Operacija „Protėjas” 2

45 skyrius

Majoras Vorenas tūnojo prie angos mūrinio šešiakampio išorėje, liuko dangtis laikinai vėl buvo įstatytas į vietą, kad dabar, kai vidinė kamera jau buvo atidaryta, laukan neišsiveržtų milžiniškas tirštų dūmų debesis. Dangtis buvo pritvirtintas vos dviem varžtais, kad, laikui atėjus, jį būtų galima tučtuojau nuimti. Skubus Rajeno barbenimas iš vidaus pranešė Vorenui, kad Lemsonas ir Peinas jau nusileido į šachtą, o Rajenas ruošiasi mesti žemyn virvines kopėčias — dvi kilpomis sujungtas virves, kuriomis atsitraukianti grupė turėjo išlipti iš šachtos. Paskui ir pats Rajenas ketino leistis žemyn. Vorenas pabeldė į sieną linkįs jiems sėkmės, o paskui išsitiesė ir atsigręžęs pažvelgė į Knakę, kuris budėjo laiptų viršuje.

— Rajenas leidžiasi žemyn! — šūktelėjo jis.

Knakė linktelėjo, net nepasukdamas galvos. Vorenas vargingai ėmė ropštis laiptais aukštyn, sukandęs dantis vilkdamas sužeistąją koją.

— Klausyk, daugiau tau ten nebėra ką veikti, — pridūrė Vorenas. — Kol dar viskas gerai, verčiau pasišalintum. Dabar, tiesa, nėra laiko kalboms, tačiau tu nuveikei iš tiesų didelį darbą. Mes to nepamiršime.

— Kodėl gi amerikiečiai tuo užsiėmė? — pasiteiravo Knakė.

— Pernelyg ilga istorija. O be to, aš šiaip ar taip neturėčiau teisės jos tau atskleisti.

— Ar tai reiškia, kad įrenginys, esantis po.Citadele, gali turėti įtakos ir Amerikos likimui?

— Netgi viso pasaulio likimui.

Knakė linktelėjo, tarsi galvodamas apie ką kita.

— Tikiuosi, tai iš tikrųjų svarbu. Žinai, man ne taip lengva visa tai daryti. Aš juk, šiaip ar taip, esu vokietis.

— Tiesa. Ir man labai gaila, kad viskas taip įvyko. Tačiau, jei mums pasiseks, žinok: visa ši operacija yra nukreipta prieš nacius, prieš tai, kas atsitiktų, jei niekas jų nesustabdytų.

— Aš galiu tai įsivaizduoti. Juk kaip tik todėl mes ir sutikome padėti.

— Tu negali net įsivaizduoti.

Tą pat akimirksnį kažkur visai netoli pasigirdo moters balsas, jis buvo spigus iš susijaudinimo:

— Gustavai! Gustavai, tu čia?

Knakė siektelėjo čia pat gulinčio ginklo ir žvilgtelėjo virš laiptus slepiančios sienos bei betono blokų. Tako gale jis išvydo lietpalčiu vilkinčią Margą. Ji puldinėjo į šalis aiškiai pasimetusi ir beviltiškai dairėsi aplinkui.

— Marga! — šūktelėjo jai Knakė. — Čionai!

Dar akimirksnis — ir kažkur iš už kampo šiurkštus balsas sukriokė:

— Halte!

Marga žaibiškai atsigręžė pasižiūrėti, klyktelėjo ir kiek kojos įkerta pasileido bėgti link Gustavo. Pasigirdo kaustytų batų dundėjimas į grindinio akmenis, ir tučtuojau Margai už nugaros išniro koks pustuzinis esesininkų.

— Halte! — vėl užkriokė priekyje bėgantis karininkas.

Jis kilstelėjo pistoletą. Tą pat akimirksnį, kai bėgančios Margos pavidalas pasitraukė iš ugnies linijos, Knakė nedelsdamas šovė į karininką. Šūvis užkliudė ir dar vieną greta bėgusį esesininką. Kone tuoj pat pačiame atskubančio būrio viduryje sprogo granata — Knakei už nugaros stovintis Vorenas jau ruošėsi mesti antrą. Esesininkai išsklido į šalis ieškodami kokios nors priedangos, Knakė tuo tarpu nesiliovė šaudęs, tuoj pat driokstelėjo ir dar viena granata.

