Savęs atradimas

KETVIRTAS SKYRIUS

Azarovo kabineto langai-buvo atgręžti į parką. Matėsi liepų viršūnės ir viršum žalumynų kylantis pilkas naujojo korpuso paralelepipedas su stiklo juostomis. Tuo peizažu Arkadijui Arkadjevičiui niekad nenusiboMavo grožėtis. Rytais jam tai padėdavo įveikti neurasteniją; padidindavo jėgas. Bet šiandien, žvilgtelėjęs į langą, jis tik rūgščiai susiraukė ir nusisuko.

Vienišumo ir kažkokios kaltės jausmas, atsiradęs vakar, nepraėjo. „E! — bandė italMurii;bti!ranka Azarovas. — Kuomet kas nors miršta, jautiesikaltašjaū vien dėl to, kad likai gyvas. Ypač jei velionis jaiinėsiiis už tave. O vienatvė moksle natūrali ir įprasta kiekvienam kūrybiniam darbuotojui. Kiekvienas mūsų žino viską apie nieką — ir kiekvienas savaip. Kits kitą suprasti sunku. Todėl savitarpio supratimą mes dažnai pakeičiame tyliu sutikimu nesikišti į kitų darbus… Tačiau ką gi jis žinojo? Ką jis veikė?”

— Galima? Labas rytas, Arkadijau Arkadjevičiau! — skleisdamas odekolono kvapą, kilimu priartėjo Chilobokas.

…Anisimovo priekaištas sujaudino Harį Charitonovičių: jam toptelėjo į galvą, jog kai kas gali pamanyti, jog jis suvedinėjęs sąskaitas su Krivošeinu dėl disertacijos, persekiojęs jį ir tuo prisidėjęs prie jo mirties. „Žinoma, kai žmogus žūsta, visuomet kaltų ieško. O pas mus gali, mūsų žmonės tokie…” — niauriai lyg ujamas galvojo docentas. Jis dar nežinojo tiksliai, ko ir kurių būtent žmonių jam reikia bijotis, bet bijotis reikėjo, kad nepražiopsotų.

— Tai, vadinasi, aš, Arkadijau Arkadjevičiau, šit paruošiau įsakymo projektėlį apie įvykį su Krivošeinu, kad, vadinasi, viskas pas mus apie jį… ir tą įvykį būtų kaip reikiant apiforminta. Šičia iš viso du punktai: dėl komisijos ir dėl laboratorijos apsaugos, susipažinkite, prašau, Arkadijau Arkadjevičiau, jeigu jūs neprieštaraujate.

Chilobokas pasilenkė virš lakuoto stalo, padėjo priešais akademiką popieriaus lapą su mašinėle spausdintu tekstu.

— Tai, vadinasi, į komisiją šiam įvykiui tirti aš įtraukiau draugą Bezmerną, saugumo technikos inžinierių, jam pagal etatą privalu tokiais reikalais užsiimti, che-che… Ipolitą Ilarionovičių Voltampernovą — kaip elektroninės technikos specialistą, Aglają Mitrofanovną Garažu — kaip vietos komiteto narę darbo apsaugai, Liudmilą Ivanovną iš raštinės — kaip komisijos techninę sekretorę… na ir pats vadovausiu, jeigu jiis, Arkadijau Arkadjevičiau, neprieštarausite, prisiimsiu ir šitą vargą, che-che! — jis atsargiai pažvelgė į akademiką.

