Operacija „Protėjas” 2

43 skyrius

Feračinis žingsniavo betonuotu taku vedančiu tarp kažkokių alyva vėsinamų transformatorių, stūksančių už vielinės tvoros vienoje pusėje, ir vamzdžių raizgyno, vedančio iš perdirbimo cisternos kitoje. Pagaliau jis pasiekė konvejerį, nuo kurio buvo pakraunami nitratų vagonėliai su apverčiamais kėbulais. Čia jis pasuko į dešinę, pasiekė tiltą virš susikryžiuojančių geležinkelio bėgių ir nužingsniavo palei ilgą, juodai dažytą, skarda apkaltą pašiūrę. Visa buvo lygiai taip, kaip ir tame modelyje, kurį Feračinis išstudijavo dar Londone.

Užnugaryje pasigirdo prislopintas cyptelėjimas, ir po akimirkos Feračinį prisivijo Kesidis, jis nusiropštė nuo savo tratančio dviračio ir ėmė žingsniuoti greta.

— Jokių problemų, — ištarė Kesidis.

— Žinau. Mes įvažiavome bevek drauge su tavim. Gal kur nors matei Floidą ir Edą?

— Pakeliui mane pralenkė autobusas, bet nežinau, ar tikrai tas.

— Netrukus sužinosime.

— O kur Gustavas?

— Nuvažiavo pastatyti mašinos. Bus čia po kokios minutės.

Jie apsuko vieną galą pastato, kuriame buvo sumontuoti triukšmingi akmens druskos trupinimo mechanizmai, ir patraukė pirmyn siauru keliuku, kurio grindinyje buvo įmūryti geležinkelio bėgiai. Kairėje driekėsi dalis atliekų perdirbimo kombinato, kur link jie kaip tik ir suko: čia grūdosi visas miškas plieninių atramų bei vamzdžių, virš kurių stūksojo dengti plieno rezervuarai, už jų dunksojo du dar didesni ir aukštesni rezervuarai. Tesiog priešais, prie pat vienaaukštės siurblinės, į kairę nuo kelio atsišakojo trumpas takas.

Feračinis ir Kesidis pasuko į taką — buvo sutarta, kad Erichas čionai paliks sunkvežimį. Tačiau jo nesimatė nė pėdsako.

Kesidis atrėmė dviratį į sieną, ir juodu, paspartinę žingsnį, nudrožė pro siurblinę iki tako galo, kuris baigėsi atramine siena tarp dar dviejų, horizontalių sandėliavimo rezervuarų. Kairėje pusėje, tarp betono blokų, kurie buvo virš galvos kyšančių sijų atramos, ir juos prilaikančių sienų žemyn vedė trumpas laiptelių su turėklais maršas. Laiptelių apačioje dunksojo žemas mūrinis šešiakampis pastatas, kaip tik ir slepiantis angą į pačią atliekų šachtą. Virš jo, už bakų, vamzdžių bei metalo karkasų tankumyno, dunksojo užpakalinė atliekų perdirbimo pastato siena, iš kurios stačiu kampu vedė keletas masyvių vamzdžių, pradingstančių mūrinio šešiakampio stoge.

Pats šešiakampis buvo pusiau nugrimzdęs žemėje, gal aštuonių pėdų aukščio ir kokių dvidešimties pėdų skersmens, aplink visą jį driekėsi siaura tranšėja, kurios kraštas buvo sutvirtintas betonine siena. Lemsonas ir Peinas jau laukė čia, susigūžę transėjoje laiptelių papėdėje, kaip tik priešais šešiakampio sienoje įtaisytą trijų pėdų skersmens plieninį liuką.

— Mes jau patikrinome, — atsakė Lemsonas, nors Feračinis dar net nesuspėjo paklausti. — Sunkvežimio čia niekur nėra.

Vos keletą akimirkų Feračinio protas stačiai atsisakė tuo tikėti. Jis užsimerkė ir giliai iškvėpė, jausdamas apninkančią neviltį. Tik ne dabar, širdies gilumoje patyliukais ėmė melsti jis, na prašau, tik ne dabar. Neleisk, kad visa nueitų šuniui ant uodegos dabar, po viso šito. Jis porą kartų smarkiai krestelėjo galvą, kad praskaidrėtų protas, ir apsidairė, norėdamas įvertinti aplinką.

