Trys Beno Baksterio Mirtys

BANDOMASIS PAVYZDYS

Nutupiant vos neįvyko katastrofa. Bentlis žinojo, kad sunkus krovinys ant pečių trikdo judesių koordinaciją. Tačiau jis nenumanė, kaip rimtai ji sutrikusi, kol atėjo kritiškas momentas, kai jis paspaudė ne tą mygtuką. Zvaigždėlaivis lyg akmuo pasileido žemyn. Kai paskutinę akimirką Bentlis per stebuklą jį suvaldė, jis jau buvo išrausęs lygumoje juodą duobę. Zvaigždėlaivis atsitrenkė į dirvą, susverdėjo ir sustojo, o Bentliui staiga pasidarė bloga.

Pirmąkart istorijoje žmogus nusileido į Telso IV planetą.

Pirmiausia Bentlis išgėrė geroką dozę škotiško viski, kurio buvo gavęs grynai medicinos reikalams.

Išlenkęs viski, Bentlis įjungė siųstuvą. Miniatiūrinį imtuvą jis turėjo ausyje, — dėl to ją baisiai niežėjo, — o mikrofoną chirurgas buvo įmontavęs gerklėje. Portatyvinė hipererdvinių ryšių sistema buvo nustatoma automatiškai, ir tikra laimė, nes Bentlis visai nenutuokė, kaip sugauti tokį siaurą radijo spindulį, taip baisiai nutolusį nuo šaltinio.

— Viskas gerai, — pranešė jis per radiją profesoriui Sligertui. — Planeta Žemės tipo, kaip jau žinoma iš žvalgų ataskaitos. Laivas sveikutėlis. Malonu pranešti, kad nutūpdamas nenusisukau sprando.

— Na, žinoma, — atsiliepė profesorius Sligertas; jo balsas, silpno siųstuvo sudarkytas, atrodė aukštas ir neiš— raiškus.

— O „Pratektas”? Kaip jaučiatės jame? Pripratote?

Bentlis atsakė:

— Nė kiek. Kaip ir anksčiau, jaučiuosi taip, lyg man ant kaklo girnapusė būtų pakabinta.

— Nieko, prisitaikysite, — užtikrino jį profesorius Sligertas. — Na ką gi; institutas sveikina jus, o vyriausybė, man rodos, apdovanoja kažkokiu medaliu. Atminkite, dabar jūsų uždavinys — susibičiuliauti su aborigenais ir pagal išgales sudaryti su jais bent kokį prekybinį sandėrį. Svarbu sukurti precedentą. Ši planeta mums būtinai reikalinga, Bentli.

— Žinau.

— Linkiu sėkmės. Referuokite, kai tik pasitaikys patogi proga.

— Gerai, — pažadėjo Bentlis ir nutraukė transliaciją.

Jis pabandė atsistoti, bet iš karto nepavyko. Tada griebėsi gudrybės: nusitvėrė už rankenų, patogiai įtaisytų ties valdymo pultu. Tik dabar jis suprato, kiek daug pareikalauja nesvarumas iš žmogaus raumenų, ir apgailestavo, kad, taip ilgai skrisdamas iš Žemės, nereguliariai mankštinosi.

Bentlis buvo jaunas, aukštas — gerų šešių pėdų ūgio, — nerūpestingas ir tvirtai sudėtas. Žemėje jis svėrė daugiau kaip du šimtus svarų ir vaikščiojo grakščiai kaip atletas. Tačiau nuo pat pirmųjų skridimo akimirkų jį prislėgė dar septyniasdešimt1 trys svarai, visam laikui prikaustyti prie nugaros. Taip apkrautas jis slimpino kaip senas dramblys su labai ankštais batais.

Bentlis trūktelėjo pečiais, kuriuos veržė platūs plastmasiniai diržai, susiraukė ir nuėjo prie dešiniosios stebėjimo angos. Netoliese, už kokio pusmylio, buvo matyti kaimas; horizonte dūlavo rudos neaukštų namelių dėmės. Lyguma traukė link laivo kažkokie taškai. Matyt, kaimiečiai sumanė išsiaiškinti, koks čia keistas daiktas nukrito pas juos iš dangaus, svaidydamas ugnį ir šiurpiai kaukdamas.

„Malonus reginys”, — tarė sau Bentlis. Jei kitų planetų gyventojai nepasirodytų tokie smalsūs, būtų sunku užmegzti su jais kontaktą. O juk Žemės Tarpžvaigždinių tyrinėjimų institutas buvo numatęs ir tokį variantą, nors ir nebuvo nusprendęs, ką tokiu atveju reikėtų daryti. Todėl jį išbraukė iš galimų situacijų sąrašo.

Tuo tarpu kaimiečiai artėjo. Bentlis nutarė, kad metas ir jam pasiruošti. Jis išsitraukė iš futliaro lingvasceną ir, nepasakytum, kad lengvai, prisirišo diržais prie krūtinės. Viename šone jis prisitaisė gertuvę vandens, kitame — paketą maisto koncentratų. Ant pilvo pasikabino krepšelį su įvairiais instrumentais. Prie vienos kojos dirželiais prisisegė radijo siųstuvą, prie kitos — sanitarinį paketą.

Kaip reikiant apsirūpinęs, Bentlis vilko ant savęs viso labo šimtą keturiasdešimt aštuonis svarus, be to, kiekviena uncija tarpžvaigždiniam tyrinėtojui buvo būtina ir nepakeičiama.

O kad jis ne žingsniavo, o veikiau kiūtino svyruodamas, tatai nieko nereiškė.

Tuo tarpu čiabuviai priėjo prie laivo ir, nepalankiai šūkčiodami, apspito jį. Telso gyventojai turėjo dvi kojas ir trumpą drūtą uodegą. Iš veido jie buvo panašūs į žmones, bet tokius, kuriuos regi baisiame sapne. Jų visų — ryškiai oranžinė oda.

Bentlis pastebėjo, kad čiabuviai ginkluoti. Jam prieš akis šmėkščiojo peiliai, ietys, akmeniniai kūjai ir titnaginiai kirviai. Išvydęs šį arsenalą, Bentlis patenkintas nusišypsojo. Štai dėl ko jis turėjo kęsti nepatogumus, štaikam buvo reikalingi septyniasdešimt trys svarai, kurie nuo pat starto laužia jam nugarą.

Nesvarbu, kuo apsiginklavę aborigenai, kad ir branduoliniu ginklu. Jie negali jam pakenkti.

Taip sako profesorius Sligertas — instituto galva, „Pratekto” išradėjas.