Visiškai uždususi Marga susmuko laiptų viršuje greta Knakės.

— Jie kažkaip sužinojo, kur tu. Norėjau tik perspėti, kad jie ateina, bet…

— Vėliau, — Knakė pirštu užspaudė jai lūpas ir įbruko į rankas šautuvą. Kai tik įsipainiojo į visą šį reikalą, Knakėms užteko nuovokos išmokti pakenčiamai šaudyti.

Iš už kampo tako gale pasigirdo šauksmai, nenutildamas žviegė švilpukas. Iš kažkur virš galvos ėmė zvimbti kulkos, cvaksėdamos jos smigo į sijas. Karininkas, kurį pašovė Knakė, nejudėdamas tysojo kniūbsčias, po jo krūtine ant grindinio plėtėsi kraujo dėmė. Greta susmukęs ant kelių kiūtojo antras kareivis — viena ranka spausdamas kitą, sužeistąją, jis bandė stotis. Dar du kareiviai žaibiškai iššoko iš už kampo ir nuvilko jį į šalį, tuo tarpu kiti, juos pridengdami, pleškino salvėmis. Knakė aršiai atsišaudė, akimirkai išnirdamas virš tiesiog priešais jį esančios sienos ir tuoj pat vėl pritūpdamas, vis kiek pasislinkdamas į šalį, kad nepasirodytų virš sienos du kartus toje pačioje vietoje.

Marga kiūtojo už jo keliais laipteliais žemiau. Pora plieno šalmais prisidengusių galvų išniro ant siurblinės stogo kitoje tako pusėje. Marga nedelsdama pliekė į jas, ir galvos akimoju dingo iš akiračio. Vorenas švystelėjo granatą virš stogo parapeto, ir ši po akimirkos sprogo, į viršų siūbtelėjo visas debesis šukių bei nuolaužų, apačioje žvangėdami išdužo pora langų. Vorenas nusviedė dar vieną granatą į tako galą. Tuo pat metu kažkur iš dešinės atšvilpusi granata sprogo tranšėjoje prie pat šešiakampio papėdės. Marga žaibiškai pasisuko ir ėmė pliekti į tamsius šešėlius, šmaižiojančius siurblinės languose.

Knakė vis dar pyškino į kareivius tako gale, kurie savo ruožtu nenuilsdami pliekė į jį.

— Jie persigrupuoja! — riktelėjo jis, tarp dviejų šūvių grįžtelėjęs per petį. — Rodos, ketina mus užspausti!

Vorenas nusirito laiptais žemyn ir suskato veržlėrakčiu atsukinėti du angos dangtį prilaikančius varžtus.

— Šaudykit kur pakliuvo! — suriko jis dviem savo bendrininkams. — Sukeikite kuo daugiau triukšmo! Taikykite į rezervuarus, pamėginkite juos susprogdinti! O paskui darysite tai, ką įsakysiu.

Jis paleido ilgą papliūpą į horizontalias atliekų surinkimo talpas virš tako galo, ten pat švystelėjo ir granatą. Be žodžio paklusę įsakmiam jo balsui, Gustavas ir Marga ėmė pliekti į rezervuarus bei vamzdžius virš galvų, Vorenas tuo tarpu svaidė granatas. Vienas rezervuarų sprogo, tirštas baltų garų debesis siūbtelėjo tiesiog ant tako kaip tik tuo metu, kai iš už kampo išpuolė keletas kareivių. Paskui kažkas užsiliepsnojo pačioje siurblinėje, balti garai tučtuojau susimaišė su juodais riebiais dūmais.

