Savęs atradimas

PENKTAS SKYRIUS

„Mes išėjome į parką. Naktis buvo šilta. Iš nuovargio abu užmiifšome, ikad mums nedera rodytis drauge, ir prisiminėme tai tik kontrolinėje. Senis VacMioryčius žiiirėjo į mus, įdėbęs šiek tiek padėrusias žydras akutes. Mes apmirėme.

— A, Valentinas Vasiljevičius! — staiga apsidžiaugė senukas. — Jau atbudėjote?

— Taip… — vienu balsu atsakėme.

— Ir teisingai. — Vachtioryčius sunkiai pasikėlė, atšovė laukujės duris. — Ir nieko tam institutui neatsitiks, ir niekas jo nepavogs, ir viso jums geriausio, o man dar sėdėti. Žmonės linksminasi, o man dar sėdėti, šitaip…

Mes iššokome į gatvę ir vikriai leidomės šalin.

— Tai bent! — Staiga aš atkreipiau dėmesį, kad instituto naujojo korpuso fasadas išpuoštas įvairiaspalvėmis lemputėmis. — Kuri šiandien diena?

Dubletas sumetė pirštais:

— Gegužės pirma… ne, antra. Su šventėmis, Valia!

— Su praėjusiomis… Še tai tau!

Aš atsiminiau, kad mes su Lena susitarėme Gegužės pirmąją svečiuotis jos bendradarbių kompanijoje, o antrąją važiuoti motociklu už Dnepro, ir suniurau. Užsigavo dabar mirtinai.

— O Lena šiuo metu šoka… kažkur ir su kažkuo, — tarė dubletas.

— Ogi kas tau darbo?

Mes nutilome. Gatve lėkė žalumynais išgražinti troleibusai. Nuo namų stogų startavo raketos-nešėjos iš lempučių. Už plačiai atvertų langų šoko, dainavo, skimbčiojo taurėmis…

Aš užsirūkiau, ėmiau svarstyti „mašinos motinos” (.taip mes galiausiai pavadinome visą kompleksą) stebėjimo rezultatus. „Visų pirma, ji ne mašina orakulas ir ne mašina mąstytojas, jokios informacijos atrankos ji nedaro. Tik derina ją — kai kada prasmingai, kai kada ne. Antra, ją galima valdyti ne tik energetiniu (užspaudžiant šlangus, atjungiant vandenį ir energiją — žodžiu, griebiant už gerklės), o ir informaciniu būdu. Teisybė, kol kas ji atsiliepdavo tik į komandą „Ne!”, bet kiekviena pradžia sunki. Atrodo, visų parankiausia jai komanduoti smegenų biopotencialais per „Monomacho kepurę”… Trečia, „mašina motina” — nors ir labai sudėtinga, tėra mašina: dirbtinis tvarinys be užsibrėžto tikslo. Stabilumo, informacinės pusiausvyros siekimas, be abejo, ne tikslas, o savybė, tokia pat, kaip ir analitinių svarstyklių. Tik ji kur kas sudėtingiau atsiskleidžia: per išorinės informacijos sintezę gyvos materijos pavidalu. Tikslas visuomet yra uždavinio sprendimas. O mašina jokio uždavinio neturėjo — va ir kvailiojo iš galimybių pertekliaus. Bet…”

— …uždavinį jai privalo duoti žmogus, — pastvėrė mintį dubletas; manęs jau nebestebino jo sugebėjimas mąstyti paraleliai. — Kaip ir visoms kitoms mašinoms. Tad, kaip sako biurokratai, visa atsakomybė tenka mums.

Galvoti apie atsakomybę nebuvo noro. Dirbi dirbi, savęs nesigaili — ir še tau, dar ir atsakyti reikia. O žmonės ana linksminasi… Pražiopsojom šventes, idiotai. Va taip ir gyvenimas praslinks dvokiančioj laboratorijoj…

Mes pasukome kaštonų alėja, vedančia į Akademinį miestelį. Priekyje pamažiukais žengė pora. Mums su dubletu, blaiviems, alkaniems ir vienišiems, net širdis suspaudė: taip šauniai tiko tas dvejetas dujinių vamzdelių nušviestos alėjos perspektyvoje. Jis, aukštas ir elegantiškas, prilaikė ją už talijos; ji ėjo, kiek palenkusi prašmatnią šukuoseną prie jo peties. Kad aplenktume juos ir neaitrintume širdžių lyrišku reginiu, mes nevalingai paspartinome žingsnį.

