Savęs atradimas

TRYLIKTAS SKYRIUS

„Lapkričio 1. Taigi aš, pats to nenorėdamas, įrodžiau, kad, pasitelkus informaciją apie… sakysim, vidutinį žmogų, galima susintetinti psichopatą ir vergą. Taip atsitiko todėl, kad papild ma informacija buvo įvesta šiurkščiai, prievarta (ak, neišsitenka Šis „rezultatas” akademinėse frazėse!). Dabar man bent minimaliai būtina įrodyti priešingą galimybę.

Bandyme su dubletu Adomu pozityvu tai, kad jis gyvas ir jo kūnas sveikas. Ir jo išorė tokia, kokią aš užmaniau. Ir dar: dabar aš įgijau patyrimą, kaip pakeisti žmogaus kūno formas… Negatyvu: „patogus” daugkartinių perdirbimų bei ištirpinimų būdas kategoriškai atpuola — viską reikia padaryti išsyk. Ir koregavimo būdą „tai — ne tai” reikia naudoti tik tais atvejais, kada aš tvirtai žinau, jog — „tai”, ir galiu kontroliuoti palkitimus; paprastai kalbant, taisyti tik nežymius. išorės trūkumus.

Žodžiu, ir trečią kartą tenka pradėti iš nieko…

Aš noriu sukurti pagerintą savo paties variantą: gražesnį ir protingesnį. Vieninteli.s įmanomas būdas — drauge su savo informacija įrašyti mašinon ir savo pageidavimus. Jinai gali juos suvokti, gali ir nesuvokti; kraštutiniu atveju išeis toks pat Krivošeinas, ir viskas. Svarbu — ne blogesnis.

Su išore daugmaž aišku: užsidėsiu „Monomacho kepurę” ir kuo apčiuopiamiau — iki haliucinacijų — įsivaizduosiu esąs lieknas, be defektų fizionomijoje (šalin šlakus, randą virš antakio, ištaisyti nosį, sumažinti žandikaulį ir t. t.) ir kūne (suauginti kelio raištį, pašalinti riebalų perteklių). Ir plaukai kad būtų tamsesni…

O kaip padidinti protinius sugebėjimus?.. Stačiai panorėti, kad naujasis mano antrininkas bū.tų protingesnis už mane? „Mašina motina” į tai nekreips dėmesio — ji suvokia tik konstruktyvią informaciją… Reikia pagalvoti.”

„Lapkričio 2. Turiu idėją. Primityvią kaip vyža, tačiau idėją. Skirtingu dienos metu aš nevienodai protingas. Po pietų, kaip žinia, atbunki — tai dargi kažkaip biologiškai pagrįsta (kraujas atslūgsta iš galvos). Vadinasi, informaciją apie save mašinon įrašyti tik nevalgius. Ir neprisirūkyti iki apkvaitimo.

Ir dar į vieną savo mąstysenos ypatybę verta atsižvelgti: artėjant nakčiai, blaivias mintis ir samprotavimus išstumia svajonės, vaizduotės ir jausmų žaism_as. Tai irgi niekam netinka, svajingumas man jau pridarė nemalonumų. Vadinasi, kai tik vakaras — lauk iš kameros. Tegu mano naujasis dubletas bus blaivaus proto, nuovokus ir susivaldantis!”

„Lapkričio 17. Prasidėjo trečia savaitė, kai aa mokau „mašinč} motiną”, kaip mane patobulinti. Taip ir knieti per „Monomaclio kepurę” įsakyti: „Galima!”, pažiūrėti, kas išeis. Bet ne: ten — žmogus! Lai mašina įsiurbia visas mano mintis, vaizdinius, pageidavimus. Lai supranta, ko aš noriu.”

„Lapkričio 25, vakaras. Ant baltų žibintų vamzdelių krinta sniegas, krinta ir krinta, tarytum jam reiktų viršyti normą… Štai vėl pro mūsų namą eina toji mergaitė su ramentais — grįžta iš mokyklos. Tur būt, ji sirgo poliomielitu, jai paralyžiavo kojas.

Kiekvienąsyk, kai matau ją — su didele kuprine ant smailų pečių, kaip ji neįgudusiai iriasi ramentais, kreivai įkypai pakimba tarp jų, — man gėda. Gėda, kad aš pats sveikas — kuolu nepartrenksi; gėda, kad aš, protingas ir išsimokslinęs žmogus, niekuo negaliu jai padėti. Gėda, kai jauti kažkokią didžiulę gyvenime glūdinčią beprasmybę.

