Operacija „Protėjas” 2

48 skyrius

Feračinis gulėjo lovoje švariame erdviame kambaryje, už lango stūksojo žali, saulės nutvieksti kalnai. Dešinioji jo ranka ir petys buvo sutvarstyti. Juodaplaukė tamsiaodė mergaitė slaugės chalatu ir kepuraite tvarkė buteliukus bei sidabrinius indelius ant stovinčio prie lovos vežimėlio stikliniu viršumi. Kurį laiką Feračinis bandė susivokti. Jeigu jis pateko į rojų — ką gi, tokiu atveju juk neturėtų jaustis taip bjauriai. Kita vertus, jeigu tai pragaras, tuomet, be jokios abejonės, jis turėtų jaustis kur kas bjauriau. Galų gale jis nusprendė, kad užvis labiausiai tikėtina, jog jis vis dėlto dar anaiptol ne miręs.

— Sveikas, — pasakė slaugė, pastebėjusi, kad jis atsimerkė. — Vadinasi, grįžai į šį pasaulį. Jeigu tau įdomu: turiu rimtą pagrindą tvirtinti, kad netrukus būsi sveikutėlis.

— A. — Tiesą sakant, Feračinis visai apie tai nepagalvojo, tačiau sužinoti vis dėlto buvo malonu. — Kur aš atsidūriau? — paklausė jis kilstelėdamas galvą, kad pamatytų daugiau jį supančios aplinkos.

— Netoli Žuruenos, Brazilijoje, — atsakė slaugė, skepeta uždengdama vežimėlį.

Feračinio galva dunkstelėjo atgal ant pagalvės. Koks velnias atnešė jį į Braziliją ir ką gi jis čia veikia? Valandėlę jis bukai vypsojo į lubas. Per kambarį tyliai dardėdamas nuriedėjo vežimėlis, vos girdimai dūgzdamos atsivėrė durys. Brazilija? Bet argi ne Brazilijoje buvo sukonstruota pati pirmoji mašina, nuo kurios ir prasidėjo visa šita kebeknė? Feračinis vėl pakėlė galvą ir dirstelėjo į kaip tik beišeinančią slaugę.

— Kelinti dabar metai?

Slaugė nusijuokė.

— Nesirūpink, tu nebuvai išsijungęs taip jau ilgai. Vis dar tie patys 2025-ieji.

Feračinio galva vėl nugrimzdo į pagalvę.

— O, velnias… — sudejavo jis ir vėl užmigo.

Paskui jis pajuto, kad slaugė jį žadina — buvo jau vakaras. Netrukus jam pakeitė drabužius, ir tuo metu atėjo gydytojas pasižiūrėti, kaip jam sekasi. Feračiniui buvo įskilę pora šonkaulių, įtrūkę krūtinės bei rankos raumenys, petį prakiurdino kulka, be to, jis buvo apsinuodijęs dujomis — visa tai jam pasakė gydytojas. Kelios savaitės poilsio — ir jis būsiąs it naujutėlis.

— O kaip kiti? — parūpo Feračiniui.

— Peinui ir Rajenui prireikė chirurginės pagalbos, juodu vis dar guli veikiami narkozės. Tačiau viskas bus gerai, jie atsigaus, — atsakė gydytojas. — Kesidis ir Lemsonas jaučiasi puikiai.

— Ar galiu juos pamatyti?

— Pajėgsi?

— Žinoma, velniai rautų.

— Puiku, bet pirmiausia noriu, kad ką nors suvalgytum. Atsidarė durys ir tarpduryje pasirodė Vinsleidas, apsivilkęs kažkokią šviesiai žydrą uniformą, kokios Feračinis kaip gyvas nebuvo regėjęs.

— Ak, štai ir jis… atrodo kuo puikiausiai! — Vinsleidas pažvelgė į gydytoją. — Kaip jis?

Gydytojas linktelėjo ir pamojo ranka.

— Viskas gerai. Užeikit.

— Mane pasiekė žinia, kad jau atsigavai, Hari, taigi, kaipmat ir atskubėjau, — pareiškė Vinsleidas. — Atrodai jau kur kas geriau — lūpos atgavo normalią spalvą. Kaip jautiesi?

— Jis laikosi puikiai, — atsiliepė gydytojas. — Jei jums manęs prireiktų — būsiu savo kabinete.

