Operacija „Protėjas” 2

34 skyrius

Vinsleido veidas buvo labai rimtas. Juodu su Mortimeriu Grynu nusekė paskui Aną pakrovimo platformos laipteliais ir pasuko link fasado, sukrauto iš ryšulių bei įpakavimo dėžių, maskuojančio užpakaliniąją pastato dalį. Du civiliais rūbais vilkintys karinės policijos pareigūnai, kurie drauge su Grynu važiavo į aerouostą pasitikti lėktuvo, kaipmat pradingo priekiniame kabinete raportuoti sargybos viršininkui.

— Man tai visiškai nepatinka, — pareiškė Vinsleidas. — Ta smulki mėgėjiška veikla gali pasirodyti besanti gan puiki priedanga. Sakai, jo bute buvo aptikti dokumentai iš Abvero štabo? Jau vien šis faktas gerokai mane neramina. Kanaris juk anaiptol ne kvailys, be to, jis sugeba pasirinkti išties neeilinius darbuotojus.

— Viskas tiesa, tačiau tuose dokumentuose kalbama tiktai apie visiškai kasdieniškus dalykus, — atsakė Grynas. — Ten nebuvo nieko, kas tiesiogiai užsimintų apie misiją ar mūsų veiklą čia. O be to, jei Frišas būtų profesionalas, jis netgi tokių popierių nebūtų palikęs šitaip voliotis.

— Ir vis dėlto man tai visiškai nepatinka, — laikėsi savo Vinsleidas, jiems besiskverbiant link užmaskuotų durų, vedančių į mechanizmų patalpas. — Vėliau pats norėsiu su juo pasišnekėti.

Pakeliui iš aerouosto Grynas papasakojo jiems apie kažkokį žmogų, kurį diena anksčiau apsauga nutvėrė bešmirinėjantį aplink Sarginės pastatą. Paaiškėjo, kad tai vokietis, vardu Valteris Frišas, prieš keletą metų emigravęs į Jungtines Valstijas. Jis buvo apklaustas kažkur kitur, tačiau jau preliminarinis patikrinimas atskleidė, kad FTB jis žinomas. Vis dėlto FTB nekreipė į jį per daug dėmesio, laikydamas jį komiška figūra, veikiančia savarankiškai ir nesusijusią su profesionaliomis vokiečių šnipinėjimo tarnybomis — buvo nuspręsta, kad jo baimintis neverta. Tačiau Amerikos kontržvalgyba sugebėjo išspausti iš jo naudos, atskleidžiant nacių informacijos rinkimo sistemos labirintą — jam būdavo pakišama suklastota informacija, o paskui kontržvalgyba atidžiai sekdavo jos kelią per visą sistemą. Visgi dabar atrodė, kad šitoks Frišo įvertinimas, ko gero, labai jau neteisingas. Jeigu Berlyną pasiekė bent menkiausia užuomina apie tai, kas iš tiesų dedasi Sarginėje, pasekmės galėjo būti iš tiesų katastrofiškos.

Patalpose, kur stovėjo įrengimai, darbas virte virė. Žybčiojo šviesos, virš galvų ir visur aplinkui dūzgė ir zvimbė įvairiausi prietaisai, prie duomenų nuskaitymo ekranų bei valdymo pultų triūsė technikai. Kurtas Šolderis drauge su Silardu ir vienu iš technikų buvo palinkę prie didžiulio, brėžiniais bei kitais popieriais apversto stalo, įtaisyto atvirame plotelyje po pačia laiko mašina. Fermis prie kažko krapštėsi jiems už nugarų, jo darbą stebėjo pulkininkas Adamsonas, dalyvavęs pirmajame susitikime su Ruzveltu Baltuosiuose Rūmuose, bei dar kažkoks laibas išgeltusio veido žmogus — tas veidas buvo nepažįstamas. Teleris ir dar kažkas šnekėjosi ant tiltelio viršuje.

Vinsleidu i ir Anai teko paspausti daugybę rankų, visi sveikino juos laimingai sugrįžus. Grynas pristatė jiems nepažįstamąjį — tai buvo Haris Hopkinsas, prezidento kurjeris ir padėjėjas, atvykęs čia iš Vašingtono ir turįs pranešti Ruzveltui kaip einasi reikalai. Ore stačiai tvyranti laukimo atmosfera neleido jiems įsivelti į begalines įžangas.

