Trys Beno Baksterio Mirtys

GLOBA

Birmoje ateinančią savaitę suduš lėktuvas, bet čia, Niujorke, man tai nepavojinga ir figų aš nebijau, kadangi visų mano spintų durys užrakintos.

Tėra tik viena kliūtis, kad nereikia palitūrinti. Man negalima palitūrinti. Jokiu būdu! Ir, kaip jūs patys suprantate, man tai kelia nerimą. Be viso to, aš, rodos, dar ir smarkiai peršalau.

Visa ta gaišatis su manim prasidėjo lapkričio 9 dieną. Aš ėjau Brodvėjumi Beikerio kavinės link. Mano lūpos vos pastebimai šypsojo — prieš keletą valandų buvau išlaikęs sunkų fizikos egzaminą. Kišenėje skimbčiojo penkios monetos, trys raktai ir dėžutė degtukų.

Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pūtė šiaurės vakarų vėjas keturiasdešimt penkių mylių per valandą greičiu. Venera jau beveik tekėjo. Mėnulis buvo tarp priešpilnio ir pilnaties. O išvadas malonėkite pasidaryti patys!

Aš priėjau Devyniasdešimt aštuntosios gatvės kampą ir norėjau pereiti į kitą pusę. Bet vos spėjau žengti keletą žingsnių, kažkas suriko:

— Sunkvežimis! Saugokis sunkvežimio!

Sutrikusiu žvilgsniu dairydamasis į šalis, aš pasitraukiau atbulas. Ir — nieko nepastebėjau. O po akimirkos iš už kampo išniro sunkvežimis ant dviejų ratų ir, ne kreipdamas dėmesio į raudoną šviesą, nudardėjo per Brodvėjų.

Jei ne šis perspėjimas, jis mane būtų partrenkęs.

Tikriausiai jūs nebe pirmą kartą girdite panašią istoriją? Apie paslaptingą balsą, sudraudusį tetą Mini keltis liftu, kuris tuojau pat nukrito į rūsį ir sudužo. Arba, gal būt, atkalbėjusį dėdę Tomą plaukti „Titaniku”. Šios istorijos paprastai tuo ir baigiasi.

Gerai, jeigu ir manoji taip būtų pasibaigusi.

— Dėkui, bičiuli! — tariau aš ir apsižvalgiau. Bet nieko nepastebėjau.

— Ar jūs dar tebegirdite mane? — pasiteiravo balsas.

— Žinoma, girdžiu!

Aš apsisukau aplinkui ir įtartinai pažvelgiau į uždarytus langus viršum savo galvos.

— Bet kurgi jūs, velniai griebtų, slepiatės?

— Aš esu gronišas, — atsakė balsas.

Ar tai proga, kurios laukiau? Lūžimo indeksas. Iliuzorinė būtybė. Pažįsta Šešėlį. Gal būsiu suradęs tą, kuris man reikalingas?

— Jūs tikriausiai nematomas?

— Taigi.

— Bet vis dėlto kas jūs?

— Dergas, globėjų globėjas.

— Ką tai reiškia?

— Aš… bet, prašom, atidžiau klausytis! Imsiu ir išpoš— kinsiu. Aš — praėjusių kalėdų dvasia. Juodosios lagūnos gyventojas. Frankenšteino nuotaka. Aš…

— Atsiprašau, — nutraukiau jį. — Ką jūs turite omenyje? Gal būt, jūs vaiduoklis arba svečias iš kitos planetos?

— Žinoma, — tarė balsas. — Galimas daiktas.

— Taigi, man viskas aišku. Kiekvienas kvailys suprastų, kad su manim kalba kitos planetos gyventojas.

Žemėje jis nematomas, bet ištobulėję jo jausmai įspėja apie artėjantį pavojų, apie kurį jis mane ir perspėjo.

Žodžiu, įprastinis, kasdieninis, antgamtinis atvejis.

Paspartinęs žingsnį, aš nuskubėjau Brodvėjumi.

— Kas atsitiko? — paklausė nematomas dergas.

