Operacija „Protėjas” 2

28 skyrius

Skrydis į Europą praėjo be jokių ypatingų įvykių. Kai lėktuvas pagaliau nusileido Prestvike, vakarinėje Škotijos pakrantėje, jau aušo žvarbus, miglotas gruodžio rytas. Penketą amerikiečių pasitiko kapitonas Portelas ir leitenantas Koksas iš Karališkojo laivyno. Atvykėliai atrodė pavargę, apsiblaususiomis akimis. Trumpai pristatyti vieni kitiems, visi sulipo į furgoną — šis nugabeno juos dešimt mylių iki Kilmarnoko, kur jie kaip tik turėjo suspėti į Londono traukinį, važiuojantį iš Glazgo. Pokalbiai buvo nereikšmingi, greitai pasimirštantys, jie puikiai tiko prie niaurios monotoniškos aplinkos, drėgnų pilkų mūrinių pastatų, iš pažiūros permirkusių kalvų tolumoje ir šaltos, nesvetingos rytmečio valandos.

Kaip tik tuo metu, kai jie atvyko į stotį, atsidarė vietinė kavinukė, ir atvykėliams pakako laiko užvalgyti sumuštinių su kumpiu bei sūriu ir išgerti po pintos talpos puodelį stiprios ir saldžios garuojančios arbatos, kuri kaipmat juos atgaivino, įliejo gyvybės į sustirusias galūnes ir bent šiek tiek nurausvino veidus. Kampe netoli krosnies jau stovėjo Kalėdinė eglutė. Greta jos buvo padėta didelė atidengta dėžė su daugybe visokiausių maisto produktų bei saldumynų, stiklainiai su marinuotais vaisiais bei daržovėmis ir dar gausybė megztų smulkmenų, tokių kaip kojinės, pirštinės ar šiltos ausinės — visa tai surinko vietinis Savanoriškosios moterų tarnybos skyrius ir viskas buvo skirta „mūsų vaikinams fronte”.

Jie susispietė aplink krosnį pasišildyti, ir Peinas ėmėsi komentuoti visokius niekus, kuriuos pasimėgaudama pranešinėjo Amerikos spauda.

— Galima pagalvoti, kad Prancūzijoje kariai nieko kito ir neveikia, kaip tik kasioja duobutes ir žaidžia futbolą fotokorespondentų garbei, — pareiškė Peinas. — Nejaugi ten tikrai nieko daugiau nevyksta, apie ką vertėtų parašyti?

— Man regis, visi jaučia nemenką palengvėjimą, kad tie dalykai, kuriuos jau ne vieneri metai prognozuoja rimčiausi specialistai, taip ir neįvyko, — atsakė Portelas. — Mums buvo kalte kalama į galvas, kad, nepraėjus nė kelioms valandoms nuo karo pradžios, danguje bus stačiai tiršta nuo „Heinkelių” bei „Dornierų”, skrendančių sparnas prie sparno. Krūvomis buvo suversta tūkstančiai paruoštų karstų iš papjėmašė, iki begalybės išsiplėtusiose ligoninėse stovėjo nesuskaičiuojama gausybė tuščių lovų… Tačiau taip nieko ir neatsitiko. Dabar gi, žinoma, visa kaltė tenka vyriausybei — esą ji nežino nieko ir apie nieką. Tačiau negalima juk dėl visko kaltinti vien tik vargšelį Nevilį. Nėra jau jis toks niekam tikęs — stengiasi vaikinas kiek beišgalėdamas, patys suprantate.

Kadangi vyko tiek evakuacija, tiek ir mobilizacija, be to, pagrindinio vadovaujančiojo personalo ir vyriausybės departamentų perkraustymas, tad kone pusėje visų Anglijos šeimų buvo bent po vieną narį, kuriam reikėjo kažkur keliauti, ir į Londoną vykstantis traukinys netrukus prisikimšo, netgi koridoriai buvo užgrūsti tiek daiktais, tiek ir žmonėmis, vilkinčiais chaki spalvos, laivyno bei Karališkųjų oro pajėgų uniformomis. Karlailyje į traukinį sulipo visas būrys kareivių, tačiau iki to laiko Portelas su savo bendrakelioniais jau buvo įsitaisę kupė.