— Kaip kelionė? — paklausė Šolderis.

— Gerai, kiek tai išvis įmanoma, — atsakė Vinsleidas.

— „Ampersando” operacija?

— Išvyko pagal grafiką.

— O antpuolis Vakaruose?

— Vis dar ničnieko negirdėti.

Šolderis linktelėjo ir, žengęs žingsnį atgal bei ištiesta ranka rodydamas į plokštę sau už nugaros, tuojau pat prašneko apie visiems rūpimus dalykus.

— Štai čia, pažvelkite, mes turime išties labai keistą situaciją, kuri susidarė per pastarąsias kelias valandas. Šįryt mums pavyko stabilizuoti jungiamąją funkciją, ir dabar mes gauname zondo rezonanso dažnius sigma-tau spektre — ir ne žemame lygyje, o visu galingumu.

Vinsleidas suraukė antakius.

— Norėjai pasakyti — ro-sigma spektre?

— Ne — štai čia šuo ir pakastas. Susijungimo parametrai visiškai aiškūs ir nedviprasmiški.

Vinsleidas dar labiau susiraukė. Atsakydamas į klausiantį Anos žvilgsnį jis paaiškino:

— Tai reiškia, kad mus iš antrojo galo pasiekia zondo spindulys, kuris bando prisitvirtinti. Tačiau tai didžiausio galingumo spindulys, kuriuo aktyvizuojami pagrindiniai perkėlimo vartai, o ne paprastas pagalbinis informacijos perdavimo kanalas. — Jis atsigręžė į Šolderį. — Ar pavyko užmegzti kokį nors ryšį?

— Ne. Tylu ramu. Subsistema nerodo jokių gyvybės ženklų.

— O kaip pats spindulys, kurį pavyko užčiuopti? Ar bandėte pradėti jo įtvirtinimą, kad įsitikintumėte, ar pavyks tai padaryti?

— Dar ne. Jūs jau buvote pakeliui, taigi, nusprendėme palaukti, kol atvyksite čia, — atsakė Grynas. Jis dirstelėjo į Šolderį. — Ar buvo kokių nors kokybinių pokyčių?

Šolderis papurtė galvą.

— Ne. Spindulys vis dar svyruoja ties pačia riba. Tiesa, prieš kokią valandą buvome gal penkiolikai minučių jį paleidę, bet paskui ryšys savaime atsinaujino.

— Tačiau bet kuriuo momentu jis gali vėl pradingti, — įsiterpė Grynas.

Pagal visus prietaisų parodymus dabar turėjo būti galimybė per vartus susijungti su 1975-aisiais. Buvo visai tikėtina, kad vos po kelių minučių jie jau galėtų įžengti į tik per kelias pėdas virš galvų kabantį cilindrą ir sugrįžti į savo gimtąjį laiką.

Vinsleidas sugniaužė už nugaros rankas ir ankštoje erdvėje ėmė žingsniuoti pirmyn atgal. Tiesą sakant, svarstyti nebebuvo ko, tačiau jam jau seniai buvo tapę įpročiu prieš priimant galutinį sprendimą dar vieną, paskutinį kartą pasitikrinti, ar tikrai niekas neliko užmiršta.

— Tas nestabilumas kelia man nerimą, Klodai, — pasakė jam Šolderis, palaikęs jo žingsniavimą dvejojimu. — Jeigu vietinių pokyčių detales galėčiau perduoti kitame gale esantiems inžinieriams, galbūt jie sugebėtų tai kažkuo kompensuoti. Tokiu atveju gautume kur kas stabilesnį ryšį.

— Veikti reikia dabar, tučtuojau, Klodai, — primygtinai pasakė Ana. — Jei esama bent mažiausio pavojaus, kad vokiečiai jau seka mūsų pėdsakais, mes nebegalime prarasti nė dienos.

Vinsleidas apsisuko ir žengė kelis žingsnius atgal, bičiulių susirūpinimas privertė jį vos pastebimai šyptelėti.

— Ką gi, imsimės veikti, — ištarė jis ir kaip mat pagyvėjo. — Gerai. Kurtai, ruoškis pradėti spindulio įtvirtinimą, tučtuojau.

