.” Jis atsikėlė iš už stalo, žvilgtelėjo į koridorių: docentas Chilobokas jau vaikštinėjo.

— Prašau!.. Aš pakviečiau jus, draugas Chilobokai, kad. — pradėjo tardytojas.

— Taip, taip, suprantu, — ėmė linksėti docentas, — kam nelaimė, o man rūpesčiai. Žmonės miršta nuo senatvės, duok dieve, ir mudviem taip, Matvejau Apolonovičiau, ar ne? O Krivošeinas visad ne kaip žmogus. Ne, man labai gaila, žinoma, jūs nepagalvokite, žmogaus visuomet gaila, juk tiesa? Tik aš per Valentiną Vasiljevičių šitiek vargo turėjau, šitiek nemalonumų. O vis dėlto, kad jis buvo didelis priešgina, nieko negerbė, nė su kuo nesiskaitė, reguliariai atitrūkdavo nuo kolektyvo…

— Aišku. Tik aš norėčiau išsiaiškinti, kuo užsiiminėjo Krivošeinas ir jam patikėta laboratorija? Kadangi jūs mokslinis sekretorius, tai…

— Aš taip ir spėjau! — patenkintas nusišypsojo Haris Charitonovičius. — Stai, net tematinio plano kopiją su savim pasičiupau, o kaipgi! — Jis sušiugždeno popierius papkėje. — Sit, pr šau: 152 tema, specifika — paieškų MTD, pavadinimas — „Savaiminis sudėtingų elektroninių sistemų organizavimasis, integraliai įvedant informaciją”, darbo turinys — „Sudėtingos sistemos persiorganizavimo į dar sudėtingesnę, integraliai (nediferencijuojant į signalus ir simbolius) įvedant įvairią informaciją ir tuo būdu papildant sistemą pagal jos pačios signalus, galimybių tyrimas”, finansavimas — biudžetas, darbo charakteris — matematinis, loginis ir eksperimentinis ieškojimas, darbo vadovas — vadovaujantis inžimierius V. V. Krivošeinas, vykdytojas — jis pats…

— Kurgi jo tyrimų esmė?

— Esmė? Hm… — Chiloboko veidas surimtėjo. — Sistemų organizavimasis… kad mašina pati save statytų, suprantate? Amerikoje šia tema irgi labai intensyviai dirbama. Taip, labai. Jungtinėse Valstijose…

— O ką gi konkrečiai Krivošeinas veikė?

— Konkrečiai… Jis pasiūlė naują tų sistemų sudarymo metodą… integralizuojant. Ne, savaime organizuojantis… Tik dar nežinia, ar jam kas nors išįėjo, ar ne! — Haris Charitonovičius paperkamai plačiai nusišypsojo. — Žinote, Matvejau Apolonovičiau, šitiek temų, šitiek darbų institute, į visus tenka gilintis — taigi ne viskas ir atmintyje užsilieka. Geriau būtų žvilgtelti į mokslinės tarybos protokolus.

— Vadinasi, jis referavo apie savo darbą instituto mokslinei tarybai?

— Žinoma! Pas mus visi darbai, prieš įtraukiant juos į planą, apsvarstomi. Juk asignavimai mums skiriami pagrįstiems darbams, o kaipgi!

— Ir ką jis pagrindė?

— Na kaip ką? — Mokslinis sekretorius atlaidžiai pakilojo antakius. — Savo idėją, daugiau ar mažiau naują požiūrį į sistemų organizavimąsi… Visų geriausia paimti protokolus, Matvejau Apolonovičiau, — atsiduso jis. — Juk viskas buvo prieš metus, o pas mus visokie svarstymai, pasitarimai, komisijos kiekvieną savaitę, jei ne dažniau, galite įsivaizduoti? Ir visur man reikia būti, dalyvauti, organizuoti pasisakymus, pačiam pasisakyti, kviesti, šit ir iš jūsų man išsyk teks važiuoti į Žinių skleidimo draugiją, šiandien ten pasitarimas, kaip įtraukti mokslinius kadrus skaityti lekcijas kolūkiuose derliaus nuėmimo metu, netgi papietauti nespėsiu, bent atostogų greičiau išėjus…

— Aišku. Bet jo temą mokslinė taryba patvirtino?