— Giliai kvėpuokite, pripildykite plaučius oro! — sustaugė Vorenas, mikliai užsidėdamas SS pulkininko kepurę ir apsitampydamas uniformą. — Pasiruoškite! Jau! — Jis nušveitė šalin liuko dangtį, ir iš angos siūbtelėjo tirštas rudas debesis, čia pat jis susimaišė su dūmais bei garais, apsiausdamas viską aplinkui dusinančia neperregima užuolaida.

Vorenas paliko tranšėjoje porą uždelsto veikimo granatų, dar keliskart pykštelėjo į orą, ir tada per tirštą rūką puolė laiptais aukštyn.

— Stokite! Rankas aukštyn! — įsakė jis abiem savo bendražygiams, pasičiupdamas jų šautuvus. Knakė buvo pernelyg suglumęs, kad kaip nors sureaguotų. Vorenas tėškė jam skambų antausį. — Rankas aukštyn, sakyta! Drožkite atgal! Atgal!

Baksnodamas šautuvu, jis išsivarė juos į taką. Visur aplinkui šmižinėjo neryškūs, nuolat susidūrinėjantys pavidalai. Kai tik pradėjo sproginėti jo paliktos tranšėjoje granatos, Vorenas atsigręžęs ėmė šaudyti į šešiakampį, sumaištyje sudrioksėjo ir daugiau šūvių.

Tako gale rūkas kiek prasisklaidė ir virto skysta miglele. Takas jau buvo atkirstas, čionai susitelkė visas būrys esesininkų. Pabrėžtinai šlubčiodamas Vorenas nusivarė savo kostinčius ir ašarojančius, aukštai iškeltomis rankomis „belaisvius” į pačią tirštumą. Seržantas ir pora eilinių puolė jam į pagalbą.

— Ten jų yra ir daugiau! — subaubė jiems Vorenas. — Eikite! Ten reikia jūsų pagalbos!

Kariai paskubomis nėrė į rūką.

Trijulė pasuko į grįstą kelią ir patraukė prie mašinos. Jiems už nugarų rusvai geltonas rūkas jau kilo virš stogų, apsiausdamas visą aplinkinę gamyklos teritoriją, tirštame debesyje netilo šauksmai, šaudymas, granatų sprogimai. Tarsi dar būtų maža sumaišties, pradėjo kaukti bent kelios sirenos. Pro šalį į įvykio vietą būriais skuodė kareiviai, kiti gi vijo atgal gamyklos darbuotojus, kurie vienas po kito lindo laukan pasižiūrėti, kas atsitiko. Vorenas nuleido ginklą.

— Atsipalaiduokite. Eikite kuo natūraliau, — sušnypštė jis, ir visi trys akimirksniu pavirto tiesiog karininku ir dviem civiliais, kurie visai galėjo būti iš gestapo.

Kai jie pasiekė „Mersedesą”, tebestovintį ten, kur Rajenas ir Feračinis buvo jį palikę, niekas jiems nesukliudė.

— Pasistenk atrodyti taip, tarsi tau ir derėtų čia būti, — pasakė Vorenas Margai, stumdamas ją link priekinės sėdynės. — Tu vairuosi.

Paskui jis įgrūdo Knakę ant užpakalinės sėdynės, pats įsitaisė greta ir grąžino jiems ginklus. Mašina trūktelėjo, ir SS seržantas paslaugiai mostelėjo savo kariams pasitraukti, kad nekliudytų mašinai išsukti į kelią.

Tačiau nuo to laiko, kai Vorenas ir Rajenas pateko vidun, situacija prie šoninių vartų buvo jau gerokai pasikeitusi. Kol mašina privažiavo artyn, Vorenas žaibiškai apmetė veiksmų planą. Šlagbaumas buvo nuleistas, o prie vartų būdelės stovėjo SS kapitonas, kapralas ir du eiliniai, kitapus vartų būriavosi dar keletas kareivių, čia pat stovėjo ir „Kiobelvagenas” (vokiškas „Džipo” atitikmuo) su užtupdytu ant stogo kulkosvaidžiu, mašinoje sėdėjo viskam pasirengę vairuotojas bei kulkosvaidininkas. Nekilo abejonių, kad sargo būdelėje buvo ir daugiau kareivių. Iškėlęs rankas kapralas žengė priešais jų mašiną, Marga sulėtino greitį. Pora karių irgi atstatė ginklus, tačiau kaipmat juos nuleido, kai tik Vorenas atsistojo, ir kariai išvydo jo uniformą.