— Aš galiu tai padaryti, — pasisiūlė Silardas. Vinsleidas kilstelėjo antakį. Šolderis linktelėjo.

— Puiku, — ištarė Vinsleidas. Silardas pasitraukė ir ėmėsi skirstyti darbus aplink mašiną susispietusiems žmonėms.

— O tu verčiau susirinktum visą turimą informaciją, Kurtai, — pasakė Vinsleidas ir dirstelėjo į Gryną. — Jei mums pavyks susijungti, aš keliausiu atgal drauge su Kurtu, tu gi, Mortimeri, liksi čia už viską atsakingas. Ana, tau, ko gero, irgi derėtų keliauti su mumis, būtų neblogai kaip reikiant painformuoti politinius mūsų veikėjus apie tai, kas įvyko čia per pastaruosius metus. — Jo žvilgsnis nukrypo į Harį Hopkinsą ir pulkininką Adamsoną. — O be to, man regis, neblogai būtų pasiimti ir kokį nors šio laikmečio atstovą — tai būtų iš tiesų gražu iš mūsų pusės.

Hopkinsas kilstelėjo ranką tarsi gindamasis.

— Nagi, luktelėkite valandėlę! Neužmirškite — aš čionai esu tik pasyvus stebėtojas. Prezidento įsakymu. Jūs negalite manęs į visa tai įvelti.

Vinsleidas pažvelgė į Adamsoną.

— O kaip tu, Kitai? Ar nenorėtum tapti pirmuoju Jungtinių Valstijų ambasadoriumi kitame laike?

— Kodėl ne tryliktuoju? — paklausė Ana. — Ar mes nesiskaitome?

— Priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi, — atsakė Vinsleidas. — Mes esame iš 1975-ųjų. Dabar gi — 1940-ieji. Šiaip ar taip, tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtieji yra anksčiau nei tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt penktieji.

Adamsonas žioptelėjo tarsi per galvą gavęs.

— Tiesą sakant, aš tikrai nežinau… Neturiu jokių nurodymų, kaip elgtis tokiu atveju, jei…

— Paistalai, — atšovė Vinsleidas. — Tau buvo nurodyta padėti mūsų misijai bet kokiomis tau prieinamomis priemonėmis. Na štai — kaip tik dabar ir gali padėti misijai. Štai, paimk, — Vinsleidas įbruko jam portfelį, kurį Šolderis ką tik prikimšo popierių. Paskui apsigręžė ir nužingsniavo link patalpos gilumoje esančių plieninių laiptų. Adamsonas bejėgiškai papurtė galvą, bet paskui atsidusęs nusekė iš paskos.

Užkopę laiptais jie nužingsniavo turėklais aprėminta platforma, juosiančia sugrįžimo vartų cilindrą prie įėjimo durų — tai buvo didelė durų anga, tiktai be durų, ji vedė į dėžę primenančią konstrukciją cilindro uodegoje. Priešais pat angą cilindrą juosiantis tiltelis išplatėjo ir virto erdvia, plienu kaustyta platforma, virš jos nuo sijų kabojo visa sistema skriemulių bei keliamųjų talių — iš anksto neįmanoma buvo tiksliai numatyti, ką gali tekti atsigabenti pro šiuos vartus, galbūt netgi branduolines bombas. Vinsleidas sustojo pačiame platformos viduryje priešais durų angą, vis dar kiek dvejojantis Adamsonas parimo per žingsnį ar du jam už nugaros.

Netrukus prie jų prisidėjo ir Ana bei Šolderis; Šolderis nešėsi antrąjį popierių prikimštą portfelį. Drauge su vienu technikų apsireiškė ir Fermis, jis pasuko prie vietinio monitoriaus plokštės — per čia buvo palaikomas ryšys su visais apačioje įrengtais valdymo prietaisais, prie kurių liko Grynas ir Silardas. Platformos pakraštyje jau spietėsi žiūrovai, tarp jų buvo ir Teleris, Haris Hopkinsas, Einšteinas bei Džordžas Pegramas iš Kolumbijos universiteto.

Stojo mirtina tyla. Fermis bei jo padėjėjas užsidėjo telefono ryšio ausines ir ėmė derinti prietaisus savo plokštėje pagal gaunamus iš apačios nurodymus.

