Trys Beno Baksterio Mirtys

Viso pasaulio likimas priklausė nuo to, ar jis gyvens, ar ne, o jis, nieko nepaisydamas, nutarė pasitraukti iš gyvenimo!

Vyriausiasis Žemės programuotojas Edvinas Džeimsas sėdėjo ant trikojės taburetės prieš Galimybių skaičiuotoją. Tai buvo ligūstas žmogus keistai negražiu veidu. Didelė kontrolinė lenta, skrajojanti viršum jo galvos kelių šimtų pėdų aukštyje, slėgte slėgė jį prie žemės.

Vienodas mašinos gaudesys ir lėtas žiburėlių šokis panelyje kėlė pasitikėjimą ir ramybę, ir, nors Džeimsas žinojo, kaip visa tai apgaulinga, nejučiomis leidosi šių jausmų užliūliuojamas. Bet vos jis prisnūdo, žiburėliai panelyje susidėstė kitokiu būdu.

Džeimsas ūmai išsitiesė ir perbraukė ranka veidą. Iš plyšio panelyje iššliaužė popierinė juosta. Vyriausiasis programuotojas nuplėšė skiautelę ir įsmeigė į ją akis. Paskui niūriai palingavo galvą ir išskubėjo iš kambario.

Po penkiolikos minučių jis įėjo į Pasaulinės planavimo tarnybos konferencijų salę. Ten jo jau laukė, susėdę aplink ilgą stalą, penki federatyvinių Žemės apygardų atstovai, pakviesti į skubų posėdį.

Šiais metais jų tarpe atsirado naujas kolegaRodžeris Bitis, abiejų Amerikų atstovas. Aukštas dramblotas vyras vešliais kaštoniniais plaukais, jau truputį retėjančiais viršugalvyje, matyt, čia jautėsi dar nesmagiai. Rimtas ir susikaupęs, jis įbedė akis į „Procedūros vadovą” ir staigiais, trumpais judesiais nuolat siekė deguonies pagalvio.

Kiti tarybos nariai buvo seni Džeimso pažįstami. Lanas Ilas, Pan Azijos atstovas, mažas, raukšlėtas ir kažkoks be galo gyvybingas, su azartu kažką sakė augalotam šviesiaplaukiui gydytojui Svegui, Europos atstovui. Žavi, puošni mis Čandragor, kaip visada, pliekė šachmatais su Okeanijos atstovu Auju.

Džeimsas įjungė įtaisytą sienoje deguonies prietaisą, ir visi kiti su dėkingumu padėjo į šalį savo pagalvius.

— Atleiskite, kad priverčiau jus laukti, — tarė Džeimsas, — aš tik dabar gavau paskutinę prognozę.

Jis išsitraukė iš kišenės užrašų knygutę.

— Praėjusiame posėdyje mes nutarėme panagrinėti ZBZSS Galimybių linijos, einančios nuo 1832 metų, raidą. Mus domino Alberto Levinskio gyvenimas. Pagal pagrindinę istorinę liniją Levinskis miršta 1935 metais per automobilio katastrofą. Bet kadangi mes persijungėme į Galimybių liniją ZBZSS, Levinskis išvengė katastrofos, išgyveno šešiasdešimt dvejus metus ir sėkmingai baigė savo misiją. To dėka mūsų laikais bus apgyvendinta Antarktida.

— O kaip su šalutiniais tyrimais? — paklausė Džana Čandragor.

— Apie juos kalbama rašte, kurį išdalinsiu jums vėliau. Trumpiau tariant, ZBZSS artimai siejasi su Istorine magistrale (sąlyginis pavadinimas dirbant). Joje palikti visi reikšmingi įvykiai. Bet, žinoma, yra ir prognozės nenumatytų faktų. Pavyzdžiui, naftos telkinio atradimas Pa— tagonijoje, gripo epidemija Kanzase ir atmosferos užteršimas viršum Meksiko Sičio.

— Ar visi nukentėjusieji patenkinti? — pasidomėjo Lanas Ilas.

— Taip. Jau pradėjome Antarkties kolonizavimą.

Vyriausiasis programuotojas išvyniojo juostą, kurią išėmė iš Galimybių skaičiuotojo.

— Bet dabar mums prieš akis sunkus uždavinys. Kaip buvo numatyta, Istorinė magistralė žada mums didelių sunkumų, ir mes neturime tinkamų Galimybių linijų, į kurias galėtume persijungti.

Tarybos nariai ėmė šnibždėtis.

— Leiskite aptarti padėtį, — tarė Džeimsas. Jis priėjo prie sienos ir nuleido ilgą žemėlapį.— Kritiškas momentas laukiamas 1959 metų balandžio 12 dieną, ir kalba eina apie žmogų, vardu Benas Baksteris. Taigi aplinkybės tokios.

Vienoks ar kitoks įvykis gali baigtis įvairiai, ir bet kokia jo baigtis siejasi vis su kitokiais istorijos įvykiais. Kituose laiko ir erdvės pasauliuose. Ispanija galėtų pralaimėti prie Lepanto, Normandija — prie Hastingso, Anglija — prie Vaterlo.

Sakysime, kad Ispanija pralaimėjo prie Lepanto…

Ispanija buvo sutriuškinta. Ir nenugalima turką jūrinė valstybė išvijo iš Viduržemio jūros europiečių laivus. Praėjus dešimčiai metų, turkų laivynas užgrobė Neapolį, ir to dėka maurai įsiveržė į Austriją…

Žinoma, visa tai būtų buvę kitu laiku ir kitoje erdvėje.

Panašios abstrakcijos pasidarė visiškai įmanomos po laikinos selekcijos atradimo ir atitinkamų pakitimų istorijoje. Jau 2103 metais Osvaldas Meineris ir jo grupė teoriškai įrodė Istorinės magistralės perjungimo galimybę į kitas Galimybių istorines linijas. Aišku, tam tikrose ribose.

Pavyzdžiui, mes galime persijungti į tolimą praeitį ir padaryti taip, kad, sakysime, Vilhelmas Normandietis pralaimėtų Hastingso mūšį. Po šio įvykio istorija būtų pakrypusi visiškai kitu, mums nepriimtinu, keliu. Persijungimas galimas tik į gretutines linijas.

Si teorinė galimybė tapo praktine būtinybe 2213 metais, kai Saikso-Reiberno skaičiuotojas numatė visišką žemės atmosferos sterilizaciją dėl šalutinių radioaktyvių produktų susikaupimo. Šis procesas buvo neišvengiamas ir negrįžtamas. Jį buvo galima sustabdyti tik praeityje, kai prasidėjo atmosferos užteršimas.