— Tuojau paklausysime magnetofono, Tanečka! Turiu tokių įrašų — niekaip meatsiklausysite, — atsklido iki mūsų čirvenantis Chiloboko balsas, ir mudu supainiojome žingsnius. Peizažo žavesys pranyko.

— Haris vėl su nauja, — konstatavo dubletas.

Priartėję mes atpažinome ir merginą. Dar neseniai ji vaikščiojo praktikon į institutą mokiniška prikyštėle; dabar, regis, dirba laborante pas apskaičiuotojus. Man patiko jos išvaizda: putnios lūpos, meili nosis, didelės rudos akys, svajingos ir patiklios.

— O kai Arkadijus Arkadjevičius atostogose ar komandiruotėje užsienyje, man daug ką tenka už jį spręsti… — skėtriojo povišką uodegą Haris. — O ir jam esant… ką? Žinoma, įdomu, o kaipgi!

Eina Tanečka, palenkusi galvą prie lavsaninio Chiloboko peties, ir docentas Haris jai rodosi tarybinio mokslo riteris. Gal būt, jis net serga spinduline liga, kaip pagrindinis filmo „Devynios vienerių metų dienos” herojus? O gal moksliniai užsiėmimai pabaigtinai suardė jo sveikatą, kaip filmo „Viskas lieka žmonėms” herojui? Ir gvaibsta, ir įsivaizduoja save atitinkama heroje, paikšelė… Sveikas tavo mokytasis kavalierius, Tanečka, neabejok. Neprivargino jis savęs mokslu. Ir veda jis dabar tave tiesiu keliu į pirmą didelį nusivylimą gyvenime. Toje srityje jis artistas…

Dubletas sulėtino žingsnį, pasakė pusbalsiu:

— O ar neapdaužius jam snukio? Labai paprasta: tu tuojau pat eini pas pažįstamus, užtikrini alibi. O aš…

Tuo pasakymu jis pralenkė mane vieną sekundę. Jis išvis skubėjo pasisakyti, norėdamas įrodyti esąs savitas, — suprato, kad mes vienodai mąstome… Bet kai jis aplenkė, manyje tučtuojau pradėjo veikti antrasis savęs įtvirtinimo mechanizmas: prieštarauti svetimai idėjai.

— Bene dėl mergiotės? Nagi ma ją galas, ne ta, tai kita užsikabins.

— Ir dėl jos, ir bendrai už viską. Širdžiai palengvinti. Atsimeni, kaip jis apdergė mūsų darbą? — Jo akys susiaurėjo. — Atsimeni?

Aš atsiminiau. Tada dirbau Valerijaus Ivanovo laboratorijoje. Mes ruošėme atminties blokus gynybinėms mašinoms. Pasaulyje darėsi rimti dalykai — mes plušome, nepastebėdami nei išeiginių, nei švenčių, ir atidavėme darbą pusmečiu anksčiau vyriausybinio termino… O neilgai trukus instituto „geralinkiai” mums persakė Chiloboko sentenciją: „Kas atlieka mokslinius tyrimus prieš terminą, tas arba karjeristas, arba apgavikas, arba ir vienas, ir kitas!” Posakis išpopuliarėjo: pas mu nemaža tokių, kuriems negresia pavojus panašiu būdu įgyti karjeristo ir apgaviko reputaciją. Savimeilis ir karštas Valera vis smerkėsi pasikalbėti su Chiloboku iš širdies, paskiau susivaidijo su Azarovu ir išsinešdino iš instituto.

Nuo to prisiminimo man net kumščiai pasunkėjo. „Gal tegu dubletas užtikrina alibi, o aš?..” Ir staiga man pasivaideno: blaivas inteligentiškas žmogus merginos akyse tvatina kitą inteligentišką žmogų… Na, į ką tai panašu! Norėdamas išguiti iš vaizduotės tą reginį, aš krestelėjau galvą.

— Ne, čia vis dėlto ne tai. Negalima pasiduoti niekingiems sielos krustelėjimams.

— O kas „tai”?

Iš tikrųjų: o kas „tai”? Aš nežinau.

— Tuomet reikia tas svajingas akutes bent išgelbėti nuo prakaituotų Hario glėbesčiavimų… — Dubletas susimąstęs pakramtė lūpą ir stumtelėjo mane po medžiu. (Vėl parodė iniciatyvą.) — Hari Charitonovičiau, galima jus porai konfidencialių žodžių?

Chilobokas ir mergina atsigręžė.

— A, Valentinas Vasiljevičius! Prašom… Tanečka, aš jus pasivysiu, — docentas pasuko prie dubleto.

