Trys Beno Baksterio Mirtys

LOREJAUS SIUKŠLININKAS

— Visai negalimas daiktas, — kategoriškai pareiškė profesorius Karveris.

— Juk aš mačiau savo akimis! — tikino Fredas, jo padėjėjas ir asmens sargybinis. — Pats mačiau vakar naktį! Atnešė medžiotoją — jam buvo nuskelta pusė galvos, — ir jie…

— Palauk, — nutraukė jo šneką profesorius Karveris, palenkęs galvą, lyg ko laukdamas.

Jie išlipo iš žvaigždėlaivio dar neišaušus, norėdami pasigėrėti apeigomis, kurios atliekamos prieš saulėtekį Lorė— jaus kaime, esančiame to pat vardo planetoje. Saulėtekio apeigos, jei stebėsi jas iš toli, dažniausiai labai spalvingos ir gali duoti medžiagos ištisam antropologijos veikalo skyriui; tačiau Lorėjus, kaip paprastai, buvo nemaloni išimtis.

Saulė patekėjo be fanfarų griausmo, išklausiusi vakar vakare sukalbėtų maldų. Lėtai pakilo virš horizonto tamsiai raudonas milžinas, sušildęs neįžengiamo lietaus medžių miško viršūnes. Ten buvo kaimas. O čiabuviai kietai miegojo.

Betgi ne visi. Šiukšlininkas jau buvo pakilęs ir dabar vaikščiojo su šluota aplink lūšneles. Jis iš lėto čiūžavo— eisena panaši į žmogaus ir drauge neapsakomai svetima žmogui. Siukšlininko veidas panėšėjo į stilizuotą medgalį, tarsi gamta greitosiomis būtų padariusi protingos būtybės eskizą. Siukšlininko galva buvo keista, gumbuota, oda — nešvariai pilka.

Šluodamas jis tyliai dainavo kažką kimiu, gomuriniu balsu. Nuo kitų lorėjiečių šiukšlininką skyrė vienintelė žymė: jam per veidą ėjo platus juodas ruožas. Tai buvo socialinis ženklas, ženklas, kad priklausai žemiausiai šios primityvios visuomenės pakopai.

— Taigi, — prabilo profesorius Karveris, kai pasirodė saulė ir nieko neįvyko. — Reiškiniu, kurį tu man apsakei, sunku patikėti. Ypač juo sunku patikėti tokioje menkoje, suskurdusioje planetukėje.

— Pats mačiau, nieko nepadarysi, — spyrėsi Fredas. — Lengva ar sunku patikėti — kitas klausimas. Bet mačiau. Jei norite nutraukti kalbą — žinokitės.

Jis atsišliejo į gumbuotą stabikuso kamieną, susidėjo rankas ant įdubusios krūtinės ir piktai pažvelgė į šiaudinius lūšnelių stogus. Fredas gyveno Lorėjuje beveik du mėnesius ir diena po dienos vis labiau ėmė nekęsti šio kaimo.

Jis buvo liguistas, neišvaizdus vaikinas ežiuku nukirptais plaukais, kurie nemaloniai pabrėžė žemą jo kaktą. Štai jau kone dešimt metų Fredas lydėdavo profesorių visose kelionėse, apvažinėjo dešimtis planetų ir prisižiūrėjo visokių negirdėtų neregėtų dalykų. Tačiau juo daugiau jis matė, juo labiau niekino Galaktiką kaip tokią. Jis turėjo tik vieną norą: grįžti namo, į Bajoną (Niu Džer— sio valstija), turtingas ir garsus ar bent turtingas ir nežinomas.

— Čia galima pralobti — tarė Fredas lyg koks kaltintojas. — O jūs norite viską užgniaužti.

Profesorius Karveris susimąstęs prikando lūpą. Žinoma, apie turtą malonu galvoti. Vis dėlto profesorius neketino nutraukti svarbaus mokslinio darbo ir vaikytis paukštį padangėje. Jis buvo bebaigiąs savo didįjį kūrinį — knygą, kur dar reikėjo galutinai patvirtinti ir pagrįsti tezę, jo paties iškeltą pirmajame savo straipsnyje—„Daltonizmas Tango tautų tarpe”. Šią tezę vėliau jis išdėstė knygoje „Judesių koordinacijos nepakankamumas Drango rasėse”. Profesorius padarė išvadas fundamentalioje studijoje „Proto trūkumai Galaktikoje”, kur įtikinamai įrodė, kad ne Žemės kilmės būtybių protingumas mažėja aritmetine progresija, atstumui nuo Žemės didėjant geometrine progresija.

