Operacija „Protėjas” 2

39 skyrius

Naujiena, kad ryšys nutrūko tuojau po to, kai Vinsleidas, Ana ir Šolderis drauge su amerikiečiu pulkininku pradingo Sarginės mašinoje, be abejo, sukėlė nemažą Čerčilio grupės susirūpinimą Anglijoje. O kai praslinkus dviem savaitėms iš jų taip ir nebuvo gauta jokios žinios, susirūpinimas virto tikru siaubu.

Kadangi „Ampersando” grupės žygio rezultatas toli gražu nebuvo garantuotas, tad Vakarų atominės bombos, kuri turėjo būti atsvara nacių grėsmei, kūrimas akimoju tapo ypatingai svarbus. Dauguma Amerikos specialistų visas jėgas skyrė kruopščiai analizei nustatyti, kas gi atsitiko sugrįžimo vartams, taigi atomo branduolio tyrinėjimų centras kuriam laikui persikėlė į Didžiąją Britaniją. Pagrindiniai Britanijoje vykdomos programos centrai buvo Londono universitetas, kur, oro pajėgų ministerijos remiamas, profesorius Tomsonas Imperijos koledže eksperimentavo su lėtaisiais bei greitaisiais neutronais, taip pat Liverpulio universitetas, kur darbams vadovavo neutronų atradėjas Džeimsas Čedvikas, bei Birmingemo universitetas.

Birmingeme Lindemanas supažindino Gordoną Selbį su urano skilimą tyrinėjančia grupe, kuriai vadovavo profesorius Rudolfas Pejerlsas bei daktaras Otas Frišas — tas pats Otas Frišas, kuris 1938-ųjų gruodį iš Švedijos į Kopenhagą atgabeno žinią apie Berlyne atliktą Hano-Štrasmano eksperimentą. Kai prasidėjo karas, jis kaip tik viešėjo Anglijoje — ir nusprendė čia ir pasilikti. Šis bendradarbiavimas netrukus atnešė bent jau vieną rezultatą — Birmingemo grupė išsiaiškino, kad kritinė urano 235 masė (tai yra, mažiausias kiekis, reikalingas veiksmingai bombai sukurti) turėjo būti matuojama ne tonomis, kaip kad buvo manoma anksčiau, tiktai svarais. O tai visiškai pakeitė požiūrį į tikimybę iš tiesų sukurti atominę bombą. Atsakydama į Pejerlso bei Frišo straipsnį, o taip pat Lindemano kategoriškai mygiama vyriausybė įkūrė grupę, kuri vėliau tapo žinoma Modo komiteto vardu — ši grupė turėjo vadovauti branduolio tyrinėjimo darbams. Nustebusiems britų tyrinėtojams Lindemanas paaiškino, kad Selbį jis laikinai parsikvietė iš Amerikos pasidalyti drauge su amerikiečiais nuveikto darbo patirtimi.

— Išgirdę, ką jie ten daro, jūs gerokai nustebsite, — pareiškė jiems Lindemanas. — Kai kurie žmonės ten stačiai gerokai pralenkė savąjį laiką! — Bent jau pastarasis sakinys buvo šventa teisybė.

Tuo tarpu rusų-suomių karas, kuris „Protėjo” pasaulyje tęsėsi iki pat birželio, netikėtai pasibaigė „anksčiau laiko”, tuo gerokai priblokšdamas numatytos Norvegijos kampanijos sumanytojus. Matyt, šiame pasaulyje pasirašytas Stalino-Hitlerio paktas atrišo Rusijai rankas, ir ši galėjo pasiųsti į Suomiją kur kas skaitlingesnę armiją, kas gerokai paspartino karo baigmę. Tokiu būdu buvo prarastas svarbiausiasis pretekstas įsiveržti į Skandinaviją. Tačiau Čerčilį ne taip lengva buvo sulaikyti, jis vis vien spaudė priimti sprendimą išsilaipinti Norvegijoje.

— Tegu velniai griebia tuos suomius ir visus jų reikalus! — užriaumojo jis artimiausiojo Karo kabineto susirinkimo metu. Pirmuosius laivus prifarširuosime minų — ir pulsime, kai tiktai vokiečiai sureaguos. O net jei vokiečiai ir nesureaguos, tuomet tegriebia velniai ir juos. Mes vis vien išsilaipinsime!