Slaugė pakėlė lovos galą taip, kad Feračinis galėtų atsisėsti, ir patogiai apkamšė pagalvėmis. Paskui ir pati išėjo iš kambario.

Feračinis linktelėjo.

— Rodos, tuoj atsistosiu ant kojų.

Jis bandė kažką prisiminti, tačiau galva kol kas dar neveikė taip, kaip turėtų. Tačiau jis miglotai suvokė netikėtai atsidūręs Brazilijoje.

— Kas gi nutiko, Klodai? Juk čia ta pati vieta Pietų Amerikoje, iš kurios atkeliavo Kurtas, tiesa?

— Taip, — patvirtino Vinsleidas.

Feračinis papurtė galvą. Ją skaudėjo.

— Tai ką, po šimts velnių, čionai veiki tu?

— Būdami Anglijoje mes gavome žinią iš Sarginės, kad jiems vėl pavyko užmegzti ryšį, — paaiškino Vinsleidas. — Taigi, mudu su Ana skubiai išskridome atgal.

— Aišku.

— Tačiau mes prasiskverbėme anaiptol ne į tą liniją, į kurią planavome patekti. Ir, užuot nugabenusi mus į Tularozą, kaip kad tikėjomės, mašina kažkokiu būdu susijungė su „Vargonų” sistema 2025-aisiais.

Feračinis kilstelėjo sveikąją ranką ir pasitrynė kaktą.

— O kaip… kaip mes čia atsidūrėme?

— „Vargonai” juk turi tiesioginį ryšį su „Plaktuku”, — priminė jam Vinsleidas.

— Ak, taip…

Vinsleidas gūžtelėjo pečiais.

— Taigi, sykį gavę, mes ir nepraleidome šanso įsibrauti pro užpakalines Hitlerio sugrįžimo vartų duris ir pamėginti užimti juos tokiu būdu — gali, jei nori, pavadinti tai netikėta papildoma lanko temple. Tačiau paaiškėjo, kad kaip tik tuo metu pro paradines duris įsiveržėte jūs. Taigi, sinchroniškumas buvo suderintas tiesiog tobulai. Manau, dėl to mes galime kuo nuoširdžiausiai vieni kitus pasveikinti.

Taip, tai tiesa. Feračinis ėmė miglotai prisiminti scenos ant platformos fragmentus: Peinas ir Rajenas sukniumba pakirsti, Klodas ir Ana nušluoja esesininkus, veiksme dalyvauja ir Kitas Adamsonas…

— Tačiau juk „Vargonuose” turėjo knibždėte knibždėti nacių ar jų parankinių! — galų gale ištarė jis. — Kaip jūs sugebėjote prasiskverbti iki mašinos?

— Tai ilga istorija, Hari. Dabar verčiau nesuk sau galvos apie tai.

Feračinis giliai atsikvėpė ir užsikosėjo. Jis linktelėjo galva.

— Taip, gal ir tavo tiesa… Ir dar… ačiū.

Vinsleidas papurtė galvą ir išsyk kiek apsiniaukė.

— Ne, Hari. Tai tau ačiū — tau ir tavo bičiuliams. Jums pavyko, misijos tikslas buvo pasiektas. Floidas ir Kesidis jau spėjo šį tą papasakoti man, kaip viskas klostėsi Vaisenberge… Jūs nuveikėte neįtikėtiną darbą, ir dar tokiomis aplinkybėmis, kai sėkmės šansai buvo kone lygūs nuliui. Tad, ramiai ilsėkis — jūsų pastangos nebuvo veltui.

Netrukus Vinsleidas išėjo. Sugrįžo slaugė, ji atnešė lengvą užkandą, kurią sudarė virti kiaušiniai, pakepinta duona, pienas, apelsinų sulčių stiklinė bei pora tablečių. Valgyti kaire ranka ėjosi gana sunkiai, tačiau maistas padėjo bent kiek išstumti aitrų prieskonį iš burnos.

Feračiniui dar nespėjus pabaigti, už durų pasigirdo sambrūzdis, ir tučtuojau vidun įpuolė Kesidis bei Lemsonas, palikę koridoriuje vis dar tebeprotestuojančią slaugę. Abu virš rudų pižamų vilkėjo purpurinius chalatus ir avėjo šlepetes.

— Na, ką aš tau sakiau? — prabilo Kesidis. — Jis gyvų gyviausias. Nagi, Hari, jei kartais atkristam — gal išsyk aptarkime, kaip bus su tais dešimt baksų, kuriuos esi man skolingas…

Feračinis išspaudė šypseną.

