Operacija „Protėjas” 2

29 skyrius

Londonas dienos šviesoje stačiai pribloškė Feračinį kaip karo meto miesto karikatūra. Tiesa, išoriniai karinės padėties požymiai visur badyte badė akis: parduotuvių langai buvo kryžmai apklijuoti lipnia juosta, virš galvų nuolat kybojo apsauginiai balionai, virš smėlio maišais apkrautų įėjimų ryškiai švietė rodyklės į artimiausias slėptuves oro atakos atveju, šaligatviais šmėžavo gausybė uniformų — tačiau patys žmonės kiek priminė suglumusius prabangaus kaukių baliaus šeimininkus, kurie iš paskutiniųjų bando elgtis lyg niekur nieko, kai taip ir nepasirodė nė vienas kviestųjų svečių. Feračinis pastebėjo, kad dauguma londoniečių netgi nebesivargina nešiotis dujokaukes — dar rugsėjo mėnesį Amerikos laikraščiai rėkte rėkė apie tai.

Visi šie plika akimi matomi dalykai tik sustiprino Feračinio įspūdį, kurį jis buvo susidaręs dar prieš išvykdamas iš Jungtinių Valstijų, būtent, jog anglai vis dar kaip reikiant neįsisąmonino, kad jų šalis kariauja, o net jeigu ir įsisąmonino, niekas vis vien taip ir nesuprato, ką iš tikrųjų reiškia karas su šiuolaikiniu totalitarizmu. Rugsėjo mėnesį visą šalį buvo apėmusi niūri susitaikymo nuotaika „reikia kažkaip visa tai užbaigti”. Tačiau laikui bėgant visi įsitikino, kad oficialiai skleidžiamos siaubo istorijos neatitinka tikrovės, taigi, žmonės nusprendė verčiau jau pasitikėti savais instinktais. Dabar gi visa šalies valdžia buvo jeigu dar ne atvirai išjuokiama, tai bent įtarinėjama. Svetimšaliai — vokiečiai, italai, prancūzai, rusai — visi jie jautėsi daugmaž panašiai, lengvai susijaudindavo, tačiau nesigriebė nieko rimto. Tereikėjo vos kurį laiką palikti juos ramybėje — ir visi tarpusavio kivirčai užsiglaistė, žmonės aprimo. Dar šiek tiek — ir visi sugebės užmiršti savo maskaradinius kostiumus — ir vėl tapti padoriais civilizuotais piliečiais.

Ir vis dėlto tuo pat metu ši Anglija buvo visai kitokia nei ta, kurią Feračinis pažinojo iš ankstesnių laikų — ir jausti tą skirtumą buvo labai malonu. Dabar čia nė nedvelkė tuo visuotiniu niūrumu ir slegiančia neviltimi, kurie tuomet buvo apėmę šalį po metų metus trukusio tiek materialinio, tiek ir dvasinio skurdinimo. Be to, dabar, kad ir kiek dairytumeis — niekur nebuvo matyti nė vienos svastikos. Pagal nesulaužomą, per šimtmečius įsišaknijusią tradiciją Anglija tebebuvo laisva.

Tai ir yra pati didžiausioji anglų problema, po truputį ėmė suvokti Feračinis: jie tiesiog neįsivaizduoja, kad visa gali būti ir kitaip.

Preliminarinis „Ampersando” grupės instruktažas įvyko Admiraliteto pastatų požemyje Vaithole — šis požemis Čerčilio rūpesčiu buvo pastoviai rezervuotas neskelbtiniems, itin slaptiems laivyno reikalams. Dalyvavo visi dešimt šiuo metu Anglijoje esančių „Protėjo” grupės narių — tai yra, visa grupė, išskyrus Mortimerį Gryną bei Kurtą Šolderį. Be jų dalyvavo ir Čerčilis, Lindemanas bei patikimas sekretorius, turįs stenografuoti visą pasitarimo medžiagą.

