Operacija „Protėjas” 2

38 skyrius

Jaunesnysis Kurtas Šolderis paskubomis apsidairė, įsitikino, kad netoliese nėra nė gyvos dvasios, ir mikliai atrakino lazerių optinio kalibravimo kambario duris. Viduje buvo tamsu nors į akį durk. Blausioje violetinėje šviesoje ant sunkaus plieninio optinio stalo viršaus neaiškiai matėsi vaiduokliški veidrodžių, linzių, stovų bei kitos įrangos kontūrai. Jaunesnysis Šolderis išsitraukė žibintuvėlį, nukreipė jo spindulį į juodut juodutėlę tamsą pastalėje ir laikė jį nejudėdamas, kol vyresnysis Šolderis bei pulkininkas Adamsonas atitraukė dėžes bei kartono lakštus, kad pakaktų vietos patiems.

— Aš vis dar nesuprantu, kas čia dedasi, tačiau jums, regis, pavyko pasinaudoti mano dvejonėmis, — sukuždėjo jaunesnysis Šolderis, kai dvejetas atvykėlių sulindo pastalėn. Jis padėjo juodviem užsibarikaduoti dėžėmis. — Tupėkite čia ir, tikiuosi, viskas bus gerai. Aš grįšiu, kai tik pasibaigs patikrinimas. Manau, tai netruks ilgiau kaip valandą.

Jo žingsniai paskubomis nušlepsėjo atgal prie durų. Durys užsidarė, iš išorės sklidusi šviesa išnyko, ir jie išgirdo, kaip spynoje pasisuko raktas.

Šolderis ir Adamsonas valandėlę dar bruzdėjo, stengdamiesi patogiau įsitaisyti, paskui visai nurimo. Galų gale Adamsonas sumurmėjo:

— Netelpa galvoje, kodėl jie niekaip neįstengia suprasti iš kur mes atsiradome. Turiu omeny — vietiniai darbuotojai juk žino, kaip veikia visas šis įtaisas, tiesa? Jie turėtų žinoti ir apie visas tas beprotiškai išsišakojančias visatas, ir kam skirta toji mašina, iš kurios mes ką tik išlindome.

— Ne visai taip, — sukuždėjo Šolderis. — Taip, aš žinojau viso šio reikalo fizikinę pusę — norėjau pasakyti, tada, kai aš buvau jis — tačiau visiškai nenutuokiau, kam panaudojamos čionai sukonstruotos sistemos. Mums buvo tvirtinama, kad antrasis kanalo galas veda į tyrinėjimų bazę negyvenamoje erdvėje, o ta bazė naudojama tiktai priežastingumo ryšių tyrinėjimo eksperimentams. Aš ilgą laiką taip ir nežinojau, kas čia iš tiesų vyksta — iki pat tol, kol buvau pasiųstas į 1941-ųjų Vokietiją ir priverstas bendradarbiauti Hitlerio bombos programoje. Tačiau, žinoma, tuo metu jau buvo šaukštai popiet. Niekaip nepasakytum, kad mus dosniai aprūpindavo atgaliniais bilietais… Vėliau, kai Hitleris sunaikino nacių sugrįžimo vartus, aš, tiesą sakant, likau įkliuvęs į spąstus.

— Vadinasi, čionai tik keletas išrinktųjų težino tikrąjį šios įmonės veiklos tikslą?

— Būtent. O visi likusieji mokslininkai netgi tikėjo esą privilegijuoti, manė, kad jiems yra atskleista superslapta informacija. Matai, plačiajai visuomenei išvis buvo pranešta tik tiek, kad įvyko lūžis fizikoje ir tapo įmanoma akimirksniu pergabenti materiją itin dideliais atstumais. O mokslininkai išties stropiai saugojo paslaptį. Nė vienas jų nenorėjo būti išspirtas iš darbo — juk tai buvo, ko gero, pats įdomiausias projektas, koks tik gali pasitaikyti žmogaus gyvenime.

— Bet nejaugi niekam nešovė į galvą pasidomėti, kurgi keliauja tos bombos? Tu sakei, kad pats su jomis ir dirbai. Negi tau niekad nekilo jokių klausimų?

— Bombos būdavo galutinai surenkamos antrajame gale, nacistinėje Vokietijoje. Mes žinojome, kad mašina persiunčiami radioaktyvūs sprogmenys, tačiau manėme, kad jie skirti inžineriniams darbams antrajame gale — pavyzdžiui, kalnakasyboje ir panašiai. Tai buvo visiškai įtikėtina.

