Operacija „Protėjas” 2

35 skyrius

Durys nuslydo į šalis, ir priešais atsivėrė skaisčiai apšviestas prieškambaris. Abiejose pusėse iš jo vedė nedidelės durelės, dar vienerios, didesnės durys buvo tolimajame prieškambario gale. Gana aukštai, dviejų sienų įrėmintame kampe buvo įtaisyta įstiklinta galerija, iš jos iki pat grindų vedė laiptai su turėklais. Jais paskubomis jau lipo žemyn aukštas lieso veido, praretėjusiais plaukais žmogus, užsiželdinęs nedidelę barzdelę, paskui jį lipo dar vienas vyras ir moteris. Pirmasis vyriškis ant švarko ir šviesiai žydrų marškinių prasegtu kaklu vilkėjo baltą chalatą. Žmogus atrodė gerokai susijaudinęs. Kai visas trejetas pasiekė grindis, atsivėrė vienos šoninių durelių, ir vidun siūbtelėjo būrelis žmonių, visi jie kažką šūkavo, gyvai gestikuoliuodami rankomis.

Mintys Kurto Šolderio galvoje virte virė, jis iš paskutiniųjų stengėsi kuo greičiau suvokti situaciją. Čionai juk buvo antrasis galas Hitlerio ryšio su tuo pasauliu, kuris ir sumanė totalitarinės valstybės projektą bei padėjo jį įgyvendinti. Kaip tik iš čia išvyko „Siuzereno” agentai, kurie 1925-aisiais ir užmezgė ryšius su visiškai diskredituotos nacistų partijos vadais.

Perkėlimo veiksmų sinchronizavimas tiek atvykstant į „Vargonus”, tiek ir išvykstant iš jų, visada būdavo lemiamai svarbus — tai Šolderis puikiai prisiminė iš tų laikų, kai dar dirbo čia, dabar jau prieš trisdešimt ketverius metus pagal keistą jo paties gyvenimo trukmę. Kada išvykstantieji atsilikdavo nuo numatyto grafiko vos keletą sekundžių, programos vadovai įpuldavo į tikrą isteriją — matyt, tuo ir buvo galima paaiškinti tą sumaištį, kilusią prieškambarin susirinkusiųjų tarpe. Tiesa, Šolderis niekada tikrai nežinojo, kodėl šitai taip svarbu, tačiau dabar skubiai sumetė, jog kaip tik šia aplinkybe galima pasinaudoti, norint jei ir ne išsisukti iš padėties, tai bent jau išvengti visiškos katastrofos.

Jis paskubomis burbtelėjo kitiems:

— Jeigu įmanoma, pabandykime atsiskirti, laikinai. Jeigu visi būsime nutverti ir uždaryti — niekad iš čia nebeišsikrapštysime. Man reikia diversijos, kai tik atsidursime tarp jų. Jie pripratę prie nacių, taigi, juos nesunku sugluminti. Siautėkite, sukeikite kuo daugiau triukšmo.

Aukštasis barzdotas vyras žengė tarpdurin, it paklaikęs mosuodamas rankomis.

— Nagi, eikit šen! Nešdinkitės iš šliuzo! Kas jūs tokie? Iš kur…

— Mes? — irzliu karktelėjimu pertraukė jį Šolderis, ir juodu su Vinsleidu ryžtingai patraukė durų link. Jiems už nugarų pulkininkas Adamsonas dvejojo vos sekundės dalelytę — Ana Charkiovič alkūne vožtelėjo jam į šonkaulius, ir jis nedelsdamas nusekė iš paskos. — Kas mes esame? Tai mes turėtume klausti, kas esate jūs, jeigu jau mūsų nepažįstate! Ir tai vadinasi šiltas priėmimas?

Liesaveidis žmogus net atšlijo.

— Aš nesuprantu… Turėtų būti…

— Kur prasmego Herr Oberkeltneris? — vokiškai suriaumojo Vinsleidas. — Mums buvo pažadėta, kas jis mūsų lauks! O čia jo nėra! Nematau ir Fraiderhauso. Tai nepakenčiama! Palaukite, kas nors turės už tai sumokėti!

Ketvertas atvykėlių žengė į prieškambarį, kur tučtuojau užvirė tikras chaosas, mat laiptais ir pro antrąsias šonines duris čia apsireiškė dar keletas žmonių. Barzdočius atsigręžė į antrąjį vyrą, kuris_? iš pažiūros visiškai suglumęs, paskubomis sklaidė aplanke kažkokius popierius.

