Operacija „Protėjas” 2

53 skyrius

1943-ųjų sausio mėnesį „Protėjo” grupė sulipo į perdirbtą B-24 tipo „Liberatorių” ir iš Bolin Fildo Vašingtone, Kolumbijos Apygarda, išskrido į pietus, į Braziliją, iš ten — per Atlantą į Nigeriją, į Lagosą, iš ten — į Dakarą pačiame vakarų Afrikos smaigalyje, ir pagaliau pasiekė Kasablanką Atlanto vandenyno pakrantėje Maroke. Vos prieš du mėnesius ten buvo išsilaipinusios generolo Patono vadovaujamos Jungtinių Valstijų pajėgos, kurios išvalė teritoriją nuo Viši prancūzų, o dabar, vyriausiųjų kariuomenės vadų lydimi, ten susitiko Čerčilis ir Ruzveltas aptarti karo eigą ir bendrą tolimesnę strategiją.

Per naktį pailsėję Kasablankos priemiesčio Anfos viešbutyje, „Protėjo” grupės nariai, Amerikos pėstininkų lydimi, saulėtomis, palmėmis apsodintomis gatvėmis buvo nugabenti į miesto pakraštyje stūksančią vilą, kurioje Čerčilis ir Ruzveltas susitikdavo asmeniškai pasikalbėti, nedalyvaujant kitiems bendrųjų pasitarimų dalyviams. Netgi dabar „Protėjo” misijos paslaptis buvo atskleista palyginti nedaugeliui žmonių, taigi, be pačių Čerčilio ir Ruzvelto, susitikime dalyvavo tiktai Džordžas K. Marsalas, vyriausiasis Jungtinių Valstijų armijos vadas, bei seras Alanas Brukąs, imperinės britų kariuomenės vadas. Susitikimas įvyko didžiuliame erdviame kambaryje užpakalinėje vilos dalyje. Lauke, už atlapų, grindis siekiančių prancūziško stiliaus langų žaliavo apelsinmedžių bei citrinmedžių apsupta pievelė, tyvuliavo nedidelis tvenkinėlis. Už aukštos sienos vilos užnugaryje be paliovos patruliavo ginkluoti sargybiniai.

Vos atvykėliai suėjo vidun, iš už žemėlapiu užtiesto stalo kambario viduryje išpuolė Čerčilis, jis vilkėjo chaki spalvos marškinius ir nublukusias apdribusias kelnes, rankoje rūko cigaras. Čerčilis sutiko svečius kone su tėviška meile. Kiekvienam jis šiltai paspaudė ranką, o Aną draugiškai apsikabino per pečius.

— Tai tikras stebuklas! — pareiškė jis. — Neįtikėtina, sakau jums, tai visiškai neįmanoma, ir vis dėlto — štai jie, sugrįžę iš ano pasaulio! Žinote, mes jau seniai buvome palaidoję bet kokias viltis.

— Visi mes! Nebepuoselėjome jokių vilčių, nė vienas — išskyrus Mortimerį, — atsiliepė Ruzveltas, atidardėdamas per kambarį savo krėslu ant ratukų. — Kaip tik jis nuolatos ir įkalbinėjo mus vis dar prižiūrėti mašiną, kad ši veiktų. Ko gero, jis pažinojo jus kur kas geriau nei mes.

Buvo pristatyti Maršalas ir Brukąs.

— Žinote, aš vis dar pats nežinau, ar tikrai tuo tikiu, — atvirai prisipažino Maršalas. — Aš skaičiau jūsų raportą, matau šit jus visus šiame kambaryje — ir vis dėlto nesu tikras, kad sugebėsiu kada nors visiškai patikėti.

Brukąs įstengė tiktai papurtyti galvą.

— Nemanau, kad įmanoma surasti tinkamų žodžių išreikšti tai, ką dabar jaučiu. Man pasakojo, kaip klostėsi įvykiai tame pasaulyje, iš kurio jūs visi atvykote — ir aš pats savo akimis matau šiame, mūsiškiame pasaulyje vykstančius pokyčius… Nagi, išties, ką tokiais atvejais dera sakyti?

— Galbūt tiktų „Sveiki sugrįžę”? — pasiūlė Vinsleidas.

Brukąs nusišypsojo.

— Ir šito pakanka? Ką gi, tuomet — sveiki sugrįžę. Labai malonu jus matyti, visus jus.