Pirmas perjungimas buvo atliktas naujai išrasto Adam— so-Holto-Martenso selektoriaus pagalba. Pasaulinė planavimo taryba parinko liniją, numatančią priešlaikinę Vasilijaus Ušenkos mirtį (o taip pat visiškai atsisakė jo klaidingų teorijų apie radiacijos kenksmingumą). Tuo būdu pavyko išvengti tolimesnio atmosferos užteršimo didesniu mastu — tiesa, už tai buvo sumokėta gyvybe septyniasdešimt trijų Ušenkos įpėdinių, kuriems nepavyko rasti kitų tėvų gretimoje istorinėje eilėje. Paskui kelio atgal jau nebebuvo. Perjungimas tapo tokia pat būtinybe, kaip profilaktika medicinoje.

Bet ir perjungimui buvo tam tikros ribos. Turėjo ateiti laikas, kai nė viena prieinama linija ėmė nebeatitikti poreikių, kai bet kokia ateitis pasidarė nebe palanki.

Ir, kai šitai įvyko, Planavimo taryba ėmėsi ryžtingesnių veiksmų, — Štai kas mūsų laukia, — kalbėjo toliau Edvinas Džeimsas. — Ir jei mes nieko nesiimsime, tai pasidarys neišvengiama.

— Misteri programuotojau, jūs norite pasakyti, — atsiliepė Lanas Ilas, — kad Zemė nebaigs geruoju.

— Deja, taip.

Programuotojas įsipylė vandens ir atsivertė užrašų knygutės lapelį.

— Taigi, išeities objektas — tūlas Benas Baksteris, miręs 1959 metų balandžio 12 dieną. Norėdamas pakreipti pasaulinius įvykius, jis turėtų išgyventi mažiausiai dar dešimt metų. Per tą laiką Benas Baksteris nupirktų iš vyriausybės Jeloustono parką. Jis tame parke nieko nekeistų, tik ten įsteigtų pavyzdinį miškų ūkį. Ši įmonė komerciškai save puikiausiai pateisintų. Baksteris įsigytų ir kitų didelių žemės valdų Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Beno Baksterio įpėdiniai per artimiausius du šimtmečius pasidarytų medienos karaliais, jiems priklausytų milžiniški miškų plotai visame pasaulyje. Jų pastangų dėka iki pat mūsų laikų žemėje išliktų dideli miškų rajonai. Jeigu Baksteris mirtų…

Ir Džeimsas bejėgiškai numojo ranka.

— Benui Baksteriui mirus, miškai bus išnaikinti anksčiau, negu vyriausybės supras to pasekmes.

Po to seks… 03 metų Didžioji sausra, kuriai neįstengs atsispirti išlikusios pasaulyje negausios miškų zonos. Ir pagaliau ateis mūsų laikai, kada, išnaikinus medžius, natūralus ciklas anglis — anglies dvideginis — deguonis bus pažeistas, kada visi oksidacijos procesai nutruks, ir mums liks vienintelė gyvybės palaikymo priemonė — deguonies pagalviai.

— Mes vėl sodiname miškus, — įterpė Aujis.

— Taip, bet iki jie užaugs, net naudojant stimuliatorius, praeis šimtai metų, o per tą laiką pusiausvyra gali būti dar daugiau suardyta. Štai ką mums reiškia Benas Baksteris. Jo rankose oras, kuriuo mes kvėpuojame.

— Ką gi, — pastebėjo gydytojas Svegas, — magistralė, kurioje miršta Baksteris, aiškiai netinkama. Bet juk galimos ir kitos vystymosi linijos.

— Jų gausu, — atsakė Džeimsas. — Bet, kaip visuomet, dauguma atkrinta. Kartu su Pagrindine mes tegalime pasirinkti tris. Gaila, kiekviena iš jų numato Beno Baksterio mirtį 1959 metų balandžio 12 dieną.

Programuotojas nusišluostė prakaituotą kaktą.

— Tiksliau tariant, Benas Baksteris miršta 1959 metų balandžio 12 dieną, antroje dienos pusėje, per tarnybinį susitikimą su žmogumi, vardu Nedas Brinas.

Naujas tarnybos narys Rodžeris Bitis nervingai kostelėjo.

— Ir šį įvykį numato visi trys variantai?

— Taigi! Ir kiekviename Baksteris miršta dėl Brino kaltės.

Gydytojas Svegas sunkiai pakilo iš savo vietos. Iki šiol taryba nesikišo į esamas vystymosi linijas. Bet šis atvejis reikalauja įsikišti!

Tarybos nariai pritardami linktelėjo.

— Panagrinėkime klausimą iš esmės, — pasiūlė Aujis. — Ar negalima būtų išjungti Nedo Brino, kadangi to reikalauja Žemės interesai?

— Neįmanoma, — atsakė programuotojas. — Brinas ir pats ateityje bus žymiu žmogumi. Biržoje jis vienas gavo teisę vos ne šimto kvadratinių mylių miškui įsigyti. Todėl jam ir reikalinga Beno Baksterio finansinė parama. Bet jei būtų galima sukliudyti Brino ir Baksterio susitikimą…

— Kokiu gi būdu? — paklausė Bitis.

— Ogi bet kokiu. Grasinimais, įtikinėjimais, papirkimu, pagrobimu — gera bet kuri priemonė, tiktai ne žmogžudystė. Mūsų žinioje trys pasauliai. Sulaikykime Briną nors viename iš jų, ir uždavinys būtų išspręstas.

— Kuris metodas geresnis? — paklausė Aujis.

— Imkime ir išmėginkime įvairius, kiekvienam pasauliui skirtingus, — pasiūlė mis Čandragor. — Mes turėsime daugiau galimybių. Bet kas to imsis — mes patys?

— Ką gi, mes geriau nutuokiame, — atsakė Edvinas Džeimsas. — Žinome, kas pastatyta ant kortos. Čia reikalingas manevravimo menas, įmanomas tik politikui. Kiekviena brigada veiks savarankiškai. Bet argi galima vieniems kitus kontroliuoti, būnant skirtingose laiko eilėse?

— Tokiu atveju tegul kiekviena brigada atsižvelgia į tai, kad kitos pralaimėjo, — padarė išvadą gydytojas Svegas.

— Tebūnie taip, — nelinksmai nusišypsojo Džeimsas. — Imkime skirstytis į brigadas ir tartis dėl darbo metodų.