— Kas atsitiko? — paklausė liesasis. — Kur sąrašas su jų vardais?

— Atleiskite, direktoriau Kalebai… Bet aš niekur jų nerandu. Panašu, kad…

— Nagi patraukite juos iš kelio! — užriko dar kažkas. — TG297 jau ir taip vėluoja ištisas devynias sekundes! Matersai, tučtuojau pranešk operatoriams. Tegul nedelsdami koncentruoja spindulį.

— Bandau, bet kanalas užimtas!

Iš visų pusių sklido sujaudintų balsų šurmulys.

— Velniai parautų, pasinaudok ypatinguoju kodu!

— Bet kas gi šitie žmonės?

— O Viešpatie… Juk mes nieko kito ir neveikiame, kaip bandome tai išsiaiškinti!

— Nagi, jeigu jau jie čia, vadinasi, jie turėjo atvykti. Matyt, kažkur sutriko grafikas.

— Sakau tau, tai visiškai neįmanoma!

— Ir kas čia per organizacija? — iš visų plaučių užbaubė Vinsleidas. — Kur tasai pusprotis, kuris čia vadovauja?

Atsidarė kitos šoninės durelės, ir vidun įėjo naujas būrelis žmonių. Vis dėlto atrodė, kad sumaištis prieškambaryje jų visiškai nedomina. Du ginkluoti vyrai, dėvį baltas kepuraites ir tamsiai pilkas, atlasinės medžiagos uniformas, prasiskynė kelią link atvirų durų, pro kurias ką tik buvo išėjęs Vinsleidas su draugais. Paskui dar keli vyrai baitais chalatais ir dar keli, apsirengę visiškai nematytu stiliumi, vis ragindami atlydėjo nedidelę grupelę žmonių, apsirengusių puikiai pažįstamais ketvirtojo dešimtmečio stiliaus drabužiais — matyt, ši grupelė turėjo tučtuojau išvykti. Tuo momentu žmogui, vardu Kalebas, kaip tik pavyko šiaip ne taip pro laisvas šonines duris išgrūsti visus kitus iš prieškambario lauk.

Artimasis galas erdvės, kur jie dabar atsidūrė, buvo visas baltas ir panėšėjo į kažkokį priimamąjį. Grindys čia buvo užtiestos minkštu kilimu, nedidelėmis grupelėmis stovėjo kėdės bei žemi staliukai, palei vieną sieną driekėsi baras. Kitoje pusėje prie sienos buvo išrikiuota keletas kėdžių, atgręžtų į kažkokius vaizdo ekranus, kurie iš pažiūros priminė darbinius kompiuterių terminalus. Kiek tolėliau atvira pertvara sudėta iš lentynų ir nukabinėta spalvotais piešiniais užstojo užpakalinę patalpos dalį, kur veikiausiai buvo patalpinti visokie mechanizmai. Ten matėsi daugybė sienose sumontuotų pultų bei elektronikos sekcijų. O tolimiausioji cilindrą perpus skiriančių grindų dalis sudarė kažką panašaus į išsikišusią nišą su langu, išeinančiu į erdvią apatiniąją dalį, kur buvo dar daugiau visokiausių mechanizmų ir virte virė darbas.

Vis dar mojuodamas rankomis ir visa gerkle protestuodamas Vinsleidas drauge su Ana nužingsniavo į patalpos vidurį. Adamsonas krustelėjo sekti jiems iš paskos, tačiau Šolderis spėjo nutverti jį už rankovės. Vinsleidas ir Ana atsidūrė visų dėmesio centre, žmonės glaudžiu būriu susispietė aplink juos. Šolderis stumtelėjo Adamsoną link durų, esančių viename baro gale.

— Gal malonėtumėte nusiraminti ir prisistatyti, — galų gale, netekdamas kantrybės dėl nesiliaujančių Vinsleido tiradų užbaubė Kalebas, perrėkdamas minios triukšmą. — Jei ir toliau plyšosite, šitaip mes nieko neišspręsime.

— Kas gi tu toks, kad drįsti šitaip su manim kalbėti? — užriko Vinsleidas.

— Mano pavardė Kalebas, esu atsakingas už sekciją F-1, Transfero operacijų kontrolierius. Aš…

— Tu juo tikrai nebebūsi, ir netgi labai greitai! Aš noriu tučtuojau pasikalbėti su vyriausiuoju kontrolės viršininku!