— Nieko neatsitiko, — atsakiau aš, — tiktai aš stoviu vidury gatvės ir kalbuosi su ateiviu iš tolimų pasaulių. Tikriausiai aš vienas jus girdžiu.

— Žinoma.

— O viešpatie! Ar jūs žinote, kur mane gali nuvesti tokie dalykėliai?

— Jūsų samprotavimų potekstė man ne visai aiški.

— Į psichiatrinę ligoninę. Į pamišėlių prieglaudą. Į pasiutėlių skyrių. Kitaip tariant, į geltoną namą. Štai kur deda žmones, kurie kalba su nematomais kitų pasaulių svečiais. Labos nakties, drauge! Ačiū, kad perspėjote!

Mano galvoje buvo visiška sumaišatis, ir aš pasukau į vakarus, tikėdamasis, kad mano nematomas bičiulis nueis toliau Brodvėjumi.

— Nenorite kalbėti su manim? — kamantinėjo dergas.

Aš palingavau galvą — nekaltas judesys, už kurį gatvėje žmonės negaudomi, — ir ėjau toliau.

— Bet jūs privalote! — sušuko dergas jau niršdamas. — Tikras ryšys nepaprastai sunkus, ir jį retai pavyksta užmegzti. Kai kas pasiunčia pavojaus signalą, bet ir tai prieš pat pavojų. Ir ryšys tuojau pat nutrūksta.

Tai šit kuo paaiškinami tetos Mini nujautimai! Kai dėl manęs, tai aš, kaip ir pirma, nieko ypatingo nenujaučiau.

— Panašios sąlygos pasitaiko kartą per šimtmetį, — sielojosi dergas.

Kokios sąlygos? Penkios monetos ir trys raktai, skimb— čioją kišenėje Venerai tekant? Manau, kad šį dalyką reikėtų išnarplioti, bet jau, šiaip ar taip, ne man. Ta antgamtine muzika nieko niekada neįrodysi. Pakankamai vargšų mezga tinklus tramdomiesiems marškiniams, išsivers ir be manęs.

— Duokite man ramybę! — pasakiau aš eidamas. Ir, pastebėjęs žvairuojantį polismeną, išsiviepiau prieš jį lyg padauža berniūkštis ir nuskubėjau toliau.

— Aš suprantu jūsų keblią padėtį, — nesitraukė nuo manęs dergas. — Bet toks ryšys jums bus labai naudingas. Aš noriu jus apsaugoti nuo milijono pavojų, gresiančių žmogui.

Aš nieko neatsakiau.

— Na ką gi, — tarė dergas. — Negaliu jūsų priversti. Savo paslaugas pasiūlysiu kam nors kitam. Iki pasimatymo, drauge!

Aš maloniai linktelėjau.

— Paskutinį kartą įspėju! — sušuko dergas. — Rytoj tarp dvyliktos ir ketvirčio antros venkite sėsti į metro! Likite sveikas!

— Taip! O kodėl, teisybę sakant?

— Rytoj Kolumbo žiedo stotyje minia, pasipylusi iš krautuvės, nustums po traukiniu užsižiopsojusį keleivį. Jus, jeigu pasipainiosite!

— Vadinasi, rytoj kažkas žus? — susidomėjau aš. — Jūs esate tikras?

— Neabejoju.

— Ar jūs ir apskritai išmanote tokius reikalus?

— Aš jaučiu visus pavojus, kadangi jie nukreipti jūsų link ir išdėstyti laike. Mano vienintelis troškimas — jus apsaugoti.

— Paklausykite, — sušnibždėjau aš, — ar negalėtumėte palaukti atsakymo iki rytdienos vakaro?

— Ir jūs leisitės globojamas? — pagyvėjo dergas.

— Aš pasakysiu jums rytoj, kai perskaitysiu vakarinius laikraščius.

Tokia žinutė tikrai pasirodė. Aš perskaičiau ją savo mebliuotame kambaryje. Minia suspaudė žmogų, jis neteko pusiausvyros ir pateko po staiga atlėkusio traukinio ratais. Dėl to aš turėjau susimąstyti, belaukdamas pasikalbėjimo su nematomuoju. Atrodo, kad jo noras mane globoti buvo nuoširdus. Bet aš toli gražu nebuvau tikras, kad ir pats to noriu. Kai po valandos dergas vėl prisistatė, ši perspektyva manęs jau visiškai nebetraukė; apie tai jam tuoj pranešiau.

