Operacija „Protėjas” 2

52 skyrius

Ar įmanoma tiksliai nustatyti, kurie iš svyruojančių pasaulio istorijos pokyčių iš tiesų buvo „Protėjo” grupės nuopelnas? Buvo įvertinta daugybė faktorių, tačiau iš analizės, Artūro Baneringo pateiktos Floridos kurorte, kur visa grupė po apsilankymo Baltuosiuose Rūmuose buvo išsiųsta pailsėti, aiškėjo, kad didžiausius pokyčius sąlygojo du ypatingos reikšmės faktai, neįvykę „Protėjo” pasaulyje: tai yra, Čerčilio paskyrimas Didžiosios Britanijos ministru pirmininku, ir Ruzvelto perrinkimas Jungtinių Valstijų prezidentu trečiai kadencijai. Tuodu įvykiai buvo susiję, o Ana Charkiovič įtarė, kad juos nulėmusiose aplinkybėse slypėjo kur kas daugiau, nei buvo atskleista visiems.

1940-ųjų balandžio mėnesį, po viso to, kas įvyko Sarginėje ir Vaisenberge, anglų bei prancūzų pajėgos, kaip ir buvo planuota, išplaukė į Norvegiją. Tačiau Hitleriui atidėjus ataką vakaruose, vokiečių laivynas irgi išplaukė Norvegijos link daugmaž tuo pat metu, o ne gegužės mėnesį, kaip kad buvo tikėtasi. Taigi, abu laivynai, žinoma, susidūrė, o po to neišvengiamai sekė daugybė chaotiškų grumtynių bei išsilaipinimų, visa tai nusitęsė ir į kitą mėnesį.

O rezultatas buvo toks, kad Sąjungininkai patyrė absoliutų fiasko, ir į dienos šviesą iškilo visi šiurpūs majoro Voreno perspėjimai, esą, Britanijos karinis pasirengimas yra labai jau mėgėjiško lygio. Iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad Sąjungininkai išvengė visiško sutriuškinimo jau po pirmųjų susidūrimų tik todėl, kad priešo kariniai patarėjai visiškai nesiruošė rimtam karui šiame regione.

Į Norvegiją pasiųsti britų pėstininkai neturėjo slidžių ir net nebuvo apmokyti jomis naudotis — kita vertus, prityrusi prancūzų „Šaser Alpen” alpinistų brigada slides, žinoma, turėjo, tačiau jos buvo atgabentos be pritvirtinimo diržų. Gi lauko komunikacijų ryšio įrangą teko nurašyti vokiečiams neiššovus nė vieno šūvio — mat pati įranga buvo gabenama vienu laivu, o ją aptarnaujantis personalas — kitu, gi pakeliui pirmasis laivas pakeitė kursą ir nuplaukė į kitą paskirties punktą, o antrasis — ne. Kariai Škotijos uostuose buvo be jokios tvarkos sodinami į laivus, vėl išlaipinami — ir vėl susodinami, o tuo tarpu kitoje jūros pusėje iki tol nesaugojamus objektus jau užėmė vokiečių daliniai. Be to, nebuvo pasirūpinta jokia priešlėktuvine ginkluote.

Tačiau didžiausia klaida buvo ta, kad, nepaisant visų perspėjimų, anglai taip ir nesugebėjo suprasti, kokią įtaką dabar turi oro pajėgos pasaulyje, kuriame anksčiau ištisus šimtmečius karaliavo laivynas. Užėmus bazes Danijoje ir Norvegijoje, Luftvafė netrukus jau kontroliavo visą oro erdvę, ir Sąjungininkų padėtis tapo išties nepavydėtina. Taigi, Norvegijon išplaukusias pajėgas teko evakuoti, mėnesio gale prasidėjo atsitraukimas, dar labiau aptemdytas to fakto, kad vos prieš keletą savaičių ministras pirmininkas Čemberlenas įtikinėjo Parlamentą, esą, Hitleris „pavėlavo į autobusą”.

— Jeigu tai ir yra iškalbingas pavyzdys, kuo mums gali praversti išankstinis istorijos žinojimas, — bambėjo Čerčilis visai apdujusiam Artūrui Baneringui, kuriam po to, kai Vinsleidas ir Ana pradingo, teko atlaikyti visą priekaištų ugnį, — tai mes jau verčiau apsieitume be jo!