Šešiakampis pastatas dunksojo žemoje vietoje, virš jo raizgėsi tanki sijų, vamzdžių bei bakų užuolaida. Tranšėjos kraštus sutvirtinanti siena bei betono blokai kiek aukščiau sudarė išties puikią priedangą, be to, ši gamyklos dalis tikrai nebuvo pati judriausia visame komplekse. Taigi, realus pavojus, kad juos tučtuojau kas nors pastebės, buvo visai nedidelis. Kita vertus, takas, kuriuo jie čia atkako, buvo aklikelis, jeigu juos kas nors užtiktų, jiems nebūtų kur trauktis.

— Čionai mes kuo gražiausiai galime įkliūti į spąstus, — pasakė Kesidis, tarytum perskaitęs jo mintį. — O be kita ko dar ir esame visiškai beginkliai. — Tai buvo tiesa: ginklus irgi turėjo atgabenti sunkvežimis.

Tačiau įrankių dėžę Lemsonas atsinešė su savimi.

— Ar apžiūrėjai tą dangtį? — paklausė jo Feračinis, rodydamas plieninį liuką.

Lemsonas linktelėjo.

— Jokių problemų, galiu kaipmat jį nuimti.

— Ką gi, tuomet taip ir padaryk, pasižiūrėsime, kas ten viduj, — pasakė Feračinis. — O sunkvežimiui tokiu būdu duosime dar keletą minučių. Kesidi, tu tuo tarpu palypėk tais laipteliais ir nenuleisk akių nuo tako.

Lemsonas linktelėjo ir kibo į liuką, Kesidis palypėjo laipteliais aukštyn. Feračinis įsmeigė akis į virš galvos dunksančius bakus bei plieno konstrukcijas. Iš kitapus tako esančios siurblinės sklido nenutrūkstantis išmetamųjų vamzdžių riaumojimas, iš viršuje dunksančio atliekų perdirbimo pastato sienoje aukštai įtaisytos angos šnypšdamas veržėsi garas. Kažkur tolėliau, komplekso gilumoje, pasigirdo garvežio švilpukas. Feračinis dabar te troško vieno vienintelio dalyko — laiko pagalvoti.

Atliekų šalinimo šachta, dešimties pėdų skersmens, kaip ir įprasta kalnakasybos šachtoms, buvo uždengta cilindro formos plieno kamera, į kurią iš viršaus ir vedė atliekų šalinimo vamzdžiai. Kamera buvo pritvirtinta jos šone įtaisytomis dujoms nepralaidžiomis plokštėmis — kaip tik pro jas „Ampersando” grupė ir ketino patekti vidun. Mūrinis šešiakampis iš tiesų buvo išorinė apsauginė kamera, pridengianti viduje esančią plieninę. Tokiu būdu bent du apsauginiai sluoksniai neleido nuodingoms dujoms prasiveržti išorėn, o remonto darbų ar patikrinimo atveju buvo dirbama vienu metu atidarius tik vieną šių barjerų.

— Gali būti, kad įmanomas dar vienas būdas nusileisti žemyn ir apsieiti be skafandrų, — pratarė Edas Peinas, padavinėdamas Lemsonui įrankius.

— Koks? — paklausė Feračinis.

— Kaip tik apie tai ir mąsčiau, stumdamas laiką toje daržinėje… tiesiog dėl visa ko, jeigu atsitiktų blogiausia, — išsitiesdamas atsakė Peinas. — Toji šachtą pridengianti kamera čia viduje stačiai turi turėti sienose įmontuotus standartinio modelio vožtuvus, o taip pat ir uždengtus liukus — juk protarpiais neišvengiamai reikia patikrinti šachtoje susikaupusio dujų mišinio sudėtį. Taigi, o toliau — šiame komplekse juk gąminama karinė amunicija, tiesa? Taigi. O gaminant bombas bei sviedinius paprastai naudojami milžiniški pneumatiniai presai — tokiu būdu nuliejami reikalingos formos užtaisai. Kitais žodžiais tariant, tokiose vietose, kaip ši, būtinai turi būti aukšto slėgio oro tiekimas.

Feračinis linktelėjo, tuo pat metu nesąmoningai dairydamasis aplinkui, ar kas nesiartina.

— Na — ir..?

— Jeigu mes sugebėtume kažkaip nukreipti vieną tokių suslėgto oro linijų į kurį nors vidinės kameros vožtuvą, tokiu būdu gerokai padidėtų ir dujų, susikaupusių šachtoje virš skysčio, slėgis. Dujos neišvengiamai imtų stumti skystį žemyn. Galbūt mums pavyktų nuleisti skysčio lygį tiek, kad išnirtų ir anga į tą vamzdį, kuris įstrižai veda tiesiog į „Plaktuką”. Jei visa tai pavyktų, mes, ko gero, galėtume virvėmis nusileisti šachta žemyn ir įsigauti į tą vamzdį nė kojų nesušlapę.

