Savęs atradimas

ANTRAS SKYRIUS

„Sausio 5. Štai dr aš tapau žmogumi juodraščiu tobulesnei kopijai. Ir nors pats esu kopijos kūrėjas — malonumo maža.

— O tavo giminaitis įdomus, — pasakė Lena po to, kai aš juos supažindinau Naujųjų metų vakare. — Simpatiškas.

Grįžęs namo, aš visą valandą apžiūrinėjau save veidrodyje: graudus vaizdas… Ir pašnekėti jis miklus, kur ten man su juo lygintis.

Ne, su Lena Viktoras Kravecas elgiasi džentelmeniškai. Ar jį veikia ligtoliniai prisiminimai, ar jis jaučia savogalią žavėti širdis, bet iš pažiūros Viktoras abejingas jai. O jei pasistengtų — neberegėčiau Lenos.

…Kai mes su juo einame per Alcademinį miestelį ar instituto parką, sutiktos merginos, anksčiau vos linkteldavusios man, dabar skardžiai ir džiaugsmingai labina:

— Sveiki, Valentinai Vasiljevičiau! — o pačios skvarbiai šnairuoja Į nepažįstamą vaikiną šalia manęs.

O kaip jis slidinėja! Vakar mes trise leidomės i užmiestį — tai jiedu su Lena paliko mane toli užpakaly.

O kaip jis šoko naujametiniame baliuje!

Net sekretorė Ninočka, kuri anksčiau nė kelio į fligelį nežinojo, dabar kur buvus nebuvus ir užneš man kokį popierių iš priimamojo.

— Laba diena, Valentinai Vasiljevičiau! Sveikas, Vitia… Oi, kaip čia pas jus įdomu, vieni vamzdeliai!

Žodžiu, dabar aš kasdien ne tik stebiu save, koks esu, bet ir koks galėčiau būti, jeigu ne… jeigu ne… kas? Jei ne karo ir pokario badmiriavimas, jei ne paveldėtas panašumas į nelabai gražų — deja! — gimdytoją („Pats tėtušis, papūstžandis!” — graudindavosi, būdavo, giminaičiai), jei ne duobės gyvenimo kelyje, ne tokia nesveika gyvensena: laboratorija, biblioteka, kambarys, pašnekesiai, apmąstymai, reaktyvų miazmos — ir jokio fizinio krūvio. Aš tikrai netroškau pasidaryti negražus, storas, susikūprinęs lėtūnas — taip išėjo.

Iš teisybės aš turėčiau didžiuotis: aplenkiau gamtą! Bet kažkas trukdo…

Ne, vis dėlto ši idėja žalinga. Sakykim, valdomos sintezės būdą mes ištobulinsim iki standarto. Sintetinsime puikius žmones: stiprius, gražius, energingus, gabius, nusimanančius- na, tikrus gyvenimo šeimininkus, tokius, kaip plakate „Pinigus kasoj taupysim — naujus baldus įsigysim!” O tie, iš kurių juos dubliuosime, tebus, atseit, tik paskubomis gyvenimo apmesti juodraščiai? Už ką gi juos žeminti? Geras „atpildas už gyvybę”: apgailestavimas, kad esi netobulas, mintys, kad niekada nebūsi tobulas, nes tave pagimdė paprasčiausia mama, o ne gerai sureguliuota mašina! Vadinasi, mūsiškis žmogaus sintezės būdas vis dėlto atsigręžia prieš žmones? Ir ne vien blogus — prieš visus, nes kiekvienas mūsų kuo nors netobulas. Vadinasi, ir geriems, bet paprastiems (ne dirbtiniams) žmonėms teks susispausti gyvenime?

(Va! Stai toks tu ir esi, Krivošeinai — storaodis… Kol paties nepaima už sprando, nieko nesupranti. „Nors kuolą ant galvo tašyk”, kaip tėtušis sakydavo. Na, gerai: nesvarbu, kokiu būdu supratai — svarbiausia, kad supratai.)

