Operacija „Protėjas” 2

25 skyrius

„Protėjo” grupės pasaulio istorijoje garsiąją savo kalbą Reichstage Hitleris pasakė 1939-ųjų spalio šeštąją, jis pareiškė iš tiesų norįs taikos. Fiureris tvirtino nepadaręs nieko daugiau, tiktai atitaisęs tą neteisybę, kuri buvo primesta Vokietijai Versalio sutartimi. Jis pasiūlė surengti pasitarimą su Vakarų atstovais ir jo metu suderinti visus likusius nesutarimus. Tuo tarpu Vakarų lyderiai, pasaulio akivaizdoje negalėdami atsitraukti, bet tuo pačiu ir nenorėdami aštrinti priešiškumo, taip ir nesiėmė jokių konkrečių veiksmų. Taigi, Hitleris padarė išvadą, kad jiems reikia kur kas svaresnės pateisinamos priežasties, kad galėtų išsipainioti iš karo sumaišties.

Gi rusai savo ruožtu užjuto kas jų laukia ir, siekdami užtikrinti savo saugumą, jau po to, kai užgrobė rytinę Lenkiją, ėmėsi spausti Suomiją dėl sienų klausimo peržiūrėjimo; galų gale, lapkričio pabaigoje, jie atvirai paskelbė Suomijai karą. Dabar, kai Rusija turėjo kitų rūpesčių, Hitleris įsakė ruoštis pulti Prancūziją per Belgiją ir Olandiją. Dėl blogo oro antpuolį teko bent kelis kartus atidėti, tačiau 1940-ųjų sausį blickrigas vis dėlto užgriuvo Vakarus. Prancūzai gi jau kuris laikas buvo visiškai demoralizuoti iš vidaus, mat iš trijų pusių juos supo fašistiniai diktatoriai: Hitleris, Musolinis, bei Frankas. Taigi, Prancūzija ėmė prašyti paliaubų netgi dorai nepasipriešinusi.

Visas būrys susirinko užtemdytame kambaryje Čerčilio bute Morpeto rūmuose. Nušvito ekranas, ir „Protėjo” grupės nariai ėmė demonstruoti ištraukas iš senų kronikų. Vokiečių tankų kolonos žlegėjo per Prancūzijos kaimus, artilerijos baterijos spjaudėsi šūvių papliūpomis, išsišiepę Vermachto kariai vieškeliais varė tūkstančius nuskurusių ir purvinų belaisvių. Artūras Baneringas komentavo vaizdus, jam antrino projektoriaus zirzimas.

— Hitleris sutiko nutraukti ugnį su sąlyga, kad Prancūzija būtų padalinta į du sektorius: vienas jų ir liktų okupuotas vokiečių, antrajame gi įsigaliotų provokiškas režimas, kuris taip pat valdytų ir prancūzų kolonijas. Prancūzai nuolankiai sutiko, ir tokiu būdu britų greitojo reagavimo būriai kitoje Lamanšo pusėje atsidūrė nepavydėtinoje būklėje. Kovo mėnesį Britanijos kariuomenė irgi buvo priversta kapituliuoti.

— Argi nebuvo įmanoma jos evakuoti? — paklausė Čerčilis. Jis sėdėjo pačiame priekyje, centre, tiesiog priešais ekraną.

— Ne — iš pat pradžių į viską buvo žiūrima pernelyg jau lengvabūdiškai, — atsakė Baneringas. — Niekas nesitikėjo šitokio nuožmaus puolimo. Armija netgi nebuvo rimtai pasiruošusi tikram karui, jau nekalbant apie kokias nors evakuacijos galimybes.

— Hmmm… — suniurzgė Čerčilis.

Čerčilis buvo persikraustęs į butą, esantį Admiraliteto rūmuose virš Karo skyriaus, kad nuolatos būtų šalia savo darbo vietos, be to, tokiu būdu liko laisvas jo butas Pimlike, ir ten įsikūrė „Protėjo” grupės operacijų štabas. Profesorius Lindemanas, kuris dabar sėdėjo įsitaisęs prie židinio, irgi persikėlė į Admiraliteto rūmus, kur dėl akių įkūrė statistikos departamentą, iš ten jis galėjo aprūpinti laivyną mokslinėmis analizėmis bei pagelbėti patarimais. Buvo jau 1939-ųjų lapkritis, ir patikėtinių būrelis, žinąs visą tiesą apie „Protėjo” misiją, nuo karo pradžios pastebimai išaugo.