Kurį laiką viešpatavo tyla — Adamsonas permąstė visa, ką išgirdęs.

— O kaipgi toji elitinė grupė? — pagaliau paklausė jis. — Tie, kurie žinojo visą tiesą? Kodėl gi jie bendradarbiavo? Kokios, jų manymu, naudos jie galėjo iš viso to išpešti?

— Tikrai nežinau, — atsakė Šolderis. — Argi įmanoma iki galo perprasti žmogaus paskatas ir motyvus? Galbūt jie siekė galios? Prestižo? Tikriausiai jie tikėjosi tapsią vyriausiaisiais nacių utopijos techniniais žyniais.

— Ar jau turi sumetęs kokį nors planą, ką darysime toliau? — po valandėlės paklausė Adamsonas.

— Dar ne… Jeigu pavyktų gauti tinkamos pagalbos, tikriausiai užimtume kontrolės patalpas, manau, jeigu prireiktų, netgi atstatę šautuvus į personalą, ir priverstume juos išsiųsti mus atgal ten, iš kur atvykome. O paskui? Kas žino?

— Pasakyti, atrodo, kur kas lengviau nei padaryti.

— Turi geresnį sumanymą?

Tyla.

— Ne… Ko gero, ne.

— Visų pirma mums reiktų pamėginti susirasti Klodą ir Aną. Visiškai neįsivaizduoju, kas jiems galėjo atsitikti.

— Aš visai praradau laiko pojūtį, — ištarė Adamsonas. — Kiek jau laiko praėjo nuo tada, kai mes išlindome iš tos mašinos?

Šolderis atidengė švytintį savo laikrodžio ciferblatą.

— Maždaug trys ketvirčiai valandos, — atsakė.

Feračinis ir Kesidis jau mažne savaitę buvo praleidę Knakių namuose, priverstinis nieko neveikimas jau gerokai ištampė jiems nervus. Tiesa, porą dienų juodu praleido žvalgydami fabriko išsidėstymą, darydami brėžinius ir šį tą užsirašinėdami, tokiu būdu patikrindami ir atnaujindami turimą informaciją. O paskui vieną vakarą Gustavas Knakė kažkur išvyko. Jis grįžo vėlai ir pranešė, kad pagaliau atvyko „Druidas” ir „Saksonas” — o tai reiškė, kad Edas Peinas ir Floidas Lemsonas sėkmingai prisistatė į vietą. Knakė pasiėmė juos iš vienos savo „pašto dėžučių” ir įkurdino maždaug už mylios esančios apleistos fermos daržinėje. Anksčiau toji ferma priklausė žydų šeimai, bet dabar jie jau buvo prievarta iškeldinti kažkur į rytus, o ferma laukė naujų savininkų, kurių ariška kilmė niekam nekeltų abejonių.

Tą naktį Gustavas aprūpino savo svečius pora sunkių apsiaustų, šalikų bei skrybėlių ir nusivedė juos miško takeliais pasisveikinti su naujaisiais atvykėliais. Jie nešėsi konjako butelį bei Margos sukrautą provizijos krepšį. Peinas ir Lemsonas šiltai ir jaukiai įsikūrė šieno prikrautoje daržinės stoginėje. Juodu buvo išvargę ir alkani, bet puikiausios formos. Iš Anglijos juodu nukeliavo į Švediją, o iš ten įplaukė į Dancigo uostą kaip švedų pakrantės krovinvežio įgulos nariai. Buvo suplanuota, kad jie apsimes dviem oficialiais Raudonojo Kryžiaus atstovais ir tokiu būdu pateks į Vokietiją. Tačiau Poznanėje įvyko incidentas, po kurio įtarus geležinkelio policijos inspektorius bei pernelyg uolus sargybinis liko gulėti vagono tualete nusuktais sprandais. Peinui ir Lemsonui teko iššokti iš traukinio, o paskui improvizuoti, kad įveiktų likusį atstumą.