Bentlis atidarė stebėjimo angą. Telšiečiai apstulbę šūktelėjo. Kiek pasvyravęs, lingvascenas tuos šūktelėjimus išvertė: „Oi! Ak! Kaip keista! Neįmanoma! Absurdiška! Siaubinga! Nepadoru!”

Atsargiai nešdamas šimto keturiasdešimt aštuonių svarų krovinį, Bentlis nusileido išoriniu trapu. Čiabuviai, atstatę ginklus, išsirikiavo aplinkui ratu.

Jis prisiartino prie čiabuvių. Tie atšoko į šalį. Maloniai šypsodamasis, Bentlis tarė: „Aš atėjau pas jus kaip draugas.” Lingvascenas atkūrė šaižius, gomurinius telšiečių kalbos balsius, panašius į lojimą.

Atrodo, Bentliu ne per daugausia buvo patikėta. Ietys tebestyrojo, o vienas telsietis, aukščiausias iš visų ir spalvingai pasipuošęs galvą, suspaudė rankose kirvį.

Bentliui nugara pagaugais nuėjo. Jis, žinoma, saugus. Kol jis su „Pratektu”, nieko neatsitiks. Visiškai nieko! Profesorius Sligertas tuo įsitikinęs.

Prieš startą profesorius Sligertas pats prisegė „Pratektą” Bentliui prie nugaros, pataisė diržus ir atsitraukė, gėrėdamasis savo kūriniu.

— Puiku, — sušuko jis, širdyje didžiuodamasis.

Bentlis pajudino nuo naštos sulinkusius pečius.

— Ar jums neatrodo, kad sunkoka?

— Ką padarysi? — atsakė Sligertas. — Čia juk prototipas, bandomasis pavyzdys. Norėdamas sumažinti svorį, aš išmėginau visus įmanomus tranzistorius, lengvuosius lydinius, spausdintas schemas, Lazerio jėgos mazgus ir taip toliau. Deja, visų išradimų pirmieji modeliai paprastai griozdiški.

— Šiaip ar taip, jis galėjo būti aptakesnės formos, — prieštaravo Bentlis, žvilgčiodamas sau per petį.

— Aptakumas atsiranda kur kas vėliau. Pradžioje idėjos koncentracija, paskui kompaktiškumas, vėliau funkcijų praplėtimas ir pagaliau grožis. Taip visada buvo, ir taip bus. Štai kad ir rašomoji mašinėlė. Dabar ji — tik klaviatūra, beveik plokščia, kaip portfelis. Tačiau dabartinės rašomosios mašinėlės senelė turėjo kojinius pedalus, o pakelti jos neįstengdavo ir du žmonės. Ogi įtaisas kurtiesiems— juk kaskart jis palengvėdavo ištisais svarais! Arba lingvascenas, kuris pradžioje buvo sudėtingiausias elektroninis įrengimas ir svėrė kelias tonas.

— Okei, — nutraukė Bentlis. — Jei geriau nemokate, bus gerai ir taip. O kaip jis nuimamas?

Profesorius Sligertas šyptelėjo.

Bentlis ėmė grabaliotis rankomis už nugaros. Sagties kažkodėl negalėjo rasti. Jis beprasmiškai timptelėjo perpetinius diržus, bet jie nieku gyvu neatsikabino. Išnirti iš „Protekto” taip pat nesisekė. Tarsi kas būtų užvilkęs Bentliui naujoviškus, velniškai standžius tramdomuosius marškinius.

— Nagi, profesoriau, kaip juo nusikratyti?

— Šito jums nepasakysiu.

— Kaip tai?

— „Pratektas” nepatogus, ar ne? — šelmiškai paklausė Sligertas. — Jūs kur kas mieliau skristumėt be jo?

— Jūsų tiesa, velniai rautų.

— Na, aišku. Žinot, per karą kareiviai neretai palikdavo kovos lauke vertingą amuniciją, kadangi ji būdavo griozdiška ir nepatogi. Mes negalime rizikuoti jumis. Jūs vykstate į svetimą planetą, misteri Bentli, Jus gali ištikti visai nežinomi pavojai. Reikia, kad jūs visą laiką būtumėt saugus.

— Žinau, — atsakė Bentlis, — bet man užteks sveiko proto pačiam nuspręsti, kada prisitaisyti šitą daiktą.

— Ar užteks? Mes pasirinkome jus, nes jūs sumanus, gyvybingas, stiprus ir, aišku, tam tikru mastu nuovokus žmogus. Tačiau.. s — Dėkui!

— Tačiau visos tos savybės anaiptol neskatina jūsų saugotis. Gal būt, čiabuviai pasirodys jums draugiški ir jūs ryšitės nusiimti sunkų, nepatogų „Pratektą”. O jeigu neteisingai įvertinsite padėtį? Šitaip lengvai gali atsitikti Žemėje; juo labiau to reikia tikėtis nežinomoje planetoje.

— Aš pats galiu savimi pasirūpinti, — spyrėsi Bentlis.

Sligertas niūriai linktelėjo.

— Taip pat sakė Etvudas, leisdamasis į Diurabelą II. Nuo to laiko jo nei regėti, nei girdėti. Nėra jokių žinių ir iš Bleiko, ir iš Smito, ir iš Koršelo. Ar jūs galite atremti peilio smūgį į nugarą? Ar turite pakaušyje akis? Ne, misteri Bentli, jūs neturite; užtat „Pratektas” turi!

— Paklausykite, — tarė Bentlis, — tikėsit ar netikėsit, bet aš jau suaugęs žmogus ir jaučiu atsakomybę. Būdamas svetimoje planetoje, nešiosiu „Pratektą” be atvangos. O dabar parodykite, kaip jis nuimamas.

— Jūs, rodos, kažko nesupratote, Bentli. Jei čia būtų tik jūsų gyvybės klausimas, galėtumėt elgtis kaip tinkamas. Bet mes juk rizikuojame ir žvaigždėlaiviu, ir įrengimais, o tatai atsiėjo kelis milijardus dolerių. Negana to, jūsų skridimas sumanytas „Protektui” erdvėje išbandyti. Vienintelis būdas įsitikinti, kokie rezultatai, — priversti jus nešioti „Pratektą”, jo nenusiimant. O tai įvyks tik tada, kai nežinosite, kaip jis nuimamas. Mes turime gauti rezultatus. Jūs ir nenorėdamas liksite gyvas.

Pamąstęs Bentlis niurzgiai sutiko:

— Tikrai, jei čiabuviai būtų gana draugiški, aš neat— sispirčiau pagundai ir nusiimčiau „Pratektą”.

— Jūs būsite apsaugotas nuo tokios pagundos. Darbo principas jums aiškus?

— Žinoma! — tarė Bentlis. — O „Protektas” iš tiesų viską padarys, ką jūs prižadėjote?