Kronikoje buvo rodoma, kaip vokiečių kareiviai ardo muziejaus pastato sieną, o paskui išstumia laukan traukinio vagoną. Baneringas kalbėjo toliau:

— Prancūzijos kapituliacija oficialiai buvo pasirašyta balandžio mėnesį, tame pačiame traukinio vagone, kuriame maršalas Fošas paskelbė kapituliacijos sąlygas Vokietijai, tuo pačiu užbaigdamas Didįjį karą. Ta proga vagonas buvo nuvežtas į tą pačią vietą Kompjeno girioje, kur jis stovėjo ir 1918-ųjų lapkričio vienuoliktąją.

Ekrane vienas po kito slinko kapituliacijos formalumų scenos, o paskui vaizdas pasikeitė — žiūrovai išvydo, kaip vokiečių dalinys sulipo į laivą, ir šis išplaukė į jūrą.

— Gegužės mėnesį Hitlerio pajėgos įsiveržė į Daniją bei Norvegiją. Britanijos padėtis buvo visiškai beviltiška — pasinaudodami Norvegijos uostais, vokiečiai galėjo kietai užveržti povandeninių laivų blokadą, mes neturėjome jokių sąjungininkų, didžioji dalis mūsų karinės įrangos, taip pat ir dauguma oro pajėgų ginkluotės jau buvo prarasta Prancūzijoje. Kadangi jau buvo matyti pabaiga, į karą įsijungė ir Musolinis, užpuldamas Egiptą bei Britanijai priklausančią Rytų Afriką. Nepaisant draudžiančių tai sutarties sąlygų, Hitleris Orane užgrobė Prancūzijos laivyną, taigi dabar, įskaitant ir italų pajėgas, Ašies valstybėms atiteko visa Viduržemio jūra. Mes neturėjome kitos išeities, teko atitraukti laivyną iki Gibraltaro ir palikti Egiptą likimo valiai.

Baneringo balse suskambo niūrios gaidelės — jo širdyje vėl atgijo visa kančia, patirta tais ilgais metais, kurie drauge buvo ir sena praeitis — ir artimiausia ateitis.

— Netrukus po to visa Europa prisijungė prie akivaizdžiai laiminčiosios pusės, ir mūsų žlugimas jau buvo nebe už kalnų. Ispanija atidarė sienas, tokiu būdu leisdama Hitleriui be kliūčių užimti Gibraltarą. Balkanų valstybės tapo Ašies šalių antrąja strateginių žnyplių puse — šios žnyplės per Graikiją ir Turkiją sugniaužė visą Persijos įlanką, o tuo tarpu italai pergalingai žygiavo per šiaurės Afriką.

Lapkričio mėnesį Halifaksas, kuris tapo ministru pirmininku vietoj Čemberleno, bandė siekti paliaubų, siūlydamas atiduoti Egiptą. Tačiau Hitleriui tai nepadarė jokio įspūdžio — šiaip ar taip, Artimųjų Rytų žlugimas jau buvo neišvengiamas. Hitleris neketino praleisti progos sunaikinti tikėtiną būsimą Amerikos operacijų bazę, taigi, netrukus įsakė okupuoti Didžiosios Britanijos salas.

Ekrane pasirodė gausios Luftvafės bombonešių eskadrilės, paskui vienas po kito sušmėžavo jau matyti sprogimų, gaisrų bei griūvančių pastatų vaizdai. Tik šįsyk atpažįstamas buvo ir miestas — tai buvo Londonas. Kai kurie žiūrovai net aiktelėjo, neįstengdami patikėti savo akimis. Paniuręs Baneringas užbaigė savo pasakojimą:

— Karališkojo oro laivyno likučiai buvo sunaikinti per pirmąsias tris savaites. Mes likome visiškai bejėgiai, gintis nebeturėjome kuo. Nebeturėjome kuo atremti nei nesiliaujančio bombardavimo iš oro, nei gausių užpuolikų būrių, srautu plūstančių iš anapus Lamanšo į mūsų uostus. Karališkoji šeima bei kiti žymūs asmenys buvo slapčia išgabenti į Kanadą, o nesuskaičiuojami vokiečių pulkai paskutiniąją metų dieną praktiškai nekliudomi išsilaipino Anglijoje. Britanijos kapituliacija buvo pasirašyta 1941-ųjų sausio pirmąją.