I

1959 metų balandžio 12 dienos rytą Nedas Brinas pabudo, nusiprausė ir apsirengė. Lygiai pirmą valandą trisdešimt minučių jis turėjo susitikti su Benu Baksteriu, „Baksterio” kompanijos vadovu. Nuo šio susitikimo priklausė visa Brino ateitis. O jeigu pavyktų užsitikrinti gigantiškų Baksterio įmonių paramą, ir dar pakenčiamomis sąlygomis…

Brinas buvo liemeningas, gražus trisdešimt šešerių metų brunetas. Jo dirbtinai maloniame žvilgsnyje jautėsi beveik fanatiškas išdidumas, o tvirtai sučiauptos lūpos rodė didelį atkaklumą. Iš judesių matėsi, kad šis žmogus pasitiki savimi, moka save kontroliuoti ir matyti iš šalies.

Brinas jau ruošėsi išeiti. Jis pasispaudę po pažastimi lazdelę ir įsikišo į kišenę Somerseto „Amerikoniškus perus 1. Jis niekados neišeidavo iš namų be šio patikimo palydovo.

Galiausiai jis įsisegė į švarko atlapą auksinį ženkliuką, vaizduojantį tekančią saulę, — savo aukšto rango emblemą. Brinas jau buvo antro laipsnio kamergeris ir nemažai tuo didžiavosi. Daugelis manė, kad jis dar per jaunas tokiam aukštam postui. Bet visi sutiko, kad Brinas ne pagal amžių uoliai žiūri į savo teises ir pareigas.

Jis užrakino butą ir nuėjo prie lifto. Čia jau stovėjo būrelis gyventojų, daugiausia — paprastų miestiečių, bet tarp jų buvo ir du štalmeisteriai. Kai liftas atėjof visi davė Brinui kelią.

— Puiki dienelė, kamergeri, — pasveikino jį berniukas liftininkas, spausdamas lifto mygtuką.

Brinas palenkė galvą lygiai per colį, kaip dera kalbant su prastuomene. Jam iš galvos neišėjo Baksteris. Ir vis dėlto žvilgtelėjęs pastebėjo lifte aukštą, gražiai nuaugusį vyrą, auksaspalvės odos ir tipiškų veido bruožų poli— nezietį — apie tai bylojo ir įkypos akys. Brinas net nusistebėjo, kas gi atvedė svetimšalį į jų prozaišką daugiabutį namą. Jis pažinojo daugumą gyventojų iš matymo, bet, aišku, nesiteikė atkreipti į juos dėmesio dėl kuklios jų padėties.

Kai liftas pasiekė vestibiulį, Brinas polineziečio nė nebeprisiminė. Tą dieną jis turėjo daug rūpesčių. Jis numatė, kad pokabis su Baksteriu bus nelengvas, ir norėjo viską apsvarstyti iš anksto. Išėjęs į gatvę pilką balandžio rytą, nutarė papusryčiauti „Princo Čarlzo” kavinėje.

Buvo be penkių minučių pusė vienuoliktos.

— Na, ką gi pasakysite? — paklausė Aujis.

— Matyt, su juo nesusibroliausi! — tarė Rodžeris Bitis. Jis alsavo visa krūtine, mėgaudamasis šviežiu, grynu oru. Kokia negirdėta prabanga — prisialsuoti deguonies! Jų laikais net patys turtingieji užsukdavo nakčiai deguonies baliono čiaupą.

Abu sekė Briną, atsilikę per pusę kvartalo. Aukšta, energingai žengianti jo figūra išsiskyrė net rytmetinėje Niujorko spūstyje.

— Ar pastebėjote, kaip jis įsistebeilijo į jus lifte? — paklausė Bitis.

— Pastebėjau, — šyptelėjo Aujis. — Manote, kad širdis jaučia?

— Neguldau galvos dėl jo uoslės. Gaila, kad visiškai neturime laiko.

Aujis gūžtelėjo pečiais.

— Tai buvo priimtinesnis variantas. Su kitu teko susidurti prieš vienuolika metų. Ir mes vis tiek būtume laukę tos dienos, kai galėsime tiesiogiai veikti.

— Galų gale sužinotume, kas jis per paukštis. Tokio ko gero neįbauginsi.

— Galimas daiktas. Bet mes patys pasirinkome šį metodą.

Jie, kaip ir anksčiau, ėjo paskui Briną, žiūrėdami, kaip minia skiriasi priešais jį, o jis eina ir eina, nesižvalgydamas nei kairėn, nei dešinėn. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Susimąstęs Brinas užlėkė ant oraus rausvo storulio; jo krūtinę puošė raudonas su sidabru pirmo rango kryžiuočio medalionas.

— Kur lekiate kaip akis išdegęs? — sugriaudėjo kryžiuotis.

Brinas jau matė, su kuo turi reikalą. Dėdamasis neįsižeidęs, jis tarė:

— Atleiskite, sere!

Bet kryžiuotis nenorėjo atleisti.

— Painiojatės vyresniems po kojų!

— Aš netyčia, — tarė Brinas, visas raudonas nuo tram— vdomo pykčio. Aplinkui susirinko minia. Apstoję glaudžiu ratu abu išsipusčiusius džentelmenus, žiūrovai kumšėjo vienas kitą ir patenkinti šaipėsi.

— Kitą kartą patariu apsidairyti į šalis! — niršo storulis kryžiuotis. — Slankioja gatvėmis kaip pamišėlis. Jūsų broliją dar ne taip reikia mokyti mandagumo.

— Sere! — atsakė Brinas, tvardydamasis iš paskutiniųjų.— Jeigu norite mane pamokyti, aš mielai susitiksiu su jumis bet kur, su bet kokiu ginklu, kurį jūs malonėsite pasirinkti.

— Aš? Susitiksiu su jumis? — Rodėsi, kryžiuotis netiki savo ausimis.

— Mano rangas tai leidžia, sere!

— Jūsų rangas? Juk jūs esate penkiais laipsniais žemiau už mane, stuobry! Nutilkit, nes aš įsakysiu savo tarnams — jie jums irgi ne pora — tegul pamoko jus mandagumo. O dabar šalin iš kelio.

Ir kryžiuotis, atstūmęs Briną, išdidžiai nužygiavo toliau.

— Bailys! — rėžė jam įkandin Brinas; jo veidą išmušė raudonos dėmės. Bet, kaip pastebėjo kažkas iš minios, tuos žodžius jis pasakė tyliai. Suspaudęs rankoje lazdelę, Brinas atsisuko į drąsuolį, bet minia šaipydamasi jau skirstėsi.

— Ar čia dar leidžiamos dvikovos? — nustebo Bitis.

— Kaipgi! — linktelėjo Aujis. — Jie remiasi 1804 metų įvykiu, kai Aronas Beras nužudė dvikovoje Aleksandrą Hamiltoną.