„Protėjo” grupės apmokymų metu Feračinis, kaip ir visi kiti, suspėjo šį tą sužinoti apie Čerčilį, o per ilgus Sarginėje praleistus mėnesius skaitydamas knygas jis sukaupė ir dar daugiau žinių. Feračinis patyrė, kad Čerčilis pakliuvo nemalonėn Didžiojo karo metu, įsigijo gausybę priešų tiek Britanijos socialistų, tiek ir konservatorių tarpe; buvo manoma, kad jis pernelyg impulsyvus, per dažnai klysta. Tačiau šie teiginiai kėlė ir abejonių: Čerčilis buvo vienas iš tų nedaugelio, kurie numatė ir be paliovos bandė perspėti visus dėl tų pavojų, kuriuos kiti tik dabar po truputį pradėjo pripažinti egzistuojant, be to, ankstesniajame pasaulyje jis žuvo barikadose su ginklu rankoje, gindamas tai, kuo šventai tikėjo. Feračinio skaitytoje knygoje skelbiami duomenys tikrai bylojo Čerčilio naudai.

Maža to, Feračiniui taip ir nepasitaikė proga pagrįstai suabejoti Klodo sprendimais. Dabar gi stovėdamas kampe ir gurkšnodamas arbatą — Feračinis jau spėjo įsitikinti, kad anglai išvis nieko negali nuveikti, prieš tai neišgėrę puodelio arbatos — Haris stebėjo stambų, rudaplaukį, buldogo žandikauliu vyrą, dunksantį vidur kambario prie marška uždengto stalo ir niurnantį Vinsleidui apie biurokratų bukagalviškumą bei raudonąją juostelę. Juo toliau, juo aiškiau Feračinis jautė, kad Čerčilis yra išimtis tame bendrame vaizde, kurį jis jau spėjo susidaryti apie anglus. Dar 1975-aisiais Klodui teko gan aršiai susiremti su misijos planuotojais, siekiant, kad pirmuoju žmogumi kontakto užmezgimui būtų pasirinktas kaip tik Čerčilis. Feračinis jautė, kad jį jau pradeda veikti Čerčilio asmenybė, nors šis dar nebuvo net burnos kaip reikiant pravėręs. Kad ir kas ten vyktų tarp kitų anglų bei prancūzų generolų, politikų ar dar kieno nors, savajai grupei Klodas sugebėjo rasti iš tiesų vykusį vadovą. Kokia gėda, pagalvojo Feračinis, kad nepavyksta tokio pat gero vado rasti ir visai šaliai.

Susirinkimas prasidėjo keliais įžanginiais Čerčilio žodžiais, kuriais jis pasveikino į Angliją atvykusius amerikiečius ir išreiškė viltį, kad jų pavyzdžiu pasekti, kol dar ne per vėlu, suspės ir gerokai skaitlingesni Amerikos karių pulkai. Paskui žodį perėmė Vinsleidas. Jis pasiėmė rodomąją lazdelę, o majoras Vorenas tuo tarpu išvyniojo stambaus mastelio Europos bei kai kurių Vokietijos dalių žemėlapius.

— Esu tikras, kad visai neverta aiškinti jums mūsų tikslo, — energingai prašneko Vinsleidas. Jis mikliai apmetė akimis kambarį, norėdamas įsitikinti, kad jo spėjimas teisingas, ir tada lazdele parodė žemėlapyje regioną, esantį vos per šimtą su trupučiu mylių į pietvakarius nuo Berlyno.

— Nuo šios akimirkos nacistų sugrįžimo vartus mes vadinsime tiesiog „Plaktuku”, — kalbėjo jis. — Jis yra štai čia, Leipcigo apylinkėse, giliame požemyje netoli Vaisenbergo esančiame chemijos bei karinės amunicijos gamyklų komplekse.

Jis nutilo ir apsidairė it kažko laukdamas.

— Leipcigas? — Kesidis kaipmat patvirtino jo lūkesčius ir dirstelėjo į Feračinį. — Juk kaip tik ten mes vykdėme ir kitą užduotį 1971-aisiais ar 1972-aisiais… Prisimeni, turėjome pargabenti popierius ir dar kažkokią medžiagą… na, viską, ką kažkas nukopijavo nuo kažkokių vietinių archyvų.

— Gryniausias atsitiktinumas, — pareiškė Vinsleidas, tačiau jo nuoširdumu buvo galima labai stipriai suabejoti. Jis nusigręžė ir nudengė stalą kambario viduryje — po marška slėpėsi smulkus Vaisenbergo gamyklų maketas.

— Štai jūsų taikinys, džentelmenai, — pareiškė Vinsleidas.

