Savęs atradimas

PIRMAS SKYRIUS

Greit prabėga birželio naktis: ar seniai čia pietvakariuose užgeso violetinės saulėlydžio žaros, o šit pietryčiuose, už Dnepro, jau vėl šviesėja dangus. Nors ir trumpa naktis — vis tiek naktis; ji visada vienodai veikia žmones. Miega gyventojai užtemdytoje planetos dalyje. Miega Dneprovsko miesto piliečiai. Miega dažnas aprašomųjų įvykių dalyvis.

Matvejaus Apolonovičiaus Anisimovo miegas neramus. Užmigti jam ilgai nesisekė: jis rūkė, vartėsi patale, nedavė ramybės žmonai — galvojo apie tą įvykį. Galų gale pavargęs užsnūdo, ir įjaudrinta psichika surezgė biaurų sapną: biik tai trijuose miesto parkuose rasti trys šaunamuoju ginklu nužudytų žmonių lavonai. Teismo medicinos ekspertas Zubata, tingėdamas tirti kiekvieną žmogžudystę skyrium, sugalvojo versiją: visi trys užmušti vienu šūviu, atseit, peršauti kiaurai, ir savo teisumui įrodyti susodino lavonus sekcijinėje salėje ant marmuro lentos taip susikabinusius, kad kulkos skylės sutaptų.

Ir Matvejus Apolonovičius, kuriam paprastai sapnuodavosi juodai balti ir blausūs — kaip sudėvėtoje kino juostoje — sapnai, regėjo šį paveikslą stereoskopišką, su spalvomis ir kvapais; sėdi trys Krivošeinai — didžiuliai, nuogi, rausvi, atsiduodantys mėsa. Žiūri į jį, fotogeniškai šypsodamiesi… Apimtas protesto jausmo, Anisimovas pabudo. Bet (sapnas išsipildė!) galvoje ėmė ryškėti į tiesą panaši versija: ten, laboratorijoje, jie virino nugalabyto Krivošeino lavoną! Juk lavonas — visada svarbiausias įkaltis, o paslėpti ar užkasti jį pavojinga, nesaugu — gali aptikti ir atpažinti. Taigi jie ir virino ar skaidė lavoną specialiame mišinyje, o kadangi čia dalykas nekasdieniškas, kažko neapskaičiayo ir apvertė baką. Todėl ir lavonas tebebuvo šiltas, kai technikas Prachovas jį surado bake! Todėl taip greit ir suiro minkšti lavono audiniai, prisisunkę jų chemijos, liko tik skeletas. Laborantą pritrenkė bakas, o antrasis bendrizrinkas — tas, kur vakar prieš jį išsidarinėjo (mistifikatorius, cirkininkas — pripučiamos kaukės ar ištreniruota mimika — jie mitrūs, aišku!), pabėgo. Ir susikūrė alibi — savo kaukėmis ir mimotechnika jis galėjo ir maskviški profesorių suklaidinti. O jo dokumentai — tik puiki klastotė.

Matvejus Apolonovičius užsirūkė dar vieną papirosą. Ir vis dėlto šis reikalas kvepia ne šiaip sau kriminalu. Jeigu nusikaltėliai veikia ir Maskvoje, ir čia, o savanaudiškumo motyvų, asmeninių sąskaitų ir sekso nėra, tai… tur būt, Krivošeinas tikrai padarė rimtą išradimą ar atradimą. Ne, ryt jis primygtinai pareikalaus Aleksejų Ignatjevičių, kad šios bylos imtųsi ir saugumo organai! (Nors Anisimovas niekada nesužinos, kaip viskas buvo, negalima nepripažinti jo tardytojiškų sugebėjimų. Iš tikrųjų: ne kiekvienas gali, visiškai nesuprasdamas dalyko esmės, remdamasis vien išoriniais atsitiktiniais faktais, sukurti logiškai neprieštaringą versiją!).