— Laikas veikti! — priminė Bitis. — Tik apmaudu, kad esame prastai ginkluoti.

— Mes pasiėmėm, ką tik galėjome. Reikės tuo pasitenkinti.

„Princo Čarlzo” kavinėje Brinas atsisėdo už vieno iš tolimesnių staliukų. Jam drebėjo rankos; vargais negalais jis susitvardė. Tebūnie prakeiktas tas pirmo rango kryžiuotis! Tuščias pasipūtėlis ir pagyrūnas. Nuo dvikovos jis, žinoma, išsisuko. Prisidengė aukštesniu savo laipsniu.

Brino širdyje kaupėsi baisiausias pyktis. Ėmęs nudobčiau tą žmogų ir nusispiaučiau į visas pasekmes. Spiauti į visą pasaulį. Jis niekam neleis iš savęs tyčiotis…

Ramiau, kalbėjo jis sau. Po muštynių kumščiais nebe— sišvaistoma. Reikia galvoti apie Beną Baksterį ir apie būsimą ypatingą susitikimą. Pažvelgęs į laikrodį, jis pamatė, kad jau greitai vienuolikta. Už pustrečios valandos jis turi būti Baksterio kontoroje ir…

— Ko pageidaujate, sere? — paklausė oficiantas.

— Karšto šokolado, tostų ir kiaušinių pašot.

— Gal norėtumėte keptų bulvių?

— Jeigu norėčiau jūsų bulvių, taip ir pasakyčiau! — užsipuolė jį Brinas.

Oficiantas išblyško, nurijo seilę ir, sušnibždėjęs:,Taip, sere, atleiskite, sere!”, bematant dingo.

To dar betrūko, pamanė Brinas. Aš jau ir tarnus baru, Reikia susivaldyti.

— Nedai Brinai!

Brinas kryptelėjo ir apsidairė. Jis aiškiai girdėjo, kaip kažkas tyliai jį pašaukė. Bet aplinkui per dvidešimt pėdų nieko nesimatė.

— Brinai!

— Čia dar kas? — nepatenkintas burbtelėjo Brinas. — Kas su manim kalba?

— Tu nerviniesi, Brinaif tu nesivaldai. Tau reikia pailsėti ir pakeisti aplinką.

Įdegęs Brino veidas išblyško, ir jis įdėmiai apsidairė. Kavinė buvo beveik tuščia. Tik trys apysenės damos sėdėjo netoli durų ir du vyrai už jų, aiškiai rimtai užsikalbėję.

— Eik namo, Brinai, ir gerai pailsėk. Viską pamiršk, kol galima.

— Aš turiu svarbų tarnybinį susitikimą, — atsakė drebančiu balsu Brinas.

— Ar reikalai svarbesni už dvasios pusiausvyrą? — ironiškai paklausė balsas.

— Kas su manim kalba?

— Kodėl tu galvoji, kad kažkas su tavim kalba?

— Nejau aš kalbuosi su savim?

— Tu geriau žinai!

— Jūsų užsakymas, sere! — prišoko prie jo oficiantas.

— Ką? — suriko ant jo Brinas.

Išsigandęs oficiantas atšoko. Dalis šokolado išsiliejo į lėkštelę.

— Sere? — paklausė jis trūkčiojamu balsu.

— Ko jūs čia šmižinėjate, stuobry!

Oficiantas išsprogino akis į Briną, pastatė padėklą ir nubėgo. Brinas įtartinai pažvelgė jam įkandin.

— Tu nesi toks sveikas, kad galėtum su kuo nors susitikti, — užsispyręs tvirtino balsas. — Eik namo, išgerk vaistų, pasistenk užmigti ir atsigauti.

— Bet kas atsitiko, kodėl?

— Tavo protas pavojuje! Balsas, kurį tu girdi, — paskutinė tavo proto mėšlungiška pastanga išlaikyti pusiausvyrą. Tai rimtas įspėjimas, Brinai! Saugokis!

— Netiesa! — sušuko Brinas. — Aš sveikas! Aš visiškai…

— Atsiprašau, — pasigirdo prie pat jo peties balsas.

Brinas pašoko, pasiruošęs atremti naują mėginimą įsibrauti į jo vienatvę. Prie jo sumėlynavo policininko munduras. Ant pečių baltavo leitenanto nobilio antpečiai.

Brinas nurijo gerklėje įstrigusį gumulėlį.

— Kas nors atsitiko, leitenante?

— Sere, oficiantas ir kavinės šeimininkas tikina, kad kalbate pats su savim ir grasinate.

— Kokia nesąmonė! — atrėžė Brinas.

— Tai tiesa! Tiesa! Tu greit išprotėsi! — suspigo jo galvoje balsas.

Brinas įsmeigė akis į nerangią policininko figūrą: jis, aišku, taip pat girdėjo balsą. Bet leitenantas nobilis, tur būt, nieko negirdėjo. Jis vis taip pat griežtai tebežiūrėjo į Briną.

— Melas! — tarė Brinas, su pasitikėjimu atmesdamas tūlo liokajaus parodymus.

— Bet aš pats girdėjau! — prieštaravo leitenantas nobilis.

— Žinote, sere, kas čia yra, — pradėjo Brinas, atsargiai parinkdamas žodžius. — Aš iš tikrųjų…

— Pasiųsk jį velniop, Brinai! — suklykė balsas. — Kokią jis turi teisę tave tardyti! Trenk jam į dantis! Duok gerai! Nudobk jį! Sumalk į miltus!

O Brinas, slopindamas klegesį galvoje, kalbėjo toliau:

— Aš tikrai kalbėjausi pats su savimi, leitenante! Esu įpratęs garsiai galvoti. Taip man geriau tvarkyti savo mintis.

Leitenantas nobilis linktelėjo.

— Bet jūs be jokios priežasties grasinote, sere!

— Be priežasties? Ar šalti kiaušiniai ne priežastis, sere? O išmirkyti tostai ir išlietas šokoladas ne priežastis, sere?

— Kiaušiniai buvo karšti, — iš nepavojingo nuotolio atsiliepė oficiantas.

— O aš sakau — šalti, ir baigta! Neverskite gi jūs manęs ginčytis su liokajumi!

— Jūsų teisybė! — patvirtino leitenantas nobilis, šį kartą nusilenkdamas kaip reikiant. — Bet aš paprašyčiau jus, sere, truputį nusiraminti, nors jūsų ir teisybė. Ko galima norėti iš prastuomenės?

— Žinoma! — sutiko Brinas. — Beje, sere, aš matau ant jūsų antpečių raudonus apvadus. Ar tik O Donelas iš Briedžio sarginės ne jūsų giminaitis?

