Trys Beno Baksterio Mirtys

ZUIKIS

Kai privažiavau prie Marsoporto, laivas iš Žemės jau kelios valandos buvo atėjęs. Laivas atgabeno grąžtų su deimantiniais antgaliais — juos buvau užsakęs daugiau kaip prieš metus. Man magėjo pareikšti savo teises į tuos grąžtus, kol dar niekas jų nebuvo pagrobęs. Aš visai nenoriu pasakyti, kad juos galėjo kas nors pavogti; visi mes čia, Marse, džentelmenai ir mokslininkai. Tačiau ir menkniekio čia lengvai negausi, o visi džentelmenai mokslininkai įsigyja reikalingus įrengimus tradiciniu būdu: kas pirmesnis — tas gudresnis.

Vos tik spėjau susikrauti grąžtus į džipą, atvažiavo Karsonas iš Kalnų grupės, mojuodamas nepaprastai skubiu, tiesiog avariniu orderiu. Laimė, aš buvau toks supratingas, kad pasirūpinau gauti ypatingą orderį iš direktoriaus Berko. Karsonas taip mandagiai sutiko savo nesėk— kad aš padovanojau jam tris grąžtus.

Jis nudūmė savo skuteriu per raudonuosius Marso smiltynus, kurie taip gražiai išeina spalvotose fotografijose ir taip begėdiškai užkemša variklius.

Aš priėjau prie Žemės laivo: manęs visai nejaudino kosmolekiai, tik norėjosi pažvelgti į kažką, kas dar nebuvo nusibodę.

Ir štai išvydau zuikį.

Jis stovėjo šalia kosmolekio ir žvelgė į raudoną smėlį, į apdegusias nutūpimo šachtas, į penkerius Marsoporto rūmus; jo akys buvo didžiulės lyg dubenėliai. Jo veidas tarytum bylojo: „Marsas! Tai bent vietelė!”

Širdyje aš sudejavau. Tą dieną manęs laukė tiek darbų, kad ir per mėnesį nepadarysi. O zuikis priklausė mano kompetencijai. Kartą direktorius Berkas, pagautas fantazijos, kurios paprastai jam stigo, tarė man: „Tali, tu moki bendrauti su žmonėmis. Tu juos perpranti. Jie tave myli. Todėl skiriu tave Marso Saugumo tarnybos viršininku.”

Tai reiškė, kad mano žiniai pavedami zuikiai.

Šįkart zuikis atrodė kokių dvidešimt metų. Jis buvo gerų šešių pėdų ūgio, o liesa mėsa ant kaulų kažin ar būtų svėrusi šimtą svarų. Sveikame Marso klimate jo nosis jau spėjo ryškiai parausti. Zuikis turėjo dideles, pažiūrėti nedailias rankas ir dideles pėdas. Gaivinančioje Marso atmosferoje jis gaudė burna orą kaip iš vandens išmesta žuvis. Respiratoriaus jis, žinoma, neturėjo. Zuikiai niekada neturi respiratorių.

Aš priėjau prie jo ir paklausiau:

— Na ir kaipgi tau čia patinka?

— Vieš-pa-tie! — tarė jis.

— Nepaprastas jausmas, ar ne tiesa? — paklausiau aš.— Savo kojomis stovėti tikrų tikriausioje svetimoje planetoje.

— Ką čia kalbėti! — tarė dusdamas zuikis. Kadangi trūko deguonies, jis visas pamėlo — visas, išskyrus nosies galiuką. Sumaniau jį nubausti — tegul dar kiek pasikamuoja.

— Tu, vadinasi, slapčia įsibrovei į šitą krovininį laivą, — tariau aš.— Išsidanginai be bilieto į nuostabųjį, žavųjį, egzotiškąjį Marsą.

— Na, vargu ar galima pasakyti, kad aš neturėjau bilieto, — tarė jis, spazmiškai traukdamas į plaučius orą.— Aš kaip ir… kaip ir…

— Kaip ir įbrukai kapitonui kyšį, — pabaigiau aš jo mintį.

Tuo metu jis jau vos vos laikėsi ant savo ilgų, liesų kojų. Aš išsitraukiau atsarginį respiratorių ir užkoriau jam ant nosies.