Paskutiniojoje kronikos atkarpoje buvo nufilmuotas triumfuojantis Hitleris — jis važiavo Londono gatvėmis pergalės parado priešakyje, lydymas tankų bei pilkarūbių vokiečių kareivių.

Vinsleidas išjungė projektorių. Prie durų sėdėjęs Brendanas Brekenas, artimas Čerčilio draugas ir padėjėjas, užžiebė šviesą. Kelias akimirkas tvyrojo niūri tyla, tik paskui visus apėmusi nuotaika palengva ėmė sklaidytis. Galų gale vienas kitas kažką sumurmėjo, ir pagaliau visi prislopintais balsais ėmė dalytis įspūdžiais. Admirolas Paundas — vyriausiasis laivyno vadas ir buvęs Čerčilio kolega iš tų laikų, kai šis irgi dirbo jūrų laivyne — įsmeigė akis į Baneringą.

— Ar ir tu, Artūrai, pasitraukei kaip tik tada — drauge su visais tais žmonėmis, pačioje pabaigoje?

Baneringas papurtė galvą.

— Aš išvykau pora mėnesių anksčiau drauge su vienu departamentu, kuris buvo perkeltas į Kanadą dar spalio mėnesį.

Desmondas Mortonas — dar vienas artimas Čerčilio pažįstamas nuo Didžiojo karo laikų — mąsliai pasitrynė smakrą. Karo metu jis buvo artilerijos karininkas, apdovanotas Karo kryžiumi, o be to, įžymus dar ir tuo, kad buvo sužeistas į pačią širdį, tačiau iki šiol visiškai normaliai tebegyveno su kulka krūtinėje.

— Bet juk tai reiškia, kad… eee… kažkur čia turėtų būti tavo — na… kopija, kaip tik šiuo metu vaikštanti kažkur Londono gatvėmis, tiesa?

— Taip, — įsiterpė Lindemanas. — Tarp kitko, jis nuo pat sausio mėnesio vis dairosi, tikėdamasis bent akies krašteliu dirstelėti pats į save.

— Neįtikėtina!

Priekyje sėdėjęs Čerčilis atsistojo. Tuo tarpu ekranas buvo nuimtas ir vietoj jo ant sienos pakabintas didelis pasaulio žemėlapis. Čerčilis atsigręžė į visus susirinkusiuosius ir kilstelėjo ranką. Kaipmat stojo tyla. Priėjęs Vinsleidas vėl atsisėdo į savąją kėdę.

— Taigi, dabar jūs savo akimis išvydote tas pražūties uolas, tiesiog į kurias vos prieš keletą mėnesių mus nešė ankstesnysis mūsų kursas, — prašneko Čerčilis. — Tačiau dar anaiptol negalima tvirtinti, kad dabar mes jau žinome, kaip išvengti blogiausio galo. Priešingai, mūsų situacija dabar atrodo besanti netgi sudėtingesnė už tą, kuri buvo prieš mums įsikišant į įvykių eigą. Žinoma, dabar mes stosime į karą kur kas ryžtingiau nusiteikę, tačiau, nepaisant to, mūsų viltys susilaukti sėkmės netgi susilpnėjo po to, kai Rusija nuo ciniško neutraliteto persimetė į aktyvią sąjungą su Hitleriu.

Niekas negalėjo tikrai pasakyti, kokia šiame pasaulyje įvykusių pokyčių dalis iš tiesų buvo „Protėjo” grupės veiklos rezultatas — o kiek pasikeitimų būtų įvykę savaime. Retsykiais priežasčių ir pasekmių tinklo, susiejančio atvykėlių iš ateities veiksmus su iš pažiūros visiškai atsietais, tolimais įvykiais — to tinklo subtilybės buvo stačiai stulbinančios.

Čerčilis kalbėjo toliau:

— Kaip dabar jau žinome, kapralo Hitlerio spalio šeštosios taikingoji kalba Reichstage buvo pasakyta abiejuose pasauliuose. Tačiau šiame pasaulyje girdėtoji versija dėl karo kaltino asmeniškai mane. Kadangi mano antrininkas „Protėjo” pasaulyje neturėjo jokios galios, taigi, visiškai aišku, kad mūsų veiksmai jau keičia Berlyne sėdinčių nacių lyderių veiksmus.