Tačiau galų gale atsitiko taip, kad visiškos katastrofos buvo išvengta, o ši nesėkmė subrandino visai neblogą vaisių. Gegužės pradžioje Anglijos parlamente įvyko audringi debatai, ir jų metu vyriausybė buvo nuskalpuota ne tik už Norvegijoje patirtą sutriuškinimą, bet ir išvis už visą elgesį karo metu. Čemberlenui teko atsistatydinti. Kurį laiką atrodė, kad jo vietą užims lordas Halifaksas — kas ir atsitiko „Protėjo” pasaulyje, tačiau šis pasaulis buvo jau kitoks, ir Halifakso įsitikinimai anaiptol neatitiko naujosios visuomenę apėmusios nuotaikos. Halifaksas toli gražu nebuvo apsigimęs karo vadas — ir pats kuo puikiausiai tai žinojo. Taigi, jo kandidatūra galų gale buvo atmesta, o vietoj jo formuoti vyriausybę karalius įsakė Čerčiliui.

— Visa tai — Klodo ir Artūro darbeliai! — primygtinai tvirtino Ana, kai visi aptarinėjo šį epizodą, patogiai įsitaisę smėlėtame Floridos paplūdimyje. — Jie patys juk visa tai parengė ir suorganizavo. Jie žinojo, kad Norvegijos kampanija patirs nesėkmę — ir kad vyriausybė to niekaip neišgyvens.

— Tačiau iš kurgi jie galėjo žinoti, kad valdžią iš tiesų perims Čerčilis? — bandė prieštarauti Selbis.

— O argi buvo kitų kandidatų? — atkirto Šolderis.

— Iš anksto buvo visiškai akivaizdu, kad Norvegijos kampanija ir negalėjo pasisekti, — atsiliepė Vorenas. — Ir ji iš tiesų siaubingai sukrėtė visą Anglijos valdžios viršūnėlę. Bet aš nedrįsčiau tvirtinti… negi Klodas būtų ryžęsis šitaip rizikuoti?

— Tu prisimink antrąjį Klodą, — įsiterpė Kesidis. — Prisimink, kuo rizikavo jis. O juk iš esmės tai tas pats žmogus, argi ne?

— Sakau jums — jie puikiai žinojo, kad būtent taip viskas ir atsitiks, — primygtinai pakartojo Ana. — Jie patys viską ir suorganizavo. Klodas ir Artūras nuvertė visą Anglijos vyriausybę.

Už kelių jardų Artūras Baneringas nerūpestingai sėdėjo už stalo po skėčui nuo saulės ir skaitė laikraštį. Tuo tarpu Vinsleidas tūnojo it sfinksas pats sau paslaptingai šypsodamasis ir žvilgsniu klajodamas po vandenyno platybes. Nei vienas, nei antras neištarė nė žodžio.

Ministru pirmininku prie karališkojo sosto Čerčilis oficialiai tapo 1940-ųjų gegužės dešimtąją. Visai atsitiktinai kaip tik tą dieną Hitleris pradėjo savo blickrigą į Vakarus.

— Aš neturiu ką jums pasiūlyti — tik kraują, vargą, ašaras ir prakaitą, — pasakė Čerčilis Parlamente savo inauguracinėje kalboje. Nebegalėjo būti nė kalbos apie kokius nors susitarimus su priešu — Čerčilis puikiai žinojo, kuo baigtųsi Anglijos kapituliacija. — Jūs klausiate: kokia dabar bus mūsų politika? Aš atsakysiu jums: mes kariausime, kausimės jūroje, sausumoje ir ore iš visų jėgų, panaudodami visus savo sugebėjimus, kokius tik Dievas yra mums suteikęs. Mes kariausime prieš šiurpią tironiją, prieš kraupias tamsos jėgas, kurioms iki šiol nėra buvę lygių, prieš apverktiną visų įmanomų žmogiškų nusikaltimų rinkinį…