— Niekas nė nesiruošia mums pranešti, kiek gyvybių atsiėjo tas prakeiktas užtemdymas, — kalbėjo leitenantas Koksas. — Tačiau, be jokios abejonės, kur kas daugiau nei visos vokiečių čia iškrėstos šunybės drauge sudėtos. Tiesą sakant, labai nenustebsiu, jei galų gale mes užglaistysime visus nesklandumus su Hitleriu ir viešai paskelbsime šitos sumaišties pabaigą. Turėjau omeny — jei kuri nors pusė puoselėtų kokius nors rimtus kėslus — juk iki šiol jau būtų visai pakakę laiko bent pradėti juos įgyvendinti, argi ne?

Netgi „Karališkojo Ąžuolo” nuskandinimas, Portelo nuomone, tebuvo „Reiderio vaikinų surengtas puikus spektaklis”.

Feračinis klausėsi ir stačiai negalėjo patikėti savo ausimis. Šitiems žmonėms visa tai tebebuvo kažkoks žaidimas, kažkokia karalystės masto kriketo partija! Ir priešininko pusė tenusipelnė šūksnio: „Puikus smūgis, sere!” Atrodo, niekas net dėmesio neatkreipė, kad informacija apie nuskandintą laivą gerokai iškraipyta, kad iš tiesų šis įvykis atsiėjo daugiau nei aštuonių šimtų Britanijos jūrininkų gyvybes.

Tačiau anglai bent jau šį tą daro, pagalvojo jis.

— O ką galvoja žmonės Amerikoje? — paklausė jo Koksas.

Feračiniui teko pasakyti teisybę:

— Tiesą sakant, dauguma jų jau seniai užmiršo, kad čia išvis vyksta kažkoks karas.

Traukiniui nuolatos teko mažinti greitį ar netgi stabčioti, taigi, į Kingz Kroso stotį jie atvažiavo tik sutemus. Atvykėliai išlipo kliuvinėdami už akmeninių užtvarų bei smėlio maišų ir išsyk pateko į keistą, juodą, paslaptingą pasaulį, kupiną nematomų laiptelių, kampų bei žibintų stulpų, vos įžiūrimų pastatų siluetų ir gausybės aplinkui šmirinėjančių kūnų. Pėstieji tarsi iš niekur išnirdavo sutemose visai čia pat — dauguma jų nešiojosi žibintuvėlius, o jų drabužiuose paprastai būdavo bent viena balta detalė: raištis ant rankovės, apsiaustas, kepurė ar šalikas. Gatvėje vairuotojai it sraigės atsargiai šliaužė pirmyn, kelią jiems rodė tiktai siauručiai šviesos pluošteliai, sklindantys pro plyšelius gaubtuose, kuriais buvo uždangstyti žibintai.

Portelas išgaravo tamsoje, pažadėjęs surasti taksi. Kaip jis tai padarys, Feračinis neturėjo nė menkiausio supratimo.

— Ak, žmogau, iki šiol nė nenutuokiau, koks gražus yra Brodvėjus… — kažkur iš užnugario atsklido Kesidžio murmesys — visi jie stovėjo būreliu lūkuriuodami savo vedlių.

Matyt, Portelas žinojo kažkokį burtažodį, mat neįtikėtinai greitai vėl apsireiškė ir netgi su taksi, į kurį Koksas sutalpino pusę grupės. Tarsi norėdamas įrodyti, kad tai anaiptol ne laimingas atsitiktinumas, Portelas pakartojo savo triuką netrukus sugaudamas taksi ir likusiems. Po dvidešimties minučių visi vėl susirinko draugėn Kensington Gardeno viešbutyje netoli Albert Holo. Numeriai buvo užsakyti, majoras Vorenas ir Gordonas Selbis jau laukė atvykstančiųjų. Tuo tarpu, kol niujorkiečiai užlipo viršun nusiprausti ir persirengti, Portelas bei Koksas drauge su Vorenu ir Selbiu valandėlei užšoko į barą. Paskui, kadangi jų darbas jau buvo atliktas ir globotiniai saugiai pristatyti į vietą, abu anglų karininkai pasišalino. Visi kiti susirinko prie vėlyvų pietų stalo — Vorenas buvo užsakęs patiekti valgį asmeniniame numeryje.