Dabar tezė klestėte suklestėjo paskutiniajame Karverio veikale, kuris sumavo visus jo mokslinius tyrinėjimus ir vadinosi „Ne Žemės rasių įgimto nepilnavertiškumo slaptosios priežastys”, — Jei tu sakai teisybę…— pradėjo Karveris.

— Žiūrėkite! — sušuko Fredas. — Kitą neša! Pamatysite pats!

Profesorius Karveris suabejojo. Tasai stambus, liemeningas, raudonskruostis vyras ėjo lėtai ir oriai. Jis vilkėjo šiltųjų kraštų keliautojų uniforma, nors Lorėjaus klimatas buvo vidutiniškas. Profesorius nepaleido iš rankų šmaikščio, o prie šono jam kabojo stambaus kalibro revolveris— lygiai toks kaip Fredo.

— Jei tu neapsirikai, — iš lėto prašneko Karveris, — čia, taip sakant, nemažas jų laimėjimas.

— Eime! — tarė Fredas.

Keturi šregų medžiotojai nešė sužaistą draugą prie vaistinės lūšnelės, ir Karveris su Fredu nužingsniavo iš paskos. Medžiotojai buvo gerokai nusigalavę: tur būt, jų kelionė į kaimą truko ne dieną ir ne porą dienų, nes paprastai jie lindi pačiose lietaus medžių tankmėse.

— Panašus į numirėlį, a? — sušnibždėjo Fredas.

Profesorius Karveris linktelėjo. Gal prieš mėnesį jam pavyko nufotografuoti šregą puikiu rakursu, aukšto, drūto medžio viršūnėje. Jis žinojo, kad šregas — stambus, piktas ir greitas grobuonis, turintis gyvą galybę nagų, ragų ir ilčių. Be to, tai vienintelis planetoje gyvūnas, kurio mėsos nedraudžia valgyti aibė tabu. Čiabuviams tenka arba galabyti šregus, arba žūti iš bado.

Tačiau sužeistasis nepakankamai vikriai naudojosi ietimi ir skydu, ir šregas perplėšė jį nuo gerklės iki dubens. Nors žaizda tučtuojau buvo aptvarstyta džiovintais lapais, medžiotojas neteko daug kraujo. Laimė, jis buvo be sąmonės.

— Jis nieku gyvu nepasveiks, — tarė Karveris. — Tikras stebuklas, kad ištvėrė iki šiol. Vien šoko pakanka, ką jau besakyti apie žaizdos ilgumą ir gilumą.

— Na, pamatysite, — tarė Fredas.

Staiga kaimas nubudo. Vyrai ir moterys, pilkaodžiai, su gumbuotomis galvomis, tyliai žvelgė į medžiotojus, traukiančius link vaistinės lūšnelės. Šiukšlininkas irgi nebedirbo— norėjo pažiūrėti. Vienintelis kaimo vaikas stovėjo priešais tėvų lūšnelę ir, įsikišęs į burną nykštį, spoksojo į procesiją. Medžiotojų pasitikti išėjo gydytojas Degas, jau spėjęs užsidėti ritualinę kaukę. Buvo susirinkę daktarai šokėjai — jie skubiai grimavosi.

— Tu manai, pavyks jį užlopyti, daktare? — paklausė Fredas.

— Tikėsimės, — pamaldžiai atsakė Degas.

Visi suėjo į blausiai apšviestą vaistinės lūšnelę. Sužeistasis lorėjietis buvo atsargiai paguldytas ant žolinio čiužinio, ir šokėjai pradėjo priešais jį apeiginį vaidinimą. Degas užtraukė iškilmingą giesmę.

— Nieko neišeis, — tarė Fredui profesorius Karveris, tarsi būtų nesavanaudiškai stebėjęs, kaip veikia garinis ekskavatorius — Perdaug vėlu, kad tikėjimas išgydytų. Paklausyk, kaip jis kvėpuoja. Ar tau neatrodo, kad vis blogiau?

— Tikra teisybė, — atsakė Fredas.

Degas pabaigė savo giesmę ir palinko prie sužeisto medžiotojo. Lorėjietis kvėpavo sunkiai, vis lėčiau ir silpniau…

— Metas! — sušuko gydytojas. Jis išsiėmė iš maišiuko mažą medinį vamzdelį, ištraukė kamštį ir prikišo mirštančiajam prie lūpų. Medžiotojas išgėrė, kas buvo vamzdelyje. Ir staiga…

Karveris sumirksėjo akimis, o Fredas džiaugsmingai šyptelėjo. Medžiotojas ėmė giliau kvėpuoti. Žemės gyventojų akivaizdoje baisi plėštinė žaizda ėmė randėti, paskui virto plonu rausvu rumbeliu ir pagaliau beveik nežymiu baltu ruoželiu.

