Savęs atradimas

PENKTAS SKYRIUS

„Pižonų pižonas, niekdarys! — koneveikė save Krivošeinas. — Sugalvojo, kur panaudoti atradimą: milicijai gąsdinti… Juk jis ir taip būtų mane paleidęs, kur dings.”

Veidą ir kūno raumenis gėlė iš nuovargio. Viduje palengva slūgo skausmingas liaukų peršėjimas. „Vis dėlto trys transformacijos per kelias minutes — per daug. Pasikarščiavau. Na, bet nieko man neatsitiks. Cia ir visas fokusas, kad man nieko negali atsitikti.

Dangus virš namų sparčiai mėlo. Tyliai šnypšdami, įsižiebė iš, dujinių vamzdelių išlankstyti parduotuvių, kavinių ir kinoteatrų pavadinimai. Aspiranto mintys grįžo į Maskvą — prie tenykščių reikalų.

„Nesusigadino prestižo Vano Aleksandrovičius, dargi nepasidomėjo, nei kodėlj nei už ką aš sulaikytas. Paliudijo — ir viskas. Suprantama: jeigu Krivošeinas slepia nuo manęs savo darbus — ir žinoti nenoriu apie juos! Įsižeidė išdidusis senis… O ir yra už ką. Juk būtent su juo kalbėdamasis aš perpratau bandymų tikslą. Beje, koks ten pokalbis — ginčas. Bet ne su kiekvienu va šitaip: pasiginčysi — ir praturtėsi idėjomis.”

…Vano Aleksandrovičius vis vaikščiojo pro šalį, dirsčiojo, ironiškai lūkuriuodamas: kokiais atradimais sukrės pasaulį diletantas biologas? Vieną gruodžio vakarą Krivošeinas užklupo jį katedroje, kabinete, ir išklojo viską, ką galvojo bendrai apie gyvenimą ir žmogų skyrium. Tai buvo geras vakaras: jie sėdėjo, rūkė, kalbėjosi, o už lango kaukė ir švaistėsi į stiklus sniego kruopelytėmis rnaskvietiška priešnaujametinė pūga.

— Kiekviena mašina kažkaip Įrengta ir ką tai daro, — aiškino Krivošeinas. — Biologinė mašina, vadinama „Žmogumi”, irgi turi šias dvi puses: bazinę ir operatyvinę. Operatvinė: jutimo organai, smegenys, judėjimo nervai, griaučių raumenys — daugiausia pavaldūs žmogui. Akys, ausys, vestibuliarinis aparatas, atitinkamos odos sritys, skonio ir uoslės nervų galūnės, skausmo ir temperatūros nervai priima išorinius dirgiklius, paverčia juos elektros impulsais (visai kaip informacijos įvedimo kanalai elektroninėje mašinoje), galvos ir stuburo smegenys analizuoja ir derina impulsus pagal principą „jaudinimas — slopinimas” (panašiai kaip impulsiniai mašinų narveliai), sujungia ir nutraukia pirmines grandines, siunčia komandas griaučių raumenims, kurie ir atlieka visokius veiksmus — vėlgi kaip darbiniai mašinų mechanizmai.

Operatyvinė organizmo dalis pavaldi žmogui: valios pastangomis jis gali užgniaužti net nesąlygimius — pavyzdžiui, skausmo — refleksus. O šit su bazine dalimi, tvarkančia pagrindinį gyvybinį procesą — medžiagų apykaitą — viskas kitaip. Plaučiai įkvepia orą, širdis varinėja kraują nuošaliausiais kūno užkampiais, stemplė susitraukdama stumia į skrandį maisto gabalėlius, kasa išskiria hormonus ir fermentus, skaidančius maistą į medžiagas, kurias gali įsisavinti žarnynas, kepenys išskiria į kraują gliukozę… Skydinė ir gūžio liaukos gamina nuostabias medžiagas: tiroksiną ir paratireodiną — nuo jų pareina, ar žmogus augs ir protingės, ar liks neužauga ir kretinas, ar išsivystys jam tvirtas skeletas, ar jo kaulus bus įgalima sumazgyti mazgais. Menkos ataugėlės apatinėje galvos smegenų dalyje — hipofizio — išskiriami hormonai komanduoja slėpiningai vidaus sekrecijos virtuvei, reguliuoja kepenų darbą, kraujo spaudimą ir vadovauja sėkmingam gimdymui… Ir šiai, žmogų konstruojančiai, jo kūno sudėjimą, kaukolės formą, psichiką, sveikatą ir jėgą nulemiančiai organizmo daliai sąmonė neturi galios.

— Visai teisingai, — nusišypsojo Androsiašvilis. — Operatyvinėje; kaip jūs sakote, dalyje aš lengvai atpažįstu „animalinės” arba „somatinės” nervų sistemos veikimo sritį, bazinėje — vegetatyvinių nervų sritį. Tie pavadinimai atsirado dar aštuonioliktame amžiuje; „animal” — lotyniškai „gyvulys” ir „vegetus” — „augalas”. Aš asmeniškai jų nelaikau vykusiais. Dvidešimto amžiaus fone jūsiškiai inžineriniai pavadinimai, gal būt, labiau tiks. Bet kalbėkite toliau, prašau jus.

— Mašiną, netgi elektroninę, konstruoja ir daro žmogus. Veikiai tuo užsiims pačios mašinos. Principas aiškus, — tęsė Krivošeinas. — O kodėl žmogus negali pats savęs konstruoti? Juk medžiagų apykaita pavaldi centrinei nervų sistemai: iš smegenų į liaukas, kraujo indus, žarnyną eina tokie pat nervai,

kaip ir į raumenis bei į jutimo organus? Kodėl gi žmogus negali tų procesų valdyti, kaip valdo pirštų judesius? Kodėl sąmoningas žmogaus dalyvavimas medžiagų apykaitoje pasireiškia vien aipetito, troškulio ir kai kurių kitų funkcijų tenkinimu? Tai juokinga: „homo sapiens”, gamtos viešpats, Evoliucijos vainikas, sudėtingiausios technikos, meno kūrėjas, o pagrindiniu gyvybiniu procesu nuo karvės ir slieko skiriasi nebent tuo, kad naudoja šakutę, šaukštą bei svaiginančius įgėrimus!