„Aha!” — aš supratau jo užmanymą ir trumpais perbėgimais ėmiau sėlinti medžių šešėlyje. Viskas susiklostė sėkmingai. Tanečka priėjo alėjų atsišakojimą, sustojo, atsigręžė ir išvydo tą patį žmogų, kuris prieš minutę pašaukė jos kavalierių.

— Tania, — pasakiau aš. — Haris Charitonovičius prašė perduoti savo atsiprašymus, apgailestavimus ir kita. Jis negrįš. Mat, atvažiavo jo žmona ir… Kurgi jūs? Aš jus palydėsiu!

Bet Tanečka, užsidengusi veidą rankomis, jau dūmė tiesiai prie troleibusų sustojimo. Aš pasukau namo.

Po kelių minučių grįžo antrininkas.

— Luktelk, — pasakiau aš, pirm, negu jis atvėrė burną. — Tu išaiškinai Hariui, kad Tania — tavo pažįstamo boksininko, sporto meistro, sužadėtinė?

— Ir sambisto. O tu jai — apie žmoną?

— Tiksliai. Bent sykį aptikome, kur pritaikyti atradimą su šiokia tokia nauda…

Mudu nusirengėme, nusiprausėme, pradėjome taisytis miegoti. Aš pasiklojau tachtą, jis — sudedamą lovelę.

— Beje, apie Chiloboką. — Dubletas atsisėdo ant lovelės. — Ko gi tu tyli, kad artimiausioje mokslinėje taryboje bus aptariama mūsiškė ieškojimų tema? Jei Haris man nebūtų maloniai priminęs, būčiau nežinioje. „Laikas, laikas, Valentinai Vasiljevičiau, nes juk jau pusę metų dirbate, o iki šiol nesvarstėme, laisvi ieškojimai, žinoma, geras dalykas, bet įrengimus ir medžiagas užsakote, o man antai iš buhalterijos vis skambina, įdomaujasi, pagal kokią temą nurašinėti. Ir kalbos institute, kad Krivošeinas užsiima kuo tinkamas, o kiti turį ūkines sutartis ir užsakymus atlikinėti… Aš, žinoma, suprantu, kad jums reikia disertacijai, bet jūsų temą būtina apiforminti, įtraukti į bendrą planą..Išsyk, šelmis, reikalus prisiminė, kai aš jam apie sporto meistrą papasakojau.

— Chiloboko pasiklausius, tai visi mokslo darbai daromi vien tam, kad nebūtų nemalonumų buhalterijai…

Aš paaiškinau dubletui, koks reikalas. Kai iš mašinos pasipylė nesuprantami skaičiai, aą iš visiškos nevilties paskambinau Azarovui, kad norėčiau su juo pasitarti. Arkadijus Arkadjevičius kaip visada neturėjo laiko ir pasakė, jog temą geriau aptarti mokslinėje taryboje; jis paprašysiąs Chiloboką organizuoti aptarimą.

— Tuo laiku iš kiaušinėlio, kuris ne pro šalį būtų kiekvieną gražią dieną, išsirito įdomus rezultatas, — užbaigė dubletas. — Tai paskelbsim? Kaip kandidatinės disertacijos temą. Sit ir Chir lobokas supranta, kad reikia…

— Ir per disertacijos gynimą aš demonstruosiu tave, taip?

— Kas ką demonstruos — antraeilis klausimas, — išsisukinėdamas atsakė jis. — Bet, apskritai kalbant… negalima! — Jis pakiknojo galvą. — Na negalima ir negalima!

— Tikrai negalima, — niūriai sutikau aš. — Ir autoriniam pažymėjimui pateikti negalima. Ir Nobelio premijos gauti negalima… Pasirodo, iš to darbo aš kol kas turiu vienus nuostolius?

— Nagi atiduosiu aš tau tuos pinigus, atiduosiu… štykštuoli tu! Klausyk… o kam tau Nobelio premija? — Dubletas primerkė akis. — Jei „mašina motina” laisvai atgamina žmogų, tai banknotus…

— …padaryti jai gryni niekai! Su natūralia schema, vandens paveiksliukais… na, o ką?!

— Nusipirksim po kooperatinį trijų kambarių butą, — dublelas įsisvajojęs atsilošė į sieną.

— Po „Volgą”…

— Po dvi vilas: Kryme poilsiui ir Rygos pajūryje dėl respektabilumo.

— Pagaminsim dar kelis pačius save. Vienas dirba, kad nejaudintume visuomenės…

— …o kiti dykaduoniauja savo malonumui…

— …Ir su garantuotu alibi. O ką?

Mes nutilome ir pasižiūrėjome į kits kitą su pasidygėjimu.