Yra apie ką pagalvoti… Matyti, visos žmonių ydos kilusios iš vieno šaltinio — iš kraštutinumų. Kad ir patiklumas, pavyzdžiui — gera, maloni charakterio savybė, bendraujant tarpusavyje. Jis yra mumyse nuo pat vaikystės. Bet pašykštėjo gamta, pakenkė auklėjimas, ne taip susiklostė gyvenimo aplinkybės — ir vietoj patiklumo atsirado snūdus kvailumas. Tokiu pat būdu vietoj protingo atsargumo atsiranda bailumas, vietoj gyvenime būtino pasitikėjimo savimi — tariama savikliova, vietoj atvirumo ir sveiko skepticizmo — cinizmas, vietoj blaivios drąsos — įžūlumas, amžinas chamiškumas, vietoj proto — klasta.

Prieš žmonių netobulumą mes bejėgiai ir savo silpnumui dangstyti turime daugybę žodžių: juokaujamų („šlapiu maišu trenktas”, „tarp dviejų auklių — vaikas be galvos”), tariamai moksliškų („anemija”, „asmenybės degradacija”, „nepilnavertiškumo kompleksas”), šiokiadienių („jam nebuvo skirta”, „tokia jo laimė”)… Anksčiau sakydavo; „dievo dovana”, mūsų materialistiniame amžiuje — „gamtos dovana”, o iš esmės — tas pats velnias, vis tiek ne žmogaus galioje ką nors pakeisti. Vieniems duota, kitiems — ne.

Vis dėlto galima numanyti, kodėl „neduota”. Pirmykščiame gyvenime ir vėlesnėse visuomeninėse formacijose tobulumas žmogui nebuvo būtinas. Gyveni, dirbti ir daugintis gali, medžioti moki — ir gerai! Tik dabar, kai mūsų vaizduotę ėmė užvaldyti ne utopinė, o konstruktyvi komunizmo idėja, Žmogui keliami tikri reikalavimai. Mes ugdome žmones, darome viską, kad jie įsisąmonintų šią puikią idėją, ir mums skaudu matyti tai, į ką anksčiau nė dėmesio nekreipdavome…”

„Sausio 8. Išdėsčiau savo mintis Kravecui.

— Nori panaudoti sintezę paprastiems žmonėms reorganizuoti? — greitai sumojo nuovokusis dubletas-3.

— Taigi. Tik kaip? — aš pažvelgiau į jį su viltimi: o gal jis ir tai žino?

Jis suprato mano žvilgsnį ir nusijuokė.

— Neužmiršk, kad aš — tai tu. Šiaip ar taip — bent jau pagal žinias.

Aš parodžiau į baką.

— Bet gal tu geriau žinai, kas tai per skystis? Juk tu iš jo gimei kaip… kaip Afroditė iš jūrų putos. Jo sudėtį ir kita?

— Dviem žodžiais?

— Galima ir trim.

— Prašau. Sis skystis — žmogus. Jo sudėtis — žmogaus kūno sudėtis. Be to, šis skystis — kvantinė-molekulinė biocheminė skaičiavimo maaina, kuri pati save moko ir turi didžiulę atmintį; kiekvienoje skysčio molekulėje glCidi tara tikra sava informacija… Atseit, ar šiaip suk, ar taip, „mašinos motinos” skystis — tiesiog žmogus skystoje fazėje. Iš šio fakto gali daryti mokslines, praktines ir organizacines išvadas.

Jaučiau, kad naujoji problema jį domina daug menkiau, nei mane. Pabandžiau įkaitrinti jo vaizduotę.

— Vitekai, o ką, jei šis būdas bus kaip tik „tai”? Juk jis — paprastiems žmonėms, o ne…

— Eik tu po…! (Ai, ai — o dar dirbtinis žmogus!) „Tai” — „ne tai”!. Aš griežtai atsisakau traktuoti mūsų darbą iš tų pozicijų ir laikytis priesaikos, kurios aš nedaviau! Mūsų laikais reikia šalčiau žiūrėti į priesaikas! (Na, jei šitai galima pavadinti šaltu požiūriu…) Tu nori panaudoti atradimą žmonėms perdirbti?