— Laboratorinius bandymus jis atliko idealiai.

— Labai nenorėčiau, kad ten pradėtų gesti koks nors mažmožis. Ima ir iškrenta saugiklis arba nutrūksta laidai…

— Štai viena jo griozdiškumo priežastis, — kantriai paaiškino Sligertas. — Trigubai dubliavimas. Mechaninių sutrikimų visai negali būti.

— O energijos šaltinis?

— Visai jo netausojant, pakaks šimtui ir daugiau metų. „Protektas1 tobulas, Bentli! Neabejoju, kad šis lauko bandymas pavers jį standartiniu visų tarpžvaigždinių keliautojų reikmenių.— Tuomet profesorius Sligertas leido sau truputėlį šyptelėti išdidžia šypsena.

— Tiek to, — tarė Bentlis, tiesindamas pečius po plačiais plastmasiniais diržais. — Jau kaip nors priprasiu prie jo.

Tačiau jis taip ir nepriprato. Žmogus negali priprasti, kai jam ant nugaros užversta septyniasdešimt trijų svarų girnapusė.

Telšiečiai niekaip negalėjo suvokti, kas tasai atėjūnas. Jie ginčijosi tarpusavyje keletą minučių, o Bentlis visą tą laiką stengėsi šypsotis. Pagaliau vienas telsietis išėjo į priekį. Jis buvo kur kas aukštesnis už kitus ir dėvėjo ypatingą galvos papuošalą iš stiklo, kaulo ir ryškiai išmarginto medžio gabaliukų.

— Broliai, — tarė telsietis, — čia esama nelabojo, kurį aš, Rinekas, jaučiu.

Į priekį išėjo kitas telsietis, taip pat pasipuošęs galvą.

— Dvasių kertėtojui nepriderėjo kalbėti apie tokius dalykus.

— Teisybę sakai, — sutiko Rinekas. — Nedera balsiai kalbėti apie nelabąjį jo akyse, nes nuo to jis stiprėja.

Tačiau juk tam ir yra kerėtojai, kad laiku pastebėtų piktąsias dvasias ir jas sunaikintų. Mūsų pareiga, — nepaisant pavojų, tęsti nelengvą darbą.

Tada nuo minios atsiskyrė dar keletas žmonių su ypatingais galvos papuošalais — taip pat, matyt, dvasių kerėtojai. Bentlis suprato, kad čia Telso žyniai arba šamanai. Veikiausiai savo rankose jie buvo sutelkę ne tik dvasinę valdžią, bet ir geroką dalį politinės.

— Nemanau, kad čia būtų nelabasis, — pareiškė jaunas ir pažiūrėti linksmas kerėtojas, kurį kiti vadino Guaskliu.

— O kas gi kitas? Vien pažvelgus, matyti.

— Išorė nieko nesako; tatai žinoma dar nuo tada, kai geroji dvasia Agutas M Kandis pasirodė panaši…

— Nereikia pamokslų, Guaskli. Lalando pasakėčias visi žino. Reikia nuspręsti, ar mes galime rizikuoti.

Guasklis, atsigręžęs į Bentlį, rimtai paklausė:

— Tu piktoji dvasia?

— Ne, — atsakė Bentlis. Pradžioje jis suglumo, matydamas, kaip labai telšiečiai domisi jo dvasine esme. Netgi neklausia, iš kur, kaip ir kodėl jis atvyko. Bet, teisybę sakant, tatai ne taip jau sunku paaiškinti. Jei, viešpataujant religiniam fanatizmui, Žemėje būtų pasirodęs ateivis iš kito pasaulio, jį, tur būt, pirmiausia kas nors būtų paklausęs: „Kas tave sukūrė — dievas ar velnias?”

— Jis tvirtina nesąs piktoji dvasia, — tarė Guasklis.

— Iš kur jis žino?

— Jei nežino jis, tai kas gi žino?

— Kartą didžioji dvasia G-talis padovanojo kažkokiam išminčiui tris kdalius ir pasakė…

Ir taip toliau. Amunicijos slegiamam Bentliui kojos linko. Lingvascenas jau nebespėjo gaudyti šaižių šauksmų audringame teologiniame dispute. Buvo aišku, kad Bentlio likimas priklauso nuo kelių ginčijamų teiginių, kurių nė vieno kerėtojai nenorėjo svarstyti, kadangi jau pati šneka apie piktąsias dvasias pavojinga.

Viskas dar labiau susipainiojo, kai dėl koncepcijos apie piktosios dvasios sugebėjimą bet kur prasiskverbti įvyko skilimas. Vienoje stovykloje buvo jaunieji dvasių kerėtojai, kitoje — seniausieji. Kiekviena frakcija kaltino kitą, kad ji — didžiausia eretike, tačiau Bentlis niekaip nesuvokė, kas ką tiki ir koks aiškinimas jam naudingas.

Viršum žole apaugusios lygumos leidosi saulė, o aistros vis dar nebuvo nurimusios. Bet šit staiga ir netikėtai dvasių kerėtojai susitarė, nors Bentlis nesuprato, kodėl ir kokiu pagrindu.

Į priekį išėjo Guasklis, kaip jaunesniųjų kerėtojų atstovas.

— Ateivi, — paskelbė jis, — mes nusprendėme nežudyti tavęs.

Bentlis vos susivaldė nenusišypsojęs. Visai kaip primityvūs žmonės — dovanoja gyvybę tokiai būtybei, kuriai vis tiek nieko negali padaryti!

— Bent pradžioje, — skubiai pasitaisė Guasklis, pajutęs rūškanus Rineko ir kitų vyresniųjų kerėtojų žvilgsnius. — Viskas priklausys tik nuo tavęs. Dabar mes eisime į kaimą, atliksime ten nusivalymo apeigas ir iškelsime puotą. Paskui įšventinsime tave į kerėtojų luomą. Jokia šėtono išpera negali tapti dvasių kerėtoju — tatai griežčiausiai draudžiama. Taigi mes iš karto pažinsime, kas tu iš tikrųjų esi.

— Didžiai dėkingas, — pompastiškai atsakė Bentlis.

— Bet jeigu tu piktoji dvasia, mes privalome tave sunaikinti. O kas privaloma, tas ir įvykdoma!

Visi pritarė šiai kalbai sveikinimo šūksniais ir tučtuojau patraukė į kaimą, kuris buvo už kokios mylios. Dabar, kai Bentlis gavo pilietybę, nors ir su bandomuoju laiku, čiabuviai pasidarė baisiausiai draugiški. Eidami jie nuoširdžiai plepėjo su juo apie derlių, sausras ir bado metus.