— Laukų suderinimas baigtas, — pranešė Fermis. — Ten, apačioje, sekcijos pagrindo parodymai auga.

— Susijungimas jau vyksta! — sušnibždėjo Šolderis, prisislinkdamas arčiau Vinsleido. — Koncentruojasi zondo spindulys.

Vinsleidas linktelėjo. Greta Šolderio stovintis Adamsonas baimingai žvelgė į priešais juos tvyrančią tamsą, protarpiais vis apsilaižydamas džiūstančias lūpas.

— Štai, jis jau užsifiksuoja, — ištarė Fermis. Priešais jį esančiame pulte eile išdėstytos lemputės pakeitė spalvą, displėjaus ekrane sužibo kitas duomenų sąrašas.

— Taip, abu… pozityvūs, — kiek tyliau ištarė Fermis, atsakydamas į kažkokį telefonu gautą klausimą. — Devyni kablelis aštuoni ir aštuoni kablelis aštuoni… taip… Ne, nemanau. Labai gerai. — Jis atsigręžė ir nužvelgė ant platformos susispietusių žmonių būrelį. — Silardas reikalauja dar sykį kažką patikrinti. Užtruks kokią minutę ar dvi.

— Kaip visada! — kažkas prunkštelėjo.

— Bet kaip tik taip ir reikia, — atsiliepė Šolderis.

Tylą trikdė tiktai atsitiktinės, protarpiais iš apačios atsklindančios balsų nuotrupos ir prislopintas Vinsleido švilpčiojimas pro sukąstus dantis. Ana stovėjo nekrustelėdama, be jokios išraiškos žvelgdama į durų angą. Adamsonas nervingai sukiojo savo švarko sagą.

Žadėtoji minutė užtruko, regis, ištisą amžinybę. Ūmai Fermis vėl sukluso ir kažką pasakė į telefoną, po to staigiai atsigręžė į savo prietaisų pultą ir porą sykių linktelėjo galva, o paskui pranešė:

— Susijungimas įvyko! Kilpa užsimezgė. Dabar pradėsime generuoti energiją.

Jam dar nebaigus kalbėti, visi stovintieji ant platformos pajuto nestiprią, per visą konstrukciją sklindančią vibraciją. Cilindro vidų už durų angos apšvietė blausus raudono atspalvio švytėjimas, kiek primenantis užtemdyto fotografo kambario apšvietimą. Anga vedė į ilgą, stačiakampę, visiškai tuščią patalpą.

— Na štai, — pratarė Šolderis.

Kietai suspaudęs lūpas Vinsleidas žengė durų angos link. Visi kiti nusekė jam iš paskos.

— Laimingai! — iš užnugario šūktelėjo Teleris, jam ėmė antrinti ir kitų balsai. Ketvertas iškeliaujančiųjų pasiekė angą ir suėjo pro ją į vidinę patalpą. Likusieji susibūrė arčiau vieni kitų visai prie pat angos, taigi, jie puikiai matė, kas vyksta viduje.

Švytėjimo atspalvis palengva keitėsi, jis tapo vaiskiai oranžinis, tarsi pats oras viduje būtų įkaitęs. Ketvertas pavidalų stovėjo nejudėdami, užlieti šviesos. Švytėjimas vis ryškėjo, darėsi kone akinantis, žmonių kūnai, atrodė, tapo perregimi, tarsi palengva skaidytųsi ir nyktų. Oranžinė šviesa virto geltona, paskui — blyškiai žydra, keturių pavidalų kontūrai išnyko. Paskui patalpą užliejo violetinė spalva, ir pagaliau — neperregima juoda. Galų gale vėl sušvito blausus raudonis — ir tame prislopintame švytėjime visi išvydo… tuštumą.

Vidinė patalpa vėl buvo tuščia.

Tuo tarpu už trijų tūkstančių mylių, Italijoje, traukinys, važiuojantis per Brenerio perėją į šiaurę, į Vokietiją, prieš pusvalandį buvo išvykęs iš Romos.

— Prašom paruošti bilietus ir dokumentus! — koridoriuje nuskardėjo kontrolieriaus balsas. — Paruoškite bilietus ir dokumentus!