— Žinoma, o kaipgi! Daug kas, teisybė, nesutiko, ginčijosi. Oi, kaip nepagarbiai tuomet kirtosi Valentinas Vasiljevičlus, tiesiog neleistinai — profesorių Voltampernovą po posėdžio valerijonu teko gaivinti, galite įsivaizduoti? Direkcijai buvo rekomenduota Krivošeinui už grubumą pareikšti papeikimą, aš pats ir įsakymą ruošiau… Bet temą patvirtino, o kaipgi! Siūlo žmogusnaujas idėjas, naują metodą — lai bando. Pas mus moksle šitaip, taigi. Be to, ir Arkadijus Arkadjevičius jį palaikė — mūsų Arkadijus Arkadjevičius jautriausios sielos žmogus, juk jis ir atskirą laboratoriją Krivošeinui davė, nes tas per savo nesu gyvenamą prigimtį su niekuo negalėjo sutarti. Teisybė, ta laboratorija- vienas juokas, neslruktūrinė, su vienu etatiniu darbuotoju… O mokslinėje taryboje apsvarstė ir nubalsavo „už”. Aš irgi balsavau „už”.

— Tai už ką gi „už”? — Anisimovas nosine nubraukė suprakaitavusią kaktą.

— Kaip už ką? Kad įtrauktų temą į planą, išskirtų lėšas. Planingumas — tai, žinote, miisų visuomenės pagrindas.

— Aišku… Kaip jūs manote, Hari Charitonovičiau, kas ten pas juos atsitiko?

— M-m… ogi šitai jūs turite išaiškinti, gerbiamas Matvejau Apolonovičiau, iš kur man žinoti — aš mokslinis sekretorius, mano darbas — popieriukai. Dirbo jie dviese nuo žiemos su tuo laborantu, laboranto ir teiraukitės. Be to, jis pats viską matė.

— O jūs žinote, kad šitas laborantas praktikantas — visai ne tas asmuo, kuriuo dedasi? — griežtai paklausė Anisimovas. — Ne Kravecas jis ir ne studentas.

— Ta-a-aip?! Mat, aš žiūriu, jūs jį areštavote! — Chiloboko akys suapvalėjo. — Ne-e, iš kur man žinoti, aš iš tiesų… tai mūsų kadrų skyrius pražiūrėjo. O kas gi jis?

— Aiškinamės. Tai, sakote, amerikiečiai panašiais darbais užsiima ir įdomaujasi?

— Taip. Vadinasi, jūs galvojate, kad jis?.

— Na kam taip išsyk? — šyptelėjo Anisimovas. — Aš viso labo tik svarstau galimas versijas. — Jis pašnairavo į popieriuką, kur buvo surašyti klausimai. — Sakykite, Hari Charitonovičiau, o psichinių nukrypimų Krivošeino elgesyje jūs nepastebėjote?

Chilobokas patenkintas nusišypsojo.

— Stai, eidamas čionai, perkratinėjau atmintį ir dvejojau, žinote: sakyti ar ne? Gal būt, smulkmena, gal biit, neverta? Bet jei jūs pats klausiate… Pasitaikydavo keistenybių. Antai, atsimenu, pernai liepos mėnesį, aš tuomet kaip sykis be tiesioginių pareigų vadovavau eksperimentinių įrengimų laboratorijai, ilgą laiką nesisekė surasti tinkamo specialisto, mokslų kandidato, taigi aš ir ėmiausi vadovauti, kad etatas tuščiai neprapultų, nes, žinote, gali panaikinti pareigas, paskui nebeiškovosi, mūsuose juk taip. Tai va, kaip kartas neseniai prieš tai mano laboratorija priėmė Krivošeino užsakymą naujos sistemos encefalografiniams biopotencialiniams davikliams pagaminti — na panašiems į šitą EDS-1, „Monomacho kepurę”, kur ant jūsų stalo, tik daug sudėtingesnės konstrukcijos, kad prireikus juos būtų galima perreguliuoti pagal krivošeiniškas schemas ir pritaikyti kitai paskirčiai. Kodėl jie priėmė jo užsakymą, užuot dirbę mokslinį darbą, negaliu suprasti…

Besigilinant į mokslo dalykus, netreniruotas Matvejaus Apolonovičiaus smegenis sukaustė mieguistas kvaitulys. Paprastai jis nesvyruodamas padai-ydavo galą bet kokiems nukrypimams nuo konkrečios jį dominančios temos, bet dabar rusi.škos sielos žmogus neįstengė nugalėti savyje pagarbos mokslui, moksliniams titulams, laipsniams ir aplinkybėms. Ši pagarba jame slypėjo visada, o nuo (to laiko, kai per praeitą tardymą institute jis susipažino su mokslinių bendradarbių algalapiu, ji padvigubėjo. Tai dabar Anisimovas ir nedrįso pristabdyti laisvo Hario Charitonovičiaus kalbos lėkio: šiaip ar taip, prieš jį sėdėjo žmogus, uždirbantis du su viršum karto daugiau, negu jis, milicijos kapitonas Anisimovas. Ir neperžengdamas įstatymų.