Be jokios abejonės, tikrąją tokio atkaklumo priežastį jis nutylėjo — iš tiesų tokiu būdu jis ketino užkirsti kelią gegužės mėnesį laukiamam nacių įsiveržimui. Čerčiliui pavyko įtikinti Karo kabinetą, ir buvo sudarytas planas, pagal kurį jungtinės angių ir prancūzų pajėgos turėjo išplaukti balandžio mėnesio pradžioje.

Tačiau Čerčilis ir jo patarėjai nežinojo vieno dalyko, o būtent: po incidento su „Kosaku” admirolas Rioderis ėmė primygtinai įkalbinėti Hitlerį atkelti vokiečių įsiveržimo datą kiek įmanoma ankstesniam laikui. Ir Hitleris sutiko su šiuo pasiūlymu, mat pasirašius paktą su Stalinu laisva liko nemaža Vokietijos kariuomenės dalis. Taigi, galų gale buvo nutarta, kad vokiečių pajėgos irgi išplauks balandžio mėnesio pradžioje.

Didžiuliame kabinete už aukštų dvivėrių durų viršutiniame Abvero štabo aukšte admirolas Vilhelmas Kanaris, Vokietijos karinės žvalgybos vadas, įdėmiai studijavo dokumentus, kuriuos pulkininkas Pikenbrokas buvo padėjęs jam ant stalo. Kanario asistentas pulkininkas Osteris žvelgė į juos stovėdamas greta savo šefo kėdės, o pulkininkas leitenantas Biokelis pagarbiai stovėjo per kelis žingsnius jiems už nugarų.

— Taigi, nėra jokių akivaizdžių įrodymų, kad jie jau iš tiesų prasismelkė į Vokietiją, — padarė išvadą Kanaris.

— Nėra, — sutiko Pikenbrokas. — Ta fotografija, kurioje buvo užfiksuotas jų trejetas, vasario aštuonioliktąją išeinantis iš Britanijos Admiraliteto pastato, ir yra paskutinė tiksli mūsų informacija. Jeigu tas idiotas Niujorke nebūtų ėmęs rodyti kvailos, su jokiais nuostatais nesuderinamos iniciatyvos ir nebūtų įkliuvęs, mes dabar galbūt žinotume daugiau.

Osteris suniurzgė:

— Praėjusį birželį jie praėjo apmokymus Niujorke. Paskui, spalio mėnesį — atsisveikinimo ceremonija ar kas kita, kad ir kas tai buvo, Baltuosiuose Rūmuose. Paskui, vasarį — jau Londonas… Be jokios abejonės, jie vis artėja.

— Būtent, — pritarė Pikenbrokas. Jis parodė dar keletą popierių bei iškarpų. — Dabar gi vis nesiliauju galvojęs, ar tuos kitus dalykus tikrai galima laikyti vien sutapimais. Samneris Velsas, Jungtinių Valstijų valstybės sekretoriaus pavaduotojas, kovo pradžioje apsilanko Berlyne ir Romoje. Gi „Dženeral Motorz” viceprezidentas Džeimsas Munis lankosi Vokietijoje tuo pačiu metu — oficialiai pranešama, kad jis atvyko čia su privačia taikdariška misija. Ar tai atsitiktinumas? O gal jie kažkokiu būdu palaikė ryšį su ta sabotuotojų grupe, jau prasmukusia į mūsų šalį?

— Aš puikiai suprantu, kokios priežastys verčia tave taip manyti, — sumurmėjo Kanaris. — O kaipgi ta teorija, kad jie bandys prasismelkti į atomo branduolio tyrinėjimo darbus? Ar turime kokių nors naujų duomenų?

Pikenbrokas klausiamai dirstelėjo į Biokelį.

