Operacija „Protėjas” 2

42 skyrius

Jaunesnysis Kurtas Šolderis neryžtingai žengė žingsnį pirmyn, tada sustojo ir papurtė galvą. Vinsleidas, kuris tebelaikė paruoštą šautuvą, klausiamai kilstelėjo smakrą.

— Klausykit, aš vis dar nesuprantu, kas čia darosi, tačiau esu visiškai tikras, kad jis nėra jokia apgavystė, — prašneko jaunesnysis Šolderis, kryptelėdamas galvą vyresniojo Šolderio link. — Galbūt tai kainuos man darbą, tačiau aš linkęs jums padėti. Jeigu visa tai, ką jūs papasakojote, yra tiesa, tokiu atveju visai nenoriu tiesiog stypsoti čia nieko neveikdamas.

Vinsleidas linktelėjo.

— Labai pagirtina, — pripažino jis. — Gal dar kas nors?

Visi kiti, atėjusieji su Pfanceriu ir Jorgasenu susižvalgė ir neramiai subruzdo.

— Tiesą sakant, man reikalingas ne bet koks žmogus, o toks, kuris nusimanytų, kaip veikia kontroliniai prietaisai, — tęsė Vinsleidas. — Ar bent jau toks, kuris būtų susipažinęs su jais pakankamai, kad suprastų, ar darbuotojai ten iš tiesų daro tai, ką reikia.

— Gal pirma pamėginkite bent paaiškinti mums, ką ketinate daryti, — pasiūlė Pfanceris.

Vinsleidas dirstelėjo į vyresnįjį Šolderį.

— Kurtai, laiko tėkmės greičio neatitikimo faktorius čionai juk turėtų būti kur kas didesnis nei tas, kurį apskaičiavome 1975-iesiems, tiesa?

— Taip, — atsiliepė Šolderis. — Aš, šit, svarsčiau sau — kažin, ar tu pagalvosi apie tai?

— Gal bent apytikriai numanai, koks jis čia turėtų būti?

— Maždaug du šimtai. Aš paskaičiavau.

Vinsleidas linktelėjo, tarsi kažko panašaus ir būtų tikėjęsis.

— Vadinasi, atominių bombų detalės, skirtos gabenti 1942-ųjų Hitlerio antpuoliui į Rusiją, jau turėtų būti beveik visiškai paruoštos.

Šolderio akys išsiplėtė — jis pradėjo suvokti, kur link suka Vinsleidas. Jis skubiai paskaičiavo mintyse. Tam, kad bombos būtų paruoštos naudojimui 1942-ųjų vasarą, jų komponentai turėtų būti gauti maždaug po dvejų metų nuo dabartinio jų laiko, tai yra, 1940-ųjų pavasario. Dvidešimt keturi mėnesiai po trisdešimt dienų, padalinti iš dviejų šimtų… Jis linktelėjo.

— Išeina, kad perkelti juos reikės vėliausiai po pustrečios paros. Tavo tiesa. Komponentai jau turėtų būti čia.

— Juos atgabens pro tas didžiąsias duris kitame transfero šliuzo prieškambario gale, — pasakė Vinsleidas. — Juk ten ir yra siuntinių paruošimo patalpos, tiesa?

— Jūs tik paklausykite! — prapliupo Kalebas nepajudėdamas iš vietos — drauge su visais savo žmonėmis jis piktai dėbsojo nuo pasienio kitame kambario gale. Sargybinis, kurį buvo partrenkęs Vinsleidas, dabar sėdėjo ant grindų rankas prispaudęs prie pilvo, jis atrodė gerokai apdujęs. — Jie juk tikri pamišėliai! Nejaugi jūs sutiksite dalyvauti masinėse skerdynėse?

Grėsmingu šautuvo mostu Ana Charkiovič jį nutildė.

— Nemanau, kad vertėtų tęsti šį pokalbį, dalyvaujant visiems susirinkusiems, — pareiškė Vinsleidas ir atsargiai patraukė į priešingą kambario galą. — Pereikime į gretimą kambarį. — Ana ir Šolderis vis dar laikė ginklus nukreiptus į Kalebo grupę, o Adamsonas tuo tarpu paragino visus likusius eiti pro duris paskui Pfancerį bei Jorgaseną.

— Būk geras, Kurtai, patikrink, ar nė vienas jų su savimi neturi asmeninio komunikatoriaus, — paprašė Vinsleidas.

Šolderis mikliai apieškojo likusiuosius kambaryje ir netrukus jau turėjo keletą kišeninių siųstuvų bei vieną ant riešo nešiojamą bloką, o taip pat ir sargybinių diržus su įmontuotais komunikatoriais. Vinsleidas parodė nuolatinį video komunikatorių kambaryje ir linktelėjo galva Anai — ši vienu šūviu paklusniai ištaškė jį į gabalėlius.