— Jūs manim netikite? — paklausė jis.

— Man geriau gyventi normalų gyvenimą.

— Pirma jį reikia išsaugoti, — priminė jis. — Vakarykštis sunkvežimis…

— Tai buvo išskirtinis atvejis, tas atsitinka tik kartą gyvenime.

— Tai juk gyvenime tik kartą ir mirštame, — iškilmingai pareiškė dergas. — Užtenka prisiminti metro.

— Metro nesiskaito. Aš šiandien neketinau niekur važiuoti.

— Bet jūs neturėjote pagrindo nevažiuoti. Lygiai kaip nėra pagrindo už valandos nenusiprausti po dušu.

— O kodėl gi ne?

— Kažkokia mis Flin, gyvenanti kaimynystėje, ką tik prausėsi po dušu ir paliko ant rausvų vonios grindų plytelių pusiau ištirpusį rausvo muilo gabaliuką. Jūs pasly— site ir išsinarinsite ranką.

— Bet nuo to nemirsiu, tiesa?

— Ne. Šito negalima net lyginti su atveju, kai vienas iškaršęs džentelmenas numes nuo stogo sunkų gėlių puodą.

— O kada tai įvyks? — paklausiau aš.

— Atrodo, jūsų tai nedomina.

— Labai domina. Kada gi? Ir kur?

— Ar galėsiu paimti jus į savo globą?

— Tik pasakykite, kam jums visa tai?

— Savo malonumui. Globėjų globėjui dergui nėra di-

dėsnio džiaugsmo, kaip padėti gyvam padarui išvengti pavojaus.

— O daugiau jums nieko neprireiks? Sakysime, tokio mažmožio, kaip mano siela arba pasaulinis viešpatavimas?

— Visiškai nieko! Atlyginimas už globą man nerūpi, čia svarbu jausminis efektas. Visa, ko reikalauju aš, kaip ir kiekvienas dergas, — tai saugoti žmogų nuo pavojaus, kurio šis nepastebi, tuo tarpu mes pavojus matome perdaug aiškiai. — Ir dergas nutilo. O paskui negarsiai pridūrė:

— Mes nelaukiame net padėkos.

Tai viską išsprendė. Ar aš galėjau numatyti, kokios bus pasekmės? Ar žinojau, kad jo pagalbos dėka atsidursiu padėty, kuri man jau nebeleis palitūrinti.

— O kaipgi gėlių puodas? — paklausiau.

— Jį numes Mak-Adamso bulvaro ir 10-osios gatvės kampe rytoj pusę devynių.

— Dešimtoji gatvė, Mak-Adamso kampas? Kažkodėl aš neprisimenu… Kurgi tai?

— Džersi Sityje, — atsakė negalvodamas.

— Savo gyvenime nesu buvęs Džersi Sityje. Nevertėjo manęs perspėti.

— Aš nežinau, kur jūs ketinate ar neketinate važiuoti, — prieštaravo dergas. — Aš tik numatau pavojų, kad ir kur jis jums grėstų.

— Ką gi man dabar daryti?

— Ką tik norite. Gyvenkite įprastą, normalų gyvenimą.

— Normalų gyvenimą? Cha!

Iš pradžių viskas klojosi neblogai. Aš lankiau paskaitas Kolumbijos universitete, sprendžiau namų darbus, vaikščiojau į kiną, bėgiojau į pasimatymus, žaidžiau stalo tenisą ir šachmatais — žodžiu, gyvenau, kaip ir anksčiau, ir niekam nepasakojau, kad mane saugo globėjų globėjas dergas.

Kartą, o kai kada ir du kartus per dieną man prisistatydavo dergas. Ateina ir sako:,rVestendo aveniu tarp 66-osios ir 67-osios gatvių išklibo grotelės. Neatsistokite ant jų.”