Arkadijus Arkadjevičius apžiūrinėjo savo ištikimąjį mokslinį sekretorių. Docentas kaip visada buvo kruopščiai nusiskutęs, išlygintais drabužiais. Ant iškrakmolytų marškinių rangėsi siauras skaisčiai raudonas kaklaraištis, kaip kraujo srovė iš apykakle perplauto kaklo. Bet kažkodėl ir išvaizda, ir gerai nutaisytas Hario Charitonovičiaus balsas akademikui kėlė slopų pasidygėjimą. „Tas pataikūniškas manęs prisibijojimas… Tas apsimestinis unteroficieriškas paikumas… Juk perprantu aš tave, Hari Charitonovičiau, kiaurai perprantu! Gal kaip tik todėl aš ir laikau jį pas save, kad perprantu? Todėl, kad iš jo negalima laukti nieko netikėto ar didingo? Todėl, kad jo tikslai aiškūs? Kai funkcinės sistemos tikslai aiškūs, jos elgesį tūkstantį kartų lengviau numatyti, negu tada, kai jos tikslai nežinomi, — yra toks teiginys sistemologijoje… O gal man tiesiog patinka jaustis pranašesniam, kasdien lyginant save su juo? Gal būt, kaip tik dėl to ir atsiranda vienišumas, kad apsupame save žmonėmis, tarp kurių lengva būti pranašesniam?”

— O antrasis punktas — dėl apsaugos, taip sakant, darbų pristabdymo naujų sistemų laboratorijoje, kol komisija tirs įvykį… Na, o po komisijos jau bus aišku, ką mums toliau daryti su ta laboratorija: išformuoti ar priskirti kokiam nors kitam skyriui…

— Darbai ten savaime nutrūko, Hari Charitonovičiau, — nelinksmai šfyptelėjo Azarovas. — Nebėra kam ten dabar dirbti. Ir išformuoti nėra ko… — Atmintis vėl nupiešė Krivošeino lavoną išsiurbtomis akimis, sielvartingai išsišiepusį. Akademikas patrynė pirštais smilkinius, atsiduso. — Beje, iš principo aš sutinku su jūsų mintimi dėl komisijos. Tik komisijos sudėtį reikia kiek pakoreguoti, — jis prisitraukė lapelį, atsuko automatinį plunksnakotį. — Ipolitą Ilarionovičių galima palikti, saugumo technikos inžinierių taipgi, techninis sekretorius irgi reik lingas. O kitų nereikia. Vadovausiu komisijai aš pats, prisiimsiu, kaip jūs išsireiškėte, tą vargą, kad jūsų neapsuiikinčiau. Noriu kaip reikiant išsiaiškinti, ką veikė Krivošeinas.

— O… o aš? — pritilusiu balsu paklausė mokslinis sekretorius.

— O jūs žiūrėkite savo pareigų, Hari Charitonovičiau.

Chilobokas pasijuto visai biauriai: nuogąstavimai ėmė pildytis. „Nušalina!” Dabar jis bijojo ir neapkentė mirusio Krivošeino labiau, nei gyvo.

— Štai! Stai, prašau, prisidirbo jis, a? — Chilobokas susisielojo, palenkė galvą prie peties. — Kiek dabar rūpesčių! Ak, Arkadijau Arkadjevičiau, negi aš nematau, kaip jūs jaudinatės, negi aš nesuprantu! Bet ar verta jums pačiam atsitraukti nuo darbo, nervintis… Juk apie tai visas miestas sužinos, kalbės, kad Sistemologijos institute pas Azarovą vėl… ir kad jis, girdi, stengiasi šį dalyką užtrinti — jūs gi žinote, kokie dabar žmonės pasidarė. Ak, tas Krivošeinas, tas Valentinas Vasiljevičius! Ar aš jums nesakiau, Arkadijau Arkadjevičiau, ar aš nepranašavau, kad iš jo be eibių ir nemalonumų jokios naudos nebus! Nereikėjo jums, Arkadijau Arkadjevičiau, palaikyti jo temos…

Azarovas klausėsi, raukėsi ir juto, kaip jo smegenis užvaldo įprastas beviltiškas sustingimas, tarytum vėl atsinaujintų neurastenija. Ilgiau pasikalbėjus su Chiloboku, jį visada apimdavo panašus glumas ir versdavo sutikti su Hariu. Dabar gi akademiko galvoje sukosi keista mintis, kad didžiausių protinių pastangų, ko gero, reikalauja ne matematiniai tyrinėjimai, o mokėjimas priešintis tokiems tauškalams.