Kitą dieną laikraštyje, kurį nuolat peržiūrinėdavo Feračinis ir Kesidis, pasirodė skelbimas. Jame buvo rašoma, esą, kažkas nori parduoti dvidešimt tris metrus medžiagos už septynias markes. Teksto skaičiai reiškė nelyginius šešiaženklės žemėlapio nuorodos kombinacijos skaitmenis. Tą pačią dieną pasirodė skelbimas ir kitame laikraštyje, kurį skaitydavo Gustavas — čia buvo išspausdinti lyginiai tos pačios kombinacijos skaitmenys. Pažvelgus į žemėlapį paaiškėjo, kad skaičiais nurodytas taškas yra maždaug už aštuonių mylių miškingame rajone, vienintelis akvaizdus ženklas ten buvo per upokšnį permestas lieptas. Feračinis ir Kesidis drauge su Gustavu privažiavo keliu netoli tos vietos, o paskui nusigavo iki tiltelio. Netoliese buvo suversta krūmokšnių bei nugenėtų medžių šakų krūva, likusi čia po to, kai buvo išgabenti nukirsti medžiai. Po šia krūva ir buvo paslėptas vienas atgabentų iš Anglijos siuntinių su įranga.

Tą pačią naktį jie grįžo atgal ir nusigabeno automobilį prie pat liepto. Teko suvažinėti bent kelis kartus, kol pergabeno visą įrangą į daržinę. Išvydęs specialius kostiumus su kvėpavimo įranga, Gustavas gerokai susidomėjo.

— Kažką panašaus mes kuriame gamyklos laboratorijoje, kur aš dirbu, — pasakė jis. — Kontraktas su laivynu, suprantate — deguonies cirkuliacijos sistemos, skirtos darbams po vandeniu. Mes buvome visiškai įsitikinę, kad šioje srityje esame gerokai jus pralenkę!

— Kaip keista, — pasakė Kesidis, kai jie krovė ryšulius į bagažinę ir ant galinės sėdynės. — Štai iš kažkur atsiranda visas šis bagažas — o mes, ko gero, niekad ir nesužinosime nei kas, nei kaip jį čia pristatė. Pasirodo, vis dar esama daugybės narsių žmonių.

— Taip, tikrai. — Kurį laiką Feračinis dirbo tylėdamas, o paskui susimąstęs ištarė: — Aš šit svarstau, kas gi ištiko antrąjį krovinį.

Tuo tarpu kabinete, kur jaunasis Šolderis dirbo drauge su Edžiu, visiškai suglumęs Edis atsilošė kėdėje purtydamas galvą ir pažvelgė į savo sekcijos vadovą T’ung-Seną.

— Dabar patys suprantate, kodėl norėjau, kad šito imtumėtės judu su Džonu, — pasakė Edis. — Žinau, visa tai skamba kaip tikra beprotybė, tačiau užginčyti neįmanoma — šitas žmogus tikrai yra Kurtas. To negaliu paneigti, kad ir kaip norėdamas. O jeigu pripažįstame tai — tada nebelieka pagrindo abejoti ir visa neįtikėtina jų istorija.

— Taip, tai tiesa, — patvirtino jaunasis Kurtas. — Jis paminėjo keletą tokių dalykų… atsakė į kai kuriuos mano klausimus… Niekas kitas negalėjo to žinoti.

T’ung-Senas kilstelėjo rankas ir pirštais pasimasažavo akis.

— Slapta teroro ir tironijos grupuotė sumano užimti valdžią šimto metų senumo pasaulyje ir tokiu būdu ketina sukurti rojų mūsų beišmirštančiam elitui? O Viešpatie… Na, nežinau…

Džonas Halmanas, aršiausias Seno oponentas plazmonų tyrinėjimuose, žvelgė į Šolderį drauge ir stebėdamasis, ir abejodamas.

— Taigi, kaip manote, kas gi yra už visa tai atsakingas? — paklausė jis. — Ar daug žmonių čionai žino, kam iš tiesų yra skirti „Vargonai”?

— Kalebas ir Žiustino, — atsakė Šolderis. — Dar — Miskoropitis, Kreigas, Kvinsis, Bonorinskis… ir kiti į juos panašūs — visi, kurie sėdi šeštajame aukšte, žinoma, ir dar aukščiau. Apytiksliai, sakyčiau — na… nuo penkių iki dešimties procentų visų darbuotojų.

— O kaip Žuanseresas ir Saugumo tarnybos žmonės?

Šolderis papurtė galvą.

— Jie tiesiog dirba savo darbą.

— Bet kaipgi tokio masto paslaptis galėjo būti išlaikyta šitaip ilgai? — paprieštaravo Halmanas. — Negi jūs tvirtinate, kad visi kiti čionai dirbantys žmonės — na, pavyzdžiui, mes — galėjo būti šitiek laiko mulkinami? Neatrodo, kad tai būtų įmanoma.