Gamyklų kompleksas buvo taisyklingos kvadrato formos, iš kai kurių atpažįstamų konstrukcijų bei transporto priemonių, specialiai patalpintų makete, kad būtų įmanoma suvokti mastelį, galima buvo spręsti, kad viena kvadrato kraštinė siekia maždaug mylią ilgio. Užpakalinė komplekso dalis driekėsi upės, veikiausiai Elsterio, pakrante, čia teritoriją ribojo beveik vien pakrovimo dokai ir baržų prieplaukos. Vieną komplekso kraštą ribojo medžių eilė, tiesa, dalis jų buvo iškirsta taip, kad palei pat gamyklos tvorą liktų tuščios erdvės juosta. Iš kitos pusės komplekso riba buvo gan raižytas atviras plotas, kalvos kilo link stataus upės vingio skardžio. Priešakinėje komplekso dalyje irgi driekėsi atvira erdvė, ji siekė darbininkų gyvenamą Vaisenbergo priemiestį, kurį sudarė eilės paprastų mūrinių namų.

Pro krovinių vartus vidun vedė kelias bei geležinkelio bėgiai, kelio atšaka komplekso išorėje driekėsi palei pat tvorą ir baigėsi ties pagrindiniais vartais. Pati tvora pramoninių įrengimų fone per daug nekrito į akis — tai buvo aukšta vielos konstrukcija, apšviesta vienodais intervalais išdėstytais prožektoriais, joje buvo bent keletas šoninių vartų.

Prie pat pagrindinių vartų susispietusiuose pastatuose, matyt, buvo įsikūrusi administracija bei laboratorijos. Už jų raizgėsi tikras brūzgynas gamyklų korpusų, perdirbimo bokštų, sandėlių ir rezervuarų, reaktorių talpų, kaminų bei cisternų; visa tai buvo sujunginėta ištisu labirintu vamzdžių, kelių, bėgių ir kanalų, netrūko ir įvairiausių kitokių įrengimų, būtinų milžiniškam chemijos kombinato kompleksui. Tasai nežinomas modelį konstravęs asmuo tikroviškumo dėlei prie kai kurių kaminų buvo pritaisęs net dūmų tumulus iš vatos.

Vis dėlto, atidžiau pažvelgęs į modelį, Feračinis kaipmat pastebėjo kažką neįprasto. Ir kuo toliau, tuo keisčiau tai atrodė. Atokiausiame komplekso kampe, kalvos, dunksančios netoli skardžio, šlaite nuo pagrindinės teritorijos kyšojo lyg ir atsiknojusi kažkokia žymiai mažesnė zona, atrodė, kad ji buvo prijungta vėliau, o nuo viso komplekso ją skyrė tvora. Atskiras keliukas ir geležinkelis šakojosi nuo pagrindinio kelio ir bėgių ne gamyklos teritorijoje, o greta jos, ir palei visą komplekso perimetrą vedė tiesiog prie atitvertosios zonos vartų, pažiūrėti gana grėsmingų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad šiame keistame apendikse niekas visiškai nedera prie paties komplekso. Pastatai zonoje buvo žemi, belangiai ir, rodos, itin tvirtai suręsti, nuolaidžiomis sienomis. Jie priminė kažkokią tvirtovę ar blokhauzų sistemą, bet anaiptol ne tos pačios gamyklos dalį. Zoną bent trimis eilėmis supo tvirta tvora, tarp eilių buvo palikti tarpai, prikimšti suraizgytos spygliuotos vielos. O sargybinių bokšteliuose kiekviename kampe ir kiekvienoje sienoje per vidurį, buvo, regis, kažkas daugiau nei vien paprasti prožektoriai.

— Tai tikras karinės vokiečių ekonomikos pasididžiavimas, — pakomentavo Vinsleidas po deramai išlaikytos pauzės. Jis priėjo artyn ir visiems parodė kai kurias detales. — Didžiąja dalimi komplekso išplanavimas atitinka įprastą standartą. Štai ši teritorija skirta didelio chemikalų kiekio perdirbimui. Ta vidine tvora — štai šita, nueinančia čionai ir apsisukančia antai ten — aptvertas karinės amunicijos fabrikas, čia gaminami sunkieji artilerijos sviediniai bei Luftvafės bombos. Sviediniai surenkami ir montuojami štai šioje pastatų grupėje… o anoje — bombos… Užbaigta produkcija prieš išgabenant sandėliuojama štai čia, prie pat geležinkelio atšakos galo. Be to, čia dar yra „speciali” sekcija, kuri prekiauja kai kuriomis eksperimentinėmis elektros prekėmis bei nedidelėmis bandomosiomis gaminių partijomis. Izoliacinė medžiaga čia negaminama, ją atgabena geležinkeliu.

