Savęs atradimas

DEVINTAS SKYRIUS

Dabar aspirantas užrašus skaitė priekabiai, su pavydžiu smalsumu: nagi, ką pasiekė tas, kuris ketino „rankenėles sukioti”?

„Birželio 1. Uff… viskas! Informacinė kamera gatava. Rytoj pradedu bandymus su triušiais. Laikantis visuotinės tradicijos, reiktų pradėti nuo varlių… bet kad aš imčiau į rankas tą biaurastį! Ne, rupūžėmis lai užsiima mano dubletas aspirantas. Aspirantas — pirmas mokinys moksle, jam dera stropumas.

Kaipgi jam ten klojasi?”

„Birželio 2. Pritaisiau triušiams daviklius, suleidau į kamerą — visus sykiu. Lai peni informaciją.”

„Birželio 7. KeturiaS dienas triušiiai gyveno kameroje: smaguriavo morkomis ir kopūstlapiais, virpino šnirpšles, pešėsi, poravosi, snaudė. Šiandien rytą padariau pirmąjį mėginimą. Užsidėjau „Monomacho kepurę”, mintimis sukomandavau „Galima!” — ir „mašina motina” pradėjo veikti! Keturi triušiai dubletai per pusantros valandos.

It kalnas nuo pečių nuslinko — mašina veikia.

Įdomi detalė: triušių formavimasis darosi matomas (kas vyksta iki tol, aš nežinau), kai ima rastis kraujotakos sistema; raudonai melsvos kraujagyslės auksaspalviame skystyje išryškėja lygiai taip, kaip vištos užperėto kiaušinio trynyje.

Atgiję triušiai išnirdavo. Aš juos gaudžiau už ausų, maudžiau šiltutėlius ir drebančius dubenėlyje, po to tupdžiau šalia paprastųjų. Natūraliųjų triušių ir dirbtinių antrininkų susitikimas buvo dar trivialesnis, negu kažkada mudviejų su dubietu. Jie suglumę sprogindavo akis vieni į kitus, apsiuostydavo ir (kadangi neturi antrosios signalinės sistemos pasiaiškinimams)

imdavo peStis. Paskui pavargdavo, vėl apsiuostydavo ir po to pradėdavo normalų triušišką gyvenimą.

Svarbiausia, mašina dirba pagal mano paliepimą, nekišdama savo dvylekio. Užsidedi „kepurę”, prisimeni (pageidautina regimai), kurį būtent triušį tu nori dubliuoti, mintyse duodi leidimą pradėti — ir po 25–30 minučių jis kepurnėjasi bake. Priešingą operaciją — beatsirandančio triušio ištirpinimą pagal komandą „Ne!” „mašina molina” irgi vykdo nepriekaištingai.

Už pasiekimus ir stropumą aš sušeriu jai druskų, rūgščių, glicerino, vitaminų ir kitų reaktyvų pagal sąrašą. Lygiai kaip silkę dresiruotam ruoniui.”

„Birželio 20. Kai sekasi, tai sekasi. O šit kai nesiseka, nors galvą į sieną daužyk… Visas tas dienas mėginu sustabdyti triušio sintezę kurioje nors stadijoje. Kokių tik įsakymų neišbandžiau: „Stop!”, „Nurimk!”, „Gana!”, „Nulis!” — ir mintimis, ir žodžiais — ir vis viena: arba sintezė vyksta iki galo, arba triušis ištirpsta.

Panašu, kad „mašina motina” dirba kaip skaičiavimo mašinos trigeris, kuris arba užsidaro, arba atsidaro, o tarpinėje padėtyje sustoti negali. Taip, bet sudėtingai mašinai derėtų elgtis sumaniau, negu tai paikai schemiūkštei.

Pabandysim dar.

