Operacija „Protėjas” 2

47 skyrius

Jau leidosi sutemos. Ana Charkiovič drauge su Adamsonu sėdėjo už vieno iš stalų erdvioje patalpoje baltomis ir oranžinėmis sienomis. Jiems buvo atneštos kelios lėkštės jautienos su aštriu padažu, daržovėmis bei vaisiais, tačiau laukimo įtampa buvo tokia didelė, kad nė vienas beveik neprisilietė valgio. Šolderis neramiai žingsniavo palei ilgą langą vienoje sienoje. Aptvertoje ir skaisčiai apšviestoje teritorijoje apačioje jau nusileido pirmoji JTGP lėktuvų eskadrilė; iš pažiūros puikiai apmokyti, dangaus žydrumo uniformomis vilkintys kariai paskubomis telkėsi prie vartų ir išsisklaidė tarp antžeminių „Vargonų” įmonės pastatų.

— Apytiksliu paskaičiavimu namuose jau turėtų būti balandžio vienuoliktoji, — prašneko Šolderis. — O tai reiškia, kad buvome išvykę jau šešias savaites.

— O čia praėjo vos daugiau nei penkios valandos, — sumurmėjo Adamsonas.

Ana pakėlė galvą.

— Tai kiek gi jie užtruko? Maždaug mėnesį, kol pasiekė numatytą tikslą Vokietijoje?

— Maždaug, — linktelėjo Šolderis. — Šiek tiek ilgiau, nei buvo numatyta, bet, regis, galų gale kaip tik dėl to jiems viskas palyginti gerai baigėsi.

— Išskyrus majorą Voreną, — atsiliepė Ana. — Norėčiau sužinoti, koks likimas ištiko jį.

— Ką gi, tikiuosi, galų gale sužinosime, — atsiliepė Šolderis. — Bet, man rodos, prieš kam nors iškeliaujant namo, visi mes dar šiek tiek užtruksime čia.

— Bet iš esmės sugrįžti atgal įmanoma? — paklausė Ana.

Šolderis linktelėjo.

— Manau, taip. Tačiau sunku įspėti, kiek laiko bus praėję ten, kol čia kas nors susipras kažko imtis.

Pasikalbėti su kuo nors apie tai jis turėjo visai nedaug laiko, taigi, spėjo suprasti tik tiek, kad „įsibrovimas” iš Sarginėje sumontuotos mašinos įvyko dėl hiperdimensinės bangos funkcijos, rezonuojančios dažniais, kurie šiek tiek skyrėsi nuo nacių sugrįžimo vartų, su kuriais paprastai ir susijungdavo „Vargonai”, spektrinės grupės. Smalsumo paakintas vienas iš tuo metu kontrolės kambaryje dirbusios pamainos vadovų liepė įvertinti spindulio parametrus nukrypimo ribose — o gautas rezultatas ir buvo ryšys su Sargine. Pakartojus tų pačių parametrų spindulį ryšys vėl būtų atkurtas — žinoma, su ta sąlyga, jei Sarginėje likę žmonės nepalaidojo visų vilčių ir vis dar tebebudi prie mašinos.

— Aš vis dar kaip reikiant nesuprantu visų tų gudrybių apie laiką, — prisipažino Adamsonas. — Kodėl gi mūsų pasaulyje išvis turėtų būti praėję kažkiek laiko? Jei jau mašinoje yra koks mygtukėlis ar koks nors kitas analogiškas prietaisas, skirtas pasirinkti norimą datą susijungimui, kodėl gi nenustačius jo mūsų išvykimo akimirkai, visiškai nepaisant to, kiek laiko bus prabėgę čia? Tokiu būdu mano žmona netgi nesužinotų, kad tą dieną įvyko kažkas ypatingo… — Jo kaktoje susimetė raukšlės — suglumęs jis vystė tą pačią mintį toliau, kol priėjo neišvengiamą išvadą. — O jeigu jau taip, tuomet mašiną juk būtų galima nustatyti netgi dar ankstesnei datai? Oi ne, juk tai neturėtų jokios prasmės, ar ne? Galbūt aš nuspręsčiau nė kojos nekelti čionai… Bet aš juk esu čia! O be to, tokiu atveju savo pasaulyje aš pats jau būčiau nebe vienas, o du — panašiai kaip tu, Kurtai, čia… Tačiau ten aš visąlaik buvau vienas, o ne du! O, velnias…