— Ir štai, įsivaizduokite, sėdžiu aš kartą laboratorijoje, — toliau dėstė Chilobokas, — ir ateina Valentinas Vasiljevičius — be chalato, atkreipkite dėmesį! Pas mus tai neleidžiama, buvo specialus instituto vadovybės įsakymas, kad inžinieriai ir mokslininkai vaikščiotų baltais chalatais, o technikai ir laborantai pilkais arlba mėlynais, pas mus kitaip negalima, mat, dažnai užsienio delegacijas buvoja, bet jis to niekad nepaisė. Ateina ir klausia mainęs tokiu tonu: „Kada gi jūs atliksite užsakymą naujai sistemai?” Na aš jam ramiai ir aiškinu: taip, girdi, ir taip, Valentinai Vasiljevičiau, kuomet galėsime, tuomet ir atliksime, ne taip paprasta viską padaryti, ką jūs ten nupaišėte,

sujungimų montažas labai sudėtingas išeina, daug tranzistorių tenka brokuoti… žodžiu, aiškinu, kaip pridera, kad žmogus pretenzijų nebeturėtų. O jis savo: „Negalite atlikti laiku, nereikėjo nė imtis!” Aš jam iš naujo aiškinu, kad viskas labai sudėtinga, kad laboratorijoj daug užsakymų susikaupė, o Krivošeinas mane pertraukia: „Jei per dvi savaites užsakymas nebus atliktas, aš prieš jus raportą parašysiu, o darbą perduosiu moksleiviams — elektronikos mėgėjų rateliui! Ir greičiau padarys, ir pridėtinių išlaidų mažiau bus!” Cia jis į mano daržą akmenuką meta, apie pridėtines išlaidas jis ir anksčiau užsimindavo, ogi kas iš tol Ir sulig tais žodžiais trenkęs durimis, išieina…

Sukandęs žandikaulius, kad neimtų žiovauti, tardytojas ritmingai linkčiojo. Chilobokas įsisiūbavęs burbleno:

— O po penkių minučių — įsidėmėkite! — penkios minutės praėjo, ne daugiau, aš su dirbtuvėmis nespėjau telefonu dorai pakalbėti — vėl įsiveržia Valentinas Vasiljevičius, jau su chalatu, pilku, laboranto, spėjo kažkur pasičiupti, — ir vėl: „Hari Charitonovičiau, kada gi pagaliau bus atliktas užsakymas sistemos davikliams?” — „Susimildami, — sakau, — Valentinai Vasiljevičiau, juk aš jums viską išaiškinau!” — ir iš naujo bandau pasakoti apie tranzistorius ir montažą. Jis nutraukia, kaip ir aną kartą: „Negalite, tai nereikia imtis…” — ir vėl apie raportą, mokinius, pridėtines išlaidas… — Chilobokas prikišo veidą prie tardytojo. — Trumpiau kalbant, pasakė lygiai tą patį, kaip ir prieš penkias minutes, tais pačiais žodžiais! Galite įsivaizduoti?

— Įdomu, — linktelėjo tardytojas.

— Ir ne vienas toks nenormalumas pasitaikė. Tai visą aukštą po laboratorija užtvindė, užmiršęs vakare užsukti čiaupą. Tai — kiemsargis kažkada man skundėsi — parke užkūrė milžinišką laužą ia perfojuostų. Taigi… — docentas reikšmingai sučiaupė putlias raudonas lūpas, gedulingai išryškintas ūsų, — visko gali būti. O dėl ko? Prasimušti norėjo ir darbu pernelyg apsikrovė. Būdavo, kada tik neišeisi iš instituto, jo fligelio languose šviesa. Pas mus institute daug kas šaipėsi. Krivošeinas, girdi, ne disertaciją nori apginti, o iškart atradimą padaryti… Va ir padarė, dabar susigaudyk, kad geras.

— Aišku, — tardytojas vėl pašnairavo į popieriuką. — Jūs buvote užsiminęs, kad Krivošeinas turėjo artimą moterį. Jūs ją pažįstate?