Svyruodamas nuo sunkios aprangos, Bentlis vos vilkosi drauge su čiabuviais, bet jo širdis džiūgavo. Jau kad pavyko, tai pavyko! Įšventintas jis turės nepaprastų galimybių. Jis pririnks antropologinių žinių, užmegs prekybą, paruoš kelią būsimai Telso IV pažangai.

Iš jo reikalaujama nedaug ko: įšventinant atlikti bandymus, ir viskas. Na irf žinoma, nesiduoti nužudomam, prisiminė jis šypsodamasis.

Nors leipk juokais, kaip tie dvasių kerėtojai įsitikinę, kad gali jį nudaigoti.

Kaime buvo dvi dešimtys ratu sustatytų trobelių. Trobelės nudrėbtos iš molio ir dengtos šiaudais; prie kiekvienos— darželis, o kai kur — aptvarėliai gyvuliams, panašiems į karves ir kiaules. Tarp trobelių zujo kažkokie ža— liakailiai žvėrys; telšiečiai elgėsi su jais švelniai, kaip su šunyčiais. Zole apžėlęs rato centras atstojo aikštę. Čia buvo bendras šulinys, čia pat išsiteko altoriai, kur buvo garbinami visokie dievai ir velniai. Aikštėje buvo šviesu — degė didžiulis laužas, ir čiabuvės moterys ruošėsi pokyliui.

Linkdamas nuo sunkaus nepakeičiamojo „Protekto”, Bentlis atėjo į puotą vos gyvas. Jis laimingas susmuko ant žemės drauge su kaimiečiais, ir šventė prasidėjo.

Pradžioje čiabuvės pašoko svečiui sveikinimo šokį. Tai buvo gražus reginys: laužo šviesoje blykčiojo oranžinė jų oda, visos kaip viena švelniai lankstė uodegas. Paskui prie Bentlio prisiartino kaimo seniūnas Okcipas, laikydamas rankose sklidiną taurę.

— Ateivi, — tarė Okcipas, — tu atvykai iš tolimosios Žemės, tavo papročiai — ne mūsų papročiai. Ir vis dėlto su-, sibroliaukime! Paragauk šio gėrimo, idant sutvirtėtų brolybės saitai, paragauk vardan to, kas šventa.

Ir, žemai nusilenkęs, jis padavė taurę Bentliui.

Tatai buvo svarbi akimirka, vienas iš tų kritiškų momentų, kurie gali visiems laikams sustiprinti dviejų rasių draugystę arba paversti jas mirtinais priešais. Bet Bentlis negalėjo juo pasinaudoti. Kuo taktiškiau jis atstūmė simbolinį gėrimą.

— Bet jis juk išvalytas! — sušuko Okcipas.

Bentlis paaiškino, kad jo genties tabu neleidžia vartoti jokių gėrimų, tik savuosius. Okcipas nesupranta, kad skirtingų žmonių skirtingi dietiniai poreikiai. Pavyzdžiui, nurodė Bentlis, galimas daiktas, kad Teise IV į būtinų gyvybei medžiagų sudėtį įeinąs strichninas. Jis nepasakė, kad, girdi, net jeigu jis ir norėtų išbandyti laimę, „Pratektas” niekada to neleistų. Vis dėlto čiabuviai nusigando, kad svečias atsisakė. Dvasių kerėtojai skubiai pasitarė. Prie Bentlio priėjo Rinekas ir atsisėdo šalimais.

— Sakyk, — paklausė Rinekas patylėjęs, — ką tu galvoji apie nelabąjį?

— Nelabasis — tai negerai, — iškilmingai atsakė Bentlis.

— Aha! — Dvasių kerėtojas svarstė šį pareiškimą, nervingai bilsnodamas uodega į žolę. Zaliakailis žvėrelis (pasirodė, kad jis vadinasi mobaka) sumanė pažaisti ta uodega. Rinekas nuvijo žvėrelį šalin ir pakartojo:

— Vadinasi, tu nemyli nelabojo?

— Ne.

— Ir neleisi jam veikti arti savęs?

— Nieku gyvu, — atsakė Bentlis, stengdamasis nežiovauti. Jį ėmė varginti gudragalviški dvasių kerėtojo klausimai.

— Taigi tu neatsisakysi priimti paveldėtos šventosios ieties, kurią Kranas K-Le išnešė iš Mažųjų Dievų buveinės. Tą, kuris ja užsimos, aplankys palaima.

— Mielai priimsiu tą ietį, — tarė Bentlis, kuriam merkėsi akys. Jis vylėsi, kad čia bus paskutinė šio vakaro ceremonija.

Rinekas patenkintas kažką burbtelėjo ir pasitraukė.

Moterų šokiai baigėsi. Dvasių kerėtojai giliais, jaudinančiais balsais užtraukė monotonišką giesmę. Laužo liepsna smarkiai tvykstelėjo į viršų.

Priekin išėjo Guasklis. Dabar jo veidas buvo išmargintas juodais ir baltais ruoželiais. Jis nešė senovinę juodmedžio ietį su apdailinto vulkaninio stiklo antgaliu. Ietis visa buvo įmantriai, nors ir primityviai, išraižyta.

Laikydamas rankoje ietį, Guasklis tarė:

— O ateivi iš dangaus, priimk iš mūsų šventąją ietį! Kranas K-Le dovanojo ją mūsų protėviui Trinui, suteikė iečiai magišką galią ir liepė jai būti gėrio dvasių indu. Nelabasis nepakenčia šios ieties! Tad paimk ją drauge su mūsų laiminimais.

Bentlis sunkiai atsistojo. Jis suprato, kokią reikšmę turi toks ritualas. Priėmus ietį, galutinai dings abejonės dėl jo spiritualinio statuso. Jis pagarbiai nulenkė galvą.

Guasklis priėjo prie jof atkišo ietį ir…

Braškėdamas ėmė veikti „Pratektas”. Kaip ir daugelis didžiųjų išradimų, jis veikė prastai. Kai skaičiavimo mazgas priimdavo tikro arba galimo pavojaus signalą, „Pratektas” sudarydavo aplink operatorių apsauginį jėgos lauką. Tas laukas neleisdavo operatoriaus sužeisti, nes buvo absoliučiai nelaidus. Bet kur čia išvengsi nesmagumų!

Jeigu Bentlis būtų turėjęs silpną širdį, „Pratektas”, ko gero, būtų jį užmušęs, nes, elektroninių impulsų skatinamas, jis veikdavo staigiai, nepaprastai galingai ir triukšmingai. Vieną akimirksnį Bentlis stovėjo prie didelio laužo ir siekė šventosios ieties. Kitą akimirksnį jis atsidūrė tamsoje, Kaip paprastai, jis pasijuto taip, lyg būtų katapultavęs į priplėkusią, tamsią kamarėlę, kurios guminės sienos spaudžia jį iš visų pusių. Jis prakeikė pernelyg didelį mechanizmo efektyvumą. Ietis negrėsė gyvybei, ji buvo svarbių apeigų dalis. Tačiau „Pratektas”, suvokiąs viską tiesiogiai, traktavo ją kaip potencialų pavojų.