— Eime, zuiki, — tariau aš.— Rasiu tau ką nors užkąsti. Paskui mudu rimtai pasišnekėsime.

Einant į kajutkompaniją, aš laikiau jį už rankos: jis taip spoksojo į viską aplinkui, kad neišvengiamai būtų už ko nors užkliuvęs ir tą „ką nors” sulaužęs. Kajutkompa— nijoje aš padidinau oro slėgimą ir sušildžiau zuikiui kiaulienos su pupomis.

Jis godžiai prarijo valgį, atsilošė fotelyje ir išsišiepė nuo vienos ausies ligi kitos.

— Aš vadinuosi Džonis. Džonis Franklinas, — tarė jis. — Marsas! Tiesiog sunku patikėti, kad aš tikrai čia.

Taip sako visi zuikiai — tie, kurie gyvi atskrenda. Kasmet mėgina maždaug dešimt žmonių, tačiau tik vienas kitas sugeba išlikti gyvas. Jie juk neregėti idiotai. Nors saugumo tarnyba smarkiai tikrina, zuikiai nežinia kaip prasmunka į krovininį laivą.

Laivai startuoja maždaug su dvidešimt g eilės pagreičiu, ir specialių apsaugos priemonių neturintis zuikis suplojamas į blyną. Jeigu jis nuo to nenumirs, jį pribaigs radiacija. Arba jis uždus nevėdinamame triume, nespėjęs nusigauti iki piloto kajutės.

Mes čia turime specialias kapines, vien tiktai zuikiams.

Tačiau retkarčiais kas nors įsigudrina — sveikas ir gyvas įžengia į Marsą, kupinas didelių vilčių ir spindinčiomis lyg žvaigždės akimis.

Juos apvilti tenka ne kam kitam, o man.

— Ko tu atsidanginai į Marsą? — paklausiau aš.

— Paaiškinsiu jums, — tarė Franklinas. — Žemėje reikiaelgtis, kaip visi žmonės. Galvoti, kaip visi, ir daryti, kaip visi, kitaip atsidursi belangėje.

Aš linktelėjau.

Dabar, pirmąkart žmonijos istorijoje, Žemėje visai ramu. Taika visame pasaulyje, bendra pasaulinė vyriausybė, pasaulis klestėte klesti. Valdžios organai stengiasi, kad viskas išliktų kaip buvę. Man atrodo, kad jie peržengia ribas, slopindami netgi nekalčiausią individualizmą, bet kas aš toks, kad smerkčiau? Tikriausiai po kokio šimto, o gal ir mažiau metų paliks lengviau, bet zuikiui, gyvenančiam mūsų dienomis, tai pernelyg ilgas laiko tarpas.

— Vadinasi, tu panūdai naujų horizontų, — tariau aš.

— Taip, sere, — atsakė Franklinas. — Nenorėčiau pasirodyti jums plepys, sere, bet aš svajojau tapti pirmuoju atradėju. Sunkumai manęs nebaugina. Aš dirbsiu! Va pamatysite, tik leiskite man pasilikti, prašau jus, sere! Aš dirbsiu išsijuosęs…

— O ką tu veiksi? — paklausiau aš.

— A? — akimirką jis sutriko, paskui atsakė: — Bet ką.

— O ką tu moki? Mums, žinoma, praverstų chemikas, neorganinės chemijos specialistas. Ar kartais ne šioje srityje reiškiasi tavo talentas?

— Ne, sere, — suvapėjo zuikis.

Tas man neteikė nė mažiausio malonumo, bet buvo sv&rbu apreikšti zuikiui negailestingą, karčią tiesą.

— Tai, vadinasi, tavo specialybė ne chemija, — svarsčiau aš balsu. — Pas mus atsirastų darbo geram geologui. Blogiausiu atveju— statistikui.

— Bijau, kad aš ne,, — Pasakyk, Franklinai, ar tu turi profesoriaus vardą?

— Ne, sere.

— O daktaro laipsnį? Arba magistro laipsnį? Na, bent kokį nors diplomą.

— Ne, sere, — atsakė nusiminęs Franklinas. — Aš netgi vidurinės mokyklos nesu baigęs.

— Tai ką gi tuomet ketinai čia veikti? — paklausiau aš.