— Į angelus… — dar pakiršinau aš.

— Velniop angelus! Informacinis „homo sapiens” perdirbimas, ir viskas! Tokiu akademiniu aspektu ir traktuokime problemą!

Aš pirmąsyk pamačiau, kaip jis nesusivaldė ir… atvirto manimi. Kad ir kaip stengtumeis, krivošeiniška natūra parodo save. Bet svarbiausia- jis užsidegė. O tai būtina, kai pradedi naujus tyrinėjimus, būtina užsidegti, pajusti darbo įkarštį. Po šlešių valandų pokalbio (su pietų pertrauka) mes žengėme keturis žingsnius, įprasmindami naująją problemą.

Pirmas žingsnis. Dirbtiniai ir natūralūs žmonės, sprendžiant iš visko (na, kad ir iš to, jog įprastinis maistas — ne nuodai dubletams), — biologiškai vienodi. Vadinasi, visa, ką „mašina motina” daro su antrininkais, iš principo (jeigu paliksime nuošaly techninės realizacijos sunkumus, kaip rašfoma straipsniuose) galima pritaikyti paprastiems žmonėms.

Antras žingsnis. Perdirbimus bake pagal komandas „mašina motina” vykdo be jokių mechaninių įrenginių ar kontrolinių prietaisų. Vadinasi, pats skystis yra ir kontrolinė valdymo schema, ir vykdantysis biocheminis mechanizmas; bake jo dėka, kaip pasakytų biologai, vyksta valdoma medžiagų apykaita…”

— Ot, velniai! — burbtelėjo aspirantas ir nervingai užsirukė.

„…arba tiksliau — išorinę informaciją jis paverčia struktūriniais įrašais medžiagoje: organinėmis molekulėmis, ląstelėmis, kūneliais, audiniais…

Trečias žingsnis. Kokiu būdu iš principo galima perdirbti žmogų „mašinoje motinoje”? Dirbtinis antrininkas, užgimęs joje, yra ne kas kita, kaip mašininės schemos tąsa ir tolimesnė jos raida. Dar tebėbūdamas vaiskus, jis jau junta ir suvokia save kaip žmogus, bet aktyviai veikti negali (bandymas su Adomu ir Kraveco liudijimas). Po to dubletas sumaterialėja, virsta neperregimu, atsijungia nuo „mašinos motinos” skystosios schemos (arba schema nuo jo), apvaldo savo kūną ir išlenda iš… — ne, ne, reikia akademiškai! — atsiskiria nuo mašinos. Su paprastu žmogumi, matyt, reikia pasielgti priešingai, tai yra visų pirma „įjungti” jį į mašinos schemą. Techniškai: panardinti žmogų į skystį.

Ketvirtas žingsnis. Bet ar žmogus įsijungs į „mašinos motinos” schemą? Juk reikia nei daugiau, nei mažiau (aš vis dėlto pakankamai išmanau neurofiziologiją, skaičiau Ešbį), kad tarp žmogaus nervų tinklo ir skysčio būtų pilnutinis kontaktas. O mūsų laidininkus nervus nuo išorinės aplinkos izoliuoja oda, audiniai, kiaušo kaulai. Kad juos pasiektų, skystis schema turi įsisunkti į žmogaus vidų.

Mes padarėme išvadą, kad jis gali įsisunkti: juk žmogus — tai tirpalas. Tik tirpalas ne vandenyje (kitaip žmonės ištirptų besimaudydami): laisvo vandens žmoguje ne tiek daug. Viską temdo kiekybinė analizė, prakeikta skaitmenų hipnozė — kai, išskaidę gyvą audinį, gauname iškalbingus skaičius; vandens — 75 procentai, baltymų — 20 procentų, riebalų — 2 procentai, druskų — 1 procentas ir taip toliau. Žmogus — biologinis tirpalas, visos jo sudėtinės dalys susijusios tarpusavyje ir sudaro vieningą visumą. Kūne yra „skystų skysčių”: seilių, šlapimo, kraujo plazmos, limfos, skrandžio sulčių — jų galima įpilti į mėgintuvėlį. Kiti skysčiai užpildo ląstelinius audinius — raumenis, nervus, smegenis; kiekviena ląstelė jau pati savaime mėgintuvėlis. Net kaulai prisisunkę biologinio skysčio — kaip kempinė… Taigi, nors ir nesupiltas į atitinkamą indą, žmogus turi daug daugiau pagrindo laikyti save skysčiu, negu, sakysim, keturiasdešimties procentų natrio šarmo tirpalas.