— Matyt, jūs neįvertinate už viso šito slypinčių asmenų, — atsakė Šolderis. — Tiesa, jų tik saujelė, tačiau jie vis dar labai įtakingi. Tačiau dabar dar ne laikas atskleisti jums visą istoriją.

Halmanas pažvelgė į T’ung-Seną. Senas bejėgiškai skėstelėjo rankomis, papurtė galvą ir nieko neatsakė. Galų gale prašneko Edis.

— Visa, kas tiesa ir kas netiesa, atsisijos vėliau. Dabar gi mums svarbu kas kita, o būtent: ką darysime?

Iniciatyvos ėmėsi Šolderis.

— Į tai reikia atkreipti TT dėmesį, tegul atlieka visapusišką tyrimą, — pasiūlė jis. — O jeigu vietinė valdžia nenorės bendradarbiauti, tokiu atveju TT teks išsikviesti JTGP būrį ir priversti ją paklusti.

— Nagi, luktelėkit valandėlę… — buvo bepradedąs Halmanas.

— Tai — vienintelė išeitis, — primygtinai pabrėžė Šolderis.

— O kaipgi Brazilijos vyriausybė? Ar jie irgi yra į tai įsivėlę? — paklausė Edis.

— Be abejo, apie „Vargonų” egzistavimą jie žino. Tačiau jie tiki ta pasaka apie keliones laiku bei priežastingumo ryšių tyrimo stotį. Taigi, jie ir laiko visa tai paslaptyje.

— Palaukite, gal kas nors teiktųsi mane apšviesti? — įsiterpė pulkininkas Adamsonas, jis atrodė visiškai sutrikęs. — TT? JTGP? Apie ką gi jūs kalbate?

Šolderis ėmė jam aiškinti:

— Tame pasaulyje, kuriame esame dabar, nuo pat 1918-ųjų, kai daugiau nei prieš šimtmetį baigėsi Didysis karas, nebuvo jokių kitų globalinio masto konfliktų. Jau prieš daugelį metų didžiųjų valstybių vyriausybės išvis atsisakė armijos paslaugų, ir nuo to laiko paprastai konkuruodavo kitais metodais ir kur kas palankesnėmis sveikatai rungtyniavimo priemonėmis.

Tačiau tai šen, tai ten retsykiais vis įsižiebia kokie nors vietinės reikšmės kivirčai, kartais susidaro situacijos, kuriose neišvengiamas tvirtos rankos įsikišimas. Tiesa, tokio dalyko, kaip pasaulinė vyriausybė, nėra, tačiau visos tautos priklauso Tautų Tarybai, kuri veikia kaip tam tikras teismas, sprendžiant įvairiausius tarptautinius nesutarimus — panašiai kaip ir tau pažįstama Jungtinių Tautų organizacija, tik tiek, kad šitos Tarybos darbas yra veiksmingas. O be to, visos tautos bendrai išlaiko pasaulinę organizaciją, žinomą Jungtinių Tarptautinių Ginkluotųjų Pajėgų vardu. Ši organizacija atstoja TT pakankamai aštrius dantis.

Adamsonas linktelėjo.

— Gerai, — pasakė jis Halmanui. — Matau, jūs čionai turite priemonių susidoroti su situacija. Aš gi, tiesą sakant, visiškai nepageidauju į tai įsivelti. Juk šįryt aš paprasčiausiai išėjau iš namų į darbą, ketindamas praleisti ten paprastų paprasčiausią dieną. Čionai gi jūsų šimtmetis, ne mano. Ar negalėtumėte surinkti grupelės žmonių, kurie perimtų tą mašiną savo žinion tiktai trumpam, kad pakaktų laiko parsiųsti mus atgal ten, iš kur atvykome? O paskui jau galėtumėte galvoti, kaip uždaryti šitą įmonę, tiek laiko, kiek tik jums prireiks.

Netikėdamas savo ausimis Halmanas įsistebeilijo į jį.

— Parsiųsti jus atgal? Bene juokaujate? Ar manote, kad galite taip imti ir apsireikšti iš niekur su šitokia istorija — o paskui paprasčiausiai išnykti, tarsi nieko nė nebūtų įvykę? Kas žino, kokią košę jūs čia galėjote užvirti?

— Ką jūs turite omeny? Kokią dar košę? — ėmė protestuoti Adamsonas, visiškai nuoširdžiai jau kone puldamas į paniką. — Paklausykite, juk tai prakeiktoji jūsų mašina, ji pati atsibogino mus čionai. Mes…

— Jūs įsibrovėte į mūsų liniją, — atšovė Halmanas.

