Operacija „Protėjas” 2

50 skyrius

Albertas Einšteinas pakilo nuo stalo sujauktame savo kabinete, esančiame pirmajame Aukštesniųjų studijų instituto Prinstono universitete aukšte, ir priėjo prie lango, norėdamas kiek pailsinti akis. Jau buvo prabėgę treji metai nuo to laiko, kai 1939-aisiais institutas persikraustė iš laikinų savo patalpų universiteto miestelyje į naujutėlį pastatą Fuld Hole. Einšteinui čia kur kas labiau patiko, čionai jį supo taikingos Niu Džersio apylinkės, miškai, lankos bei fermos — tai buvo tarsi kitas pasaulis, atokiai nuo visų tų baisybių, kurios, regis, jau buvo visur išplitusios. Rusijoje vokiečiai jau pasiekė Kaukazą, japonai išsilaipino Filipinuose, užėmė pietryčių Aziją ir buvo vos per žingsnį nuo Indijos sienos. Romelis vijo anglus atgal į Egiptą. Einšteinas abejojo, ar civilizacija išvis sugebės visa tai atlaikyti.

Jis prisikimšo pypkę ir atsigręžęs dirstelėjo į lentą, kabančią ant sienos už stalo. Lenta buvo išmarginta simboliais bei lygtimis. Einšteinas pats prirašė jų, eilinį kartą mėgindamas įžvelgti nors menkiausią prošvaistę toje painioje problemoje, kuriai ir skyrė visas savo pastangas nuo pat tų atmintinų mėnesių 1939-ųjų pabaigoje. Jis žinojo, kad turi būti įmanoma kažkaip sukurti vieningą išraišką tokioms iš pirmo žvilgsnio nesusijusioms tarpusavyje sąvokoms kaip erdvė, laikas, jėga, dalelė ir laukas — visas jas atskirai ir išreiškė ant lentos surašyti simboliai. O toje vieningoje išraiškoje turėjo slypėti raktas į suvokimą, kokiu būdu, pasinaudojant kvantine mechanika, įmanomi perkėlimai tarp daugelio pasaulių. Retsykiais jam pavykdavo įžvelgti atskiras vientiso paveikslo detales, ir tai buvo tikra kančia — tam tikro reliatyvumo dėka pasisekdavo sujungti erdvę ir laiką, masę ir energiją, o bendroji reliatyvumo teorija padėjo įvertinti gravitaciją, kaip erdvėlaikio geometrijos išraišką. Tačiau visa vieninga išraiška, kurią pats Einšteinas tik intuityviai nujautė ir kurią bent jau vieno dvidešimt pirmojo amžiaus pasaulio fizikams pavyko suformuluoti, kos kas jam vis dar išslysdavo. Kartais jam net pasirodydavo, kad visą likusį gyvenimą ir praleis, apgraibomis narstydamas šią problemą.

Į duris kažkas pabeldė.

— Ja? — Einšteinas grįžtelėjo ir atsitraukė nuo lango.

Vidun galvą kyštelėjo jo sekretorė.

— Atleiskite, kad sutrukdžiau, daktare Einšteinai, bet jums skambina daktaras Fermis iš Čikagos, — pasakė ji. Einšteinas nė už ką nesutiko įsivesti telefoną savo paties kabinete. — Jis primygtinai tvirtina, kad reikalas labai skubus, negalima delsti nė akimirkos. Man pasirodė, kad jis siaubingai susijaudinęs.

— Ak štai kaip, negalima delsti nė akimirkos? Ką gi, tuoj sužinosime, kas ten atsitiko.

Dar 1940-ųjų pavasarį, kai slenkant mėnesiams taip ir nebebuvo sulaukta jokių žinių nei iš karių, išvykusių į Vokietiją, nei iš Sarginės mašinoje pradingusių žmonių, prezidentas Ruzveltas nusprendė, kad Vakarams teks pasikliauti vien savo turimais resursais ir apsiginti patiems. Todėl jis įsakė atšaukti visus darbus, susijusius su bandymais perprasti vartų veikimo fiziką — visi Sarginėje dirbę mokslininkai dabar turėjo sutelkti visas jėgas savos atominės bombos kūrimui. Tam reikalui buvo įkurtas Nacionalinis gynybos priemonių tyrimo komitetas, kuriam vadovavo Vanevaras Bušas, Karnegio instituto prezidentas. Jis ir prisiėmė visą atsakomybę koordinuoti branduolio skilimo tyrinėjimo darbus.