Medžiotojas atsisėdo, pasikasė galvą, kvailokai nusišaipė ir pranešė norįs gerti, geriau kokių nors svaigalų.

Čia pat, nieko nelaukdamas, Degas iškilmingai pradėjo pokylį.

Karveris ir Fredas pasitraukė į lietaus medžių miško kraštą pasitarti. Profesorius žengė tarsi lunatikas, atkišęs nukarusią apatinę lūpą ir retkarčiais kraipydamas galvą.

— Na tai kaip? — paklausė Fredas.

— Pagal visus gamtos dėsnius šitaip neturėtų būti, — apstulbęs sumurmėjo Karveris. — Nė viena medžiaga pasaulyje neduoda tokios reakcijos. O praeitą naktį tu irgi matei, kaip ji veikia?

— Žinoma, velniai griebtų, — patvirtino Fredas. — Atnešė medžiotoją — jam buvo nutraukta pusė galvos. Jis prarijo gurkšnį šito skysčio ir išgijo mano akyse.

— Sena žmonijos svajonė, — balsu mąstė profesorius Karveris. — Panacėja nuo visų ligų.

— Už tokį vaistą galėtume užsiprašyti didžiausius pinigus, — tarė Fredas.

— Taip, galėtume… o be to, atliktume savo pareigą mokslui, — griežtai paakino jį profesorius Karveris, — Taip, Fredai, aš irgi manau, kad reikėtų gauti šiek tiek tos medžiagos.

Jie apsigręžė ir tvirtu žingsniu leidosi atgal į kaimą.

Ten buvo pats šokių įkarštis — juos atliko įvairių gimininių bendruomenių atstovai. Kai Karveris ir Fredas grįžo, šoko satgohaniai, išpažįstą kultą, garbinantį panašų į elnią vidutinio didumo gyvūną. Juos galėjai pažinti iš trijų raudonų taškų kaktoje. Savo eilės laukė dresfeidai ir taganjai, praminti kitų miško gyvūnų vardais. Žvėris, kuriuos viena ar kita giminė laikė savo globėjais, saugojo tabu, ir juos žudyti buvo griežčiausiai uždrausta. Kar— veriui nieku gyvu nesisekė racionalistiškai išsiaiškinti čionykščių papročių. Lorė j iečiai atkakliai vengdavo šnekėti šia tema.

Gydytojas Degas buvo nusiėmęs ritualinę kaukę. Jis sėdėjo prie vaistinės lūšnelės durų ir stebėjo šokius. Žemės gyventojams priėjus, jis atsistojo.

— Ramybė jums! — pasveikino jis.

— Ir tau taip pat, — atsakė Fredas. — Neblogai padirbėjai šįryt.

Degas kukliai nusišypsojo:

— Dievai teikėsi išklausyti mūsų maldų.

— Dievai? — paklausė Karveris. — O man pasirodė, kad didžiumą darbo nuveikė serumas.

— Serumas? Ak, sersio sultys! — Tuos žodžius Degas palydėjo kupinu giliausios pagarbos ritualiniu mostu. — Taip, sersio sultys — visų lorėjiečių išsigelbėjimas.

— Mes norėtume jų nusipirkti, — atvirai pasakė Fredas, visai nepaisydamas, kad profesorius Karveris nepatenkintas susiraukė.— Kiek paimsi už galoną?

— Nuolankiai prašau man atleisti, — atsakė Degas.

— Ką pasakytumėt apie gražius karolius? Arba veidrodį? Gal jums labiau patiktų pora plieninių peilių?

— Šitaip negalima daryti — griežtai atsisakė gydytojas. — Sersio sultys šventos. Jomis gydyti galima tik tada, kai tatai patinka dievams.

— Nedumk man akių, — iškošė pro dantis Fredas, ir ligūstai geltoni jo skruostai nuraudo. — Tu manai, išgama, kad tau pavyks…

— Mes labai gerai suprantame, — ėmė meilikauti Karveris. — Žinome, kas yra šventi dalykai. Kas šventa, tai šventa. Jų neturi liesti nevertos rankos.

— Jūs iš proto išėjote, — šnipštelėjo Fredas angliškai.

— Tu išmintingas žmogus, — oriai atsakė Degas. — Tu supranti, kodėl turiu atmesti jūsų prašymą.

— Žinoma. Bet koks keistas sutapimas, Degai, — savo tėvynėje aš taip pat gydytojauju.

— Štai kaip? Aš nežinojau.