— Čia viskas visai kitaip nei Manhetene, — jiems susėdus prašneko Gordonas Selbis. — Tiesą sakant, iki šiol taip ir nesugebėjau suprasti, kaip taksi sugeba nuvažiuoti ten, kur reikia.

— Nejaugi niekas ir nešneka apie ką nors kita, tik apie užtemdymą? — paklausė Rajenas.

Selbis nusišypsojo tarsi atsiprašydamas.

— Matyt, aš ir pats jau būsiu perėmęs kai kuriuos angių įpročius, — prisipažino jis. — Didžioji baimė jau išsisklaidė — ir visi po truputį pradeda niurnėti: dėl maisto normavimo, dėl to, kad civilinės gynybos darbuotojai kiauras dienas sėdi savo kėdėse ir gurkšnoja arbatą neturėdami ko nusitverti, dėl menkų pašalpų, kurias gauna į armiją paimtų vaikinų žmonos… — Jis linktelėjo.

— Tačiau, be jokios abejonės, užtemdymo tema pokalbiuose nurungia visas kitas.

— O kaipgi traukiniai? Jums dar neteko išmėginti? — prašneko Kesidis. — Tai toks dalykėlis, kad nė neklausk.

— Tačiau mes juk ką tik patekome į šią Angliją, — priminė jam Lemsonas. — Keliaujant mums nereikėjo jokių leidimų su vietinio policaifiurerio antspaudu. Nebuvo traukinyje ir gestapo, niekas netikrino dokumentų. O tai jau šis tas.

— Taip, tai ir yra svarbiausia, — pripažino Kesidis.

— Pats liūdniausias dalykas čionai — tai didžiosios žaislų parduotuvės, — pasakė Selbis. — Visos jos bando apsimesti, kad nieko neatsitiko, kad vyksta gyva prekyba. Vitrinose kiūto vieniši Santa Klausai, apsupti gausybės žaislinių geležinkelių bei lėlių — tiktai vaikų nėra. Juk visi dar pačioje pradžioje buvo evakuoti iš miestų.

— Tačiau jie jau po truputį pradeda grįžti atgal, ypač metams baigiantis, — pridūrė Vorenas.

Cukrus buvo normuotas — į kavos puodelį galėjai įsidėti tik vieną gabalėlį. Kiekvienas asmuo gavo sumuštiniams po vieną gumulėlį sviesto ir vieną — margarino: padavėjas nurodė, kas kuriam priklauso.

Kai padavėjas išėjo, Feračinis apsidairė po kambarį.

— Ar čia saugu? Galima kalbėtis? — paklausė.

Vorenas linktelėjo.

— Saugu. Prieš jums atvykstant mes viską patikrinome.

— Tokiu atveju man užvis labiausiai rūpi mūsų misija — ką darysime toliau? — paklausė Feračinis. Pagaliau buvo užsiminta apie tai — be jokios abejonės, kaip tik šis klausimas jiems visiems nedavė ramybės.

— Mes ruošimės antpuoliui — tik capt ir paimsime Adolfo sugrįžimo vartus, — įkišo savo trigrašį Kesidis, Vorenui ar Selbiui nespėjus nė prasižioti. — Tik jau neapsimetinėk, kad šito nežinojai, Hari. Niekas iš mūsų juk nemano, kad atvažiavome į ekskursiją po Londoną.

Ir vis dėlto visų akys taip ir liko įsmigusios į majorą Voreną. Šis, regis, per daug nė nenustebo. Niekas ir nelaukė, kad jis nustebs. Vorenas linktelėjo.

— Kur jie yra? — paklausė Peinas.

Keldamas šakutę prie lūpų Vorenas suraukė antakius ir sudvejojo.

— Visi jūs sukorėte tolimą kelią — o ši tema, man regis, tikrai ne šiam vakarui, — pagaliau atsakė. — Palikime tai rytdienai, gerai? Diena išties nebus lengva. Iš pat ryto mes vėl atkaksime čia ir pasiimsime jus pusryčių drauge su Klodu, Ana ir Artūru. O paskui visų jūsų laukia susitikimas su Čerčiliu ir profesoriumi Lindemanu, kurie ir suteiks jums preliminarią informaciją.