— Dėl to labai atsiprašau, — atsitraukdamas pareiškė Vinsleidas pasipiktinusiems žmonėms. — Tik nemėginkite demonstruoti kokio nors didvyriškumo. Durys bus saugomos, ir pirmąjį, kuris iškiš nosį pro jas, ištiks komunikatoriaus likimas.

Jis mostelėjo Adamsonui išeiti pro duris ir paliepė jam be perspėjimo šauti į bet ką, kas tik bandys sekti jiems pridurmui.

Paskui jis nuėjo pas kitus į konferencijų salę, kur juodu su Ana pirmiausia ir buvo atgabenti.

Ana ir Šolderis vis dar laikė visus pagarbiu atstumu nuo savęs, tačiau dabar, kai Kalebo žmonės buvo nebepavojingi, jie irgi elgėsi nebe taip grėsmingai.

— O dabar luktelėkit valandėlę, — susijaudinęs prapliupo Pfanceris, vos Vinsleidas įėjo vidun. — Jei jums bent vieną akimirksnį pasirodė, jog kas nors čionai ruošiasi pasiųsti ryšio kanalu veiksmingą branduolinį ginklą — vadinasi, jums išties protas pasimaišė. Juk mes tiktai iš jūsų išgirdome apie tai, kas, esą, vyksta aname gale. Bet juk ir čia esama žmonių — gyvų žmogiškų būtybių! Ir aš, be jokios abejonės, nė nemanau pasinaudoti tarnybine padėtimi tam, kad kas nors būtų užmuštas. Aš niekad to nepadarysiu ir su tokiais dalykais nesitaikstysiu, supratote? Niekad.

— Niekas čia nė neužsiminė, kad ryšio kanalu reiktų pasiųsti bombą, — atsiliepė Vinsleidas. — Tačiau tos detalės, laikomos pas jus čia, apačioje, skirtos prietaisams, kurie detonuoja, nusmailintais įprastų sprogmenų užtaisais įsprogdinant į juos kritinę skilimo masę. — Jis vėl pažvelgė į Šolderį. — Juk kaip tik tai ir buvo tavo darbas čionai, tiesa?

— Tai yra, tavo, — pasakė Šolderis jaunajam savo antrininkui.

— Taigi, esame čia du specialistai.

Vinsleidas atsigręžė į Pfancerį.

— Štai ką noriu pasiūlyti, — prašneko jis. — Jūs kratotės atsakomybės dėl kieno nors žūties. Ką gi, šito visiškai nenoriu ir aš. Tačiau, tikite jūs tuo ar ne, tačiau antrajame ryšio gale esama pasaulio, kurį jūsų operacijos čionai ir sukūrė, kuriame jau prasidėjo karas, galų gale visiškai sugriausiąs Vakarų civilizaciją — sugriausiąs, jeigu niekas nė piršto nepajudins, kad visa tai pakeistų. Aš kalbu apie prarastas gyvybes, kurias teks skaičiuoti dešimtimis milijonų, toli gražu ne apie tas keletą, kurios bus paaukotos, jei sprogus bombai kas nors netyčia atsidurs netoliese.

— Na gerai, tarkime, aš linkęs patikėti — kol kas vien tam, kad galėtume tęsti pokalbį, — atsargiai pasakė Pfanceris. — Bet jūs vis dar nepateikėte savo pasiūlymo.

— Aš siūlau sunaikinti sugrįžimo vartus aname gale bent jau iki tol, kol įgaliotieji valdžios atstovai čia išsiaiškins situaciją, — pareiškė Vinsleidas. — Taikysimės tiktai į pačią mašiną, mums pakaks poros strategiškai tiksliai padėtų sprogmenų, niekas nenukentės. O paskui iškviesime TT ir viską perduosime JTGP kontrolei, kol jie viską išnarplios.

— Skamba visai protingai, — atsiliepė kažkas.

— O kodėl būtinai reikia sunaikinti sugrįžimo vartus? — paprieštaravo Halmanas. — Juk galėtume paprasčiausiai išsikviesti TT?

— Dėl laiko tėkmės greičio faktoriaus, — atsakė Vinsleidas. — Tenai laikas bėga maždaug du šimtus kartų greičiau. Bet koks delsimas gali būti lemtingas. Kelios sugaištos dienos čia reiškia, kad aname gale bus prarasti ištisi metai.

Halmanas gūžtelėjo pečiais.