— Taip jau yra. Atvirai sakant, aš laikomas puikiausiu savo srities gydytoju.

— Tai tu, tur būt, labai šventas žmogus, — tarė Degas, nulenkęs galvą.

— Jis ir iš tiesų šventas, — reikšmingai įterpė Fredas. — Švenčiausias iš visų, kuriuos tau lemta čionai matyti.

— Fredai, susimildamas, nereikia, — paprašė Karveris ir panarino akis, lyg būtų labai sumišęs. Jis tdrė gydytojui:

— Tatai teisybė, nors aš ir nemėgstu, kai apie tai kalbama. Va kodėl šiuo atveju, pats supranti, nebus nuodėmės duoti man truputį sersio sulčių. Priešingai, tavo, kaip žynio, pareiga pasidalinti su manimi tomis sultimis.

Gydytojas ilgai mąstė, ir jo beveik lygiame veide vos pastebimai atsispindėjo prieštaringi jausmai. Pagaliau jis tarė:

— Tur būt, visa tai teisybė. Bet, tikra bėda, aš negaliu išpildyti jūsų prašymo.

— Kodėl gi?

— Todėl, kad sersio sulčių labai maža, tiesiog be galo maža. Jų vos užtenka mums patiems.

Degas liūdnai šyptelėjo ir nuėjo.

Kaimo gyvenimas, paprastas ir vienodas, ėjo savo vėžėmis. Šiukšlininkas lėtai vaikščiojo gatvėmis, šlavinėdamas jas savo šluota. Medžiotojai traukė miško takeliais, ieškodami šregų. Moterys taisė valgį ir prižiūrėjo vienintelį to kaimo vaiką. Žyniai ir šokėjai kas vakarą meldėsi, kad anksti rytą patekėtų saulė. Visi buvo savaip, romiai ir nuolankiai, patenkinti gyvenimu.

Visi, tik ne Žemės gyventojai.

Jie dar keletą kartų šnekučiavosi su Degu ir nejučiomis iškvotė visas sersio sulčių paslaptis ir sužinojo, kaip sunku jų gauti.

Augalas sersis — skurdus krūmokšnis. Natūraliomis sąlygomis jis blogai auga. Be to, jų dirbtinai neužveisi, o persodinti jie visai neprigyja. Belieka tik rūpestingai deginti piktžoles aplink sersį ir tikėtis, kad jis pražys. Tačiau dažniausiai sersio krūmai vienus kitus metus kovoja dėl būvio, o paskui ima džiūti. Tik nedaugelis pražysta, ir jau retai kuris išsilaiko taip ilgai, kad prisirpina charakteringas raudonas uogas.

Iš sersio uogų spaudžiamas eliksiras, kuris lorėjiečiams tas pat, kas gyvenimas.

— Be to, reikia atsiminti, — pasakė Degas, — kad sersio krūmų pasitaiko retai ir toli vienas nuo kito. Kartais mes ieškome ištisus mėnesius, o randame vienui vieną krūmelį su uogomis. O tos uogos išgelbėja gyvybę tik vienam lorėjiečiui, daugių daugiausia dviem.

— Liūdna, — užjautė Karveris. — Bet jeigu gerai patrę— šus dirvą…

— Jau viską bandėme..

— Suprantu, — rimtai tarė Karveris, — jūs labai vertinate sersio sultis. Bet jeigu paskirtumėte mums nors truputėlį — vieną kitą pintą, mes nuvežtume į Zemę, ištirtume ir pasistengtume susintetinti. Tada gautumėte jų kiek tinkami.

— Bet mes nesiryžtame skirtis netgi su vienu lašu. Pastebėjote, kiek mažai pas mus vaikų?

Karveris linktelėjo.

— Vaikai gimsta labai retai. Visas mūsų gyvenimas — nuolatinė mūsų rasės kova dėl būvio. Reikia saugoti kiekvieno lorėjiečio gyvybę, kol į jo vietą atsiras kūdikis. Bet laimėti gali, tik nuolat ir nenuilstamai ieškodamas sersio uogų. Ir amžinai jų trūksta, — gydytojas atsiduso. — Amžinai trūksta.

— Nejaugi tos sultys viską gydo? — paklausė Fredas.

— Taip, ir ne tik gydo. Tam, kas paragauja sersio, gyvenimas pailgėja penkiasdešimt metų.

Karveris išplėtė akis. Lorėjuje penkiasdešimt metų maždaug lygūs šešiasdešimt trims Žemės metams.

Sersis — ne tik žaizdas gydantis vaistas, ne tik regeneruojanti priemonė! Jis ir ilgaamžiškumo gėrimas!

