Operacija „Protėjas” 2

32 skyrius

Nardymas bei povandeninės kvėpavimo įrangos naudojimas buvo bazinio visų Specialiosios paskirties kariuomenės dalinių apmokymo disciplina, taip pat, kaip ir šuoliai su parašiutu, slidinėjimas, alpinizmas bei žygiai pačiomis įvairiausiomis vietovėmis, pradedant Arkties ledynais ir baigiant tropinėmis džiunglėmis — vienu žodžiu, kariai buvo apmokomi praktiškai visų žinomų būdų kariauti su priešu. Be to, kažkokio keisto sutapimo, kurį Vinsleidas, kaip ir daug ką, kategoriškai atsisakė komentuoti, dėka, Padis Rajenas savajame laike dirbo instruktoriumi Laivyno povandeninės žvalgybos bei naikinimo bazėje Floridoje. Taigi, „Ampersando” grupėje, kuri antrąją sausio savaitę atvyko į povandeninių laivų apmokymų bazę, nebuvo nė vieno tokio, kuris nebūtų girdėjęs apie plaukmenis, narų kaukes, skafandrus ar povandeninio kvėpavimo prietaisus. Taigi, vos dieną pasitreniravę, kad atgaivintų senuosius įgūdžius, paskui jie visą dėmesį galėjo sutelkti į svarbiausiąjį viešnagės Portsmute tikslą: mokėsi naudotis specialia įranga, kurios abu komplektai sėkmingai atvyko iš Niujorko per Liverpulį.

Kiekvienas kostiumas susidėjo iš išorinės bei vidinės dalies. Vidinis, priglundantis prie kūno kostiumas buvo pagamintas iš minkštos korėtos, gumą primenančios medžiagos, kuri turėjo sulaikyti izoliacinio oro sluoksnio burbuliukus prie pat odos, kostiumas buvo padengtas impregnuota flanele. Išorinė dalis su gobtuvu glaudžiai aptempė visą kūną, ji buvo pagaminta iš dviejų tvirtos klijuotės sluoksnių, impregnuotų parafininiu vašku. Skafandrai buvo 1970-aisiais ištobulinto narų kostiumų modelio, be to, papildyti specialiomis pirštinėmis, padengtomis dar vienu apsauginiu sluoksniu, tvirtinamu prie riešų vandeniui nepralaidžiomis sagtimis. Dar buvo ir specialūs antveidžiai bei kieti išoriniai šalmai, nudažyti skirtingomis spalvomis, kad būtų galima atpažinti kostiumo savininką.

Skafandrai buvo skirti ne vien visapusiškai apsaugoti nuo bet kokio kontakto su supančia aplinka bei izoliuoti šilumą, bet turėjo ir iki minimumo sumažinti skysčio pratekėjimą į vidų tuo atveju, jeigu bus pažeistas išorinis sluoksnis — greitis, kuriuo slėgio spaudžiamas skystis galėjo prasiskverbti netgi pro adatos pradurtą skylutę, buvo stačiai stulbinantis. O jeigu šachtoje esantis skystis pasirodys besąs ypatingai gailus ir kas nors neišvengs rimtų sužeidimų? Ką gi, tai ir buvo viena priežasčių žygiui pasirinkti būtent Edą Peiną, karininką su medicininiu išsilavinimu — visiškai atsitiktinai jis buvo kaip tik cheminių nudegimų specialistas.

Priešingai nei įprastuose narų kostiumuose, kuriuose suslėgtas oras būna tiekiamas iš nešiojamų ant nugaros balionų, šiuose kostiumuose buvo įrengta deguonies cirkuliavimo sistema. Įtaisyta skafandro krūtinės srityje, ji buvo kur kas kompaktiškesnė nei senajame modelyje ir tikrai neturėjo tapti rimtu kliuviniu ankštoje erdvėje. Be to, skafandruose dar buvo įmontuoti pakrauti magnetinio reagavimo telefonai, kuriems nereikėjo jokių laidų ir kurie veikė radijo principu kelių šimtų pėdų nuotoliu. Jie buvo kompaktiški, ir jiems nereikėjo nei kokios nors elektroninės įrangos, nei sunkiasvorių baterijų.