— Sveikas gyvas, šunsnuki tu.

— Kaip laikaisi, Hari? — pasiteiravo Lemsonas.

— Netrukus būsiu it naujutėlis — taip man sakė daktaras. O kaip Edas ir Padis?

— Jie irgi sulopyti kuo puikiausiai, bet praeis dar kiek laiko, kol atsistos ant kojų, — atsakė Lemsonas. — Edas įsigijo keletą naujų skylių, bet jos užgis. Gi Padis nuo šiol nešiosis alavinį klubo sąnarį. Žinai, viskas galėjo baigtis ir kur kas liūdniau.

Feračinis bejėgiškai papurtė galvą. Jam rūpėjo tiek daug dalykų, ir apie visus jis norėjo kalbėti vienu ir tuo pačiu metu. Staiga jis kiek paniuro.

— Ko gero, niekas taip ir nežino, kaip viskas baigėsi Harviui, a?

Kesidis gūžtelėjo pečiais.

— Galbūt ir jis išsisuko — ko tik neatsitinka. Tokia galimybė visada yra. Štai, pavyzdžiui, kiek, tavo manymu, šansų išsisukti turėjome mes?

— Taip, tikėkimės… — valandėlei Feračinis nugrimzdo į susimąstymą, tačiau tuoj pat valios pastangomis grįžo į realybę. — Nagi, o kas toliau? — paklausė jis. — Ar mus kas nors pargabens atgal? Ar kas nors tuo pasirūpino?

— Klodas dabar kaip tik tuo ir užsiima, — atsakė Kesidis. — Bet, pats supranti, kaip visada — visokios komplikacijos…

— Kokios komplikacijos šį kartą?

— Prisimeni, ką sakė mums Klodas, kai tik nuvykome į Angliją? Apie tą Kurto perduotą žinią, kad Einšteinas apskaičiavo, esą, ryšio ateities gale laikas slenka gerokai lėčiau?

Feračinis linktelėjo.

— Kažką prisimenu. Tiesą sakant, taip ir nesugebėjau dorai šito suprasti. O ką tai dabar reiškia mums?

— Matai, iš tikrųjų taip ir yra, — atsakė Kesidis. — Ir tai dar ne viskas. Supranti, kuo toliau nukeliauji į ateitį, tuo lėčiau slenka laikas.

— Klausyk, mano smegeninė vis dar veikia gerokai sulėtintai. Ką gi reiškia tas laiko greitis?

— Ogi tą, kad ten, iš kur mes atvykome, viskas vyko daug daug kartų greičiau.

— Kiek kartų?

— Maždaug du šimtus, — atsakė Kesidis. — Žinai, tau reiktų pasišnekėti apie tai su Kurtu ar dar kuo nors, kas viską gerai išmano. Svarbu yra štai kas: ten, aname pasaulyje, dabar jau gruodis. Visi vėl ruošiasi Kalėdoms.

Feračinis netikėdamas išvertė akis.

— Dėl Dievo meilės, tai kiek gi laiko mes prakiurksojome čia?

— Nusiramink, Hari, — atsiliepė Kesidis. — Mes čionai dar tik parą su trupučiu — na, gal parą ir dar ketvirtį. Tu taip ir nesupratai, kur šuo pakastas. Būtent taip viskas ir vyksta: kol čia praeina para, aname gale pralekia daugiau nei šeši mėnesiai. Štai kodėl Klodas taip skuba išjudinti mūsų reikalus. Žinau, tai tikras kliedesys, bet pats juk supranti, kokie tie mokslininkai. Negi jie yra kada nors atradę kokį nors iš tiesų prasmingą dalyką?

— Ir tai dar ne viskas, — įsiterpė Lemsonas. — Dabar mes juos jau turime du.

Feračinis pasuko galvą ir pažvelgė į kitą pusę.

— Du? Ką du?

— Du Klodus.

— Klausyk, dabar jau bene tau galvoj pasimaišė?

Lemsonas papurtė galvą.

— Nieko panašaus. Čia, šiame šimtmetyje, yra dar vienas Klodas — maždaug trisdešimčia metų jaunesnis už mūsiškį. Supranti, pasirodo, kaip tik čia ir yra gimtasis jo laikas.

— Klodo? Vadinasi, jis kilęs iš čia?