— Dieve, kokie mes graudūs menkystos! — Aš susiėmiau už galvos. — Didžiulį atradimą taikstome velniai žino kam: disertacijai, premijai, viloms, snukių daužymui su garantuotu alibi… Juk tai Žmogaus Sintezės Būdas! O mes…

— Nieko tokio. Lėkštų minčių kyla kiekvienam žmogui. Ir nuolat. Svarbu neleisti joms virsti lėkštais poelgiais.

— Tiesą sakant, kol kas aš tematau vieną būdą atradimui naudingai pritaikyti: iš šalies savyje pastebi tai, kas lengviausiai įžiūrima kituose — ydas.

— Taip, bet ar verta dėl to padvigubinti Žemės gyventojų skaičių?

Mes sėdėjome prieš kits kitą vienomis glaudėmis. Aš atsispindėjau dublete — it veidrodyje.

— Gerai. Pradėkim iš esmės: ko mes norime?

— Ir ką mes galim?

— Ir ką mes tuo reikalu nusivokiame?

— Pradėsim nuo minties, kad į tai buvo krypstama. Sečenovo, Pavlovo, Vinerio, Ešbio idėjos iš skirtingų taškų sueina į vieną: smegenys — tai mašina. Petručio bandymai valdyti žmogaus gemalo vystymąsi — dar vien postūmis. Siekimas vis sudėtingesnių ir universalesnių techninių sistemų — vien mikroelektronikų užmanymas sukurti mašinas, sudėtingumu prilygstančias smegenims, ko vertas!

— Atseit, mūsų atradimas — ne atsitiktinumas. Jį paruošė visa idėjų ir techninių priemonių raida moksle. Ne vienaip, tai kitaip, ne dabar, tai po metų ar dešimtmečių, ne mes, tai kiti jį būtų padarę. Taigi klausimo esmė šit kur…

— …ką mes galime ir turime padaryti per tą laiką — gal metus, gal dešimtis metų niekas nežino, bet geriau orientuotis į trumpesnį (terminą — kol kiti mus pasivys?

— Taip.

— Kaip paprastai biina? — Dubletas ranka parėmė skruostą. — Turi inžinierius apmatus ar tiesiog nori sukurti kažką amžino. Jis ieško užsakovo. Arba užsakovas ieško jo, žiūrint, kuriam kurio labiau reikia. Užsakovas pateikia techninę užduotį: „Panaudokite savo idėjas ir savo žinias tokiam ir tokiam įrenginiui ar tokiai ir tokiai technologijai sukurti. Įrenginys turi būti tokių ir tokių parametrų, pakelti tokius ir tokius išbandymus… technologija turi užtikrinti metinę gaminių išeigą ne mažiau tiek ir tiek procentų. Suma tokia ir tokia, terminas toks ir toks. Sankcijos pagal nustatytą tvarką.” Pasirašoma sutartis — ir dirbk… Ir mes turime schemą, norime ją plėtoti toliau. Bet jei dabar ateis užsakovas su storu kapšu ir pasakys: „Va pinigai, pritaikykite savo metodą patikimam masiniam žmonių dubliavimui — ir ne jūsų dalykas, kam man to reikia”. — sutarties nesudarysim, tiesa?

— Na, apie tai dar anksti kalbėti. Metodas neištirtas, neišbaigtas — kokią jis gali duoti produkciją! Rasi ir tu po poros mėnesių subyrėsi, kas žino…

— Nesubyrėsiu. Į tai verčiau nedėk vilčių.

— O man kas? Gyvenk, bene aš prieš?

— Ačiū! Nagi ir chamas tu — nebegaliu! Stačiai paskutinis chamas! Taip ir rėžčiau.

— Gerai, gerai, nenukrypk į šalį, tu mane ne taip supratai. Aš kalbu apie tai, kad mes dar nežinome visų atradimo ypatumų ir galimybių. Mes stovime pačioje kelio pradžioje. Palyginus, sakykim, su radiju, mes dabar esame Herco bangų ir Popovo kibirkštinio siųstuvo lygyje. Kas toliau? Reikia tirti galimybes.

— Teisingai. Bet tai nekeičia dalyko. Vykdant tyrinėjimus, kurių rezultatai gali būti panaudoti žmogui ar žmonių visuomenei pertvarkyti, reikia turėti aiškų tikslą. O mums dabar nėra iš ko gauti dviejų mašinraščio lapelių su užduotim. Ir nereikia. Reikia patiems nustatyti, kokie tikslai šiuo metu iškilo žmogui.