Vinsleidas apėjo stalo kampą ir prisiartino prie užpakalinės modelio dalies.

— Energijos generatorius yra čia, užnugaryje, greta akmens anglies saugyklų bei iškrovimo dokų. Čionai, greta, yra pagrindinis boileris, iš kurio gaunami cheminiam perdirbimui reikalingi garai. Štai šie pastatai netoli pagrindinių vartų yra administracijos kontoros, už jų — kokybės kontrolės centras bei mokslinės laboratorijos. Štai čia, jau už vartų — darbininkų kavinė bei klubas. O čia — medicinos centras, ten — patalpos pameistrių bei pradedančiųjų apmokymui.

Klausimų nebuvo. Tuo metu, kai jau reikės išvykti, visi misijos dalyviai komplekso struktūrą žinos atmintinai taip pat gerai, kaip gimtosios gatvės užkaborius. Vinsleidas skubiu žvilgsniu apmetė visų veidus ir kalbėjo toliau:

— Tačiau čionai esama ir kai ko ne visai įprasto — nujaučiu, kad kai kuriems jūsų tai neprasprūdo pro akis. — Lazdele jis pabaksnojo tvirtovę primenantį aptvertą komplekso kampą ir prašneko anaiptol nebe taip atsainiai: — Čionai 1935-aisiais Vokietijos kariuomenės amunicijos departamentas įkūrė slaptą sprogmenų bei raketinių variklių tyrinėjimo ir bandymo įmonę. Dėl šių darbų pobūdžio, o ir dėl to, kad kai kurie atsakingieji asmenys puikiai žinojo, jog karas — tik laiko klausimas, įmonė buvo pastatyta po žeme, o visiems antžeminiams jos pastatams nebuvo baisūs netgi bombų sprogimai. Vis dėlto, kai po dvejų metų pagrindiniai statybos darbai buvo baigti, vyriausieji nacistų vadai įsakė perduoti įmonę SS Todto statybinei organizacijai. „Plaktukas” buvo išmontuotas, perkeltas čionai ir čia vėl surinktas — anksčiau gi jį slėpė Bavarijos Alpėse netoli Berchtesgadeno — beje, kaip tik todėl ten ir buvo pastatyta Hitlerio kalnų slėptuvė atsitraukimo atvejui.

Įsiterpė Čerčilis:

— Pirmiausia man pasirodė, kad tiktai visiškas beprotis galėtų gyvybiškai svarbią įmonę įkurdinti šitaip arti karinės amunicijos gamyklos. Ir vis dėlto esu tvirtai įsitikinęs, kad jai ničnieko neatsitiktų netgi tuo atveju, jei viršuje viskas būtų nušluota nuo žemės paviršiaus.

— Ji daugiau nei pakankamai tvirta ir daugiau nei pakankamai giliai, — patvirtino Lindemanas.

Vinsleidas padėjo rodomąją lazdelę, vieną ranką susibruko į švarko kišenę — šįryt jis buvo išsipustęs tartum tikras Britanijos jūrų laivyno karininkas — o antrąja ranka išraiškingai mostelėjo virš modelio.

— Kita vertus, toks vietos pasirinkimas suteikia daugybę pranašumų. Niekam ir į galvą nešaus paklausti, kam reikalingos visos saugumo priemonės. Visokie neįprastai atrodantys atgabenami ir išgabenami objektai nepatrauks niekieno dėmesio. Su šia vietove yra puikus susisiekimas, nutiesti geri keliai, yra geležinkelis bei vandens kelias su patikima pakrovimo įranga. O be to, Berlynas iš čia kone ranka pasiekiamas.

Jis vėl nukreipė žvilgsnį į modelį.

— Antžeminių pastatų, po kuriais įrengtas „Plaktukas”, teritoriją gamyklų komplekse dirbantys žmonės vadina Citadele. Eilinis darbininkas žino tik tiek: tai įmonė, kuri priklauso SS — ten nevalia kišti nosies ir negalima smalsauti, kas ten vyksta. Pats „Plaktukas” yra patalpintas keliais šimtais pėdų žemiau, dirbtiniame urve, iškirstame vienalytėje uoloje, jį supa betono lubos, sienos ir grindys — visų jų storis siekia dešimtis pėdų.