Ir štai dabar tamsoje Bentlis stengėsi užčiuopti mygtuką, išjungiantį lauką. Kaip paprastai, veikiant jėgos laukui, sutriko judesių koordinacija — kaskart, panaudojus,Pratektą”, judesiai darėsi vis netikresni. Jis atsargiai apgraibė savo krūtinę ten, kur turėjo būti mygtukas, bet tasai išsprūdo iš savo vietos ir atsirado po dešine pažastimi. Pagaliau jis išjungė lauką.

Iškilmės suiro. Čiabuviai susibūrė į krūvą ir stovėjo, įtempę uodegas, atstatę ginklus, pasiruošę gintis. Guasklis, atsidūręs lauko veikimo sferoje, buvo nublokštas dvidešimt pėdų į šoną ir dabar iš lėto kėlėsi nuo žemės. Kerėtojai liūdnai užtraukė apsivalymo giesmę, kad apsigintų nuo piktųjų dvasių. Ir labai norėdamas, Bentlis negalėjo jų pasmerkti.

Kai „Pratekto” apsauginis laukas ima veikti, jis pavirsta nepermatomu, juodu, kokių trijų metrų diametro rutuliu. Jeigu kas nors į jį smogs, jis nublokš įžeidėją su jėga, kuri lygi smūgio jėgai. To rutulio paviršiuje tolydžio atsiranda, skrieja, raizgosi ir dingsta baltos linijos. O sukantis pasigirsta šaiži, šiurpi dejonė.

Apskritai, vargu ar galėjai viltis tokiu reginiu laimėsiąs primityvių ir prietaringų būtybių pasitikėjimą.

— Atleiskite, — silpnai šypsodamasis, tarė Bentlis. Ką daugiau bepasakysi.

Atšlubčiojo Guasklis, bet sustojo kiek atokiau.

— Tu negali priimti šventosios ieties, — konstatavo jis.

— Na, ne visai taip, — gynėsi Bentlis. — Tik… žodžiu, aš turiu apsauginį mechanizmą, tokį lyg ir skydą, supranti? Jis nemėgsta iečių. Ar negalėtum pasiūlyti man, sakysim, švento arbūzo?

— Nebūk juokingas, — atsakė Guasklis. — Kur girdėta — Šventas arbūzas?

— Gal ir tavo teisybė. Bet prašom patikėti mano žodžiu— aš nesu piktoji dvasia. Tikrai nesu. Tik ietis man tabu.

Dvasių kerėtojai ėmė tarškėti taip greitai, kad lingvascenas nespėjo versti. Jis pagaudavo tik atskirus žodžius— „piktoji dvasia”, „sunaikinti”, „nusivalymas”. Bentlis nusprendė, kad prognozė lyg ir ne perdaug palanki.

Po pasitarimo Guasklis priėjo prie jo ir pranešė:

— Kai kas mano, kad tave reikia nudėti tuoj pat, kol dar neužtraukei kaimui didelių negandų. Tačiau aš pasakiau jiems, kad negalima tavęs kaltinti, jog turi tiek daug tabu. Mes melsimės už tave visą naktį. Gal būt, kitą rytą paaiškės, kad gali įsišventinti.

Bentlis padėkojo. Čiabuviai palydėjo jį iki trobelės, o paskui nepaprastai greit atsisveikino. Kaime įsiviešpatavo kraupi tyla; nuo savo slenksčio Bentlis matė, kaip čiabuviai būriuojasi ir, slapčia žvilgčiodami į jo pusę, rimtai kalbasi.

Biauri dviejų rasių bendradarbiavimo pradžia.

Bentlis nedelsdamas susisiekė su profesorium Sligertu ir papasakojo, kas nutiko.

— Nepasisekė, — tarė profesorius. — Bet visiems žinoma, kad pirmykščiai žmonės linkę į išdavystę. Galimas daiktas, kad ietis buvo ne įteikti skirta, o būtų patarnavus kaip žmogžudystės įrankis. Jūs būtumėt gavęs ietį tiesiogine to žodžio prasme.

— Aš nė kiek neabejoju, kad jie taip daryti neketino, — spyrėsi Bentlis. — Pagaliau juk reikia kada nors tikėti žmonėmis.

— Ne tada, kai atsakote už įrengimus, atsiėjusius milijardus dolerių.

— Bet juk aš nieko negaliu padaryti! — sušuko Bentlis. — Negi jūs nesuprantate? Jie jau žiūri į mane įtariai. Paaiškėjo, kad aš negaliu priimti šventosios ieties. Tatai reiškia, kad aš veikiausiai piktoji dvasia. Kas gi bus, jei rytoj negalėsiu priimti šventimų? Sakysim, kokiam nors mulkiui šaus į galvą pasirakinėti peiliu dantis, ir „Pratektas” mane „išgelbės”? Visai dings palankus įspūdis, kurį pradžioje sudariau.

— Gerą valią galima atstatyti, — pamokomai tarė profesorius Sligertas. — O va milijardinius įrengimus…

— Gali išgelbėti kita ekspedicija. Klausykite, profesoriau, atsižvelkite į mano padėtį. Nejaugi niekaip negalima šito daikto valdyti rankomis?

— Nieku gyvu, — atsakė Sligertas. — Kitaip nueitų niekais mechanizmo paskirtis. Galima ir visai jo neužsidėti, jeigu jūs ketinate pasikliauti savo refleksais, o ne elektroniniais impulsais.

— Tada paaiškinkite, kaip jis nuimamas.

— Tinka tas pat argumentas — jūs galite atsidurti pavojuje.

— Bet klausykite, — užprotestavo Bentlis, — mane pasirinkote kaip įgudusį tyrinėtoją. Man juk čia geriau matyti; Aš susipažinęs su čionykštėmis sąlygomis. Papasakokite, kaip nusiimti „Pratektą”.

— Ne! „Pratektas” turi atlikti visą lauko bandymų kompleksą. Be to, mes norime, kad jūs grįžtumėt gyvas ir sveikas.

— Čia jau kas kita, — tarė Bentlis. — Beje, šif; žmonės lyg ir neabejoja, kad gali mane nužudyti.

— Primityviosios gentys visada pervertina savo jėgos, ginklo ir magijos galybę.