— N-na… anksčiau tikslai buvo neįmantrūs: išlikti gyvam ir pratęsti giminę. Kad juos pasiektų, žmogui tekdavo rūpintis žvėriena, kailiu nuo svetimo peties, ugnimi.. gintis vėzdu nuo žvėrių ir pažįstamų, rausti molyje vieno kambario urvą be patogumų, visą laiką šitaip. Bet nūdienėje visuomenėj los problemos didžiumoj išspręstos. Dirbk kur nors — ir turėsi pragyvenimo minimumą, ką ten! Neprapulsi. Ir vaikų įsitaisyti galima — blogiausiu atveju jų auklėjimu pasirūpins valstybė… Vadinasi, dabar žmonėse turi gimti nauji troškimai ir poreikiai.

— O, jų pernelyg daug! Žmonės trokšta komforto, pramogų, įdomaus ir nejuodo darbo. Traukia juos rinktinė draugija, visokie garbės simboliai — laipsniai, titulai, apdovanojimai. Geidžia jie puikių apdarų, gardaus valgio, gėrimų, geidžia įdegti pliaže, geidžia naujienų, knygų, juokų, papuošalų, madingų naujovių…

— Bet visa tai ne svarbiausia, velnias griebtų! Negali būti svarbiausia. Žmonės nenori ir negali grįžti į ankstyvesnę primityvią būtį, sunkia iš šiuolaikinės aplinkos viską — tai natūralu. Bet jų siekimuose ir poreikiuose turi slypėti kažkoks tikslas? Naujas egzistencijos tikslas…

— Trumpiau sakant, kur gyvenimo prasmė? Nuostabiai nauja problema, ar ne tiesa? Nusišnekėjome. Aš ir žinojau, kad tuo baigsim! — Dubletas atsistojo, padarė keletą mankštos judesių, vėl atsisėdo.

Šitaip — pirma su juokeliais, o kuo toliau, tuo rimčiau — pradėjome tą visų svarbiausią šneką apie savo darbą. Man ne kartą pasitaikė — prie konjako taurelės ar šiaip berūkant — postringauti ir apie gyvenimo prasmę, ir apie socialinę visuomenės santvarką, ir apie žmonijos likimą. Inžinieriai ir mokslininkai taip pat mėgsta pliaukšti apie pasaulius, kaip namų šeimininkės apie brangymetį ir papročių smukimą. Namų šeimininkės pliauškia, kad įtikintų savo rūpestingumu ir dorybe, o tyrinėtojai — kad pademonstruotų vienas kitam pažiūrų platumą… Bet šis pokalbis buvo nepalyginamai sunkesnis, nei anie inžinierių tauškalai: mes vartėme mintis, tartum uolų nuolaužas. Visas skirtumas slypėjo atsakomybėje; pokalbį turėjo lydėti darbai ir poelgiai — neklaidingi darbai ir poelgiai.

Miego mes jau nebenorėjome.

— Gerai. Sutikime, kad gyvenimo prasmė — poreikių tenkinimas. Visų, kokių širdis užsigeidžia. Tačiau kokius žmonių interesus ir poreikius galima patenkinti, kuriant naujus žmones? Juk dirbtinai pagaminti žmonės patys turės interesų ir poreikių! Užburtas ratas.

— Ne tai. Gyvenimo prasmė — gyventi. Gyventi pilnakraujiškai, laisvai, įdomiai, kūrybingai. Arba bent siekti to… o ką?

— „Pilnakraujiškai”! „Gyvenimo prasmė”! „Siekimai”! — Dubletas pašoko nuo lovelės, ėmė bėgioti po kambarį. — „Interesai”, „poreikiai”… mama mieloji, kaip visa tai miglota! Užpraeitame amžiuje tokios apytikslės sąvokos būtų buvę kaip sykis, bet dabar… Kokia, po velnių, gali būti TU, jei nėra tikslių žinių apie žmogų! Kokiu vektoriumi išreikšti troškimą? Kokiais vienetais išmatuoti interesus?

(Tai mus glumino tada — glumina ir dabar. Mes pripratome prie tikslių sąvokų: „parametrai”, „gabaritai”, „informacijos apimtis bitais”, „veiksmo sparta mikrosekundėmis” — ir susidūrėme su siaubingai neaiškiomis žiniomis apie žmogų. Pašnekesiui jos tinka. Bet kaip, malonėkite pasakyti, vadovautis jomis praktiniuose tyrimuose, kur viešpatauja paprastas ir nuožmus dėsnis: jei tu kažką žinai netiksliai — vadinasi, tu to nežinai?)