— Jūs peržengiate visas ribas! Aš…

— Aš reikalauju!

Vinsleidas nudrožė prie vieno terminalų ir pasilenkęs ėmė belsti kažką klaviatūroje. Ekranas akimoju žybtelėjo, ir visi, kas gyvas, neatsispyrė pagundai nukreipti dėmesį į jį, kad nepražiopsotų, kas jame pasirodys.

— Dabar! — sušnypštė Šolderis ir išstūmė Adamsoną pro čia pat esančias duris.

Jie pateko į nedidelį kambarėlį, kur buvo kriauklė su vandens čiaupu, šaldytuvas, keletas kavos aparatų bei maisto spintelių ir stirta kažkokių dėžių. Priešingame kambarėlio gale buvo dar vienerios durys. Šolderis mostelėjo Adamsonui sprukti pro jas. Dabar jie pateko į trijų trumpų koridoriukų plikomis betono sienomis susikirtimo vietą. Iš čia aukštyn ir žemyn vedė geležiniai laiptai, visuose koridoriuose bolavo durys, o vos už poros žingsnių buvo liftas. Vis dėlto jie dar buvo pernelyg arti pavojaus, kad galėtų rizikuoti lūkuriuodami. Šolderis protekine nuskubėjo vienu aukštu žemiau ir ten nuspaudė lifto iškvietimo mygtuką.

Liftas buvo sukonstruotas taip, kad kabinoje buvo įtaisytos dvejos, į skirtingas puses vedančios durys — Adamsonas jau pradėjo susigaudyti, kad Šolderis, matyt, žinojo tai iš anksto. Juodu įžengė į liftą, tačiau, užuot nuspaudęs kokio nors aukšto mygtuką, Šolderis atidarė antrąsias duris ir išsmuko į priešingą pusę. Paskui, kai durys jau buvo beužsiveriančios, jis mikliai kyštelėjo ranką vidun ir pasiuntė liftą aukštyn. Tą pat akimirksnį virš galvų pasigirdo atsilapojančių durų trenksmas bei įsikarščiavusių balsų šūksniai. Šolderis ir Adamsonas skubiai pasišalino, keliskart pasukę į kitas koridoriaus atšakas, galų gale jie pasiekė dar vieną liftą ir šįsyk nusileido žemyn.

— Iš tiesų sielotis juk reiktų man, Kitai, — pasakė Šolderis, žvilgtelėjęs Adamsonui į veidą, kai lifto kabina trūktelėjo žemyn. — Juk dabar aš visiškai tiesiogine prasme grįžau atgal ten, iš kur išvykau.

Adamsonas iš paskutiniųjų pasistengė suimti save į rankas.

— Kai tik sugrįšime atgal, nedelsdamas parašysiu skundą, — pareiškė jis.

— Prasmė rašyti skundą gali priklausyti nuo to, kur bus ta vieta, į kurią mes sugrįšime.

— Visų pirma, žinoma, su ta sąlyga, kad mes išvis kažkur sugrįšime. — Valandėlę patylėjęs Adamsonas vėl prašneko. — Vis dėlto tenka pripažinti, kad jūs tikrai žaibiškai susiorientavote. Išties įspūdinga. Bet kurgi mes eisime toliau?

Liftas sustojo, durys atsidarė. Šolderis perspėdamas kilstelėjo ranką ir pirmiausia kyštelėjo galvą laukan apsidairyti. Paskui mostelėjo Adamsonui skubiai perbėgti laiptų aikštelę ir atidarė kažkokias duris. Patalpoje buvo tamsu nors į akį durk ir gana triukšminga, į veidus plūstelėjo gūsis šilto oro. Šolderis uždegė šviesą, ir jie išvydo kambarį, grūste prigrūstą visokiausių motorų, kompresorių, oro cirkuliacijos įrangos bei vamzdžių. Netoli durų stovėjo keletas spintelių su kibirais, šepečiais bei įvairiomis valymo priemonėmis. Netoliese stovėjo karutis, panašus į tuos, kokius naudoja kiemsargiai, o už jo — sandėliukas plieno durimis. Šolderis atidarė sandėliuką, patenkintas suniurzgė ir išsitraukė purviną darbinį chalatą.

— Kelias minutes gali ramiai pabūti čia, — pasakė jis, užsimesdamas chalatą ant kostiumo. — Aš tuoj sugrįšiu — einu paieškoti mums tinkamesnės aprangos. Mūsų drabužiai čia pernelyg krinta į akis.