— Ar tada mes susitiksime ir su žygio nariais anglais? — paklausė Rajenas.

Vorenas papurtė galvą.

— Apie tai galite išvis užmiršti.

— Jokie anglai žygyje nedalyvaus, — paaiškino Selbis.

— Vien tiktai mes — išskyrus Gordoną, — pridūrė Vorenas. — Jis turi likti čia pramušinėti bombos programą tam atvejui, jeigu mums nepavyktų.

Rajenas suraukė antakius.

— Kas gi ištiko sumanymą surasti Anglijoje pamainą tam pastiprinimui, kurį DžFK turėjo atsiųsti mums dar liepos mėnesį?

— Nieko nebus, — atsakė Vorenas. — Anglų ir prancūzų santykiai pastaruoju metu gerokai pašvinko. Generolai elgiasi kaip tikri stručiai, sukišę galvas į smėlį dar nuo ano karo. Londone esantis štabas nesutaria su Prancūzijoje sėdinčiu savo vadu. Šis gi be paliovos riejasi su prancūzais. Ir niekas nesusišneka su karo ministru. Kai kurie jau netgi ėmė murmėti kitiems už nugarų ir skųstis tiesiog pačiam karaliui. — Vorenas papurtė galvą.

— Visa tai — tikras šlamštas. Pasišnekėjome apie tai su Klodu, ir priėjome vieningą išvadą — geriau jau laikytis kuo toliau nuo visos tos kebeknės ir savo reikalus tvarkyti taip, kaip mums patiems atrodo geriausia.

Taigi, šešetui vyrų teks pasikliaujant vien savo jėgomis paimti pačią slapčiausią, užvis akyliausiai sergstimą tvirtovę visoje Europoje — o gal net visame pasaulyje. Feračinis sudribo kėdėje, galų gale kaip reikiant suvokęs Voreno žodžių prasmę bei mastą. Vieną akimirksnį Feračinis susidūrė žvilgsniais su Kesidžiu — ir pirmąsyk gyvenime netgi šis jam pasirodė gerokai apkvaitęs. Atidžiai juos stebintis Selbis visą kaltę dėl suglumusių vyrų veidų suvertė nuovargiui.

— Nagi, vaikinai, jūs išties atkeliavote iš labai toli. Palikime visa tai rytdienai, o šiąnakt pamėginkime bent valandžiukę nusnausti, a? — Žinoma, Selbiui galėjo atrodyti, kad kaip tik šitaip pasielgti ir būtų užvis išmintingiausia. Šiaip ar taip, jam į šitą žygį vykti nereikės.

Kesidis atsilošė kėdėje.

— Taigi, vien tik mes — ir taškas? O gal naudosimės kokiais nors vietiniais kontaktais? — paklausė jis.

Vorenas ryžtingai sumosavo rankomis.

— Daugiau nė žodžio apie tai iki rytojaus ryto! — griežtai pareiškė jis. — Gordonai, verčiau primink dar kartą, ką ten pasakojai apie tą kvaišlą arklį ir vežimą.

— Londone yra tokia labai garsi sena Skoto skrybėlių firma, — prašneko Selbis nudūręs akis į stalą. — Ir savo gaminius jie visada išvežioja arkliu pakinkytu furgonu — dabar tai jau tapo tradicija. Vežimas išties traukia akį — labai gražus, kruopštaus darbo, visas išpaišytas ir nulakuotas, vežėjas visada vilki livrėja, liokajai dėvi skrybėles su kokardomis.

Taigi, štai šįryt mačiau juos važiuojančius Bond Stritu — viskas atrodė taip pat, kaip ir visada, tiktai tie vaikinai… žinote, savo skrybėles dabar jie pakeitė plieno šalmais — manau, taip ir bus iki pat karo pabaigos. — Jis papurtė galvą. — Tie žmonės… na, aš net nežinau… Bet visai nesu tikras, kad Hitleris neišvengiamai užsirioglins jiems ant galvų. Kartais man vis dar atrodo, kad visaip gali atsitikti.

— Bet mes visi labai gerai žinome, kas atsitiko praėjusį kartą, — suniurzgė Lemsonas.

— Na taip, tačiau vadovybė buvo netikusi, — atsakė Selbis. Ir netikėtai pridūrė: — Jeigu šiuo atžvilgiu dar būtų įmanoma kažką padaryti…

Peinas pajuto kažkokias keistas gaideles jo balse.