— Uff… pavydžiu tiems, kas išrado atominę bombą. — Dubletas sustojo, atsišliejo į balkono durų staktą. — „Džentelmenai, šis įtaisas gali sunaikinti šimtą tūkstančių žmonių!” — ir iškart aišku, kad reikia statyti Ouk-Ridžą ir Niu-Henfordą… O mūsų įtaisas, džentelmenai, gali gaminti žmones!

— Vieni žmonės tyrinėja uraną„. kiti stato gamyklas uranui praturtinti reikiamu izotopu… treti konstruoja bombą… ketvirti aukštais politiniais sumetimais įsako… penkti numeta bombą ant šeštų, ant Chirosimos ir Nagasakio gyventojų… septinti… palauk, o čia kažkas yra!

Dubletas smalsiai žiūrėjo į mane.

— Supranti, mes samprotaujame griežtai logiškai — ir negalime išsipinklioti iš paradoksų, negyvų klausimų, tokių kaip „Kur gyvenimo prasmė?” Ir žinai kodėl? Gamtoje neegzistuoja Aplamai Žmogus. 2emėje gyvena skirtingi žmonės — ir jų potroškiai skirtingi, dažnai priešingi: sakysim, žmogus nori gerai gyventi ir todėl išranda žudymo įrankius. Arba tiesiog prieštaringi: jaunuolis svajoja tapti didžiu mokslininku, bet mokslo granitą graužti jam nesinori — neskanu. Ir šitie skirtingi žmonės gyvena skirtingomis sąlygomis, atsiduria skirtin Ouk-Ridžas ir Niu-Henfordas — pramoniniai tyrimo centrai JAV, kur antrojo pasaulinio karo metu buvo sukurtos urano ir plutonio bombos. (Aut. past.)

gose aplinkybėse, svajoja apie viena, veržiasi į kita, o pasiekia trečia… O mes visus tempiame ant vieno kurpalio!

— Bet jei mes imsimės individų, be to, atsižvelgdami į visas aplinkybes… — dubletas susiraukė. — Susipainiosim — O tu norėtum, kad viskas būtų paprasčiau, tarsi kurtume atminties blokus bortinei skaičiavimo mašinai, taip? Ne tas atvejis.

— Aš suprantu, kad ne tas atvejis. Mūsų atradimas sudėtingas, kaip ir pats žmogus, — nieko neatmesi, nesupaprastinsi, kad būtų patogiau dirbti. Bet kokios konstruktyvios idėjos išplaukia iš tavo galingosios minties, kad visi žmonės skirtingi? Būtent konstruktyvios, darbui.

— Darbui… m-taip. Sunku…

Pokalbis vėl nuėjo niekais. 2emai, šalia namo, vėjyje ošė topoliai. Kažkas švilpaudamas prisiartino prie Įėjimo. Iš balkono patraukė šaltis.

Dubletas beprasmiškai žiūrėjo į lemputę, paskiau įsikišo pusę piršto į nosį; jo veidą iškreipė niršus fiziologinio palengvėjimo džiugulys. Mano dešinėje šnervėje irgi buvo justi kažkoks nesmagumas, bet dubletas mane aplenkė… Aš žvelgiau į save, knebinėjantį nosį, ir staiga supratau, kodėl, susitikęs dubletą parke, jo neatpažinau. Iš tikrųjų — nė vienas žmogus savęs nepažįsta. Mes savęs nematome — dargi prieš veidrodį nesąmoningai koreguojame mimiką pagal atspindį, stengiamės būti patrauklūs, gražinamės. Mes negirdime savęs, nes mūsų pačių gerklų virpesiai pasiekia ausų būgnelius ne tik oru, bet ir kaulais bei galvos raumenimis. Mes nestebime savęs iš šalies.

Ir todėl kiekvienas žmogus širdies gilumoje glosto save mintimi, kad jis ne toks, kaip visi, ypatingas. Aplinkiniai — kitas reikalas, su jais viskas aišku. Bet jis pats, šitas žmogus, kitoks. O tuo tarpu visi mes ir skirtingi, ir tokie pat, kaip visi.

Dubletas nusivalė nosį, paskui pirštą, žvilgtelėjo į mane ir, supratęs mano mintis, nusijuokė.

— Tai kokie vis dėlto žmonės — skirtingi ar vienodi?