Tuo metu situacija Europoje jau buvo įgavusi tokį pagreitį, kuris dabartinę istoriją atskyrė nuo „Protėjo” pasaulio istorijos kur kas labiau ir kur kas didesniu greičiu, nei bet kas galėjo tikėtis. Kaip ir buvo sutarta, šiaurės Prancūzijoje sutelktos anglų pajėgos pajudėjo Belgijos link, kad atremtų tame regione laukiamą vokiečių antpuolį — tačiau Hitleris buvo pakeitęs savo planus. Pagrindinė vokiečių smūgio jėga teko ne Belgijai, Liuksemburgui ir Nyderlandams, o Ardėnams, tai yra, gerokai toliau į pietus esančiai teritorijai. Per kelias dienas vokiečių šarvuočiai pralaužė nestiprią prancūzų gynybinę liniją ir nuskubėjo į pakrantę ties Abeviliu. Šiaurėje sutelkti daliniai pakliuvo į spąstus, ir mėnesio pabaigoje pėstininkus teko evakuoti, nors tuo tarpu vis dar plūdo iš Norvegijos atsitraukianti armija — šįsyk daugiau nei 300 000 karių iš Dunkerko.

Gi Hitleris vis dar nesuprato tų pokyčių, kuriuos lėmė Čerčilio paskyrimas ministru pirmininku. Greitą prancūzų armijos žlugimą Hitleris palaikė akivaizdžiu įrodymu, kad Sąjungininkai trokšta kuo skubiau išsipainioti iš karo. Taigi, jis nusprendė pademonstruoti savo „gerą valią ir supratimą”, dar trims lemtingoms dienoms sulaikydamas savo šarvuočius, o tuo tarpu evakuacija iš Dunkerko buvo skubiai tęsiama. Hitleris viešai išreiškė absoliutų įsitikinimą, kad netrukus anglai ir prancūzai ims melsti taikos — ir, apsimesdamas didžiadvasišku užkariautoju, ketino siūlyti jiems iš pažiūros visai priimtinas sąlygas.

Britanijos atsakymas atsklido radijo bangomis, įžūliu ir iššaukiančiu Čerčilio balsu:

— Nors didžiulės Europos teritorijos bei daugelis senų ir garsių šalių jau pakliuvo ar dar gali pakliūti į gestapo gniaužtus, nors jas ir sumalė šlykšti nacių mėsmalė, tačiau mes nepalūšime ir nenusilpsime… Mes kovosime jūrose ir vandenynuose, su vis augančiu pasitikėjimu, vis augančia galia grumsimės ore, mes ginsime savo salą, kad ir kiek mums tai kainuotų. Mes kovosime paplūdimiuose, kovosime prieplaukose, kovosime laukuose ir gatvėse, kovosime kalvose, mes niekada nepasiduosime…

Vis dėlto išgelbėti Prancūziją buvo jau per vėlu. Paryžius kapituliavo birželio keturioliktąją, po savaitės buvo pasirašytos paliaubos. Didžioji Britanija liko viena visos nacių apniktos Europos akivaizdoje, nuo kurios ją skyrė vos dvidešimties mylių pločio Lamanšo vandenys. Be jokios abejonės, kitas vokiečių žingsnis turėjo būti invazija. Kad ją atremtų, karališkajam laivynui bebuvo likę šešiasdešimt aštuoni naudojimui tinkantys eskadriniai minininkai, visose Britanijos salose tebuvo vos trys šimtai penkiasdešimt tankų.

Jei vokiečiai vis dėlto būtų įsiveržę, karas būtų tapęs visuotiniu. Fermeriai ir fabrikų darbininkai mokėsi šaudyti ir kautis šaltaisiais ginklais, gi karalius tuo tarpu įsakė įrengti šaudyklą Bekingemo rūmų kieme, o dvariškiai kibo stropiai treniruotis šaudyti kareiviškais šautuvais bei pistoletais. Visa tai sukėlė Čerčiliui tam tikrą palengvėjimo pojūtį — dabar Anglija galėjo pasitikėti vien savo jėgomis, jos nebevargino visokie užsieniečiai, su kuriais, be kita ko, dar reikėjo ir mandagiai elgtis. Sosto paveldėtoja, jaunoji princesė Elžbieta, mokėsi vairuoti armijos sunkvežimį.