— Žinote, sere, — tarė Franklinas, — aš skaičiau, kad statyba paplitusi visame Marse. Maniau, gal tiksiu kokiu nors pasiuntiniu. Be to, aš esu mokęsis dailidės amato, ir prie vandentiekio galėčiau dirbti, ir… Jau tikriausiai čia atsiras kokio darbelio ir man.

Įpyliau Franklinui antrą puodelį kavos, ir jis pažvelgė į mane didžiulėmis, maldaujančiomis akimis. Šioje pašnekesio stadijoje zuikiai visada žiūri tokiu žvilgsniu. Jiems atrodo, kad Marsas panašus į 1870-ųjų metų Aliaską arba 2000-ųjų Antarktiką, — herojinė drąsių, ryžtingų žmonių arena. Iš tiesų Marsas visai ne arena. Tai aklavietė.

— Franklinai, — tariau aš, — ar žinai, kad statyba Marse priklauso nuo tiekimo iš Žemės? Ar žinai, kad ji neapsimoka ir, galimas daiktas, niekuomet neapsimokės? Ar žinai, kad vieno žmogaus išlaikymas atsieina statybai penkiasdešimt tūkstančių dolerių kasmet? Ar tu manai esąs vertas penkiasdešimt tūkstančių dolerių metinio uždarbio?

— Daug aš nesuvalgysiu, — atšovė Franklinas. — O jau kai apsiprasiu, aš…

— Be to, — nutraukiau aš jį, — ar žinai, kad Marse nėra nė vieno, kuris nebūtų bent mokslų daktaras?

— To aš nežinojau, — sukuždėjo Franklinas.

Zuikiai niekada to nežino.

Jiems pasakoti turiu aš.

Taigi aš papasakojau Franklinui, kad visus dailidžių, šaltkalvių, vandentiekininkų darbus, pasiuntinių ir virėjų pareigas, o taip pat ruošą, taisymą ir remontą atlieka laisvalaikiu patys mokslininkai. Kad ir ne per geriausiai, bet atlieka.

Mat, Marse nėra nekvalifikuotos darbo jėgos. Mes, atvirai kalbant, negalime sau to leisti.

Maniau, kad Franklinas apsipils ašaromis, bet jis, šelmis, susitvardė.

Franklinas liūdnomis akimis apžvelgė kambarį — stebėjo, kaip apstatyta nušiurusi, mažytė kajūtkompanija, Suprantate, viskas joje buvo marsietiška.

— Eime, — tariau aš stodamasis. — Guolį tau rasiu. O rytoj pasiųsime tave atgal į Žemę. Neliūdėk. Užtat pamatei Marsą.

— Taip, sere. — Zuikis sunkiai atsikėlė.— Tik aš, sere, nieku gyvu nebegrįšiu į Žemę.

Nesiginčijau su juo. Taip jau yra, kad zuikiai amžinai šerį stato. Iš kur aš galėjau žinoti, ką šis galvoja?

Paguldęs Frankliną, grįžau į laboratoriją ir kelias valandas dirbau tokį darbą, kurį žūt būt reikėjo padaryti. Atsiguliau visai nusikamavęs.

Kitą rytą nuėjau žadinti Franklino. Guolyje jo neradau. Man dingtelėjo mintis, ar nebus kokios diversijos. Kas žino, ką gali iškrėsti nemokša pirmasis atradėjas. Kaip mat išlups iš reaktoriaus kelis lėtintojus ar užkurs degalų sandėlį. Aš kaip pašėlęs bėgiojau po stovyklą, visur ieškodamas zuikio, ir pagaliau aptikau jį nebaigtoje statyti spektrografinėje laboratorijoje.

Tą laboratoriją mes statėme laisvalaikiu. Kas turėdavo atliekamą pusvalandį, tas šiek tiek pamūrydavo, išplaudavo stalo viršų arba prisukdavo durų vyrius prie staktos. Nė vieno nebuvo galima atleisti nuo darbo ilgesniam laikui, kad viską kaip reikiant sutvarkytų.

Per kelias valandas Franklinas nuveikė daugiau, negu mes visi per kelis mėnesius. Jis tikrai buvo nagingas dailidė ir taip dirbo, lyg visos pragaro furijos būtų lipusios jam ant kulnų.