— Žinau, žinau. Bet ar jūs visiškai įsitikinęs, kad jie negali prasiskverbti pro lauką? Sakysim, nuodais?

— Niekas negali prasiskverbti pro lauką, — kantriai atsakė Sligertas, — net saulės spinduliai. Net gama-spindu— liai. Jūs nešiojatės neprieinamą tvirtovę, misteri Bentli. Argi taip sunku nors truputį manim pasikliauti?

— Pirmuosius modelius labai dažnai dar reikia patobulinti, — burbtelėjo Bentlis. — Bet lai bus, kaip jūs norite. O gal vis dėlto pasakysite, kaip jis nuimamas, tik dėl visa ko, jei kas nors bus ne taip?

— Pageidaujama, kad jūs apie tai nebeklausinėtumėt, misteri Bentli. Jus pasirinkome, norėdami galutinai atlikti lauko bandymus. Kaip tik tą ir turėkite prieš akis.

Kai Bentlis baigė transliaciją, buvo jau visai sutemę, ir kaimiečiai suėjo į savo trobeles. Laužai blėso, buvo girdėti laukinių gyvūnų balsai.

Tą akimirką Bentlis pajuto gūdžią vienatvę ir maudžiantį tėvynės ilgesį.

Jis buvo taip pavargęs, kad vos neprarado sąmonės, bet vis dėlto prisivertė suvalgyti kažkokių koncentratų ir išgerti truputį vandens. Paskui nusisegė krepšelį su instrumentais, radiją ir gertuvę, beviltiškai patimpčiojo „Pratektą” ir nuėjo gulti.

VOs jis užsnūdo, ėmė veikti „Pratektas”, ir taip smarkiai, kad vos neišnarino jam kaklo slankstelio.

Jis ėmė tingiai grabaliotis, ieškodamas mygtuko, rado jį kažkur ant pilvo ir išjungė lauką.

Trobelė buvo tokia, kaip ir visos kitos. Jis nepastebėjo, kad iš kur nors grėstų pavojus.

Ar „Pratektas” netenka realybės jausmo, nusistebėjo jis, o gal koks nors telsietis pro langelį mėgino jį persmeigti ietimi?

Tuomet Bentlis pamatė jauniklį mobakiuką, kuris dūmė kiek įkerta, net dulkės rūko.

Žvėrelis, tur būt, norėjo sušilti, pamanė Bentlis. Bet, žinoma, čia pašalinis kūnas. Budrusis „Pratektas” negalėjo pražiopsoti tokio pavojaus.

Bentlis vėl užmigo ir tuoj pat susapnavo, kad jis uždarytas kalėjimo kameroje iš ryškiai raudonos akytos gumos. Jis bando nustumti sienas vis toliau, toliau, toliau, bet tos nepasiduoda, o kai jis, bejėgis, liaujasi stūmęs, — sienos švelniai sugrąžina jį į kameros centrą. Tatai kartojasi ir kartojasi, kol jis pajunta smūgį į nugarą ir atsibunda juodame apsauginiame lauke.

Šį kartą buvo tikrai sunku rasti mygtuką. Jis žūt būt stengėsi jį užčiuopti, kol pradėjo dusti nuo slopaus oro. Jį pagavo siaubas. Pagaliau jis rado mygtuką pasmakrėje, išjungė lauką ir, vos laikydamasis ant kojų, įniko ieškoti, kas čia jį vėl puola.

Ieškota ne veltui. Nuo stogo atitrūko šiaudelis ir jau buvo bekrintąs ant jo. Ką čia kalbėti, „Protektas” to nepakentė.

— Tegu tave bala! — balsiai sudejavo Bentlis. — Nors kartą būk protingas!

Tačiau jis jautėsi taip nuilsęs, kad jam, teisybę sakant, niekas neberūpėjo Laimė, tą naktį atakų nebepasitaikė.

Rytą į Bentlio trobelę užėjo Guasklis Jis atrodė labai iškilmingas ir drauge sumišęs.

— Naktį iš tavo trobelės sklido didelis triukšmas, — tarė dvasių kerėtojas. — Tokios beviltiškos aimanos, tarsi tu būtum grūmęsis su velniu.

— Aš visada neramiai miegu, — paaiškino Bentlis.

Guasklis nusišypsojo, suprasdamas juokus.

— Mano drauge, ar meldeisi naktį, kad būtum tyras ir išsivaduotum iš piktosios dvasios?

— Kaipgi, meldžiausi.

— O ar buvo tavo malda išklausyta?

— Buvo, — su viltimi atsakė Bentlis. — Arti manęs nebeliko nelabojo. Nė padujų.

Guasklis vis dar abejojo.

— Bet ar turi teisę šitaip tvirtinti, visai nesvyruodamas? Gal tau geriau taikiai pasitraukti iš mūsų tarpo. Jei tavęs negalima įšventinti, tai teks tave sunaikinti…

— Dėl to būk ramus, — pareiškė Bentlis. — Pradėkim.

— Labai gerai, — tarė Guasklis, ir jie drauge išėjo iš trobelės.

Įšventinti jį turėjo priešais didelį laužą kaimo aikštėje. Dar naktį į visas puses buvo išsiuntinėti šaukliai, tad aikštėje susirinko dvasių kerėtojai iš daugelio kaimų. Kai kurie sukorė dvidešimt mylių, norėdami dalyvauti apeigose ir savo akimis pamatyti svetimšalį. Iškilmingai griaudė ritualinis būgnas, ištrauktas iš slaptos saugyklos. Kaimiečiai žiūrėjo, plepėjo tarpusavy, juokėsi. Tačiau Bentlis pajuto, kad minia suirzusi ir įsitempusi, tik valdosi.

Šokiai sekė vienas po kito. Kai prasidėjo paskutinė figūra, Bentlis nervingai krūptelėjo, nes pagrindinis šokėjas ėmė mojuoti virš galvos vėzdu. Šokio sūkuryje jis artėjo prie Bentlio — vis arčiau ir arčiau… Jau jis už kelių pėdų, o stikliukų prismaigstytas vėzdas akinte akina.

Kaimiečiai spoksojo į jį lyg užburti. Bentlis užsimerkė, tikėdamasis, kad jėgos laukas bematant nugrims į tamsą.

Tačiau šokėjas pagaliau atsitraukė, ir šokis baigėsi šūkaujant patenkintiems kaimiečiams.

Žodžio paprašė Guasklis. Bentlis net lengviau atsiduso, supratęs, kad įšventinimo apeigos pasibaigė.

— O broliai, — tarė Guasklis, — svetimšalis, norėdamas tapti mūsų broliu, įveikė didelę tuštumą. Daug kuo jis keistas, — .ir jį gaubia lyg ir koks blogis. Ir vis dėlto jo geros valios nenuneigsi. Niekas neabejoja, kad iš esmės jis doras ir kilnus. Šitaip įšventindami, mes apvalome jį nuo piktosios dvasios ir priimame į savo tarpą.