— Kaipgi! Mano trečios eilės pusbrolis iš motinos pusės. — Dabar leitenantas nobilis pamatė ant Brino krūtinės tekančią saulę.— Beje, mano sūnus stažuojasi,Čem— berleno-Holso” juridinėje korporacijoje. Aukštas vaikinas, vardu Kelechenas.

— Aš prisiminsiu šį vardą, — pažadėjo Brinas.

— Kiaušiniai buvo karšti! — nenutilo oficiantas.

— Su džentelmenu geriau nesiginčyti! — nutraukė jį karininkas. — Tai jums gali brangiai atsieiti. Viso geriausio, sere! — Leitenantas nobilis atidavė pagarbą Brinui ir dingo.

Apmokėjęs sąskaitą, Brinas išėjo. Tiesa, oficiantui jis nepašykštėjo arbatpinigių, bet širdyje nusprendė kojos nebekelti į „Princo Čarlzo” kavinę.

— Tai valkata! — apmaudžiai sušuko Aujis, slėpdamas kišenėje mažytį mikrofoną.— O aš jau maniau, kad mes jį pričiupome.

— Ir būtume pričiupę, jeigu jis nors truputį abejotų savo protu. Ką gi, veiksime ryžtingiau. Ginklai pas jus?

Aujis ištraukė iš kišenės dvi poras varinių antrankių ir vieną iš jų padavė Bičiui.

— Saugokite, nepameskite! — perspėjo jis.

— Mes pažadėjome juos grąžinti į Archeologijos muziejų.

— Tikra tiesa! O ką, ar įlįs čia kumštis? Taip, taip, matai!

Jie apmokėjo sąskaitą ir nuėjo tolyn.

Brinas sumanė paklaidžioti krantine, norėdamas atgauti dvasios ramybę. Milžiniškų laivų, dicTingai ir tvirtai besiilsinčių ant savo stapelių, vaizdas jį visada ramino. Jis žingsniavo neskubėdamas, stengdamasis suprasti, kas su juo dedasi.

Tie balsai, skambantys galvoje…

Gal jis iš tikrųjų nebegali susivaldyti? Vienas jo dėdė iš motinos pusės pastaruosius metus praleido specialioje sanatorijoje. Presenilinė psichozė… Ar tik jame neveikia kažkokios slaptos griaunančios jėgos?

Jis sustojo ir ėmė žiūrėti į milžinišką laivą. Užrašas jo priekyje skelbė: „Tezėjus”.

Kur šis griozdas plaukia? Gal būt, į Italiją. Ir Brinas įsivaizdavo žydrą dangų, kaitrią saulę, vyną ir tikrą, palaimingą poilsį. Ne, tai ne jam! Alinantis darbas, nuolatinis visų dvasinių jėgų įtempimas — tokią dalią jis pats pasirinko. Tebūnie tai pavojinga net jo protui — jis ir toliau dirbs, stingdamas po pilku, švininiu Niujorko dangumi.

Bet kodėl gi ne, klausė jis save. Jis žmogus pasiturintis. Reikalai susitvarkys patys savaime. Kas kliudo jam sėsti į garlaivį ir, nusikračius visais rūpesčiais, praleisti metus pietų saulėje?

Džiaugsmo banga užplūdo jį, pagalvojus, kad niekas jam nekliudo. Jis pats sau šeimininkas, jam užteks drąsos ir valios. Jei jis pajėgė sukurti tokią įmonę, tai pajėgs jos ir atsisakyti, nusimesti nuo pečių viską ir išvažiuoti nesvyruodamas.

Velniop Baksterį, kalbėjo jis sau.

Dvasios ramybė — štai kas svarbiausia! Tučtuojau, nieko nelaukdamas, jis sės į garlaivį, o iš kelionės pasiųs kompanijoms telegramą, kurioje viską…

Tuščia gatve prie jo artinosi du praeiviai. Vieną jis pažino iš auksaspalvės rusvos odos ir charakteringų po— lineziečio bruožų.

— Misteri Brinai? — kreipėsi į jį antras, muskulingas vyras vešliais rudais plaukais.

— Ko jums reikia? — paklausė Brinas.

Bet staiga polinezietis, nieko nesakęs, apkabino jį abiem rankom ir lyg kaustyte sukaustė, o rudaplaukis iš šalies smogė kumščiu, kuriame blizgėjo kažkoks metalinis daiktas. Įtempti Brino nervai reagavo žaibiškai. Ne be reikalo Antrojo pasaulinio kryžiaus žygio metu jis buvo laikomas padūkusiu riteriu. Net ir dabar, po daugelio metų, jo refleksai veikė neklaidingai. Išsisukęs nuo rudaplaukio smūgio, jis pats smogė alkūne į pilvą poli— neziečiui. Tas aiktelėjo ir akimirką atleido rankas. Brinas tuo pasinaudojo ir ištrūko.

Jis iš visų jėgų smogė polineziečiui atkalia ranka ir pataikė į gerklų nervą. Polinezietis ėmė dusti ir krito kaip pakirstas. Tą pačią akimirką rudaplaukis užgriuvo Briną ir ėmė jį kulti variniu kastetu. Brinas jam spyrė, aepataikė — ir užsidirbo stiprų smūgį į paširdžius. Bri— nui užėmė kvapą, akyse aptemo. Ir iš karto jis gavo naują smūgį, beveik be sąmonės partrenkusį žemėn. Bet čia priešas padarė klaidą.

Rudaplaukis norėjo smarkiai spirti, bet blogai apskaičiavo smūgį. Tuo pasinaudojęs, Brinas čiupo jį už kojos ir truktelėjo. Netekęs pusiausvyros, rudaplaukis atsitrenkė pakaušiu į grindinį.

Brinas vargais negalais atsikėlė, vos atgaudamas kvapą. Polinezietis pamėlynavusiu veidu gulėjo aukštielninkas ir judino rankas bei kojas, tarsi plaukdamas. Jo draugas drybsojo lyg negyvas, nuo jo plaukų lašėjo kraujas.

Reikėtų pranešti policijai, švystelėjo Brino galvoje. O jei jis pribaigė rudaplaukį! Tai net pačiu geriausiu atveju — neapgalvota žmogžudystė. O dar leitenantas nobilis praneš apie keistą jo elgesį.

Brinas apsidairė. Niekas nematė jų muštynių. Jo priešai, jeigu norės, tegul praneša policijai.

Tuos du, žinoma, pasiuntė konkurentai; jiems ne pro šalį sužlugdyti jo sandėrį su Baksteriu. Paslaptingi balsai — taip pat kažkoks jų pokštas.

