Operacija „Protėjas” 2

49 skyrius

Po viso to, ką teko patirti „Protėjo” misijos nariams, Vinsleidui tiesiog liežuvis nesivertė pasakyti kitiems, kad, nepaisant „Ampersando” grupės sėkmės, ryšys su Hitlerio Vokietija gali būti atkurtas kiekvieną akimirką. Tiesą sakant, jam ir pačiam sunku buvo tatai pripažinti.

Praėjus vos pusantros paros po antpuolio Vaisenberge, „Vargonų” aparatūra jau rodė, kad „Plaktukas” vėl veikia ir be paliovos siunčia signalus vėl susijungti.

— Tai juk buvo visiškai akivaizdu — ir vis dėlto mudu abu tai pražiopsojome, — pasakė jaunasis Vinsleidas. Juodu abu stovėjo kontrolės kambaryje tarp švytinčių įrengimų konsolių bei ilgų indikatorių ekranų eilių, stebėdami keleto operatorių brigadą, fiksuojančią parodymus. — Nacistai juk turėjo kažkur paslėpę pakankamai atsarginių dalių, kad atstatytų mašiną. Iš tiesų, kai gerai pagalvoji, darosi net keista, kad jie šitaip ilgai užtruko. — Praėjus pusantros paros 2025-aisiais, kitame ryšio gale esančiame pasaulyje turėjo būti jau 1941-ųjų sausis.

Vinsleidas linktelėjo, pirmąją akimirką net nepajėgdamas nuslėpti kartėlio bei savigraužos.

— Mes neturime kuo pasiteisinti. Šitokiam svarbiam įrengimui jie, be jokios abejonės, turėjo būti apsidraudę nuo bet kokių įmanomų nelaimingų atsitikimų. Prakeikimas!

— Ir tai dar ne viskas, — pasakė jaunasis Vinsleidas ir sudvejojo. — Tik apie tai verčiau pasišnekėkime kur nors kitur.

Išėjęs pro pagrindines duris, jis patraukė link lifto. Kai atvažiavo kabina, jis nuspaudė vieno iš viršutiniųjų aukštų mygtuką.

— Aš ką tik kalbėjausi su generolu Forbesu ir Derijo, vicepirmininko patarėju, — vos užsivėrus durims vėl prašneko jaunasis Vinsleidas. — Jie jokiu būdu negalėjo užtikrinti, kad mes dar ilgai sugebėsime išlaikyti šią įmonę uždarytą.

Siaubo apimtas Vinsleidas įsmeigė į jį akis.

— Negali būti, kad tu kalbi rimtai!

— Bijau, kad kaip tik kalbu labai labai rimtai. Yra tokia tikimybė — ir ji nuolatos vis didėja, — kad čionai vykdytos operacijos bus atnaujintos — ir netgi labai greitai.

— Bet kaipgi? — Vinsleidas papurtė galvą, išsyk nesugebėdamas patikėti savo ausimis.

— Mes tiesiog jų neįvertinome, — paprastai atsakė jaunasis Vinsleidas. — Vis dar tebeegzistuojantis šiame pasaulyje valdžios elitas įgudo tyliai tūnoti ant dugno, tačiau prireikus jie vis dar gali timptelėti reikalingą virvelę — ir ne vieną.

Jie išlipo iš lifto ir skubiai perėjo apsauginę teritoriją, supančią visus taškus, iš kurių buvo galima patekti į apatinius aukštus. Iš čia jie pateko į platų koridorių, vedantį į pagrindinio antžeminio pastato vestibiulį.

— Tai kas gi atsitiko? — paklausė Vinsleidas, kai jie išniro į gryną nakties orą ir neskubėdami patraukė betonuotu taku, kertančiu aptvertą įmonės teritoriją.