— Aš be paliovos tikrinau visų mums žinomų vietų, kur vykdomi tokio pobūdžio tyrinėjimai, sąrašą, pone, ir, tiesą sakant, ši teorija dabar jau atrodo mažiau įtikėtina, — atsakė Biokelis. — Profesorius Esau, kurio darbus remia Švietimo ministerija, vos suduria galą su galu ir labai vargingai stumiasi į priekį. Gi visi Kaizerio Vilhelmo instituto darbuotojai, su kuriais man teko šnekėtis, nėmaž netiki, kad kokių nors apčiuopiamų rezultatų bus įmanoma pasiekti greičiau nei per keletą metų — o gal ir išvis niekada. Heizenbergo laboratorija Leipcige išvis užsiima tik teorija. Dibnerio grupė, dirbanti karinės amunicijos departamente Gotove, vis dar nesusitaria dėl finansavimo… — jis skėstelėjo rankomis. — Kaip matote, šitoje stadijoje nė viena iš šių vietų priešui visiškai neverta per daug domėtis, o apie rimtą grėsmę išvis nėra ko nė kalbėti. Situacija ten tokia, kad ja niekaip nebūtų įmanoma pateisinti tokios kruopščiai suplanuotos operacijos, kokios mes tikimės. Tai būtų visiškai beprasmiška.

— Gotovas… — pakartojo Osteris. — Ten vykdoma daug superslaptų darbų surinkinėjant raketas. Galbūt tai priešas pasirinko taikiniu?

— Įtikėtina, — sutiko Kanaris. — Ką gi, apsaugą ten mes galime sustiprinti — šiaip ar taip, tai yra armijai pavaldi įmonė. Nagi, o kol kas ar turime dar ką nors nuveikti? — Pikenbrokas ir Osteris papurtė galvas. — Labai gerai. Tuomet… — išvydęs, kad Biokelis nori dar kažką pasakyti, Kanaris neužbaigė sakinio. — Kas gi dar?

— Yra dar vienas dalykas, pone, tačiau man taip ir nepavyko kaip reikiant jo išsiaiškinti, — pasakė Biokelis. — SS turi kažkokią itin slaptą įmonę amunicijos gamyklų komplekse Vaisenberge netoli Leipcigo, tvirtinama, kad toji įmonė irgi užsiima atomo branduolio tyrinėjimais. Aš bandžiau sužinoti ką nors daugiau, tačiau atsitrenkiau į akliną sieną, reakcija, kurios sulaukiau, buvo ypatingai priešiška. Kad ir kuo ten užsiima Himlerio žmonės, viena nekelia abejonių — jie visiškai nenori, kad mes ten kaišiotume nosis.

Pikenbrokas linktelėjo ir vėl pažvelgė į Kanarį.

— Šį klausimą mudu su pulkininku leitenantu Blokeliu šįryt kaip tik ir aptarinėjome. Taip apibūdinama įmonė galėtų būti puiki priedanga kažkokiems visai kitiems darbams.

— Taigi, jūs manote, kad ir amerikiečiai gali būti tokios pat nuomonės? — pasiteiravo Osteris.

— Arba jie žino kažką, ko nežinome mes, — pusbalsiu, kone pats sau ištarė Kanaris. Atsilošęs kėdėje jis ėmė pirštais barbenti į stalo paviršių. Visas dabartinis režimas priminė tikrą širšių lizdą, kur visi vėlėsi į nepabaigiamas intrigas ir progai pasitaikius niekad neatsisakydavo perkąsti kam nors gerklę — sunku buvo net patikėti, kad išvis dar pavyksta kažką padaryti. Paties Kanario padėtis buvo nė kiek ne geresnė. Didžiojo karo tnetu jis buvo povandeninio laivo vadas ir dabar vis dar tebebuvo linkęs laikytis tradicijų, būdingų profesionalių karininkų kontingentui. Nors išoriškai jis ir palaikė kuo nuoširdžiausius santykius su konkuruojančių organizacijų vadais, kurie gerokai pavydėjo jam karinės žvalgybos kontrolės monopolijos — su Heidrichu jie netgi tapo kaimynais viename Berlyno priemiesčių — tačiau iš tiesų Kanaris baisiausiai niekino Himlerį, tą išsišokėlį fermerį viščiukų augintoją su visu jo pašėlusiu antisemitizmu bei mistiškomis neogermaniškojo feodalizmo vizijomis. Gi Himleris savo ruožtu nepasitikėjo niekuo susijusiu su reguliariosiomis ginkluotosiomis pajėgomis — mat armija ir buvo potencialiausia opozicija, galinti sukliudyti jam įkūnyti savo svajonę įkurti esesininkų valstybę, kontroliuojamą jo paties asmeninės kariuomenės.