Vėlesniais metais situacija ėmė kelti vis daugiau nerimo — Sarginėje nesimatė jokių gyvybės požymių, niekas nežinojo ir neturėjo galimybių sužinoti, ar buvo vis dėlto sunaikinta mašina Vokietijoje. Taigi, 1941-ųjų birželį Ruzveltas ėmėsi dar labiau intensyvinti programą, Nacionalinį gynybos priemonių tyrimo komitetą įjungdamas į naujai sukurtą Mokslinio tyrinėjimo ir vystymo biurą, kuris buvo tiesiogiai pavaldus pačiam prezidentui. Grandininės reakcijos fiziką tyrinėjančioms grupėms naujojoje organizacijoje vadovavo Artūras Komptonas, Čikagos universiteto Fizikos fakulteto dekanas. O Komptonas visus darbus perkėlė į Čikagą — kad mokslininkai dirbtų po vienu stogu. Tai buvo pirmasis žingsnis, siekiant perduoti visą programą tiesioginei karinės vadovybės kontrolei.

— Sveikas, Enrikai. Kalba Albertas Einšteinas. Kuo galėčiau tau padėti? Man sakė, kad esi smarkiai susijaudinęs.

— Tai Sarginė! — springdamas Fermis bėrė žodžius kone visiškai nesuprantamai. — Mums ką tik paskambino žmonės iš Sarginės! Ten kažkas vyksta!

— Kažkas vyksta?

Nuo to laiko, kai 1940-ųjų pradžioje buvo suimtas šnipas mėgėjas, nebepasitaikė jokių akivaizdžių įrodymų, kad vokiečiai ir toliau domėtųsi Sargine. Taigi, dabar ten bebuvo likusi tik negausi grupė technikų, vis dar tebepalaikančių nuolat gęstančią viltį, kad vieną gražią dieną dar kas nors įvyks. Savo nuoboduliu technikai dalijosi su Sarginę saugančiu karinės policijos kontingentu ir FTB.

— Mašina aktyvizuojasi! Pilnas susijungimas! — daugiau detalių telefonu Fermis, žinoma, negalėjo atskleisti. — Gali būti, kad jie sugrįžta! Kai kurie mūsiškių tučtuojau išskrenda į Niujorką. Ar nenorėtum tučtuojau irgi vykti ten?

Einšteinas sumirksėjo ir čiulptelėjo pypkę.

— Na kaipgi, taip… Taip, žinoma. Aš labai, netgi labai norėčiau būti ten.

— Taip mes ir manėme, — pasakė Fermis. — Gerai, perduok ragelį savo sekretorei, pasakysiu jai, kad tučtuojau suorganizuotų tau automobilį. Mes būsime ten po kokių penkių valandų.

Maždaug trečią valandą ryto pasigirdo beldimas į duris, ir vidun įėjo pora JTGP sargybinių. Kiek anksčiau atėjęs Kesidis padėjo Feračiniui apsirengti, ir dabar abu jie, kaip ir prisakė Vinsleidas, jau buvo visiškai pasirengę išvykti.

Pastarosios pora dienų buvo iš tiesų keistos — į teritoriją be paliovos atskrisdavo ir išskrisdavo visokiausių dydžių bei formų vertikaliai pakylantys ir nusileidžiantys aparatai, atgabenantys ir išgabenantys tuntus save labai svarbiais laikančių žmonių, kurie, lagaminėliais nešini, šmižinėjo visur aplinkui, kalbėjosi pakeltais balsais ir nuolat įkyrėdavo JTGP pareigūnams, kaišiodami nosis į tokias vietas, kur jų niekas neprašė lįsti. Feračinis ir kiti tik labai miglotai nutuokė apie tai, kas vyksta, tačiau ir tai nuo jų neatbaidė įkyrių lankytojų. Galų gale netekęs kantrybės jaunasis Vinsleidas įsakė užrakinti Medicinos korpusą ir pastatė prie įėjimų trigubą sargybą.