Šitaip pagalvojęs, Matvejus Apolonovičius nusiramino ir užmigo. Dabar jis sapnuoja malonius dalykus: kad už šios bylos išaiškinimą jį paaukštino… Tačiau sapnai dar mažiau pavaldūs mūsų svajonėms, negu reali tikrovė — ir šit tardytojas apmaudžiai mykia, o prabudusi žmona rūpestingai klausia: „Matiuša, kas tau?” Anisimovui prisisapnavo, kad miesto milicijos skyriuje kilo gaisras ir sudegė naujas etatų sąrašas…

Arkadijus Arkadjevičius Azarovas užmigo visai neseniai, ir tai tik prarijęs dvi tabletes migdomųjų: rytą nubudus vėl kamuos neurastenija. Jį irgi galavo mintys apie įvykį naujų sistemų laboratorijoje„. Jau skambino iš partijos miesto komiteto: „Jūsuose vėl avarija, Arkadijau Arkadjevičiau? Yra aukų?” Ir iš kur jie taip greit sužino! Dabar prasidės: iškvietimai, komisijos, pasiaiškinimai… Ką gi, tam tu ir direktorius, daug pinigų gauni, kad tave visur tampytų! Stai dėl tokių dalykų, nors jis nekaltas ir negali būti kaltas, pradedama abejoti j geru, sąžiningu darbu! Arkadijus Arkadjevičius jautėsi vienišas ir nelaimingas.

„…Nevertėjo organizuoti tos „atsitiktinių paieškų” laboratorijos. Nepaklausei proto balso. Juk pati idėja, kad atsitiktiniais bandymais ir laisvai pasirinktomis faktų kombinacijomis galima užčiuopti, tiesą ir tikrus sprendimus moksle, buvo visai nepriimtina tavo mąstysenai, Ir dabar nepriimtina. Monte Karlo metodas… jau pats pavadinimas ko vertas! Tikėti atsitiktinumu — kas gali būti baisesnio tyrinėtojui! Užuot logiškai analizavus problemą, su pasitikėjimu ir iš lėto artėjus prie jos išsprendimo- bandyti, tegu ir mašinomis bei prietaisais, savo lošfikišką laimę! Žinoma, ir tokiu būdu galima sudarinėti tariamai mokslines sistemas bei algoritmus, bet ar nepanašios jos Į tas „sistemas”, kuriomis naudodamiesi, ruletės mėgėjai viliasi išlošti ir prakiša visus savo turtus… Pamanyk tik, pakeičiau laboratorijos pavadinimą. Bet esmė juk liko ta pati. Palikau savieigai, gSlvojau: yra tokia kryptis pasaulinėje sistemologijoje — tegu ir mūsuose išsivyst37s… Stai ir „išsivystė”!”

Tuokart Arkadijus Arkadjevičius neišsakė Krivošeinui savo abejonių, kad neatšaldytų jo entuziazmo, tik paklausė: „Ką jūs ketinate pasiekti… e… atsitiktiniais ieškojimais?” — „Pirmiausia įsisavinti metodiką”, — atsakė Krivošeinas, ir toks atsakymas Azarovui patiko labiau, nei jis būtų ėmęs trykšti idėjų fontanu.

„Ne, jis ne tik į metodiką gilinosi, — Arkadijus Arkadjevičius prisiminė laboratoriją, į aštuonkojį panašų įrenginį, daugybę prietaisų ir kolbų. — Pradėjo kažkokį didelį eksperimentinį darbą… Apie ką jis kalbėjo savo pranešime mokslinėje taryboje? Nejaugi jam šis tas išėjo?.. Bet viskas pasibaigė lavonu. Griaučiais virtusiu lavonu! — Azarovą apėmė pasibiaurėjimas ir įtūžis. — Reikia sumažinti eksperimentinius darbus, amžinai su jais kas nors atsitinka! Būtinai! Sistemologija iš esmės yra spekuliatyvus mokslas, bet kurių sistemų analizę ir sintezę reikia daryti matematiškai — ir nėr čia ko… Teoriją reikia plėtoti! O jei norite dirbti su mašinomis — prašau, programuokite savo užduotis ir eikite į mašinų salę… Ir išvis tie eksperimentai, — akademikas šyptelėjo apsiramindamas, — niekada nežinai, ką padaręs: kvailystę ar atradimą!”