— Ką gi tu čia bandai mums pasakyti? — pasiteiravo jis.

Selbis dvejodamas dirstelėjo į Voreną. Šis kone visiškai nepastebimai papurtė galvą, ir Selbis skubiai nukreipė pokalbį kita linkme.

Vėliau tą patį vakarą, kai pietūs buvo baigti ir kompanija išsiskirstė, o kai kurie nuėjo miegoti, Feračinis, Kesidis ir Edas Peinas sučiupo Selbį tykiame vestibiulio kamputyje ir prirėmė jį prie sienos.

— Ką gi tu norėjai pasakyti, Gordonai, kada užsiminei apie perspektyvą pakeisti vadovybę? — paklausė Peinas, visiems susėdus aplinkui Selbį už stalo.

— Iš tiesų nieko rimto…

— Tik jau nesitikėk, kad apmuilinsi mums akis, — atšovė Kesidis. — Nagi, pasakyk. Mums juk įdomu.

Selbis sudvejojo, bet galų gale atsiduso ir linktelėjo.

— Ana įsitikinusi, kad Klodas su Artūru kuria kažkokius planus, apie kuriuos nė puse lūpų neužsimena, — prislopinęs balsą prašneko jis. — Jau esama nemaža svarbių asmenų, kuriems Klodas yra atskleidęs vartų paslaptį ir papasakojęs, kas vyksta Jungtinėse Valstijose. Jis pats tvirtina, esą, tai — vien tik šalies kovinei dvasiai sustiprinti, tačiau Ana nėmaž netiki, kad būtent tai ir yra pagrindinė priežastis.

— Ir ką gi ji mano? — paklausė Feračinis.

— Ji mano, kad Klodas vėl bando kažkur įkišti snapą, — atsakė Selbis. — Tokiu būdu jis gali užmegzti ryšius kone su visais nacionalinės politikos formuotojais. Šįvakar jis pietauja su lordu Salsberiu ir Leopoldu Ameriu — štai kodėl jo nėra čia. O tuodu žmonės yra iš tų, kurie nepagailėjo griežtų žodžių vyriausybei už tai, kaip ji iki šiol ruošėsi karui. Suprantate, tokiu būdu Klodas plečia savo galimybes timpčioti politikos virvutes. Gal Čemberlenas išties yra puikus ir nuoširdus vaikinas, tačiau apsigimęs karo vadas jis toli gražu nėra. Visame Karo kabinete tik vienintelis Čerčilis apdovanotas tikra kovine dvasia. Ana išvadino jį gegužiuku, patupdytu į ką tik išsiritusių žvirblių jauniklių lizdą. Vienu žodžiu, ji mano, kad Klodas jau ėmėsi išankstinių manevrų, norėdamas laikui atėjus kaip reikiant pasinaudoti Čerčiliu ir jo užimamomis pareigomis.

— Ar nori pasakyti, kad ilgai netrukus kai kurie žvirblių jaunikliai bus išmesti iš lizdo? — paklausė Peinas.

— Būtent, — patvirtino Selbis. Valandėlę jis patylėjo. — Jei ne dar daugiau: galbūt Klodui šovė į galvą mintis nuversti visą Britanijos vyriausybę — o tai neabejotinai atsakytų į klausimą, kodėl nei iš jo, nei iš Artūro neįmanoma nė žodžio išpešti.

Visi kiti netikėdami išvertė akis.

— Na jau ne, šito negali būti, — užprotestavo Peinas. — Netgi Klodas negalėtų imtis šitokio akiplėšiško žygio.

Selbis kažkaip keistai nelinksmai nusišypsojo.

— Kaip tik tai aš ir pasakiau Anai, — prisipažino jis.

— Ir ką ji tau atsakė? — pasidomėjo Peinas.

— Ji visiškai su manimi sutiko, — atsiliepė Selbis. — Pareiškė, kad, matyt, bus leidusi fantazijai pernelyg įsisiūbuoti. Nagi, toks žygis išties būtų pernelyg jau įžūlus — beveik tas pats, kaip nukeliauti atgal į praeitį ir pamėginti pakeisti istoriją!