„Liepos 6 d. Gyvybės pristabdyti negalima — štai, kaip matote, koks reikalas. Bet koks gyvybės pristabdymas yra mirtis. Tačiau mirtis — tik akimirka, po kurios prasideda irimo arba — šiuo atveju — tirpimo procesas. O aš sintetinu gyvas sistemas. Pagaliau ir pati „mašina motina”, tiesą sakant, — gyvas organizmas, ir todėl niekas joje sustingti negali.

O gaila, tai būtų labai paranku…

Šiandien išvydo pasaulį pirmas prieauglis iš dirbtinio patino ir paprastos triušės — aštuoni baltutėliai triušiukai. Tur būt, svarbus faktas. Tiktai ir be jų labai jau daug aš turiu triušių.

Velnias griebtų, bet turėtų gi „mašina motina” paklusti subtilesnėms komandoms, negu „Galima!” ir „Ne!” Aš turiu valdyti sintezės procesą, antraip visi mano užmanymai garma į Tartarą…”

„Liepos 7. Tai šit kaip tu dirbi, „mašina motina”! Ir kaip viskas paprasta…

Šiandien aš įsakiau mašinai dar kartą atgaminti triušį albinosą Vašką. Kuomet jis it perregimas vaiduoklis pasirodė vidury bako, aš sutelkiau dėmesį į jo uodegėlę ir įsivaizdavau ją ilgesnę. Jokių pakitimų neįvyko. Cia buvo kažkas ne tai. Aš taip ir pagalvojau su apmaudu: „Ne tai…” — ir tuomet triušyje viskas pradėjo keistis! Kūno kontūrai iš lėto susiūbavo: triušio kūnas, ausys, letenos ir uodega tai ilgėjo ir storėjo, tai trumpėjo ir menko; vidaus organai pulsavo tuo pačiu ritmu. Net kraujo spalva ėmė kisti nuo tamsiai vyšninės iki šviesiai raudonos ir atvirkščiai.

Aš pašokau nuo kėdės. Triušį „tebepurtė”. Jo formos darėsi vis labiau iškraipytos, karikatūriškos; tirtėjimas — dažnesnis ir erdviškesnis. Pagaliau albinosas išskydo į pilkai violetinį ūką ir ištirpo.

Pradžioje aš išsigandau: vaizdas priminė aną mašinos „kliedesį”! Va tik ritmas. Visi dydžių ir atspalvių pasikeitimai buvo nuostabiai darnCis…

Ir čia aš viską supratau. Pats supratau, velniai rautų! — ir noriu tai pažymėti.

Pirminę informaciją apie triušį mašina gavo konkrečią ir vienareikšmę. Ji derino visas informacijos detales, ieškojo tikslaus varianto; bet, ieškok neieškojęs, — kas įrašyta, tą ir atgaminsi. Iš motociklo detalių nesurinksi dulkių siurblio.

Ir staiga mašina gauna signalą „Ne tai!” — ne teigimą ir ne neigimą — abejonės signalą. Jis sutrikdo informacinį triušio sintezės proceso pastovumą; grubiai kalbant, išmuša mašiną iš vėžių. Ir ji pradeda ieškoti: kas gi tuomet „tai” — paprastu išmėginimo metodu (šiek tiek daugiau, šiek tiek mažiau), kad nesuardytų sistemos… Bet mašina nežino, kas yra „tai”, o aš nepatvirtinu, kad jos ieškojimai teisingi. Tuomet sistema visai suyra ir ištirpsta: ne tai — vadinasi, ne tai…

Ir tada (va kuo geras tyrinėtojo darbas: aptikai gyslą ir per dieną, vadovaudamasis viena dviem idėjomis, gali nudirbti darbą, kurio kitaip neįveiktum nė per keletą metų!) aš vėl užsidėjau „Monomacho kepurę” ir sukomandavau mašinai „Galima!” Dabar aš žinojau, ką darysiu su triušio dubletu. Jis susiformavo. Aš sutelkiau dėmesį į jo uodegą (ryšio grandinė: bioimpulsai iš akių tinklainės, kur susidaręs triušio uodegos vaizdas, perėjo i smegenis — į „Monomacho kepurę” — į masiną, o jau mašina, lygindama ir atrinkdama informaciją, nustatė, kas mane domina) ir netgi susiraukiau, kad išraiškingiau atrodytų: „Ne tai!”