— Franklinai! — šūktelėjau.

— Čia, sere. — Jis atskubėjo pas mane. — Norėjau šį tą padaryti, kad nevalgyčiau veltui jūsų duonos, misteri Tali. Duokite man dar vieną kitą valandėlę, ir aš apdengsiu laboratoriją. O jeigu anie vamzdžiai niekam nereikalingi, rytoj gal prijungčiau vandenį.

Ką ir besakyti, Franklinas buvo puikus vaikinas. Kaip tik toks, kokių Marse reikia. Pagal visus teisingumo nuostatus, o ir šiaip iš mandagumo aš turėjau patapšnoti jam per petį ir tarti: „Vyruti, knygos toli gražu ne viską duoda. Gali pasilikti. Tu mums tinki.”

Man iš tikrųjų knietėjo pasakyti tuos žodžius. Tačiau neturėjau teisės.

Marse neskatinamos sėkmingos avantiūros.

Zuikiai čia neglostomi.

Mes, mokslininkai, šiaip taip susidorojame su dailidžių ir vandentiekininkų darbu. Mes tiesiog negalime leisti dubliuoti profesijų.

— Franklinai, — tariau aš, — susimildamas, nekomplikuok mano užduoties. Aš tikras minkštakūnis. Mane tu įtikinai. Bet aš galiu tik laikytis taisyklių. Tu turi grįžti į Zemę.

— Aš negaliu grįžti į Zemę, — vos girdimai atsakė Franklinas.

— Kas yra?

— Jei grįšiu, būsiu patupdytas už grotų.

— Na, gerai, pasakok viską iš pat pradžios, — sustenėjau. — Tik, susimildamas, trumpiau.

— Klausau, sere. Kaip jau sakiau, sere, — pradėjo Franklinas, — Žemėje reikia elgtis, kaip visi, ir galvoti, kaip visi. Taigi, kurį laiką viskas buvo gerai. Bet paskui aš atradau Tiesą.

— Ką-ą?

— Aš atradau Tiesą, — išdidžiai pakartojo Franklinas. — Aptikau ją atsitiktinai, bet šiaip tai ji labai paprasta. Tokia paprasta, kad aš išmokiau sesutę, o jeigu jau toji gali išmokti, vadinasi, ir bet kas gali. Tuomet aš pabandžiau išmokyti tiesos visus.

— Toliau, — tariau aš.

— Na ir ką gi, visi baisiai įsiuto. Pasakė, kad aš esąs kuoktelėjęs, kad man reikią prikąsti liežuvį. Bet aš negalėjau tylėti, misteri Tali, nes juk tai Tiesa. Tad, kai atėjo manęs suimti, iškeliavau į Marsą.

Tai gražiausia, pamaniau aš. Tik to ir betrūko mums Marse. Mielas, senamadis religijos fanatikas sako pamokslus kietaširdžiams mokslininkams. Kaip tik tą ir prirašė man gydytojas. Juk dabar, pasiuntus vaikiną atgal į Zemę, į kalėjimą, mane visą laiką grauš sąžinė.

— Tatai dar ne viskas, — pareiškė Franklinas.

— Tu nori pasakyti, kad ši baisinga istorija turi tęsinį?

— Taip, sere, — Kalbėk gi, — atsidusęs paraginau jį.

— Jie apkaltino ir mano sesutę, — tarė Franklinas. — Suprantate, pažinusi Tiesą, ji ne mažiau kaip aš panoro mokyti kitus. Juk čia Tiesa, žinote. Ir štai dabar ji priversta slapstytis, kol… kol…

Jis nusišnypštė ir su graudžia mina nurijo ašaras.

— Maniau, pamatysite, kaip aš būsiu reikalingas Marse, ir tada sesutė galėtų pas mane…

— Gana! — nebeištvėriau aš.

— Taip, sere.

— Daugiau nieko nebenoriu girdėti. Aš jau ir taip išklausiau daugiau, negu reikia.

— O jūs ar nenorėtumėt, kad atskleisčiau jums Tiesą? — karštai pasiūlė Franklinas. — Galiu išaiškinti…

— Nė žodžio daugiau, — užrikau.