— Kaip tik dabar iš visų pakampių netikėtai ir ima lįsti tikrieji niekšai, — atsakė jaunasis Vinsleidas. — Tu pats puikiai supranti, apie kokius žmones aš kalbu — tuos, kurie veikia paslapčia, bet efektyviai. Svarbiausias jų uždavinys dabar — išjudinti kuo daugiau tarptautinių ratukų, protestuojant prieš tai, ką jie vadina nusikaltėlišku įsikišimu į valstybės vidaus reikalus, neteisėtu JTGP pajėgų panaudojimu, tarptautinio teisėtumo nepaisymu — na, pats gerai žinai, kaip visa tai vadinasi. Be to, jie, be jokios abejonės, kiekvienoje įstaigoje turi artimų bičulių, jiems pavaldūs teisininkai į kairę ir į dešinę jau žarsto šaukimus į teismą — sukasi visas mechanizmas. Visai gali būti, kad turėsime išties rimtų nemalonumų.

Vinsleidas jau spėjo pakankamai atsigauti nuo pirmojo smūgio, kad vėl pajėgtų blaiviai mąstyti.

— Ir ką gi visa tai reiškia? Juk norėdami jie galėtų uždelsti viską iki begalybės, o patys tuo tarpu — ką? Priverstų TT atnaujinti visas operacijas čionai tol, kol bus gauti išsamaus tyrimo rezultatai? — Po truputį aiškėjant vaizdui, Vinsleidas ėmė lėtai pats sau linkčioti galva. — Na taip, žinoma. Kai laiko tėkmės greitis skiriasi faktoriumi du šimtai, jiems čia pakaktų tik visai trumpam atnaujinti darbus, kad jų planai antrajame gale atneštų vaisių. O tada jie patys sėkmingai persikeltų ir sunaikintų ryšį — vienu žodžiu, išgaruotų iš šio pasaulio gerokai anksčiau nei tyrimas sugebėtų ką nors išsiaiškinti.

— Kaip tik taip viską suprantu ir aš, — pritarė jaunasis Vinsleidas. — Tiesą sakant, jie sujudo dargi anksčiau nei TT Ypatingųjų atvejų kabinetas pranešė JTGP vadovybei, kad atšauktų iš čia savo žmones. Taigi, dabar pats matai, kaip operatyviai reaguoja opozicija.

Vinsleidas papurtė galvą.

— Ne, jie negali taip paprastai imti ir išsisukti, — pasipriešino jis. — Negali gi viskas imti ir baigtis štai šitaip! Tu pats žinai, kiek į visa tai buvo sudėta. Juk turi būti dar kažkas, ką mes galėtume padaryti.

— O ką gi tu darytum? — paklausė jaunasis Vinsleidas.

Vinsleidas dar kartą viską apmąstė.

— Jeigu jie nori atlikti tyrimą — ką gi, tegul sau daro ką nori, — pagaliau atsakė jis. — Tačiau tikrą tyrimą, kuriuo būtų tiksliai nustatyti faktai. Juk mes turime vieną dalyką, kurio „Siuzerenas” nebuvo apskaičiavęs — mus. Visus aštuonis, kurie liudys iš savo asmeninės patirties. Kaipgi „Siuzerenas” sugebėtų paneigti mūsų parodymus? Mes galime akivaizdžiai visiems atskleisti tikruosius jų ketinimus, galime išvilkti į dienos šviesą jų melą. O jeigu visa tai viešai paskelbtume, TT turėtų sutikti atlikti išsamų tyrimą anksčiau, nei iš čia bus atšauktos JTGP pajėgos. O to visai pakaktų, kad „Siuzerenas” nebegalėtų prikišti pirštų prie mašinos. Štai ką aš padaryčiau tavimi dėtas.

Pastarasis sakinys privertė jaunąjį Vinsleidą nusišypsoti.