Šolderis kilstelėjo ranką ir taikiai linktelėjo.

— Jeigu mums reikia likti čia, kol viskas bus išspręsta — tegul taip ir bus, — sutiko jis. — Tačiau tai, be abejo, kiek užtruks. O tuo tarpu kažkur čia yra dar du mūsų žmonės. Aš noriu surasti juos ir ištraukti iš tos padėties, kurioje jie atsidūrė, kad ir kokia ji bebūtų. O paskui jau bus galima imtis ir viso kito.

Halmanas giliai įkvėpė, tarsi tokiu būdu stengdamasis sutelkti kantrybę, o paskui staigiai iškvėpė.

— Nagi, visų pirma reikia padaryti štai ką: perduoti visa tai į Saugumo tarnybos rankas, — pareiškė jis. — Man tikrai neatrodo, kad tai galėtų būti mūsų reikalas.

— Per daug neskubėk, Džonai, — perspėjo jį Senas. — Jeigu viskas, ką jie papasakojo, yra tiesa, tuomet pasikliauti Saugumo tarnyba gali būti klaida. Jie juk tiesiogiai atsakingi ne itin patikimai vadovybei.

Halmanas, regis, gerokai suirzo, tačiau tokios logikos nebuvo kaip nuginčyti.

— Ką gi tuomet darysime? — paklausė jis.

— Siūlau kreiptis į daktarą Pfancerį, — pareiškė Senas ir dirstelėjo į Šolderį. — Ar jis patikimas?

— Kiek žinau, taip, — atsakė Šolderis.

Halmanas abejojo. Viena vertus, jis buvo mokslininkas, kuriam pati mintis apie galimybę įsivelti į politiką atrodė pasibjaurėtina, iš kitos pusės, jis buvo tikras mokslininkas, taigi, smalsus. Visa ši istorija atrodė pernelyg intriguojanti, kad galėtum lyg niekur nieko užkrauti ją kažkam kitam ir sėkmingai pamiršti.

Halmanui nespėjus ko nors pasakyti, atsiliepė jaunesnysis Šolderis, kuris iki šiol atsainia veido išraiška sėdėjo atsilošęs kėdėje tylėdamas. Jis pažvelgė į savo antrininką ir paklausė:

— Tiesiog iš smalsumo norėčiau kai ką sužinoti. Ar žodis „Protėjas” ką nors reiškia kuriam nors iš jūsų?

— Taip, — atsakė Šolderis. — Tai kodinis pavadinimas misijos, kuri buvo išsiųsta iš 1975-ųjų į 1939-uosius. O ką?

— A, tada viskas aišku, — pasakė jaunesnysis Šolderis. — Dar prieš paskelbiant aliarmą aš kalbėjausi su vaikinais, kurie praėjusią naktį budėjo Transfero Kontrolės skyriuje. Atrodo, paryčiais įvyko kažkoks keistas prasiskverbimas į spindulį. Anksčiau niekas nebuvo patyręs nieko panašaus. O prieš pat vidudienį tai vėl pasikartojo. Labiausiai visus suglumino tai, kad, suvedus prasiskverbimo įrašą į kompiuterį ir išanalizavus raštą, paaiškėjo, kad pranešimas užkoduotas standartine Morzės abėcėle. Iššifravome žodį „Protėjas”.

— Taip, tai buvome mes, — patvirtino Šolderis.

— Aš nelabai suprantu, apie ką kalbate, — įsiterpė Senas.

Šolderis jam paaiškino:

— Kai mums pavyko išgauti dalinį rezonansą, mes bandėme pasiųsti žinią, kaip manėme, į 1975-uosius… — ūmai jo balsas nutrūko ir jis kažko sutriko. — Palauk, kaip sakei, kada tai įvyko? Šįryt? Nieko nesuprantu.

— Paskutinįsyk tai atsitiko maždaug prieš tris valandas. O pirmasis kartas buvo… man regis, pasak jų, dar keturiomis valandomis anksčiau, — atsakė jaunesnysis Šolderis.

Šolderis atsigręžė į Adamsoną visiškai suglumęs.

— Bet juk tą signalą mes pasiuntėme sausio pabaigoje, tiesa, Kitai? O ankstesnįjį siuntėme dar gruodį… jei norite tiksliai — per pačias Kūčias. Aš ne… — staiga jo akys išsiplėtė — jam smogte smogė suvokimas, kas gi iš tiesų įvyko.