Į mašiną nuskriejo galingas, pusiausvyrą trikdantis informacijos impulsas.

Ir uodegėlė ėmė trumpėti. Tik tik…

„Ne tai!”

Uodegėlė virptelėjo, kiek pailgėjo…,

„Va va! Tai!”

Uodega apmirė. „Ne tai!” Dar pailgėjo…

„Tai!” Apmirė. „Ne tai! Tai! Ne tai! Tai!” — ir darbas pajudėjo. Sunkiausia buvo nukreipti pasikeitimus reikiama linkme — ir paskudrinti. Paskui aš transliavau „mašinai motinai” jau ne elementarias komandas „tai — ne tai”, o stačiai bežodį raginim.ą. Uodega ilgėjo; joje išaugo smulkių slankstelių grandinėlė, juos padengė raumenų skaidulos, rausva oda, balta vilna… Po dešimties minučių dubletas Vaska čaižė sau per šonus šlapia balta uodega it įsiutintas tigras.

O aš sėdėjau ant kėdės su „Monomacho kepure”, ir galvoje kunkuliavo nenusakoma maiaalienė iš „Na-na!..”, „Cia tai bent!”, „Po velnių!”, „Uff…” — kaip visuomet, kai dar negali visko išsakyti žodžiais, bet jauti: perpratai dalyko esmę, dabar jis niekur nedings! Ir mano veidas, tur būt, išreiškė tą begalinę palaimą, kokią jaučia tik apsiseilėjęs idiotas.

Viskas. Jokios mistikos. „Mašina motina” dirba pagal tą pačią sistemą „taip — ne”, kaip ir paprastos skaičiavimo mašinos…”

— Teisingai, — linktelėjo aspirantas. — Bet… tai gana atgrabus valdymas. Beje, mašinai… ką jau ten, šaunuolis!

,„..Bet, velnias, kaip vis dėlto puiku! Pagal mano komandą „taip”, „ne tai”, „ne” mašina formuoja ląsteles, audinius, kaulus… Tai gali tik gyvi organizmai, o ir tai žymiai lėčiau.

Na, balandėle, dabar aš išsunksiu iš tavęs viską!”

„Liepos 15. Dabar mudu su mašina, kaip sakoma, susigiedojome. Teisingiau, ji išmoko priiminėti, iššifruoti ir vykdyti mano smegenų įsakymus, nuosakiai neišskaidytus į „tai” ir „ne tai”. Grįžtamojo ryšio esmė ir komandų turinys liko toks pat, kaip anksčiau — stačiai viskas vyko labai greitai. Aš tik įsivaizduoju, ką ir kaip reikia pakeisti besiformuojančiame triušyje dublete. Na, tas pats lyg aš lipdyčiau ar pieščiau to triušio atvaizdą.

Nūnai mašina — mano elektroninės biocheminės rankos. Kaip tai prašmatnu, iškilnu — minties pastangomis lipdyti visokiausius išsigimėlius triušius! Su šešiom kojom, trim uodegom, dvigaivius, be ausų arba priešingai — su nulėpusiomis gauruotomis sarginio šuns ausimis. Ką ten daktaras Moro su savo skalpeliais ir karbolio rūgštim! Vienintelis darbo įrankis — „Monomacho kepurė”; nereikia nė rankenėlių sukioti.