Arkadijus Arkadjevičius su eksperimentiniu mokslu turėjo senų sąskaitų, jo nuomonė apie jį buvo galutinė ir nepajudinarna. Prieš trisdešimt su viršum metų jaunas fizikas Azarovas tyrinėjo helio suskystinimo procesą. Kartą jis įkišo į diuarą keletą stiklo šiaudelių kapiliarų, ir skystis, atšaldytas iki dviejų laipsnių pagal absoliučią skalę, nepaprastai greit išgaravo. Du litrai tuo metu labai brangaus helio nuėjo perniek, eksperimentas sužlugo! Įsikarščiavęs Azarovas apkaltino laboratorijos stiklapūtj, kad tas pakišęs diuarą su defektais; stiklaptitj nubaudė… O po dviejų metų universiteto bendrakursis Piotras Kapica analogišku bandymu (kapiliarus panardinti į indą) atrado helio supertekamumo reiškinį!

Nuo to laiko Arkadijus Arkadjevičius nusivylė eksperimentine fizika, pamėgo patikimą ir griežtą matematikos pasaulį ir nė sykio dėl to neapgailestavo. Matematika jį kaip tik ir išaukštino — jo matematiniai metodai nematematikos problemoms spręsti. Trisdešimtaisiais metais jis savo metodus panaudojo bendrosios reliatyvumo teorijos problemoms, kurios tuomet buvo užvaldžiusios mokslininkų protus; vėliau jo tyrinėjimai padėjo išspręsti svarbius urano ir plutonio grandininių reakcijų teorijos uždavinius; po to jis savo metodus pritaikė cheminės polimerų katalizės problemoms; o dabar jis ėmė vadovauti diskretinių sistemų krypčiai sistemologijoje.

„E, aš vis ne apie tai! — pyktelėjo ant savęs Azarovas. — Kas gi vis dėlto įvyko Krivošeino laboratorijoje? Praeitą rudenį, pamenu, jis buvo atėjęs pas mane, norėjo apie kažką pasikalbėti… Apie ką? Apie darbą, žinoma. Atsikračiau, nebuvo kada… Visuomet manai, kad tai, kas neatidėliotina, — svarbiausia! O reikėjo pasikalbėti, dabar bent žinočiau, kas ir kaip. Daugiau Krivošeinas, į mane nebesikreipė. Na, žinoma, tokie žmonės išdidūs ir drovūs… Pala pala, kokie žmonės? Koks Krivošeinas? Ką tu apie jį žinai? Keletas pranešimų seminaruose, kalba mokslinėje taryboje, kelios replikos ir klausimai kitiems pranešėjams; na, dar pasisveikindavome susitikę. Ar iš to galima spręsti apie jį? Galima, ne taip jau blogai tu pažįsti žmones, Arkadijau… Jis buvo veiklus ir kūrybingas žmogus, štai kas. Tokius pažinsi iš vieno klausimo, iš frazės — iš laikysenos. Tokių žmonių mintis nepaliaujamai dirba — ne kiekvienas tai pastebi, bet juk tu pats toks, gali pastebėti… Žmogus valgo, vaikšto į darbą, sveikinasi su pažįstamais, žiūri kiną, kivirčijasi su bendradarbiais, skolinasi pinigus, kaitinasi pliaže — visa tai jis daro iš tikrųjų, ne dėl akių — ir galvoja, ga voja. Apie viena. Apie idėją, kuri nėra susijusi nei su jo poelgiais, nei su buitiniais rūpesčiais; bet nuo tos minties jo niekas neatitrauks. Ji — jo esmė: iš jos gimsta naūja… Ir Krivošeinas toks buvo. Ir labai gaila, kad buvo, — su kiekvieno tokio žmogaus mirtimi kažko labai svarbaus netenki gyvenime. Ir jautiesi dar labiau vienišas. E, užteks, ką aš čia dabar? — susizgribo Arkadijus Arkadjevičius. — Miegoti, miegoti!”