— O kodėl jūs būtinai norite minčių ir valios pastangomis išskirti į kraują cukrų, fermentus ir hormonus? — Androsiašvilis pakėlė kuokštėtus antakius. — Kuriam galui, sakykite susimildamas, šalia visų darbų ir rūpesčių katedra aš dar turiu kas valandą laužyti galvą, kiek išskirti adrenalino ir insulino iš antinksčių ir kur juos nukreipti? Vegetatyviniai nervai patys tvarko medžiagų apykaitą, žmogaus neapsunkina problemomis — ir puiku:

— Argi puiku, Vano Aleksandrovičiau? O ligos?

— Ligos… ana kur jūs sukate: ligos — nelyginant klaidos bazinės konstravimo sistemos darbe. — Profesoriaus antakiai išsilenkė sinusoide. — Klaidos, kurias mes bandome ištaisyti piliulėmis, kompresais, vakcinomis, operaciniu Įsikišimu — ir toli gražu ne visuomet sėkmingai. Bet… ligos — organizmui netinkamo aplinkos veikimo rezultatas.

— O kodėl netinkamo? Juk mes daugeliu atvejų žinome, kas kenksminga — tuo pagrįsta ligų profilaktika, saugumo technika, darbo apsauga. Bet atkreipkite dėmesį, kokie pasyvūs žodžiai: profilaktika, saugumas, apsauga… paprastai kalbant, toliau nuo nelaimės! O aplinka vis pakiša naujas mįsles: tai rentgeno spindulius, tai suvirinimo lanką, tai izotopus…

— Sutinku! — Profesorius pakėlė abi rankas. — Aš nujaučiu, kad jums ant liežuvio spurda šventai saugoma idėja ir jūs laukiate nebesulaukiate, kuomet pašnekovas išplės akis ir droviai, su viltimi paklaus: „Tai kodėl?” Gerai! Žiūrėkite: aš plačiai atveriu akis, — jis linksmai žybtelėjo paraudusiais akių baltymais, — ir pateikiu ilgai lauktą klausimą: tai kodėl žmonės nemoka sąmoningai reguliuoti savo organizmo medžiagų apykaitos?

— Todėl, kad užmiršo, kaip tai daroma! — išpoškino Krivo šeinas.

— Bach! — profesorius patenkintas pliaukštelėjo sau per kelius. — Žinojo ir užmiršo! Kaip telefono numerį? Įdomu!

— Prisiminkime, kad žmogaus smegenyse yra aibė neveikiančių nervinių ląstelių: devyniasdešim.t devyni procentai, o kai kas jų turi ir devyniasdešimt devynis su trupučiu. Neįtikėtina, kad jos būtų šiaip sau, atsargai — gamta pertekliaus nepripažįsta. Natūralu manyti, kad tose ląstelėse buvo nūn jau užmiršta informacija. Nebūtinai žodinė informacija — tokios mūsų organizme ir dabar nedaug, ji pernelyg grubi ir apytikrė — o biologinė, atsispindinti vaizduose, jausmuose, pojūčiuose…

— Stop, toliau aš žinau! — užsidegęs sušuko Androsiašvilis. — Marsiečiai! Ne, kur kas įstabiau — ne marsiečiai — juk iki Marso imsim, žiūrėk, ir nusigausim, galim patikrinti! — o sakysim, tarp Marso ir Jupiterio buvusios planetos, nūdien suerdėjusios į asteroidus, gyventojai. Gyveno ten didžiai išsivysčiusios būtybės, buvo sukūrusios įvairialypę dirbtinę aplinką ir mokėjo valdyti savo organizmą, kad galėtų prie jos prisitaikyti, o taipgi pasismaginimui. Ir tie gyventojai, pajutę, kad jų planeta tuoj suirs, persikėlė į Zemę…

— Galimas daiktas — ir taip buvo, — ramiai linktelėjo Krivošeinas. — Šiaip ar taip, reikia manyti, kad žmogaus protėviai — iš kur ir kas jie būtų — buvo išsivysčiusios būtybės. Ir, patekę į sunkias gyvenimo sąlygas, į laukinę, primityvią aplinką — į kainozoinę erą — sulaukėjo. Kaitra, džiunglės, pelkės, žvėrys — ir jokių patogumų. Gyvenimas virto kova už būvį, nervų tobulumas nuėjo perniek. Taip per daugelį kartų ir prarado viską: nuo rašto iki sugebėjimo valdyti medžiagų apykaitą… Ne, iš teisybės, Vano Aleksandrovičiau, apgyvendink dabar miestietį džiunglėse, ir su juo tas pats nutiks!

— Efektinga! — sučepsėjo iš pasitenkinimo Androsiašvilis. — Ir nereikalingos smegenų ląstelės liko organizme drauge su apendiksu ir plaukais po pažastimis? Dabar aš suprantu, kodėl mano geras pažįstamas profesorius Valernas fantastiką vadina „intelektualiniu ištvirkavimu ”.

— Kodėl gi? Ir kuo ji čia dėta?.

— O todėl, kad blaivius samprotavimus ji pakeičia efektingu vaizduotės žaismu.

— Na žinote, — užpyko Krivošeinas, — pas mus, sistemologijoje, darbo hipotezės neužgniaužiamos pažįstamų pasakymais. Bet kuri idėja priimtina, jeigu ji vaisinga.