Vaikai neturi vaikščioti su ramentais. Ko vertas visas pasaulio mokslas ir technika, jeigu vaikai vaikšto su ramentais!

Nejau aš ir dabar darau kažką ne tai? Ne tai, kas reikalinga žmonėms? Juk mergaitei tas mano būdas niekuo nepadės.

…Greit mėnuo, kai aš, iš anksto nusistatęs, apie ką galvoti, einu į informacijos kamerą, tvirtinu prie kūno siųstuvo kontaktus, užsidedu „Monomacho kepurę”, galvoju, balsiai kalbu. Kartais mane ima ir apninka abejonės: o jeigu „mašinoje motinoje” vėl kas nors ne taip išeina? Nėra kontrolės, velnias griebtų! Ir aš baiminuosi, taip baiminuosi, net imu nuogąstauti, kad toji baimė neatsilieptų būsimojo dubleto charakteriui…”

Kitas Įrašas dienoraštyje buvo padarytas pieštuku.

„Gruodžio 4. Na, štai… Iš teisybės, dabar man reiktų džiūgauti: pavyko. Bet negaliu — nėra nei jėgų, nei minčių, nei emocijų. Pavargau. O, kaip aš pavargau! Tingiu dargi plunksnakotį susiieškoti.

Mašina didžia dalimi atsižvelgė į mano pageidavimus dėl išorės. Kai ką aš pataisiau sintezės procese. Joks patyrimas nedingsta; kai dublelas pradėjo formuotis, man nereikėjo skaičiuoti, matuoti — įgudusi akis iškart pastebėdavo, kur ir kas jo sandaroje „ne tai”, ir kontroliavo, kaip mašina ištaiso šituos „ne tai”.

Prie bako aš pastačiau trapą, padėjau jam išlipti. Jis stovėjo priešais mane nuogas, lieknas, muskulingas, gražus, tamsiaplaukis — kažkuo panašus ir jau nebepanašus į mane. Aplink jo pėdas plito skysčio klanai.

— Na, kaip? — mano balsas kažkodėl užkimo.

— Viskas tvarkoj, — šyptelėjo jis.

O paskiau… paskiau man pradėjo virpėti Itipos, veidas, drebėjo rankos. Aš dargi negalėjau užsirūkyti. Jis uždegė man cigaretę, įpylė pusę menzūros spirito, šnekėdamas: „Na, na… viskas tvarkoj, ką jau čia”, — žodžiu, ramino. Juokinga…

Dabar bandysiu užmigti.”

„Gruodžio 5. Šiandien aš tikrinau loginius dubleto-3 sugebėjimus.

Pirmasis turas (žaidimas „žioplys”) — 5:3 jo naudai. Antrasis turas (žaidimas „žodžiai”): iš žodžio „abreviatūra” per 10 minučių jis sudarė 8 žodžiais daugiau, negu aš; iš žodžio „pertempimas” — 12 žodžių daugiau. Trečiasis turas — lenktyniavome, spręsdami loginius uždavinius iš Azarovo sistemologijos uždavinyno aukštajai mokyklai. Pradėjome 223 numeriu. Per dvi darbo valandas aš išsprendžiau tiktai iki 235 nr., jis — iki 240 nr.

Apie jokią suktybę iš mano pusės negali būti nė kalbos — mane patį pagavo azartas. Išeina, kad jis 25 — 30-čia procentų suvokia greičiau už mane — ir visa tai dėka menkos namudininkiškos naujovės! O kaip būtų galima padidinti žmogaus sugebėjimus, pasitelkus tikrą mokslą!

Bet pažiūrėsim, kaip jis dirbs.”

„Gruodžio 7. Kol kas mūsų darbas neintelektualus — tvarkomės laboratorijoje. Ne vien tik vielų ir gyvojo skysčio šlangų sampynas narpliojame. Šluostome ir siurbliais sugeriame dulkes, valome pelėsius iš kolbų, nuo prietaisų ir panelių.

— Sakyk, kaip tu žiūri į biologiją?

— Į biologiją? — jis nesusivokdamas pažvelgė į mane, prisiminė. — A, štai apie ką tu! Zinai, aš jo taip pat nesuprantu… Mano manymu, tos jo keistybės — iš per didelio noro įrodyti savo vertę.”