Haris Charitonovičius Chilobokas tą naktį taip pat ilgai negalėjo užmigti: vis žvalgėsi į gretimą namą, į apšviestus Krivošeino buto langus ir spėliojo: kas gi ten yra? Vienuoliktą valandą iš laiptinės vikriai išžingsniavo Lena Kolomijec (Haris Charitonovičius ją pažino iš figtiros bei eigasties ir išsiblaškęs pagalvojo: „Reiktų dabar su ja artimiau susipažinti, turiu kuo sudominti”), tačiau šviesa tebedegė. Chilobokas užgesino šviesą savo bute, pasilypėjo ant palangės su teatriniu žiūronu, bet rakursas buvo niekam tikęs — jis pamatė tik knygų spintos kampą ir trafaretą iš olimpinių žiedų ant sienos. „Pamiršo užgesinti lempą, ar ką? O gal ten dar kas nors yra? Paskambinti į miliciją? Bala jų nematė, lai patys aiškinasi. — Haris Charitonovičius saldžiai nusižiovavo. — Gal kas iš jų ten daro kratą..

Jis grįžo į [kambarį, uždegė naktinę lempą — nuogos moters figūrėlę iš dirbtinio marmuro su lempute viduje. Švelni šviesa apšvietė meškeną ant grindų, mėlynas sienas su auksaspalviais apmušalų gandrais, poliruotus rašomojo stalo šonus, knygų spintą, rūbų spintą, televizoriaus stalelį, dygsniuotą rožinės spalvos kušetę, tamsiai raudoną kilimą su antikinės puotos scena — viskas aplinkui žadino svaigią palaimą. Haris Charitonovičius nusirengė, priėjo prie spintos veidrodžio ir ėmė apžiūrinėti save. Jis mėgo savo veidą: tiesi stamboka nosis, glotnūs, bet neišsipūtę žandai, tamsūs ūsai — kažkuo panašus į Gi de Mopasaną… Ne taip seniai jis prieš šį veidrodį derino savo veidui technikos mokslų daktaro išraišką. „Ko jam reikėjo, tam Krivošeinui? — Haris Charitonovičius pajuto viduje kunkuliuojant aršią neapykantą. — Ką tokio aš jam padariau? Ir už jo temą balsavau, ir giminaitį padėjau įtaisyti į laboratoriją… Pats negina disertacijos ir kitiems pavydi! O gal jis pyksta, kad nepadariau jo užsakytos EDS-2? Na, argi ne vis tiek — nebėra daugiau Krivošeino. Iškepė. Stai taip. Galiausiai gyvenime laimi tas, kas pergyvena priešininką.”

Chiloboką pradžiugino netikėtas šios minties sąmojingumas. „Hm… Reikia įsiminti ir paskleisti plačiau.”

Šiaipjau, reikia pripažinti, Haris Charitonovičius nebuvo toks kvailas, kaip galėjo pasirodyti iš jo elgsenos. Tiesiog, kad gyvenime geriau sektųsi, jis vadovavosi taisykle: iš kvailio mažiau reikalaujamą. Iš jo niekas niekada nesitikėjo nei dalykiškų minčių, nei žinių, todėl tais retais atvejais, kai jis parodydavo nusimanymą ar suregzdavo nors ir menkutę, bet savą mintį, būdavo tikrai malonus siurprizas; bendradarbiai imdavo galvoti: „Vis dėlto mes nepakankamai vertiname Harį Charitonovičių…” ir stengdavosi savo palankumu ištaisyti šią klaidą. Taip į rinkinį „Sistemologijos klausimai” patekdavo jo straipsniai, kuriuose redaktoriai, iš anksto nieko gera nesitikėdami, nelauktai aptikdavo prasmės kruopelyčių. Tokiu pat būdu Haris Charitonovičius atiduodavo atliktus užsakymus iš anksto jo elgesio ir kalbų demoralizuotiems užsakovams. Tik šĮtai su daktaro disertacija neišdegė. Na, nieko, jis savo atsiims!