„O kodėl man jo neišginus? — netikėtai atėjo į galvą dar viena mintis. — Išginti lauk iš instituto, ir viskas. Galų gale juk tai niekinga… Taip, bet už ką? Su savo pareigomis jis susidoroja, turi išspausdinęs 18 darbų, dešimties metų mokslinio darbo stažą, praėjo konkursą (teisybė, kitos kandidatūros nebuvo) — nėra prie ko prikibti! Ir dar aš parašiau tą nelemtą atsiliepimą apie jo disertaciją… Išvaryti stačiai už kvailumą ir netalentingumą? Nagi.. tai būtų ypatingas precedentas molksle.”

— Davė užsakymus, naudojo medžiagas ir įrengimus, užėmė atskirą patalpą, dirbo dvejus metus — ir štai, šiekit, prašau! — įkaito nuo savo paties žodžių Chilobokas. — O kaipgi jis elgės per disertacijos gynimą… juk jis ne tik man gėdą padarė — man tai kas, nesvarbu, bet juk ir jums, Arkadijau Arkadjevičiau, jums!.. Et, būtų mano valia, Arkadijau Arkadjevičiau, aš tam Krivošeinui už tai, kad jis šitaip padarė įsigudrinti… tai yra, įgudrino padaryti — tfu, atsiprašau! — įsigudrino padaryti… aš jam už tai! — docentas palinko virai stalo, jo rusvose akyse švytėjo nepakenčiamas netikėtos minties blizgesys. — Et, gaila, kad mūsuose po mirties priimta tik apdovanoti, rašyti pagarsinimus ir visokius nekrologus, „de mortuis aut bene, aut nihil”, jūs suprantate!.. O štai pareikštume Krivošeinui papeikimą po mirties, kad ir kitiems nesinorėtų! Dargi griežtą! Dargi su įraSymu…

— …antkapyje. Tai bent mintis! — pridūrė balsas už jo nugaros. — Ai, ir biaurybė gi jūs, Chilobokai!

Haris Charitonovičius atsitiesė taip umariai, tarytum jam būtų suvarę druskos užtaisą žemiau nugaros. Azarovas pakėlė galvą: tarpduryje stovėjo Krivošeinas.

— Sveiki, Arkadijau Arkadjevičiau, dovanokite, kad aš nepranešęs. Leisite įeiti?

— Sv… sveiki, Valentinai Vasiljevičiau! — Azarovas pakilo ia už stalo. Staiga jam padūkusiai sutvaksėjo širdis. — Sveiki… uf, vadinasi, jūs ne… džiaugiuosi jus matydamas gyvą ir sveiką! Įeikite, prašom!

Akademikas drąsiai ištiesė ranką. Krivošeinas ją paspaudė (Azarovas su palengvėjimu atsikvėpė: Krivošeino ranka buvo šilta) ir pasisuko į Chiloboką. Haris be garso prasižiojo ir užsičiaupė.

— Hari Charitonovičiau, ar jūs nepaliktumėt mūsų vienų? Aš jums būsiu be galo dėkingas.

— Taip, Hari Charitonovičiau, eikite, — pritarė Azarovas.

Chilobokas atatupstas atsitraukė prie durų, skambiai atsidaužė pakaušiu į sieną, sugraibė rankeną ir iššoko laukan.

Atsigodęs iš netikėtumo, Arkadijus Arkadjevičius giliai įkvėpė ir iškvėpė orą, kad nurimtų širdis, atsisėdo į direktoriškąją kėdę ir suirzo. „Vadinasi, aš tapau kažkokio žaidimo auka?. ”

— Ar nemalonėsite, Valentinai Vasiljevičiau, paaiškinti man, ką visa tai reiškia? Kas čia per istorija su jūsų, atleiskite, lavonu, skeletu ir visa kita?

— Nieko nusikalstamo, Arkadijau Arkadjevičiau. Galima? — Krivošeinas atsisėdo į oda apmuštą krėslą prie stalo. — Pati s ve organizuojanti mašina, kurios idėją aš iškėliau mokslinėje taryboje praėjusią vasarą, iš tikrųjų sugebėjo savaime vystytis ir vystėsi… ir pasiekė stadiją, kurioje bandė sukurti žmogų. Mane. Na, ir kaip įprasta, pradžia visuomet sunki…

— Taip, bet kodėl aš apie tai nieko nežinojau? — nesitverdamas savyje, paklausė Azarovas, prisiminęs užvakarykštį pokalbį su tardytoju ir kitus pastarųjų dienų išgyvenimus. — Kodėl?