— Kas gi ten dedasi? — paklausė kapitonas. — Mums čia atrodo, kad… — nebaigęs sakinio jis sustingo: jo žvilgsnis nuslydo nuo išblyškusio įtempto Margos veido prie tiesiog į jį atstatyto automato vamzdžio, atremto į mašinos dureles. Marga iššovė ir tą pat akimirksnį iki galo nuspaudė akceleratorių. Kapitonas griūdamas atsitrenkė į būdelės sieną, kapralas nėrė slėptis, o tuo pat metu Knakė iš automato ėmė pleškinti į kareivius, susibūrusius prie būdelės, gi Vorenas vienu šūviu patiesė kitapus vartų „Kiobelvagene” sėdėjusį kulkosvaidininką ir tada sviedė granatą. Priešais „Kiobelvageną” stovėję kareiviai dar nesuspėjo išsilakstyti į šalis, o „Mersedesas” iš visų jėgų rėžėsi į šlagbaumą ir jį pralaužė. Uraganinė ugnis nuo galinės jo sėdynės neleido kareiviams nė galvų kilstelėti, kol mašina nukriokė tolyn.

Apatiniame „Plaktuko” aukšte buvo sutelkti beveik vien tik energijos generatoriai, ventiliacijos įranga bei įvairių atsargų sandėliai. Keletą čionai dirbusių žmonių dujos ir dūmai akimoju išvedė iš rikiuotės. Nebuvo nė mažiausios tikimybės, jog per artimiausias keletą minučių kas nors iš jų pakankamai atsipeikės, kad didvyriškomis pastangomis sukeltų kokį nors pavojų, taigi, Feračinis ir Kesidis metėsi į priekį, po kelis šuolius paeiliui, pridengdami kits kitą. Juodu stengėsi pasiekti plieninius laiptus, kurie ir buvo vienintelis kelias į viršutinius aukštus.

Feračiniui jau kopiant laiptais, sargybinis esesininko uniforma ir dar vienas žmogus baltu chalatu viršuje pamėgino užstumti sunkias duris. Tačiau Feračinis iššovė iš už variklio dėžės — sargybinis kaipmat atšlijo, o antrasis žmogus susmuko tarpduryje. Dar keli žmonės bandė užstumti duris iš užnugario, tačiau sukniubęs kūnas gan patikimai jas užrėmė. Kažkas pasilenkė, norėdamas nustumti negyvėlį į šalį, tačiau Feračinis dar kartą iššovė, ir ant vieno kūno užgriuvo dar antras. Šūvių priedangoje Kesidis šoko pirmyn ir pro duris švystelėjo vidun porą granatų, paskui jas, tiktai kitu kampu, paleisdamas ir šūvių papliūpą. Tada priekin prasiveržė Feračinis ir nustūmė šalin abiejų nukautųjų kūnus.

Jis atsidūrė tarpduryje kambario, kuriame ir buvo patys sugrįžimo vartai — jų konstrukcija buvo beveik tokia pat, kaip ir Bruklino mašinos, kuri ir buvo sukonstruota pagal tą patį projektą. Pagrindinis cilindras stūksojo tiesiog priešais Feračinį jam virš galvos, ties viduriu aplink jį driekėsi turėklu apjuosta platforma. Kambario šonuose buvo gausybė nišų, prikimštų prietaisų bei aparatūros, kopėčių ir kabančių tiltelių. Visur aplinkui skambėjo šūksmai, aidėjo kojų tapsėjimas; tiesiog už durų, ten, kur susprogo granatos, kilo didžiausia sumaištis. Žmonės, sugebėję laiku pasprukti iš apatinio aukšto, kaktomuša susidūrė su priešinga kryptimi plūstančiu srautu tų, kurie bėgo iš viršaus žemyn pasižiūrėti, dėl ko kilo šitoks triukšmas. Tuo tarpu dujos iš apačios prasismelkė ir į viršų, žmonės ėmė kosėti ir dusti, ir sumaištis netrukus virto tikra panika.