Užtat dabar jie jo jau nebesulaikys. Vis dar neatgaudamas kvapo, Brinas nudūmė į Baksterio kontorą. Jis jau nebegalvojo apie kelionę į Italiją.

— Gyvas? — pasigirdo kažkur iš viršaus pažįstamas balsas.

Bičiui pamažu grįžo sąmonė. Akimirksniu jis išsigando dėl galvos, bet, vos ją palietęs, nusiramino: kol kas sveika.

— Kuo jis man trinktelėjo?

— Tikriausiai grindiniu, — atsakė Aujis. — Gaila, aš buvau bejėgis. Mane jis sutvarkė iš pat pradžių.

Bitis pritūpė ir susiėmė už galvos; ją baisiausiai skaudėjo.

— Na ir mušeika! Tikras prizininkas!

— Mes jo neįvertinome, — pasakė Aujis. — Atrodo, kad jis reikalą išmano. Na kaip, kojos jus dar nešioja?

— Atrodo, kad taip, — atsakė Bitis, keldamasis nuo žemės. — O juk tikriausiai jau vėlu?

— Taip, be trupučio pirma. Pasimatymas paskirtas pusę antros. Gal, mūsų laimei, sukliudysime jam Baksterio kontoroje.

Nepraėjo nė penkių minučių, ir jie, sučiupę taksi, visu greičiu atidūmė prie įspūdingo pastato.

Gražutė jauna sekretorė nustebusi įsmeigė į juos akis. Sėdėdami taksi, jie truputį apsivalė, bet vis dar atrodė gana nekaip. Bičio galva buvo šiaip taip aprišta skepetaite; polineziečio veidas pažaliavęs.

— Ko jums reikia? — paklausė sekretorė.

— Šiandien pirmą valandą trisdešimt minučių misteris Baksteris turi tarnybinį susitikimą su misteriu Brinu, — pradėjo Aujis pačiu oficialiausiu savo tonu.

— Ta-a-aip…

Sieninis laikrodis rodė pirmą valandą septyniolika minučių…

— Mes būtinai turime pamatyti misterį Briną prieš šį susitikimą. Jei neprieštarausite, mes palauksime jo čia.

— Padarykite paslaugą! Bet misteris Brinas jau kabinete.

— Štai kaip? Juk dar nėra pusės antros!

— Misteris Brinas atvyko iš anksto. Ir misteris Baksteris jį priėmė anksčiau.

— Man reikia skubiai pasikalbėti, — reikalavo Aujis.

— Įsakyta nekliudyti. — Mergina buvo išsigandusi ir jau siekė mygtuko ant stalo.

Ketina šauktis pagalbos, suprato Aujis. Toks žmogus, kaip Baksteris, tikriausiai ir žingsnio nežengs be apsaugos. Susitikimas jau įvyko, nejau lįsi, nieko nepaisydamas. Gal būt, jų panaudotos priempnės viską pakeitė. Gal būt, Brinas įėjo į Baksterio kabinetą jau kitoks; rytiniai įvykiai negalėjo jam praeiti be pėdsakų.

— Nesijaudinkite, — tarė jis sekretorei, — mes čia jo palauksime.

Benas Baksteris buvo žemas, kresnas storulis jaučio sprandu ir visiškai nuplikusia galva. Apsiblaususios be jokios išraiškos jo akys žvelgė pro auksinę pensne. Jis buvo apsivilkęs įprastu darbiniu švarku, kurio atlapą puošė rubinas, apjuostas perlų vainikėliu — Volstrito lordų rūmų emblema.

Brinas gerą pusvalandį dėstė savo pasiūlymą; jis nu— sėjo popieriais visą Baksterio rašomąjį stalą; jis operavo skaičiais, rėmėsi pagrindinėmis kryptimis, kalbėjo apie perspektyvas. Ir dabar, apsipylęs prakaitu, laukė Baksterio sprendimo.

— H-m-m, — numykė Baksteris.

Brinas laukė. Smilkiniuose gaudė ir galva buvo tartum pripilta švino, skrandį suspaudė traukuliai. Štai ką reiškia būt atpratusiam muštis. Ir vis dėlto jis vylėsi kaip nors iškęsti.

— Jūsų sąlygos absurdiškos, — tarė Baksteris.

— Sere?..

— Aš pasakiau — absurdiškos! Jūs ką, neprigirdite, misteri Brinai.

— Anaiptol ne, — atsakė misteris Brinas.

— Tuo geriau! Jūsų sąlygos būtų priimtinos, jei mes kalbėtume kaip lygus su lygiu. Bet čia ne tas atvejis, misteri Brinai! Ir kai firma, panaši į jūsų, stato panašias sąlygas „Baksterio įmonėms”, tai skamba mažiausiai absurdiškai.

Brinas prisimerkė. Ne veltui Baksteris laikomas artimos kovos čempionu. Tai įžeidimas, įtikinėjo jis save.

įprastinis biznio manevras, norint laimėti; jis ir pats to griebiasi. Mat, kaip į tai reikia žiūrėti!

— Leiskite jums priminti, — atkirto Brinas, — apie minėtos miško teritorijos ypatingą padėtį. Pakankamai finansuodami, mes galėtume neribotai ją išplėsti, nekalbant jau apie…

— Svajonės, viltys, pasiūlymai, — atsiduso Baksteris. — Gal būt, idėja šio to ir verta, bet jūs nesugebėjote jos dorai išdėstyti.

Pokalbis grynai tarnybinis, ramino save Brinas. Iš visko matosi, kad jis neatsisako suteikti man finansinės paramos. Aš ir pats ketinau nusileisti. Viskas vyksta normaliai. Paprasčiausiai jis derasi, muša kainą. Jokių asmeniškumų…

Bet Brino kantrybės taurė buvo sklidina. Raudonveidis kryžiuotis, paslaptingas balsas kavinėje, blykstelėjusi laisvės viltis, muštynės su dviem praeiviais… Jam viso to jau buvo per akis…

— Aš laukiu iš jūsų, misteri Brinai, pro tingesnio pasiūlymo. Tokio, kuris atitiktų kuklią, aš pasakyčiau, priklausomą jūsų firmos padėtį.

Tiria padėtį, įtikinėjo save Brinas. Bet jo kantrybė trūko. Baksteris ne aukštesnis pagal kilmę! Kaip drįsta su juo taip elgtis!

— Sere! — pralemeno jis apmirusiomis lūpomis. — Tai įžeidimas.

— Ką? — atsiliepė Baksteris ir jo bejausmėse akyse Brinas pastebėjo pajuoką.— Kas jus įžeidė?