Jeigu tiksliau: žmogus — tai informacija, užrašyta biologiniame tirpale… Užsimezgus gemalui, tame tirpale vyksta pakitimai — formuojasi raumenys, vidaus organai, nervai, smegenys, odą. Tas pats — tik kitaip ir sparčiau — dedasi ir „mašinos motinos” biologiniame skystyje. Taigi kad ir kaip žiūrėtum, šiedu skysčiai labai giminingi ir — visai galimas daiktas — linkę skverbtis į vienas kitą…

Kad ir kaip magėjo kiekvieną mintį bei kiekvieną spėlionę tuojau pat patikrinti „mašinoje motinoje”, mes įveikėme save ir visą dieną užsiiminėjome teorija. Gana žaisti atsitiktinumais, reikia viską apgalvoti iš anksto.

Tad pirmiausia — įsijungti.”

„Vasario 1. Ak, kokios puikios buvo teorijos, kuriomis grindėme tai, kas jau padaryta! Žaidimas kubiukais, aritmetika „tai — ne tai” — malonu prisiminti, kaip sklandžiai viskas ėjosi… Sukurti teoriją, kuri padėtų pasiekti naujus rezultatus, kur kas sudėtingiau.

Kol kas teoriškai perprastas skystis (skystoji schema) bake elgiasi kaip vulgarus vanduo. Tik tiek, kad tirštesnis.

Ar bereikia rašyti, kaip kitą dieną kuo anksčiau iš ryto atskubėjome į laboratoriją, kaip, apmirusiomis širdimis ir iš anksto gardžiuodamiesi, kyštelėjome į baką smilių galiukus — „įsijungėme”. Ir nieko. Skystis buvo nei šiltas, nei šaltas. Prastovėjome šitaip apie valandą; jokių pojūčių, jokių pakitimų.

Ar bereikia aprašinėti, kaip mes plukdėme skystyje paskutinius du triušius, bandydami juos įjungti į mašiną? „Mašina motina” neklausė dargi komandos „Ne!” ir net netirpdė jų. Pasibaigė tuo, kad triušiai prigėrė, o atgaivinti jų mes nepajėgėme.

Ar beverta priminti, kaip mes gramzdinome į skystį laidus ir oscilografe stebėjome plūduriuojančių potencialų virpesius? Potencialai virpa, kreivė panaši i dantytą elektroencefalogramą. Ir kas?

Stai šitaip visuomet… Būčiau naujokas, jau būčiau pabūgęs.”

„Vasario 6. Bandymas: aš įmerkiau pirštą į skystį, Kravecas užsidėjo „Monomacho kepurę” ir savo pirštu ėmė liesti įvairius daiktus. Aš jutau, kokį paviršių jis liečia! Šit kažkas šilta (radiatorius), antai šalta ir šlapia (jis pakišo pirštą po čiaupu)…

Vadinasi, mano pirštas įsijungė? Mašina man per jį pe duoda išorinę pojūčių informaciją… Taip, bet tai ne tie pojūčiai. Man reikalingi signalai (tegu ir pojūčiuose) apie skystosios schemos darbą bake!”

„Vasario 10. Jei ranką skystyje laikai gana ilgai ir susikaupi, odoje junti labai silpną peršėjimą ir dygčiojimą. Gal tai savitaiga? Labai jau silpnai junti, veik neužčiuopiamai…”

„Vasario 15. Mažytis, nekaltas, nereikamigas rezultatėlis. Savo mastu jis neprilygsta dargi triušių gamybai. Tiesiog šiandien aš įsipioviau kairiojo delno minkštimą ir užsigydžiau įpiovą.