Kokioms nors subtilybėms nebeliko laiko. Tarpduryje sustojęs Feračinis šūviu serijomis šienaute šienavo susigrūdusius, konvulsijų tąsomus kūnus. Kesidis liuoktelėjo pro jį vidun, pildamas į galerijas viršuje ir keliais šūviais ištaškydamas artimiausias lempas. Feračinis žaibiškai įsidėjo naują apkabą ir po akimirksnio nusekė paskui bičiulį.

Galų gale atsidūrę viduje, juodu vėl persiskyrė, kad galėtų pleškinti platesniu kampu ir tokiu būdu vienas kitą pridengti, visąlaik slinkdami artyn sugrįžimo vartų, užsiglausdami kertėse, pridengtose nuo įėjimo į pačią mechanizmo patalpą. Ant vieno tiltelių pasirodė kažkoks svirduliuojantis pavidalas ir nukreipė pistoleto vamzdį į Kesidį. Tačiau jam dar nesuspėjus iššauti, Feračinis paleido šūvių kartečę į aplinkines sijas, ir žmogus kaip mat atsitraukė.

Visa scena jau gerokai priminė Breigelio nutapytą Hadą — priešakinė patalpos dalis buvo visai užtemdyta, aplink didžiulį dunksantį mechanizmą vijosi vis tirštėjančios dūmų sruogos, o krauju nutaškytomis grindimis paniškai traukėsi atgal siaubo apimti žmonės, klupdami ant susmukusių, besiraitančių kūnų. Antpuolis buvo toks staigus ir nuožmus, kad mechanizmo patalpoje budėję esesininkai buvo užklupti visiškai nepasiruošę, o siūbtelėjusios dujos užkirto kelią bet kokiam organizuotam pasipriešinimui. Užlindęs už prietaisų stovo Kesidis skubiai iš naujo užtaisė savo šautuvą, o Feračinis visą dėmesį sutelkė į laiptus ir platformą viršuje, stengdamasis prasiskinti kelią prie pačios mašinos.

Kaip tik tuo metu pro įėjimą tolimajame patalpos gale vidun siūbtelėjo pirmasis SS pastiprinimų būrys iš viršutinių aukštų. Tačiau jie puolė pernelyg karštligiškai, pernelyg skubėdami. Jie išniro į skaisčiai apšviestą plotą ir pateko tiesiog į kryžminę ugnį, šauliai gi lindėjo šešėliuose. O be to, jie visiškai nebuvo numatę dujų. Esesininkai netvarkingai puolė atgal, palikdami keletą saviškių voliotis ant grindų. Anapus įėjimo kažkieno balsas amsėjo įsakymus. Vidun siūbtelėjo dar vienas būrys sargybinių, tačiau jie čia pat susidūrė su atsitraukiančiaisiais, užvirė tikras pragaras. Kesidis švystelėjo granatą į patį susigrūdusių kūnų vidurį. Visiškame chaose Feračinis sugebėjo pasiekti vienus į pačią mašiną vedančius laiptus ir keliais šuoliais atsidūrė ant platformos priešais transfero kamerą.

Platforma kyšojo virš koridoraus, vedančio į transfero kamerą, čia budėję esesininkai išsisklaidė tarp mechanizmų bei prietaisų konsolių. Feračinis girdėjo, kaip į plieninį rėmą visur aplink jį caksi kulkos, apačioje nenuilsdamas šaudė Kesidis. Feračinis paskubomis paleido porą šūvių pro turėklus žemyn, kur pastebėjo porą pasislėpusių sargybinių, o paskui nėrė už platformos krašto ir karštligiškai kibo išpakuoti atsigabentus sprogmenis.