— Jeleną Ivanovną Kolomijec? O kaipgi! Tokių moterų, žinote, mūsų mieste nedaug — la-abai krintanti į akis, elegantiška, miela, na, žodžiu, tokia… — zigzaginiu rankų judesiu Haris Charitonovičius papildė žodžiais nenusakomą susižavėjimą Jelenos Ivanovnos grožybėmis. Rudos jo akys sublizgo. — Aš visuomet stebėjausi, o ir kiti taip pat: ką ji rado jame? Juk Krivošeino- žinoma, „de mortuis aut bene, aut nihil”, bet ką čia slėpti? — patys matėte, kokia išvaizda. Ir rengtis jis niekuomet nemokėjo kaip reikiant, ir šlubčiojo… Ateidavo jinai pas jį, mūsų namai akademiniame miestelyje greta, taigi aš mačiau. Tik paskutiniu metu aš jos kažkodėl nepastebėdavau. Tikriausiai išsiskyrė, kaip laivai jūroje, che-che! O jūs manote, kad ji irgi įvelta?

— Kol kas aš nė apie vieną nemanau, Hari Charitonovičiau, aš tik aiškinuosi. — Anisimovas palengvėjusia širdimi atsikėlė. — Na, dėkoju jums. Tikiuosi, jūsų nereikia perspėti, jūs nepagarsinsite, kadangi…

— Na, argi aš nesuprantu! Neverta dėkoti, mano pareiga, taip sakant. Aš visuomet, prašom…

Kai docentas išėjo, Matvejus Apolonovičius atkišo galvą prieš ventiliatorių, keletą minučių sėdėjo nejudėdamas, be jokių minčių. Galvoje it musės zvimbimas lange aidėjo Chiloboko balsas.

„Pala! — stengdamasis atitokti, tardytojas pamostagavo galva. — Bet juk jis nieko nepaaiškino. Kiaurą valandą kalbėjomės ir vis tartum apie reikalą — ir nie-ko. F-fu… mokslinis sekretorius, docentas, mokslų kandidatas — nejau akis dūmė? Oi, čia kažkas ne taip!”

Suskambo telefonas.

— Anisimovas klauso.

Keletą sekundžių ragelyje tebuvo girdėti triukšmingas alsavimas — matyt, žmogus niekaip negalėjo atgauti kvapo.

— Draugas… kapitone… čia Gajevojus… raportuoja. Taigi… tardomasis pabėgo!

— Pabėgo?! Kaip pabėgo? Praneškite smulkiai!

— Taigi… vežėme mes jį „gaziku”, Timofejevas už vairo, o aš šalia to… — bubeno į ragelį milicininkas. — Kaip visuomet suimtuosius vežam. Juk jūs, draugas kapitone, neperspėjote griežtai prižiūrėti, aš galvojau, kur jis dėsis, jei dokumentai pas jus? Na, kai važiavome pro miesto parką, jis iššoko i visu greičiu einančios mašinos, per tvorą — ir aida! Mes su Timofejevu iš paskos. Tiktai jis vikriai bėga raižyta vietove… Na, o šaudyti nešaudžiau, kadangi nebuvo jūsų nurodymų. Tai ir… viskas.

— Aišku. Atvykite į skyrių, parašykite raportą budinčiam. Prastai dirbate, Gajevojau!

— Taigi… gal imtis kokių priemonių, draugas kapitone? — nusiminęs paklausė balsas ragelyje.

— Be jūsų imsimės. Greičiau grįžkite čionai, dalyvausite paieškoje. Viskas! — Anisimovas metė ragelį.

„Na, artistas, tiesiog artistas! O aš dar abejojau… Jis, žinoma, jis! Dokumentų neturi, pinigų irgi. Visi jo drabužiai: kelnės ir marškiniai. Toli nenubėgs. Blogiau, jei jis turi bendrininkų…”

Po dešimties minučių prisistatė po kaltės našta dar labiau sulinkęs Gajevojus. Anisimovas surankiojo operatyvinę paieškos grupę, išdalino fotografijas, nupasakojo ypatingas žymes ir žodinį portretą. Operatyvininkai išėjo į miestą.

Paskui Matvejui Apolonovičiui paskambino daktiloskopininkas. Jis pranešė, kad laboratorijoje rasti pirštų atspaudai yra dviejų žmonių: vieni identiški kontroliniams laboranto pirštų atspaudams, kiti — ne. Nei vieni, nei antri kataloge esantiems recidyvistų pirštų atspaudams neatitinka.

„Antrasis žmogus — nukentėjusysis, aišku… Oho, byla darosi rimta, į paprastą kriminalą nepanašu. O ir į nieką nepanašu per tą triskart prakeiktą skeletą! Ką su juo daryti?”

Anisimovas liūdnai pažvelgė pro langą. Medžių šešėliai ant asfalto ištįso, bet kaitra nemažėjo. Prie troleibusų stotelės būriavosi merginos spalvotais sarafanais ir tamsiais akiniais. „Į pliažą važiuoja…”

Apmaudžiausia, kad Anisimovas iki šiolei neturėjo bent kiek įtikinamesnės versijos darbui.