Ir aš, suprantama, neatsistodavau. O kažkas atsistodavo. Aš paskui dažnai matydavau tokias žinutes laikraščiuose.

Pamažu pripratau ir net ėmiau jausti pasitikėjimą. Kažkokia dvasia dieną ir naktį plūkiasi dėl manęs ir vienintelis dalykas, kurio jai reikia, — apsaugoti mane nuo įvairiausių nelaimių. Asmens sargybinis iš kito pasaulio! Ši mintis man įkvėpdavo didžiausią pasitikėjimą.

Mano santykiai su visa aplinka klostėsi kuo puikiausiai.

O, tarp kitko, mano dergas pasidarė perdaug uolus. Jis aiškindavo vis naujus pavojus, daugiausia visai neturinčius ryšio su mano gyvenimu Niujorke. Perspėjo nuo pavojų, kurių aš turėjau saugotis Meksikoje, Sityje, Toronte, Omahe, Papete. Galiausiai aš paklausiau, ar jis nežada pranešinėti man, kokie numatomi pavojai visame pasaulyje.

— Ne, tik apie tą nedaugelį, kurie galėtų grėsti jums.

— Kaip? Ir Meksiko Sityje? Ir Papete? O kodėl gi neapsiriboti vietine kronika? Sakysim, Didžiuoju Niujorku?

— Tokios sąvokos, kaip vietinė kronika, man nieko nesako, — atsakinėjo senas užsispyrėlis. — Aš sugebu orientuotis ne erdvėje, bet laike. O juk privalau saugoti jus nuo visų blogybių!

Mane net sujaudino jo rūpestis. Bet aš nieko negalėjau padaryti!

Iš jo pranešimų atrinkdavau pavojus, kurie grėsė Ho— bokeno, Tailando, Kanzas Sičio, Angor Vato (krintanti statula), Paryžiaus ir Sarasotės gyventojams. Taip aš pri— sikasdavau iki vietinių įvykių. Bet ir čia numodavau ranka į visus pavojus, gresiančius man Kvinse, Bronkse, Brukline, Steten Ailende, ir apsistodavau Manhetene. Kartais jie būdavo verti dėmesio. Dergas išgelbėdavo mane nuo tokių netikėtumų, kaip nežmoniška grūstis Katedrai Parkvėjuje, kaip mažamečiai kišenvagiai arba gaisras.

Taęiau jo uolumas vis didėjo. Iš pradžių jis mane perspėdavo vieną du kartus per dieną. Bet po mėnesio — jau po penkis šešis kartus. Ir galų gale jo perspėjimai vietiniu, nacionaliniu ir tarptautiniu mastu pasipylė kaip iš gausybės rago.

Nepaisant proto ir bet kokios tikimybės, man grėsė labai daug pavojų.

Taigi net paprastų paprasčiausią dieną:

— Sugedę produktai Beikerio kavinėje. Ten neikite šiandien!

Amsterdamo autobuse Nr. 132 sugedę stabdžiai. Nesėskite į jį!

Meleno drabužių parduotuvėje įtaisytas dujų vamzdis. Galimas sprogimas. Kostiumą atiduokite lyginti kitur.

Tarp Riversaid-draivo ir Central-park-vesto slampinėja pasiutęs šuo. Važiuokite taksi.

Netrukus aš didesnę dienos dalį nieko neveikiau, tik kažko nedariau, kažkur nėjau. Pavojai manęs tykojo iš visų pusių.

Aš įtariau, kad dergas išpučia savo ataskaitas. Tai buvo vienintelis galimas paaiškinimas. Galų gale aš, dar prieš susipažindamas su juo, tapau pilnamečiu, puikiai apsieidavau be pašalinės paramos. Kodėl atsirado tiek daug pavojų?

Vakare aš jį to paklausiau.

— Visi mano pranešimai absoliučiai teisingi, — pareiškė jis, matyt, truputį užsigavęs. — O jeigu netikite, įjunkite rytoj elektrą savo auditorijoje prie psichologijos katedros…

— Teisybę sakant, kam gi?

— Sugadinti laidai.