— Na, šiaip ar taip, iš kitos šito „čia” versijos. Jis atsidūrė nacistinėje Vokietijoje ketvirtąjį dešimtmetį, — paaiškino Lemsonas. — Bet jam pavyko pasprukti ir sėkmingai pasiekti Jungtines Valstijas.

Feračinis atrodė visai apkvaitęs.

— Nori pasakyti — panašiai kaip Kurtas?

— Teisingai, — atsakė Kesidis. — Tiesą sakant, čionai yra ir antrasis.

— Kas antrasis?

— Antrasis Kurtas, — pasakė Lemsonas.

— Žinai, Hari, verčiau mes nebepūsime tau miglos į smegenis, — pareiškė Kesidis. — Tau reikia pasišnekėti su Kurtu ir Ana. Juodu kaip tik pietavo apačioje, kai sužinojo, kad atsipeikėjai. Kai tik užbaigs, tučtuojau ateis čia. Kaip jau sakiau, jie viską žino.

Feračinis užbaigė paskutinį lašą pieno ir pažvelgė į priešais jį gulintį indais apkrautą padėklą.

— Kesidi, jūs iš tiesų visiškai susukote man galvą, — pareiškė jis. — Ir aš tikrai noriu pasišnekėti su Kurtu bei Ana. Kodėl gi mums nenusileidus žemyn pas juos? Gal jūs, vaikinai, galėtumėt surasti čia man dar kokį nors drabužį?

— Esi tikras, kad pajėgsi? — susirūpino Lemsonas.

— Žinoma.

Feračinis nustūmė šalin padėklą, nusviedė antklodę ir pamėgino atsistoti. Kambarys netikėtai ėmė važiuoti aplink jį ratu, ir Feračinis vėl šlumštelėjo ant lovos krašto, mirksėdamas apkvaitusiomis akimis.

— Tai vis per tas moteris, Hari, rodos, kiek kartų tave perspėjau, — pareiškė Kesidis. — Tavo amžiuje tokie dalykai darosi pavojingi. Ei, Floidai, kažkur čia netoliese mačiau vežimėlį. Gal atgabentum jį čia? Įkelsime Harį į jį.

Po penkių minučių į antklodę suvyniotas Feračinis jau sėdėjo invalido vežimėlyje, o abu jo bičiuliai, sėkmingai įveikę aršų slaugės pasipriešinimą, išvežė jį į koridorių. Prie lifto stovėjo du sargybiniai žydromis uniformomis, tačiau jie nė nebandė jų sulaikyti.

— Kas gi tie vaikinai? — jau lifte paklausė Feračinis. — Ir ką reiškia tie nežmoniški apdarai, kuriais išsipustęs Klodas? Regis, buvo apsirengęs panašiai kaip ir šitie du, tiktai turėjo daugiau juostelių.

— Nagi, jis visiškai turi teisę dėvėti šią uniformą, — atsakė Lemsonas. — Jis gi yra pulkininkas.

— Pulkininkas? Koks pulkininkas?

— Palauk, Hari, kol nusigausime žemyn. — Kesidis atsiduso. — Tegul Kurtas ir Ana imasi tau viską išaiškinti.

Po dvidešimties minučių jie drauge su Šolderiu, Ana ir Adamsonu jau sėdėjo už stalo įstiklintoje terasoje, išeinančioje į aptvertą ir skaisčiai apšviestą centrinę teritoriją. Pietų indai buvo sukrauti ant stalo krašto, Feračinis gurkšnojo apelsinų sultis.

— Taip, tai tiesa, — kalbėjo Šolderis. — Klodas tikrai kilęs iš šio pasaulio — tiksliau sakant, iš paralelinės šio pasaulio versijos, jeigu tik tu susipažinęs su visus šiuos įvykius sąlygojančia fizika. — Feračinis linktelėjo. Jis sėdėjo kitame stalo gale, kur Ana ir Kitas Adamsonas buvo paslinkę savo kėdes į šalis, šitaip prie stalo padarydami vietos ir Feračiniui, ir jo vežimėliui. Šolderis kalbėjo toliau: — Jis gimė 1997-aisiais Vašingtone, Kolumbijos Apygardoje. Tapo karininku, greitai kopė karjeros laiptais, specializuodamasis žvalgybos srityje. Be jokios abejonės jis buvo vienas geriausiųjų — sulaukęs vos dvidešimt aštuonerių metų jis jau tapo JTGP pulkininku.