— Taip, sere.

— Franklinai, aš nieko negaliu padaryty tavo labui, ničnieko. Tu neturi laipsnio. O aš neturiu įgaliojimų leisti tau pasilikti. Bet aš padarysiu vienintelį dalyką, kurį įstengiu. Pašnekėsiu apie tave su direktorium.

— Oi, kaip gerai! Labai jums ačiū, misteri Tali. O jūs paaiškinsite jam, kad aš dar ne visai atsigavęs po kelionės? Kai tik sukaupsiu daugiau jėgų, jums įrodysiu…

— Žinoma, žinoma, — tariau aš ir išskubėjau.

Direktorius taip įbedė į mane akis, lyg būtų išvydęs mano antrininką iš antipasaulio.

— Bet, Tali, — tarė jis, — juk tu žinai taisykles.

— Be abejo, — suvapėjau. — Betgi jis iš tiesų būtų mums naudingas. Ir man baisiai nemalonu pasiųsti jį tiesiog policijai į rankas.

— Žmogaus išlaikymas Marse atsieina penkiasdešimt tūkstančių dolerių kasmet, — tarė direktorius. — Ar manai, kad jis vertas tokio uždarbio…

— Žinau, žinau, — nutraukiau aš.— Bet čia toks graudus atvejis, ir jis taip stengiasi, ir mes galėtume jį…

— Visi zuikiai graudina, — priminė direktorius.

— Na, aišku. Pagaliau, jie nepilnaverčiai padarai, tai ne mes, mokslininkai. Tegul sau nešdinasi, iš kur atkeliavęs.

— Tali, — ramiai tarė direktorius, — matau, kad šis klausimas aštrina mūsų santykius. Todėl leidžiu tau pačiam jį išspręsti. Tu žinai, jog kasmet į kiekvieną laisvą vietą Marso statyboje paduodama beveik dešimt tūkstančių pareiškimų. Mes nepriimame specialistų, net geresnių, negu mes patys. Jaunuoliai ištisais metais mokosi universitetuose, kad galėtų užimti čia tam tikrą tarnybą, o paskui paaiškės, kad vieta jau užimta. Atsižvelgdamas į visas tas aplinkybes, ar gali tvirtinti ranką prie širdies pridėjęs, kad Franklinas turi pasilikti?

— Aš… aš… a, velniai rautų, ne, jeigu taip keliate klausimą.— Aš vis dar buvau piktas.

— O argi galima kelti jį kaip nors kitaip?

— Žinoma, ne.

— Visada liūdna, jei daug pašauktųjų ir maža išrink— tųjų, — susimąstęs tarė direktorius. — Žmonėms reikia naujos arenos. Norėčiau, kad visas Marsas būtų gyvenamas. Kada nors taip ir bus. Bet ne anksčiau, negu mes išmoksime naudotis čionykščiais resursais.

— Gerai, — tariau aš.— Einu tvarkyti zuikio kelionės.

Kai grįžau, Franklinas kažką dirbo ant spektrografinės laboratorijos stogo. Vos dirstelėjęs man į veidą, jis viską suprato.

Aš sėdau į savo džipą ir leidausi į Marsoportą. Žinojau, ką pasakyti kapitonui, kuris savo laive buvo priglaudęs Frankliną. Perdaug jau dažnos tokios šunybės. Tegul dabar tas pokštininkas ir veža Frankliną į Zemę.

Krovininis laivas visas buvo starto šachtoje, tik jo priekis kyšojo dangaus fone. Mūsų atomininkas Klarkso— nas ruošė laivą kelionei.

— Kur to surūdijusio laiviūkščio kapitonas? — paklausiau.

— Kapitono nėra, — atsakė Klarksonas. — Čia modelis „Tinginys”. Valdomas radijo bangom.

Pajutau, kaip mano skrandis pamažu ėmė leistis ir kilti, lyg kokios sūpuoklės.

— Kapitono nėra?

— Ne-e.

— O įgula?

— Laive jos nėra, — tarė Klarksonas. — Tu juk žinai, Tali.

— Tokiu atveju laive neturi būti deguonies, — sumečiau aš.

— Aišku, ne!

— Ir jis neapsaugotas nuo radiacijos?