Tuo tarpu Viduržemio jūroje prancūzų laivynas Orane nepakliuvo Hitleriui į nagus, kaip kad įvyko „Protėjo” pasaulyje — Čerčilis suspėjo pasiųsti ten Karališkojo Laivyno pajėgas ir jį nuskandinti. Visada atsargumu pasižymėjęs Frankas šįsyk laikėsi atokiau nuo Ašies ir neleido Ispanijai į ją įstoti, taigi, Gibraltaras ir Malta nekapituliavo. Kai į karą įsijungė Musolinis, Čerčilis atšaukė reikalavimus Viduržemio jūros laivynui atsitraukti, priešingai, Laivyno torpednešiai ištaškė pagrindinius italų laivus nuožmaus ir įžūlaus antpuolio Tarante metu.

Visi šie įvykiai įkvėpė kitapus Atlanto gyvenantį Ruzveltą balotiruotis trečiai kadencijai, jis buvo iškeltas savosios partijos kandidatu netgi be jokios realios opozicijos.

— Jei mes laimėsime šį karą, — kalbėjo Vinsleidas Anai, kai jie įsitaisė traukinyje, turėjusiame pargabenti visą grupę atgal į šiaurę, į Vašingtoną, — tai būsime laimėję jį 1940-ųjų liepą, Demokratų suvažiavime Čikagoje.

Bet netgi dar anksčiau Ruzvelto politikoje jau išryškėjo „Protėjo” misijos įsikišimo poveikis. Po Dunkerko, įveikęs Jungtinių Valstijų armijos vadų, jau nurašiusių Angliją į dešras, pasipriešinimą, Ruzveltas pasiuntė Čerčiliui visą flotilę laivų, pakrautų ginklais bei amunicija, jis sulaužė neutralumo įstatymą, parduodamas plieno gamybos kompanijoms žaliavas, kurias šios savo ruožtu perparduodavo Britanijos vyriausybei. Liepos mėnesį jis pasirašė įsaką plėsti Jungtinių Valstijų laivyną: padidinti jį trisdešimt penkiais koviniais laivais, dvidešimčia lėktuvnešių bei penkiolika tūkstančių laivyno lėktuvų, o rugsėjo mėnesį pateikė Kongresui įstatymo projektą perduoti Britanijai penkiasdešimt linijinių minininkų mainais už Vest Indijos bazių nuomą. Spalio mėnesį įsigaliojo mobilizacijos įstatymas, o sėkmingas Ruzvelto perrinkimas neišvengiamai lėmė, kad didelė dalis Amerikos pramonės pajėgumų būtų skirta padėti Anglijai.

Galų gale visa baigėsi tuo, kad Britanija taip ir nebuvo okupuota. Hitleris, geisdamas keršto už tai, kad, antrajai pusei nesilaikant „sutarties sąlygų”, jautėsi apgautas, nusprendė pademonstruoti savosios Luftvafės galią. Tvankiomis ir slegiančiomis 1940-ųjų rugpjūčio bei rugsėjo dienomis Geringo oro flotilės bangomis paplūdo į Angliją — tačiau buvo atremtos „Uraganais” bei „Ugniaspjaudžiais”, kuriuos Čerčilis, neužmiršdamas Baneringo perspėjimų apie tai, kas įvyko „Protėjo” pasaulyje, išsaugojo, nepasiusdamas jų į beviltiškus mūšius Prancūzijoje. Nakties sutemų gaubiamos, Karališkojo oro laivyno pajėgos ištaškė Lamanšo uostuose sutelktus įsibrovėlių laivus.

Rugsėjo mėnesį pavyko atmušti visus dieninius Luftvafės antpuolius. Užsiutęs dėl paties pirmojo sutriuškinimo, fiureris įsakė savosioms oro pajėgoms naktimis bombarduoti Londoną, ir tokie antpuoliai tęsėsi iki pat kitų metų. Nuo rugpjūčio vidurio iki spalio pabaigos antskrydžiuose dalyvavo daugiau nei septyniolika tūkstančių Luftvafės bombonešių. Vien rugsėjo mėnesį Londonas atlaikė 268 antskrydžius, blickrigas kone be paliovos tęsėsi per visus speiguotos žiemos mėnesius — dar ištisas devyniasdešimt naktų. Tačiau istorija nebepasikartojo. Šįsyk Britanija nepalūžo.

Konvojus, gabenantis didžiąją vertingųjų tankų dalį, buvo pasiųstas į Egiptą paremti generolą Vavelį, o metų gale italai buvo atmušti, jiems teko paknopstomis trauktis per Libijos teritoriją.