— Nepasakyčiau, kad pokyčiai įvyko vien tik mūsų dėka, — prašneko Ana. — Jūs juk irgi nesėdėjote rankų sudėję.

Ruzveltas linktelėjo.

— Taip, žinoma, kol jūsų čia nebuvo, mes anaiptol netinginiavome. Manau, ir mes įstengėme nuveikti šį tą, ko buvo gaĮima tikėtis sveiko proto ribose… Tiesa, atsigręžus į praeitį, nesunku pastebėti keletą klaidų ir apsiskaičiavimų, bet toks, manau, yra gyvenimas.

— Palyginus su tuo pasauliu, iš kurio mes atvykome, gyvenimas čia tiesiog nuostabus, — pareiškė Vinsleidas.

— O kaipgi tavo žaizdos, Edai? Jos privertė mus gerokai sunerimti, — pasakė Čerčilis. — Ar gerai gyja? O tu, Padi? O tu, Hari? Kaip jūs jaučiatės?

— Ačiū, sere, man jau daug geriau, — atsiliepė Peinas. — Majoras Vorenas tvirtina, kad netrukus mano sveikata jau vėl atitiks visus Specialiosios paskirties dalinio reikalavimus.

Rajenas ir Feračinis patikino, kad abu jaučiasi puikiai.

Čerčilis džiugiai linktelėjo.

— Nuostabu, nuostabu, — šypsodamasis jis pasitrynė delnus vieną į kitą. — O dabar norėtume parodyti jums kai ką, kas, kaip manome, turėtų jus sudominti. Bruki?

Brukąs įjungė diapozityvų projektorių, jau pastatytą priešais ekraną, ir įdėjo skaidrę, Maršalas tuo tarpu užtraukė storą užuolaidą ir užtemdė kambarį. Ekrane pasirodė paveikslėlis — tai buvo nuotrauka, daryta iš lėktuvo, iš gana didelio aukščio. Joje matėsi milžiniškas dūmų stulpas, iškilęs virš neaukštų apskritų kalvų kraštovaizdžio, kalvos tarpais buvo plikos, tarpais — apaugusios mišku. Dūmai virto iš vieno krašto didžiulio, prie upės įsikūrusio pramoninio komplekso.

— Pažįstate? — smagiai paklausė Čerčilis. — Šią nuotrauką drauge su kitomis pargabeno vienas mūsų žvalgybinių lėktuvų kelios dienos po jūsų sugrįžimo.

— Ko gero, galėjome apie tai pranešti jums ir anksčiau, bet taip būtume sugadinę visą siurprizą, — be jokios gėdos šypsodamasis pareiškė Ruzveltas.

„Ampersando” grupės nariai, kurie atmintinai žinojo kiekvieną apylinkių detalę, spoksojo akis išpūtę, apstulbę ir netverdami džiaugsmu. Kesidžio akys susidūrė su Feračinio akimis. Paskui jis užsimerkė ir papurtė galvą, tarsi norėdamas nuvyti haliucinaciją. Tada vėl pažvelgė į ekraną. Tačiau vaizdas tebebuvo koks buvęs.

Vinsleido akys bejėgiškai mirksėjo už akinių stiklų.

— Jis tai padarė! — sušnibždėjo jis. — Jis išlaikė savo žodį ir padarė, ką žadėjęs. Jis tai padarė!

— Taip, — susimąsčiusi ištarė Ana. — Kažin, kiek jam tai kainavo?

Alanas Brukąs leido jiems ikvaliai pasigrožėti paveikslu, o paskui pakomentavo:

— Jeigu ta bomba išties tokia galinga, kaip kad buvo sakoma, tokiu atveju mane gerokai stebina, kad jos poveikis toks lokalizuotas. Visas gamyklų kompleksas liko beveik nepaliestas. O dūmai, regis, veržiasi tik iš vieno krašto, iš tos tarsi prilipdytos aptvertos teritorijos.

— „Plaktukas” buvo giliai po žeme, o be to, ten buvo įrengta tikra tvirtovė, — priminė jam Gordonas Selbis. — Įtvirtinimai ir sulaikė didžiąją sprogimo jėgos dalį. Požeminiai branduoliniai sprogimai paprastai išrausia urvą ir išstumia paviršiuje kauburį, o šis paskui suslūgsta suformuodamas kraterį, kuriame ir susikaupia garai. Jeigu šiuo atveju sprogimo dūmai išvis prasiskverbė į paviršių, vadinasi, bomba išies buvo kaip reikiant.