Ten galima patekti dviem abiejuose „Plaktuko” urvo galuose įtaisytomis lifto šachtomis. Pagrindinė jų yra po didžiuliu šešiakampiu blokhauzu, į kurį veda geležinkelio bėgiai — štai čia. O antai ten, užnugaryje, esama kiek mažesnės avarinės šachtos. Abi šachtas saugoja visiškai savarankiškos signalizacijos sistemos, šarvuotos durys bei sargybos postai. Viduje yra įkurdintas nuolatinis trijų šimtų SS pėstininkų garnizonas, aprūpintas visa būtina ekipuote. Iš abiejų šachtų galima patekti į du požemio lygius. Juos jungiantys koridoriai nuolatos stebimi, į juos nuolat nukreipti šautuvų vamzdžiai, be to, juos iš vidaus galima aklinai uždaryti. Esama ir papildomų apsaugos priemonių: visi požemio priėjimai aprūpinti liepsnosvaidžiais bei nuodingas dujas paleidžiančiais prietaisais.

Baigęs kalbėti Vinsleidas žaibiškai atsigręžė į Specialiosios paskirties būrio karius ir linksmai, su iššūkiu dėbtelėjo į juos.

Stojo kapų tyla. Čerčilis leido sau paslapčia vis žvilgčioti į veidus amerikiečiams, kurie pirmąsyk visa tai išgirdo. Galų gale Feračinis sausai paklausė:

— Aš — eee… Aš tikiuosi, jūs nemanote, kad mes šešiese šturmu paimsime šią tvirtovę?

Vinsleidas nusišypsojo, tarsi jį būtų pralinksminęs kažkoks jam vienam težinomas pokštas.

— Žinai, Hari, yra ribos netgi tiems dalykams, kuriuos aš laikau esant išmintingais.

Jis vėl nusigręžė prie stalo ir nustūmė į šoną nepritvirtintą maketo dalį — viduje pasimatė požeminio įrenginio modelis ir dvi gilyn smingančios lifto šachtos. Modelyje buvo parodyti ir kiti po žeme esantys dalykai, tokie kaip uolienų klodai, ventiliacijos vamzdžiai bei drenažo kanalai. Be to, ten buvo ir dar kažkas, kas iš pažiūros priminė dar vieną vertikalią šachtą. Ji žiojėjo po žeme, tačiau pagrindinio gamyklų komplekso teritorijoje, o ne Citadelėje — pastarosios gynybinė sistema šios šachtos nesaugojo.

— Kadaise šioje vietoje buvo įsikūręs muilo bei dažų fabrikas — tokie fabrikėliai dar Viduramžiais neišvengiamai išdygdavo greta potašo bei akmens druskos kasyklų, — kalbėjo toliau Vinsleidas. — Nors toje vietoje jau daugiau nei šimtmetis nebevykdomi jokie kalnakasybos darbai, tačiau kai kurios senosios šachtos išliko ir pastačius vėlesnę gamyklą, ir netgi paskui, kai ji neišvengiamai išsiplėtė. Dauguma tokių šachtų buvo užverstos ar užmūrytos, tačiau kai kurios, kurias dar buvo galima panaudoti, buvo išsaugotos ir netgi išvalytos. — Jis parodė šachtą, atsivėrusią nustūmus dalį modelio į šalį. — Štai kad ir ši — ji vis dar tebėra po viena iš atliekų surinkimo ir sandėliavimo sekcijų — štai šita, tai tas pastatas viršuje su greta prisišliejusiais rezervuarais. Tam, kad būtų išvengta pavojingų reakcijų tarp nederančių tarpusavyje medžiagų — pavyzdžiui, rūgščių ir organikos — paprastai naudojamos kelios visiškai atskiros atliekų surinkimo ir nukenksminimo sistemos. Tiesą sakant, kietosios atliekos dažniausiai būna baržomis išgabenamos upe, o skysčiai paprastai supilami į nebenaudojamas šachtas, tokias kaip ši, ir nuteka jomis į apleistas požemines galerijas bei rūsius, kur kadaise būdavo kasami mineralai. Labai paprasta ir labai pigu.