„Protėjo” pasaulyje Halifaksui teko pasirašyti besąlygišką Britanijos kapituliaciją 1941-ųjų sausio pirmąją. Tačiau šįsyk anglai pasitiko visai kitokius Naujuosius metus — nors išvargę ir nukamuoti, tačiau jie vis dar tebeturėjo ateitį.

Kadangi pagrindinis „Siuzereno” tikslas buvo eliminuoti sovietus, tad 1939-ųjų rusų-vokiečių paktą buvo galima laikyti ne kuo kitu, kaip tik laikinomis paliaubomis, galiojančiomis tol, kol Hitleris pasirengs pulti. „Protėjo” pasaulyje antpuolis prasidėjo 1941-ųjų gegužy. Įvairiais diplomatiniais bei kitokiais kanalais Čerčilis ir Ruzveltas bandė perspėti Staliną dėl to, ko jiems leido tikėtis slaptoji jų turima informacija. Tačiau Stalinui — bent jau išoriškai — tai nepadarė jokio įspūdžio. Balandžio ir gegužės mėnesiais Hitleris sustiprino pietinį savo sparną prarydamas Jugoslaviją bei Balkanus ir sutriuškindamas paskubomis suformuotas Britanijos pajėgas, kurios buvo pasiųstos ginti Graikijos, be to, antpuoliu iš oro užgrobdamas Kretą.

O paskui, birželio dvidešimt antrąją, trys vokiečių armijos daliniai, susidedantys iš 3 000 000 žmonių, 7 100 kulkosvaidžių ir 3 300 tankų, siūbtelėjo į rytus, šitaip akivaizdžiai pademonstruodami, ko verti totalitarinių valstybių geri kaimyniniai santykiai. Tiktai artėjanti žiema sustabdė juos prie pat Maskvos bei Kryme. Tokiu būdu iš visų pusių apsiausta Britanija įsigijo kovojančią sąjungininkę — be jokios abejonės, tai buvo gan keista sugulovė tokios padėties ir tokių pažiūrų žmogui kaip Čerčilis — ir vis dėlto tai buvo sąjungininkė. Daugiau kaip metus visiškai vieni priešinęsi Hitleriui, anglai galų gale įgijo kažką, ant ko bent jau galėjo neurgzti.

— Tačiau tam tikra prasme tai buvo užvis niūriausia naujiena, — pasakė Selbis Šolderiui dundančiame į šiaurę traukinyje.

— Mes pamanėme, kad tai reiškia, jog Hitleris vis dėlto gaus atominę bombą, taigi, „Ampersando” grupei nepavyko. Kaip tik tada anglai nusprendė savo atomo branduolio skilimo tyrinėjimus sujungti su analogiškais Amerikoje vykdomais darbais, ir aš pats vėl persikėliau čia. Ruzveltas liepė visiems liautis krapščiusis su tais vartais ir kibti kaip įmanoma skubiau sukurti bombą.

Tačiau užvis didžiausias siurprizas laukė Ramiajame vandenyne.

„Protėjo” Visatoje „Siuzereno” agentai užmezgė ryšius su kai kuriais japonų kariniais elementais, kuriems galų gale pavyko grąžinti į valdžią ankstesnįjį karo ministrą Todzo. Taigi, japonai irgi įdėjo savo indėlį į bendrą reikalą, 1941-ųjų rugsėjo mėnesį užpuldami sovietus iš rytų, iš Mandžiūrijos — po vokiečių antpuolio vakarų pusėje buvo praėję vos keli mėnesiai. Tuo pat metu japonų jūros pajėgos išsilaipino Malajų salyne bei Rytų Indijoje, šitaip pradėdami įgyvendinti savo pianus rytinėse Anglijos bei Olandijos kolonijose.

Gruodžio pradžioje buvo gauti žvalgybos pranešimai, kad japonų kariniai laivai jau išplaukė iš savo bazių Kinijoje ir Indokinijoje. Gruodžio šeštąją, kai rusai metė pagrindines gynybines pajėgas į penkių šimtų mylių ilgio fronto ruožą priešais Maskvą, surizikavę atitraukti jas iš Sibiro, artimiausiųjų Čerčiliui bei Ruzveltui karininkų grupės nė kiek neabejojo, kad japonų antpuolio iš Mandžiūrijos galima laukti bet kurią akimirką.