— Matai, ir pats gerokai susipainiojai, — linktelėdamas prabilo Šolderis. — Tam, kad sugrįžtum į tą pačią Visatą, iš kurios išvykai, tu privalai išsaugoti vienalaikiškumo santykį. Priešingu atveju — na, pavyzdžiui, jei sugalvotum grįžti šiek tiek anksčiau, kas suteiktų tau galimybę kažką pakeisti, tu pakliūtum į kitą Visatų medžio atšaką, kas ir nutiko mums, kai atkeliavome iš 1940-ųjų. Jei labai nori, Kitai — tai padaryti įmanoma, tačiau tokiu atveju tu nebesugrįši į tą patį pasaulį, iš kurio išvykai.

Adamsonas apmąstė, ką išgirdęs, atsiduso ir galų gale papurtė galvą.

— Oi, ne, ir taip jau viskas pakankamai blogai. Verčiau jau palauksiu, kol viskas savaime vienaip ar kitaip baigsis, — sutiko jis.

Lauke vertikaliai nusileido dar keletas JTGP lėktuvų. Paskui vienas apsaugos darbuotojų iš išorės atidarė duris tolimajame kambario gale, ir vidun įėjo Vinsleidas drauge su Jorgasenu ir dar kažkokiu žmogumi, vilkinčiu gydytojo chalatą. Šolderis atsigręžė, Adamsonas kone pašoko nuo kėdės.

— Kaip gi jie? — įtemptai paklausė Ana.

— To, kurio pavardė Peinas, būklė sunkiausia, jam sutrupinta ranka ir prakiurdintas pilvas, kas sukelia kai kurių vidinių komplikacijų, — atsakė daktaras. — Rajenui šiuo metu kaip tik įstatinėjamas dirbtinis metalinis klubo sąnarys. Feračinis vidinių sužalojimų išvengė, jis tik gerokai apdaužytas, tačiau kenčia nuo smarkaus apsinuodijimo nitratų dalelėmis ir galbūt netgi cianidais.

— Laimė, pakliuvome į dvidešimt pirmąjį amžių, — įsiterpė Vinsleidas.

Gydytojas kalbėjo toliau:

— Kiti du pripumpuoti raminančiųjų — juos kamuoja visiškas nervinis išsekimas, tačiau nieko rimtesnio jiems nenutiko. Vis dėlto, praėjus šiek tiek laiko, visi penki vėl bus ant kojų.

Kesidis ir Lemsonas, tiesa, sutiko pamėginti pailsėti, tačiau, užuot prigulę, neramiai vaikštinėjo iš kampo į kampą; galų gale teko kone prievarta juos užmigdyti. Gydytojas smalsiai dirstelėjo į Vinsleidą, paskui apžvelgė kitus.

— Sakykite, ar tai tiesa, ką žmonės šneka? Jūs tikrai atsibastėte iš praeities?

— Jūs viską sužinosite, kai tam ateis laikas — kai savo darbą užbaigs TT, — atsakė Jorgasenas.

Gydytojas, regis, gerokai nusivylė.

— Gerai, — jis klausiamai apžvelgė grupę. — Na, jeigu daugiau neaiškumų nėra…

— Manau, kol kas daugiau neturime jokių klausimų, — pasakė Vinsleidas.

— Visi jie pasveiks. O tai užvis svarbiausia, — pridūrė Šolderis.

— Jei dar kas nors atsitiks — mes juk žinome, kaip jus surasti, — pasakė daktarui Vinsleidas. — Ir dar kartą labai ačiū jums už tai, ką padarėte.