Tad, nejaugi dabar Kanariui derėtų suteikti Himleriui tokią dovaną ir pasidalyti šia informacija, kad būtų apsaugota ne kas kita, o greičiausiai kažkokia dar viena Himlerio asmeninė valdžios siekimo operacija? Buvo visiškai aišku, kad tuo atveju, jei informacija pasirodytų besanti iš tiesų vertinga, Kanaris nesulauktų jokios padėkos ar pripažinimo. O be to, jei Himlerio asmeninei policijai bei žvalgybos tinklui — tai yra, gestapui bei SD — pavyktų dar ką nors iššniukštinėti, visas savo surinktas žinias jie, be jokios abejonės, pavydžiai saugotų. Apie kokį nors atsilyginimą Kanariui už anksčiau suteiktą informaciją negalėjo būti nė kalbos.

— Parenkite išsamų raportą, kurį pateiksime OKV, — įsakė jis, turėdamas omeny vyriausiąją Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadovybę. Galų gale, juk kaip tik už tai jam ir buvo mokama. — Visą šį reikalą mes perduosime Keiteliui, o jis jau tegul imasi tokių veiksmų, kurie jam atrodys tinkami.

— Jūs neketinate tiesiogiai atkreipti į tai paties Himlerio dėmesio? — pasitikslino Pikenbrokas.

— Tegul mane velniai parauna, jei šitaip pasielgsiu, — atšovė Kanaris. — Mes dirbame Vermachtui, bet ne Himleriui! Jis jau ir taip turi pakankamai klapčiukų. Be to, argi kas nors iš jūsų karininkų nebandė su jais suartėti ar gauti kokių nors žinių — ir nebuvo šiurkščiai atstumti? Ne, Hansai, mes viską darysime oficialiai — jei Keitelis manys, kad verta, jis praneš apie tai pačiam fiureriui. O fiureris, jei tokia bus jo valia, atkreips į tai Himlerio dėmesį. Galų gale, mano ponai, juk tai yra jo prerogatyva.

Praėjo dar trys dienos, o apie majorą Voreną ir Padį Rajeną vis dar nebuvo jokios žinios. Kaip kad paprastai ir atsitinka žmonėms, visiškai pasiruošusiems tiek fiziškai, tiek morališkai, o paskui netikėtai paliktiems dykaduoniauti, kariai darėsi dirglūs ir ėmė nerimauti.

— Kaip tik dabar niekas nesukliudytų mums patekti vidun, — kunkuliavo Kesidis, žingsniuodamas pirmyn atgal apleistos fermos daržinės stoginėje. Visi keturi turėjo nuolat palaikyti ryšius, kad galėtų palyginti savo stebėjimus ir suderinti galutinius planus, taigi, Feračinis ir Kesidis didžiąją laiko dalį dabar ir praleisdavo daržinėje. Jie visai nenorėjo užtraukti kokio nors pavojaus Knakėms, jeigu kas nors pastebėtų aplink jų namus besitrinant pernelyg jau daug prašalaičių. — Jau trys savaitės, kaip mes kiurksome Vokietijoje, Hari. Kiek gi dar laiko tau reikia? Kiekviena mūsų prarasta diena vis didina tikimybę, kad kažkur kažkas pasisuks visai mums nepageidautina linkme. Anksčiau ar vėliau vis tiek, ko gero, turėsime pripažinti, kad juodu teks nurašyti. Aš gi sakyčiau, kad laukti nebėra prasmės. Manau, pradėti reiktų jau dabar.

Feračinis sėdėjo šešėlyje už šieno prėslo per kelias pėdas nuo durų angos, stebėdamas, ar kas neateina. Jis papurtė galvą. Dabar, kada drauge nebuvo majoro Voreno, Feračinis liko vyriausiasis rangu ir laikinai vadovavo visai misijai.

— Kai užduotis tokia svarbi, verta dar šiek tiek palaukti, jeigu tai reiškia, kad priešingu atveju prarastume trečdalį savo žmonių. Mes duosime jiems dar visą savaitę laiko.

— Visą savaitę! O Jėzau.