Karveris patylėjo, mąstydamas, kad gerai būtų savo gyvenimą prailginus šešiasdešimt metų, paskui paklausė:

— O kas būtų, jei, praėjus tiems penkiasdešimt metų, lorėjietis vėl išgertų sersio?

— Nežinia, — atsakė Degas. — Nė vienas lorėjietis negers sersio antrąkart, kai jo ir taip pernelyg maža.

Karveris ir Fredas susižvalgė.

— O dabar atidžiai išklausyk mane, Degai, — tarė profesorius Karveris ir prabilo apie šventą pareigą mokslui. Mokslas, paaiškino jis gydytojui, pranoksta rasę, pranoksta tikėjimą, pranoksta religiją. Ištobulėjęs mokslas pranoksta patį gyvenimą. Pagaliau, jei ir numirs dar keli lorėjiečiai, kas čia tokio? Šiaip ar taip, anksčiau ar vėliau jie neišvengs mirties. Svarbu, kad Žemės mokslas gautų sersio sulčių pavyzdį.

— Gal tavo žodžiai ir teisingi, — atsiliepė Degas, — bet man aišku, ką turiu daryti. Kaip saniheriatų religijos žynys, aš paveldėjau šventą pareigą saugoti savo tautos gyvybę. Aš nepaminsiu po kojų savo priedermės.

Jis apsigręžė ir nuėjo. Žemės gyventojai grįžo į žvaigž— dėlaivį nieko nepešę.

Išgėręs kavos, profesorius Karveris atidarė rašomojo stalo stalčių ir išsitraukė rankraštį „Ne Žemės rasių įgimto nepilnavertiškumo slaptosios priežastys”. Su meile jis perskaitė paskutinį skyrių, specialiai traktuojantį vieną klausimą — apie Lorėjaus gyventojų nepilnavertiškumo kompleksą. Paskui profesorius Karveris padėjo rankraštį į šoną.

— Beveik baigta, Fredai, — pranešė jis padėjėjui. — Darbo liko savaičiukeį— na, daugių daugiausia, dviem!

— Hm, — ųumykė Fredas, stebėdamas kaimą pro iliuminatorių.

— Klausimas bus baigtas, — paskelbė Karveris. — Knyga galutinai įrodys įgimtą Žemės gyventojų pranašumą. Mes ne kartą, Fredai, esame patvirtinę savo pranašumą ginklu, esame įrodę jį ir galinga pažangia technika. Dabar jis įrodytas šalta logika.

Fredas linktelėjo. Jis žinojo, kad profesorius cituoja savo knygos įžangą.

— Niekas neturi pastoti kelio dideliam tikslui, — tarė Karveris. — Tu pritari tam, ar ne?

— Aišku, — išsiblaškęs patvirtino Fredas. — Svarbiausia knyga. Parodykite išgamoms jų vietą.

— Aš, po teisybei, ne tą turėjau galvoje. Bet juk žinai, ką noriu pasakyti. Šitaip susidėjus aplinkybėms, gal geriau išmesti sersį iš galvos. Gal reikėtų pasitenkinti tuo, kad baigėme pradėtą darbą.

Fredas atsigręžė ir žvilgtelėjo šeimininkui į akis.

— Profesoriau, kaip manote, kiek jums pavyks išspausti iš tos knygos?

— A? Na ką gi, paskutinė, jei prisimeni, buvo gana gerai išparduota. Šitoji turės dar didesnę paklausą. Dešimt, o gal ir dvidešimt tūkstančių dolerių! — Jis teikėsi vos pastebimai šyptelėti. — Matai, man pasisekė išsirinkti temą. Žemėje platūs skaitytojų sluoksniai aiškiai domisi šiuo klausimu, o mokslininkui tas labai malonu.

— Sakykime netgi, kad jūs gausite penkiasdešimt tūkstančių. Vištelei ir grūdelis brangus. O ar žinote, kiek galima uždirbti iš mėgintuvėlio sersio sulčių?

— Šimtą tūkstančių? — nedrąsiai spėjo Karveris.

— Juokiatės! Įsivaizduokite, kad miršta koks nors turtuolis, o mes turime vienintelį vaistą, kuris jį išgydytų. Juk jis viską atiduos! Milijonus!

— Manau, kad tu neklysti, — sutiko Karveris. — Ir mes įneštume nepaprastai vertingą indėlį į mokslą. Bet, deja, gydytojas nieku gyvu neparduos mums nė lašo.

— Pirkimas — toli gražu ne vienintelis būdas savo tikslui pasiekti. — Fredas išsitraukė iš dėklo revolverį ir suskaičiavo šovinius.