Feračinis vėl linktelėjo. Priešingai nei Adamsonas, jis per visą Sarginėje praleistą laiką daugybę kartų šnekėjosi su Šolderiu apie dvidešimt pirmąjį amžių ir puikiai žinojo, kas yra JTGP.

— Na, ir kur link tu suki? — Jis pastatė stiklinę ant stalo ir pasitrynė smakrą. — Ar nori pasakyti, kad Klodo kompanija galų gale išsiaiškino, kas iš tikrųjų buvo „Vargonai” ir kam jie skirti?

— Taip. Pasirodo, būta netgi dviejų lygių apgaulės. Be jokios abejonės, nebuvo įmanoma visiškai nuslėpti nuo pasaulio, kad kažkur, nuošaliame Brazilijos užkampyje, kažko esama. Taip pat neįmanoma buvo išlaikyti visiškoje paslaptyje, kad fizikoje buvo padarytas kažkoks itin reikšmingas atradimas. Vienu žodžiu, visuomenei buvo pareikšta, kad čionai esama eksperimentinės įmonės, kurioje tyrinėjamos naujoviškos, niekur negirdėtos materijos transportavimo technologijos.

— Materijos transportavimo?

— Na taip, visai kaip mokslinėje fantastikoje, — įsiterpė Kesidis. — Prisimeni tą puskvaišį iš Kolumbijos universiteto, apie kurį nuolat kalbėdavo Džefas?

— Azimovą, o kaipgi.

— Ko gero, jis toli gražu nebuvo puskvaišis, — nutęsė Lemsonas.

— Žinoma, prie to projekto dirbantys mokslininkai neišvengiamai turėjo žinoti daugiau, — tęsė Šolderis. — Jie žinojo, kad jų tyrinėjimo objektas — kelionių laike sistema, arba, tiksliau sakant, perkėlimo į alternatyvią realybę sistema. Tačiau jie buvo įtikinti, esą, visas projektas turi būti slepiamas nuo visuomenės dėmesio tol, kol nebus pasiekta apčiuopiamų rezultatų. Toks paaiškinimas buvo išties visai įtikinantis, ir visi mokslininkai — išskyrus, žinoma, privilegijuotą išrinktųjų grupę — nėmaž tuo neabejojo. Man pačiam gi niekad nė į galvą neatėjo ko nors klausinėti.

— Tačiau, kaip dabar jau žinome, iš tikrųjų ten vyko štai kas: buvo formuojamas pasaulis, kuriame dirbtinai buvo sukurta nacistinė Vokietija, turinti konkretų tikslą: nušluoti nuo žemės paviršiaus Sovietų Sąjungą, — įsiterpė Ana. — Ir situacijai, kuri ir sąlygojo tradicinių oligarchijų žlugimą šiame pasaulyje — tame, kuriame mes dabar kaip tik ir esame — ten nebuvo leista išsivystyti. Turėjo būti sukurstytas karas, kuriame naciai ir sovietai sunaikintų vieni kitus, o paskui būtų atėjęs metas ir pohitlerinei epochai, kurioje visa valdžia ir privilegijos vėl sugrįžtų tiems, kuriems, jų pačių manymu, jos teisėtai ir priklauso.

Kilstelėjęs ranką Feračinis ją sulaikė.

— Palauk, kaip tik to aš ir nesuprantu, — pertarė jis. — Kesidis kalbėjo apie tai dar Anglijoje, apmokymų laivyno mokykloje metu… Kurgi tai buvo?

— Portsmute, — pasufleravo Lemsonas.

— Taip, teisingai. Šiaip ar taip, Kęsas bandė man išaiškinti, kad, nesvarbu, ką bedarytum, savo paties dabarties pakeisti tu negali. Nė vienas mūsų taip ir nesugebėjome to užginčyti. Taigi — ar tai tiesa?

— Taip, tai tiesa, — sutiko Šolderis.

— Tuomet juk tie vaikinai, kurie visas vadeles laikė savo rankose čionai — na, toji viršūnėlių grupė, kurią patys minėjote — be jokios abejonės juk irgi turėjo tai žinoti. Noriu pasakyti — velnias, nagi jie juk sukonstravo mašiną ir užvirė visą šitą košę. Bet tai juk neturi jokios prasmės! Kodėl gi „Siuzerenas” ėmėsi šitokio darbo, jei niekas vis vien negalėjo pakeisti jų padėties čia, šiame pasaulyje?