— Be to, kaip jau žinome, Čemberlenas ir Daladjė kategoriškai atsisako svarstyti netgi bet kokio susitikimo su vokiečiais galimybę, kol šių armija vis dar dislokuota jėga užgrobtose žemėse — ankstesniajame pasaulyje įvykių griūtis juos stačiai paralyžiavo, jie nesugebėjo netgi atsakyti. Taigi, šį skirtumą irgi galima priskirti „Protėjo” operacijos pasiekimams.

Čerčilis iškalbingai skėstelėjo rankomis.

— Kita vertus, įvyko tas apverktinas „Karališkojo Ąžuolo” incidentas. — Spalio viduryje vokiečių povandeninis laivas prasiskverbė pro britų laivyno gynybines užtvaras tiesiog į bazę Skapa Flouve į šiaurę nuo Škotijos ir nuskandino inkarą nuleidusį karo laivą „Karališkasis Ąžuolas”. — Ankstesniajame pasaulyje šitokio fakto nebuvo. Kaip Admiraliteto vadas, aš galiu visiškai atsakingai jus užtikrinti, kad, jeigu tai būtų įvykę ir aname pasaulyje, dabar mes būtume buvę kur kas geriau tam pasiruošę. Kažin, ar įmanoma nustatyti, kaip kokie nors mūsų veiksmai galėjo sąlygoti šitokį pokytį.

— O kaipgi reiktų išsiaiškinti tą faktą, kad paskutiniojo balsavimo metu Jungtinių Valstijų Kongresas panaikino Neutraliteto Akto ginklų embargo skirsnį? — paklausė Čerčilis. Šis nutarimas reiškė, kad amerikiečiai dabar galėjo pardavinėti kariaujančiosioms pusėms ginklus ir amuniciją su sąlyga, kad už juos būtų mokama grynais, be to, pirkėjas turėjo išsigabenti prekę pats, savo laivais. Toks nutarimas buvo parankus Sąjungininkams, nes jūrų laivyno galia Anglijai niekas negalėjo prilygti. — Galbūt tai ne kas kita, kaip paprasčiausias kitos laiko linijos įgeidis? O gal prezidentas Ruzveltas, praradęs bet kokias iliuzijas dėl ankstesniojo pasaulio ir įkvėptas paskutiniąją akimirką mūsų pademonstruoto ryžto, nusprendė pats stipriau paspausti Kongresą? Jei taip — tokiu atveju atsakomybę už šį pokytį mes irgi galime prisiimti sau.

— Trumpiau tariant, svarbiausias klausimas štai koks: ar mes tikrai galime remtis pagrindiniais ankstesniojo pasaulio įvykiais, prognozuodami šio, mūsiškio, pasaulio ateitį? Dabar kaip tik karštligiškai bandome išsiaiškinti, kiek patikimos yra tos nuorodos.

Valandėlę jis patylėjo ir prieš užbaigdamas atidžiai apžvelgė kambarį.

— Jeigu dabartiniai Vokietijos planai sutampa su ankstesniuoju kursu, tokiu atveju galime pagrįstai tvirtinti, kad įsakymas pradėti blickrigą Vakaruose jau yra duotas. Ir jo vykdymas atidėliojamas vien dėl oro sąlygų. Ankstesniajame pasaulyje antpuolis vis dėlto prasidėjo sausio pabaigoje, tačiau dabar, kai viskas susipainiojo, kas galėtų tvirtinti, kad įvykių eiga vėl bus tokia pat? Puolimas gali prasidėti tiesiog jau rytoj.

Pabrėždamas savo žodžius, Čerčilis kilstelėjo ranką ir ištiesė smilių.

— Ir vis dėlto mes negalime rizikuoti ir visomis šiomis žiniomis dalytis su vyriausybe. Jeigu pas Hitlerį bei jo šeimininkus prasprūstų bent vienas žodelis apie tai, kad jie — nebe vieninteliai, turintys šią stulbinančią perkėlimo laike technologiją, mes visai pagrįstai spėjame, kad tokiu atveju jie siektų žaibiškos pergalės ir panaudotų atominį ginklą dabar, užuot laukę iki 1942-ųjų. Taigi, viskas dabar priklauso nuo Amerikoje likusių mokslininkų. Mes čionai begalime tik kuo tvirčiau laikytis ir su viltimi laukti rezultatų.

Nuo šių paskutiniųjų jo žodžių įtampa kiek atslūgo, kambaryje įsiviešpatavo tyla. Čerčilis linktelėjo Vinsleidui, kad dabar šis perimtų žodį, ir atsisėdo.