— Jūsų pareiškimas, sere, ir apskritai jūsų tonas. Siūlau jums atsiprašyti!

Brinas pašoko ir sustingęs laukė. Galvoje nežmoniškai ūžė, skrandį varstė traukuliai.

— Nesuprantu, kodėl aš turiu atsiprašyti, — prieštaravo Baksteris. — Neverta prasidėti su žmogum, kuris nesugeba skirti asmeninių reikalų nuo tarnybinių.

Jo tiesa, mąstė Brinas. Tai man reikia atsiprašyti. Bet jam nebuvo kitos išeities, ir negalvodamas jis kalbėjo toliau:

— Aš jus įspėjau, sere! Atsiprašykite!

— Taip mes nesusitarsime, — tarė Baksteris. — Juk, garbingai šnekant, aš tikėjausi sudaryti su jumis sandėrį. Norite, aš pasistengsiu kalbėti protingai — pasistenkite ir jūs protingai atsakinėti. Nereikalaukite manęs atsiprašyti, ir mes kalbėsime toliau.

— Negaliu! — atsakė Brinas, baisiausiai gailėdamasis, kad negali. — Atsiprašykite, sere!

Nedidelis, bet tvirtai sudėtas Baksteris atsistojo ir išėjo iš užstalės. Jo veidas patamsėjo iš pykčio.

— Lauk, įžūlus šunyti! Nešdinkis, kol sveikas esi, kol tavęs neišvedė, tu, pasiutęs asile! Lauk iš čia!

Brinas norėjo atsiprašyti, bet prisiminė: raudonveidis kryžiuotis, oficiantas ir tie du mušeikos… Jo smegenis apgaubė kažkokia tamsa. Jis ištiesė ranką ir smogė, užguldamas visu kūnu.

Jis pataikė į kaklą ir prispaudė Baksterį prie stalo. Šio akys apsiblausė, ir jis iš lėto susmuko.

— Atleiskite! — sušuko Brinas. — Man nepaprastai gaila! Atleiskite!

Jis atsiklaupė šalia Baksterio.

— Na kaip, atsigavote, sere? Man baisiai gaila! Atleiskite…

Kažkuria sąmonės dalele, nepraradusia sugebėjimo protauti, jis suvokė patekęs į neišsprendžiamą priešybę. Būtinybė veikti buvo tokia pat stipri, kaip ir būtinybė atsiprašyti. Štai jis ir išsprendė dilemą, pamėginęs padaryti viena ir kita, kaip būna praradus dvasinę pusiausvyrą: smogė, o paskui atsiprašė.

— Misteri Baksteri! — sušuko jis išsigandęs.

Baksterio veidas pamėlo, iš burnos kertelės sunkėsi kraujas. Ir tuomet Brinas pastebėjo, kad galva kažkaip keiktai pakrypusi nuo liemens.

— A-a-ch… — atsiduso Brinas.

Ištarnavęs trejus metus pašėlusiu riteriu, jis ne pirmą kartą matė nusuktą sprandą.

II

1959 metų balandžio 12 dienos rytą Nedas Brinas pabudo, nusiprausė ir apsirengė. Lygiai pirmą valandą trisdešimt minučių jis turėjo susitikti su Benu Baksteriu, „Baksterio” kompanijos vadovu. Nuo šio susitikimo priklausė visa Brino ateitis. O jeigu pavyktų užsitikrinti gigantiškų Baksterio įmonių paramą, ir dar pakenčiamomis sąlygomis…

Brinas buvo liemeningas, gražus trisdešimt šešerių metų brunetas. Jo dirbtinai maloniame žvilgsnyje jautėsi geraširdiškumas, o išraiškinga burna bylojo apie nesugriaunamą pamaldumą. Jis judėjo lengvai ir laisvai, kaip švarios sielos žmogus, neįpratęs susimąstyti dėl savo poelgių.

Brinas jau ketino išeiti. Jis pasispaudę po pažastim maldų lazdą ir įsikišo į kišenę Norstedo „Dorovingo gyvenimo vadovą”. Jis niekados neišeidavo iš namų be šio patikimo palydovo.

Galiausiai jis įsisegė į švarko atlapą mėnulio piautu— vo pavidalo sidabrinį ženkliuką — savo aukšto rango emblemą. Brinas buvo įšventintas į antro laipsnio vakarų budistų kongregacijos asketo aukštą rangą, ir tai net sukėlė jam aiškų išdidumą, žinoma, santūrų išdidumą, koks galimas asketams. Daugelis manė, kad jis dar per jaunas pasaulietiško dvasininko laipsniui, bet visi sutiko, kad Brinas ne pagal amžių uoliai žiūri į aukšto raigo teises ir pareigas.

Brinas užrakino butą ir nuėjo prie lifto. Čia jai stovėjo būrelis gyventojų, daugiausia — vakarų budistų, bet tarp jų buvo ir du lamaitai. Kai liftas atėjo, visi davė Brinui kelią.

— Puiki dienelė, mano broli! — pasveikino jj berniukas liftininkas, spausdamas lifto mygtuką.

Brinas palenkė galvą lygiai per colį, kukliai pasisveikindamas, kaip dera ganytojui su savo avim. Jam iš galvos neišėjo Benas Baksteris. Ir vis dėlto akies krašteliu pastebėjo lifte žavią išlepintą merginą juodais kaip varno sparnas plaukais, pikantišku tamsiu auksaspalviu veideliu. Indė, pagalvojo sau Brinas ir net nusistebėjo, kas gi atvedė svetimšalę į jų prozaišką daugiabutį namą. Jis pažinojo daugumą gyventojų iš matymo, bet galvojo, kad būtų nekuklu sveikintis su jais.

Kai liftas pasiekė vestibiulį, Brinui indė visai išėjo iš galvos. Tą dieną jis turėjo daug rūpesčių. Jis numatė, kad pokalbis su Baksteriu bus nelengvas ir norėjo viską iš anksto apsvarstyti. Išėjęs į gatvę pilką balandžio rytą, nutarė papusryčiauti „Auksinio lotoso” kavinėje.

Buvo be penkių pusė vienuoliktos.

— Pasilikti čia visam laikui ir alsuoti šituo oru! — sušuko Džana Čandragor.

Lanas Ilas truputį šyptelėjo.

— Gal mes juo alsuosime mūsų laikais. Koks jis jums pasirodė?

— Labai jau patenkintas savim ir, tur būt, didelis šventeiva.

Jie ėjo paskui Briną, atsilikę per pusę kvartalo. Aukšta, pakumpusi jo figūra skyrėsi net rytmetinėje Niujorko spūstyje.