— Aš neabejoju jūsų pranašavimais. Bet tik pastebiu, kad, kol dar nebuvome pažįstami, gyvenimas neatrodė toks pavojingas.

— Žinoma, ne. Bet jūs gi turite suprasti, kad jei naudojatės globos pranašumais, tai turite sutikti ir su jos neigiamomis pusėmis.

— Kokios gi tos neigiamos pusės?

Dergas ėmė svyruoti.

— Bet kokia globa padaro reikalingą tolimesnę globą. Pagal mane, tai elementari tiesa.

— Vadinasi, vėl puiku? — paklausiau apstulbęs.

— Iki susitikdamas su manim, jūs neišsiskyrėte iš kitų ir rizikuodavote vien tik priklausomai nuo savo gyvenimo aplinkybių. Man atsiradus, jūsų aplinka pasikeitė, taigi, pasikeitė ir jūsų padėtis.

— Pasikeitė? Bet kodėl gi?

— Na, kad ir todėl, jog toje aplinkoje esu aš. Tam tikru atžvilgiu jūs dabar priklausote ir mano aplinkai, kaip aš priklausau jūsiškei. O yra žinoma, kad, išvengdamas vieno pavojaus, ruoši dirvą kitam.

— Jūs norite pasakyti, — paklausiau aš aiškiai, — kad, naudojantis jūsų pagalba, pavojų atsirado daugiau?

— Tai buvo neišvengiama, — atsiduso jis.

Neverta ir kalbėti, su kokiu malonumu aš jį būčiau pasmaugęs tą valandėlę, jei jis nebūtų buvęs nematomas ir neapčiuopiamas. Manyje kunkuliavo įžeisti jausmai; aš pykdamas įtikinėjau save, kad mane apgavo, įviliojo į spąstus nežemiškas sukčius.

— Puiku, — tariau aš susitvardęs. — Ačiū už viską. Susitiksime Marse ar kurioje kitoje vietoje.

— Tai jūs atsisakote nuo tolimesnės globos?

— Įspėjote! Prašom išeidamas netrankyti durų.

— Bet kas atsitiko? — Dergas, matyt, buvo nuoširdžiai nustebęs. — Jūsų gyvenime padaugėjo pavojų — tai tiesa, bet kas iš to? Garbė ir šlovė tam, kas nebijo pavojų ir visuomet juos nugali. Kuo didesnis pavojus, tuo didesnis džiaugsmas, kad jo išvengei.

Tik čia aš supratau, koks jis man svetimas, tas Svečias iš kito pasaulio!

— Tik ne man, — pasakiau aš.— Traukis!

— Pavojų padaugėjo, — neatlyžo dergas, — bet mano sugebėjimas apie juos perspėti viską atlygina su kaupu. Man malonu su jais kovoti. Taigi jums iš to tik nauda.

Aš palingavau galvą.

— Žinau, kas manęs laukia. Pavojų vis daugės, tiesa?

— Kaip čia pasakius! Kai dėl nelaimingų atsitikimų, tai jūs pasiekėte viršūnę.

— Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, kad kiekybiškai jie jau nebegali augti.

— Puiku! O dabar malonėkite nešdintis velniop!

— Bet aš kaip tik jums aiškinau…

— Žinau: jų skaičius nebedidės. Kai tik jūs duosite man ramybę, aš vėl grįšiu į savo įprastinę aplinką, tiesa? Ir prie savo įprastų pavojų?

— Galimas daiktas, — sutiko dergas. — Jei, žinoma, jūs išgyvensite.

— Tebūnie taip, rizikuosiu!

Valandėlę dergas tylėjo. Ir galų gale tarė:

— Dabar jūs negalite sau to leisti. Rytoj…

— Prašom nešnekėti. Aš ir pats mokėsiu išvengti nelaimingo atsitikimo.

— Aš kalbu ne apie nelaimingą atsitikimą.

— Tai apie ką gi?

— Net nežinau, kaip jums paaiškinti. — Jis kalbėjo išsiblaškęs. — Aš sakau jums, kad galite nebijoti kiekybinių permainų. Bet nepaminėjau apie kokybinius pakitimus.