— Bet tai ilgokai užtruktų, tiesa? — paklausė Feračinis.

Peinas gūžtelėjo pečiais.

— Matyt, taip. Bet tai, ko gero, vienintelė mums dar likusi išeitis.

Feračinis skubiai apsvarstė pasiūlymą. Šiaip ar taip, tai buvo bent kažkas pozityvaus, ko būtų galima imtis tuo atveju, jei sunkvežimis vis dėlto nepasirodys. Be to, kaip kad Edas ir sakė, daugiau ir nebuvo kas bedarą.

— Kaip manai, kiek tai užtruks? — paklausė jis.

— Aš nežinau. Priklauso nuo to, kaip giliai po skysčio paviršiumi yra vamzdžio anga, kokį slėgį mums pavyks išgauti — ir panašių dalykų. Jei būtų įmanoma atidaryti vidinę kamerą ir nuleisti vidun zondą, o patiems čia pat nenusinuodyti, aš galėčiau atlikti bent apytikslius apskaičiavimus.

— Dangtis nuimtas, — pranešė Lemsonas. Jis nukėlė plieninę plokštę, atidengdamas angą į išorinę kamerą, ir atrėmė ją į sieną.

— Pasižiūrėk, kas ten viduj, — ištarė Feračinis.

Lemsonas linktelėjo, iš įrankių dėžės pasiėmė žibintuvėlį ir įsiropštė pro atvirą liuką vidun. Feračinis vėl pažvelgė į Peiną.

— Gustavas kažką dirba su priemonėmis, skirtomis gaisrams gesinti. Galbūt jis sugebėtų aprūpinti mus respiratoriais ar kuo nors panašiu? — Jis dirstelėjo į laikrodį. — Bet kurgi velniai nešioja tą Gustavą? Jis jau seniai turėtų būti čia.

Peinas kaipmat atgijo.

— O taip pat mums reikės virvių, ginklų, sprogmenų, termito išsprogdinti tą dangtį vamzdžio viršuje…

— Palauk, Edai, po vieną dalyką vienu metu, — Feračinis dar sykį pakartojo visa, kas buvo pasakyta iki šiol. — Bet ar pavyks? Jei mes padidinsime slėgį šachtoje ir nustumsime skystį žemyn, ar slūgdamas jis neužlies mums reikalingo vamzdžio? Ar neatsitiks taip, kad skystis ir liks jame, užblokuodamas mums kelią viršun?

— Taip ir atsitiks, — atsakė Peinas, — bet tik tol, kol bus apsemta vamzdžio anga. Kai skysčio lygis nukris žemiau jos, skystis iš vamzdžio vėl ištekės, panašiai kaip vanduo iš pasvirusio butelio. Oro pūslelės kils iki pat viršaus ir subalansuos slėgį.

— Ar esi tikras?

— Juk tai mano sritis, Hari.

Feračinis linktelėjo ir buvo dar kažką besakąs, tačiau jam sutrukdė laiptais žemyn palypėjęs Kesidis.

— Ateina Gustavas, jis labai skuba. Panašu, kad kažkas atsitiko.

Po kelių akimirkų viršuje pasigirdo žemyn besileidžiančiojo žingsniai, ir tuojau pat greta Kesidžio jau stovėjo Knakė.

— Na, kas? — riktelėjo Feračinis, vos išvydęs Knakės veido išraišką.

Knakė niūriai papurtė galvą.

— Sunkvežimis neatvažiavo. Erichas skambino Margai, o ji šiaip ne taip susirado mane. Sunkvežimyje kažkas sugedo visai kitame Vaisenbergo pakraštyje. — Jis kilstelėjo ranką, niekam nespėjus nė prasižioti. — Bet tai dar ne viskas. Yra ir kitų naujienų, kur kas blogesnių. Erichą pralenkė SS kariuomenės kolona, jie važiavo sunkvežimiais į čia, dideliu greičiu. O tai jau, regis, visai ne kas. Norėjau pasakyti — kadangi netekome dviejų jūsų žmonių bei vieno krovinio, visiškai nežinia, kas galėjo juos ištikti. Nesu net visai tikras, kad mums pakaks laiko saugiai išvesti jus iš gamyklos teritorijos.