— Fiut! — švilptelėjo aspirantas Krivošeinas ir iš netikėtumo dargi pašoko kėdėje. — Cia tai bent!

Kaipgi čia… juk dubletas-3 taip pat buvo „mašinos motinos” kūrinys, tik paskesnis. Vadinasi… vadinasi, mašina jau išmoko kurti žmogaus organizmą? Na, žinoma. Juk jis buvo pirmas, todėl reikėjo atlikti sudėtingus ieškojimus. O dabar mašina įsiminė visus ieškojimų kelius, išsirinko iš jų tuos, kurie veda stačiai į tikslą, ir susidarė žmogaus sintezės programą.

Taigi, jo atrastas vidinių pertvarkymų būdas — tikrai unikalus. Jį reikia saugoti… Užvis geriausia įrašyti savo atmintį į „mašinos motinos” kristaloblokus: šįsyk ne miglotą ieškojimų atmintį, o tikslias ir patikrintas žinias, kaip perdirbti save. Tik kuriems galams?

— Et, kiek galima apie tai galvoti! — susiraukė aspirantas ir vėl įsikniaubė į dienoraštį.

„Gruodžio 18. Nepamenu; ar šitie šalčiai vadinami didžiaisiais, ar tie, kurie esti sausyje? Siaurės rytų vėjas atginė mūsuosna tokią sibirietišką žiemą, kad garinis apšildymas vos pajėgia susidoroti su šalčiu. Parke balta balta, ir laboratorijoje prašviesėjo.

Ar pagal biblijinį grafiką, ar ne, bet naujojo dubleto krikštynos įvyko. Ir krikštatėviu buvo Haris Chilobokas.

O buvo taip. Į institutą metinei praktikai atvyko Charkovo universiteto studentai. Užvakar aš užėjau į jaunųjų specialistų bendrabutį, kur juos apgyvendino, ir „psichologiniams bandymams” pasiskolinau studento bilietą bei nukreipimą praktikon. Studentai žiūrėjo į mane su drovia pagarba, jų akys spindėjo — įmanytų, mokslo labui atiduotų ne tik studentų bilietus, o ir pusbačius. Pasą aš paėmiau iš Pašos Pūkino.

Su šių dokumentų forma ir turiniu mes supažindinome „mašiną motiną”: vartėme prieš objektyvus, šlaminome lapelius… Kuomet pasas, studento bilietas ir nukreipimo blankas pasirodė bake, aš užsidėjau „Monomacho kepurę” ir metodu „tai — ne tai” atkoregavau visus įrašus, kaip mums reikėjo.

Dubletas-3 pakrikštytas Kravecu Viktoru Vitaljevičiumi. Jam, atseit, 23 metai, jis rusas, karo prievolininkas,Charkovo Valstybinio universiteto fizikos fakulteto penkto kurso studentas, gyvena Charkove, Šaltasis kalnas, 17… Labai malonu susipažinti!

Ar taip jau ir malonu? Sios operacijos metu mudu su ką tik iškeptu Kravecu šnekėjomės pusbalsiu ir jautėmės pinigų klastotojais, kuriuos tuoj tuoj sučiups. Nesikeičianti inteligentų pagarba teisėtumui!

Kai kitą dieną mes iškakome pas Chiloboką (Kravecas apsiforminti, o aš — paprašyti, kad studentą paskirtų į mano laboratoriją), mudu irgi jautėmės kaip nesavi. Aš, be kita ko, būgštavau, kad Haris jo nepasiųstų į kitą laboratoriją. Bet viskas baigėsi gerai. Studentų šiais metais buvo pilna kaip grybų po lietaus. Kuomet Chilobokas išgirdo, kad studentui Kravecui aš garantuoju medžiagą diplominiam darbui, jis bandė man įpiršti dar du.

Haris, žinoma, atkreipė dėmesį, kad mes panašūs.

— Ar jis ne jūsų giminaitis, Valentinai Vasiljevičiau?

— Kaip čia jums pasakius… Šiek tiek. Trečios eilės sūnėnas.

— A-a, na, tuomet suprantama! Žinoma, žinoma… — jo veidas rodė, kad jis supranta mano giminiškus jausmus ir nuolaidžiauja jiems. — Ir gyvens jis pas jus?

— Ne, kuriems galams? Lai gyvena bendrabutyje.

