Operacija „Protėjas” 2

40 skyrius

— Kartais atrodo, — prašneko Vinsleidas, — kad visas gyvenimas — tai senėj ant vykstantis suvokimo procesas, jog anaiptol nesi toks išmintingas, kokiu save laikei jaunystėje.

Atsidusęs jis atsilošė sukamoje kėdėje ir ėmėsi stebėti du pilkomis uniformomis vilkinčius apsaugos darbuotojus, kurie nejudėdami stovėjo prie durų tolimajame kambario gale. Jo švarko kišenėje buvo aptiktas 1940-ųjų vasario mėnesio „Riders daidžest” numeris, kurį Vinsleidas skaitė lėktuve pakeliui iš Niujorko į Angliją. Laikraštyje buvo bent keletas straipsnių apie Hitlerį, nacistus bei karą Europoje, taigi, visos tos pasakaitės, kurias juodu su Ana taip išmoningai kūrė, norėdami išlošti laiko Šolderiui, subliūško kaip muilo burbulas. Kalebas drauge su kitais pasišalino pasitarti ir palaukti, kol atvyks kažkokie valdžios atstovai, kurie, regis, buvo jau pakeliui.

Ana Charkiovič vos pastebimai šyptelėjo jam iš kitos pusės žemo apskrito staliuko, už kurio juodu sėdėjo.

— Ką gi, galime pasiguosti nebent tuo, kad mes vis dar klestime, nepaisant savo netobulumo ir visų padarytų klaidų, — atsiliepė ji. — Juk būtume išties beviltiška ir trapi veislė, jei viskas priklausytų nuo vieno vienintelio slystelėjimo ar klaidos. Tokiu atveju mes kaip rūšis jau senų senovėje būtume išnykę.

— Man regis, tai tik vienas iš galimų požiūrių. Kaip kažin ką, Ana, man niekad ir į galvą nebūtų atėję, kad esi tokia filosofė.

— Tikrai? — Ana dygiai pažvelgė į jį. Jos balsas iškalbingai bylojo, kad pasakyti ji norėjo kur kas daugiau nei telpa į tą vieną žodį.

— Rodos, tu lauki, kol aš paklausiu, ką gi tu nori tuo pasakyti, — pareiškė Vinsleidas.

— Man atrodo, kad nedaug tesama dalykų, kurių tu nežinotum apie kiekvieną mūsų grupės narį, Klodai, — pasakė ji. — Ne, palauk, aš ne apie tai — juk savaime suprantama, kad šitokiai misijai kiekvieną žmogų reikėjo itin kruopščiai atrinkti, kad menkiausia užuomina apie bet kokias suderinamumo problemas būtų automatiškai atmetusi numatytą kandidatą — ir panašiai… Bet šįsyk aš turėjau omeny ką kita.

Vinsleidas linktelėjo. Neatrodė, kad jis būtų ypatingai nustebęs.

— Tęsk, — paragino jis Aną.

— Zinai, yra daugybė dalykų, Klodai… — Ana vangiai mostelėjo ranka. — Na, pavyzdžiui, kad ir grupės sudėtis, ypač tas faktas, kad dalyvauti misijai buvo pakviestas ir Harvis Vorenas su savo kariškiais. Kažkaip visi jie pernelyg jau gerai tiko tai situacijai, kuri išsiplėtojo tik vėliau: Rajenas — naras, Peinas — chemikas, ir visi jie jau turi bent šiokios tokios patirties vykdyti operacijas kaip tik tame regione… galima netgi pamanyti, kad tu iš anksto žinojai, jog turėsime problemų su sugrįžimo vartais ir nesulauksime jokios paramos. O paskui tu palikai Artūrą Anglijoje, stengdamasis suorganizuoti viską taip, kad vietoj Strengo į Maskvą būtų pasiųstas Idenas — tarsi jau būtum žinojęs, kad DžFK žmonės negalės laiku įsikišti. Ar supranti, ką turiu omeny, Klodai? Viso to gerokai per daug, kad patikėtum tai esant grynais atsitiktinumais. O ir dabar, kai nukreipei visų dėmesį nuo Kurto ir Kito Adamsono su tuo kompiuteriu… Tu juk labai gerai žinojai, ką darai! Na taip, suprantu: tai, kas pasirodė ekrane, tebuvo paprasčiausia direktorija ar kažkas panašaus — tačiau šiuo atveju svarbu yra tai, kad tu žinojai, kaip ją paleisti. Matai, Klodai, aš jau seniai svarstau sau, kaipgi tu…

Ji nutilo nebaigusi sakinio — kitapus durų tolimajame kambario gale pasigirdo balsų šurmulys, jis vis garsėjo.