Įdomiausia, kad tie išsigimėliai gyvena: kasosi keturiomis letenomis ir kemša morkas į dvejus žiodmenis…”

— Lengvas darbelis, — su pavydu burbtelėjo aspirantas. — Stačiai kaip kine: sėdėk, žiūrinėk… Niekas neskauda, nėra ko bijotis. Ir jokių tau stiprių aistrų — techninis darbas…

Jis atsiduso, prisiminęs savo išgyvenimus. Prie skausmų per įvairiausias autovivisekcijas jis priprato palyginti nesunkiai: kai žinai, kad liga praeis, žaizda užgis, skausmas virsta paprasčiausiu dirgikliu, nelyginant ryški šviesa ar trankus garsas — nemalonu, bet nebaisu. Kai žinai… Darydamas nuodugniai apgalvotus bandymus, jis tai žinojo. Bet kokį naują pakeitimą irgi pradėdavo nuo mažų išmėginimų — tikrino, kaip organizmas jį pakelia; blogiausiu atveju po ranka visuomet buvo vaistai, neutralizatorių ir antibiotikų ampulės, telefonas, kuriuo galėjo išsikviesti „Greitąją pagalbą”. Bet vieną bandymą jis padarė neapgalvotą ir vos nežuvo… Tikrai sakant, tai buvo dargi ne bandymas.

…Vyko fakultatyvinis radiobiologijos praktikumas. Trečiakursiai studentai apspito mokomojo urano reaktoriaus baseiną, pagarbiai žiūrėjo į tamsų akytą cilindrą gilumoje, skleidžiantį vandenyje žalią ramią šviesą, į mažyčius trosus, nikeliuotus strypus, svertus ir šturvalėlius virš jo.

— Sita graži, jaunos žolės spalvos pašvaistė aplink reaktoriaus korpusą, — sodriu baritonu kalbėjo profesorius Valernas, — vadinasi Cerenkovo švytėjimu. Jis atsiranda nuo supergreitų elektronų judėjimo vandenyje, o elektronai savo ruožtu atsiranda, skylant urano-235 branduoliams…

Krivošeinas asistavo, tai yra paprasčiausiai sėdėjo nuošaly, nuobodžiavo ir laukė, kol profesorius jį pakvies atlikti parodomąjį bandymą. Tiesą sakant, Valernas tą „bandymą” puikiausiai būtų galėjęs atlikti pats arba paprašyti studentą, bet jam pagal mokslinį rangą priderėjo kvalifikuotas asistentas. „Stai ir sėdėk…” — niūriai mąstė Krivošeinas. Paskui jam šovė į galvą, kad jis su savim dar neibandė spindulinės ligos. Jis nusikratė snauduliu, ėmė galvoti, kaip tai padaryti. „Pąsem,si iš reaktoriaus kolbą vandens ir pradžiai suruošim sau lengvą radiacinį nudegimą… Dalykas juk rimtas!”

— …Intensyvus Cerenkovo švytėjimas vandenyje liudija intensyvią radiaciją aplink reaktoriaus korpusą, — nuobodžiai aiškino Valernas, — o tai ir nenuostabu: grandininė reakcija. Didėjantis ryškumas liudija didėjantį radiacijos intensyvumą, ryškumo mažėjimas — atitinkamai rodo priešingą dalyką. Stai prašau pasižiiirėti, — jis pasuko šturvalėlį ant nedidelio skydo į dešinę dr į kairę; žalia šviesa baseine sumirksėjo.

— O jeigu sukteltume visai į dešinę, sprogimas įvyktų? — baikščiai pasiteiravo rudaplaukis šlakuotas jaunuolis su akiniais.

— Ne, — vos sulaikydamas žiovulį, atsakė profesorius (tokį klausimą jis gaudavo per kiekvieną užsiėmimą). — Yra ribotuvas. Ir be to dar — reaktoriuje numatytas autoblokavimas. Kai tik grandininės reakcijos intensyvumas viršys leistinas ribas, automatas numes į reaktorių papildomus grafito strypus… ana tuos, matote? Jie sugeria neutronus ir slopina reakciją… O dabar susipažinsime su radioaktyvaus spinduliavimo poveikiu gyvam organizmui. Valentinai Vasiljevičiau, prašom!

Krivošeinas prirideno prie baseino vežimėlį su akvariumu, kuriame juodu, pelekų spurganomis apkraštuotu kūnu rangėsi ir smulkius dantis šiepė pusmetrinis ungurys.