— O kas paskui?

— O paskui aplankysime vieną žmogų, kuris, tikiuosi, neatsisakys mums padėti.

— Ką tokį?

— Na, tam tikra prasme tu jį jau pažįsti, — atsakė Šolderis. Jis įsimetė į karutį porą butelių valiklio bei keletą skudurėlių ir išstūmė jį į laiptų aikštelę. Mįslingai nusišypsojęs, Šolderis uždarė duris, nekreipdamas dėmesio į surauktus suglumusio Andersono antakius, ir nustūmė karutį pirmyn.

Po kelių minučių Šolderis pasiekė apatiniuose aukštuose įsikūrusį metalo bei mechanizmų surinkimo kompleksą ir įėjo į persirengimo kambarį šalia čia pat esančių prausyklų bei dušų. Du vyrai šnekučiuodamiesi stoviniavo prie darbuotojų rūbų spintelių, ir Šolderis patalpos gilumoje ėmė krapštytis su skudurėliu bei valiklio buteliu. Galų gale sulaukė, kol vyrai įeis į dušą. Tada paskubomis patikrino spinteles ir patenkintas įsitikino, kad dauguma jų neužrakintos. Netrukus jis prisirinko visą glėbį drabužių, kurie iš pažiūros atitiko jo paties ir Adamsono dydžius, kai kuriuos tyčia pasirinko laisvus ir apdribusius tam atvejui, jei būtų apsirikęs numatydamas dydį. Šolderis sukrovė rūbus į karutį, susukęs porą baltų darbinių chalatų apkamšė jais savo krovinį ir po kelių akimirkų jau skubinosi atgal pas Adamsoną.

Tylėdami jie paskubomis persirengė ankštame, mechanizmų prigrūstame kambaryje ir pagaliau išėjo į koridorių kaip visai pakenčiamos teisėtų „Vargonų” darbuotojų kopijos. Tiesa, Šolderis tikėjosi, kad niekam neateis į galvą itin atidžiai apžiūrinėti fotografijų ant ženklelių, prisegtų prie darbinių chalatų. Jie vėl išsikvietė liftą ir Šolderis nuspaudė vieno viršutiniųjų aukštų mygtuką. Kai tik kabina pajudėjo, atgijo lubose virš galvos įtaisytos grotelės.

— Dėmesio. Dėmesio. Į apsaugos Zoną prasiskverbė nenustatyti asmenys. Visi personalo nariai privalo tučtuojau sugrįžti į savo darbo vietas saugumo patikrinimui. Visi personalo nariai tučtuojau grįžta į savo darbo vietas. Kartoju…

— Suspėjome pačiu laiku, — suniurnėjo Šolderis. — Tai reiškia, kad po kelių minučių bus atkirstas bet koks ryšys tarp aukštų.

Liftas sustojo, ir jie išėjo į erdvią, kilimu išklotą salę, kurioje vazose vešėjo augalai, o sienos buvo nudažytos pastelinėmis spalvomis. Iš čia į visas puses vedė koridoriai, kuriais kone protekine zujo darbuotojai. Greta beveik tuo pat metu sustojo antrasis liftas, iš jo išlipo dar keletas žmonių.

— Gal numanote, kas gi čia dedasi? — paklausė vienas jų.

— Nė nenutuokiu, — irzliai atsakė Šolderis. — Ką gi visa tai reiškia? Tikriausiai vėl bus koks nors mokomasis pavojus — ir tiek.

— Kaip visada! Regis, Saugumo tarnybos neturi daugiau ką veikti kaip tik vaikyti mus į visas puses.

Į salę plūstelėjo dar vienas būrys pilkomis uniformomis vilkinčių sargybinių, jie išsiskirstė ir užėmė savo pozicijas greta liftų.

— Paskubėkite! — riktelėjo vienas jų Šolderiui ir Adamsonui.

— Juk girdėjote pranešimą!

Šolderis linktelėjo ir spėriai nužingsniavo koridoriumi; Adamsonas vilkosi greta iš paskutiniųjų stengdamasis apsimesti, kad nutuokia, kur einąs. Jie praėjo keletą plokštėmis apkaltų durų ir atsidūrė erdviame plote, pristatytame laboratorinių stovų, metalu bei stiklu tviskančios įrangos eksperimentams, stalų ir kompiuterių. Patalpos pakraščiuose buvo įrengti pertvaromis atitverti kabinetai. Nė akimirkos nesudvejojęs Šolderis nužingsniavo per pečių aukštį siekiančių ekranų bei stiklinių sienų labirintą, kol pagaliau pasiekė vieną kampinių kabinetų. Nė nesulėtinęs žingsnio jis įpuolė vidun, tuo pačiu mostelėdamas Adamsonui uždaryti paskui save duris.