Ir staiga jis pajuto, kad plaučiai plyšte plyšta. Pasibaigė jo deguonies atsargos. Pasirinkimo Feračinis neturėjo. Jis atpalaidavo raiščius ant pakaušio ir paskubomis nusuko savo kvėpavimo aparato antveidį į šoną. Jo plaučiai nevalingai išsipūtė reikalaudami oro, ir po akimirkos Feračinis susilenkęs dvilinkas jau klūpojo ant kelių kosėdamas ir žiaukčiodamas. Jis jau nebesuvokė, kad ūmai nušvito užtemdytasis patalpos galas, kai atsilapojo antrosios durys ir iš avarinės šachtos vidun siūbtelėjo dar vienas esesininkų būrys.

Tuo tarpu apačioje esesininkai sugebėjo prasiskverbti tarp Kesidžio ir durų, pro kurias juodu su Feračiniu pateko vidun. Jie užspeitė Kesidį tarp vienos atraminių kolonų ir elektros generatoriaus. Kesidis be paliovos keitė padėtį ir beviltiškai šaudė, stengdamasis apsiginti nuo vienu metu iš trijų pusių pleškinančių priešų, tačiau puikiai suvokė esąs įvarytas į kampą. Jis švystelėjo paskutiniąją granatą, šoviniai jau visiškai baigėsi… Bet tada iš apatiniojo aukšto pro duris įpuolė Lemsonas su Peinu ir puolė šienauti priešą iš užnugario.

Palikęs Kurtą Šolderį drauge su Pfanceriu ir dar pora vyrų prižiūrėti apstulbusios kontrolės kambario budėtojų pamainos, Vinsleidas nuskubėjo laiptais žemyn pas kitus, laukiančius prie šliuzo durų. Jaunasis Šolderis padavė jam ryšulį cilindro formos daikčiukų, iš kurių kiekvieno kyšojo po strypelį. Panašių daikčiukų jau turėjo ir Ana bei Kitas Adamsonas. Adamsonas atkakliai reikalavo vykti drauge, taigi, Kalebo ir jo kompanijos apsaugą perėmė keletas „Vargonų” darbuotojų.

— Jie nustatyti trisdešimčiai sekundžių, — paaškino jaunasis Šolderis. — Tiesiog spustelėkite ir ištraukite kaiščius.

Vinsleidas pasikabino savo automatą ant peties ir pažvelgė į Aną.

— Viskas paruošta?

Ji linktelėjo.

Kažkas išėjo iš kontrolės kambario ir tiesiog iš viršutinio aukšto šūktelėjo žemyn:

— Spindulys jau prisitvirtina!

Tą pat akimirksnį dvivėrės durys, vedančios į transfero šliuzą, ėmė palengva slysti į šalis. Viduje sutvisko raudonas švytėjimas.

— Ar nesiliausite! — staiga suriko kažkieno balsas. Pro vienas šoninių durų išėjo du žmonės aukso spalvos, laisvai krintančiais Vyriausiosios Valdybos apsiaustais, jiems iš paskos sekė Kalebas bei kiti jo grupės nariai. Viršutinis aukštas prigužėjo pilkomis uniformomis vilkinčių apsaugos kareivių, jie kiek įkabindami skuodė kontrolės kambario link. Tačiau kažkas iš vidaus užtrenkė jo duris, pro langelį aiškiai matėsi automatu ginkluotas Šolderis. Pfanceris gi karštligiškai mojo žemyn, rodydamas į transfero šliuzą, o tuo tarpu viršuje susitelkusi apsauga pradėjo laužti duris.

Durys priešais transfero šliuzą buvo atviros, iš krovinių paruošimo skyriaus paknopstomis link jų skuodė ten buvę sargybiniai.

— Pirmyn! — suriko jaunasis Šolderis ir glaudžia greta drauge su Edžiu, T’ung-Senu bei kitais sustojo priešais šliuzą, o Vinsleidas, Ana ir Adamsonas žaibiškai nėrė vidun. Sargybiniai įsirėžė į žmonių sieną, blaškydami juos į visas puses — tačiau akimirksnį pavėlavo. Transfero šliuzo durys buvo jau užsivėrusios.