— Palauk palauk, neskubėk, — nutraukė jį Feračinis. — Gal dar visai ne viskas baigta. Ką gi veikia Erichas? Ar kas nors sutaisys jo sunkvežimį?

— Taip, bet Marga liepė jam vėl paskambinti jai į kontorą prieš bandant įvažiuoti į gamyklą. Jeigu SS perims vartų apsaugą ar atsitiks kas nors panašaus, mes negalėsime prašyti jo, kad tai darytų. Jis tiesiog neturėtų jokių šansų.

— Su tuo aš negaliu ginčytis, — pasakė Feračinis. Jis bandė bent apytikriai paskaičiuoti, kiek jiems dar liko laiko, tačiau buvo pernelyg daug neapskaičiuojamų dalykų.

Įėjimo liuke kyštelėjo Lemsono galva.

— Čionai viskas atrodo kuo gražiausiai, visai taip, kaip mes ir tikėjomės, — pranešė jis. — Jokių siurprizų. — Tik dabar jis pastebėjo atvykusį Knakę ir linktelėjo jam: — Sveiks.

— Visi siurprizai čionai, išorėje, Floidai, — pasakė Feračinis. — Mūsų sunkvežimis sugedo kitame Vaisenbergo pakraštyje, be to, čionai atvyksta SS kolona. Panašu, kad turėsime vargo.

Lemsonas tik paprasčiausiai kilstelėjo antakius.

— Tuomet verčiau nesnauskime ir pradėkime, — lakoniškai pasiūlė jis.

Ūmai visą įprastą gamyklos triukšmą persmelkė pavojaus sirenos kauksmas.

— Matyt, tai jie, — pasakė Kesidis, pasukdamas galvą ir žvilgtelėdamas aukštyn. — Tikriausiai jie jau prie vartų.

— Grįžk atgal į viršų, — paliepė Feračinis Kesidžiui. Paskui jis prisitraukė Knakę artyn ir ėmė kalbėti greitai ir primygtinai: — Klausyk, mes būtinai turime prasiskverbti į tą vamzdį, atsiveriantį į atliekų šachtą, kuri čionai smenga tiesiog žemyn. Labai gali būti, kad vamzdžio angą semia skystis — kaip tik tam ir buvo skirti skafandrai, kuriuos matei. O tasai vamzdis veda viršun, į slaptą, po Citadele įrengtą įmonę. Supratai, Gustavai? — įdėmiai klausęsis Knakė linktelėjo. Feračinis kalbėjo toliau: — Klausyk. Edas sugalvojo pravesti čia oro tiekimo liniją, kad oro slegiamas skystis nuslūgtų, ir anga atsidurtų virš jo paviršiaus. Taigi, mums reikės kai kurių priemonių: prikabinamo su jungiklio, kurį galėtume pajungti į čionai, viduje, esantį vožtuvą, be to, kokio nors kvėpavimo aparato ar ko nors panašaus, kad galėtume prasiskverbti per koncentruotas dujas bei kitas atliekas, dar žibintuvėlių, virvių bei sprogmenų, kurių turi pakakti išsprogdinti užtvarą tolimajame vamzdžio gale, taip pat — sunaikinti taikinį. O be to, mums reikės ir ginklų.

— Gerai būtų ir kokie nors storos medžiagos drabužiai bei nemažas kiekis taukų odai apsaugoti, — įsiterpė Peinas.

Feračinis linktelėjo.

— Ar gali ką nors padaryti?

Knakė beviltiškai papurtė galvą, jį baugino vien pati mintis apie šitokį neįmanomą žygį.

— Nagi galvok, Gustavai, galvok! — neatlyžo Feračinis, smarkiai jį papurtydamas. — Pradėkime nuo suslėgto oro tiekimo. Ar įmanoma kur nors čia, netoliese, prisijungti prie tiekimo linijos? Kur galėtume gauti šarnyrų bei movų?

Galų gale Knakė atgavo žadą.

— Nebėra laiko! Užtruktumėte visą amžinybę, kol sukeltumėte pakankamą oro slėgį!

— Tu juk negali šito žinoti, — atšovė Feračinis. — Tu netgi nesi tikras, kad esesininkai sulėkė čionai gaudyti būtent mūsų. O net jeigu ir taip, jie, ko gero, nė nenutuokia, kur mūsų ieškoti. O paieškos šitokiame gamyklų komplekse gali užtrukti ištisas valandas.

Knakė bejėgiškai apsilaižė lūpas ir paskubomis perbėgo mintyse visa, ką sakė Feračinis.