Kapų tyloje Guasklis priėjo prie Bentlio.

— Nuo šiol, — tarė Guasklis, — tu esi dvasių kerėtojas ir iš tiesų mūsiškis. — Jis atkišo ranką.

Bentlis pajuto smarkiai tvaksint širdį. Nugalėjo! Priimtas! Jis tvirtai suspaudė atkištą Guasklio ranką.

Šiaip ar taip, norėjo suspausti. Tat ne visai pavyko, kadangi visuomet budrus „Pratektas” išgelbėjo jį nuo sąlyčio, kuriame, gal būt, glūdi pavojus.

— Prakeiktas idiotas! — suriaumojo Bentlis, greitai surado mygtuką ir išjungė lauką.

Jis tučtuojau suprato, kad neišvengs bėdos.

— Nelabasis! — pašėlusiai mojuodami ginklais, ėmė spiegti telšiečiai.

— Nelabasis! — sukliko dvasių kerėtojai.

Bentlis nusiminęs atsigręžė į Guasklį.

— Taip, — liūdnai tarė jaunasis kerėtojas, — tikra teisybė. Mes puoselėjome viltį, kad senovinės apeigos išvarys piktąją dvasią. Tačiau tai neįmanoma. Piktąją dvasią reikia sunaikinti! Nudekime velnią!

Į Bentlį buvo paleista iečių kruša. „Pratektas” ūmai sureagavo. Netrukus pasidarė aišku, kad padėtis be išeities. Keletą minučių Bentlis išbūdavo apsauginiame lauke, paskui jį išjungdavo. Telšiečiai, matydami, kad jis nenukentėjęs, vėl imdavo jį pulti, ir apsauga vėl staiga pradėdavo veikti.

Bentlis norėjo nueiti prie žvaigždėlaivio. Tačiau „Pratektas” nuolat įsijungdavo.. Šitaip vėžlindamas, mylią eisi mėnesį, o gal ir du, tad neverta nė bandyti. Jis palauks. Po kiek laiko puolėjai supras, kad negali jam pakenkti, ir dvi rasės pagaliau suras bendrą kalbą.;

Jis stengėsi atpalaiduoti raumenis lauko viduje, bet pasirodė, kad šis sumanymas tuščias. Jis buvo alkanas ir labai ištroškęs. Ir oras apsauginio lauko viduje pamažu darėsi vis tvankesnis.

Bentlis net krūptelėjo, prisiminęs, kad naktį pro apsauginį lauką nepateko oro. Suprantama, juk jis nelaidus. Jei nesigriebsi kokių priemonių, gali ir uždusti, Bentlis žinojo, kad ir stipriausia tvirtovė ilgai neištve ria, jeigu jos gynėjai badauja ar slopsta.

Jis karštai ėmė svarstyti. Ar ilgai telšiečiai puls? Juk anksčiau ar vėliau jie pavargs.

O jeigu ne?

Jis kentėjo, kiek galėdamas, kol oras visai nebetiko kvėpuoti, o paskui išjungė lauką. Telšiečiai susėdo ant žemės aplink ateivį. Degė laužai, ant kurių jie taisė valgį. Rinekas vangiai mestelėjo į jį ietį, ir laukas jau kelintą kartą įsijungė.

— Aha, — pamanė Bentlis, — suprato. Ketina numarinti mane badu.

Jis pabandė susikaupti tamsoje, bet kamarėlės sienos tarytum gniaužė jį. Jam prasidėjo klaustrofobija: juk oras, kuriuo jis kvėpavo, vėl darėsi tvankus.

Kiek pagalvojęs, jis išjungė lauką. Telšiečiai žvelgė į jį šaltai. Vienas iš jų griebėsi ieties.

— Palaukit! — sušuko Bentlis. Tuo pačiu metu jis įjungė raciją.

— Ko tau reikia? — paklausė Rinekas.

— Išklausykite mane! Kur tatai matyta — įvilioti mane į „Pratektą” kaip į spąstus?

— A? Kas darosi? — jo ausyse pasigirdo profesoriaus Sligerto balsas.

— Jūs, telšiečiai, žinote, — kimiu balsu gergždė Bentlis, — jūs žinote, kad mane galima sunaikinti, tolydžio skatinant „Pratektą” veikti. Aš negaliu jo išjungti! Aš negaliu iš jo ištrūkti.

— A-a! — tarė profesorius Sligertas. — Suprantu, kokia bėda. Ta-aip.

— Mums labai nemalonu, — atsiprašė Guasklis, — bet piktąją dvasią reikia sunaikinti.

— Žinoma, — beviltiškai tarė Bentlis, — betgi ne mane. Padėkite man, profesoriau!

— Iš tiesų neapsižiūrėjimas, — murmėjo profesorius Sligertas susimąstęs, — ir labai rimtas. Nors ir kaip keista, bet tokių atvejų, sėdėdamas laboratorijoje, nenumatysi.

Jie išaiškėja tiktai vykdant visą lauko bandymų programą. Vėlesniuose modeliuose šis trūkumas bus pašalintas.

— Puiku! Bet aš jau čionai! Kaip man nusiimti tą daiktą?

— Atleiskite man, — tarė Sligertas. — Patikėkit, aš visai nemaniau, kad šito prireiks. Teisybę sakant, aš taip sukonstravau šituos šarvus, kad jokiomis aplinkybėmis jų neatsikratytumėte.

— Ak, jūs, biaurybe..

— Prašau jus! — griežtai tarė Sligertas — Nepameskime galvos. Jeigu jūs ištversite kelis mėnesius, gal būt, pavyks…

— Neištversiu! Oro! Vandens!

— Ugnies! — išsiviepęs sušuko Rinekas. — Surakinsim velnią ugnimi!

Ir „Pratektas” spragtelėjęs įsijungė.

Baisioje tamsoje Bentlis stengėsi ko nuodugniau viską apgalvoti. Iš „Pratekto” teks pačiam kapanotis. Bet kaip? Instrumentų dėžutėje yra peilis. Ar galima perpiauti stiprius plastmasinius diržus? Be to neišsiversi!

Bet kas paskui? Net jeigu jis išeis iš savo tvirtovės, vis tiek iki laivo dar mylia. Jį, beginklį, nudobs pati pirmoji ietis. Juk čiabuviai iškilmingai prisiekė jį nužudyti, nes jis buvo neginčijamai apskelbtas piktąja dvasia.