— Atsakymas labai paprastas, — paaiškino Šolderis. — Jie ketino sukurti kitą pasaulį, kuriame Hitleris atsikrato Rusijos ir įtvirtina kur kas labiau jų skonį atitinkančią sistemą. O tada jie susikrauna daiktus, persikelia ten — ir užima valdžią.

Feračinis sumirksėjo.

— Na žinoma… — sumurmėjo jis. Iš tiesų, labai paprasta.

— Tam tikslui ir reikalingas nacistų režimas, — pridūrė Šolderis. — O galutinis jo rezultatas — tai tas pasaulis, iš kurio jūs atvykote.

Feračinis linktelėjo.

— Bet juk kažkur kažkas įstrigo? Noriu pasakyti, „Siuzerenas” juk taip niekad ir neapsireiškė su savo lagaminais.

— Po to, kai Rusija buvo sunaikinta, o Jungtinių Valstijų dienos irgi jau buvo suskaičiuotos, nacių lyderiai nusprendė nebežaisti pingpongo su savo bendrininkais, — paaiškino Šolderis.

— Kuriems galams jiems tai daryti? Kam gi tapti durininkais kažkieno kito pasaulyje, kai visa valdžia tiesiog pati lenda į rankas? Taigi, jie sunaikino ryšį.

O rezultatas ir buvo gimtasis Feračinio pasaulis.

— Gerai, kol kas viską suprantu, — pasakė jis. — O kada gi į jį įsibrovė Klodas?

Atsakė Ana:

— Klodas prasiskverbė į „Vargonus” apsimetęs pleibojumi aristokratu iš Europos, kuris pasikeitęs asmenybę pabėgo iš savo šeimos. Jis buvo pakankamai smalsus, pakankamai veržlus, kad padarytų visa, kas įmanoma, ir naująja sistema būtų perkeltas į kitą galą. Jis norėjo savo akimis išvysti, kas gi ten darosi.

— Tačiau sugrįžti anaiptol nebuvo taip paprasta, — spėjo Feračinis.

— Žinoma. Klodas išsikapstė iš „Plaktuko” tiktai užmušęs ese sininką sargybinį ir pasisavinęs jo asmenybę, — atsakė Ana. — Ne sileisdama į ilgas istorijas pasakysiu tik tiek, kad jam pavyko prasmukti iš Vokietijos į Angliją, o iš ten jis pasiekė ir Jungti nes Valstijas. Jis atsidūrė ten — jau mūsų pasaulyje — 1938-aisiais

Įsiterpė Šolderis:

— Suprask gi, jis buvo iš alternatyvios šio pasaulio versijos Taigi, ir pasaulis, į kurio praeitį jis sugrįžo, nebuvo tas pats, iš kurio mes ką tik atkakome. Abiejuose įvykiai buvo šiek tiek skirtingi. Tokiu būdu jis nukeliavo į 1938-uosius, nors šis pasaulis sujungtas su mūsiškiais 1940-aisiais.

Feračinis pasitrynė kaktą. Šiuo metu jam visiškai nesinorėjo sukti sau galvos dėl visų tų dalykų. Tačiau šitai puikiausiai paaiškino, kaip atsitiko, kad Klodas visą tą laiką praleido Europoje ir kaip jis galėjo šokti grojant Gleno Milerio orkestrui.

— Ir jis liko ten iki 1975-ųjų, tai yra to laiko, kol visiškai paruošė „Protėjo” misiją, — užbaigė Feračinis.

— Jam padėjo ir Kurtas, kuris įstrigo Vokietijoje po to, kai naciai sunaikino ryšį, — pasakė Ana.

— Klodas gan anksti užmezgė ryšį su manimi vienos savo žvalgybinių misijų Europoje metu, — paaiškino Šolderis. — Tiesą sakant, kaip tik jis ir ištraukė mane iš ten 1955-aisiais.

— Ir tu žinojai, kad jis yra iš dvidešimt pirmojo amžiaus?

— Taip, be abejo, — atsakė Šolderis. — Turėdami atlikti šitokį darbą mes negalėjome leisti sau dar kažko slėpti nuo kits kito.

— Tai kodėl gi tu nepasakei to ir visiems kitiems? — sušuko Feračinis.

Šolderis gūžtelėjo pečiais.