Feračinis pajuto esąs veidu prisispaudęs prie plieninės platformos pagrindo plokštės — tačiau jis vėl kvėpavo. Galingi ventiliacijos vamzdžiai, įtaisyti lubose virš galvos, iš apatinio aukšto pumpavo viršun ten tiekiamą gryną orą. Prie pat Feračinio galvos nusileido kažkieno pėda. Jis instinktyviai pasirito į šalį ir pasijuto bežiūrįs į juodą, gobtuvu prisidengusį pavidalą, kurio akys žvelgė iš už stiklo plokštės, o veidą dengė kaukė su kyšančia iš jos žarnele. Tai Rajenas, pagalvojo Feračinis, nors ir nebuvo visai tikras. Kitoje platformos pusėje dar vienas grupės narys tvirtino sprogdinimo kabelį prie užtaisų, išdėliotų palei mašinos sieną, o paskui ėmėsi jungti jį prie kito, iš apačios atsidriekiančio kabelio. Tuo tarpu likusieji du bendražygiai kaip pašėlę pliekė tiek žemyn, tiek ir aukštyn, į balkonus. Vienas jų buvo Kesidis, antrasis, visas kruvinas, bejėgiškai nukarusia viena ranka, gerokai priminė Peiną.

Kažkieno ranka truktelėjo Feračinį už sukryžiuotų ant nugaros diržų — jis apdujęs kilstelėjo ir atsiklaupė. Žmogus greta jo iš tiesų buvo Rajenas. Jis iššovė į kažką apačioje, o paskui pastvėrė užtaisus, kurių Feračinis taip ir nesuspėjo išvynioti ir, nuskuodęs į kitą platformos pusę, prijungė juos prie tų, kuriuos jau buvo išdėliojęs Lemsonas. Feračinio žvilgsnis nuslydo mašinos siena tolyn ir pagaliau užkliuvo už SS uniformų — esesininkai jau buvo ant tiltelio ir skubinosi platformos link. Apsigraibęs Feračinis užčiuopė šalia tebegulintį automatą. Jis prisitaikė ir nuspaudė gaiduką tą akimirksnį, kai taikiklyje pasirodė link platformos atskubantis esesininkas.

Ničnieko! Tuščia!

Aplinkui suzvimbė kulkos, bet Feračinis vis vien pamėgino atsistoti. Kažkas nusvilino jam krūtinę ir ranką, o nuo smūgio į petį jis apsisuko vilkeliu ir vėl išsitiesė ant grindų, tiesiog priešais mašinos duris. Ant grindų, vos per pėdą nuo jo veido, nutūpė granata. Feračinis bukai dėbsojo į ją, nepajėgdamas nė piršto pakrutinti. Staiga iš kažkur materializavosi Kesidis, paleido salvę Feračiniui virš galvos, tą pat akimirksnį nuspirdamas granatą kažkur tolyn. Kesidžiui už nugaros išdygo Rajenas, jis be paliovos pyškino išilgai tiltelio kitoje mašinos pusėje. Dabar esesininkai jau artėjo iš abiejų cilindro pusių, dar daugiau jų garmėjo iš apačios, perlipdami tiesiog per turėklą platformos gale. Reikėjo kažkaip sulaikyti juos iki tol, kol sprogs užtaisai — tai buvo vienintelis dar likęs svarbus dalykas.

Peinui vėl kliuvo, jis susmuko. Rajenas susvirduliavo ir griuvo aukštielninkas, atsitrenkdamas į duris. Ant kojų beliko tiktai Kesidis ir Lemsonas. Feračinis iš paskutiniųjų stengėsi išsitraukti iš amunicijos maišelio naują apkabą, tačiau taip ir neįstengė priversti savo rankos pajudėti. Kilstelėjęs akis jis išvydo iš kitos platformos pusės tiesiog link jo artėjančius esesininkus, visų priešakyje skuodė šviesiaplaukis žydraakis milžinas. Akimirksnį milžinas triumfuodamas dėbtelėjo žemyn, jo lūpas iškreipė paniekos kupina šypsenėlė, kuri ūmai pasirodė kažkokia groteskiška netikėtai kažkur Feračiniui už nugaros sutviskusioje šviesoje. Sveikąja ranka Feračinis dar bandė sugriebti prie šono kabojusį pistoletą, tačiau milžinas jau prisitaikė… ir staiga jo galva ištiško it pernokęs persikas nuo plaktuko smūgio.