— Taip, taip, žinoma, kaipgi… — iš Hario veido buvo matyti, kad ir mano santykiai su Lena — jam ne paslaptis. — Suprantu jus, Valentinai Vasiljevičiau, ak, kaip aš jus suprantu!

Dieve, kaip biauru, kai tave „ak, kaip supranta” Cliilobdkas.

— O kaip jums sekasi daktaro disertacija, Hari Charitonovičiau? — paklausiau aš, norėdamas pakeisti pokalbio temą.

— Disertacija? — Chilobokas su nepasitikėjimu pažvelgė į mane. — Šiaip sau… o kodėl jūs susidomėjote, Valentinai Vasiljevičiau? Juk jūs diskretininkas, analoginė elektronika — ne jūsų sritis.

— Aš dabar ir pats nežinau, kur mano, o kur ne mano sritis, Hari Charitonovičiau, — nuoširdžiai prisipažinau.

— Sit kaip? Ką gi, tai pagirtina… Bet aš dar negreit ginsiu disertaciją: reikalai vis atitraukia, kasdienybė, nėr kada kūrybiškai padirbėti. Jūs pats greičiau už mane apginsite, Valentinai Vasiljevičiau, ir kandidato, ir daktaro, che-che…

Į laboratoriją grįžome biauriai nusiteikę. Mūsų darbe yra kažkokio įtartino dvilypumo: laboratorijoje mes dievai, o ka tenka susidurti su mus supančia aplinka, pradedame politikuoti, apgaudinėti, vangstytis. Kas tai — tyrinėjimų specifika? Ar tikrovės specifika? O gal mūsų charakterių specifika?

— Galų gale ne aš sugalvojau kvitų sistemą žmonių vargui: pasus, prirašymo lapelius, aniketas, leidimus, pažymėjimus, — pasakiau aš. — Be popierėlio tu — vabalėlis, su popierėliu — jau žmogus.

Viktoras Kravecas neatsiliepė.”

„Gruodžio 20. Na, pradedame dirbti drauge.

— Ar tau neatrodo, kad su savo priesaika mes smarkiai prašovėme pro šalį?

— ?!

— Na, ne su visa priesaika, o su tuo sakramentiniu punktu…

—,„..kol nebūsim absoliučiai tikri, kad atradimo negalima panaudoti žmonių nenaudai?

— Būtent. Mes įgyvendinome keturis sintezės būdus: pagal informaciją apie žmogų susintetinome žmogų, vėliau susintetinome pagerintus ir nepagerintus triušius, elektronines schemas ir patobulintą žmogų. Ar bent vienas jų absoliučiai garantuoja naudą žmonėms?

— M-m… ne. Bet paskutinysis būdas iš principo įgalina…

— …daryti „bebaimius ir nepriekaištingus riterius”, Georgijaus kavalierius bei liepsningus kovotojus?

— Sakysime paprasčiau: gerus žmones. Tu prieš?

— Mes dar kol kas ne balsuojame, o svarstome. Ir man atrodo, kad ši idėja pagrįsta — atleisk, žinoma — labai vaikišku vadinamųjų „gerų žmonių” įsivaizdavimu. Abstrakčiai „gerų” ir abstrakčiai „blogų” žmonių nebūna — kiekvienas žmogus kam nors geras ir kam nors blogas. Objektyvių kriterijų čia nėra. Todėl ir tikrieji bebaimiai, nepriekaištingi riteriai turėjo daugiau priešų, negu bet kas kitas. Visiems geras tik gudrus ir šlykštokas egoistas, kuris, siekdamas savo tikslų, nori su visais sutarti. Yra, teisybė, „kvaziobjektyvus” kriterijus: geras tas, kurį palaiko dauguma. Ar tu sutiktum moraliai pagrįsti paskutinįjį būdą, remdamasis tokiu kriterijumi?

— M-m… leisk pagalvoti.

— Ar verta, jei aš jau pagalvojau — juk išvada bus ta pati… (Žiūrėk, koks!). Šis kriterijus netinka: ko tik nuo amžių nepalaikydavo dauguma… Yra dar du kriterijai: „gera tai, k aš laikau gera (arba geras tas, kurį aš laikau geru) ir „gera tai, kas gera man”. Mes, kaip ir didžioji dauguma žmonių, profesionaliai besirūpinančių žmonijos gerove, vadovavomės abiem kriterijais — tik per savo naivumą manėme, kad vadovaujamės pirmuoju, dargi laikėme jį objektyviu…

— Na, čia jau tu persūdei.