— Supranti, — rytą mąsliai pasakė Kravecas, — kad pajustume skystosios schemos veikimą, ji turi veikti. O ką jai, atleiskit, veikti? Kuriam galui jai „įsijungti” į tave, į mane, į triušius? Viskas mumyse jau padaryta, visur išlaikyta informacinė pusiausvyra.

…Nežinau, ar aš iš tikrųjų greičiau už jį sumojau, ką toliau daryti (meilikauju sau!), ar jis paprasčiausiai nepanoro kęsti skausmo. Tačiau bandymą pradėjau aš: pažeidžiau informacinę pusiausvyrą savo organizme.

Skalpelis buvo aštrus, per neįgudimą išariau mėsą iki pat kaulo. Kraujas užliejo ranką. Įkišau delną į baką: skystis aplink jį ėmė dažytis tirštu purpuru. Skausmas nenyko.

— Kepurę užsidėk, kepurę! — sušuko Kravecas.

— Kokią kepurę, kam? — iš skausmo ir matydamas kraują, aš nelabai besusigaudžiau.

Tada jis užmaukšlino man ant galvos „Monomacho kepurę”, suspragsėjo tumbleriais — ir skausmas išsyk liovėsi; po keliolikos sekundžių skystis apsivalė nuo kraujo. Plaštaka ėmė kažkaip maloniai peršėti, ir prasidėjo stebuklas: ji darėsi perregima. Mano akivaizdoje.

Iš pradžių pasirodė raudonos raumenų pynės. Po minutės jos išskydo — pro rausvą želė ėmė ryškėti balti pirštų kauliukai. Prie riešo sausgyslių, varinėdama kraują, greitai storėjo ir vėl bliuško šviesiai violetinė kraujagyslė.

Man pasidarė baisu, ir aš ištraukiau ranką iš bako. Tuoj pat suskaudo. Plaštaka buvo sveika, tik žvilgėjo kaip ištepta; nuo perregimų pirštų varvėjo sunkūs lašai. Aš mėginau pajudinti pirštus — jie neklausė. Ir staiga pastebėjau, kad varvantys lašai pradėjo stingti ant pirštų galiukų… Pasidarė visai baisu.

— Kišk atgal, neteksi rankos! — suriko Kravecas.

Įkišau ir sutelkiau visą dėmesį į žaizdą; maloniai maudė būtent ten. „Taip, mašina… tai… tai…” — raginau aš. Peršėjimas pamažu silpo, ir plaštaka vėl pasidarė neperregima! Su palengvėjimu atsidusęs, aš ištraukiau ją: žaizdos jau nebebuvo, jos vietoj iškilo raudonai mėlynas randas. Rando įtrūkiuose ištryško vaiskūs kraujuotų pūlių lašeliai; jis nepakenčiamai dilgčiojo ir niežtėjx3. Tikriausiai dar kažkas buvo ne visai gerai, ir aš vėl įmerkiau ranką į skystį… Vėl — vaiskumas, perštėjimas, „tai, mašina… tai…” Galų gale perštėti nustojo, plaštaka pasidarė neperregima.

Visas bandymas truko dvidešimt minučių. Dabar aš ir pats negalėčiau parodyti vietos, kur persirėžiau skalpeliu.

Reikia išsiaiškinti… Įdomiausia, kad „mašinai motinai” neprireikė specialios informacijos, kaip išgydyti įpiovą, — beje, to aš ir negalėjau jos pamokyti. Gal ir mano raginimai „tai… tai…” buvo nereikalingi: skausmo pojūtis mano smegenyse ir be to pagimdė užtektinai iškalbingas biosroves.

Vadinasi, „mašiną motiną” į žmogų įjungia signalas, kad sistemoje pažeista informacinė pusiausvyra. Tačiau tokiu signalu gali būti ne tik skausmas — valingas įsakymas kai ką pakeisti savyje, nepasitenkinimas („ne tail”). O toliau jau galima valdyti pojūčiais.