Durys su trenksmu atsilapojo, ir vidun siūbtelėjo būrelis žmonių, kuriems vadovavo du ryžtingai nusiteikę vyrai pilkais kostiumais. Jie šluote nušlavė prie durų budėjusius sargybinius.

Vienas sargybinių krustelėjo, tarsi ketindamas išsitraukti ginklą, tačiau čia pat sudvejojo.

— Sere, atsiprašau, bet…

— Traukitės iš kelio, — įsakė aukštesnysis iš dviejų kostiumuotų vyrų, nė nemanydamas sulėtinti žingsnio.

— Tačiau mums įsakyta…

— Įsakymas atšauktas.

Sargybiniai pernelyg suglumo, kad dar sugebėtų kaip nors sureaguoti, ir netrukus kambarys prigužėjo žmonių.

Iš minios išniro Kurtas Šolderis, jam iš paskos sekė Adamsonas. Juodu puolė tiesiog prie Vinsleido ir Anos, kurie jau buvo pašokę ant kojų.

— Judu sveiki gyvi? Gerai.

— Ar jie yra tuodu žmonės? — paklausė vienas vyrų, dirstelėjęs į Šolderį.

— Taip.

— Mano pavardė Pfanceris, — prisistatė žmogus. — Esu vienos projekto grupių vadovas. O šit Jorgasenas yra direktoriaus pavaduotojas. Paklausykite, kol kas aš dar nežinau ką ir manyti apie visą šią istoriją, kurią ką tik išgirdome, tačiau tuo atveju, jei visa tai — tiesa, mes tučtuojau pasiimame jus iš čia, kol atvyks kas nors iš vyresnybės ir kaip reikiant ištirs visą šį reikalą. O norint susisiekti su vyresnybe, mums teks nusigauti į pranešimų centrą. Ryšys su visa šia įmone yra ribotas, nes čia atliekami itin slapti darbai. O kai pateksime ten, siūlau, kad…

Už pravirų durų vėl pasigirdo šurmulys. Koridoruje čia pat kažkas kalbėjosi pakeltais balsais, ir tuojau pat vidun įpuolė Kalebas drauge su pustuziniu savo žmonių. Jis buvo visas įsitempęs ir stačiai pamėlęs nuo įtūžio.

— Jums buvo įsakyta ničnieko neįleisti vidun! — užriko jis sargybiniams. — Kas drįsta nepaisyti mano valios? Ir išvis kas čia dedasi?

— Tai aš nepaisau tavo valios, — atsakė Jorgasenas, užtverdamas jam kelią. — Be to, kaip tik tą patį norime sužinoti ir mes, o būtent: kas čia dedasi?

Kalebas pastebėjo Šolderį ir Adamsoną.

— O štai ir abu bėgliai, — jis mostelėjo ranka sargybiniams. — Sulaikykite juos.

Sargybiniai, regis, nesiryžo. Nespėjus jiems nė krustelėti, dar vienas vyras, T’ung-Senas, žengė tiesiog priešais juos.

— Jo įsakymams jūs nepavaldūs, — pasakė jiems T’ung-Senas.

— Jūs privalote man paklusti! — pareiškė Kalebas sargybiniams. — Šičia tie žmonės neturi jokios teisės įsakinėti.

— Mes perimame visą valdžią į savo rankas iki tol, kol bus atsakyta į kai kuriuos klausimus, — pareiškė Pfanceris, atsistodamas greta Seno. — Čia vyksta kažkas netgi labai neteisėto — ir mes ketiname išsiaiškinti, kas būtent.

— Nedarykite tokių kvailysčių! Verčiau jau eikite iš čia ir grįžkite prie savo darbo.

— Nė neketiname, kol kas nors nepaaiškins, iš kur atsirado jis, — pareiškė Edis, galvos linktelėjimu parodydamas į Šolderį. — Jis yra tiksli Kurto Šolderio kopija — tik trisdešimčia metų vyresnis.

— Nagi, negali būti, kad jūs rimtai tikėtumėte šita absurdiška istorija! — su panieka prapliupo Kalebas. — Dėl Dievo meilės, juk iš pirmo žvilgsnio matosi, kad tai gan išmoninga apgavystė! Garantuoju, jie yra iš kokios nors šnipų gaujos ir prasiskverbė čionai nelegaliai. Kaip tik apie tai mes ir stengiamės išgauti kuo daugiau žinių. Kaip manote, dėl kokios kitos priežasties mes laikytume juos čia?