Tačiau modelyje buvo ir dar vienas vamzdis, prasidedantis sulig apatiniu „Plaktuko” įrenginio lygiu, įstrižai nueinantis žemyn ir giliai po pagrindinio komplekso teritorija susijungiantis su senąja kalnakasybos šachta. Vinsleidas parodė jį lazdele.

— Kaip jau minėjau, tas požemis, kuriame dabar yra sumontuotas „Plaktukas”, iš pradžių buvo skirtas slaptų cheminių bandymų laboratorijai. O jai irgi reikėjo kažkokios atliekų surinkimo sistemos. Tuo tikslu ir buvo panaudotas šis įstrižas vamzdis, atsiveriantis, kaip matote, į vieną pagrindinių gamyklos atliekų surinkimo šachtų. — Nebeįstengdamas susilaikyti Vinsleidas kaltai, vien akimis, šyptelėjo pro savo akinius. — Taip sakant, vabalo šarvuočio šiknos skylė, — pridūrė jis savo klausytojams.

— Ir kaip tik pro ten mes turėsime pakliūti vidun? — paklausė Rajenas. Šią akimirką jis buvo visiškai nenusiteikęs kokiems nors garbanotiems juokeliams.

— Maždaug.

Kurį laiką tvyrojo tyla. Galų gale Peinas paklausė:

— Kai viršuje šitiek iki dantų ginkluotos sargybos… ką gi, atrodo šiek tiek keistai, kad liko pražiopsotas toks dalykas.

— Juk visas tas požemis dabar skirtas anaiptol ne tam, kam jis iš tiesų buvo statytas, — priminė visiems Vinsleidas. — Tuo vamzdžiu niekas niekada nesinaudojo. Kai SS visa tai perėmė iš karinės amunicijos departamento, čionai netrūko sumaišties bei projektavimo klaidų. Galima beveik garantuotai teigti, kad šiandien niekas netgi nežino, kad tas vamzdis išvis egzistuoja. Mums patiems teko paplušėti iš peties, kol galų gale pavyko jį aptikti… pasijutome lyg tikri detektyvai, sugebėjome atkapstyti netgi vieną pirmosios, 1935-ųjų metų, konstrukcijos inžinierių… darėme viską, ką tik galėjome.

— Taigi, mums tereikia nuveikti tik tiek, — susumavo užgriuvusią informaciją Kesidis. — Nusikrapštyti į patį Vokietijos vidurį tokiu metu, kada vyksta karas, prasiskverbti į gamyklų kompleksą, įlįsti į šachtą, nusileisti kelis šimtus pėdų žemyn, surasti šitą vamzdį, užsiropšti juo iki „Plaktuko” ir susprogdinti taikinį. O paskui dar taikiai išvykti savais keliais, nepaisant to, kad būsime išspardę širšių lizdą su jame zvimbiančiais trimis šimtais SS kareivių.

— Kaip tik taip, — maloniai atsakė Vinsleidas. — Praleidai vos vieną nežymią smulkmeną. Vamzdis susijungia su pagrindine atliekų šachta pakankamai dideliame gylyje. Taigi, turime gan rimtą pagrindą spėti, kad anga yra po tuo skysčiu, kuris pilamas ten jau ilgą laiką. Galbūt ji netgi giliai apsemta. O ši aplinkybė — na… tai, žinoma, dar viena priežastis, kodėl atsakingi už saugumą asmenys nelaiko tos skylės patogiausiu pasaulyje įėjimu.

— Apie kokį gi skystį tu kalbi, Klodai? — įtariai paklausė Feračinis.

— Į šį klausimą neįmanoma atsakyti, — atsiliepė Vinsleidas. — Viršuje, gamyklų komplekse, pagal grafiką atliekami įvairūs darbai, taigi, priklausomai nuo jų, gali skirtis ir skysčio sudėtis. Tačiau iš esmės galime neabejoti dėl įvairių rūgščių tirpalų, cianidų, nitridų, arseno komponentų bei organikos mišinio… kitais žodžiais tariant, skystis itin nuodingas ir itin stipriai ėdantis. Be to, dujos, susitelkusios virš skysčio paviršiaus, beveik be abejonės, mirtinai pavojingos.

Šįkart jau visi grupės nariai buvo pernelyg priblokšti, kad sugebėtų dar bent žodį išspausti.