Juodomis uniformomis vilkintys pavidalai, dar ką tik negailestingai artėję iš užnugario, ūmai virto kruvina drykstančių į gabalus kūnų koše, kurią kažkas šluote nušlavė atgal prie turėklo platformos gale. Visiškai apdujęs Feračinis pasuko galvą ir pažvelgė į viršų. Ir staiga suprato, kad buvo sužeistas kur kas sunkiau, nei jam pasirodė. Mat pagaliau jis suvokė esąs nebegyvas.

Tiesą sakant, išėjimą anapus jis įsivaizduodavo visai ne taip

— šiaip jau, nelabai dažnai apie tai ir susimąstydavo. Ir vis dėlto jis tikėjosi išvysiąs daugybę įvairiausių mistinių, spalvingų vizijų, patirsiąs ypatingai aštrių pojūčių, išgirsiąs keistą muziką — žodžiu, išgyvensiąs, ko gero, kažką panašaus į tuos neįtikėtinus potyrius, apie kuriuos pasakodavo prisiekę narkomanai… Pačiam jam niekad nebuvo šovę į galvą išbandyti narkotikų. Suniokotos smegenys buvo paskutinis dalykas Specialiųjų operacijų kariui reikalingų daiktų sąraše. Dabar gi, kai tai atsitiko iš tikrųjų, realybėje išėjimas pasirodė besąs kažkoks… na, kažkoks visai kasdieniškas. Gal netgi šiek tiek nuviliantis. Taip, jis buvo visai kasdieniškas, tačiau įprastos detalės atsidūrė kažkokioje nerealioje aplinkoje…

Feračinis išvydo Klodo šmėklą, stovinčią visai greta jo ir skinančią ištisas ordas esesininkų kažkokiu neįtikėtinu rankiniu kulkosvaidžiu, kuris šaudė miniatiūrinėmis bombomis ir kėlė triukšmą it visas traukinio sąstatas. A, matyt, tai haliucinacija, kurią sukėlė pasąmonės noras, tarsi kažkur nutolęs ramiai pagalvojo Feračinis. Buvo čionai ir Ana Charkiovič, ji pliekė iš tokio pat kulkosvaidžio. Ogi štai ir Kitas Adamsonas — tas gi čia iš kur? Jis liuoktelėjo iš mašinos, pasilenkė ir nuspūdino atgal, drauge vilkdamas ir Peiną. Kesidis tuo tarpu užsimetė Rajeno ranką sau ant pečių, o Lemsonas kaip tik traukė peilį iš suglebusio esesininko kūno, kuris čia pat dunkstelėjo į grindis.

O Klodas žvelgė į Feračinįjsypsodamasis taip, kaip tik jis vienas ir sugebėjo.

— Nagi, Hari, kelkis, — pasakė šmėkla Feračinio astralui. — Negalime kiurksoti čia ištisą dieną. Įtariu, ir taip užsibuvai, o svečias — kaip žuvis…

Ana Charkiovič pasilenkė ir padėjo Klodui pastatyti Feračinį ant kojų. Kokia nepagarba. Argi galima šitaip elgtis su numirėliu? Kodėl jie nepalieka jo ramybėje? Ana stumte įstūmė jį į raudoną švytėjimą vartuose, per žingsnį priešaky Kesidis tempė Rajeną, iš užnugario vis dar atsklido Klodo kulkosvaidžio tratėjimas.

— Ne, ne čia, — išgirdo Feračinis kvailai lemenantį savo balsą.

— Mums visai ne čia, mums reikia į priešingą pusę. Ten, viršuje, laukia Harvis.

Ir pagaliau jis nugrimzdo į tamsą.