Atrodė, kad jis visiškai pasitiki savimi, o jo kalba irgi buvo pakankamai įtikinanti, kad pasėtų abejones. Be to, jo versija, be jokios abejonės, buvo kur kas mažiau fantastiška nei ta, kurią teko išklausyti prieš tai. Atmosfera kambaryje atvėso. Kai kurie čionai įsiveržusios grupės nariai persimetė neramiais žvilgsniais.

— Ar galite kuo nors tai pagrįsti? — sviedė iššūkį Pfanceris. Jis buvo gerokai sunerimęs. Pasipiktinusių balsų choras jam už nugaros jau rimo.

Kalebas nė nemanė prarasti įgyto pranašumo.

— Pagrįsti? Aš visai neprivalau jums aiškintis — nė vienam iš jūsų. O net jeigu ir privalėčiau — kokia gi prasmė kažką aiškinti, kai čionai kunkuliuoja tokia raganų medžioklės isterija? Juk jau sakiau jums — šie žmonės buvo sulaikyti po to, kai nelegaliai prasibrovė į įmonę, jie irgi nesugebėjo kaip nors įtikinamai pasiaiškinti. Mes ketinome juos apklausti, o paskui visą šį reikalą perduoti atitinkamam departamentui. Tad dabar gal malonėtumėte visa tai palikti žmonėms, kurie už tai atsako, ir grįžti prie savo darbo?

Stambus, įdegęs, drauge su Kalebu atėjęs žmogus kilstelėjo abi rankas ir permetė žvilgsniu kambarį, kreipdamasis į visus esančius jame:

— Gerai, visi jūs — viskas jau baigta — štai šitaip. Mes nuoširdžiai dėkojame jums, kad atgabenote likusius du, tačiau dabar grįžkime prie savo darbų ir palikime visa taip, kaip yra. Nagi, eime, eime, spektaklis baigtas.

Stebėdamas, kaip tiek vilčių teikusi situacija byra it kortų namelis, Vinsleidas karštligiškai suko galvą. Jis jau anksčiau įtemptai mąstė apie tą keistą padėtį, kurioje jie taip netikėtai atsidūrė, svarstydamas, kaip kuo geriau ją išnaudoti. Jis ničnieko apie tai neprasitarė Anai, nes jų pokalbį galėjo išgirsti sargybiniai. Tai, kad iš visų įmanomų vietų jie atkeliavo būtent čia, dvelkė kažkuo lemtingu.

„Plaktukas” buvo idealiai apsaugotas nuo bet kokio antpuolio iš išorės. Lygiai taip pat ir „Vargonai” iš lauko buvo visiškai neprieinami.

Iš išorės.

Abiejų įmonių atveju tai buvo lemtingas neapsižiūrėjimas. Jų kūrėjai apgalvojo visas apsaugos priemones — tačiau tik apsisaugoti nuo išorinės grėsmės. Tačiau tiek į „Plaktuką”, tiek ir į „Vargonus” buvo įmanoma patekti dar vienu keliu, kurio negynė jokios užtvaros. Nors abi mašinas ir skyrė laiko praraja, vis dėlto jos buvo įrengtos vienoje linijoje, abiejuose galuose jas jungiančio kelio, kuris visiškai tiesiai vedė iš vienos į kitą — tarsi tunelis, iškastas tarp dviejų pilių. O saugoti šį tunelį būtų prasmės nebent tuo atveju, jeigu kas nors sugebėtų materializuotis jame stačiai iš niekur.

Kaip tik tai ir atsitiko Vinsleidui bei jo bendražygiams! O tasai „tunelis”, kurio viename gale jie dabar buvo, tiesiu keliu vedė į visos „Protėjo” misijos tikslą! Per „Ampersando” grupės instruktažą Londone Vinsleidas apibūdino apleistą šachtą bei atliekų šalinimo sistemą kaip „užpakalines” „Plaktuko” duris, kurios liko praviros tik laimingo likimo įgeidžio dėka. Vis dėlto tų durų nebuvo galima net lyginti su šitais dabar tiesiog priešais juos plačiai atlapotais vartais.

— Gal ir jūsų tiesa, — kiek abejodamas ištarė kažkuris, — jeigu tikrai niekam negresia tiesioginis pavojus… Tačiau ir jūs turėtumėte suprasti mūsų nerimą.

— Na žinoma, — taikiai atsiliepė Kalebas. — Aš juk ir pats būčiau panašiai pagalvojęs. O dabar gal vis dėlto paliksite visą šį reikalą mums?