— Nė kiek nepersūdžiau! Aš nepriminsiu nelaimingojo dubleto Adomo, bet juk netgi tada, kai tu sintetinai mane, rūpinaisi, kad man būtų gera (tiksliau, tavo supratimu „gera”) ir kad būtų gera tau pačiam. Argi ne taip? Bet šitas kriterijus subjektyvus, ir kiti žmonės…

— …naudodamiesi mūsų metodu, kurps tai, kas, jų išmanymu, gera jiems?

— Žinoma.

— N-taip… Sakykim, kad taip. Vadinasi, reikia ieškoti dar kitokių sintezės ir informacijos pertvarkymo žmoguje būdų.

— Kokių gi, būtent?

— Nežinau.

— Aš tau pasakysiu, koks būdas reikalingas. Mūsiškę „mašiną motiną” reikia paversti nepaliaujamos „gėrio” gamybos įrenginiu, kurio našumas būtų… sakysim, pusantro milijono gerų poelgių per sekundę. O drauge padaryti ją tokio pat našumo blogų poelgių siurbtuvu. Pagaliau pusantro milijono — tai lašas jūroje. Žemėje gyvena trys su puse milijardo žmonių, ir kiekvienam jų kasdien išpuola keletas dešimčių poelgių, iš kurių nė vienas nebūna neutralus. Taip pat dar reikia sugalvoti būdą šiai — hm! — produkcijai tolygiai paskirstyti Žemės sausumos paviršiuje. Žodžiu, turi išeiti kažkas panašaus į derliaus nuėmimo ir silosavimo agregatą su magnetronais iš nedegtų plytų.

— Tyčioj ies, taip?

— Taip. Trypiu kojomis švelnią svajonę — kitaip ji mus velniaižin kur nuves.

— Tu manai, kad aš?..

— Ne. Aš nemanau, kad tu dirbai neteisingai. Keistai atrodytų, jeigu aš taip manyčiau. Tačiau supranti: subjektyviai tu ir svajojai, ir sumanei, o objektyviai darei tik tai, ką lėmė atradimo galimybės. Stai kur šuo pakastas! Reikia derinti savo užmanymus su savo darbo galimybėmis. O tu ketinai kažkokią mašiniūkštę priešpastatyti kasdieniniams šimtui milijardų įvairiaušių žmonijos poelgių. Juk icaip tik jie, tie šimtas milijardų plius nesuskaičiuojami milijardai praeities poelgių, nulemia socialinius procesus Žemėje, jų gėrį ir blogį. Visas mokslas bejėgis priešintis tiems galingiems procesams, tai poelgių ir reikalų lavinai: pirma, todėl, kad mokslo reikalai sudaro tik mažą dali pasaulio reikalų, o antra — tai ne jo specialybė. Mokslas nekuria nei gėrio, nei blogio — jis ruošia naują informaciją ir teikia naujas galimybes. Ir viskas. O kaip pritaikyti ir panaudoti šią informaciją, apsprendžia minėtieji socialiniai procesai ir socialinės jėgos. Mes irgi suteikiame žmonėms tik naujas galimybes gaminti į save panašius, o jau jų valia panaudoti tas galimybes savo nenaudai ar savo labui arba visai jų nepanaudoti.

— Tai ką, tu manai, kad reikia paskelbti atradimą ir nusiplauti rankas? Na, žinai! Jei jau mums nusispiauti, kur gyvenimas jį pritaikys, tai kitiems — juo labiau.

— Nesikarščiuok. Aš nemanau, kad reikia paskelbti ir nusispiauti. Reikia dirbti toliau, tirti galimybes — taip visi daro. Bet ir tyrinėjant temą Nr. 154, ir sumanant, ir netgi svajojant apie ją, reikia turėti galvoje: tai, kas bus, įgyvendinus šią temą, visų pirma, priklauso nuo paties gyvenimo, arba, kultūringai pasakius, nuo socialinės politinės situacijos pasaulyje. Jei situacija klostysis palankiai, galima skelbti. Jeigu ne — kuriam laikui nutraukti arba visai sunaikinti darbą, kaip ir numatyta toje pačioje priesaikoje. Ne mūsų jėgoms išgelbėti žmoniją, bet mes galime nepadaryti jai žalos.