Kai kurios skafandrų konstrukcijos detalės 1940-ųjų standartais buvo visiškai naujos, pavyzdžiui, vienalytės antveidžių plokštės, pakeitusios nepatogius apsauginius akinius, kurie gelmėje smarkiai spausdavo akis, arba pagal poreikius reguliuojami vožtuvai, kurie tiekdavo orą, priklausomai nuo gylio, kuriame dirbama, slėgio, kad plaučiai galėtų pakankamai išsiplėsti, nepaisant virš galvos esančio vandens svorio. Vis dėlto skafandrai buvo konstruojami labai apdairiai, vengiant bet kokių absoliučiai neįtikėtinų tiems laikams naujovių. Taigi, jeigu ši įranga vienokiu ar kitokiu būdu ir patektų vokiečiams į rankas, kažkas galbūt ir kilstelėtų antakius iš nuostabos, tačiau rimtesnių įtarimų ji niekaip negalėjo sukelti.

— Taigi, mano manymu, viskas turėtų būti štai šitaip, — kalbėjo Kesidis, sėdėdamas tiesiai it mietas ir užkėlęs koją ant skersinio, kad pasiektų užsisegioti vieną savųjų šarvų dalį. — Rodos, tu žinai, ką ten kalbėjo Kurtas apie įvairiausias visatas, atsišakojančias viena nuo kitos kaskart, kai tik vienas atomas bumbteli į kitą ar ką jie ten iš tiesų daro?

— Mhmmm… aha, — atsiliepė Feračinis. Jis jau buvo susipakavęs į savąjį skafandrą, tik neužsidėjęs antveidžio. Pasilenkęs jis dairėsi žemyn nuo savo laktos plieninių kopėčių karkaso viršūnėje — kartis buvo įtaisyta penkiasdešimties pėdų gylio gelbėjimo rezervuaro viršuje ir kyšojo per šešias pėdas virš apačioje tyvuliuojančio drumzlino rudo vandens. Majoras Vorenas ir kapitonas Peinas tuo tarpu stovėjo užnugaryje, ant kiek erdvesnės platformos keliamojo krano portalo viduryje, nuo šios platformos į vandenį niro keletas trosų, mat rezervuaro dugne Lemsonas ir Rajenas treniravosi ardyti kažkokias konstrukcijas. Vanduo talpoje tyčia buvo nudažytas neperregima drumstai ruda spalva, kad maždaug atitiktų numanomą skysčio spalvą Vaisenbergo šachtos dugne. Kariai mokėsi veikti apčiuopomis ir bendrauti lytėjimo signalais, užuot naudojęsi narams įprastais rankų ženklais. Peinas pakomentavo, kad tokia spalva visiškai atitinka ironišką Klodo pastabą apie vabalus šarvuočius.

— Ir kiekviena tų visatų yra tikėtina versija to, kas kažkokiu būdu galėjo atsitikti šiek tiek kitaip nei visose kitose visatose, — tęsė Kesidis.

Feračinis linktelėjo.

— Šiaip jau, aš ir pats daugmaž taip supratau.

— Gerai. Vadinasi, jeigu jau kartą dvi atšakos atsiskiria ir pasuka skirtingomis kryptimis, jos jau niekad nebegali vėl susilieti, tiesa? Kitais žodžiais tariant, jeigu jau egzistuoja dvi praeities versijos, kurios kažkuo viena nuo kitos skiriasi, vadinasi, jos negali vesti į tą pačią bendrą ateitį. Viskas teisingai?

— Aš nežinau… Ko gero, iš tiesų taip… Bet kas gi tau atsitiko, Kesidi? Nuo kada tu…

— Palauk, Hari, patylėk valandėlę… Viskas atitinka… Dabar gi…

— Atleisk.

— Gerai, bet dabar tu pagalvok štai apie ką. Jeigu sukonstruoji mašiną, kuri gali pasiųsti žmones arba pranešimą — bet ką — atgal į praeitį, vadinasi, tokiu būdu sukuri naują atšaką, tiksliau, netgi visą naują medį, kuris atsiskiria nuo senojo kaip tik tą akimirksnį, kai apsireiškia tas kažkas iš ateities, kad ir kas tai bebūtų. Toliau: visos tos naujosios atšakos turi bent šiek tiek skirtis nuo anos įvykių eigos, atvedusios į ateitį, iš kurios tas kažkas atvyko. Jos turi būti kitokios jau vien dėl to, kad jose atsirado tasai kažkas — na, pavyzdžiui, mums žinoma laiko mašina Vokietijoje 1925-aisiais — o ankstesnėje laiko tėkmėje to kažko nebuvo. Taigi, išeina taip, kad bet kas, tąja mašina atkakęs į praeitį, ničnieko nebegali pakeisti buvusioje įvykių eigoje dėl to, kad ta — naujoji — laiko tėkmė, kurioje jis yra dabar, veda į kažkokią kitą vietą naujajame istorijos medyje.