— Na, žinoma! — sukuždėjo jis. Tik išlipus iš mašinos juos užgriuvo tiek įvykių, kad iki šiol nebuvo kada nė pamąstyti. Tokia galimybė netgi nebuvo atėjusi Šolderiui į galvą. — O Viešpatie Dieve…

— Kas atsitiko, Kurtai? — paklausė Adamsonas.

Šolderis nužingsniavo link dviejų stalų.

— Atsiprašau, aš tik valandėlę.

Edis atsitraukė, o Šolderis tuo tarpu įjungė vieną video terminalų.

— Einšteinas — jis dirbo drauge su mumis — nustatė, kad, persikėlus į ateitį, laikas ten slenka kur kas lėčiau. Jis išvedė ketvirtojo laipsnio lygtį, tiesiogiai priklausančią nuo laiko, kuriuo persikeliama į ateitį, atkarpos. — Šolderis ėmė barškinti kompiuterio klavišus, įvesdamas matematinius apskaičiavimus tiesiog į ekraną. — Kitai, ar tu prisimeni? Mes numatėme, kad ten, kur atvyksime, laikas slinks lėčiau faktoriumi penki kablelis septyni.

— Taip, — pritarė Adamsonas.

Ekrane sušvito rezultatas, ir Šolderis valandėlę netekęs amo dėbsojo į jį. Galų gale sunkiai nurijo seiles ir pasakė:

— Mes tikėjomės atsidursią 1975-uosiuose, tai yra, vos per trisdešimt penkerius metus ateityje. Tačiau iš tikrųjų mes juk nukeliavome į ateitį netgi aštuoniasdešimt penkerius metus! Vadinasi, pagal tą patį ketvirtojo laipsnio dėsnį laikas čionai slenka lėčiau ne penkis kablelis septyni, o du šimtus kartų!

Adamsonas tik žioptelėjo, išsyk nepajėgdamas suvokti, ką visa tai reiškia.

— Šiame pasaulyje mes praleidome maždaug dvi valandas, — tęsė Šolderis. — O tai reiškia, kad aname laike nuo mūsų išvykimo iš Niujorko praėjo jau šešiolika dienų! Dabar ten jau kovo vidurys. Bijau, Kitai, kad tavo žmona jau gerokai susirūpinusi.

Šolderis lėtai pats sau linktelėjo — jam ūmai paaiškėjo ir daugybė kitų dalykų. Tik dabar jis suprato, kodėl persikeliant į Vokietiją ir atgal toks svarbus buvo laiko sinchronizavimas: kiekviena minutė, sugaišta 2025-aisiais, reiškė daugiau nei tris valandas, prarastas 1940-aisiais. Tad nieko nuostabaus, kad planavimas bei dauguma susitikimų ir pasitarimų buvo rengiama Vokietijoje, o ne Brazilijoje. Tačiau anaiptol ne tai dabar buvo svarbiausia.

Šolderis pažvelgė į Halmaną, jo akys dabar buvo nepaprastai rimtos.

— Mes nebegalime kvailioti ir žaisti su TT, — pasakė jis. — Nebėra kada. Nejaugi vis dar nesupranti, ką visa tai reiškia? Tame pasaulyje, iš kurio mes atvykome, laikas bėga du šimtus kartų greičiau! Per kiekvienas dvi dienas, kurias praleisime čia plepėdami, ten praeis ištisi metai! Ištisi metai tame pasaulyje, kur civilizacija buvo šluote nušluota, kur ištisos tautos buvo išnaikintos taip barbariškai, kad jūsiškiai, sėdintys čia, jaukiame savo pasaulyje, nepajėgia nė įsivaizduoti! Tačiau juk kaip tik jūs, jūsų pasaulis ir išleido iš butelio tą beprotybės džiną. Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt antriesiems skirtos bombos gaminamos juk čia ir dabar! Ar galite tai įsivaizduoti, daktare Halmanai? Ar galite įsivaizduoti šimto metų senumo pasaulyje laisvai sau vaikštinėjantį beprotį, apsikarsčiusį branduolinėmis bombomis? O juk ne ką kita jūs ir padarėte! O dabar būkite malonus ir dar kartą pakartokite, kad mes viską perduosime Saugumo tarnybai ir kantriai lauksime, kol kas nors teiksis pasikalbėti su TT.

Po Šolderio protrūkio stojo įtempta tyla. Galų gale Halmanas trumpai linktelėjo.

— Eime, pasišnekėsime su Pfanceriu.