Harį Charitonovičių užliūliavo malonios mintys ir džiugios viltys. Dabar jis miegojo kietai ir be sapnu kaip, tur būt, miegodavo žmonės akmens amžiuje.

Grįžęs iš naktinio budėjimo mieste, miegojo ir laimingas šypsojosi pro miegus milicininkas Gajevojus.

Širsdama ant Krivošeino ir savęs, paverkė ir užmigo L.ena.

Bet miega ne visi… Sėkmingai kovoja su snūduliu milicijos viršila Golovorezovas, saugąs naujųjų sistemų laboratoriją; jis sėdi fligelio prieangyje, rūko, žiūri į žvaigždes virš medžių. Stai netoliese žolėje kažkas sučiužėjo. Jis pašvietė žibintuvėliu: iš varnalėšų į jį žiūrėjo raudonakis triušis albinosas. Viršila kostelėjo — triušis šoko į tamsą. Golovorezovas nežinojo, koks tai triušis,

Viktoras Kravecas vis vartėsi kietoje atverčiamojoje lovoje tardomojo kalinimo vienutėje po gelumbiniu dezinfekcija atsiduodančiu apklotu. Jis buvo tokioje nervinio įsijaudrinimo būklėje, kuomet neįmanoma užmigti.

„Kaipgi dabar bus? Kaip bus? Išsisuks aspirantas Krivošeinas ar laboratorija ir darbas žlugs? Ir ką aš dar galiu padaryti?

(jintis? Prisipažinti nusikaltus? Kuo? lilieti tardytojau, aš kaitas, icad turėjau gerų ketinimų — gerų ketinimų, kurie nielcam nepadėjo… Ką gi, tur būt, tai sunki kaltė, jei taip atsitiko. Visi skubino: greičiau, greičiau! — pilnai įsisavinti atradimą, prisikasti iki „absoliučiai patikimo” būdo. Aš irgi, nors pats sau šito ir neprisipažinau, laukiau, kad mes atrasime tok; būdą… Evoliucija kiekvieną naują informaciją diegė į žmogų palaipsniui, mažų bandymų ir mažų nukrypimų metodu, tikrino jos naudingumą nesuskaičiuojamais eksperimentais. O mes — viską per vieną bandymą!

Reikėjo iš pat pradžių išmesti iš galvos minti apie galimas socialines pasekro.es, dirbti viešai ir ramiai, kaip visi. Galų gale žmonės — ne maži vaikai, patys turi žinoti, kas ir kaip. Viską mes perpratome: kad žmogus — supersudėtinga baltyminė kvantinė-molekulinė sistema, kad jis- natūralios evoliucijos produktas, kad jis — informacija, užrašyta tirpale. Viena tik išleidome iš akių; žmogus — tai žmogus. Laisva būtybė. Savo gyvenimo ir savo poelgių šeimininkas. Ir jis laisvas pasidarė daug anksčiau, negu prasidėjo visi maištai ir revoliucijos, tą tolimą dieną, kai žmogbeždžionė susimąstė; galima įlipti į medį ir nurėkšti vaisių, bet galima ir pamėginti jį nudaužti pagaliu, suspaustu letenoje. Kaip geriau? Ji ne šiaip sau susimąstė, toji beždžionė; ji matė, kaip audros nulaužta šakelė numušė vaisius… Laisvė — tai galimybė pasirinkti elgesio variantus, jos ištakos — žinojimas. Nuo to laiko kiekvienas atradimas, kiekvienas išradimas teikė žmonėms naujas galimybes — jie darėsi vis laisvesni ir laisvesni.