— o pas mus biologijoje, draugas aspirante, — išpūtęs akis, netikėtai užriko Androsiašvilis, — biologijoje, brangusis, priimtinos tik blaiviai, malerialistiškai, o ne fantastinės planetos skeveldromis pagrįstos idėjos! Mes užsiimame daug svarbesniu dalyku, nei technika — gyvybe! O kadangi dabar jūs ne „pas juos”, o „pas mus”, patarčiau tai atsiminti! Bet kuris diletantas… kche! — ir tuoj pat jis apsiramino, prašneko taikiai. — Tiek to, laikysime, kad abu prajuokinom žmones. Dabar rimtai: kodėl jūsų hipotezė, šrvelniai kalbant, abejotina? Visų pirma, „ne veikiančios” nervinės ląstelės — tai techninės sanklodos apibrėžtis, biologiniams objektams ji netinka. Ląstelės gyvena — vadinasi, jos jau veikia. Antra, kodėl gi netarus, kad šitie milijardai nervinių ląstelių kaip tik atsargai ir sudaryti?

Vano Aleksandrovičius atsistojo ir iš viršaus pažiūrėjo į Krivošeiną:

— Aš, brangus drauge aspirante, irgi šiek tiek susigaudau technikoje — šiaip ar taip, aš vakarinio MEI fakulteto studentas! — ir žinau, kad jūsų sistemotechnikoje yra patikimumo sąvoka ir patikimumo problema. Elektroninių sistemų patikimumą laiduoja detalių, dargi narvelių ir blokų rezervas. Tai kodėl netarti, kad patikimam smegenų darbui užtikrinti gamta tokį pat rezervą sukūrė žmoguje? Juk nervinės ląstelės neatsinaujina?

— Labai jau didelis rezervas! — pakraipė galvą aspirantas. — Eilinis žmogus išsiverčia milijonu ląstelių iš milijardo.

— O talentingi žmonės naudoja dešimtis milijonų ląstelių! O genialūs… beje, kiek ląstelių naudoja genialūs žmonės, dar niekas neskaičiavo — gal būt, ir šimtus milijonų. Galimas daiktas, kiekvieno iš mūsų smegenys, taip sakant, rezervuotos genialiems darbams? Aš linkęs manyti, kad būtent genialumas, o ne vidutiniškumas — natūrali žmogaus būsena.

— Efektingai pasakyta, Vano Aleksandrovičiau.

— O, aš matau, jūs piktas… Tačiau, šiaip ar taip, jūsų prieštaravimai tokie pat vertingi, kaip ir jūsų hipotezė apie sulaukėjusius marsiečius. O turint galvoje, kad aš jūsų vadovas, o jūs mano aspirantas, jie dargi vertingesni! — jis atsisėdo į krėslą. — Bet grįžkime prie svarbiausio klausimo: kodėl mūsų dienų žmogus nevaldo savo medžiagų apykaitos ir nervų sistemos? Žinote, kodėl? Tam jis dar nepribrendo,

— Sit kaip!

— Taip. Aplinka žmogaus organizmą moko tik vienu — sąlyginio refleksinio kalimo — metodu. Jūs juk žinote — kad susidarytų sąlyginis refleksas, reikia daug sykių kartoti situaciją ir dirgiklius. Kaip tik šitaip atsiranda gyvenimo patirtis. O kad iš nesąlyginių refleksų susidarytų paveldima patirtis, daugybė kartų turi kalti ištisais tūkstantmečiais… Jūs teisingai pasakėte apie biologinę, žodžiais neišreikštą informaciją organizme. Va ją ir sudaro sąlyginiai ir nesąlygimiai refleksai. O jau refleksus valdo žmogaus sąmonė, teisybė, iki tam tikros ribos. Užsidegdamas papirosą, juk jūs neapgalvojate nuo pradžios iki galo, kokiam raumeniui ir kiek susitraukti, kaip neapgalvojate ir cheminių procesų raumenyje, jam susitraukiant… Sąmonė duoda komandą: užsirūkyti! O toliau darbuojasi refleksai — specifiniai, jūsų įgyti, piktnaudžiaujant tuo biauriu įpročiu: pamaigyti papirosą, įtraukti dūmą, — ir bendri, paveldėti iš tolimų protėvių: griebimo, kvėpavimo ir taip toliau…

Vano Aleksandrovičius — nežinia, ar savo žodžiams pailiustruoti, ar užėjus norui — užsirūkė papirosą ir išpūtė į viršų dūmus.

— Aš noriu pasakyti, kad sąmonė valdo, kai yra ką valdyti. Operatyvinėje organizmo dalyje, kur paskiausias veiksmas, kaip dar Sečenovas pastebėjo, yra raumens judesys… na, atsimenate? — Androsiašvilis atsilošė krėsle ir su malonumu pacitavo: — „Ar juokiasi vaikas, matydamas žaisliuką, ar šypsosi už per didelę meilę tėvynei persekiojamas Garibaldis, ar mergina krūpsi nuo pirmos minties apie meilę, ar Niutonas atranda ir užrašo popieriuje pasaulio dėsnius — baigiamasis faktas visada yra raumens judesys…” Ak, kaip puikiai rašė Ivanas Michailovičius! — tai šit: toje operatyvinėje dalyje sąmonei yra ką valdyti, kiekvienoje nešabloniškoje situacijoje yra ką rinktis iš nesuskaičiuojamų milijonų sąlyginių ir nesąlyginių refleksų. O konstruktyvinėje dalyje, kur veikia gausingoji organizmo chemija, sąmonė neturi kam komanduoti. Na, sumeskite pats, kokie sąlyginiai refleksai mumyse susiję su medžiagų apykaita?