— Žinoma, žinoma, — tarė Karveris, ir jo rausvi skruostai truputį pabalo. — Bet ar turime teisę…

— O kaip jūs manote?

— Ką gi, jie tikrai nepilnaverčiai. Manau, kad pateikiau gana įtikinamų argumentų. Galima drąsiai tvirtinti, kad Visatos mastu jų gyvybė nedaug verta. Hm, taip… taip, Fredai, tokiu preparatu mes galėtume gelbėti gyvybę Žemės gyventojams!

— Galėtume gelbėti savo gyvybę, — tarė Fredas. — Kas nori per anksti užversti kojas?

Karveris atsistojo ir nesvyruodamas atsegė savo revolverio dėklą.

— Atmink, — tarė jis Fredui, — mes ryžtamės tam žingsniui mokslo ir Žemės labui.

— Tikra teisybė, profesoriau, — nusišaipė Fredas ir pasuko prie liuko.

Jie rado Degą netoli vaistinės lūšnelės. Karveris pareiškė be jokių įžangų:

— Mums reikia gauti sersio sulčių.

— Aš jau aiškinau jums, — nustebo gydytojas. — Papasakojau, kodėl tatai neįmanoma.

— Mums žut but reikia, — parėmė šefą Fredas. Jis išsitraukė iš dėklo revolverį ir nuožmiai pažvelgė į Degą.

— Ne.

— Manai, aš juokus krečiu? — paniuro Fredas. — Zinai, koks čia ginklas?

— Mačiau, kaip jūs šaudote.

— Gal manai, kad pasidrovėsiu šauti į tave?

— Aš nebijau. Bet sersio negausi.

— Šausiu, — įtūžęs ėmė rėkti Fredas. — Prisiekiu, šausiu.

Už gydytojo nugaros pamažu rinkosi Lorėjaus gyventojai. Pilkaodžiai, su gumbuotais kiaušais, jie tyliai stojo į savo vietas; medžiotojai laikė rankose ietis, kiti kaimiečiai buvo apsiginklavę peiliais ir akmenimis.

— Jūs negausite sersio, — tarė Degas.

Fredas neskubėdamas nusitaikė.

— Liaukis, Fredai, — sunerimo Karveris, — jų čia visa kupeta… Ar verta…

Liesas Fredo kūnas pasitempė, pirštas pabalo ir palietė gaiduką. Karveris užsimerkė.

Stojo kapų tyla.

Staiga pokštelėjo šūvis.

Karveris baukščiai atsimerkė.

Gydytojas stovėjo kaip stovėjęs, tik jo keliai tirtėjo. Fredas atlaužė gaiduką. Kaimiečiai tylėjo. Karveris ne tuojau suprato, kas atsitiko. Pagaliau jis pastebėjo Šiukš— lininką.

Šiukšlininkas gulėjo įsikniaubęs į žemę, ištiestoje kairėje rankoje vis dar spausdamas šluotą; jo kojos kiek trūkčiojo. Iš skylės, kurią Fredas taikliai jam buvo pra— mušęs kaktoje, sroveno kraujas.

Degas palinko prie Siukšlininko, bet greitai atsitiesė.

— Negyvas, — tarė gydytojas.

— Čia tik pradžia, — pagrasino Fredas, taikydamas į kažkokį medžiotoją.

— Ne! — sušuko Degas.

Fredas pažvelgė į jį, klausiamai pakėlęs antakius.

— Atiduosiu tau sultis, — paaiškino Degas. — Atiduosiu tau visas, kiek turime, sersio sultis. Bet jūs abu tučtuojau išsinešdinsite iš Lorėjaus!

Jis puolė į lūšnelę ir bematant grįžo su trimis mediniais vamzdeliais ir įbruko juos Fredui į rankas.

— Pavyko, profesoriau, — tarė Fredas. — Reikia nešdintis.

Jie praėjo pro tylinčius kaimiečius ir traukė prie žvaigždėlaivio. Staiga švystelėjo kažkoks ryškus, saulėje tviskantis daiktas. Fredas sustaugė iš skausmo ir išmetė iš rankų revolverį. Profesorius Karveris skubiai jį pakėlė.

— Kažkoks pašlemėkas mane užkliudė, — tarė Fredas. — Duokite revolverį!

Išbrėžusi riestą lanką, jiems prie kojų įsmigo į žemę ietis.

— Jų pernelyg daug, — sumetė Karveris. — Paskubėkime!

Jie pasileido prie žvaigždėlaivio ir, nors aplinkui švilpė ietys ir peiliai, laimingai atbėgo ir įlipę užvožė liuką.