— Ir skirtingi, ir vienodi. Galima padaryti kažkokią objektyvią išvadą — ne iš tavo kvailų manierų, žinoma. Kalbu apie techninę naujos informacinės sistemos — Žmogaus — gamybą. Technika gamina ir kitas sistemas: mašinas, knygas, prietaisus… Bendra kiekvienam tokiam gaminiui — sistemai — vienodurnas, standartiškumas. Bet kurioje to paties tiražo knygoje viskas vienoda, įskaitant ir spaudos klaidas. Tam tikros serijos prietaisuose irgi: ir strėlės, ir skalė, ir tikslumo klasė, ir garantinis terminas. Skirtumai nereikšmingi: vienos knygos tekstas kiek ryškesnis, negu kitos, vienas prietaisas su įbrėžimu arba prie aukštų temperatūrų jis daro kiek didesnę paklaidą, negu jo kolega…

— …bet tikslumo klasės ribose.

— Suprantama. Miisų mokslo kalba galima pasakyti, kad kiekvienos tokios dirbtinės sistemos individualios informacijos apimtis, palyginus ją su visoms tos pačios klasės sistemoms bendros informacijos apimtimi, niekingai maža. O su žmogum yra kitaip. Ir žmonėse glūdi bendra informacija: biologinė, bendros žinios apie pasaulį, bet kiekviename žmoguje yra milžiniškas kiekis asmeniškos, individualios informacijos. Nepaisyti jos negalima, be jos žmogus — ne žmogus. Taigi žmonės — ne standartiniai. Taigi…

— …visi mėginimai rasti žmogui optimalius „parametrus” su ne didesne, kaip penkių procentų leistina paklaida — tuščias laiko gaišinimas. Puiku! Tau nuo to pasidarė lengviau?

— Ne. Bet tokia rūsčioji tikrovė.

— Vadinasi, mes savo darbe niekur nesidėsim nuo tų it gyvenimo prasmė baisių ir mįslingų sąvokų: žmogaus interesai, charakteriai, norai, gėris, blogis… ir, gal būt, net siela? Atsisakysiu tarnybos.

— Neatsisakysi. Beje, ar tokios jau mįslingos tos sąvokos? Juk gyvenime visi žmonės supranta, kas ir kaip juose. Na, pavyzdžiui, apsvarsto biaurų poelgį ir sako: „2inote, juk tai niekšybė.” Ir visi sutinlka.

— Visi… išskyrus patį niekšą. Kas, beje, labai esminga… — jis plekštelėjo rankomis sau per šonus. — Ne, aš tavęs nesuprantu. Tau maža nudegti su paprastučiu žodžiu „supratimas” — nori duoti „gėrio” ir „blogio” uždavinius. Mašina potekstės neužčiuopia, juokų nesupranta, gėrį ir blogį dėmisi abejingai… Kodėl tu juokiesi?

Mane iš tikrųjų apėmė juokas.

— Aš nesuprantu, kaip tu gali nesuprasti manęs? Juk tu — tai aš!

— Tai neesminis dalykas. Visų pirma — aš tyrinėtojas, o jau paskiau Krivošeinas, Sidorovas, Petrovas! — jį aiškiai pagavo diskusinis niršulys. — Kaip mes dirbsime, tiksliai nesuvokdami reikalo esmės?

— Na-na… kaip buvo dirbama, sakysim, elektrotechnikos mokslo aušroje. Tuomet visi žinojo, kas yra flogistonas, bet niekas nė supratimo neturėjo apie įtampą, srovės stiprumą, induktyvumą. Amperas, Voltą, Henris, Omas tuomet dar tebebuvo viso la: bo tik pavardės. Įtampa būdavo nustatoma liežuviu, kaip dabar iberniūkščiai nustato, ar tinkama įbaterijėlė. Srovė badavo aptinkama ipagal vario nuosėdas ant kaitodo. Betgi dirbo žmonės. Ir mes… kas tau?

Dabar dubletas ėmė kvatotis susiriesdamas.

— Įsivaizduoju, maždaug po poros dešimtmečių kažkieno matavimo vienetas bus — „krivošeja”. Vai, negaliu!

Aš taip ir kritau ant tachtos.

— Ir bus „krivošejmetras”… nelyginant ommetrąs!

— Ir „mikrokrivošejos”… arba priešingai — „megakrivošejos” — sutrumpintai „megakri”… Oi!

Smagu prisiminti, kaip mes žvingavom. Mes buvom aiškiai neverti savo atradimo. Išsijuokėme. Surimtėjome.