Menkutis, neefektyvus bandymas palyginti su visais kitais. Juk įpiovą buvo galima patepti jodu, subintuoti — būtų užgiję ir taip…

O vis dėlto šis bandymas — visų svarbiausia, ką padarėme per ištisus metus! Dabar atradimas gali būti panaudotas ne tik dirbtiniams antrininkams sintetinti bei tobulinti, o ir perdirbti sudėtingai informacinei sistemai, slypinčiai sudėtingiausiame biologiniame tirpale, kurį mes supaprastintai vadiname „žmogumi”. Bet kurio žmogaus perdirbimas!.

„Vasario 20. Taip, skystoji schema į žmogaus organizmą įsijungia ir valios įsakymu. Šiandien aš tokiu būdu pašalinau kairiosios rankos gyvaplaukius iki pat alkūnės. Panardinau ranką į baką, užsidėjau „kepurę”. Sutelkęs dėmesį į gyvaplaukius, sukomandavau „Ne tai!”. Peršėjimas ir niežulys sustiprėjo. Oda pasidarė perregima. Po minutės plaukai išnyko.

Kravecas šiuo metodu per penkias minutes ant mažojo piršto ir smiliaus užaugino dviejų centimetrų ilgumo nagus. Vėlia panardino į skystį abu delnus ir įprastą odos raštą pirštų pagalvėlėse pavertė kažkuo panašiu į automobilio padangos protektoriaus „eglutę”. Po to jis mėgino atkurti pirmykštį raštą, bet užmiršo, koks jis anksčiau buvo.

Dabar aišku, kodėl mudviem nieko neišėjo su triušiais — juk jie neturi sąmonės, neturi valios, nejaučia nepasitenkinimo savimi. Sis būdas žmogui. Ir tik žmogui!”

Toliau aspirantas Krivošeinas skaitė greitomis, kad įsidėmėtų. Sklaidė dienoraščio puslapius ir tartum fotografavo juos atmintyje. Jam viskas buvo aišku: Krivošeinas ir Kravecas padarė tą patį, ką ir jis, — įvaldė medžiagų apykaitą žmoguje. Tiktai kitu būdu, pasitelkę mašiną.

Ir labai svarbu, kad pasitelkę mašiną: dabar jo atradimas — ne unikumas, ne išsigimimo atmaina, o mokėjimas perdirbti save. Maža žinoti perdirbimo būdą — reikia turėti išsamią informaciją apie žmogaus organizmą. Jie jos neturi ir negalėjo turėti. O jo „žinias pojūčiuose” dabar galima įrašyti į „mašiną motiną” ir per ją perduoti visiems. Kiekvienam žmogui. Ir kiekvienas žmogus po to įgis negirdėtą galią.

Aspirantas susisvajojęs užmerkė akis, atsilošė kėdėje… Ką jau ten — kova su ligomis: jas greit užmiršim! Žmogui bus pavaldžios visos stichijos. Ir be mašinų.

…Žydros okeanų gelmės, kur nūn nenusileisi be naro kostiumo, be batiskafo. O žmogus delfinas, užsiauginęs žiaunas ir pelekus, galės mėgautis vandens stichija, gyventi joje, dirbti, keliauti.

…Patrauks į orą — galima išsiauginti sparnus, skraidyti, sklęsti ereliu šiltose oro srovėse.

…Priešiškos svetimos planetos: apgaubtos nuodinga chloro dujų atmosfera, saulės kaitros ir neataušusios magmos įkaitintos arba kosminio šalčio sukaustytos, apkrėstos mirštamomis bacilomis. O žmogus ten galės gyventi laisvai, kaip Žemėje, be skafandro ir biologinės apsaugos: jam tereiks pertvarkyti savo organizmą, kad vietoj deguonies ląstelės įsisavintų chlorą, arba, gal būt, įprastinius baltymus teks pakeisti organiniais silicio junginiais.