— Stai upinis ungurys, Anguilliformes, — nepasukdamas galvos, paskelbė Valernas, — pati gyvybingiausia upių žuvis. Kai Valentinas Vasiljevičius tėkštels jį į baseiną, ungurys, paklusdamas instinktui, tuoj pat ners į gelmę… mm… ko aš — asmeniškai jo vietoj nedaryčiau, kadangi patys dalingiausi egzemplioriai po dviejų trijų minučių iškyla pilvu į viršų. Beje, pasižiūrėkite patys, Prašau užfiksuoti laiką. Valentinai Vasiljevičiau, pradėkite!

Krivošeinas išvertė akvariumą į baseiną, spragtelėjo sekundometrą. Studentai persilenkė per barjerą. Juodas žaibas metėsi į pilkais kokliais išgrįstą baseino dugną, apibrėžė ratą, kitą, perkirto žalią atošvaistę virš cilindro. Ten ungurys, kaip matyt, apako ir atsitrenkė į priešingą sienelę, šūstelėjo atgal…

Staiga švytėjimas baseine pasidarė ryškesnis — ir toje žalioje šviesoje Krivošeinas pamatė tai, nuo ko jam pagaugai nuėjo per nugarą: ungurys susipainiojo trosuose, ant kurių kabojo grafito strypai — reakcijos reguliatoriai, ir ėmė blaškytis tar jų! Vienas Strypas iššoko iš narvelio ir it žalias pagaliukas nulėkė į šalį. Švytėjimas pasidarė dar ryškesnis.

— Visi atgal! — greitai įvertinęs padėtį, sukomandavo išblyškęs Valernas. Jo baritonas kažkaip iškart pritilo. — Prašau pasišalinti!

Nervus nukrėtė avarinis skambutis. Suspragsėjo blokavimo aparato kontaktoriai. Šviesa vandenyje sužybsėjo, lyg baseine kas būtų ėmęsis suvirinimo elektra, ir pasidarė dar ryškesnė. Dangstydamiesi veidus, studentai siūbtelėjo link išėjimo. Duryse kilo spūstis.

— Prašau nesijaudinti, draugai! — pametęs galvą, sušuko Valernas suvis jau falcetu. — Urano-235 koncentracija šilumą išskiriančiuose reaktoriaus elementuose per maža atominiam sprogimui! Bus tik šiluminis sprogimas — kaip garo katile!

— O viešpatie! — riktelėjo kažkas.

Triokštelėjo durys. Kažkuri mergina suspiegė pakvaišusiu balsu. Kažkas nusikeikė. Strazdanotas akiniuotis studentas nesutrikęs pačiupo nuo stalo dviejų pūdų sinchronoskopą Sl-8, ištrenkė juo lango rėmą ir paskui jį pats šoko žemyn… Per keletą sekundžių salė ištuštėjo.

Pirmąją panikos akimirką Krivošeinas metėsi įkandin visų, bet susitvardė ir priėjo prie reaktoriaus. Nuo cilindro kilo stambūs burbulai, kunkuliavo vanduo — vietoj ramaus švytėjimo baseine dabar liepsnojo žalias laužas. Ungurys nebesiautėjo, bet jo išmušti grafito strypai persikreipė ir užsipleištavo lizduose.

„Užvirs vanduo — ir radioaktyvaus garo debesis pasklis po visą apylinkę, — karštligiškai svarstė Krivošeinas. — Tai neblogiau už atominį sprogimą… Na, galiu? Bijausi… Nagi! Kuriems velniams visi mano bandymai, jei aš bijausi? O jei įstrigsiu kaip ungurys?.. E, velnias!”

(Netgi dabar aspirantas Krivošeinas pasijuto nejaukiai: kaip jis galėjo ryžtis? Įsivaizdavo, kad jam jau viskas niekai? Ar pradėjo veikti motociklininko psichika, pasivaideno, tarytum lėktų tarp dviejų priešpriešinių sunkvežimių: svarbiausia — negalvoti, pirmyn!.. Svaiginanti pavojaus akimirka, mašinų kauksmas — ir tvaksinčia širdimi išsiverži į asfaltuotą erdvę! Bet juk ten buvo ne „akimirka” — puikiausiai galėjo likti baseine su pastipusiu unguriu.