— Kai tik jūs išsprogdinsite dangtį kitame gale, slėgis kaip mat kris, o tada skysčio lygis šachtoje vėl pakils ir užtvindys angą į vamzdį. Kaipgi jūs iš ten išsikapstysite?

Feračinis dirstelėjo į Peiną.

— Ar pagalvojai apie tai, apmąstydamas savo planą, Edai? — paklausė jis.

— Mes nuleisime skystį pakankamai giliai, kad po vamzdžio anga galėtume įmontuoti užtaisus — nuo sprogimo šachta įgrius ir užsikimš, — atsakė Peinas. — Tokiu būdu, net ir kritus slėgiui, anga nebebus užpilta.

Tai reiškė, kad, užtaisams sprogus, visi jie turės būti šachtos viduje. Tačiau jie buvo pakankamai patyrę dirbti su sprogmenimis, kad žinotų: esant tam tikru atstumu nuo pačios sprogimo vietos, smūgio banga spėja pakankamai išsisklaidyti, kad nesukeltų jokių rimtesnių nemalonumų. Šachtininkams nuolatos tekdavo sprogdinti uždaroje erdvėje.

— Bet tai reiškia, kad jums reikės dar daugiau sprogmenų! — užprotestavo Knakė.

Feračinis tik numojo ranka.

— Ką gi, jei jau tokioje vietoje kaip ši negalima rasti pakankamai sprogmenų…

Knakė beviltiškai papurtė galvą.

— Bet jūs anaiptol negalite būti tikri, kad šachta kaip reikiant įgrius ir aklinai užsidarys. Juk kalbate apie šachtą, kupiną sprogstamojo dujų mišinio! O kur dar visa tai, kas jau yra ten, apačioje — nuodingi oksidai, pusiau sureagavę nitrotoluolai, nesudegęs TNT — visa tai juk garantuotai mirtinos medžiagos! Kaip gi jūs tikitės prasikapstyti pro visa tai?

— O kaip tie dalykėliai, su kuriais tu, kaip minėjai, esi dirbęs? Visokios dujokaukės ir panašiai? — paklausė Feračinis. — Ar įmanoma ką nors iš jų gauti?

Knakė vėl papurtė galvą.

— Iš jų nebus jokios naudos — tik jau ne tokiame mišinyje, ir dar dideliame slėgyje. Be to, tos dujokaukės tiktai išfiltruoja toksinus. Jos neprideda jokios medžiagos, kurios savaime nėra aplinkoje. O juk ten, šachtos gelmėse, deguonies tikrai nebus.

— Man rodos, tu kažką minėjai apie deguonies cirkuliavimo aparatą — tokį, kuriuo kaip tik labai domisi laivynas. Ar jis negalėtų mums praversti?

— Mes teturime tik bandomuosius pavyzdžius — ir tik porą jų.

— Bet ar jie gali mums praversti? — neatlyžo Feračinis.

— Gal ir taip… Bet juk teturime tik du!

Feračinis klausiamai dirstelėjo į Peiną. Šis skubiai apsvarstė visas įmanomas galimybes.

— Tuose kvėpavimo įtaisuose neišvengiamai turi būti kažkoks atsargų rezervuaras, — galų gale pasakė jis, žvelgdamas į Knakę.

Knakė linktelėjo.

— Kažkas panašaus į deguonies balioną… Paprastai jų būna vienas ar du, nešiojami ant krūtinės.

— Puiku, — pareiškė Peinas. — Neabejoju, kad tose dujokaukėse turėtų būti įmanoma pramušti papildomą skylę ir sujungti ją su tuo deguonies balionu. Nieko sudėtingo — juk jo mums tereikės vos kelias minutes. Du mūsiškiai su gerais kvėpavimo aparatais nusileis į šachtą. Likusieji du, su perdirbtomis dujokaukėmis, liks laukti išorinėje kameroje. Po to, kai slėgis nustums skystį žemyn ir šachta jau bus užkimšta, tuodu, kurie jau bus viduje, užkops vamzdžiu aukštyn ir išsprogdins vamzdžio viršuje esantį dangtį, tokiu būdu atidarydami įėjimą į patį „Plaktuką”. Slėgis automatiškai kris. Tada tuodu, likusieji čia, atsidarys vidinę kamerą ir mikliai nusileis šachta žemyn — o ten jų lauks atviras kelias vamzdžiu. Jeigu jie sugebės pasiskubinti, jiems turėtų pavykti.

Visi sužiuro į Knakę. Šis skėstelėjo rankomis.