— Ir vis dėlto nederėtų užmiršti, kad tu esi tu, o ne aš, — atsakė jis. — O turint tai omeny — ar esi tikras, kad kaip tik šito nori? Ar tikrai nori būti įpainiotas į šitokią kebeknę: tarptautinė teisė, komitetai, perklausos, nesibaigiantis tampymasis po teismus? Ar pagalvojai, kokiam laikui įstrigtum čia? Net keli čionai praleisti mėnesiai reikštų, kad pasaulyje, esančiame kitame ryšio gale, praėjo visas žmogaus gyvenimas! Visa, ką tu tikėjaisi ten pamatyti, bus jau dingę, viskas bus vienaip ar kitaip pasibaigę gerokai anksčiau nei tu sugrįši. Visi žmonės, kuriuos ten pažinojai, bus jau išmirę. Ir netgi jei tu pats ir sutiktum su šitokiomis sąlygomis — ar tai būtų teisinga tų žmonių, kurie atvyko čia drauge su tavimi, atžvilgiu?

Juodu sustojo prie išrikiuotų transportinių JTGP lėktuvų, kurių liekni korpusai pilkšvai švytėjo prožektorių šviesoje, eilės. Vinsleidas užsižiūrėjo į mišką, juoduojantį už tvoros, ir giliai atsikvėpė.

— Taip, žinau, žinau… — Jis sunkiai atsiduso. — Bet… Viešpatie Dieve, mes juk negalime stovėti nuošaly ir ramiai stebėti, kaip visa tai atsitinka. Tu, gyvendamas šiame pasaulyje, negali net įsivaizduoti, kas laukia to kelio gale — ten sunaikinta viskas, kas bent kiek dvelkia padorumu ar civilizacija. Oficialioji politika yra teroras. Vergauja ištisos tautos. Genocidas… — Jis papurtė galvą. — Jeigu vienintelė išeitis to išvengti yra mums pasilikti čia — ką gi, tuomet tebūnie taip.

— Tačiau, jei mokslininkų spėjimai yra teisingi, tokiu atveju egzistuoja begalybė visatų, kuriose tai vis vien atsitiks, — pabrėžė jaunasis Vinsleidas. — Sakykime, jūs sugebate pakeisti vienos jų raidą. Ir ką gi tai lemia? Iš didžiulio skaičiaus atėmus vieną, vis vien liks didžiulis skaičius. Ką gi jūs būsite pasiekę?

Vinsleidas tarsi kažkur nutolo, jis atsainiai linktelėjo galva.

— Taip, prisimenu… Tokiais atvejais iš tiesų būdavau itin analitiškas, stengdavausi viską apskaičiuoti… Bet, žinai, su amžiumi žmogaus požiūris į daug ką išties pasikeičia. Negaliu tvirtinti, kad sendamas tampi išmintingesnis — bet vis dėlto tikiuosi, kad taip. Tu šit nori pasakyti, kad beprasmiška net mėginti pakeisti vieną pasaulį į gerąją pusę, jeigu negali tuo pačiu pakeisti ir jų visų. Tačiau vadovaudamasis ta pačia logika galėtum tvirtinti, kad žmogui visiškai nėra prasmės stengtis tapti geresniu, jeigu tokiu būdu visas pasaulis netaps geresnis. Ar gerumas yra beprasmis, jeigu jis vienu ypu negali sunaikinti kitų visuresančių blogybių? Nejaugi beprasmiška išgelbėti vieną gyvybę, jeigu kiti vis vien turės mirti? Arba leisti į mokslus vieną vaiką, jeigu kiti taip ir liks beraščiai? Ne… Manau, kad ne. — Valandėlę Vinsleidas patylėjo, klausydamasis naktinių vabzdžių dūzgesio sutemų gaubiamame miške. — Aš gi sakyčiau, kad viskas yra kaip tik priešingai. Kad svarbūs tėra kaip tik maži dalykai. Visas universaliąsias tiesas bei kosminius principus verčiau palikti filosofams bei mistikams. Tie dalykai juk iš esmės visiškai ir nėra svarbūs.

— Tikėjausi, kad tu pasakysi kažką panašaus, — atsiliepė jaunasis Vinsleidas. — Matai, mes irgi priėjome daugmaž tą pačią išvadą.