Jį pagavo motociklininkiškos drąsos šuoras. Traukydamas sagas, jis nusimetė drabužius, perkėlė koją per barjerą, bet — „Stop! Ramiau, Valia!” — šoktelėjo nuo baseino prie preparavimo stalo, užsimovė gumines pirštines, užsidėjo hermetinius akinius („Ech, būtų dabar akvalangas!..” — švystelėjo mintis). Įtraukė i plaučius oro ir tėškėsi į baseiną.

Netgi atstu nuo reaktoriaus vanduo buvo šiltas. „Tūkstantis vienas, tūkstantis…” — instinktyviai gręždamas veidą į šalį, Krivošeinas slidžiomis plytelėmis žengė į baseino centrą. „Tūkstantis šeši…” — ėmė grabinėti kunkuliuojančiame vandenyje. Guminėmis pirštinėmis kažką lietė, o ką būtent — negalėjo suprasti, teko vis dėlto žvilgtelti; ungurys, susivijęs į kilpą tarp lynų, kybojo kiek žemiau. „Tūkstantis dešimt, tūkstantis vienuolika…” — atsargiai, kad netyčiom neištrauktų strypų, timptelėjo išgležusį žuvies kūną. „Tūkstantis šešiolika…” Rankos ėmė kaisti, norėjo atitraukti, bet susilaikė ir palengva pradėjo pinklioti ungurį iš trosų rezginio. Akiniai pasirodė ne tokie jau hermetiški, radioaktyvaus vandens srovelės prasisunkė prie vokų. Prisimerkė. „Tūkstantis dvidešimt, tūkstantis dvidešimt vienas…” Išpinkliojo! Žalioji pašvaistė sumirguliavo, strypai be garso slystelėjo į cilindrą. Baseine iškart pasidarė tamsu.

„Tūkstantis dvidešimt penki!” Staigiai atsistūmęs, Krivošeinas šūstelėjo prie sienelės, iššoko ligi pusisiujo iš vandens, įsitvėrė barjero, išlipo. „Tūkstantis trisdešimt…”

Užteko proto pašokčioti ir nusipurtyti pernelyg gausią žudančią drėgmę, dargi pasivolioti ant grindų. Kelnėmis sausai nusišluostė veidą, akis. „Kad tik neapakus anksčiau, nei nubėgsiu.” Šiaip taip apsirengė, puolė iš salės.

Kontrolinėje būdelėje gergždamas sukriokė apšvitinimo signalizatorius. Išlindo, užkirsdamos kelią, autoturniketo sąvaros. Jis peršoko turniketą ir pasileido bėgti tiesiai per šviežiai sukastą gazoną į bendrabutį.

Smegenys mašinaliai skaičiavo laiką: „Tūkstantis septyniasdešimt, tūkstantis septyniasdešimt vienas…” Pažįstamų nesutiko — gelbėjo sutemos, tik prie „B” zonos aptvaro kažkas šūktelėjo pridurmui: „Ei, Valia, kur skubi?” — berods, aspirantas Nečiporovas iš gretimos katedros. „Tūkstantis aštuoniasdešimt, aštuoniasdešimt vienas…” Oda perštėjo, niežėjo, paskui ją pradėjo badyti milijonai adatų: tai nervų sistema, išmiklinta ankstesniuose bandymuose, pranešinėjo, kad suskilusių branduoli protonai ir gama kvantai apšaudo baltymų molekules epitelio ląstelėse ir odos nervų galūnėse, pramuša kraujotakos indų sieneles, sužeidžia baltuosius ir raudonuosius kraujo kūnelius. „Tūkstantis šimtas… tūkstantis šimtas penki. Dabar dygčiojimas persimetė į raumenis, į pilvą, po kiaušu; plaučiuose ėmė peršėti, tarytum užtraukus stipriausio naminio tabako. Tai kraujas išnešiojo susprogdintus atomus ir suskaldytus baltymus po visą kūną.