Juk žmoguje svarbiausia ne tai, kad jis kvėpuoja deguonimi. Ir rankos kojos — ne visų svarbiausia. Galima išsiauginti žiaunas, sparnus, pelekus, kvėpuoti fluoru, pakeisti baltymus organiniais silicio junginiais — ir likti žmogumi. Tačiau galima t rėti normalias galūnes, baltą odą, galvą bei dokumentus — ir nebūti juo!

— Taip, bet… — aspirantas susimąstęs užsikvempė ant stalo. Žvilgsnis vėl įsmigo į tikrojo Krivošeino užrašus.

,„.. — Išnyks ligos ir luošumai, nebebaisios tous žaizdos, apsinuodijimai. Kiekvienas galės pasidaryti stiprus, drąsus, gražus, sugebės mobilizuoti organizmo resursus, kad nudirbtų darbus, kurie anksčiau rodėsi nepakeliami. Žmonės bus nelyginant dievai!. Na, ko čia taip išmintingai šypsaisi? Tai juk iš tikrųjų ir yra tas žmogaus begalinio tobulinimo būdas, kurio mes iešr kome!

— Išmintingas, tai ir šypsausi, — šaltai atsiliepė Kravecas. — Tu vėl lakioji padebesiais. Ne vien šitai gali būti.

— Na, liaukis! Bene netrokšta kiekvienas žmogus būti geresnis, tobulesnis?

— Trokšta — bet tik to, kas, jo supratimu, gera ir tobula. Galima, pavyzdžiui, pagal mūsų metodą įrengti „kosmetines Krivošeino vonias”.

— Kokias vonias?

— Na, tokias… po penkis rublius už seansą. Ateina pilietukė, nusirengia už širmos, pasineria į biologinį tirpalą. Operatorius — ten koks nors Zora Serverpupa, buvęs kirpėjas, — užsimaukšlina „Monomacho kepurę”, nusilenkia: „Ko pageidausite?” — „Dabartės norėčiau kaip Bridžita Bardo, — pareiškia klientė. — Tik kad truputėlį putlesnė ir tamsesnio gymio. Mano Vašia mėgsta, kai tamsesnio gymio…” Ko vaipaisi? Dar ir arbatpinigių Zorai duos. O vyriškos lyties klientai transformuosis pagal supervyriškį Zaną Marė arba šiaurės gražuolius Olegus Striženovus. O kitą sezoną įeis į madą Lolobridžidos ir Vitalijai Zubkovai, kaip dabar jų atvirukai…

— Bet juk „mašinai motinai” galima nurodyti kažkokias kraštutines ribas informacijos atrankai… kokį nors filtrą lėkštumui ir kvailystėms išbrokuoti. Arba įvesti griežtą programą…

— …kuri drauge su formulėmis masiniam vartotojui bruktų turtingą vidinį turinį? O jeigu jis nenorės? Turi jis teisę nenorėti už savo pinigus? „Ką aš — nenormali, ar ką? — ims.spiegti ta pati poniutė, — kad jūs norite mane taisyti? Patys jūs puskvailiai!” Supranti, tuo ir remiasi menkystos ir miesčionio gelžbetoniška pozicija, kad jie laiko norma kaip tik savo elgesį.

— Bet galima padaryti taip, kad „mašinai motinai” jis nebūtų norma.

— Hm… Siūlau padaryti paprastą bandymą. Būk geras, įkišk pirštą į skystį.

— Kurį?

— Kurio negaila.

Aš įkišau į skystį bevardį. Antrininkas užsidėjo „kepurę”, priėjo prie medicininės spintelės.

— Dėmesio!

— Oi, ką tu darai? — aš ištraukiau pirštą. Jis buvo praplautas, iš jo sunkėsi kraujas.

Viktoras Kravecas pačiulpė savo bevardį, po to nušluostė kraują nuo skalpelio.

— Dabar supratai? Mašinai nėra ir negali būti elgesio normos. Jai į viską nusispiauti — ką įsakysi, tą ir daro…

Mes užgydėme sužeistus pirštus.