— Galėjo būti ir blogiau, — atsiliepė Edas Peinas. Sukryžiavęs kojas jis Budos poza sėdėjo tarp ryšulių ir antklodžių, stebėdamas ant žibalinės krosnelės kaistantį puodą su vandeniu. — Kiek prisimenu, esi sakęs, kad 1971-aisiais, kai judu su Hariu paskutinį kartą buvote čia, jums teko ištisą mėnesį pragyventi miškuose it laukiniams.

— Tik dvi savaites, — atsiliepė Feračinis. — Tuo metu gamykloje kaip tik vyko nervus paralyžiuojančių dujų bandymai. Mes turėjome gauti jų pavyzdį vienam Jungtinių Valstijų departamentui, kuris domėjosi ta medžiaga, tačiau žmogus, su kuriuo turėjome užmegzti ryšį, taip ir nepasirodė.

Peinas kilstelėjo antakius.

— Kaip? Turi omeny tą pačią Vaisenbergo gamyklą?

— Visai teisingai. Vėliau mes sužinojome, kad vienas to žmogaus pasiuntinių buvo gestapo infiltruotas agentas, kuris jį ir įdavė. Jie svilino jo kojas kaitinimo lempa, tačiau jis vis tiek neprasitarė. O informatorius užbaigė savo dienas upėje su peršauta galva.

— Taip, — sutiko Kesidis, — bet tąsyk buvo visai kas kita. Ten, paupyje, tada gyveno tokia mergužėlė… Ar beprisimeni ją, Hari — tokia raudonplaukė pupytė žaliomis it katės akimis? Ji gyveno drauge su savo broliu — po to, kai prisižiūrėjo vaizdelių Afrikoje, tas vaikinas dezertyravo iš armijos ir slapstėsi kita pavarde.

— Turi omeny tą šliuzo prižiūrėtoją?

— Taip, jį.

Nevilties apimtas Feračinis tiktai papurtė galvą.

— Tu tikras šunsnukis, Kesidi. Taip ir maniau, kad tu rėži sparną aplink jo seserį. Dievulėliau, kai kurie tipai taip niekad ir nepasimoko.

— Vyrui juk reikia kažkaip prastumti laiką, — teisindamasis suniurnėjo Kesidis.

— Nagi, imk ir nueik ten dabar, kodėl gi ne? — pasiūlė Peinas.

— Gal tavo mergužėlė vis dar ten?

— Bijau, kad 1940-aisiais iš jos Kesidžiui nebūtų kažin kiek naudos, — pareiškė Feračinis ir sukikeno. — Nebent būsi kažką nutylėjęs, a, Kesidi?

Peinas įmerkė į vandenį maltos kavos paketėlį.

— Žinote, — prašneko jis, pakeisdamas temą, — aš vis galvoju apie tai, ką Gustavas sakėsi dirbąs toje gamykloje — apie tas dujokaukes ir visa kita. Man regis, būsiu sumanęs ir kitą būdą, kaip mums įvykdyti užduotį, net jeigu ir nebūtume sulaukę iš Anglijos išsiųstų savo prietaisų. Kai viskas…

— Šššš! — Feračinis visas įsitempė ir kiek palinko į priekį — medžių tankmėje priešais fermos pastatus kažkas sujudėjo, ir tai neprasprūdo Feračiniui pro akis. Tačiau tuoj pat jis vėl atsipalaidavo. — Viskas gerai. Tai tiktai Floidas.

— A, ėdesys, — atsiliepė Peinas.

Apsigraibęs už nugaros jis susirinko prieskonius bei kitas maisto ruošimo priemones, o Kesidis tuo tarpu nuleido kopėčias iš daržinės pastogės. Po valandėlės apsireiškė maišu nešinas Lemsonas. Peinas atrišo maišą ir išvydo jame porą triušių, teterviną, kelias bulves, svogūnus bei morkas.

— Vakarienei pasitieksime kaimišką troškinį, — pranešė jis.

— Nagi, ir koks verdiktas? — pasiteiravo Lemsonas. — Ką nors nusprendėte?

— Duosime jiems dar vieną savaitę, — atsakė Feračinis.

Lemsonas flegmatiškai linktelėjo, ir iš po apsiausto išsitraukė ilgą dviašmenį peilį.

— Ką gi, tikiuosi, jūs, vaikinai, mėgstate triušieną, — nutęsė jis ir atsitūpęs ėmėsi darinėti savojo maišo turinį.