— Luktelėk valandėlę… — Feračinis kilstelėjo ranką, skubiai gromuliuodamas visa, ką išgirdęs. — Gerai. Taigi… — Jis nutilo, jo akys išsiplėtė.

Feračiniui nespėjus dar ko nors pridurti, Kesidis gyvai sulinksėjo galva.

— Visiškai teisingai. O bent jau tiek „Siuzerenas” tikrai turėjo žinoti, atsižvelgiant į tai, kaip jie sukonstravo pirmąją sistemą ir visa kita. Taigi, bet kokia prielaida, kad jie tikėjosi galį pakeisti savo pačių situaciją suteikdami Hitleriui galimybę užgrobti Sovietus, yra ne kas kita, kaip kvailių tauškalai. Jie turėjo žinoti, jog, kad ir ką bedarytų, tai visiškai nepakeis tos realybės, kurioje jie tuo metu buvo.

— O ko gi tokiu atveju „Siuzerenas” siekė? — visiškai suglumęs paklausė Feračinis.

Kesidis gūžtelėjo pečiais.

— Kiek sugebu suvokti, jie ir nesitikėjo pakeisti savo pačių visatos, o tiesiog planavo sukurti kitą, kuri jiems kur kas labiau patiktų. O paskui patyliukais susikrauti mantą, persikelti ten — ir ją užimti.

— Turi omeny — jau po to, kai Hitleris nušluotų Sovietus ir sukurtų jiems patogią visatą?

— Būtent. Tik va bėda: Hitleris, matyt, turėjo kažkokių savų planų ir sunaikino savąjį ryšio galą anksčiau, nei jie suspėjo persikraustyti.

Tai šit kaip išsivystė tas pasaulis, kuriame jie abu užaugo. Feračinis permąstė visą bičiulio minčių eigą, bet taip ir nerado kur prikibti. Po truputį jis ėmė suvokti, ką visa tai reiškia, ir jo antakiai ėmė palengva rauktis.

— Ar nori pasakyti, kad ir Klodas visąlaik apie tai žinojo — ir tylėjo?

— Tikriausiai taip. Nebent būtų suklydęs, — atsakė Kesidis.

— Klodas paprastai per daug neklysta.

— Taigi, ir aš taip manau.

— Bet jeigu Klodas viską žinojo, tai reiškia…

— Jei jis žinojo šitai — tuomet turėjo žinoti dar ir tai, kad tie patys dėsniai galioja ir mūsiškei Visatai, — užbaigė Kesidis. — Kad ir ką mes čia darytume, tai visiškai nepakeis situacijos, kurioje yra DžFK ir visi kiti, pasilikusieji mūsų laike. Mes tegalime pakeisti ateitį tos atšakos, kurioje patys dabar esame.

Ant platformos jiems už nugarų kiūtantis Peinas kažką pasakė į savo telefoną ir per petį dirstelėjo į Voreną.

— Rajenas tvirtina, kad jie jau užbaigė ir grįžta viršun.

Feračinis ir Kesidis susirinko instrumentus bei kitus daiktus — atėjo jų eilė nerti į gelmę.

— Taigi, ką visu tuo norėjai pasakyti? — dar paklausė Feračinis.

— Kad Klodas irgi mąstė ta pačia linkme? O būtent — kad mūsiškis pasaulis nebeturi ateities, apie kurią dar vertėtų kalbėti, taigi, jis nusprendė persikelti į kitą, kuriame galbūt dar yra kažkokios vilties?

— Kurį gi pasaulį pasirinktum tu, jei būtum Klodo vietoje? — paklausė Kesidis.

— Pasakysiu tau, kai tik suprasiu, į kokią ateitį veda šis.