Nuleido mane Kravecas iš dangaus į žemę — kūlvirsčia it laiptų pakopomis. Linkę mes, išradėjai, pasvajoti. Ir Edisonas, tuT būt, manė, kad jo telefonu žmonės perdavinės vieni kitiems tik malonias ir reikalingas žinias, nieku gyvu neliežuvaus, neįskundinės anonimiškai ir pramogos dėlei nekvietinės „Greitosios pagalbos” absoliučiai sveikiems pažįstamiems… Visi mes šitaip — svajojame apie gėrį, o kai gyvenimas atskleidžia išvirkščiąją išradimo idėjos pusę, plojame sau per šonus kaip medkirčiai šaltyje: ką gi jūs, žmonės, darote?

Mokslo prakeiktis, kad jis kuria būdus, ir nieko daugiau. Stai ir mes turėsime viso labo tik „būdą informacijai biologinėje sistemoje pertvarkyti”. Galima beždžionę paversti žmogumi. Bet ir žmogų beždžione — taipogi.

Tačiau negalima, negalima, negalima manyti, kad ir po mūsų atradimo viskas bus kaip buvę! Ne mokslui — gyvenimui negalima. Mūsų atradimas kaip tik gyvenimui: jis nešaudo, nežudo — jis kuria. Gal būt, mes ne ten ie,škome? Gal viską lemia ne mašinos, o žmogaus savybės?”

Aspirantas Krivošeinas toliau skaitė dienoraStį, kamuojamas šitokių nerimastingų minčių. Nejaugi veltui vargintasi — jų atradimas per ankstyvas, ir jis gali užgriūti žmones? Maskvoje jis maža galvojo apie tai: atreidimas slypi vien tik jame, nieko jis daugiau neliečia — tyrinėk sau sveikas ir tylėk… Tiesa, po maudynės reaktoriaus baseine jam labai magėjo pasidalyti sav žiniomis ir išgyvenimais ir su Androsiašviliu, ir su vaikinais bendrabutyje: radiaciją ir spindulinę ligą galima įveikti! Bet tos jo žinios buvo susijusios su karu…

„Dėl visuomenės atmatų! — Krivošeiną pagavo įniršis. — Dėl atmatų, kurių yra gal vienas iš tūkstančio ir kuriems paslaugi prostitutė, vadinama Mokslu, ruošia būdus, kaip sprogdinti miestus ir naikinti tautas! Tiktai būdus, tik tiek. Velnias, pradėti rauti su šaknimis tuos biaurybes, kad nė smarvės neliktų, ar ką? Niekas manęs nesučiups, niekas nepašaus… Ir pats nueisiu jų keliais? Ne. Čia irgi — „ne tai”.

Aspirantas užvertė sąsiuvinį, pakėlė akis. Stalinė lempa tebedegė, nieko neapšviesdama. Buvo šviesu. Už lango, tarp žalumynų, vienodi geltonų Akademinio miestelio namų veidai žvelgė į nematomą saulę; atrodė, namų banda tuoj pat išdūlins pasitikti šviesulio. Laikrodis rodė pusę aštuonių ryto.

Krivošeinas užsirūkė, išėjo į balkoną. Apačioje, troleibusų sustojime, rinkosi žmonės. Plačiapetis vyras mėlynu lietpalčiu vis tebevaikščiojo po medžiais. „Nagi, nagi! — nusistebėjo jo ištverme Krivošeinas. — Tiek to. Reikia gelbėti, ką dar galima išgelbėti.”

Jis grįžo į kambarį, nusirengė, nusiprausė po šaltu dušu. Pažvalėjo. Po to atidarė drabužių spintą, kritiškai išnaršė negausią drapanų atsargą. Išsirinko ukrainietiškus marškinius išsiuvinėta apykakle ir apvadais, apsivilko. Dvejodamas nužvelgė mėlyną padėvėtą kostiumą — atsiduso, apsivilko ir jį.

Paskui aspirantas ketvirtį valandos pasitreniravo priešais veidrodį ir išėjo iš buto.