— Hm… kažkaip labai jau kuklu. Mano manymu, tu nepakankamai vertini šiuolaikinio mokslo galimybes. Dabar, paspaudus mygtuką arba keletą mygtukų, nesunku sunaikinti žmoniją. Kodėl gi negalėtų būti alternatyvaus būdo: paspaudus mygtuką, išgelbėti žmoniją arba apsaugoti ją? Ir kodėl, velnias griebtų, šitas būdas negali sutapti su mūsų ieškojimų kryptimi?

— Siuo atveju — negali. Mūsų kryptis kūrybinė. Tiltą kur kas sunkiau pastatyti, negu susprogdinti.

— Sutinku. Tačiau tiltai statomi.

— Bet niekas dar nepastatė tokio tilto, kurio nebūtų galima susprogdinti.

Taip mudu pakliuvome į savotišiką scholastinę aklavietę. 210

Bet koks jis, a? Juk, iš esmės, jis man sumaniai ir aiškiai išdėstė visas mano miglotas abejones; jos mane seniai vargino… Dargi nežinau, ar man liūdėti, ar džiaugtis.”

„Gruodžio 28. Taigi, nuo to laiko, kai aš, planuodamas neaiškų bandymą, sėdėjau ant neišpakuoto impulsinio generatoriaus vidury naujai įkurtos laboratorijos, praėjo metai. Tik metai? Ne, vis dėlto laikas matuojamas įvykiais, o ne 2emės sukimusi: man atrodo, kad praėjo vos ne dešimt metų. Ir ne vien dėl to, kad daug padaryta — daug išgyventa. Aš pradėjau daugiau galvoti apie gyvenimą, geriau suprasti žmones ir save, netgi šiek tiek pasikeičiau — duok dieve, kad į gerąją pusę.

Ir vis viena esu toks pat: kažkoks nepatenkintas — tur būt, iš per didelio polinkio svajoti. Visa, ką sumanydavau — įgyvendindavau, bet įgyvendindavau kažkaip ne taip; sunkiai, per dideles painiavas, per nusivylimus… Šitaip ir būna gyvenime: žmogus niekada nesvajoja, kuo čia jam nusivylus arba kur čia žnektelėjus veidu į purvą, — tai atsitinka savaime. Protu aš viską puikiausiai suprantu, o susitaikyti su tuo vis tiek niekaip negaliu.

…Kai aš sintetinau dubletą-3 (pasauliui — Kravecą), miglotai vyliausi: kažkas spragtels „mašinoje motinoje” ir užgims iš tikrųjų bebaimis ir be priekaišto riteris! Niekas nespragtelėjo. Jis geras, nieko nepasakysi, bet ne riteris: blaivaus proto, išmaningas ir atsargus. O ir iš kur rasis riteris — iš manęs, ar ką?

Kvailys, įsisvajojęs kvailys! Tu vis tikiesi, kad gamta pati išras, pati įduos tau Į rankas „absoliučiai patikimą būdą”. Nieko ji neišras ir nieko neduos. Ji neturi tokios informacijos.

Velnias, nejaugi negalima?.. Nejau mano patobulinto Krivošeino Kraveco tiesa?

…Yra vienas būdas pasauliui išgelbėti mygtuko spustelėjimu, ir termobranduoliniame kare jį galima panaudoti. Gilioje šachtoje reikia paslėpti didelę atsargą reaktyvų ir keletą „mašinų motinų”, kurių atmintyje būtų įrašJyta informacija apie žmones (vyrus ir moteris). Ir jeigu išdegintoje Žemėje nebeliks žmonių, mašinos išsaugos ir vėl atgaivins žmoniją. Vis šiokia tokia išeitis iš padėties.

Bet vėlgi viskas ne taip susiklostys. Sviesi į pasaulį tokį būdą, jis suardys nusistovėjusią pusiausvyrą ir, ko gero, p stūmės žmoniją į branduolinį karą. „Žmonės liks gyvi, atominės bombos nebaisios — nagi įkrėskime jiems! — nuspręs koks nors išmaningas politikierius. — Artimųjų Rytų problema? Nėra Artimųjų Rytų! Vietnamo problema? Nėra Vietnamo! Pirkite atomines slėptuves sieloms gelbėti!”

Vadinasi, irgi — „ne tai”. Kas gi tuomet — „tai”? Ir išvis ar yra tas „tai”?”