Paskutiniąją dieną kariai praleido drauge su Rajenu ir Peinu, kurie abu sparčiai sveiko. Jie smaginosi su kambaryje įtaisyta „išsikviesk ką tik nori” video sistema, kurioje buvo kompiuteris, biblioteka, laikraščiai, muzikinis centras bei televizorius. Jie matė tiesiogines transliacijas apie kosminėje orbitoje konstruojamą platformą, dokumentinę medžiagą apie tai, kaip žmonės išsilaipino Marse, pramoninio šnipinėjimo trilerį, kurio veiksmas vyko Rusijoje, Kinijoje bei Europoje, ir daugybę kitų dvidešimt pirmojo amžiaus gyvenimo epizodų. Vis dėlto, kadangi „Vargonai” buvo ypatingo saugumo zonoje, telefono paslaugų čionai nebuvo — Pranešimų Centras blokuodavo visus skambučius. Vien iš smalsumo Kesidis išbandė keletą numerių, atvirai reklamuojamų skiltyje, vadinamoje „Sekso partneriai, grupės ir klubai”, tačiau kam nors prisiskambinti jam nepavyko.

— Viskas parengta? — pusbalsiu pasiteiravo vienas sargybinių.

— Mes pasiruošę, — atsakė Kesidis.

— Jokio bagažo? — paklausė antrasis, apsižvalgydamas po kambarį.

— Ko gero, jokio, — atsakė Feračinis. — Tiesą sakant, atvykome čia visiškai nepasirengę atostogauti.

Jie išėjo į užtemdytą vestibiulį; čionai, prie tolimųjų durų, ant stalo stovinčios lempos šviesos rate, sėdėjo naktinė slaugė.

— O kurgi Floidas? — paklausė Feračinis.

— Jis drauge su Padžiu ir Edu, — atsakė Kesidis. — Pasivysime juos jau kitoje pusėje.

Išeidami juodu stabtelėjo prie slaugės stalelio.

— Labai ačiū, kad jį suremontavote, — pasakė jai Kesidis. — Jūs čia iš tiesų kaip reikiant padirbėjote. Tik pažiūrėkite, kaip jis atrodo. Visiškai panašus į žmogų.

— Ačiū už viską, — pridūrė ir Feračinis. — Gaila, kad turime šitaip strimgalviais išlėkti.

— Mes irgi smarkiai apgailestaujame, kad negalite šiek tiek ilgiau pabūti, — atsakė slaugė. — Ką gi, kad ir kur jūs keliaujate, kad ir kas jūsų ten laukia — linkiu jums sėkmės.

Jie išėjo į koridorių ir pasuko prie liftų, kur drauge su Ana Charkiovič ir Kitu Adamsonu jau lūkuriavo dar keletas JTGP sargybinių. Vienas jų prilaikė atidarytas kabinos duris. Persimetę vos keliais žodžiais, visi nusileido į vieną požeminių aukštų. Jie nuskubėjo ilgu, skaisčiai apšviestu tuneliu, vedančiu po centrine įmonės teritorija, ir pagaliau išniro į didelę salę, esančią po pagrindinio antžeminio pastato vestibiuliu. Čionai jau laukė pora vyresniųjų JTGP karininkų, turinčių įvesti juos į uždarą zoną. Po kelių minučių jie jau traukė žemyn link transfero šliuzo — į pačią „Vargonų” komplekso širdį.

Jie pateko į dar vieną salę ir, išėję pro duris priešingoje sienoje, atsidūrė šliuzo prieškambaryje. Čia keletas žmonių būriavosi aplink dvejus neštuvus, kuriais buvo atgabenti Peinas ir Rajenas. Prie šliuzo susirinko mokslininkai: T’ung-Senas, Halmanas ir Edis, taip pat daktaras Pfanceris, abu Šolderiai ir abu Vinsleidai. Kontrolės kambaryje dar keletas mokslininkų, JTGP sargybinių būrio dengiami, jau buvo nustūmę visą suglumusių teisėtų budėtojų pamainą prie galinės sienos ir patys užėmę jų vietas prie pagrindinio valdymo prietaisų pulto. Atmosfera buvo įtempta, ore stačiai tvyrojo nekantra.