— Galbūt… Atrodo visiškai neįmanoma… Aš nežinau.

Visi kiti tylėdami žvelgė į jį. Knakė žiojosi dar kažką sakyti, bet čia pat sudvejojo, ir galų gale jį užplūdo gėda, kad pats viską tik neigia. Juk tai šitiems žmonėms teks leistis ten, į šachtos gelmes. Jie buvo pasiryžę grumtis su visais ten tykančiais pavojais — o kliūčių ieško būtent jis, kuriam visai nereikės ten lįsti. Knakė pasitrynė akis, giliai atsiduso ir suėmė save į nagą.

— Jūsų tiesa, — pasakė jis. — Reikia bent pabandyti. Net jeigu ir nepavyks — tegul tai įvyksta dėl kitos priežasties, o ne todėl, kad taip ir neišdrįsome pabandyti.

Feračinis draugiškai kumštelėjo jam į petį.

— Tai jau kita kalba, Gustavai. Dabar šneki kaip tikras amerikietis.

— Aš tai žinojau! — sušuko Knakė.

— Vadinasi, eisi su mumis iki pat galo? — paklausė Feračinis.

— Taip — su viena sąlyga, — atsakė Knakė.

— Sakyk.

— Kada nors, kai viskas jau bus baigta ir mes sėkmingai iš viso šito išsikapstysime, jūs pasakysite man, kas iš tiesų yra Citadelėje.

Nuvargęs Feračinis šyptelėjo.

— Gerai, Gustavai, sutarta.

Visas Knakės požiūris ūmai pasikeitė ir virto pozityviu.

— Tos dujokaukės… — prašneko jis. — Naujesniuosiuose modeliuose filtrai būna įtaisyti pačiame antveidyje. Taigi, tas dujokaukes perdirbti būtų gana sudėtinga. Tačiau senesniuose modeliuose būdavo naudojamas atskiras įtaisas, tad viskas būtų kur kas paprasčiau. Man regis, aš žinau, kur būtų galima keletą tokių surasti.

— Turiu pasiūlymą, — atsiliepė ir Lemsonas iš liuko angos, kur iki šiol tūnojo klausydamasis.

— Sakyk, — paragino jį Feračinis.

— Bombos juk išskiria begalę lakiųjų dujų. Jei šiaip ar taip planuojame susprogdinti užtaisą šachtos apačioje, kad ją užkimštame, tai kodėl gi tokiu pat būdu nepadidinus ir slėgio? Toks būdas tai padaryti būtų šimtąsyk greitesnis už tą, apie kurį kalbėjote. Išvis nereiktų knaisiotis su jokiomis oro tiekimo linijomis.

Valandėlę pagalvojęs Peinas linktelėjo.

— Visai įmanoma. O kodėl gi ne? — ištarė jis.

Feračinis su iššūkiu dėbtelėjo į Knakę.

— Matai, Gustavai? Jau turime viena problema mažiau. Gerai. O dabar — kur mes čia galėtume kuo patogiau prikišti nagus prie sprogmenų? Daugybės daugybės sprogmenų?

Tačiau Knakė jo nebegirdėjo. Su klausiama išraiška veide jis žvelgė pro Feračinio petį kažkur aukštyn. Atsigręžęs ir pasekęs jo žvilgsnį, Feračinis išvydo primygtinai mojantį Kesidį. Tuo pat metu šis nenuleisdamas akių žiūrėjo į kažką viršuje. Mostelėjęs kitiems tupėti ir nejudėti, Feračinis atsargiai nuslinko aukštyn apsidairyti iš tos vietos, kur kiūtojo susigūžęs Kesidis. Ir kaip mat pajuto, kad širdis ritasi į kulnus.

Tako gale sustojo karinis atviras „Mersedesas” su svastika ant durelių. Pro priekines duris išlipo žmogus, vilkįs SS leitenanto uniforma, rankose jis laikė automatą. Nuo užpakalinės sėdynės jį pridengė dar vienas kariškis, pirmasis tuo tarpu ėmė atsargiai artintis.

Ir staiga Kesidis sustingo atvipusiu apatiniu žandikauliu. Feračinis apstulbęs akimirkai užsimerkė, vėl atsimerkė ir tada pamažu atsistojo stačias.

— Jėzau! — kvėptelėjo Kesidis. — Šito negali būti, Hari, netikiu savo akimis. Švenčiausiasis Jėzau Henri Kristau… Juk tai Padis Rajenas ir Harvis Vorenas!