Atsakinėdami į klausimus, „Ampersando” grupės nariai užpildė visas iki šiol dar neaiškias Vaisenbergo operacijos spragas, o Vorenas keliais žodžiais papasakojo apie sugrįžimą į Angliją drauge su Knakėmis povandeniniu laivu. Paskui adjutantas atnešė gaivinančiųjų gėrimų bei užkandžių, o Maršalas vėl atitraukė užuolaidą.

— Štai į ką Hitleris buvo sudėjęs visas savo viltis — ir tai jau nebeegzistuoja, — pasakė Čerčilis. — Jo korta jau mušta. Pamatysite, nuo šiol visa karo eiga pasisuks į priešingą pusę. — Jis apžiūrėjo atneštąjį maistą ir išsirinko krevečių mišrainę. — Tiesą sakant, mes jau pradėjome planuoti įsiveržimą į Prancūziją per Lamanšą. Jau sugalvojome ir kodinį šios operacijos pavadinimą

— „Siuzerenas”. Kaip manote, juk visai tinkamas, tiesa?

Visi kiti nusišypsojo.

— Vadinasi, „Plaktukas” sunaikintas galutinai, — pasakė Šolderis, paimdamas plonytį sumuštinį su lašiša bei agurku. — Taigi, ar galime daryti išvadą, kad nacių atominės bombos grėsmė visiškai likviduota?

— Aš asmeniškai susilaikyčiau nuo bet kokių išvadų, kol visas šis reikalas nebus užbaigtas, — pasakė Maršalas.

— O ar tikėtina, kad jie šiaip ar taip savomis jėgomis pajėgs sukurti tokią bombą? — paklausė Ana. — Juk jie, be jokios abejonės, žino, kad teoriškai tai įmanoma.

— Kaip tik tai aš ir turėjau omeny, — atsiliepė Šolderis.

Visų žvilgsniai automatiškai nukrypo į Gordoną Selbį.

— Visas viltis jie siejo su „Siuzerenu” — matyt, tai reiškia, kad savąją programą jie visiškai apleido, — pasakė Selbis. — O be to, iš visko, ką esu girdėjęs iš europiečių, su kuriais man teko dirbti, ir dar iš žvalgybinių mūsų pačių šaltinių, — iš to galima spręsti, kad vokiečiai savo programoje lėtikliu ketina panaudoti sunkųjį vandenį, o ne grafitą, kurį naudoja Fermis. O sunkųjį vandenį ne taip jau paprasta išgauti.

— Tiesą sakant, vienintelė nacių kontroliuojama įmonė, kurioje įmanoma gauti reikalingą jo kiekį, yra hidroelektrinė pietų Norvegijoje, — pridūrė Čerčilis. — Lapkričio mėnesį mes pasiuntėme ten oro diversantų dalinį, tačiau subombarduoti įmonės jiems nepavyko. Vis dėlto ketiname netrukus pasiųsti ten dar vieną diversantų grupę — šįsyk tai bus norvegai. Tikėkimės, kad jiems geriau pasiseks.

— Tačiau galutinai apsidrausti mums padės mūsų pačių programa, — įsiterpė Ruzveltas. — Ją dabar visiškai kontroliuoja kariškiai. Generolas Grouvzas kaip tik perkelia visus darbus į naujas laboratorijas Los Alame, jiems vadovaus Openhaimeris. Šiems darbams dabar skirtos visos mūsų pastangos. Visada lieka galimybė, kad dėl vokiečių pasiekimų mes suklydome, taigi, svarbiausia mums yra įsigyti tokią bombą pirmiems.

— Jūs tik įsivaizduokite, kuo virstų pasaulis, jeigu vien tik Hitleris turėtų tokią bombą, — pratarė Čerčilis.

— Man visiškai nereikia to įsivaizduoti, — atsakė Vinsleidas, jo veidas ūmai surimtėjo. — Žinote, visai gali atsitikti, kad jums tokios bombos prisireiks ne vien apsidraudimui, kol visa šitai bus baigta.

Čerčilis ir Ruzveltas suglumę susižvalgė.

— Ką tu nori tuo pasakyti, Klodai? — paklausė Ruzveltas.

Gėrimo taure nešinas Vinsleidas iš lėto nužingsniavo prie prancūziško stiliaus lango ir valandėlę žvelgė į sodą. Paskui vėl atsigręžė į kambarį.