— „Tūkstantis du šimtai penki… du šimtai aštuoni… idiotas, ką aš padariau! Du šimtai dvylika…” — jau nebebuvo užmanymų, nebebuvo polėkio. Buvo baimė. Noras gyventi. Pilvą pradėjo tampyti vimdančios spazmos, burna prisipildė seilių su vario prieskoniu. Bebėgdamas užkliudęs rhasyvias lauko duris, kad tos net sugaudė, Krivošeinas suprato: svaigsta galva. Akyse pritemo. „Du šimtai keturiasdešimt vienas… nenubėgsiu?” Reikėjo pasikelti į ketvirtą aukštą. Jis atgalia ranka sušėrė sau per skruostus — galvoje prašviesėjo.

Kartu su juo į kambario tamsą įsiveržė niūrus švytėjimas. Pirmąsias sekundes Krivošeinas glebiai ir beprasmiškai klaidžiojo po kambarį. Baimė, toji sąmonei nepavaldi baimė, kuri gena sužeistą žvėrį į urvą, vos nepražudė ir jo: jis užmiršo, ką reikia daryti. Siaubingai pagailo savęs, kūnas pritvinko spengiančio silpnumo, sąmonė geso. „Na ir nugaišk, kvaily”, — abejingai pagalvojo jis ir pajuto nepaprastą pyktį ant savęs. Tai jį ir išgelbėjo.

Drabužiai su žaliomis — it kerpės ant medžių — dėmėmis nulėkė ant grindų; kambaryje pasidarė dar šviesiau: švietė kojos, ant rankų matėsi gyvaplaukiai ir venų piešinys. Krivošeinas puolė į dušą, pasuko čiaupo rankenėlę. Smogė šaltas vanduo, blaivindamas ėmė srūti galva, kūnu, ant guminio kilimėlio atsirado smaragdo tonais mirguliuojantis klanas, ir Krivošeinas kelias mintimis ir valiai sukaupti taip reikalingas akimirkas pažvalėjo.

Dabar jis nelyginant strategas vadovavo kūne įsisiūbavusiai kovai už gyvybę. Kraujas, kraujas, kraujas kunkuliavo visose gyslose! Karštligiški širdies tvinksniai aidėjo smilkiniuose. Miriadai kapiliarų plovė iš kiekvienos liaukų raumenų ląstelės, čiulpė iš limfos sužalotas molekules ir dalelytes; baltieji kūneliai veržliai ir švelniai gaubė jas, skaidė į paprasčiausias medžiagas, nešė Į blužnį, plaučius, kepenis, inkstus, žarnyną, mėt į prakaito liaukas… „Atitverti kelią į kaulų čiulpus!” — įsivaizduotais pojūčiais jis paliepė nervams, laiku atsiminęs, kad radioaktyvumas gali užkrėsti kraujo kūnelius gaminančias kaulų smegenis.

Praėjo keliolika minučių. Dabar jis iškvėpdavo radioaktyvų orą ir silpnai švytinčius vandens garus; spiaudė švytinčias seiles, kuriose kaupėsi suardytos radioaktyvios smegenų ir galvos raumenų ląstelės; plovė nuo kūno žalsvokus prakaito lašus, tolydžio šlapinosi gražia smaragdine čiurkšle. Po valandos išskyros paliovė švietusios, bet kūną dar tebebadė.

Taip jis duše praleido tris valandas: rijo vandenį, mazgojosi ir šalino iš organizmo visa, ką pažeidė radiacija. Į kambarį grįžo po pusiaunakčio, svirduliuodamas iš silpnumo ir fizinio išsekimo. Nuspyrė toliau į kampą švytinčias drabužių driskanas, griuvo į lovą — miegoti!..