Kambaryje prie galinės sienos stovėjo du vienas į kitą atgręžti stalai. Už vieno jų sėdėjęs žmogus krūptelėjęs kilstelėjo galvą.

— Velniai griebtų, kas gi čia…

Antrasis žmogus stovėjo stačias — jis kaip tik ketino kažką padėti į spintelės, esančios už antrojo stalo, stalčių. Jis žaibiškai atsigręžė.

— Kas jūs tokie? — pasipiktinęs paklausė jis. — Bene negirdėjote — paskelbtas pavojus. Čionai jūsų tikrai neturėtų būti. Iš kokio jūs skyriaus?

Šolderis padrąsinančiai nusišypsojo.

— Nereikia taip smarkiai pulti, bičiuli, — pasakė jis. — Tau derėtų reaguoti kur kas ramiau — štai taip, kaip, pavyzdžiui, Edis.

Už stalo sėdintis žmogus suraukė antakius. Jis buvo jau įpusėjęs penktąją dešimtį, atviro apskrito veido, didelėmis bespalvėmis akimis ir nublukusiais plaukais. Ekrane priešais jį driekėsi matematinių simbolių eilės.

— Iš kur jūs žinote mano vardą? — įtariai paklausė jis. — Aš jūsų nepažįstu.

— Tikrai? — kone linksmai paklausė Šolderis.

Edis akimirką įdėmiai žvelgė į jį, bet paskui papurtė galvą.

— Tikrai.

Šolderis atsigręžė į jaunesnįjį vyrą, kuris vis dar tebestovėjo. Jis vilkėjo baltą megztinį ir mūvėjo tamsiomis kelnėmis. Išraiškingas jo veidas buvo griežtų aštrių bruožų, tiesūs plaukai vešlūs ir juodi, plonos lūpos ir smakras bylojo apie atkaklų charakterį — iš pirmo žvilgsnio galėjai įspėti šį žmogų esant vokietį.

— Kai tau buvo septyniolika, tu slidinėjai Dente Blanše ir ten patyrei nelaimingą atsitikimą, kuris paliko tau prisiminimą — ryškų randą kairiojoje rankoje kiek žemiau peties. — Šolderis dirstelėjo į Edį. — Ar žinojai apie tai?

— Ne, nežinojau, — Edis, regis, gerokai suglumo. — Bet kodėl gi jūs klausiate? Ką visa tai turi bendro su…

Šolderis vėl įsmeigė žvilgsnį į jaunesnįjį vyrą.

— Nagi, atsiraitok rankovę ir parodyk ranką.

— Kodėl turėčiau tai daryti? Visų pirma norėčiau sužinoti, kokio velnio…

— Na, prašau.

Vis dėlto tai buvo ne prašymas, o įsakymas. Akimirksnį žmogus dar dvejojo, bet paskui atsismaukė megztinio rankovę ir parodė L formos randą.

— Patenkintas? O dabar gal būsite toks malonus ir paaiškinsite?

Užuot atsakęs Šolderis atsismaukė darbinio chalato rankovę, atsisegė marškinių rankogalį ir atsiraitojo rankovę. Jo ranką ženklino lygiai toks pat randas, tiesa, gerokai nublukęs per trisdešimt ketverius gyvenimo metus, bet vis dar pakankamai ryškus.

— Matai, aš irgi esu Kurtas Šolderis, — paaiškino Šolderis. — O čia buvo mano kabinetas tuo metu, kai dar dirbau pas tave, Edi — na, bent jau pas kitą tavo versiją. Taip, turiu prisipažinti, kad visą šitą triukšmą dabar sukėlėme būtent mes. Ir mums reikia jūsų pagalbos — kad paslėptumėte mus tol, kol pasibaigs patikrinimas. Paskui pasišnekėsime. — Jis vėl pažvelgė į išsižiojusią kopiją to žmogaus, kuriuo kadaise buvo jis pats. — Esu tikras, tu neatsisakysi padėti, Kurtai. Juk iš tiesų aš esu tas pats tu. O tu juk neleisi sau pačiam pakliūti į rimtą bėdą, tiesa?