— Na ir kas? Mes tiesiog suspenduotume visas operacijas šiame gale ir lauktume tolimesnių nurodymų. Vis dar nesuprantu, kodėl būtina susprogdinti vartus.

— Mes negalime šitaip rizikuoti ir palikti juos veikiančius, — neatlyžo Vinsleidas. — Kol kas mes sugebėjome perimti valdžią čionai į savo rankas, tačiau dėl bet kurios iš daugybės tikėtinų priežasčių situacija gali tučtuojau pasikeisti. Taigi, vienintelis būdas absoliučiai įsitikinti, kad ryšio kanalas bent kol kas nebus naudojamas — tai padaryti taip, kad juo ir nebūtų įmanoma pasinaudoti.

— Be to, pažvelkime ir iš kitos pusės, — pasiūlė Šolderis. — Jeigu vartai bus taip sugadinti, kad jiems pataisyti prireiks ne vienerių metų, net tokiu atveju čionai praeis vos kelios dienos. Taigi, jūs tikrai ne kažin ką prarandate. O jeigu ryšys vėl pradės veikti niekšų rankose, pasekmės aname gale bus išties katastrofiškos.

Edis žengė pirmyn ir atsistojo kambario viduryje greta jaunojo Šolderio.

— Pasiutimas, man regis, kažkam galų gale derėtų apsispręsti, — pareiškė jis. — Gerai, aš jumis tikiu. Ir padėsiu kuo galėdamas.

— Ir aš, — pareiškė dar vienas žmogus, sekdamas jam įkandin.

Daktaras Pfanceris vis dar svyravo.

— Paklausiu dar kartą — ką būtent jūs siūlote? r vėl kreipėsi jis į Vinsleidą.

— Viena grupė turi perimti savo žinion valdymo prietaisų patalpą, — prašneko Vinsleidas, jis kalbėjo greitai, primygtiniu to nu. — Toji grupė priverčia budinčiuosius darbuotojus aktyvuo ti spindulį ir prižiūri, kad būtų deramai pradėtas perkėlimas Tuo tarpu abu Kurtai nusiveda antrąją grupę į siuntinių paruo Šimo patalpas ir ten pasiima sprogmenų, detonatorių ir sprog dinimo kabelių — tiek, kad užtektų keletui užtaisų. O pasku mes — tik keletas mūsiškių, aš visai nenoriu, kad jūs dėl to rizi kuotumėte gyvybėmis — persikeliame į kitą galą, išdėliojame sprogmenis, nustatome taimerius visai trumpam laikui — ir tučtuojau grįžtame atgal, tikėkimės, anksčiau, nei 1940-ųjų galas suspės susigaudyti, kad vyksta kažkas negero.

— Ar tai gali pavykti? — abejodamas paklausė Senas.

— Nežinau, — prisipažino Vinsleidas. — Tačiau labai noriu pabandyti. Mes pasiryžę rizikuoti. O visa, ko prašome iš jūsų — tai mums padėti.

— Dešimt sekundžių, — pasakė Šolderis. — O jei antrajame gale pakanka dešimties sekundžių išdėlioti sprogmenis ir sugrįžti atgal į mašiną — kiek gi laiko praeis šitame gale? Nė kiek! Mažiau nei sekundės dalelytė!

Pfanceris linktelėjo.

— O kas tada?

— O tada keliausime į pranešimų centrą ir duosime žinią į TT štabą Ciuriche, — atsakė Vinsleidas.

— Šitai išties privers visus subruzti, — pasakė Edis. — Saugumo tarnybos iki šiol vis dar nesusigaudė kas čia darosi, tačiau, jei jūs nukreipsite šautuvų vamzdžius į pranešimų centro personalą, visi be jokios abejonės kaipmat sukrus. Ir leisis čionai it akis išdegę. O kas bus tada?

— Jeigu sugrįžimo vartai nebeveiks, man nebebus labai svarbu, kas dar įvyks, — atsakė Vinsleidas. — Galbūt tada mes sudėsime ginklus ir atsiduosime likimo valiai. O jūs galėsite pasakyti, kad neturėjote jokio pasirinkimo — mes privertėme jus bendradarbiauti. Tai ir viskas, ko mes prašome — pabendradarbiauti su mumis vos keletą minučių. Argi gaila paaukoti keletą minučių, jeigu šitaip bus išgelbėta milijonai gyvybių?

— O kas bus, jei mes vis dėlto atsisakysime bendradarbiauti? — paklausė Pfanceris.

Vinsleidas nusišypsojo it atsiprašydamas ir mostelėjo ginklu, kurio vis dar nepaleido iš rankų.

— Tokiu atveju mes, bijau, būsime priversti reikalauti, kad vis vien tai padarytumėte, — atsakė jis.