Kitą dieną jam visą laiką norėjosi gerti. Užėjo į radiometrinę laboratoriją, pavedžiojo aplink save Geigerio skaitiklio plokštelę — prietaisas traškėjo kaip paprastai, registruodamas tik retas kosmines dalelytes.

— Po velniais, kada tu spėjai taip sublogti? — nusistebėjo aspirantas Nečiporovas, susitikęs jį prie auditorijos…

„Taip, pagal rezultatus, tai, be abejo, buvo žymus bandymas, — šyptelėjo aspirantas. — Įveikiau didesnę, nei mirtina, apšvitinimo dozę! Bet atlikimo požiūriu… ne, tokiais „bandymais” linksmintis per brangu. Geriau va kaip jis.”

„Liepos 27. Dubletų ir išsigimėlių pas mane prisiveisė didelė daugybė, — toliau skaitė dienoraštį aspirantas. — Normalius triušius paleidžiu į parką, išsigimėlius po vieną išnešu iš teritorijos sportiniame lagaminėlyje, išvežu į Raudonąją Giraitę už Dnepro.

Na, viskas. Mėgavimasis atradimo naujumu praėjo. Tos patyčios iš gamtos man jau šleikščios; nors ir triušis, o visgi gyvas padaras. Šitos akys dviejose galvose ant vieno kaklo, glumiai žvairuojančios vienos į kitas… brr! Beje, kokio velnio? Aš atradau biologinės sintezės valdymo būdą, išbandžiau ir nušlifavau jį. Pagaliau mokslas kuria metodus — ne konstrukcijas, ne medžiagas, ne apyvokos reikmenis, o būtent metodus, kaip visa tai padaryti. Ir joks tyrinėtojas nepraleis progos išsunkti iš savo metodo visa, kas tik galima.

Beje, vakar instituto valgykloje pasirodė patiekalas „Kepta triušis, su šviežiomis bulvėmis, kaina 45 kap.”. „Mm? Sakysim, kad tai sutapimas. Tačiau galimas ir toks atradimo panaudojimas: auginti mėsai triušius, karves, gerinti jų veislę… organizavus pramoninę gamybą, tai, be abejonės, būtų pelningiau, nei įprasta gyvulininkystė…

Rytoj grįžtu prie žmogaus sintezės bandymų. Metodika aiški, nėra ko vilkinti. Ir vis dėlto, vien pagalvojus apie tai, man pradeda mausti paširdžiuose. Grįžti prie žmogaus sintezės… Vienas dalykas, kuomet mano antrininkas atsirado pats savaime, bemaž nejučiomis, kaip tat ir būna gyvenime; kitas dalykas gaminti žmogų sąmoningai, kaip triušį. Iš esmės, man teks ne „grįžti”, o pradėti…

Ir kas per biitybė — žmogus, kad aš negaliu dirbti su juo, kaip su triušiais?

Prisiminkime mastus. Plaukioja juodoje erdvėje žvaigždžių debesis — Metagalaktika. Joje linzės pavidalo dulkelė iš žvaigždžių — mūsų Paukščių Takas. Jo pakraštyje Saulė, aplinkui ją — planetos. Vienoje jų — nei pačioje didžiausioje, nei pačioje mažiausioje — gyvena žmonės. Trys su puse milijardo, ne taip daug. Jei išrikiuotume visus žmones į karė, žmoniją būtų galima apžvelgti iš Eifelio bokšto. Jeigu juos suguldytume vienus ant kitų, išeitų kubas, kurio kraštinė — maždaug vienas kilometras, ir tiek. Kubinis kilometras gyvos ir mąstančios materijos, molekulė Visatos mastu… Ir kas?

O tas, kad aš pats žmogus. Vienas jų. Nei visų žemiausias, nei visų aukščiausias. Nei visų protingiausias, nei visų kvailiausias. Nei pirmas, nei paskutinis. O rodos, kad pirmas. Ir jaučiuosi esąs atsakingas už viską…”