Tuo metu kažkas šūktelėjo iš tarpdurio ir pamojo.

— JTGP žmonės jau ateina čia, — pasakė Jorgasenas gydytojui.

— Mums tikriausiai reikės su jais pasišnekėti. — Paskui jis kreipėsi į kitus: — Atleiskite, bet mums reikia eiti.

Kiti prie Vinsleido padėkų pridėjo savąsias, ir gydytojas drauge su Jorgasenu išskubėjo iš kambario. Ana giliai su palengvėjimu atsiduso.

— Ką gi, galėjo būti ir kur kas blogiau, — dėkingu balsu ištarė ji.

Atmosfera kambaryje gerokai praskaidrėjo. Vinsleidas prisitraukė kėdę, atsisėdo ir įsipylė kavos. Jis patapšnojo storą tvarstį, pritvirtintą vienoje veido pusėje.

— Jums bus malonu sužinoti, kad aš pats irgi kol kas dar nemirsiu, — pranešė jis.

Už lango, vakarų pusėje, dangų jau nudažė raudona vakaro žara, kalnai virto juodais siluetais.

— Taigi, jūs tai padarėte, — ištarė Šolderis.

Vinsleidas papurtė galvą.

— Mes neturėjome jokių šansų. Tai jie viską padarė. — Jis gurkštelėjo kavos. — Tačiau Kesidis sakė man, kad visas reikalas buvo pakibęs ant plauko. Vokiečiai jau lipo ant kulnų — jie žinojo mūsiškių tikslą ir tik per stebuklą nenusigavo ten pirmieji. Kaip tik todėl mūsų vaikinams taip smarkiai kliuvo. Labai norėčiau sužinoti, kas gi iš tiesų atsitiko. Be to, buvo prarasta visa įranga — abu siuntiniai. Visą savo žygį kariams teko improvizuoti — ir dar po automatų vamzdžiais.

— Neįtikėtina! — purtydamas galvą suniurnėjo Adamsonas.

— Specialiųjų operacijų daliniai visada yra rinktiniai, — atsakė Vinsleidas. — Jie pasirenka tik iš tiesų neeilinius žmones.

— Man teko stebėti jų apmokymus… turėjau omeny, dar 1975-aisiais, — pasakė Šolderis.

Ana Charkiovič įdėmiai žvelgė į Vinsleidą, tarytum svarstydama, ar dabar tinkamas metas išlieti visa tai, kas seniai nedavė jai ramybės. Pokalbis nutrūko, ir pakėlęs akis Vinsleidas pastebėjo Aną jį stebint. Jis atlaikė jos žvilgsnį ir atsilošė kėdėje, jo akyse sutvisko vos pastebimi žaismingi žiburiukai, o veide pasirodė lyg ir iššūkis — tarsi jis būtų perpratęs Anos mintis ir ragintų ją kalbėti.

— Gerai, — ramiai prašneko ji. — Juk tai — dar anaiptol ne viskas, ką reiktų paaiškinti, tiesa, Klodai?

Vinsleidas kilstelėjo antakius ir siurbtelėjo dar gurkšnelį kavos.

— Tikrai?

— Nagi, pakaks tų žaidimų, — kalbėjo Ana. — Pats laikas pratęsti tą pokalbį, kurio niekad taip ir nespėjame užbaigti. — Vinsleidas tylėdamas laukė. — Tu pernelyg daug iš anksto žinojai apie tai, kaip klostysis mūsų misija. Buvai pasiruošęs visą reikalingą įrangą. Bet ir tai dar ne viskas. — Ana vardydama ėmė lenkti pirštus. — Pirma — kai tik mes vėl materializavomės kitame laike, tu išsyk žinojai, kur mes pakliuvome. Taip, tikrai — aš stebėjau tavo veidą. Tu nesupratai, kaip mes čia atsiradome, bet kur kas čia yra — žinojai kuo puikiausiai. Žinojai ir požeminės įmonės dalies išplanavimą, taip pat žinojai ir tai, kad bombų komponentai gaminami kaip tik už durų, esančių priešais tas, pro kurias mes išėjome iš šliuzo. Antra, tu žinojai, kaip elgtis su tuo kompiuteriu. Trečia — tu žinojai, kaip naudotis tais šautuvais.