— Tačiau čia bent esama šiokių tokių galimybių. Pagavai mano mintį?

Feračinis atsistojo ir, vis dar tebemąstydamas apie tai, prisitvirtino virves, peilį bei įrankių diržą, įsitikindamas, kad viskas patikimai pririšta ir užsegiota, ir kad bet kurį įrankį prireikus bus įmanoma akimirksniu išsitraukti.

— Bet kaipgi atsitiko, kad jis niekam neprasitarė? — galų gale pasakė jis.

Kesidis skėstelėjo rankomis — tai turėjo reikšti maždaug: o ko gi kitko tu tikėjaisi?

— Jei mes jau įstrigome čia — ką gi, nieko nebepadarysi. Tačiau, jei paaiškės, kad tai iš tikrųjų tiesa ir nieko pakeisti nebeįmanoma — kiek gi mūsiškių ranką prie širdies pridėję galėtų pasakyti, kad dėl to sugriuvo visas gyvenimas? Juk turėjome ištisus metus laiko priprasti prie šio pasaulio — o jis pasirodė besąs visai nieko, galėjo juk būti ir kur kas blogiau. Dabar gi, kai visi mes baigiame susitaikyti su ta mintimi, Klodas išvis beveik nebešneka apie Sarginę — negi pats šito nepastebėjai? Jis kalba apie „Plaktuką”. Ar supranti, ką tai reiškia? Jį domina tai, kas ištiks šį pasaulį — o ne tą, iš kurio mes atkeliavome.

— O kaipgi Einšteinas ir visi tie mokslininkai pasilikę drauge su Mortimeriu ir Kurtu? Ar nori pasakyti, kad nuo pat pradžių tai buvo bereikalingas laiko švaistymas? Ir Klodas visąlaik tai žinojo?

— Tiesą sakant, dėl to nesu visai tikras, — prisipažino Kesidis.

— Tačiau noriu paklausti tavęs vieno dalyko. Ar būtum išvis vėlęsis į šią misiją, jeigu dar prieš išvykstant būtum tikrai žinojęs, kad bilietą turime tiktai į vieną pusę?

Savaitei baigiantis, pasižiūrėti, kaip einasi kariams iš Londono atvyko Vinsleidas. Jis atrodė it tikras devynioliktojo amžiaus anglų skvairas — vilkėjo languotą tvido kostiumą ir paltą su pečius siekiančia pelerina, dėvėjo zomšinę skrybėlę, dantyse rūko išlenkta erškėčio pypkė. Vinsleidas pranešė, kad paskutiniaisiais žvalgybos duomenimis vokiečiai, ko gero, sausio pabaigoje dar anaiptol nepuls. Viena tokio pokyčio priežasčių galėjo būti gerokai sustiprėjęs Sąjungininkų ryžtas, šį tą galbūt lėmė ir oro sąlygos. Kol kas nieko nebuvo įmanoma garantuoti. Bet, šiaip ar taip, Sąjungininkai buvo pasiruošę atremti vokiečių antpuolį kiek įmanoma anksčiau. Vos pastebėjus kokius nors požymius, kad vokiečiai ketina traukti į Vakarus, Sąjungininkų kariuomenė turėjo tučtuojau būti permesta į Belgiją.

Visoje Europoje tebebuvo labai populiaru viešai remti Suomiją, kuri nė nemanė sudėti ginklų ir priešinosi Rusijai kaip beįmanydama. Vis dėlto Norvegijos ir Švedijos vyriausybės gerokai raukėsi nuo minties įsileisti Sąjungininkus į savo teritorijas ir suteikti jiems teisę žygiuoti jomis teikti pagalbos suomiams. Dabar, kai karas jau prasidėjo, anglai, savo ruožtu, nedvejodami susitaikė su papildoma perspektyva be nacių susiremti dar ir su Sovietų Sąjunga.

— Jie jau spėjo suprasti, kad Stalinas nėra nė kiek geresnis už Hitlerį, ir kartą apsiėmę atsikratyti vienu, tuo pačiu pradėjimu mielai atsikratytų ir antruoju, — pasakė Vinsleidas. Tai, kad priešininkų, su kuriais ketino susiremti, buvo bent dešimtkart daugiau nei mažytės jų salelės gyventojų, anglų, regis, nėmaž nejaudino.