Paskui, gruodžio septintąją, amerikiečių dešifruotojai Vašingtone perėmė slaptą, Japonijos ambasadai skirtą pranešimą, kuriuo buvo įsakoma nutraukti diplomatinius santykius. Ambasadai buvo liepta perduoti šią žinią užsienio reikalų ministerijai 13:00 valandą. Amerikiečiai gerokai suglumo. Kodėl gi pranešime kalbama apie diplomatinių santykių su JAV nutraukimą, kai tuo tarpu Japonija rengiasi pulti SSSR? Ruzveltas dar nežinojo to, ką Čerčilis jau buvo patyręs tada, kai kapituliavo Prancūzija, o būtent: iš kitos visatos gauta išankstinė informacija apie būsimus įvykius, tiesą sakant, yra lazda su dviem galais. Taigi, Amerika liko palaimingai snausti toliau.

Tačiau Japonijos ambasadai nebuvo ypač aiškiai pabrėžta, kad pranešimas itin skubus, jo dekodavimas vyko gan tingiai, ir apie terminą diplomatai sužinojo dargi vėliau nei amerikiečių darbuotojai perkando šifrą. Buvo sekmadienis, ir dėl to uždelsta buvo dar labiau, kol galų gale buvo paskirtas susitikimas su JAV užsienio reikalų ministru Kordeliu Hulu. Šis susitikimas įvyko ir dokumentas ministrui buvo perduotas ne 13:00, kaip kad buvo reikalaujama, o tik 14 valandą 30 minučių.

13:00 Vašingtone kaip tik atitiko aušrą Havajuose. Taigi, kai pareiškimas galų gale buvo perduotas, Hulas jau buvo gavęs pirmąsias žinias iš Perl Harboro.

Tačiau jau buvo per vėlu. Japonija apsiriko, pasirinkdama šuolio kryptį!

Vis dėlto visa tai vyko metais anksčiau nei „Protėjo” grupė parsirado iš 2025-ųjų, o 1942-ieji buvo lūžio metai. Koralų jūroje įvyko aršios grumtynės, ir jų metu amerikiečiai sustabdė japonus Ramiajame vandenyne. Jūrų pėstininkai išsilaipino Gva-dalkanale. Šiaurės Afrikoje Montgomerio vadovaujama anglų armija sulaikė Romelį ties EI Alameinu, o paskui perėjo į puolimą, tuo tarpu vakaruose amerikiečiai išsilaipino Maroke ir Alžyre. Rusai sutriuškino fon Pauliusą ties Stalingradu. Karališkojo oro laivyno bombonešiai pradėjo reidus į Vokietiją, iš Anglijos pradėjo kilti pirmosios „Skraidančios tvirtovės” bei „Liberat oriai”.

O gruodžio antrąją Vinsleidas, Gordonas Selbis ir Kurtas Šolderis, drauge su grupe mokslininkų bei karininkų, perpildytame Čikagos universiteto kieme įsitempę stebėjo, kaip Fermis ir jo kolegos lėtai ištraukia neutronų absorbcijos strypelius iš krūvos, kurią sudarė 350 tonų grafito, 5 tonos urano ir 36 tonos urano oksido. Visas šis mišinys buvo suspaustas į plokščią sferą, jos skersmuo siekė dvidešimt šešias pėdas. Šis projektas turėjo būti vykdomas specialiame pastate Argonų miške už dvidešimties mylių nuo Čikagos, tačiau jį buvo pavėluota užbaigti, taigi, eksperimentas persikėlė po Stag Fildo stadiono tribūna. Universiteto prezidentas ar globėjai apie tai nebuvo informuoti.

Prietaisai parodė, kad neutronai dauginasi faktoriumi 1 006 — pirmasis pasaulyje branduolinis reaktorius pradėjo veikti. Paskui strypeliai buvo sukišti atgal, ir skilimo procesas kaipmat sustojo. Reakcija buvo kontroliuojama.

Daktaras Komptonas paskambino Džeimsui B. Konantui, Šiaurės Dakotos Raudonojo Kryžiaus pirmininkui Harvarde.

— Džimai, manau, tau bus įdomu sužinoti, kad mūsiškis italų navigatorius nusileido naujajame pasaulyje. Čiabuviai pasirodė besą draugiški.

Karo svarstyklių lėkštės sparčiai krypo į kitą pusę.