— Gerti ar negerti, įdėkite man daugiau krienų, negaliu pakęsti kiaulienos, rūkymas ir… — Krivošeinas užsikirto, — n-na dar, rasi, praustis, valyti dantis…

— Galima dar dešimtuką tokių pat išvardinti, — linktelėjo profesorius, — bet juk tai vis smulkūs, pusiau raumenų, pusia cheminiai, paviršiniai relfeksiukai. O giliau organizme nesąlyginiai refleksai-procesai susiję į tokią vieningą grandinę, kad valdyti nėra iko: baigiasi deguonis kraujyje — kvėpuok, maža degių medžiagų raumenyse — valgyk, išprakaitavai vandenį — gerk, apsinuodijai organizmui kenksmingomis medžiagomis — sirk arba mirk. Ir jokių variantų… O juk negalima sakyti, kad gyvenimas žmonių nemokė valdyti apykaitos reakcijų — ne, žiauriai mokė. Epidemijomis — kaip gera būtų sąmonės ir refleksų padedamam išsiaiškinti, kokios bacilos tave žudo, ir išgaišinti jas it blakes! Badavimais — įmigtum sau kaip lokys žiemą, o ne tintum ir merdėtum! Žaizdomis ir suluošinimais visų rūšių grumtynėse — regeneruotumei nutrauktą ranką ar išmuštą akį. Bet per maža mdkė… Raumenų reakcijos vyksta dešimtąsias ir šimtąsias sekundės dalis, o pati sparčiausia iš apykaitos reakcijų — adrenalino išskyrimas į kraują iš antinksčių — sekundes. O hormonų išsiskyrimas iš liaukų ir hipofizio juntamiau. tepasireiškia per ilgus metus, o kitąsyk vos kartą per visą gyvenimą. Taigi, — jis švelniai nusišypsojo, — organizmas tų žinių neprarado, jis jų dar neįgijo. Labai jau sunku žmogui „iškalti” tokią pamoką…

— …Ir todėl medžiagų apykaitos įvaldymas gali užsitęsti milijonus metų?

— Bijau, dargi dešimtis milijonų, — atsiduso Vano Aleksandrovičius. — Mes, žinduoliai, labai jauni Žemės gyventojai. Trisdešimt milijonų metų — argi tai amžius? Mums dar viskas ateityje.

— Nagi nieko nebebus ateityje, Vano Aleksandrovičiau! — užsipuolė Krivošeinas. — Dabartinė aplinka keičiasi iš metų į metus — koks čia gali būti milijonmetis kalimas, koks išeitos medžiagos kartojimas? Žmogus išsuko iš natūralios evoliucijos kelio, toliau reikia pačiam kažką sugalvoti.

— O mes ir sugalvojame…

— Ką? Piliules, miltelius, žvakes nuo hemorojaus, klizmas ir lovos režimus! Jūs tikras, kad tuo mes geriname žmogaus padermę? O, gal būt, gadiname?

— Aš jūsų visai neįkalbinėju užsiiminėti „piliulėmis” ir „milteliais”, jei būtent taip jums patinka vadinti naujus, katedroje ruošiamus antibiotikus, — Androsiašvilio veidas pasidarė šaltas ir išdidus. — Geidaujate tvertis tos idėjos — ką gi, ryžkitės. Bet mano teisė ir mano pareiga išaiškinti jums, kad tokios temo pasirinkimas aspiranto darbui ir būsimai disertacijai — nerealus ir neapgalvotas.

Jis pakilo ir iškratė į krepšį nuorūkas iš peleninės.

— Atleiskite, Vano Aleksandrovičiau, aš jūsų visai nenorėjau įžeisti, — suprasdamas, kad pokalbis baigtas — ir baigtas nevykusiai, — Krivošeinas irgi atsistojo. — Bet… Vano AJeksandrovičiau, juk yra įdomių faktų.

— Kokių faktų?

— Na… antai praėjusiame amžiuje Indijoje buvo kažin koks Ramakrišna, „žmogus-dievas”, kaip jį vadino. Tai jo kūne, jei šalia mušdavo žmogų, iššokdavo randai. Arba „įteigti nudegimai”: jautrų žmogų lyti pieštuku, o sako, esą prisilietę degančia cigarete. Juk čia medžiagų apykaitą išmokstama valdyti be „kalimo”, a?

— Klausykite jūs, užsispyręs aspirante, — Androsiašvilis įsmeigė į jį primerktas akis, — kiek jūs vienu prisėdimu galite suvalgyti lango užšovų?

— Mmm… — Krivošeinas apstulbęs išpūtė lūpas, — tur būt, kad nė vieno. O jūs?

— Ag irgi. O šit anais senais laikais, kuomet praktikavau akademiko Pavlovo vardo psichiatrinėje klinikoje, mano pacientas, neypatingai sau pakenkdamas, prarijo… — profesorius prisimindamas atkragino galvą, — „lango užšovų — tris, stiklo šukių — du šimtus keturiasdešimt gramų, mažųjų chirurginių žirklių — dvi poras, šakučių — vieną, įvairių vinių — keturis šimtus gramų…” Cia aš cituoju ne skrodimo protokolą, įsidėmėkite, o ligos istoriją — aš pats dariau skrandžio rezekciją. Pacienas išgijo nuo savižudybės manijos, gyvas tikriausiai ir šiandien. Taigi, — profesorius iš savo erudicijos aukštumų žvilgtelėjo į Krivošeiną, — mokslo dalykuose geriau nesiorientuoti nei į religinius fanatikus, nei į pasauliečius psichopatus… Ne, ne! — pamatęs iš Krivošeino akių, kad šis trokšta atsikirsti, jis pakėlė rankas. — Užteks ginčytis. Ryžkitės, nekliudysiu. Neabejoju, kad jūs būtinai pamėginsite reguliuoti medžiagų apykaitą kokiais nors mašininiais, elektroniniais būdais…

Vano Aleksandrovičius, susimąstęs ir nuvargęs, pažiūrėjo į aspirantą, nusišypsojo.