— Ta karta… augančioj i karta Vokietijoje — visa nacistinė sistema nuosekliai vertė jaunimą žvėrimis, — atsakė jis. — Nacistiniai nuodai prasiskverbė į mokyklas, jaunimo judėjimus, masinės informacijos priemones, politinę ideologiją — visur, kur tik įmanoma. Jie kemšami į galvas netgi kūdikiams vaikų darželiuose. Vokiečiai ugdomi garbinti smurtą ir karinį kultą, o vieninteliu tiesos nustatymo kriterijumi laikyti jėgą. Jų mokymas idealizuoja stipriojo teisę užgožti ir pavergti silpnąjį, šlovina brutalios jėgos triumfą kaip gamtos dėsnį.

Vinsleidas gūžtelėjo pečiais ir skėstelėjo rankomis.

— Kaipgi atsikratyti šitokio režimo, sykį jis jau įsišaknijo? Su juo nėra prasmės netgi mėginti protingai susišnekėti — vienintelė reakcija, kurios susilauksite, bus panieka už tai, ką jie laiko silpnumu. Jūs negalite su jais derėtis — bet kokie prekybiniai ryšiai savaime byloja apie lygybę, — o jie supranta tik tokią padėtį, kai valdo patys arba yra valdomi. Jūs negalite net tikėtis taikiai sugyventi kaimynystėje, mat pats jūsų egzistavimas jau reikš jiems arba grėsmę — arba galimybę. Jų nesveikas polinkis į jėgą ir valdžią nuolatos skatina juos išmėginti savo jėgas.

O jei vienintelis dalykas, kurį jie dar sugeba gerbti, yra jėga, tokiu atveju, ko gero, tėra viena galimybė nusipelnyti jų pagarbą — vieninteliu jiems suprantamu būdu, tai yra, jėga. Gali atsitikti ir taip, kad teks pademonstruoti jiems savo jėgą, tvirtai ir negailestingai, be jokių skrupulų — pribaigti juos jų pačių įsitikinimais, nugalėti juos pagal jų pačių taisykles. Trumpiau tariant, džentelmenai, šitą ideologiją gali tekti mušte išmušti jiems iš galvų. Gali paaiškėti, kad kitokiu būdu išvalyti jų sistemos stačiai neįmanoma.

Įsiviešpatavo nelengva tyla. Galų gale prašneko Čerčilis:

— Taip, tačiau kokia kaina? Ar pagaliau neatsitiks taip, kad mūsų pačių nebebus įmanoma atskirti nuo tų pragaro išperų, kuriuos ketiname sunaikinti?

Vinsleidas atsiduso.

— Taip, šios rizikos nenuneigsi, — pripažino jis. — Tačiau ar jūs matote kokią nors alternatyvą? Visas tas košmaras nepriklauso šiam pasauliui. Jis niekada nebuvo šio pasaulio dalis. Tai užkratas, atneštas iš kitur — kaip infekcinė liga. O atsikratyti infekcija retkarčiais nebūna įmanoma nepažeidžiant ir kai kurių sveikų audinių. Tačiau, jeigu jums pasiseks, visas organizmas pasveiks.

— Tasai įdiegto autoritarizmo kultas ir yra naujosios jų veislės pagrindas, — pridūrė Ana, pratęsdama tą pačią analogiją. — Juk „Siuzerenas” ne šiaip sau pasirinko įsikišimui kaip tik tą vietą ir kaip tik tą laiką. Jų poveikį reikia išrauti su šaknimis, galutinai ir negrįžtamai. Po 1918-ųjų Vakarai stengėsi būti nuolaidūs ir civilizuoti. Patys matote, kas iš to išėjo.

Čerčilis pažvelgė į tris savo kolegas.

— Žinai, Vinstonai, jie sako tiesą, — tyliai ištarė Alanas Brukąs.

— Bet aš irgi labai norėčiau, kad būtų dar kokia nors kita išeitis.

— Aš irgi norėčiau paprieštarauti, — atsiliepė Maršalas ir giliai atsiduso. — Bet negaliu.

Ruzveltas tik linktelėjo.

Taigi, atsitiko taip, kad Kasablankoje Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija susitarė intensyvinti bombardavimus bei puolimą, o pagrindinį prioritetą skirti Manheteno projektui, kaip kad dabar ofiacialiai buvo vadinama atominės bombos kūrimo programa. Pasitarimui pasibaigus buvo viešai pranešta, kad nuo šiol karo tikslas — pasiekti nė kiek ne mažiau kaip visiškos ir besąlyginės Ašies valstybių kapituliacijos.