Jaunasis Vinsleidas, jaunojo Šolderio lydimas, priėjo artyn ir kiekvienam paspaudė ranką.

— Ką gi, štai ir viskas, — ištarė jis. — Man tikrai labai galia, kad negalėjote ilgėliau pasisvečiuoti mūsų pasaulyje. Juk mes no retume parodyti jums tokią daugybę visokiausių dalykų.

— Tiesą sakant, gerai nesuprantu, kas gi čia vyksta, bet tikrai žinau, kad jūs dėl mūsų rizikuojate prikišti kailį, — pasakė Fera činis. — Mes tikrai šito neužmiršime, esame labai jums dėkingi.

Jam antrino ir Kesidis bei Lemsonas.

— Mums atrodo, kad bent jau tiek esame jums skolingi, — at sakė jaunasis Šolderis. Tuo metu kažkas išėjo iš kontrolės kam bario viršuje ir pamojo nuo galerijos.

— Siaubingai nemėgstu šitaip kūlversčiom lėkti, tačiau mus labai spaudžia laikas, — pasakė jaunasis Vinsleidas. — Spindulys jau sukoncentruotas ir nukreiptas.

— Laikas, — pasakė Vinsleidas saviškiams.

Feračinis prisigretino prie neštuvų ir pažvelgė į Peiną.

— Kaip jautiesi, Edai? Ar atlaikysi tokią kelionę?

— Juk mes išvykstame namo! Jeigu reikės — aš kaipmat nusiropšiu nuo šito nelemto įtaiso — ir eisiu savomis kojomis! — sukriokė Peinas. Feračinis išsišiepė.

— Kai grįšime, Padi, tau su šituo sąnariu teks iš paskutiniųjų vengti bet kokių nelaimingų atsitikimų, — pareiškė Vinsleidas, tapšnodamas Rajenui per petį. — Jei kada nors pateksi į rentgeną — juk niekaip negalėsi pasiaiškinti.

Pora JTGP karių jau stūmė neštuvus į šliuzą. Visi likusieji patraukė jiems iš paskos. Šolderis akimirksnį sudelsė, norėdamas paspausti ranką jaunesniajam savo antrininkui. Ir tuo pat metu jis pastebėjo, kad prasiveria tolimajame prieškambario gale esančios krovinių paruošimo patalpos durys. Už jų keletas technikų spietėsi aplink žemą vežimėlį, kuriame drobule pridengtas kūpsojo kažkoks masyvus cilindro formos objektas. Atrodė, kad technikai laukia, kol galės išstumti vežimėlį į prieškambarį. Ūmai Šolderis suprato, kas yra tas vežimėlyje dunksantis daiktas, ir jo akys išsiplėtė.

— Kurtai, tie žmonės, štai ten… Juk tai — surinkta…

— Eik gi, — pasakė jam jaunesnysis Šolderis. — Laiko liko visai nebedaug, o mes čia dar turime šį tą nuveikti.

— Bet ten, po tuo uždangalu, yra surinkta atominė bomba! Jūs…

Jaunasis Šolderis tvirtai suspaudė jam ranką.

— Juk mes jums prižadėjome, kad ryšys niekada nebebus atnaujintas, — pusbalsiu suniurnėjo jis, stumdamas vyresnįjį savo antrininką link transfero šliuzo. — Bet mes vėluojame. Jau esame gavę žinią, kad sustabdomi visi pulkininko Vinsleido įgaliojimai. Čionai jau atvyksta jo pamaina — jie gali prisistatyti kiekvieną akimirką.

Įvežę vidun neštuvus JTGP kariai pasišalino iš šliuzo. Jaunasis Šolderis stabtelėjo tarpduryje ir mostelėjo vyresniajam eiti vidun. Vyresnysis Šolderis dar atsigręžė, ketindamas protestuoti, tačiau durys jau užsidarinėjo. Jis nieko nebegalėjo nei pasakyti, nei padaryti. Apsigręžęs Šolderis nuskubėjo pas kitus. Juos apsiautė vis skaisčiau spindintis raudonas švytėjimas, ir po kelių akimirkų šliuzas liko tuščias.