— Gaudyti žiburiuotą paukštį plikomis rankomis — kas gali būti geriau! O ir tikslas šventas: žmogus be ligų, be senatvės —

juk ir senatvė ateina, sutrikus medžiagų apykaitai… Prieš kokį dvidešimt metų aš, tikriausiai, ir pats biičiau leidęsis uždegamas šia idėja. Bet dabar… dabar man reikia daryti tai, ką tikrai galima padaryti. Nors tai bCitų ir piliulės…

Krivošeinas pasuko į skersgatvį link Sištemologijos instituto ir vos nesusidūrė su augalotu žmogumi mėlynu, ne pagal orą šiltu apsiaustu. Iš netikėtumo abu pasimetė: Krivošeinas, praleisdamas sutiktąjį, pasitraukė kairėn — anas žengė žingsnį į dešinę. Paskui, užleisdami viens kitam kelią, abu žingtelėjo į kitą pusę. Žmogus su nuostaba žvilgtelėjo į Krivošeiną ir sustingo.

— Prašau atleisti, — murmtelėjo tas ir nužygiavo toliau.

Gatvė buvo tyki, dyka — veikiai Krivošeinas išgirdo žingsnius už nugaros, atsigręžė: žmogus su apsiaustu, kiek atsilikęs, ėjo paskui jį. „Tai bent Anisimovas! — pralinksmėjo aspirantas. — Seklį prilipdė, atkaklus vyras!” Jis išbandymui paspartino žingsnį ir užgirdo, kaip anas irgi ėmė tankiau minti. „Et, ma jį galas! Betriiko dar, kad imčiau pėdas mėtyti.” Krivošeinas pradėjo eiti ramiai, krypuodamas. Vis dėlto nugarą nemaloniai dilgino, mintys grįžo į tikrovę.

„Vadinasi, Vdlia vėl padarė eksperimentą, o įgal ir ne vieną? Nepavyko: lavonas, virtęs skeletu… Bet kodėl jo darbais susidomėjo milicija? Ir kur jis pats? Nurūko, tikriausiai, mūsų Valečka kur nors toliau, kol aistros aprims. O gal vis dėlto laboratorijoje?”

Krivošeinas priėjo monumentalius, vingriais ketiniais raštais išgražintus instituto vartus. Stačiakampiai akmeniniai vartų stulpai buvo tokie apimlūs, kad kairiajame laisvai tilpo leidimų biuras, o dešiniajame — kontrolinė. Jis atidarė duris. Senis Vachtioryčius, iškaršęs mokslo sergėtojas, už neaukšto barjero knapsėjo nosimi.

— Labas vakaras, — linktelėjo jam Krivošeinas.

— Labas labas, Valentinai Vasiljevičiau! — atsiliepė Vachtioryčius, nė nesirengdamas tikrinti leidimo: kontrolinėj apsiprato su naujų sistemų laboratorijos vedėjo vizitais bet kuriuo dienos ar nakties metu.

Įeidamas į parką, Krivošeinas atsigręžė: ilgšis su apsiaustu mindžikavo prie vartų. „Taip taip, balandėli! — dingtelėjo Krivošleinui pamokoma mintis. — Leidimų sistema pasiteisina.”

Fligelio langai buvo neapšviesti. Tamsoje šalia durų raudonavo papiroso ugnelė. Krivošeinas pritūpė po medžiais, įsižiūrėjo ir žvaigždžių fone įžvelgė uniforminę kepurę ant žmogaus galvos. „Ne, užteks man šiandien milicijos. Reikia eiti į namus…” — jis šyptelėjo, pasitaisė: „Į jo namus.”

Jis pasuko link vartų, bet, prisiminęs subjektą su apsiaustu, stabtelėjo. „E, jei sekamasis padės sekliui, bus ne pagal taisykles. Lai padirbėja.” Krivošeinas patraukė į priešingą parko galą — ten, kur virš ketinių tvoros iečių svyrėjo seno ąžuolo šakos. Nušoko nuo šakos ant šaligatvio ir nuėjo į Akademinį miestelį.

„Vis dėlto, ką jis ten padarė? Ir kas tas vaikinas, sutikęs mane aerouoste? Kaip telegrama suklaidino: palaikiau jį Valia. Bet juk panašus — ir labai. Nejau? Valia per tuos metus aiškiai nesėdėjo rankų sudėjęs. Mažvaikiai, ak, kokie mažvaikiai: kiekvienas stengėsi įrodyti, kad išsivers be kito, susitikus po metų — priblokšti savo pasiektais rezultatais! Būtent savo! Kaipgi, aukščiausia nuosavybės forma… Sit ir pribloiškėme. Tuštybe žudome didį darbą. Tuštybe, neišmanymu, bailumu. Reikėjo ne išsilakstyti į visas puses, o iš pat pradžių pasitelkti žmones, tikrus ir vertus žmones, kaip pavyzdžiui, Vano Aleksandrovičius. Taip, bet tuomet aš jo nepažinojau, o pabandyk jį privilioti dabar, kai jis dumia pro šalį ir žiūri it nelabasis…”

…Viskas įvyko pavasarį, kovui baigiantis, kai Krivošeinas tik pratinosi valdyti medžiagų apykaitą savyje. Įsigilinęs į savo kūną, jis nematė pavasario ženklų, kol pavasaris pats neatkreipė jo dėmesio: nuo penkiaaukščio chemijos korpuso stogo ant Krivošeino nukrito kone pūdo sunkumo ledtakas. Būtų zvimbęs jis centimetrą kairiau — ir su medžiagų apykaitos bandymais Krivošeino organizme, lygiai kaip ir su pačiu organizmu, būtų buvę baigta. Bet ledtakas tik perkirto dešinę ausį, sulaužė raktikaulį ir partrenkė žemėn.