Vienintelis dar likęs svarbus dalykas, kurį reikėjo nedelsiant išspręsti, buvo mašina Sarginėje.

— Jeigu viską teisingai supratau, tai, netgi jei tas konkretus pasaulis, iš kurio jūs ką tik sugrįžote, ir paliks mus ramybėje, vis vien dar liks galimybė, kad kas nors kokiame nors kitame pasaulyje, tyčia ar netyčia, priderins savo bangas prie Sarginėje esančios mašinos — ar kaip ten derėtų išsireikšti, — pasakė Čerčilis. — Argi ne taip?

— Taip, teisybė, — patvirtino Šolderis. — Susikertančios linijos — dalykas visiškai įmanomas. Mes juk patys jau bent porą kartų tai patyrėme.

— O iš viso to, ką išgirdome, galime spręsti, kad tų susikirtimų mechanizmo niekas taip ir nesugebėjo perprasti, — pridūrė Ruzveltas. — Netgi Einšteinas.

— Taip, — vėl patvirtino Šolderis. Sugrįžęs iš Floridos, didžiąją laiko dalį jis praleido Prinstone.

— Taigi, gal dar sykį viską skubiai peržvelkime, — pasiūlė Maršalas. — Toji mašina Brukline — tai tik atgalinio ryšio įtaisas, tiesa? Juk pirmąsyk jūs atkeliavote čionai pasinaudodami projektoriumi, kuris galėjo pasiųsti jus į šį pasaulį, visai nepriklausomai nuo to, ar čia yra koks nors įrenginys, ar ne. O sugrįžimo vartai reikalingi tik tam, kad perkeltų jus atgal.

— Visiškai teisingai, — pripažino Šolderis.

Maršalas linktelėjo.

— Gerai. Tuomet štai ką dar norėčiau išsiaiškinti. Jeigu mes neturėtume sugrįžimo vartų, ar būtų kokia nors tikimybė, kad kurioje nors iš tų daugybės visatų esantis projektorius visiškai atsitiktinai vėl ką nors atsiųstų mums, net jeigu čia nebūtų jokio kelrodžio „švyturio”?

— Ak. — Šolderis gūžtelėjo pečiais. — Norite pasakyti — ar galėtų kokio nors projektoriaus spindulys atsitiktinai kliudyti šią Visatą — būtent šią, vieną iš nesuskaičiuojamos daugybės visoje išsišakojančioje sistemoje? Ką gi, sakykim, kad lygiai tokia pat tikimybė būtų surasti adatą šieno kupetoje. — Šolderis papurtė galvą. — Manau, šansai beveik lygūs nuliui. Štai kodėl tokie dalykai ir neatsitinka kiekvieną savaitę.

Čerčilis pažvelgė į kitus vadus ir ryžtingai linktelėjo, tarsi kaip tik tai ir būtų tikėjęsis išgirsti. Staiga paaiškėjo, kad klausimas išsamiai aptartas dar nė nepradėjus kalbėti konkrečiai.

— Reikia jos atsikratyti, — ištarė Čerčilis.

„Protėjo” grupės nariai susižvalgė tarpusavyje, tačiau niekas net neapsimetinėjo esąs nustebintas. Juk visiems jiems nedavė ramybės ta pati problema. Nė vienas net nebandė ginčytis. Bent 212 jau šiuo klausimu Čerčilis ir Ruzveltas buvo galutinai apsisprendę.

Netrukus buvo duoti nurodymai tyliai slapta išmontuoti Sarginėje esančią mašiną, sudedamąsias jos dalis sugadinti ir sumesti į vandenyną, konstrukcijos brėžinius bei montavimo instrukcijas sudeginti, o bet kokias užuominas apie „Protėjo” misiją išnaikinti tiek iš oficialių įrašų, tiek iš visame tame dalyvavusių asmenų privačių užrašų. Sarginė vėl turėjo tapti pačiu paprasčiausiu Bruklino uosto sandėliu.

Įvertinus visa tai, kas buvo primesta iš šalies, pasaulis iš tiesų visai teisingai elgėsi, mėgindamas savomis pastangomis grįžti į senas vėžes. Kitos visatos jau bandė prikišti nagus prie jo formavimo — ir šito daugiau nei pakako.