— Dokumentai, dokumentai… Amžinai visokiausi popieriai, — suniurnėjo žilabarzdis vyras, važiuojantis drauge su moterimi žaliu paltu. Jis ėmė raustis greta jo stovinčiame lagaminėlyje. — Dar dešimt metų fašistų valdžios — ir mums teks gyventi dykumoje. Tiesiog nebeliks medžių — visi bus sunaudoti tonų niekam nereikalingų popierių gamybai.

Moteris nervingai šyptelėjo drauge kupė sėdintiems bendrakelioniams.

— Prašau, atleiskite mano vyrui. Kelionė buvo išties varginanti, dėl to jis toks suirzęs. Neverta priimti už gryną pinigą visko, ką jis sako.

— Tokiu atveju verčiau jau prikąsti liežuvį, — drėbė vidurinėje sėdynėje įsitaisęs kostiumą vilkintis vyras, o priešais jį sėdinti jauna siauro veido moteris nepritariamai šnarpštelėjo nosimi ir nukreipė žvilgsnį. Feračinis padrąsinamai mirktelėjo žaliu paltu vilkinčiai moteriai, tuo tarpu traukdamas iš vidinės kišenės aplanką su savo bei Kesidžio dokumentais. Greta jo sėdintis Kesidis tylomis žvelgė pro langą.

Slystelėjusios prasivėrė koridoriaus durys, ir vidun įėjo kontrolierius — stambus vyriškis vešliais juodais ūsais. Du jauni ginkluoti policininkai juodomis uniformomis liko stovėti koridoriuje prie kupė durų. Kontrolierius paėmė poros, o paskui — viduryje sėdinčio vyro dokumentus, atidžiai juos apžiūrėjo ir kažką niurgztelėjęs grąžino atgal. Tada atėjo Feračinio bei Kesidžio eilė.

— Sinjoras Jorgensenas iš Danijos ir sinjoras Kasala, — garsiai perskaitė kontrolierius, kai Feračinis įteikė jam aplanką. Paskui atsainiai pasklaidė popierius. — Bene žiema šiaurėje jūsų bičiuliui pasirodė pernelyg atšiauri?

Feračinis išsišiepė.

— Jei pasitaiko proga ištrūkti kur nors pasišildyti — kodėl gi ja nepasinaudojus? — atsakė jis itališkai — šia kalba laisvai šnekėjo nuo pat vaikystės.

— Ir kokią gi progą jis sugebėjo nusičiupti?

— Puikiai pasakyta, — pareiškė Feračinis. — Matote, abu mes esame archeologai. Žiemą praleidome Italijoje, o dabar vykstame pas mano draugą į Daniją, kur drauge rašysime straipsnį. Cezariai virsta dulkėmis, didingiausios imperijos subyra į šipulius — o mes gi niekada neliksime be darbo.

Pastaroji pastaba buvo gan subtilus bakstelėjimas Musolinio adresu. Lašelis įžūlumo tokiais atvejais, kaip kad šis, paprastai puikiai suveikdavo — Feračinis jau buvo spėjęs tatai patirti. Tie žmonės, kurie iš paskutiniųjų stengdavosi nieko neįžeisti, dažniausiai turėdavo ką slėpti.

— Ar jūs kalbate itališkai? — paklausė kontrolierius Kesidžio.

— Tik truputį.

— Dokumentai tvarkingi, — kontrolierius grąžino Feračiniui aplanką. — Man regis, kai Hitleris užbaigs savo reikalus prie Mažino užkardos, jums atiteks dar daugiau griuvėsių, kuriuose galėsite raustis kiek širdis geidžia.

— Tikriausiai taip ir bus, — abejingu tonu atsakė Feračinis.

Likusiųjų bendrakelionių dokumentai greitai buvo patikrinti, nekilo jokių nesusipratimų. Galų gale užbaigęs darbą, kontrolierius išėjo atgal į koridorių ir uždarė kupė duris.

— Prašau paruošti bilietus ir dokumentus! Paruoškite bilietus ir dokumentus! — suskambėjo tolstantis koridoriumi jo balsas.

Barzdočius tuojau pat išsitraukė portsigarą, jauna moteris liesu veidu įsimūrijo į laikraštį. Vyras su kostiumu įdėmiai žvelgė į Feračinį ir Kesidį.