Krivošeiną pagavo siutas.

— Velnias rautų! — Jis įtūžęs pasilenkė į priekį, trinktelėjo kumščiu į minkštą krėslo ranktūrį. — O kodėl jūs neklausiate, kaip mes tai padarėme? Kaip mums tai pasisekė padaryti? Kodėl jums pirmiausia rūpi asmeninis prestižas, subordinacija, kitų pažiūra į jūsų direktoriškąjį „aš”?

Iš pradžių Krivošeino pranešimą Azarovas suvokė pačiu bendriausiu pavidalu: gautas tam tikras rezultatas. Maža apie kokius rezultatus jam pranešinėjo skyrių ir laboratorijų vedėjai, sėdėdami štai lygiai taip pat priešais jį odiniame krėsle! Ir tik gerokai sugaišęs, Arkadijus Arkadjevičius pradėjo nutuokti, koks tai rezultatas. Pasaulis susvyravo, minutę pasidarė nerealus. „Negali būti! Ne, tas ir yra, kad gali… Tuomet viskas sutinka ir viskas paaiškinama.”

Akademikas prakalbo kitu tonu.

— Be abejonės, tai… tai didinga… Sveikinu, Valentinai Vasiljevičiau. Ir… prašau atleisti. Aš pasikarščiavau, nevykusiai išėjo. Tūkstantį kartų atsiprašau! Tatai iš tiesų labai didelis… e-e… išradimas, nors žmoguje glūdinčios informacijos perdavimo ir sintezės idėjas kėlė dar velionis Norbertas Vineris. (Krivošeinas šyptelėjo.) Beje, šitai savaime suprantama, nemažina… Aš atsimenu jūsų idėją, užvakar mačiau laboratorijoje kai kuriuos… e-e… darbo rezultatus. Kadangi aš pats tam tikru būdu susijęs su sistemologija (Krivošeinas vėl šyptelėjo), tai, vadinasi, esu pakankamai išprusęs, kad suprasčiau, ką jūs pasakėte. Žinoma, aš iš širdies sveikinu jus! Bet sutikite, Valentinai Vasiljevičiau, kad šis mokslui toks džiugus įvykis galėjo būti ne tiek gluminančio ir netgi tam tikru laipsniu skandalingo pobūdžio, jeigu jūs per pastaruosius metus būtumėt mane nuolat informavę apie darbą.

— Pas jus sunku patekti, Arkadijau Arkadjevičiau.

— Hm… leiskile vis dėlto nelaikyti jūsų argumento pamatuotu, Valentinai Vasiljevičiau! — Azarovas suraukė antakius. — Mano manymu, jus žemina priėmimo procedūra (nors visi instituto darbuotojai praeina ją, o ir man pačiam tenka jai paklusti įvairiose instancijose). Bet jūs galėjote man paskambinti, palikti raštelį (nebūtinai nustatytos formos pranešimą), pagaliau atsilankyti pas mane Į butą!

Arkadijus Arakdjevičius vis dėlto nepajėgė nuslopinti savo įžeidumo. „Stai šitaip… dirbi, dirbi!” — sukosi jo galvoje. Nuo senų laikų, nuo to meto, kai, kitas tyrinėtojas, sėkmingai pakartojęs jo nepavykusį bandymą su heliu, atrado supertekamumą, Arkadijus Arkadjevičius slapta vylėsi pamatyti, aptikti ir suprasti ką nors nauja gamtoje, pasaulyje. Jis svajojo apie atradimą džiugiai ir baikščiai, kaip vaikigalis apie nekaltybės nustojimą. Bet nesisekė. Kitiems sekėsi, o jam ne! Turėjo kvalifikuotą, reikalingą, daugeliu premijų ir vardų pagerbtą darbą, bet atradimo — pažinimo viršūnės — nebuvo.