— Taip pageidavo Klodas. Manau, vien dėl psichologinių priežasčių. Tokios grupės, kaip kad mūsiškė, nariai — na, pavyzdžiui, kad ir tu pats — paprastai nori tikėti, kad žmogus, kuriam jie dirba, yra vienas iš jų, o ne kažkoks svetimas. O be to, Klodas visiškai netroško, kad jį kas nors laikytų kažkokiu dvidešimt pirmojo amžiaus antžmogiu. Juk dirbantieji antžmogiui paprastai būna linkę pernelyg juo pasikliauti, užuot patys tempę savo vežimą. Aš asmeniškai manau, kad jis pasielgė teisingai.

— Taip, ir man taip atrodo, — pritarė Kesidis. Lemsonas linktelėjo.

— Gerai, — pratarė Feračinis. — Ko gero, ir aš galiu su tuo sutikti. Bet kiek gi jūs suspėjote išsiaiškinti iki to laiko, kai buvo suorganizuota „Protėjo” grupė? Ar Klodas jau žinojo, kad, nesvarbu ką mes bedarytume, savajame pasaulyje jokių pokyčių nesulauksime?

— Ne, nežinojo, dėl to esu visiškai tikras, — atsakė Šolderis. — Juk aš pats visiškai to nenutuokiau, o fizika buvo mano, ne jo sritis.

— Tačiau kažką juk įtarei? — mygo Feračinis.

— Taip, ir todėl mes ėmėmės atitinkamų atsargumo priemonių. Tačiau iki pat pokalbio su Einšteinu mes nieko tikro nežinojome. Aš gi nemelavau sakydamas, kad čionai buvau tik jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Patys galite tuo įsitikinti, jei susitiksite jaunesniąją mano kopiją, kuri kažkur čionai trainiojasi. Be to, visų mūsų, dirbusiųjų čia, žiniose buvo nemaža esminių spragų. Pavyzdžiui, žinia apie laiko tėkmės greičio skirtumą išties buvo didžiausias netikėtumas.

Feračinis sujudėjo, stengdamasis patogiau įsitaisyti, ir net susiraukė, pernelyg staigiai trūktelėjęs sužeistąją ranką.

— Taigi, iš esmės mes juk ničniekuo ir negalėjome padėti DžFK bei jo žmonėms, — mąsliai nutęsė jis. — Kokia gėda, juk jie šitiek nuveikė.

— Niekas, kad ir ką mes darėme, nieko negalėjo pakeisti, — sutiko Šolderis. Tačiau jo balse suskambėjo kažkokios keistos gaidelės. Feračinis jas išgirdo ir klausiamai dirstelėjo į Šolderį.

— Vis dėlto mes žinome, kad, prieš mums išvykstant, jie užmezgė ryšį su kažkuo…

Feračinis sumirksėjo.

— Sakykime, taip… Ir kas dabar pasakys, kaip pasisuko įvykiai ten?

— Bijau, kad šito mes niekada nesužinosime, — atsakė Šolderis. — Tačiau, ko gero, mes vis dar galime sukurti kažką geresnio kitame pasaulyje, kuris šiaip irgi neturėtų jokių šansų. O tuo pačiu ir patys galėsime pasidžiaugti šviesesne ateitimi. Argi tai taip jau blogai? — Jis gūžtelėjo pečiais. — Visa, ką mums dabar reikia padaryti — tai kuo greičiau sugrįžti į tą kitą pasaulį. Mes nebegalime delsti, ten ir taip jau baigiasi 1940-ieji.

Feračinis žvilgsniu nuklydo į sutemų apgaubtas kalvas, stūksančias už skaisčiai apšviestos teritorijos, ir netikėtai prisiminė, kaip smarkiai jis iš pat pradžių niekino tą kitą pasaulį. O dabar gi jau laikė jį savu — ir jo ilgėjosi. Taip pat kaip Klodas, kaip ir Šolderis, Feračinis prarado pasaulį, kuris turėjo būti jo — ir prisidėjo kuriant naują. Taigi, dabar jo vieta ir buvo tame naujajame pasaulyje, kurio ateityje slypi ir paties Feračinio ateitis. Kažin, susimąstė jis, kas galėjo atsitikti ten per devynis mėnesius, praėjusius nuo tos atmintinos dienos Vaisenberge? Ar visa „Protėjo” grupės veikla atnešė bent kokių nors naudingų rezultatų? O gal ir tas pasaulis, lygiai kaip ir jo gimtasis, vis tiek liko pasmerktas tokiai pat pražūčiai?