Vienas sargybinių stovėjo vos kelios pėdos priešais Vinsleidą, tačiau nusisukęs į priešingą pusę — jis stengėsi nepražiopsoti nė žodžio. Jis buvo atsipalaidavęs, dėmesys nukreiptas visai kitur, mat įtampa kambaryje jau buvo atslūgusi. Sargybinis priklausė vidaus apsaugos policijai — o tai buvo ne ką daugiau nei garbės sargyba, šių sargybinių nebuvo ko nė lyginti su kovos krikštą gavusiais veteranais iš griežtai atrinkto elitinio dalinio, koks buvo, pavyzdžiui, Specialiosios paskirties būrys. Vinsleidas pagalvojo apie pavojų, pakibusį virš galvų Vorenui ir jo žmonėms, vykdant jo, Vinsleido, pavedimą. Jis tiesiog neįstengė atsispirti pagundai bent pamėginti pasiekti tą patį tikslą dabar, kai pasitaikė tokia puiki galimybė.

— O gal kas nors norėtų išklausyti ir antrąją pusę? — garsiai prašneko Vinsleidas, žengdamas pirmyn, kad atkreiptų visų dėmesį. Visi akimoju atsigręžė į jį. Jis kilstelėjo ranką ištiestu pirštu, tarsi norėdamas pabrėžti kiekvieną savo žodį. Šis judesys buvo toks natūralus, kad sargybinis nespėjo net įsitempti, kai Vinsleidas žaibiškai prasibrovė pro jį. O tada Vinsleidas akimoju atsigręžė, tuo pat metu susilenkdamas dvilinkas ir smogdamas alkūne tiesiog sargybiniui į saulės rezginį. Sargybinis susirietė, o Vinsleidas jau buvo spėjęs žingtelėti į šalį ir išsitiesti; dabar jis skiausčiu delnu vožtelėjo sargybiniui per sprandą ir sėkmingai paėmė iš jo rankų ginklą dargi anksčiau nei nelaimėlis susmuko ant grindų. Čia pat jis nusitaikė tiesiog į antrąjį sargybinį, kuris sustingo vidury judesio, taip ir nesuspėjęs nusikabinti šautuvo nuo peties. Ana Charkiovič apstulbusi įsmeigė akis į Vinsleidą, tačiau tai truko vos sekundės dalelytę. Tuoj pat atsitokėjusi ji pripuolė prie antrojo sargybinio ir atėmė šio ginklą. Tuo tarpu susirinkusieji kambaryje dorai nė nesusigaudė, kas gi čia vyksta.

Vinsleidas atsitraukė į kampą, iš kurio galėjo matyti visą kambarį, ir šautuvo mostu įsakė Kalebui bei jo žmonėms atsitraukti prie tolimiausios sienos. Buvusioji Kalebo priešininkų grupė buvo pernelyg priblokšta, kad sumotų, kaip reaguoti.

— Tas šoninis skląstis — tai saugiklis, — pusbalsiu burbtelėjo Vinsleidas Anai, nenuleisdamas akių nuo susirinkusiųjų. — Svirtelė už dėklo: pozicija kairėje nustatoma pavieniams šūviams, dešinėje — išsklaidytiems. Buožės priekyje yra trijų pozicijų ugnies selektorius, stumdomas į priekį ir atgal: vienam šūviui, penkių šūvių serijai ir automatiniam šaudymui.

Ana apžiūrėjo ginklą ir apčiupinėjo jį tvirtais pirštais.

— Supratau.

Pora sargybinių kyštelėjo galvas iš koridoriaus, norėdami pasižiūrėti, kas čia dedasi — ir akimoju sustingo, išvydę tiesiog į juos nukreiptus vamzdžius.

— Nejudėkite, — griežtai perspėjo juos Vinsleidas. — O dabar padėkite šautuvus ant grindų, lėtai, lėtai.

Akimirksnį sargybiniai dvejojo. Paskui vienas jų žvilgtelėjo į susmukusį ant grindų kūną, kuris kaip tik dejuodamas bandė sėstis, ir pakluso. Jo pavyzdžiu pasekė ir antrasis.

— Spirkite juos tiesiog čionai, — įsakė Vinsleidas. — O dabar abu — rankas aukštyn. — Jis linktelėjo Šolderiui ir Adamsonui pasiimti po ginklą. — Paimkite jų revolverius, — pridūrė Vinsleidas. Šolderis ir Adamsonas, Vinsleido ir Anos pridengiami, pasiėmė sargybiniams prie diržų kabančius pistoletus. — Dabar ir apkabas… Taip, gerai.

Vinsleidas apžvelgė kambarį ir patenkintas linktelėjo. Jis žengė pirmyn iš savo kampo, o veide švystelėjo šypsena.

— Nagi, ponios ir ponai, — linksmai ir draugiškai kreipėsi jis į visus susirinkusiuosius. — Bijau, kad spektaklis dar toli gražu nepasibaigė.