Ir šit jam patikėtame institute buvo padarytas ir pro pat jį praėjo milžiniškas atradimas, su kuriuo palyginus, ir jo paties veikla, ir viso instituto veikla atrodo pigmėjiška! Išsivertė be jo. Dar daugiau: regis, kad jo vengė. „Kaipgi čia? Gal jis mane laikė nedoru žmogumi? Kokią aš daviau dingstį taip galvoti apie save?” Seniai jau akademikui Azarovui neteko patirti tokių stiprių jausmų, kaip dabar.

— Mm… taip… Drauge su jumis džiaugdamasis atradimu, Valentinai Vasiljevičiau, — toliau kalbėjo akademikas, — vis dėlto aš esu nustebintas ir nuliūdintas tokio jūsų elgimosi. Gal būt, tai skamba šokiruojančiai, bet man šis klausimas rūpi ne kaip mokslininkui ir ne kaip jūsų direktoriui, o kaip žmogui: kodėl gi taip? Juk jūs negalėjote nesuprasti: tai, kad aš būčiau žinojęs apie jūsų darbą, jums nebūtų pakenkę, o tik padėję — jūs būtumėt turėjęs patikimą vadovybę, galėjęs konsultuotis. Jeigu aš būčiau manęs, kad jūsų temai atlikti reikalingi papildomi darbuotojai ar papildomas tiekimas, būtų buvę padaryta ir tai. Tad kodėl gi, Valentinai Vasiljevičiau? Aš, žinoma, nemanau, kad jūs baiminotės dėl savo autorinių teisių…

— Ir vis dėlto nesusilaikėte to nepasakęs, — liūdnai šyptelėjo Krivošeinas. — Na tiek to. Apskritai paėmus, gerai, kad jums šis faktas pirmiausia rūpi kaip žmogui, tai teikia vilčių… Vienu tiarpu mes dvejojome — papasakoti jums apie darbą ar ne,

mėginome susitikti su jumis. Kontakto nustatyti nepavyko. O paskui nutarėme, kad kol kas, ieškojimų etape, taip bus geriau. — Jis pakėlė galvą, pažiiirėjo į Azarovą. — Mes nelabai tikėjome jumis, Arkadijau Arkadjevičiau. Kodėl? O kad ir todėl, jog šit ir dabar jūs, nesužinoję dalyko esmės, pirmučiausia bandėte pastatyti atradimą ir jo autorius į vietą: Vineris kėlė… Nagi kuo čia dėta Vinerio „televizinė” idėja — mūsų viskas kitaip! Kokios jau ten būtų buvusios konsultacijos: jūs, akademikas, ir rodysitės neišmanėliu prieš pavaldžius inžinierius… Ir dar todėl, kad jūs, puikiai suprasdamas, jog tyrinėtojo vertės nenulemia nei jo laipsnis, nei vardas, vis dėlto niekuomet nedrįsote apriboti „laipsniuotųjų”, jų neliečiamų „teisių” vadovauti, užimti vakansiją, turėti neklaidingą nuomonę. Manote, aš iš pat pradžių nežinojau, koks vaidmuo man buvo skirtas, kuriant naująją laboratoriją? Manote, šiam paskutiniajam bandymui neturėjo įtakos jūsų įspėjimas po skandalo su Chiloboku? Turėjo. Todėl ir su darbu skubinausi, rizikavau… Manote, santykių su jumis neveikia ta aplinkybė, kad mūsų institute užsakymai parodoms ir įvairiausiems rodinėjimams visada nustumia į šalį tai, kas būtina tyrimams.

— Atleiskit, bet tai jau smulkmeniška, Valentinai Vasiljevičiau! — irzliai susiraukė Azarovas.

— Ir iš tokios smulkmenos teko spręsti apie jus, nieko kito nebuvo. Arba iš tokios „smulkmenos”, kad tokia… toksai… na, žodžiu, Chilobokas, jums nuolaidžiaujant arba remiant, kaip jmns patinka, duoda toną institute. Žinoma, greta Hario Chiloboko galima jausti savo intelektualinį pranašumą netgi pirtyje!