Šioje misijoje, Klodai, mes aklai sekėme paskui tave. Mes tavimi pasitikėjome ir niekada neklausi nėjome, kodėl tu priėmei vienokį ar kitokį sprendimą. Kai kurie grupės nariai buvo sunkiai sužeisti. Tačiau tikslą jie vis dėlto pasiekė. Dabar gi tu esi mums skolingas. Atėjo metas šį bei tą paaiškinti.

Vinsleidas baigė išgerti kavą ir lėtai bei kruopščiai pastatė puodelį ant stalo. Ir pagaliau linktelėjo.

Tačiau atsakyti jis taip ir nesuspėjo. Durys tolimajame kambario gale atsidarė, ir vidun įėjo Jorgasenas, šįsyk jį lydėjo keletas dar nematytų žmonių. Du jų dėvėjo smailiaviršūnes kepures ir vilkėjo dangaus žydrumo uniformas su daugybe juostelių — matyt, tai buvo vyresnieji JTGP karininkai. O tarp abiejų karininkų stovėjo dar jaunyvas žmogus banguotais plaukais, įraudusiu veidu, suktomis išdykėliškomis akimis, jo lūpose žaidė vos pastebima pašaipi šypsenėlė. Jo eisena buvo smagi ir nerūpestinga, kupina pasitikėjimo savimi; apsirengęs jis buvo labai tvarkingai: vilkėjo tviskantį mėlyną kostiumą su pilkais atlapais ir apsiuvais, marškinius žydrais ir baltais dryžiais, prasegtus ties kaklu, avėjo batus smailiais galais. Jorgasenas mostelėjo ranka, ir abu karininkai kiek prasiskyrė, praleisdami jaunąjį vyrą į priekį.

— Atrodo, TT ir JTGP jau kuris laikas paslapčia atidžiai sekė visą operaciją, — prašneko Jorgasenas. — Taigi, visa, kas įvyko, jų nenustebino taip, kaip kad buvo galima tikėtis. Štai šis žmogus ir vadovavo tyrimams… — ūmai jis nutilo, pastebėjęs plačią šypseną Vinsleido veide — atrodė, jokių pristatymų nebereikia.

Vinsleidas linktelėjo su giliu ir visiškai akivaizdžiu pasitenkinimu.

— Taip ir maniau, kad tai, ko gero, būsi tu.

Jaunesnysis vyras kurį laiką tylėdamas žvelgė į jį, jo išraiška išdavė tiek suglumimą, tiek ir šiokį tokį linksmumą bei įtarumą. Bet pagaliau jis ėmė suprasti, ir šįsyk jo veide jau pasirodė begalinė nuostaba.

— Ne! — negalėdamas patikėti sušuko jis. — Šito negali būti!

— Kurgi ne, dar ir kaip gali, — užtikrino jį Vinsleidas. — Ir kas-gi, jei ne tu, žino tai užvis geriausiai.

Suglumusi Ana dirsčiojo tai į vieną, tai į kitą. Paskui papurtė galvą ir dar kartą pasižiūrėjo. Ji įsmeigė akis į Vinsleidą, o paskui į jaunesnįjį vyrą, mintyse mėgindama įsivaizduoti, kaip jis atrodytų po kokių trisdešimties su viršum metų… gal kiek labiau įraudusiu veidu… dar reiktų pridėti akinius… ir galbūt minkštą fetrinę skrybėlę…

Taip! Viskas atitinka!

Ana susmuko kėdėje, pirmąsyk gyvenime netekusi žado visiškai tiesiogine prasme.

Tai buvo Vinsleidas — jaunesnė Vinsleido kopija!