Reikia bėgti, tatai vienintelis šansas išsigelbėti. Be to, geriau žūti nuo ieties, negu iš lėto dusti begalinėje tamsoje.

Bentlis išjungė lauką. Telšiečiai sukūrė aplink jį laužus, liepsnos siena atkirsdami kelią.

Jis pašėlusiai kirto į plastmasinį voratinklį. Peilis slystelėjo diržu, o Bentlis atsidūrė jėgos lauke.

Kai vėl iš jo išėjo, ugnies ratas buvo jau susijungęs. Telšiečiai atsargiai stūmė laužus arčiau priešo, mažindami to rato spindulį.

Bentliui visos blusos numirė. Kai tik laužai pakankamai priartės, „Protektas” įsijungs ir liks įsijungęs. Jam jau nepavyks išjungti lauko paspaudžiant mygtuką — pirmenybę turės tolydinio pavojaus signalas. Kol čiabuviai kursto ugnį, Bentlis bus uždarytas jėgos lauke kaip spąstuose.

O turint galvoje, kaip žiūri primityvūs žmonės į velnius, visai galimas daiktas, kad jie nepatingės deginti laužų šimtą, o gal ir du šimtus metų. Bentlis metė peilį, čiupo plastmasinį diržą žnyplėmis ir. perplėšė jį pusiau.

Paskui vėl nugrimzdo į apsauginį lauką.

Bentliui sukosi galva, iš nuovargio jis alpo ir spazmiš— kai gaudė burna dvokiantį orą. Vargais negalais jis suėmė save nagan. Dabar ne metas pasiduoti. Kitaip galas.

Jis surado mygtuką, paspaudė jį. Dabar laužai buvo jau visai arti. Į veidą tvoskė karštis. Jis piktai čekštelėjo žnyplėmis diržą ir pajuto, kad tasai nutrūko.

Jis išlėkė iš „Protekto” tą akimirką, kai laukas vėl įsijungė. Jį bloškė tiesiog į laužą. Tačiau jis iššoko iš liepsnos neapdegęs.

Kaimiečiai sušuko. Bentlis pasileido bėgti, bebėgdamas pametė lingvasceną, krepšį su instrumentais, raciją, mais— to koncentratus ir gertuvę. Kartą jis atsigęžė ir pamatė, kad telšiečiai jį vejasi.

Tačiau Bentlis bėgo kaip bėgęs. Pailsusi širdis, rodos, ims ir sudraskys krūtinę, o plaučiai subliukš ir nebeįkvėps oro. Bet laivas buvo jau visai arti, lyg draugiškas milžinas stūksojo plynoje lygumoje.

Jis tikrai suspės. Dar kokius dvidešimt metrų…

Priekyje šmėstelėjo kažkoks žalias daiktas. Tai buvo mobakiukas žaliu kailiu. Nerangus žvėrelis stengėsi pasprukti bėgliui iš kelio.

Bentlis pasuko į šalį, bijodamas jį sumindyti, ir, deja, per vėlai suprato, jog niekuomet nereikia pažeisti bėgimo ritmo. Po kojom pasipynė kažkoks akmuo, ir jis pargriuvo.

Užpakaly trepeno artėjantys telšiečiai, ir Bentlis sunkiai kilstelėjo ant vieno kelio. Tada kažkas paleido į jį vėzdą ir pataikė tiesiai kakton.

— Ar guai dril? — iš tolo paklausė kažkas nesuprantama kalba. Bentlis prasimerkė ir pamatė prie jo palinkusį Guasklį. Jis vėl buvo kaime, trobelėje. Nuo slenksčio jį stebėjo keli ginkluoti dvasių kerėtojai.

— Ar dril? — pakartojo savo klausimą Guasklis.

Bentlis apsivertė ant šono ir išvydo šalia savęs tvarkingai išdėliotus instrumentus, gertuvę, koncentratus, raciją ir lingvasceną. Jis godžiai prigludo prie gertuvės, paskui įjungė lingvasceną.

— Aš klausiau, ar gerai tu jautiesi, — tarė Guasklis.

— Žinoma, puikiai, — burbtelėjo Bentlis, čiupinėdamasis galvą.— Baikime.

— Baikime?

— Juk norėjai mane nužudyti, ar ne? Tai nedarykim komedijų.

— Bet mes visai neketinome tavęs sunaikinti, — tarė Guasklis. — Mes iš pat pradžios žinojome, kad tu geras, padorus žmogus. Mums reikėjo velnio.

— Kaip? — paklausė Bentlis. Jis nieko nesuprato.

— Eime, pamatysi.

Dvasių kerėtojai padėjo Bentliui atsikelti ir išvedė jį laukan. Ten, apsiaustas ugnies jūros, žybsėjo didelis juodas „Pęotekto” rutulys.

— Tu, aišku, nežinojai, — tarė Guasklis, — bet tau ant nugaros tupėjo velnias.

— Ak tu! — atsiduso Bentlis.

— Taip, gryna teisybė. Mes stengėmės jį iškraustyti, tave apvalydami, bet jis buvo perdaug stiprus. Mums teko priversti tave, brolau, susidurti akis į akį su tuo nelabuoju ir jį nugalėti. Mes žinojome, kad tu ištversi šį išbandymą. Ir tu jį ištvėrei!

— Suprantu, — tarė Bentlis. — Velnias ant nugaros. Taip, tikrai.

Toks ir turėjo jiems pasirodyti „Protektas”. Sunkus, beformis balastas ant pečių, iš kurio kaskart, jei kas mėgina jį apvalyti nuo nešvarybės, išvirsta juodi dūmai. Nieko kito neliko religingiems žmonėms, tik išplėšti Bentlį iš velnio nagų!

Bentlis pastebėjo, kad kelios kaimo moterys atsinešė krepšelius su valgiu ir sviedė juos į ugnį priešais rutulį. Jis klausiamai pažvelgė į Guasklį.

— Mes norime jam suminkštinti širdį, — paaiškino Guasklis, — nes tat nepaprastai galingas velnias, galįs, be abejo, daryti stebuklus. Mūsų kaimas didžiuojasi, kad šitoks velnias pateko mums į vergiją.

Į priekį išėjo gretimo kaimo dvasių kerėtojas.

— Ar tavo tėvynėje daugiau velnių yra? Ar neatvežtum ir mums tokio, kad ir mes turėtume ką pašlovinti? — Po jo nekantraudami priekin išėjo kiti kerėtojai. Bentlis linktelėjo galva.

— Manau, bus galima, — tarė jis.

Jis suprato, jog kaip tik dabar ir užsimezgė Žemės su Teisu prekyba. Ir dar suprato, kad pagaliau profesorius Sligertas turės kur tinkamai panaudoti Universaliąją Apsaugą.