Azarovo veidą užliejo raudonis: vienas dalykas, kai šį tą nutuoki tu pats, kitas dalykas, kai apie tai tau kalba pavaldiniai, Krivošeinas pastebėjo persūdęs, sušvelnino toną.

— Supraskite mane teisingai, Arkadijau Arkadjevičiau. Mes norėtume, kad jūs dalyvautumėt mūsų darbe — kaip tik dėl to, o ne norėdamas jus įžeisti, aš ir sakau viską atvirai. Mes dar daug ko nesuprantame tame atradime: žmogus — sudėtinga sistema, o jį daranti mašina dar sudėtingesnė. Cia užteks darbų tūkstančiams tyrinėtojų. Ir įtraukti į darbą protingus, sumanius, talentingus žmones — mūsų svajonė… Bet, suprantate, šiam darbui maža būti viso labo tik mokslininku.

— Norėčiau tikėti, kad jūs mane vis dėlto išsamiau supažindinsite su savo darbo turiniu, — Azarovas pamažu susitvardė, jam grįžo jumoro ir pranašumo jausmas. — Gal biit, aš jums vis dėlto praversiu — ir kaip mokslininkas, ir kaip žmogus.

— Duok dieve! Supažindinsime, tikriausia… ne aš vienas sprendžiu, bet supažindinsime. Jūs mums reikalingas.

— Valentinai Vasiljevičiau, — akademikas kilstelėjo pečius, — atleiskite, ar neketinate jiis drauge su savo laborantu praktikantu spręsti klausimą — leisti ar neleisti man dalyvauti jūsų darbe? Kiek aš žinau, nieko daugiau jūsų laboratorijoje nėra.

— Bala jo nematė… O viešpatie! — Krivošeinas išraiškingai atsiduso. — Jūs sutinkate, kad mašina gali sukurti žmogų, bet pripažinti, kad mūsų darbe laborantas gali reikšti daugiau už jus… virš jūsų jėgų! Beje, Michailas Faradėjus taip pat buvo laborantas, o štai pas ką jis dirbo laborantu, dabar jau niekas neatsimena… Vis dėlto, Arkadijau Arkadjevičiau, būkite pasiruošęs taikytis prie mūsų: kai jūs Įsitrauksite į mūsų darbą — o aš tikiuosi, kad jūs įsitrauksite! — tai nebus to akademiško „jūs — mūsų tėvai, mes — jūsų vaikai”. Dirbsime, ir viskas. Niekas iš mūsų nėra genijus, bet nė vienas nėra ir Chilobokas…

Jis žvilgtelėjo į Azarovą — ir užsikirto apstulbintas: akademikas šypsojosi! Ne taip fotogeniškai šypsojosi, kaip foto korespondentams, ir ne taip subtiliai, kaip mokslinėje taryboje ar seminare po replikos, iš anksto apgalvotos klausytojams palankiai nuteikti, bet paprastai ir plačiai. Tai atrodė ne itin gražiai — Arkadijaus Arkadjevičiaus veidą išvagojo daugybė raukšlių, — bet labai mielai.

— Klausykite, — pasakė Azarovas, — jūs man surengėte tokią pirtį, kad aš… na, tiek to Aš baisiai džiaugiuosi, kad jūs gyvas!

— Aš irgi, — tiek ir tesusigriebė pasakyti Krivošeinas.

— O kaip dabar bus su milicija?

— Manau, kad man pavyks ir juos… na, jeigu ne pradžiuginti, tai bent jau apraminti.

Krivošeinas atsisveikino ir išėjo. Arkadijus Arkadjevičius ilgai sėdėjo, pirštais barbendamas į stalo stiklą.

— N… taip… — pasakė jis.

Skaitytojus prašome atminti, kad priešais juos mokslinis fantastinis kūrinys. (Autoriaus pasl.)

Ir daugiau nepasakė nieko.

„Ką dar reikia turėti galvoje? — stengėsi prisiminti Krivoaeinas, žingsniuodamas į troleibuso sustojimą. — Aha, šit ką!”