— Pigiai atsipirkome, — tarė Karveris, gaudydamas kvapą, ir atsišliejo į liuką.— Ar nepametei serumo?

— Štai jis, — atsakė Fredas, trindamas ranką.— Velnias!

— Kas atsitiko?

— Ranka nutirpo.

Karveris apžiūrėjo žaizdą, rimtai sučiaupė lūpas, bet nieko nepasakė.

— Nutirpo, — pakartojo Fredas. — Ar tik neužnuodytos jų ietys?

— Gal būt, — pritarė profesorius Karveris.

— Užnuodytos! — sukliko Fredas. — Žiūrėkite, jau keičiasi žaizdos spalva!

Iš tikrųjų, žaizdos kraštai pajuodo ir atrodė lyg gangrenuoti.

— Sulfidinas, — parekomendavo Karveris. — Ir penicilinas. Nėra ko jaudintis, Fredai. Šiuolaikinė Žemės farmakologija…

— …gali visai nepaveikti šių nuodų. Atidarykite vieną vamzdelį!

— Bet, Fredai, — prieštaravo Karveris, — mūsų turimos sersio atsargos labai menkos. Be to…

— Velniop! — įniršo Fredas. Sveikąja ranka jis paėmė vieną vamzdelį ir dantimis ištraukė kamštį.

— Palauk, Fredai!

— Dar ko!

Fredas ištuštino— vamzdelį ir numetė ant grindų. Karveris susierzinęs tarė:

— Aš tik norėjau pasakyti, kad neištirto serumo nevertėtų duoti Žemės gyventojams. Juk mes nežinome, kaip reaguoja žmogaus organizmas į šią medžiagą. Aš norėjau tau gero.

— Kaipgi, norėjote, — nusišaipė Fredas. — Geriau pažvelkite, kaip veikia šis vaistas.

Pajuodusi žaizda atgavo sveiko kūno spalvą ir dabar rumbėj o. Netrukus liko tik baltas rando ruoželis. Paskui ir jis dingo, o jo vietoje buvo matyti rausva stangri oda.

— Geras daiktas, a? — džiūgavo Fredas, ir jo balsas skambėjo kiek isteriškai. — Veikia, profesoriau, veikia! Išgerk ir tu, bičiuli, gyvenk dar penkiasdešimt metų! Kaip manai, ar pavyks mums šį daiktą susintetinti? Jis vertas milijono, dešimt milijonų, milijardo! O jei nepavyks, tai turime po ranka gerąjį senąjį Lorėjų! Galima apsilankyti kas pusšimtį ar kiek metelių ir pasirūpinti daugiau! Jis ir skanus, profesoriau. Visai kaip… kas atsitiko?

Profesorius Karveris įsmeigė į Fredą iš nustebimo išplėstas akis.

— Kas yra? — šaipydamasis paklausė Fredas, — Bene siūlės persimetė? Į ką jūs čia spoksote?

Karveris neatsakė. Jam virpėjo lūpos. Jis iš lengvo pasitraukė atbulas.

— Po velnių, kas atsitiko?

Fredas metė į profesorių nirtulingą žvilgsnį, paskui puolė į žvaigždėlaivio priekį ir pasižiūrėjo į veidrodį.

— Kas mane ištiko?

Karveris mėgino prabilti, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Neatitraukdamas akių, jis stebėjo, kaip Fredo bruožai pamažu keičiasi, nyksta, dingsta, tarytum gamta greitosiomis darytų protingos gyvybės eskizą.

Fredo galvoje iššoko keisti gumbai. Rausva oda iš lėto virto pilka.

— Aš gi patariau tau luktelėti, — atsiduso Karveris.

— Kas darosi? — baukščiai sukuždėjo Fredas.

— Matai, — atsakė Karveris, — tur būt, čia rudimentinis sersio efektas. Lorėjuje, pats žinai, praktiškai niekas negimsta. Kad ir kokios būtų gydomosios sersio savybės, toji rasė jau kažin kada turėjo išmirti. Taip ir būtų atsitikę, jei sersis nepasižymėtų ir kitokiomis savybėmis — jei nesugebėtų žemiausias gyvūnų formas paversti aukščiausia — protingais lorėjiečiais.

— Beprotiška mintis!

— Darbinė hipotezė, pagrįsta Dego teiginiu, kad sersis— visų lorėjiečių išsigelbėjimas. Bijausi, kad čia glūdi tikroji žvėrių kulto prasmė ir jiems uždėto tabu priežastis, Įvairūs gyvūnai buvo, tur būt, tam tikrų lorėjiečių grupių, o gal ir visų lorėjiečių, protėviai. Net kalbėti šia tema draudžia tabu; čiabuviai aiškiai jaučiasi esą nepilnaverčiai, nes dar taip neseniai nustojo buvę gyvūnais.