Tiesa, buvo ir tokių atradimų (jų nedaug), kurie bylojo žmonėms: negalima! Negalima pagaminti pirmos ir antros rūšies amžinųjų variklių, negalima viršyti šviesos greičio, negalima tuo pačiu metu tiksliai išmatuoti elektrono greičio ir padėties… Betgi mūsų atradimas nieko nedraudžia ir nieko neatšiaukia, jis sako: galima!

Laisvė… Ne taip paprasta įsisąmoninti savo laisvę šiuolaikiniame pasaulyje, protingai ir blaiviai pasirinkti elgesio variantus. Žmogų slegia milijonai praeities metų, kai biologijos dėsniai vienareikšmiškai apsprendė jo protėvių gyvulių elgseną, ir viskas buvo paprasta. Jis ir dabar taikstosi suversti savo klaidas ir kvailystes aplinkybėms, piktam likimui, sudėti viltis į dievą, į stiprią asmenybę, į sėkmę — tik ne į save patį. O ka villys sudūžta, žmonės ieško ir randa atpirkimo ožį; tik patys žmonės, puoselėję viltis, čia nieliuo dėti!.. Iš esmės, žmonės, einantys mažiausio pasii:)riešinimo keliu, nepažįsta laisvės…”

Skritulėlis kameros duryse pasisuko į šoną, praleisdamas šviesos spindulį, bet jį uždengė budėtojo veidas. Tur būt, tikrina, ar nenuorama tardomasis nesugalvojo vėl pabėgti? Viktoras Kravecas negirdimai susijuokė: ką ir kalbėti, cypė — pati tinkamiausia vieta apmąstymams apie laisvę! Ir patenkintas suvokė, kad, nežiūrint visų sukrėtimų, jumoro jausmas jo dar neapleido…

Dubletas Adomas Herkulis sėdėjo ištuštėjusioje gatvėje ant suoliuko prie troleibusų sustojimo ir stengėsi prisiminti. Vakar, kai jis ėjo iš geležinkelio stoties, apmąstydamas trijų informacijos srautų (mokslo, gyvenimo ir meno) poveikį žmogui, jam kilo miglota, bet labai svarbi idėja. Sutrukdė tie trys su savo kvailu dokumentų tikrinimu, kad juos… Liko pojūtis, kad jis vos neužčiuopė vertingos minties — geriau jau jo nebūtų, to pojūčio, dabar nebenusiraminsi!

„Pabandysime dar kartą. Aš svarsčiau: kaip ir kokia informacija galima sutaurinti žmogų? Juk aš perėmiau Krivošeino idėją susintetinti „bebaimį ir nepriekaištingą” riterį; išsižadėti jos negalima… Aš atmečiau informaciją, gaunamą iš aplinkos ir iš mokslo, nes jųdviejų poveikis žmogui lygia dalim gali būti ir teigiamas, ir neigiamas… Liko būdas „gerus jausmus pažadint lyra” — Menas. Tikrai, jis žadina. Tik lyra — netobulas instrumentas: kol skimbčioja, žmogus kilnesnis, o nutilo — vėl viskas praeina. Kažkas lieka, žinoma, bet maža — paviršutiniškas įspūdis apie matytą spektaklį ar perskaitytą knygą… Na, gerai, o jeigu, sintetindamas kokį nors žmogų, šią informaciją įvestum į „mašiną motiną”, sakysim, įrašytum daugelio knygų turinį, parodytum geriausius filmus? Bus tas pats — atminties paviršiuje užsiliks turinys, ir daugiau nieko. Juk ta knyga — ne apie jį!