— Istoriniai pavyzdžiai — jie, žinoma, įkvepia, — pasakė dubletas. — Bet ne tas. Galvanis galėjo kiek tinkamas klysti dėl „gyvūninės elektros”, Zejebekas galėjo primygtinai tvirtinti, kad termoporose atsiranda ne termoelektra, o „termomagnetizmas” — reiškinių prigimtis nuo to nekitėjo. Anksčiau ar vėliau prisikasdavo iki tiesos, nes ten svarbiausia buvo informacijos analizė. Analizė! O čia — sintezė… Ir čia gamta žmogui ne viršininkas: ji kuria savo sistemas — jis savo. Vienintelės tiesos žmogui šiame darbe yra galimybės ir tikslas. Galimybių mes turime. O tikslą? Mes jo nepajėgiame suformuluoti…

— Tikslas paprastas: kad viskas būtų gerai.

— Vėl? — Dubletas pažiiirėjo į mane. — O toliau prasidės vaikiški plepalai tema „Kas yra gera ir kas yra bloga?”

— Nereikia vaikiškų plepalų! — ėmiau maldauti aš. — Operuosime tomis laisvomis sąvokomis, kad jas kur nežinia: gera, bloga, troškimai, poreikiai, sveikata, gabumai, kvailumas, laisvė, ilgesys, princiipingomas. Ne todėl, kad jos mums patiktų. Tiesiog kitų nėra. Nėra!

— To aš negaliu ginčyti. Tikrai kitų nėra, — atsiduso dubletas. — Oi, jaučiu, čia bus darbelio!

— Ir imkim mintis sakyti iki galo. Taip, reikia, kad viskas būtų gerai. Reikia, kad visi atradimo panaudojimo biidai, kokius mes atskleisim gyvenimui, pasauliui… kad mes būtume tikri, jog jie nepadarys žmonėms žalos, o tik išeis jiems į naudą. Ir diskusiją, kokiais vienetais matuojama nauda — atidėsim geresniems laikams. Aš nežinau, kokiais vienetais.

— Krivošejomis, — nesusilaikė dubletas.

— Na, užteks tau! Bet aš žinau ką kita: pasaulinės klasės nevidono vaidmuo man ne prie širdies.

— Man irgi. Mažutis klausimas: tu turi idėją?

— Kokią idėją?

— Būdą, kaip panaudoti „mašiną motiną”, kad ji skleistų visuomenėje tik gėrį. Supranti, mokslo istorijoje tai būtų beprecedentinis būdas. Niekas išrasta ir dabar išrandama tokios nuostabios savybės neturi. Vaistais galima nunuodyti. Elektros srove galima ne tik namus apšviesti, bet ir kankinti. Arba paleisti raketą su kovine galvute. Ir taip visame kame…

— Neturiu aš kol kas kbnkrečios idėjos. Mes dar mažai žinome. Tyrinėsime „mašiną motiną”, ieškosime to būdo. Jis turi būti. Nesvarbu, kad jis neturi precedento moksle — mūsų atradimas taip pat neturi. Juk mes sintetinsime tą sistemą, kuri daro ir gera, ir pikta, ir stebuklus, ir kvailystes — žmogų!

— Ką gi, viskas teisingai, — pagalvojęs sutiko dubletas. — Rasime mes tą didįjį būdą ar nerasim, tačiau be panašaus tikslo tokio darbo neverta nė imtis. Žmones šiaip taip ir be mūsų daro…

— Taigi — užbaigsim posėdį kaip dera? — pasiūliau aš. — Sudarysime daiibo programą? Kaip sakoma sutartyje: mes, žemiau pasirašę: 2emės Žmonija, toliau vadinama „Užsakovu”, iš vienos pusės, ir Sistemologijos instituto naujų sistemų laboratorijos vedėjai Krivošeinas V. V. ir Krivošeinas V. V., toliau vadinami „Atlikėjais”, iš antros pusės, sudarėme šią sutartį…

— Ką jau čia vinguriuosi su sutartim ir technine užduotim — juk Užsakovo interesus šiuo atveju mes patys atstovaujam. Pradėkim tiesiai!

Jis atsistojo, nukėlė nuo spintos magnetofoną „Astra-2”, padėjo jį ant stalo, įjungė mikrofoną. Ir mes: aš, Valentinas Vasiljevičius Krivošeinas, trisdešimt ketverių metų nuo gimimo, ir mano dirbtinis antrininkas, išvydęs dienos šviesą prieš savaitę — du nesentimentalūs, ironiškos mąstysenos žmonės — ištarėme priesaiką.

Iš šalies tai, tur būt, atrodė išpūstai ir komiškai. Neaidėjo fanfaros, nešlamėjo vėliavos, neapmirė „ramiai” kursantų gretos — blyško paryčio dangus, mes stovėjome prieš mikrofoną vienomis glaudėmis, ir trauksmas iš balkono mums šaldė kojas… Bet prisiekėme mes rimtai.

Taip ir bus. Kitaip — ne.”