Karveris nuilsęs pasitrynė kaktą.

— Galima spėti — toliau kalbėjo jis, — kad sersio sultys vaidina nemažą vaidmenį visos rasės gyvenime. Kalbant teoriškai…

— Velniop teorijas, — burtelėjo Fredas, baisėdamasis, kad jo balsas paliko kimus ir gerklinis kaip lorėjiečių.— Profesoriau, padarykite ką nors! /

— Nieko negaliu padaryti. /

— Gal Žemės mokslas…

— Ne, Fredai, — tyliai tarė Karveris.

— Ką?

— Fredai, būk geras, pasistenk suprasti. Aš negaliu paimti tavęs į Zemę.

— Ką jūs turite galvoje? Jūs, tur būt, pakvaišote!

— Visdi ne. Kaip aš galiu, tave parvežęs, papasakoti tokią fantaziją? Visi manys, kad tavo istorija — ne kas kita, kaip grandiozinė mistifikacija.

— Bet…

— Netrukdyk. Niekas manimi nepatikės. Veikiau patikės, kad tu nuostabiai galvotas lorėjietis. Vien tik savo buvimu, Fredai, tu paneigsi pradinę mano knygos tezę!

— Negali būti, kad jūs mane paliktumėte, — suvebleno Fredas. — Jūs taip nepadarysite.

Profesorius Karveris vis dar laikė rankose abu revolverius.

Vieną jis užsikišo už — diržo, o antrąjį nutaikė į Fredą.

— Aš neketinu statyti į pavojų savo viso gyvenimo darbą. Eik iš čia, Fredai.

— Ne!

— Aš nejuokauju. Nešdinkis, Fredai.

— Neisiu! Jums teks šauti!

— Jei reikės — iššausiu, — užtikrino jį Karveris. — Nušausiu ir išmesiu.

Jis nutaikė.

Fredas pasitraukė atbulas prie liuko, nuėmė skląsčius, atidarė.

Lauke tyliai lūkuriavo kaimiečiai.

— Ką jie man padarys?

— Iš tiesų gaila, Fredai, — tarė Karveris.

— Neisiu! — spygtelėjo Fredas ir abiem rankom nusitvėrė liuko angos.

Karveris nustūmė jį į laukiančios minios rankas, o įkandin jo sviedė du likusius vamzdelius sersio sulčių.

Tada Karveris skubiai užvožė liuką, nenorėdamas matyti, kas bus toliau.

Nepraėjus nė valandai, jis jau buvo išniręs iš aukštutinių atmosferos sluoksnių.

Kai jis grįžo į Žemę, jo knyga „Ne Žemės rasių įgimto nepilnavertiškumo slaptosios priežastys” buvo paskelbta istorine lyginamosios antropologijos gaire. Tačiau beveik iš karto teko susidurti su tam tikromis komplikacijomis.

Į Žemę grįžo kažkoks kapitonas astronautas, pavarde Džonsas, kuris teigė aptikęs Lorėjaus planetoje čiabuvį, visais atžvilgiais prilygstantį Žemės gyventojui. Savo žodžiams patvirtinti kapitonas Džonsas grojo magnetofoninius įrašus ir demonstravo kino juostas.

Kurį laiką Karverio tezė atrodė abejotina, kol Karveris pats ištyrė daiktinius priešininko įrodymus. Tada jis su negailestinga logika pareiškė, kad vadinamasis superlorė— jietis, ta Lorėjaus tobulybė, kuri, jei taip galima pasakyti, prilygsta Žemės gyventojams, Lorėjuje stovi ant pačios žemiausios hierarchinės pakopos: jis — Šiukšlininkas, tat aiškiai rodo platus juodas ruožas jo veide.

Kapitonas astronautas nesiginčijo, kad taip ir yra.

Kodėl gi, dėstė Karveris, tam superlorėjiečiui, nepaisant visų jo išgarbintų sugebėjimų, nepavyko pasiekti nors kiek tinkamesnės padėties toje niekingoje visuomenėje, kurioje jis gyvena?

Šis klausimas užčiaupė burną kapitonui ir jo šalininkams ir netgi visiškai sutrynė į miltus jų mokyklą. Ir dabar visoje Galaktikoje mąstantys Žemės gyventojai pritaria Karverio doktrinai, kad ne Žemės būtybės iš prigimties nepilnavertės.