Vinsleidas pakilo, kelias akimirkas pastovėjo, įsmeigęs akis į žemėlapį ir trindamasis rankas, o paskui atsigręžė į susirinkusiuosius.

— Visa tai, kas buvo pasakyta, dar anaiptol nereiškia, kad mes patys negalime pasinaudoti išankstinėmis savo žiniomis ir išpešti iš to šiokios tokios naudos, — gyvai prašneko jis. Išgirdę šiuos žodžius visi klausytojai kaipmat subruzdo. Kaip tik to jie ir laukė. — Ką gi, turime sąžiningai patys sau prisipažinti, kad dėl tų saugumo priemonių, kurios, kaip mes visi čia sutarėme, išties yra esminės, kokių nors svarbesnių pokyčių vyriausybės politikoje dar bent du mėnesius nesulauksime. Taigi, mes manome, kad Belgijos užpuolimo reikia laukti sausio pabaigoje, kaip kad įvyko ir anąsyk. Ir vis dėlto mes tikimės, kad tokių žmonių kaip Vinstonas veiklos dėka prancūzai šįsyk kur kas geriau sugebės susidoroti su problemomis.

Vinsleidas valandėlę patylėjo, tačiau niekas nė burnos nepravėrė. Jis vėl nusigręžė į žemėlapį ir pirštu brūkštelėjo per dantytą Norvegijos pakrantės liniją.

— Štai šis rajonas yra toli nuo visų pagrindinių įvykių, čia kol kas turėtų būti labai ramu. Tuo tarpu, kai mūsų grupė visos valstybės kontroliuoti negali, laivynas gi praktiškai yra mūsų rankose — juk čionai, šiame kambaryje, mes turime ir vyriausiąjį karo laivyno vadą, ir vyriausiąjį jūrų laivyno vadą.

Tad štai koks yra mūsų planas. Mes ketiname pasinaudoti ta aplinkybe, kad pavasario mėnesiais visų dėmesys bus sutelktas į Vakarų frontą — ir pasiuntę laivais išlaipinti karines pajėgas štai čia, šiaurinėje Norvegijos dalyje. Apgalvojome ir viešą tokio žingsnio paaiškinimą — atseit, tokiu būdu per Švediją ketiname suteikti pagalbą Suomijai. Mūsiškiame pasaulyje suomiai visus apstulbino savo ryžtingu atkirčiu rusams — ir didžioji viešosios nuomonės dalis simpatizavo jiems bei juos palaikė. Nematome jokių priežasčių tikėtis, kad šiame pasaulyje įvykiai pasisuks kokia nors nenumatyta linkme. Tačiau vyriausybė, be jokios abejonės, patikės, kad šios operacijos tikslas — atkirsti Hitleriui geležies rūdos tiekimo kelią iš Švedijos kasyklų, esančių štai čia, Galivare, per va šičia esantį Narviko uostą.

Vinsleidas kreivai šyptelėjo.

— Tačiau tikrasis mūsų tikslas — sutrukdyti naciams įsiveržti į Norvegiją, kas, kaip mes jau žinome, turėtų įvykti gegužės mėnesį. Tokiu būdu mes galime ne tik atkirsti Hitlerį nuo geležies rūdos kasyklų, bet taip pat ir sutrukdyti jam įkurti papildomas povandeninių laivų bazes, kurioms jis jau yra numatęs vietą Atlanto vandenyno pakrantėje.

Valandėlei stojo tyla — visi kruopščiai svarstė išgirstąjį pasiūlymą. Galų gale kažkas paklausė:

— Ar mes turime kokių nors garantijų, kad vokiečiai puls Norvegiją būtent gegužės mėnesį?

— Dėl nieko negalime būti visiškai tikri, — pripažino Vinsleidas. — Tačiau bent jau iki šiol, kiek mums teko stebėti, abiejų laiko linijų skirtumai nėra esminiai, skiriasi tik detalės. Artimiausi įvykiai turėtų parodyti, ar šis principas galios ir toliau. Pavyzdžiui, mūsų patirtis byloja, kad rusai turėtų užpulti Suomiją jau po dviejų dienų. Taigi, žiūrėsime, ar vėl įvyks tas pats — tai bus gana patikimas patikrinimas.

— Bet ar mes tikrai esame tinkamai pasiruošę tokiam žygiui — turiu omeny tiek įrangą, tiek ir žmonių apmokymą? — kiek dvejodamas paklausė Desmondas Mortonas. — Nederėtų užmiršti, kaip puikiai nuo pat pradžių yra pasirengę vokiečiai.