Dienai baigiantis, kai Matvejus Apolonovičius išrašinėjo šaukimus, pas jį įėjo skyriaus viršininkas. „Na, štai…” Anisimovas susigaužęs pakilo.

— Sėskite, — pulkininkas sunkiai sudribo į kėdę. — Kas ten per kebeknė jūsų byloje: lavono nėra, tardomasis paibėgo, a? Papasakokite.

Anisimovas papasakojo.

— Hm.. — viršininkas suraukė žilus vešlius antakius. — Na, tą vyruką, be abejo, nutversim. Autobusų stotys, aerouostas ir geležinkelis stebimi?

— Suprantama, Aleksejau Ignatjevičiau, išikart visur įspėjau.

— Vadinasi, niekur jis iš miesto nedings. O štai, su lavonu… tikrai įdomu. Velnias žino kas! O ar nepripainiojot jūs ten ko nors vietoje? — Jis žvilgtelėjo į tardytoją protingomis mažomis akutėmis. — Gal… atsimenate, kaip Gorkio „Klime Samgine” vienas sako: „O gal berniuko nė nebuvo?” A?

— Bet… gydytoja iš „Greitosios pagalbos” konstatavo mirtį, Aleksejau Ignatjevičiau.

— Ir gydytojai apsirinka. Be to, gydytoja — ne ekspertas, mirties priežasties ji nenustatė. Ir lavono nėra. O iš skeleto mūsų Zubata nesiryžta… Žinoma, žiūrėkite patys, aš nieko neperšu, bet jei nepaaiškinsite, kaip lavonas per ketvirtį valandos virto skeletu, be to dar, kas tas lavonas, be to dar, nuo ko ištiko mirtis — į šitą įkaltį joks teismas neatsižvelgs. Dabar teismai kur kas aišikesnes bylas grąžina papildomam tardymui, o kartais ir visai nutraukia dėl įkalčių stokos. Gerai žinoma, kad įstatymas yra griežtas ir atsargus, vis dėlto… — jis triukšmingai atsikvėpė. — Sunki byla, a? Versiją jūs turite?

— Turiu apmatėlį, — susidrovėjo Anisimovas, — tik nežinau, kaip jums, Aleksejau Ignatjevičiau, atrodys. Mano manymu, tai ne kriminalinė byla. Kaip tvirtina instituto mokslinis sekretorius, Jungtinėse Valstijose labai domimasi problema, kurią sprendė Krivošeinas — tai viena. Elgsena ir, na, kultūriniu lygiu „laborantas Kravecas” nepanašus nei į studentą, nei į kriminalinį nusikaltėlį. Ir pabėgo jis meistriškai, tai antra. Ir trečia — jo pirštų atspaudai neidentiški nė vieno recidyvisto pirštų atspaudams. Tai gal?.. — Matvejus Apolonovičius nutilo ir klausiamai pažvelgė į šefą.

— …nugrūsti tą bylą į VSK? — tiesmukiškai kaip kareivis užbaigė šis jo mintį ir palingavo galvą. — Oi, neskubėkite! Jeigu mes, milicija, suseksim nusikaltimą su užsienietišku akcentu, taip sakant, nuo to nei visuomenei, nei mums jokios žalos nebus, tik nauda. O va jei organai už mus atskleis paprastą kriminalą ar saugumo technikos pažeidimą, tai… patys suprantate. Ir taip mes pastarąjį pusmetį pagal nusikaltimų išaiškinimo procentą nusiritome į paskutinę vietą zonoje. — Jis su geraširdišku priekaištingumu dirstelėjo į Anisimovą. — Bet jū nenusiminkite! Ne veltui sakoma, kad patys pinkliausi nusikaltimai — patys paprasčiausi. Gal būt, taip miglotai atrodo dėl to, kad viskas atsitiko mokslinėje įstaigoje: temos — problemos, darbai — vardai, terminai visokie… pats velnias ragus nusilauš. Neskubėkite su versija, patikrinkite visus variantus, gal būt, ir pasirodys kaip Krylovo pasakėčioje: „Cia būta paprasčiausio daikto”… Na, linkiu sėkmės, — viršininkas atsistojo, padavė ranką, — esu tikras, kad jūs susidorosit su ta byla!

Matvejus Apolonovičius irgi atsikėlė, paspaudė ištiestą ranką, prašviesėjusiu žvilgsniu nulydėjo pulkininką. Ne, ką norit sakykit, bet kai vyresnybė tavim pasitiki — labai daug reiškia!