Vinsleidas kelias akimirkas patylėjo, nenorėdamas išsyk išsklaidyti tos gluminančios būsenos. Paskui vėl prašneko:

— Tačiau tie užplombuoti konteineriai, kuriuos atplukdėme iš Niujorko, buvo paimti kaip apsaugos priemonė būtent tokiam atvejui. Juose yra specialiai sukurtos apsauginės medžiagos apranga, aprūpinta deguonies aparatais, bei kitokia įranga. Mes jau susitarėme dėl jūsų visų treniruočių bei susipažinimo su įranga pratybų — pirmiausia Karališkojo jūrų laivyno povandeninių laivų bei gelbėjimo darbų mokykloje, o paskui — kur kas tikroviškesnėje aplinkoje, užlietoje alavo rūdos kasykloje Kornvalyje.

Vinsleidas, kaip paprastai, liko ištikimas sau: visa, kas blogiausia, išsyk išvertė visiems ant galvų, nepalikdamas paslaptyje jokių nemalonių netikėtumų. Kai pirmasis šokas kiek prasisklaidė, kariai atgavo žadą — ir tada ištisu srautu pasipylė klausimai.

Jeigu skystis pasirodys besąs iš tiesų ypatingai gailus, kiek laiko tvers apsauginiai kostiumai, kol juos galų gale kiaurai praės? Šitai norėjo sužinoti Kesidis. Tai priklausys nuo paties skysčio, atsakė jam Vinsleidas. Be jokios abejonės, visai neatsitiktinai vienas grupės narių, kapitonas Peinas, buvo chemikas. Tarp kitos įrangos buvo ir analizatorius, taigi, atsakymas į šį klausimą turėjo paaiškėti vietoje, priklausomai nuo šio prietaiso parodymų.

Kaipgi jie nusileis šachta žemyn ir paskui užsiropš įstrižu vamzdžiu? Prieš išvykstant jiems kurį laiką teks praleisti kalkakmenio urvuose Derbišyre — ten jie ir sužinos visa, kas įmanoma, apie urvų tyrinėjimo techniką bei ekipuotę. Iš kokios medžiagos sudarytos šachtos sienos? Kokia tikėtina jų būklė? Kokio ilgio tas vamzdis, koks jo pasvirimo kampas, ar tikėtina, kad vidinis jo paviršius labai slidus?

O kas laukia vamzdžio viršuje? Plieninis dangtis užvožtas ant betoninio šulinio plienu kaustytais pakraščiais. Šis dangtis pritvirtintas aštuoniais colio skersmens varžtais. Varžtus prilaikančias fiksuotas veržles bus galima išlydyti šiluminiais užtaisais.

O atidarius angą — kas toliau? Vamzdis veda į apatinį „Plaktuko” aukštą, kuriame sumontuoti siurbliai, oro cirkuliacijos įranga bei kiti mechanizmai, patys sugrįžimo vartai patalpinti aukštu aukščiau. Kadangi visos prieš įsibrovėlius nukreiptos apsaugos priemonės krypsta į viršų, o ne žemyn, slapčia veikti patyrusi grupė turės nemenkų šansų išdėlioti sprogstamuosius užtaisus ir saugiai pasišalinti.

— O jeigu nepavyks… ką gi, ne veltui mes tiek daug dėmesio skiriame parengiamosioms pratyboms, — užbaigė Vinsleidas.

Stojo tyla, trikdoma tik kojų brūžavimo ir trūksmingo alsavimo. Pagaliau Feračinis prasižiojo:

— Na taip, toji plano dalis, kaip mums patekti vidun ir atlikti darbą, lyg ir nepriekaištingai apgalvota, Klodai. Tačiau kokiu būdu mums nukeliauti per pusę Vokietijos, drauge gabenantis aprangą, ginklus, landžiojimo po urvus bei visokią kitokią įrangą? O kur dar pakankamas kiekis sprogmenų?

— Jums neteks viso to temptis ant kupros, — atsakė Vinsleidas.

— Ši operacijos dalis priklauso nuo tokių veiksnių, kurių nebuvo įmanoma numatyti iš anksto, taigi, ir galutinis planas dar neparengtas. Jūs keliausite poromis, tačiau visos užduoties detalės jums bus atskleistos kito instruktažo metu, dėl jo datos sutarsime vėliau.

— Ar mes negalėtume tiesiog nuskristi į Berlyną iš Švedijos ar iš kur nors kitur kaip neutralūs amerikiečiai — na, sakykime, žurnalistai? — pasiteiravo Rajenas.