— Ai, nelaimė! Ai, kokia nelaimė!.. — atsigaivelėdamas išgirdo jis Androsiašvilio balsą; profesorius klūpojo šalia, čiupinėjo jo galvą, atseginėjo paltą. — Aš tą komendantą nugalabysiu, sniego nevalo! — profesorius įnirtingai pagrūmojo kumščiu. — Eiti pajėgsite? — jis padėjo Krivošeinui atsikelti. — Nieko, galva palyginti sveika, raktikaulis suaugs per porą savaičių,

galėjo būti blogiau… Laikykitės, aš jus nuvesiu į polikliniką.

— Ačiū, Vano Aleksandravičiau, aš pats, — kiek begalėdamas žvaliau atsakė Krivošeinas, nors galvoje ūžė, dargi nusišrypsojo per jėgą. — Aš nueisiu, šičia arti…

Ir sparčiai, vos ne bėgte pasileido pirmyn.?

Kraują iš ausies jam iškart pavyko sustabdyti. Bet dešinė ranka maskatavo kaip botagas.

— Aš paskambinsiu jiems, kad paruoštų elektroadatą! — šūktelėjo įkandin profesorius. — Gal susius ausį!

Savo kambaryje prieš veidrodį Krivošeinas klijuojamąja juosta sulipdė per kremzlę Į dvi dalis perplėštą ausį, tamponu nuvalė sukrešėjusį kraują. Su ausim jis susidorojo mikliai: po dešimties minučių vietoj ką tik buvusio plyšimo liko vien šviesiai rožinis randas su kraujuotų pūlių šlakeliais, o po pusvalandžio išnyko ir tas. O kol suaugo raktikaulis, teko visą vakarą tysoti lovoje ir susikaupus įsakinėti kraujo indams, liaukoms, raurrienims; kauluose kur kas mažiau biologinio tirpalo, negu minkštuose audiniuose.

Rytą jis nusprendė pasiklausyti Androsiašvilio paskaitos. Norėdamas atsisėsti atokiai, kad nekristų į akis, į auditoriją atėjo kiek anksčiau ir — susidūrė su profesorium: tas nurodinėjo studentams, kur iškabinti plakatus. Krivošeinas atsitraukė atbulas, bet buvo per vėlu.

— Kodėl jūs šičia? Kodėl ne klini… — Vano Aleksandrovičius užsikirto, nenuleisdamas išplėstų akių nuo aspiranto ausies ir dešinės rankos, sugniaužusios sąsiuvinį. — Ką tai reiškia?!

— O jūs, Vano Aleksandrovičiau, sakėte: dešimtys milijonų metų, — neiškentė Krivošeinas. — Visgi galima ne tik „kalimu”…

— Vadinasi… išeina?! — iškvėpė orą Androsiašvilis. — Kaip?!

Krivošeinas prikando lūpą.

— Mmm… vėliau, Vano Aleksandrovičiau, — negrabiai sumurmėjo jis. — Man pačiam dar reikia viską perprasti.

— Pačiam? — profesorius pakėlė antakius. — Nenorite pasakoti? — Jo veidas pasidarė šaltas ir išdidus. — Na, kaip norite… prašau atleisti! — ir grįžo prie stalo.

Nuo tos dienos, susitikęs aspirantą, jis su lediniu mandagumu linkteldavo, bet į pokalbius nesileisdavo. O Krivošeinas, kad ne taip graužtų sąžinė, įniko eksperimentuoti pats su savimi. Jam iš tikrųjų dar daug ką reikėjo išsiaiškinti.

„Argi aš nenorėjau pademonstruoti atradimo, pajusti karšto susidomėjimo juo, žavėjimosi, šlovės… — pats sau ir neregimam Androsiašviliui teisinosi Krivošeinas, žingsniuodamas kaštonų alėja. — Priešingai nei psichopatai, aš būčiau galėjęs viską paaiškinti… Teisybė, kitiems žmonėms tat kol kas nepritaikoma, jų ne ta sandara. Bet svarbiausia — žinojimas, įrodyta galimybė… Galimybė greitai užsigydyti žaizdas, lūžius, pačiam naikinti savyje ligas. Taip, jei atradimas vien tam ir tetiktų! Visa bėda, kad gamta niekad neatidengia savo paslapčių lygiai tiek, kiek reikia žmonių gerovei — visuomet arba daugiau, arba mažiau… Man atidengė daugiau… Aš, tikriausiai, galėčiau pasiversti gyvuliu, net monstru… Tatai įmanoma. Viskas įmanoma — tai ir baisiausia”, — atsiduso Krivošeinas.

…Langas ir įstiklintos balkono durys penktame aukšte blandžiai švytėjo — atrodė, tartum dega stalinė lempa. „Vadinasi, jis namie?!” Krivošeinas užlipo laiptais, priešais buto duris iš įpročio pasigrabaliojo kišenėse, bet atsiminė, kad raktą dar prieš metus išmetė, ir keiktelėjo save — kaip efektinga būtų ūmai įeiti: „Pilieti, jūsų dokumentai!” Skambučio prie durų po senovei nebuvo, teko pabelsti.

Kaip atsakas pasigirdo greiti lengvi žingsniai — Krivošeino širdis smarkiai suplakė, — spragtelėjo spyna; prieškambaryje stovėjo Lena.

— Ak, Valia, gyvas ir sveikas! — šiltomis rankomis ji apkabino jo kaklą, apžvelgė greitu žvilgsniu, paglostė plaukus, prisiglaudė ir pravirko. — Valekai, brangusis mano… o aš jau galvojau… čia tokios kalbos sklinda, tokios kalbos! Skambinu tau į laboratoriją — niekas neatsako… skambinu į institutą, klausiu, kur tu, kas tau? — padeda ragelį… Aš atėjau čionai — tavęs nėra… O man jau sakė ne vienas, lyg tu… — ji piktai sukūkčiojo. — Kvailiai!