Sarginėje viskas buvo taip pat, kaip ir senais gerais laikais. Čionai susirinko Einšteinas ir Fermis, taip pat Teleris ir Silardas. Mašina dūzgė, mirgėjo žiburiukai prietaisų pultuose, prie valdymo prietaisų budėjo žmonės — o bendrame valgomajame užpakalinėje pastato dalyje burbuliavo kavinukas. Įsitempęs it styga Mortimeris Grynas drauge su kitais stovėjo ant platformos priešais šliuzo duris, vis dar nedrįsdamas patikėti, kad viduje sušvintantis spindesys iš tiesų reiškia tai, ką jis patylomis meldė, kad reikštų. Drauge su juo buvo ir Gordonas Selbis, jau daugiau nei prieš metus sugrįžęs iš Anglijos. Artūras Baneringas irgi strimgalviais atskubėjo iš savo užsienio reikalų ministerijos Vašingtone.

— Ryšys užsimezgė, spindulys prisitvirtino, — pranešė Fermis, nenuleisdamas akių nuo viename šone įtaisyto duomenų ekrano. — Pradinis mazgas atsipalaiduoja…

Žydras švytėjimas vartų kameroje nublanko, paskui sutvisko žalsva šviesa, geltona ir pagaliau — oranžinė. Ant platformos susispietę žmonės aiktelėjo it vienas — švytėjime ėmė ryškėti žmonių kontūrai. Oranžinis spindesys priblėso, virto raudonu, kuris tuojau pat patamsėjo. Viduje esantys perregimi pavidalai virto normaliais žmonėmis; švytėjimui užgesus, jie patraukė link išėjimo.

— Tai jie! — dusdamas suriko prie durų budintis Fermis. — Ten Klodas ir Ana! Ir Kitas Adamsonas… Bet ten yra ir dar kažkas… Jų gerokai per daug…

Visi kiti, baisiausiai susijaudinę, susigrūdo aplink jį. Telerio balsas perrėkė visus šūksnius ir nekontroliuojamą kvatojimą.

— Kas gi tai? Juk čia kariai!

— Praleiskite! Praleiskite! — suriko dar kažkieno balsas. — Du iš jų sužeisti. Nagi, leiskite juos iš čia išgabenti.

Mortimeris Grynas it apdujęs spoksojo į artėjančius vaiduoklius, kurie tuojau pat išniro į šviesą.

— O Viešpatie… — išspaudė jis ir užspringo, skruostais pasipylė ašaros.

Greta jo stovintys Selbis ir Baneringas buvo pernelyg priblokšti, kad pajėgtų bent krustelėti.

— Haris, Kesidis, Floidas… — sumikčiojo Selbis. — Jie visi čia… Bet šito negali būti…

Apkvaitęs Silardas tik papurtė galvą.

— Tie žmonės! — netikėdamas savo akimis jis pasiguodė Einšteinui. — Juk tai kariai, tie patys, kurie dingo Vokietijoje jau beveik prieš trejus metus… Iš kurgi jie čia?

Vinsleidas išsišiepęs spaudė Gryną glėbyje.

— Taip, čia tikrai mes, mes visi! O tu laukei, Mortimeri! Taip ir žinojau, kad mūsų neapvilsi!

Kesidis žengė į platformos vidurį, čia stabtelėjo, pasitempė ir giliai įkvėpė.

— Ei, vaikinai, mes jau namuose! — sušuko jis, grįžtelėjęs per petį. — Aš tai užuodžiu! Dievulėliau, ir kas būtų galėjęs pamanyti, kad Bruklino uostas taip maloniai kvepia!

— Koks dabar laikas? — paklausė Šolderis. — Kokia data? Kada gi mes sugrįžome?

— Lapkritis, — atsakė Fermis.

— Kurių metų?

— Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt antrųjų.