— Tokiu atveju vietinė policija neišleistų jūsų iš akių — atsikratyti jos globos būtų pernelyg sudėtinga, — atsakė Vinsleidas.

— Verčiau šitaip nerizikuoti. O kaip nugabenti ten įrangą — ką gi, mes svarstome keletą galimybių. Viena jų — numesti viską iš lėktuvo. Kita — pristatyti krovinį į vietą kontrabandos būdu. Bet tai, vėlgi, galutinai bus nuspręsta vėliau.

— O kaip su vietiniais kontaktais? — pagaliau paklausė Kesidis.

— Ar galime tikėtis vietinių gyventojų pagalbos?

Užuot atsakęs Vinsleidas klausiamai dirstelėjo į Čerčilį, šis gi savo ruožtu pažvelgė į Lindemaną. Lindemanas atsikrenkštė.

— O tai jau, berods, mano sritis. — Jis atsistojo ir žingtelėjo porą žingsnių pirmyn. — Kaip kai kurie jūsų, ko gero, jau žinote, po Didžiojo karo aš keletą metų gyvenau Vokietijoje. Kai valdžią užgrobė nacistai, buvau keletą kartų ten sugrįžęs padėti pakliuvusiems į pavojų Europos mokslininkams, ypač žydų kilmes mokslininkams. Organizuodavau jų išvykimą iš šalies ir padėdavau susirasti tinkamą darbą vakaruose. Beje, visame tame ne pašalinis buvo ir Leo Silardas. Taigi, pamėginsiu atsakyti į klausimą. Taip, aš mėginau atsargiai išsiklausinėti per tam tikrus man prieinamus kanalus, kurių nenorėčiau atskleisti. Turėtų būti įmanoma susilaukti bent šiokios tokios pagalbos — mano nuomone, Vokietijoje esama pakankamai patikimų žmonių, režimo atžvilgiu nusiteikusių ganėtinai priešiškai ir norinčių mums padėti.

Vinsleidas pridūrė:

— Tačiau kol kas nieko daugiau apie juos nesakysime. Savaime suprantama, kiekviena pora žinos tik savo kontaktinio asmens vardą.

Beliko vienas vienintelis klausimas. Jį uždavė Peinas:

— Kada?

Majoras Vorenas atsakė:

— Šiuo metu operaciją planuojame vasario pabaigai. — Jis apžvelgė karius, apdovanodamas juos kažkuo panašiu į sadistišką vypsnį. — Bet tik neimkite svajoti apie ramias ir taikias Kalėdas krėsle prie židinio. Esama dar keleto dalykų, tiesiogiai susijusių su visu tuo, apie ką kalbėjo Klodas. Jūs visi pakankamai prisitinginiavote Sarginėje, ir tai užtruko pernelyg ilgai. Taigi, visą ateinantį mėnesį plūksimės iš peties, kad atgautume formą. Visiems mums esu užsakęs atostogų dovanėlę — šturmo apmokymų pratybas Britanijos armijoje, kur būsime pakviesti svečių teisėmis.

Ana Charkiovič drauge su Gordonu Selbiu sėdėjo kambario gilumoje ir mąstė apie visa tai, kas buvo pasakyta. Buvo visiškai akivaizdu, kad dar gerokai prieš 1975-uosius, kada „Protėjo” grupė išvyko į praeitį, Vinsleidas jau apgalvotai ėmėsi kruopščių atsargumo priemonių tam atvejui, jeigu nebepavyktų užmegzti ryšio su savuoju laiku. Tad kiek gi Klodas žinojo iš anksto — ir ką dar žino, ko nenori atskleisti kitiems? Nejaugi nė vienas jų nebeturi nė menkiausios galimybės sugrįžti į savąjį laiką? O gal ir negalėjo turėti?

O gal viską galima paaiškinti kur kas paprasčiau? Gal visą gyvenimą dirbdamas tarp paslapčių ir intrigų Klodas tiesiog išsiugdė įprotį niekam nesakyti ničnieko daugiau, nei būtinai reikia tuo metu žinoti, norint sėkmingai atlikti darbą?

Kaip jau įprasta, viskas, kas tik susiję su Klodu, buvo miglota, paslaptinga ir nesuprantama. O tokio temperamento moters kaip Ana tai stačiai negalėjo nesiutinti.