— Ką jūs niekus tauškiate? — užsipuoliau aš jį.

— Aš tik noriu jums pasakyti, kad jus persekioja gam— peris.

— Kas čia per žvėris?

— Gamperis — mano aplinkos būtybė. Tur būt, jį priviliojo išaugusios jūsų galimybės išvengti pavojų, už tai turite būti dėkingas man.

— Velniop gamperį — ir jus kartu su juo!

— Jeigu jis lįs prie jūsų, mėginkite jį nuvyti amalu. Kartais padeda geležis su variu. O taip pat…

Aš puoliau ant lovos ir užsidengiau pagalviu galvą. Dergas suprato užuominą. Po valandėlės pajutau, kad jis dingo.

Koks vis dėlto aš beprotis! Visi mes, Žemės gyventojai, turime tą silpnybę: griebiame viską, kas papuola, nežiūrėdami, ar mums reikia ar nereikia.

Taip ir užsitrauki nemalonumus ant savo galvos!

Tačiau dergas dingo, ir aš atsikračiau didžiausio nemalonumo. Valandėlę tyliai, ramiai pasėdėsiu savajame kampe, tegul viskas pamažėle susitvarko. Ir, gal būt, jau po keleto savaičių…

Ore pasigirdo kažkoks dūzgesys.

Aš ūmai pašokau ir atsisėdau lovoje. Vienas kambario kampas keistai aptemo, ir man į veidą padvelkė šaltis. Tuo tarpu dūzgesys vis garsėjo — ir tai buvo ne dūzgesys, bet juokas, tylus ir monotoniškas.

Laimė, man nereikėjo brėžti magiško rato.

— Derge! — suklykiau aš.— Gelbėk!

Jis bematant prisistatė.

— Amalo! — suriko jis. — Varykite jį amalu!

— O kurgi, velniai griebtų, dabar gauti amalo?

— Tuomet geležim su variu!

Aš puoliau prie stalo, sučiupau varinį spaudiklį ir ėmiau dairytis aplinkui, ieškodamas geležies. Kažkas ištraukė man iš rankų spaudiklį. Aš jį nutvėriau. Paskui pamačiau savo automatinį plunksnakotį ir prikišau prie spaudiklio plunksnos galą.

Tamsa išsisklaidė. Šaltis praėjo.

Matyt, aš šiaip taip būsiu išsikapstęs.

— Matote, jums reikalinga mano globa, — džiūgavo dergas po kokios valandos.

— Atrodo, teisybė, — patvirtinau aš liūdnu balsu.

— Jums dar daug ko reikės, — kalbėjo toliau dergas. — Imtynininko gėlių, burnočių, česnakų, kapinių pelėsių…

— Bet juk gamperis išsinešdino.

— Taip, bet liko greileriai. Ir jums reikės gintis nuo lipų, figų ir melžraizerio.

Jam diktuojant, aš susidariau žolių, nuovirų ir kitų vaistų sąrašą. Neklausinėjau jo apie sąryšį tarp antgamtinių ir nenormalių dalykų. Mano smalsumas buvo visiškai patenkintas.

Vaiduokliai ir lemurai? Arba kitų pasaulių padarai? Visi vieno galo, tarė jis, ir aš supratau jo mintį. Paprastai jie mumis nesidomi. Mūsų suvokimas, o ir pati mūsų būtis priklauso skirtingoms plokštumoms. Kol žmogus iš kvailumo atkreipia jų dėmesį į save.

Ir štai aš įsipainiojau į šį žaidimą. Vieni mane norėjo sunaikinti, kiti apginti, bet niekas nelinkėjo man nieko gero, nė pats dergas. Aš buvau tik kareivėlis tame žaidime, jeigu teisingai supratau jo taisykles.

Ir patekau į tokią padėtį tik dėl savo kaltės. Aš galėjau naudotis per amžius žmogaus sukaupta rasės išmintimi, — neįveikiamu rasiniu nusistatymu prieš visokią velniavą, mano paslaugoms buvo svetimo pasaulio instinktyvi baimė. Mat, mano nuotykis kartojosi jau tūkstančius kartų. Mums vėl ir vėl pasakojama, kaip žmogus aklai braunasi } nežinią ir užsitraukia dvasių pyktį. Jis pats stengiasi atkreipti jų dėmesį, o nieko pavojingesnio ir būti negali.