— Aš irgi esu archeologijos specialistas, — išdidžiai pareiškė jis. — Kokį laikotarpį jūs tyrinėjate? Aš, pavyzdžiui, itin domėjausi mezolito era Vakarų Europoje, ypač Airijoje bei Didžiojoje Britanijoje. Titnago dirbinių vystymosi eiga tame regione suteikia begalę įdomios informacijos, ar ne? Kaip jums atrodo?

Širdies gilumoje Feračinis sudejavo. Kaip tik šitokios situacijos jis visąlaik užvis labiausiai ir baiminosi. Tačiau jis nespėjo nė prasižioti — dar ką tik taikiai žvelgęs pro langą Kesidis žaibiškai atsisuko ir įsmeigė į bendrakelionį liepsnojantį skaidrių žydrų akių žvilgsnį.

— Mes nė nesirengiame švaistyti brangaus savo laiko tyrinėdami kažkokias nežmogiškas barbarų bei laukinių kultūras! — aštriai užriko jis vokiškai. — Vienintelis žmogiškosios pažangos kilmės šaltinis slypi grynosios rasės vokiečių protėvių karių gentyse, neužterštose nearišku krauju, kaip kad mus moko oficialus reicho mokslas. Visa kita yra prasimanymai, kuriuos visaip skleidžia žydai bei išgverėliai akademikai, bandydami nuslėpti savo rasinį išsigimimą. Jie bus nušluoti nuo žemės paviršiaus! Heil Hitler!

Žmogus akimoju atšlijo. Ak, vadinasi, jie bus iš tųjų archeologų, — iškalbingai bylojo jo veido išraiška.

— Atleiskite, — šaltai ištarė jis. Tai pasakęs išsitraukė iš kišenės knygą ir lįste sulindo į ją. Kesidis trumpai jam linktelėjo ir vėl nusigręžė. Greta jo sėdintis Feračinis staiga atsipalaidavo ir lėtai lėtai tylutėliai atsiduso. Paskui užsitraukė ant akių skrybėlę ir apsimetė miegąs.

Balta įkaitusi juos supusi migla palengva išsisklaidė, aplinkui materializavosi apčiuopiamos aplinkos detalės. Visai kitos nei tos, kurias jie dar ką tik regėjo.

Vidinė Sarginėje buvusios mašinos patalpa išnyko. Dabar jie pasijuto bestovį ant tviskančių metalinių grindų kur kas erdvesnėje patalpoje, iš abiejų pusių juos supo aukštos lenktos sienos, susiliejančios virš galvos ir sudarančios pusapskritimes lubas; visa patalpa priminė trumpą tunelį aukštais skliautais. Visi paviršiai buvo padengti kažkokia balzgana, iš vidaus švytinčia medžiaga, sienos atrodė dryžuotos — baltąją medžiagą lygiais tarpais kirto kažkokių metalinių konstrukcijų juostos.

Iš abiejų pusių palei grindis driekėsi plyšys, atskiriąs jas nuo sienų. Tokios pat lenktos sienos driekėsi ir žemyn, tiktai ten jų jau nebesimatė — atrodė, kad pats tunelis buvo horizontalaus cilindro formos, o „grindys”, ant kurių jie stovėjo, tebuvo platforma, įtaisyta cilindro viduryje. Priekyje platforma vedė prie didžiulių dvivėrių durų. Virš jų buvo įtaisytas stebėjimo langelis, pro kurį į atvykėlius spoksojo bent keletas veidų.

Visiškai suglumęs pulkininkas Adamsonas nevaliojo nė žodžio pratarti. Vinsleidas paskubomis apsidairė. Jis pats atrodė gerokai sutrikęs. Galų gale suvokusi aplinką Ana Charkiovič suraukė antakius ir nieko nesuprasdama papurtė galvą.

— Klodai, kas gi tai? Nieko nebesuprantu. Tai anaiptol ne ta pati vieta Naujojoje Meksikoje, iš kurios mes išvykome į praeitį. Tai visai ne Tularozos mašina! Nieko panašaus kaip gyva nesu mačiusi!

— Užtat aš esu matęs, — niauriai atsiliepė Kurtas Šolderis. — Ši vieta, kur mes patekome — netgi ne Jungtinės Valstijos. Čia juk „Vargonai” — slaptoji „Siuzereno” įmonė Brazilijoje. Kažkokiu būdu mes atkeliavome į 2025-uosius!

Durys priešais juos pradėjo palengva vertis.