Aha, apie tai aš irgi galvojau: tarp Meno informacijos šaltinio ir jos priėmėjo — konkretaus žmogaus — stovi kažkokia vaiski sienelė. Kas gi tai per sienelė? Velniai rautų, nejau gyvenimo patirtis visada bus svarbiausias faktorius, formuojant žmogaus asmenybę? Nejau būtina pačiam kentėti, kad suprastum kitų kančias? Klysti, kad išmoktum teisingai elgtis? Kai kūdikiui — pirma apsideginti, kad nekištum pirštų į ugnį… Bet juk gyvenimo patirtis — labai sunkus mokslas, ir ne kiekvienas jį įkąs. Gyvenimas mus gali padaryti kilnesnius, bet gali ir įniršinti, suniekšinti; žmogus gali tapti išmintingas, bet gali ir iškvailėti…”

Jis užsiriikė ir ėmė vaikštinėti šaligatviu palei suolelį.

„Meno informacijos žmogus neapdoroja iki galo, jos pavyzdžiu nesprendžia savo problemų gyvenime. Pala! Informacijos neįsisavina iki galo, jos pavyzdžiu nesprendžia problemų… tai jau buvo. Kada buvo? Nagi, bandymo pradžioje; pirminis kompleksas „siųstuvai — kristaloblokas — SSM-12” nepriėmė informacijos iš manęs… iš Krivošeino — vis tiek! Ir tada aš panaudojau grįžtamąjį ryšį!”

Dabar Adomas jau ne vaikščiojo, o lakstė apspiaudytu šaligatviu nuo urnos iki žibinto stulpo.

„Grįžtamasis ryšys, kad jį kur nelabasis! Grįžtamasis ryšys, kuris padidina informacinių sistemų efektyvumą tūkstančius kartų… Sit iš kur „sienelė”, šit kodėl mažas Meno efektyvumas — nėra grįžtamojo ryšio tarp informacijos šaltinio ir priėmėjo. Sis tas, teisybė, yra: atsiliepimai, skaitytojų konferencijos, kritikos akibrokštai, bet čia — ne tai, ko reikia. Turi būti beiarpiškas techninis grįžtamasis ryšys, kuris į žmogų įvedamą Meno informaciją pakeistų ir pritaikytų jo individualybei, charakteriui, atminčiai, gabumams, dargi išvaizdai ir anketiniams duomenims. Tokiu būdu sintetinant galima surepetuoti jo elgesį kritiškomis aplinkybėmis (tegu pats klysta, mokosi iš klaidų, ieško teisingų sprendimų!), atskleisti jam įo, — o ne išgalvoto herojaus — dvasinį pasaulį, gabumus, privalumus ir trūkumus, padėti jam permanyti ir atrasti save… Ir tuomet ši didžiulė informacija — lygiai kaip ir buitinė — pasidarys jo gyvenimiškąja patirtimi, taps jam apibendrinta tiesa, lygiai kaip ir mokslo tiesos. Bet tai jau bus kažkoks kitoks Menas — ne literatūra, ne vaidyba, ne muzika, o viskas drauge, išreikšta biopotencialais ir cheminėmis reakcijomis. Tai bus Žmogaus Sintezės Menas!”

Staiga jis sustojo. „Taip, bet kaip visa tai padaryti „mašinoje motinoje”? Kaip organizuoti tokį grįžtamąjį ryšį? Ne taip paprasta… Na, nieko — bandymai, bandymai, bandymai — padarysim! Juk sugebėjome jį organizuoti tarp komplekso blokų. Svarbiausia — pati idėja!.,”