Taigi, aš buvau pasmerktas vergauti dergui, o dergas — man. Tiesa, tik iki vakar dienos. Šiandien aš vėl vienas.

Atrodo, kelias dienas viskas aprimo. Su figais aš susidorodavau paprasčiausiai, užrakindamas spintas. Su lipais būdavo sunkiau, bet rupūžės akis \ šiaip ar taip, laikė juos pažabotus. O kai dėl melžraizerio, tai jo reikia saugotis tik esant pilnačiai.

— Jums gresia pavojus, — pasakė man dergas užvakar.

— Vėl? — atsiliepiau aš žiovaudamas.

— Mus persekioja trengas.

— Mus?..

— Taip, ir mane, kadangi net dergai linkę į pavojus ir riziką.

— Ir tas trengas tikrai pavojingas?

— Labai!

— Ką gi man daryti? Uždengti duris gyVatės oda? Arba nubrėžti ant jos penkiakampį?

— Nei viena, nei kita, — tarė dergas. — Trengas reikalauja negatyvių priemonių, reikia atsisakyti kai kurių veiksmų.

Aš turėjau tiek daug apribojimų, kad vienu daugiau ar mažiau — jau nieko nereiškė.

— Ko gi man nedaryti?

— Nepalitūrinkit, — tarė jis.

— Nepalitūrinti? — Aš suraukiau antakius. — Kaip tai suprasti?

— Na, jūs žinote. Tai nuolat daroma.

— Tur būt, aš tą žinau, tik kitu pavadinimu. Paaiškinkite, — Gerai. Nepalitūrinti — tai reiškia… — Bet staiga jis užsikirto.

— Ką?..

— Jis čia! Trengas!

1 Rupūžės akis — (kibernetikoje) įtaisas, kuris reaguoja tik j tai, į ką jis turi reaguoti pagal nustatytą programą. (Vertėjo pastabči.)

Aš prisispaudžiau prie sienos. Man pasirodė, kad matau kambaryje vos vos sukeltas dulkes, bet, galimas daiktas, mano nervai buvo sutrikę.

— Derge! — pašaukiau aš.— Kur jūs? Ką gi man daryti?

Ir tuomet išgirdau riksmą ir susiglaudžiančių žiaunų traškėjimą.

— Jam atitekau aš! — suspiegė dergas.

— Ką gi man daryti? — vėl suklykiau aš.

O paskui biaurus kažką kramtančių dantų griežimas. Ir silpnas, dūstantis dergo balsas: „Nepalitūrinkit!”

O vėliau tyla.

Ir štai aš sėdžiu tyliai, ramiai. Birmoje ateinančią savaitę suduš lėktuvas, bet čia, Niujorke, man tai nepavojinga. O ir figai manęs nepasieks, aš užrakinau savo spintų duris.

Vienintelė kliūtis — tas „nepalitūrinti”. Man negalima palitūrinti. Jokiu būdu! Jei aš nepalitūrinsiu, viskas nusiramins, ir ta gauja persikraustys kur nors kitur. Taip turi būti. Tiktai reikia palaukti.

Bet mano nelaimė, kad aš nežinau, ką reiškia nepalitū— iinti. Tai nuolat daroma, pasakė dergas. Todėl aš kaip galėdamas ir vengiu ką nors veikti.

Aš truputį numigau, ir nieko neatsitiko — vadinasi, ne— palitūrinau. Išėjau į lauką, nusipirkau maisto, sumokėjau kiek reikia, išsiviriau pietus ir pavalgiau. Ir vėl nepalitū— ripau. Parašiau šitą ataskaitą. Irgi nepalitūrinau.

Aš dar išsikapstyšiu iš tos maišalynės.

Pamėginsiu truputį nusnūsti. Atrodo, peršalau. Reikia nusičiaudėti.