— Na, Lenut, užteks, nereikia… na, ką tu? — Krivošeinas labai panoro prispausti ją prie savęs, jis vos suvaldė rankas.

Lyg nieko nė nebuvo: nei atradimo Nr. 1, nei įtempto, pašėliško darbo metų Maskvoje, kur jis atsikratė visko, kas seniai praėję… Kad būtų ramiau, Krivošeinas ne sykį baudėsi pašalinti iš atminties Lenos paveikslą. Jis žinojo, kaip tai daroma: truputis kraujo su padidintu gliukozės kiekiu į galvos smegenų žievę, nedidelė kryptinga oksidacija tam tikros srities nukleotiduose — ir informacija iš nervinių ląstelių išdilo a žiams. Bet nenorėjo… ar negalėjo? Kaip savyje nustatyti ribą tarp „norėti” ir „galėti”? Ir štai dabar ant jo peties verkia mylima moteris — verkia, nerimastaudima dėl jo. Ją reikia numaldyti.

— Nustok, Lena. Matai, viskas tvarkoje.,

Ji pažiūrėjo į jį iš apačios į viršų. Akys buvo drėgnos, džiugios ir kaltos.

— Valekai… Tu nepyksti ant manęs, a? Tuomet aš tau tokių dalykų prikalbėjau — pati nežinau ką, tiesiog kvaiša! Tu įsižeidei, taip? Aš irgi nusprendžiau, kad… viskas baigta, o kai sužinojau, kad su tavim kažkas atsitiko… — ji pakėlė antakius, — nebegalėjau. Va atbėgau… Tu užmiršk, gerai? Užmiršome, taip?

— Taip, — nuoširdžiai pasakė Krivošeinas. — Einam į kambarį.

— Ak, Valia, tu neįsivaizduoji, kaip aš išsigandau, — ji vi tebelaikė jį už pečių, lyg bijodama paleisti. — Ir tas tardytojas… klausimai visokie!

— Jis ir tave kvietė?

— Taip.

— Aha, na žinoma: cherchez la lemme!

Jie įėjo į kambarį. Cia viskas buvo kaip ir anksčiau: pilka tachta, pigus rašomasis stalas, dvi kėdės, knygų spinta, viršuje užversta žurnalais iki pat lubų, drabužinė spinta su veidrodžiu, prisraigtuotu iš šono. Kampe prie durų gulėjo sukryžiuoti hanteliai.

— Tavęs belaukdama, aš kiek aptvarkiau. Dulkių prinešė; reikia sandariai uždaryti balkoną, kai išeini… — Lena vėl prisiartino prie jo. — Valekai, kas gi atsitiko?

„Jei aš žinočiau!” — atsiduso Krivošeinas.

— Nieko baisaus. Šiaip, daug triukšmo…

— O ko prireikė milicijai?

— Milicijai? Na… iškvietė, ji ir atvažiavo. Būtų iškvietę gaisrininkų komandą — būtų atvažiavusi gaisrininkų komanda.

— Ak, Valia… — ji uždėjo rankas Krivošeinui ant pečių, mergiūkštiškai suraukė nosį. — Na, kodėl tu toks?

— Koks? — paklausė tas, jausdamas, kaip kvailėja akyse.

— Na, toks — lyg ir suaugęs, o nesolidus. Ir aš, kai su tavim — mergiočių mergiotė… Valekai, o kur Viktoras, kas jam? Klausyk, — jos akys baimingai išsiplėtė, — ar tiesa, kad jis šnipas?

— Viktoras? Koks čia dar Viktoras?

— Nagi ką tu?! Vitia Kravecas, tavo laborantas, trečios eilės sūnėnas.

— Sūnėnas… laborantas… — Krivošeinas akimirką sutriko. — Aha, supratau! Sit kaip…

Lena pliaukštelėjo delnais.

— Valka, kas tau? Tu gali papasakoti, kas ten pas jus atsitiko?

— Atleisk, Lenut… proto aptemimas, supranti. Na, žinoma, Petia… tai yra Vitia Kravecas, mano ištikimas laborantas, sūnėnas… labai simpatiškas berniokas, kaipgi… — Moteris išplėstomis akimis tebežiūrėjo į jį. — Tu nesistebėk, Lenut, tai tiesiog laikinas atminties aptemimas, taip visuomet būna po… po elektros smūgio. Praeis, nieko baisaus… Tai sakai, jau kuždama, kad jis šnipas? Ak, ta Mokslų akademija!

— Vadinasi, teisybė, kad tavo laboratorijoje įvyko… katastrofa? Na kodėl, kodėl tu viską nuo manęs slepi? Juk tu galėjai ten… — ji prisidengė delnu burną, — ne!

— Liaukis, dėl dievo! — suirzęs pasakė Krivošeinas. Jis atsitraukė, atsisėdo ant kėdės. — Galėjau — negalėjau, buvo — nebuvo! Kaip matai, viskas tvarkoje. („Norėčiau, kad ir iš tikrųjų taip būtų!”) Nieko aš negaliu pasakoti, kol pats visko kaip reikiant neišsiaiškinsiu… Ir išvis, — jis nusprendė pradėti puolimą, — ko tu jaudiniesi? Na, pasaulyje vienu Krivošeinu daugiau, vienu mažiau — didelė bėda! Tu jauna, graži, bevaikė — susirasi kitą, geresnį, nei toks senstantis storžievis, kaip aš. Kad ir tas pats Petia… Vitia Kravecas: kuo tau ne pora?