„Gegužės 30. Įdomu vis dėlto apytikriai paskaičiuoti: aš važiavau įprastiniu iškylos greičiu — 60 kilometrų per valandą; tas idiotas salotinės spalvos „Moskvičiumi” kirto autostradą — vadinasi, jo greitis plento atžvilgiu lygus nuliui. O ir šiaip „Moskvičiaus” greitis, reikia pasakyti, mažai skyrėsi nuo nulio — važiavo lyg traktoriumi… Kas tokius asilus leidžia už vairo? Jeigu jau kerti plentą, pažeisdamas taisykles, bent daryk tai mitriai! O jis… tai truktels metrą, tai pristabdys. Kai aš supratau, kad „Moskvičius” manęs nepraleidžia, nebespėjau net stabdžio nuspausti.

.. — Viktoras Kravecas, važiavęs į 18-ąjį kilometrą motociklo palaikų, iki šiol kraipo galvą:

— Laimingai išsisukai, tiesiog nuostabiai! Jeigu tu būtum lėkęs septyniasdešimties kilometrų greičiu, tai iš „Javos” likučių aš dabar tau statyčiau paminklą, o ant numerio lentelės, rydamas ašaras, vedžiočiau raides: „Cia ilsisi Krivoaeinas — inžinierius dr motociklininkas.”

Taip, bet jei aš būčiau važiavęs septyniasdešimties kilometrų greičiu, nebūčiau įsirėžęs!

Įdomu, kaip užgaidingos aplinkybės fokusuojasi į fatalinį incidentą. Nebūčiau sustojęs miške parūkyti, paklausyti gegutės („Gegute, gegute, kiek metų man gyventi?” — ji iškukavo penkiasdešimt), būčiau pravažiavęs vieną ar du posūkius kiek didesniu ar kiek mažesniu greičiu — ir mes būtume prasilenkę, nurūkę savais reikalais. O dabar — lygiame kelyje, esant puikiam matomumui, — aš įsirėžiau į vienintelę mašiną, pasitaikiusią mano kelyje!

Vienintelis dalykas, ką aš spėjau pagalvoti, lėkdamas per motociklą: „Gegute, gegute, kiek metų man gyventi?”

Aš atsikėliau pats. „Moskvičiui” buvo įlenktas salotinis šonas. Persigandęs vairuotojas šluostėsi kraują nuo neskustos fizionomijos; alkūne aš išmušiau kabinos stiklą — taip jam, vėplai, ir reikia! Mano vargšė „Java” mėtėsi ant asfalto. Ji iškart pasidarė kažkaip trumpesnė. Žibintas, priešakinis ratas,

šakė, rėmų vamzdis, bakas — viskas buvo sudaužyta, suplota, sulankstyta.

…Taigi pradinį 17 metrų per sekundę greitį aš numušiau trumpesniame kaip metras kelio ruože. Tuo tarpu mano kūnas pakėlė 15 g perkrovimą! Oho!

Ne, kokia vis dėlto puiki mašina — žmogus! Mano kūnas mažiau kaip per dešimtąją dalį sekundės suspėjo išsilenkti ir sustingti taip, kad galėtų pasitikti smūgį pačiu patogiausiu būdu: alkūne ir petimi. O Valerijus įrodinėjo, kad žmogus neprilygsta technikai. Tai dar ne faktas! Ogi jei išverstume į anatominius terminus motociklo sužalojimus, išeitų, kad jam suknežinta „galva”, sulaužytos „priešakinės galūnės”, „krūtinės ląsta” ir „stuburkaulis”. Gera buvo mašiina, pati prašėsi greičiau varoma…

Teisybė, mano dešinysis petys ir krūtinė, matyt, patyrė didesnį perkrovimą. Dešiniąją ranką sunku pakelti. Tikriausiai triokštelėjo šonkauliai.

Na štai — viskas į gera. Dabar yra ką taisyti skystojoje „mašinos motinos” schemoje — ir ne iš viršaus, o kūno viduje. Sia prasme „Moskvičius” pasipainiojo kaip tik laiku. Pasitarnaus mokslo labui…”