Vinsleidas atsigręžė, neįsitikinęs, kad teisingai išgirdo.

— Mes?

— Aš pats, kai kurie iš čia atvykusių JTGP vadovaujančiųjų asmenų ir kone visi mokslininkai, kurie iki šiol ničnieko nenutuokė apie tikrąją „Vargonų” paskirtį. Mes manome, kad tu ir tavo bendražygiai ir taip jau nuveikėte pakankamai — ir kad jums visiškai nereikia veltis į šio pasaulio problemas. Savo darbo dalį jūs jau atlikote. Dabar gi mums metas imtis savosios.

— Ar man tik pasirodė, ar tu kažką siūlai? — pasiteiravo Vinsleidas. — Ką būtent?

— Mes galime išsiųsti jus atgal, — atsakė jaunasis Vinsleidas rimtu prislopintu balsu — ūmai Vinsleidas suprato, kad jaunasis jo antrininkas tik dabar prašneko apie tuos dalykus, kuriems ruošė dirvą viso ankstesniojo jų pokalbio metu. — Galime išsiųsti jus dabar, neoficialiai, kol įmonę dar kontroliuoja JTGP. Jūs nuveikėte pakankamai, kad suteiktumėte pasauliui, apie kurį pasakojai, šansą išsigelbėti pačiam. O be to, jūs patys irgi nusipelnėte gauti šansą — visi jūs.

Vinsleidas atsigręžė veidu į jaunesnįjį save ir įdėmiai į jį įsižiūrėjo už nugaros plieskiančių prožektorių šviesoje.

— Tu tikrai tai padarytum? Pasinaudotum tarnybine padėtimi ir prisiimtum atsakomybę? Tu tikrai eitum taip toli?

— Taip. Ir tai — nė kiek ne daugiau, nei iki šiol ant kortos buvote pastatę jūs. Mes aptarėme visa tai — ir, žinai, visų mūsų nuomonės sutapo.

Pasiūlymas buvo pernelyg viliojantis, kad galėtum jo atsisakyti. Vinsleidas nė neketino komplikuoti ir taip sunkios padėties, versdamas jaunąjį savo antrininką jį įkalbinėti. Jis linktelėjo.

— Aš tau tikrai labai labai dėkingas. Kada būtų galima tai padaryti?

— Apytiksliais paskaičiavimais galutinai viską paruošti mums reikės dar dviejų dienų, — atsakė jaunasis Vinsleidas. — Tikiuosi, tiek laiko mes dar turėsime, kol bus teisėtai išspręsti visi nesutarimai.

— Dar dvi dienos… Tai reiškia, kad aname gale prabėgs nemažas laiko tarpas, — Žinau. Bet, neužmiršk, Peinas irgi kol kas dar labai silpnas. Aš kalbėjausi su gydytojais — jie anaiptol nesidžiaugtų, jeigu imtumėmės judinti jį anksčiau nei po dviejų dienų.

Vinsleidas giliai atsiduso.

— Puiku. Vadinasi, mums belieka vienas vienintelis rūpestis — tai tikimybė, kad „Siuzerenas”, ko gero, vėl perims „Vargonų” kontrolę į savo rankas.

Jaunojo Vinsleido akys apniuko.

— Šito tikrai nebus, — pažadėjo jis. — Mes — toji grupė, kurią tau jau minėjau — dėl to susitarėme. Nesvarbu, kas ir kokių neteisėtų machinacijų mėgintų imtis, tačiau ryšys su naciais niekad ir jokiu būdu nebebus atkurtas. Mes esame visiškai apsisprendę padaryti taip, kad net tokia galimybė visiškai išnyktų — visiems laikams. Tai ir yra mūsų priesaika jums.

Vinsleidas tiriamai pažvelgė į jį.

— O kokios pasekmės?

— Pasekmės ir yra toji darbo dalis — darbo, kurio imtis dabar mūsų eilė šiame pasaulyje, — atsakė jaunasis Vinsleidas.