— Vėl tu apie tai? — ji nusišypsojo, užėjo už nugaros, padėjo Krivošeino galvą sau ant krūtinės. — Na ko tu vis Vitia ir Vitia? Nagi nereikalingas jis man. Lai būna jis kažin koks gražuolis — jis ne tu, supranti? Ir viskas. Ir kiti — ne tu. Dabar aš tai tikrai žinau.

— Hm? — Krivošeinas išsitiesė.

— Na ką „hm”! Pavyduolis, kvailas! Nesėdėjau juk aš namie visus vakarus viena it vienuolė. Kvietė, įdomiai mergino, dargi apsakinėjo rimtus ketinimus… Ir vis vien jie kažkokie ne tokie! — jos balsas džiūgavo. — Ne tokie, kaip-tu — ir viskas! Aš vis tiek būčiau pas tave atėjus…

Krivošeinas pakaušiu juto jos kūno šilumą, juto minkštus delnus ant akių, ir jį apėmė nė su kuo nesulyginama palaima.

„Stai taip sėdėtum ir sėdėtum: paprasčiausiai pareini nuvargęs iš darbo — irji čionai… ir nieko tokio nebuvo… Kaip nieko nebuvo? — jis įsitempė. — Viskas buvo! Pas juos čia atsitiko kažkas rimta. O aš sėdžiu, vagiu jos glamonę!”

Jis išsilaisvino, atsistojo.

— Na gerai, Lenut. Tu atleisk, aš tavęs nelydėsiu. Pasėdėsiu kiek ir gulsiu miegoti. Aš nelabai kaip jaučiuosi po… po to nesmagumo.

— Tai aš ipasiliksiu.

Ji pusiau klausė, pusiau teigė. Sekundę Krivošeiną užvaldė niršus pavydas. „Aš pasiliksiu?” — sakydavo ji — ir jis, suprantama, sutikdavo. Arba pats sakydavo: „Pasilik šiandien, Lenut” — ir ji pasilikdavo…

— Ne, Lenut, tu eik, — jis kreivai šyptelėjo.

— Vadinasi, vis dėlto širsti dėl to, taip? — ji priekaištingai žvilgtelėjo į jį, supyko. — Kvailys tu, Valia! Pasikutinis kvailys, trauk tave devynios! — ir pasisuko į duris.

Krivošeinas stovėjo vidur kambario, klausėsi: spragtelėjo užraktas, laiptuose sukaukšėjo Lenos bateliai… Trinktelėjo laukujės durys… Greiti ir lengvi žingsniai asfaltu. Jis metėsi į balkoną jos pašaukti, bet vakaro vėjelis jį prablaivė. „Na va, pamatei ir ištižai! Įdomu, ką ji jam prišnekėjo? Tiek to, velniams tie pernykščiai pergyvenimai! — Jis grįžo į kambarį. — Reikia išsiaiškinti, kas čia per reikalas… Stop! Jis turi turėti dienoraštį. Žinoma!”

Krivošeinas ėmė traukioti stalčius, mėtyti ant grindų žurnalus, papkes, segtuvus, greitosiomis peržiūrinėti sąsiuvinius. „Ne tai, ne tai…” Apatinio stalčiaus dugne jis pamatė magnetofono ritę, ligi ketvirčiui privyniotą juostos, ir minutę užmiršo ieškojimus: nuėmė nuo spintos portatyvinį magnetofoną, nušluostė nuo jo dulkes, įstatė ritę ir nuspaudė garso klavišą.

— Atradėjų pirmenybės teise, — po neilgai trukusio šnypštimo per magnetofono garsiakalbius pasakė prikimęs balsas, aplaidžiai tardamas žodžių galūnes, — mes prisiimame atsakomybę už atradimo, pavadinto…

— … „Dirbtine biologine informacijos sinteze”, ištyrimą ir panaudojimą, — dalykiškai įterpė kitas (nors lygiai toks pat) balsas. — Nelabai skambu, užtat iš esmės.

— Tinka… „Dirbtinė biologinė informacijos sintezė.” Mes suprantame, kad šis atradimas kaip nė vienas kitas susijęs s žmogaus gyvenimu ir gali tapti arba didžiausia grėsme žmonijai, arba gėriu. Mes prisižadame padaryti viską, kas mūsų galioje, kad šį atradimą panaudotume žmonių gyvenimui pagerinti…

— Mes įsipareigojame: kol neištirsime visų atradimo galimybių…

— …ir kol nebūsim absoliučiai tikri, kad jo negalima panaudoti žmonių nenaudai…

— …mes jo neperduosim į kitas rankas…

— …ir neskelbsim apie jį jokių žinių.

Krivošeinas stovėjo, primerkęs akis; jis tartum persikėlė į tą gegužės naktį, kai jie davė šią priesaiką.

— Mes prisiekiame: neperleisti jo nei už gerbūvį, nei už šlovę, nei už nemirtingumą, kol nebūsime tikri, kad mūsų atradimo negalima atgręžti prieš žmones. Greičiau mes sunaikinsime savo darbą, negu su tuo sutiksime.

— Mes prisiekiame! — kiek pakrikai ištarė abu balsai choru. Juosta baigėsi.

„Karštagalviai mes tuomet buvom… Taip, dienoraštis turi būti čia pat.” Krivošeinas vėl įkišo galvą į stalą, pasirausė apatiniame stalčiuje ir po sekundės jau laikė rankose sąsiuvinį kartono įrišimu, didelį ir storą, kaip knyga. Viršelyje nieko nebuvo užrašyta, tačiau Krivošeinas išsyk pajuto radęs tai, ko ieškojo: prieš metus, atvažiavęs į Maskvą, dienoraščiui rašyti jis nusipirko lygiai tokį pat sąsiuvinį geltonais aptaisais.

Jis atsisėdo už stalo, parankiau pastatė lempą, užsirūkė cigaretę ir atskleidė sąsiuvinį.