Nemiegojo ir Vano Aleksandrovičius Androsiašvilis savo vasarnamyje Pamaskvėje. Jis stovėjo verandoje ir klausėsi nakties lietaus šnaresio… Šiandien katedros posėdyje buvo svarstomi aspirantų darbo rezultatai. Blogiausias pasirodė Krivošeinas: per metus jis neišlaikė nė vieno kandidatinio egzamino, paskaitas ir laboratorijas pastaruoju metu lankė labai retai, temos kandidato disertacijai dar neišsirinko. Profesorius Vladimiras Venjaminovičius Valernas pareiškė nuomonę, kad žmogus tuščiai užima vietą, gauna stipendiją ir neblogai būtų išlaisvinus vakansiją stropesniam aspirantui. Vano Aleksandrovičius buvo ketinęs patylėti, bet nesusilaikė ir prišnekėjo Vladimirui Venjaminovičiui daug kandžių ir karštų žodžių apie inertiškumą, vertinant jaunųjų tyrinėtojų darbus, apie panieką jiems… Valernas buvo priblokštas, o pats Androsiašvilis dabar jautėsi nesmagiai: Vladimiras Venjaminovičius, apskritai imant, tokių priekaištų nenusipelnė.

Ne vieną vakarą Vano Aleksandrovičius mąstė apie stebuklingą aspiranto išfgijimą po to, kai jį partrenkė pūdo svorio varveklis, prisiminė kalbėjęs su juo apie medžiagų apykaitos valdymą organizme ir priėjo išvadą, jog Krivošeinas išaiškino ir išsiugdė sugebėjimą sparčiai regeneruoti audinius, — ypatybę, gamtoje būdingą tiktai paprasčiausiems duobagyviams. Jį kamavo mintis, kad neįstengia suprasti, kaip Krivošeinas tai padarė. Jis laukė, kad šis vis dėlto ateis ir pasipasakos; Vano Aleksandrovičius buvo pasiruošęs užmiršti nuoskaudą, jei prireiks, pasižadėti niekam nė šnipšt apie tai, kad tik sužinotų! Bet Krivošeinas tylėjo.

Dabar Androsiašvilis giežė apmaudą ant savęs, kam vakar, pakviestas prie milicijos televideofono, neišsiteiravo, kodėl ir už ką aspirantas sulaikytas. „Jis kažką iškrėtė? Tik kada jis suspėjo: dar rytą buvo užėjęs į katedrą pranešti kelioms dienoms išskrendąs į Dneprovską! Antroji Krivošeino paslaptis…” Profesorius šyptelėjo. Bet susirūpinimas neatlėgo. Gerai, jei šiaip koks nesusipratimas, o jei kas nors rimta? Ką besakytum, Krivošeinas — svarbaus atradimo apie žmogų autorius ir kol kas vienintelis saugotojas. Sis atradimas neturi pražūti.

„Man reikia skristi į Dneprovską”, — netikėtai šovė į galvą mintis. Išdidus kalniečio ir MA nario korespondento kraujas užvirė: jis, Vano Androsiašvilis, lėks gelbėti neaiškion bėdo pakliuvusio aspiranto! Aspiranto, kurį iš gailesčio priėmė į katedrą ir kurio nepatiklumas jį smarkiai įžeidė!

„Cche, lėks! — Vano Aleksandrovičius, tvardydamasis krestelėjo galvą. — Visų pirma, tu, Vano, netiki, kad Krivošeinas padarė kažkokį nusikaltimą — ne toks jis žmogus. Ten arba nelaimė įvyko, arba nesusipratimas. Reikia gelbėti. Antra, tu svajojai įgyti jo pasitikėjimą, suartėti su juo. Cia kaip tik tokia proga. Gal, būt, jis turi rimtą priežastį slapukauti. Bet tegu negalvoja, kad Androsiašvilis — žmogus, kuriuo negalima pasikliauti, kuris nusigręš, niekingų tikslų paskatintas. Ne! Žinoma, aš ir Dneprovske jo nekamantinėsiu — panorės, pats išsipasakos. Tačiau šį atradimą reikia saugoti. Jis svarbiau už mano savimeilę.”

Vano Aleksandrovičius susitvardė ir protingai nusprendė — jam pasidarė lengva ir ramu širdyje…

Aspirantas. Krivošeinas taip pat nemiegojo. Jis tebeskaitė dienoraštį.