— Harvi? — kreipėsi Vinsleidas, pažvelgdamas į majorą Voreną.

Vorenas atsakė nepakildamas nuo kėdės prie durų, kur sėdėjo greta Ideno bei Dufo Kuperio:

— Nesame pasirengę taip gerai, kaip mums to norėtųsi, — atvirai pripažino jis. — Didžiausia problema kol kas yra ta, kad žmonės, su kuriais man teko kalbėtis, vis dar neįstengia suprasti, kokią galią, palyginus su laivais, turi lėktuvai. Jeigu Luftvafė sugebės įkurti savo bazes efektyviu nuotoliu nuo mūsų operacijos centro, tokiu atveju turėsime nemaža rūpesčių. Lėktuvnėšiai toli gražu negali konkuruoti su sausumoje esančiais oro uostais, o be to, Britanijos laivynas šiaip ar taip neturi pakankamai lėktuvnešių. Linijinius laivus išvis galima pamiršti. Jų laikas jau praėjo.

— Tačiau Luftvafės ten nė kvapo nebus — jiems tuo metu ir šiaip bus pakankamai karšta Prancūzijoje, — pareiškė Čerčilis. — O jeigu pabandys įsikišti vokiečių laivynas — ką gi, su jais mes jau tikrai sugebėsime susitvarkyti.

Vienur kitur pasigirdo juokas. Kažkas kažko paklausė, ir pokalbis tuojau nukrypo į techninių detalių aptarinėjimą, diskusijas apie lėktuvų bazių žemėje bei lėktuvnešiuose ir linijinių laivų galimybes. Vorenas sugavo Vinsleido žvilgsnį ir valandėlę primygtinai žvelgė šiam tiesiog į akis. Vinsleidas gūžtelėjo pečiais.

Numatytame plane buvo ir dar viena detalė, bet apie ją žinojo tik patys „Protėjo” grupės nariai ir artimiausieji jų patikėtiniai.

Hitlerio sugrįžimo vartai, per kuriuos jis palaikė ryšį su 2025-aisiais, buvo įkurti netoli Leipcigo, rytinėje Vokietijos dalyje, vos per šimtą su trupučiu mylių į pietus nuo Berlyno. Jie buvo paslėpti uolose iškirstame giliame urve po chemijos bei karinės amunicijos gamyklų kompleksu mažyčiame Vaisenbergo miestelyje. O kol tie sugrįžimo vartai veikė, negalėjo būti nė kalbos apie kokią nors efektyvią Vakarų gynybą. Jokių žinių apie kontaktą su 1975-aisiais vis dar nebuvo, taigi, Vinsleidas nusprendė imtis iniciatyvos ir savo atsakomybe pamėginti sunaikinti Hitlerio sugrįžimo vartus.

— Mes turėjome būti paprasčiausi pionieriai, mūsų užduotis buvo nutiesti tiltą, kuriuo mus galėtų pasiekti tankai, — kartą sakė jis Čerčiliui. — Tačiau dabar jau visai nepanašu, kad tų tankų išvis kada nors sulauksime. Taigi, siūlau mėginti smogti į taikinį patiems — ir daugiau nebedelsti. Sunaikinti tą mašiną turėtų būti pats svarbiausias mūsų tikslas.

Sugrįžimo vartų sunaikinimas ir turėjo būti operacijos „Ampersandas” tikslas — iš pažiūros darbas nedidelis, tačiau jo reikšmę sunku būtų pervertinti. Šios operacijos vykdymui reikėjo numatyti tokį momentą, kai visų dėmesys bus sutelktas į kitose Europos vietose kunkuliuojančius įvykius.

Bendrais bruožais aptarę busimąjį veikimo planą, grupės nariai ėmėsi laukti, ar išsipildys Vinsleido pranašystė — tai yra, ar Rusija tikrai užpuls Suomiją, kaip kad tai įvyko ankstesniajame pasaulyje. Rusija neapvylė — užpuolė Suomiją lapkričio trisdešimtąją, tiksliai pagal grafiką. Padrąsintas to fakto, kad bent jau dėl esminių dalykų jų turima informacija kol kas lieka patikima, Vinsleidas pasiuntė žinią į Niujorką, liepdamas kariniam misijos kontingentui ruoštis skubiam permetimui į Angliją.