— Žinoma!

— Ir šiluminės izoliacijos neturi?

— Šiluminės izoliacijos turi tik tiek, kad korpusas neišsilydytų. 1 i h1

— Ir, tur būt, jis startuoja su maksimaliu pagreičiu? Maždaug trisdešimt penkių g?

— Be abejo, — patvirtino Klarksonas. — Nepilotuojamam laivui šitaip ekonomiškiausia. O kodėl tau tas parūpo?

Neatsakiau jam. Tylėdamas priėjau prie džipo ir, nuspaudęs iki galo akseleratorių, nudūmiau į spektrografinę laboratoriją. Mano skrandis nebekilo ir nebesileido, Jis sukosi kaip vilkutis.

Žmogus negali išlikti gyvas po tokio reiso. Tam jis neturi jokių šansų. Nė vieno šanso prieš dešimt milijardų. Tatai, fiziškai neįmanoma.

Kai privažiavau prie laboratorijos, Franklinas jau buvo užbaigęs stogą ir dirbo apačioje — jungė vamzdžius. Buvo pietų pertrauka, ir jam padėjo keli Kalnų grupės vyrai.

— Franklinai, — tariau aš.

— Ką, sere?

Aš įtraukiau į plaučius kiek daugiau oro.

— Franklinai, tu atskridai čia tuo krovininiu laivu?

— Ne, sere, — atsakė jis. — Aš vis stengiausi jums paaiškinti, kad nesu net ketinęs papirkti jokio kapitono, bet jūs taip ir ne…

— Jei šitaip, — tariau aš labai iš lėto, — kaip tu čia patekai?

— Tiesos dėka!

— Ar negalėtum man paaiškinti?

Franklinas kiek pamąstė.

— Po kelionės aš baisiai pavargęs, misteri Tali, — tarė jis, — bet, rodos, galiu.

Ir jis dingo.

Aš stovėjau ir kvailai mirksėjau. Paskui vienas kalnų inžinierius parodė į viršų. Kokių trijų šimtų pėdų aukštyje skriejo Franklinas.

Po akimirkos jis vėl stovėjo greta manęs. Jis atrodė sužvarbęs, o nosies galiukas buvo paraudęs nuo šalčio.

Panašu j mirksnio šuolį erdvėje. Nulinis skrydis! Tai bent!.

— Čia ir yra Tiesa? — paklausiau.

— Taip, sere, — tarė Franklinas. — Kai žiūri į pasaulį kitoniškai. Reikia tik pamatyti Tiesą, kaip reikiant pamatyti, — ir viskas pasidaro galima. Bet Žemėje kai kas tatai pavadino hal… haliucinacija. Pasakė, kad aš nehipnotizuočiau žmonių ir…

— Tu gali šito išmokyti?

— Lengvai, — atsakė Franklinas. — Teisybė, tarfl vis dėlto reikės kiek sugaišti.

— Tai nieko. Drįstu tikėtis, mes galime surasti šiek tiek laiko. Na taip, manau, kad galime. Netgi tikrai. Na taip, tas laikas, kurį sunaudosime Tiesai, bus protingai sunaudotas…

Nežinia, ar ilgai aš dar būčiau sapaliojęs, bet Franklinas karštai įterpė:

— Misteri Tali, vadinasi, aš galiu pasilikti?

— Tu gali pasilikti, Franklinai. Teisybę sakant, jei pamėginsi nuo mūsų pasprukti, aš tave nušausiu.

— O, ačiū jums, sere! O kaip mano sesutė? Galima jai čia?

— Taip, taip, žinoma, — nudžiugau aš.— Lai tavo sesutė atvažiuoja. Bet kada…

Aš išgirdau išgąstingą kalnakasybos inžinierių riksmą ir pamažu atsigręžiau. Man pasišiaušė plaukai.

Priešais mane stovėjo mergina — aukšta, liesutė mergina didžiulėmis tarsi dubenėliai akimis. Ji dairėsi į šalis lyg kokia lunatikė ir murmėjo:

— Marsas! Vieš-pa-tie!

Paskui pastebėjo mane ir paraudo.

— Atleiskite man, sere, — tarė ji. — Aš… aš slapta klausiausi.