Iš šliuzo išėjo Feračinis ir apsidairė susižavėjimo ir nuostabos kupinomis akimis. Kaip kad ir sakė Kesidis, čia iš tiesų buvo namai. Lygiai tokie pat, kokius jis ir prisiminė. Aplinkui žmonės šūkavo, juokėsi, plekšnojo vieni kitiems per pečius. Feračinio žvilgsnis smigo į vieną pavidalą — tai buvo aukštas, tvirtai sudėtas žilaplaukis žmogus, apsivilkęs žydru megztiniu ir baltais, atlapu kaklu marškiniais. Jis stovėjo kiek atokiau, jausmų antplūdis trukdė jam bent žodį ištarti. Feračinis sekundę ar dvi žvelgė į tą veidą — jis buvo kiek papilnėjęs nuo to laiko, kai Feračinis paskutinįsyk jį matė, be to, dabar apžėlęs barzda. Ir pagaliau Feračinis jį atpažino. Hario veide nušvito šypsena, ji pamažu platėjo.

— Ei, bičiuliai! — sušuko jis kitiems. — Juk tai Harvis! Vadinasi, jam pavyko išsikapstyti! Harvis Vorenas čia!

Visi kaipmat susispietė aplink Feračinį, ir Vorenas žengė artyn. Feračinis saliutavo.

— Užduotis įvykdyta, sere! Visi čia!

— Prašau atleisti mane nuo pareigos stovėti „ramiai”, — suniurnėjo Peinas nuo savo neštuvų.

Galų gale Vorenas irgi nusišypsojo.

— Prašymas patenkintas, kary, — ištarė jis.

— Taigi, tau pavyko išsikapstyti, — prašneko Rajenas, liovęsis žaisti karinius formalumus. — Sėkmingai užmezgei ryšį su anglų povandeniniu laivu?

Vorenas linktelėjo.

— O kaipgi Gustavas ir Marga? — paklausė Kesidis. — Kas nutiko jiems?

— Man pavyko drauge pasiimti ir juos, — atsakė Vorenas. — Dabar jie kitomis pavardėmis gyvena Kanadoje. Armijoje tarnavęs jų sūnus Šiaurės Afrikoje pakliuvo anglams į nelaisvę. Šiuo metu jis karo belaisvių stovykloje ir jaučiasi ten kuo puikiausiai. Antrasis jų sūnus Švedijoje.

— Vadinasi, karas vis dar tęsiasi, — įsiterpė Ana Charkiovič. — Šiaurės Afrika dar nekapituliavo? Anglai vis dar kaunasi?

— Čerčilis tapo Britanijos ministru pirmininku, — atsakė Vorenas. — Priešas nebežino, ką su juo daryti. Jis gi visą kraštą pavertė tikra kautynių mašina.

Ana netikėdama įsmeigė akis į jį.

— Čerčilis — ministras pirmininkas? Nori pasakyti, tai iš tikrųjų atsitiko? Mes iš tiesų sugebėjome bent šį tą pakeisti?

— Šį tą pakeisti? — perklausė Vorenas. — Aš juk dar nė pusės nepasakiau! Į karą įsijungė ir Amerika! Ruzveltas balotiravosi trečiai kadencijai — ir buvo perrinktas. Mes drauge stojome prieš Vokietiją, Italiją, Japoniją — prieš juos visus!

Ana valandėlę tiktai vypsojo į jį išsižiojusi.

— O kaip Rusija? — galų gale paklausė, vis dar neįstengdama patikėti savo ausimis.

— Vis dar kovoja, stipri kaip niekada.

— O nacių atominės bombos?..

— Jokių bombų.

Vis dar kunkuliuodami neslūgstančiu džiaugsmu, visi patraukė nuo platformos žemyn, prisistatę karinės policijos atstovai padėjo nugabenti laiptais neštuvus.

— Ar kas nors negalėtų telefonu sujungti manęs su miestu? — paklausė pulkininkas Adamsonas, kai jie nusileido žemyn ir visi drauge patraukė į bendrą valgomąjį.

— Taip, tikrai, mes gi turime informuoti prezidentą, — greta einantis Vinsleidas pritariamai linktelėjo galva. — Tačiau gal nevertėtų naudotis bendrąja linija. Argi mes nebeturime tiesioginio ryšio su Baltaisiais Rūmais?

— Matai, Klodai, aš ne visai tai turėjau omeny… — tarsi atsiprašydamas pasakė Adamsonas. — Aš tik norėjau paskambinti savo žmonai.