— O juk lifte nenuleido nuo jūsų akių, — pastebėjo Ilas.

— Mačiau. Augalotas vyras, ar ne tiesa?

Nustebęs Lanas Ilas kilstelėjo antakius, bet nieko nepasakė. Jie, kaip ir anksčiau, ėjo paskui Briną, žiūrėdami, kaip minia skiriasi priešais jį, reikšdama pagarbą jo aukštam rangui. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Susimąstęs Brinas užlėkė ant oraus raudonskruosčio storulio, vilkinčio geltona vakarų budistų šventiko sutana.

— Atleiskite, jaunesnis mano broli, aš, rodos, sudrumsčiau jūsų apmąstymus? — tarė šventikas.

— Vien tik aš kaltas, tėve. Kadangi pasakyta: tegul jaunystė skaičiuoja savo žingsnius, — atsakė Brinas.

Šventikas palingavo galvą.

— Jaunystėje svajojame apie ateitį, ir senatvė turi užleisti jai kelią.

— Senatvė — mūsų vadovas ir kelrodis, — nusižeminęs, bet atkakliai prieštaravo Brinas. — Visi autoriai su tuo sutinka.

— Jei jūs gerbiate senatvę, — atrėžė šventikas, — pakluskite ir senatvės žodžiui, kad jaunystei reikia duoti kelią. Ir prašom neprieštarauti, mylimas mano broli!

Brinas, nutaisęs malonią šypseną, žemai nusilenkė. Šventikas taip pat nusilenkė ir abu nuėjo savo keliais. Brinas paspartino žingsnį: jis stipriau suspaudė rankdjė maldų lazdą. Tik šventikas tegali remtis senyvu šavo amžiumi kaip argumentu jaunystės labui. Ir, apskritai, vakarų budistų mokymas pilnas į akis krintančių prieštaravimų. Bet dabar Brinui jie nerūpėjo.

Jis įėjo į „Auksinio lotoso” kavinę ir atsisėdo už vieno iš tolimesnių staliukų. Čiupinėdamas pirštais sudėtingą savo maldų lazdos raštą, jis jautė, kad susierzinimas praeina. Beveik akimirksniu jam grįžo ta aiški proto ir jausmų vienovė, kuri taip reikalinga dorovingo gyvenimo pasekėjui.

Bet reikėjo pamąstyti ir apie Beną Baksterį. Žmogui ne pro šalį prisiminti ir laikinas savo pareigas, ne tik religines. Pažvelgęs į laikrodį, jis pamatė, kad jau be kelių minučių vienuolikta. Už dviejų su puse valandos jis bus Baksterio kontoroje ir…

— Ko jums reikia? — paklausė oficiantas.

— Vandens ir džiovintos žuvytės, jeigu galima, — atsakė Brinas.

— Ar nenorėtumėte kepintų bulvių?

— Šiandien višja, ir šis valgis netinka, — atsakė Brinas švelniu, tyliu balsu.

Oficiantas išblyško, nurijo seilę ir, sušnibždėjęs: „Taip. — sere, atleiskite, sere!”, skubiai dingo.

Be reikalo pastačiau jį į kvailą padėtį, ėmė priekaištauti sau Brinas. Gal atsiprašyti?

Bet ne, oficiantui bus tik dar labiau nesmagu. Ir Brinas ryžtingai, kaip buvo įpratęs, liovėsi galvojęs apie oficiantą ir ėmė galvoti apie Baksterį. Jeigu prie miško teritorijos, kurią ruošiasi pirkti, pridėtum Baksterio kapitalus įr Baksterio pažintis, sunku net įsivaizduoti…

Brinas pajuto instinktyvią baimę. Prie gretimo staliuko kažkas negera dėjosi. Atsisukęs jis išvydo neseniai matytą tamsiaveidę; ji raudojo į mažytę nosinaitę. Mažutis, raukšlėto veido seniokas veltui stengėsi ją nu— jaminti.

Verkianti mergina įsmeigė į Briną kupiną nusivylimo žvilgsnį. Ką galėjo daryti asketas, atsidūręs tokioje padėtyje, — tiktai pašokti ir nužingsniuoti prie jų staliuko.

— Atleiskite už įkyrumą, — pasakė jis, — aš netyčia pasidariau jūsų sielvarto liudininku. Gal būt, jūs neturite pažįstamų mieste? Ar negalėčiau jums padėti?

— Mums jau niekas nebepadės! — ėmė raudoti mergina.

Seniokas bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.

Padvejojęs Brinas atsisėdo prie jų staliuko.

— Papasakokite man savo sielvartą, — tarė jis. — Neišsprendžiamų problemų nėra. Yra sakoma: per visas džiungles eina takas, ir pėdsakai veda į neprieinamiausią kalną.

— Iš tikrųjų taip, — patvirtino seniokas. — Bet atsitinka, kad žmogaus kojos per silpnos nueiti iki kelio pabaigos.

— Tokiais atvejais, — prieštaravo Brinas, — žmogus padeda žmogui — ir viskas susitvarko. Papasakokite savo sielvartą, aš kaip galėdamas stengsiuos jums padėti.

Reikia pasakyti, kad asketas Brinas šiuo atžvilgiu pažeidė savo įgaliojimus. Panašias totalines paslaugas turi atlikti aukštesnės hierarcijos šventikai. Tačįiau Brinas buvo taip susirūpinęs mergaitės sielvartu ir grožiu, kad jam nebuvo laiko pagalvoti.

— Jauno žmogaus širdyje slypi jėga, tai lazda pavargusioms rankoms, — pacitavo seniokas. — Bet sakykite, vaikine, ar jūs pripažįstate religinę kantrybę?

— Visiškai! — sušuko Brinas. — Tai viena iš pagrindinių vakarų budizmo dogmų.

— Puiku! Taigi, žinote, sere, kad aš ir mano duktė Džana atvykome iš Indijos, iš Lhagramos, kur garbinamas daritriečių kosminės funkcijos įsikūnijimas. Mes atvykome į Ameriką, tikėdamiesi įkurti čia nedidelę šventyklą. Nelaimė, schizmatikai, garbinantieji Mari įsikūnijimą, mus aplenkė. Mano duktė turi grįžti namo. Bet fanatikai mari j iečiai kėsinasi į mūsų gyvybę, jie prisiekė iš pagrindų sugriauti daritriečių tikėjimą.

— Argi gali grėsti pavojus jūsų gyvybei čia, Niujorko viduryje? — sušuko Brinas.

— Čia daugiau, negu kur nors kitur! — atsakė Džana. — Minios žmonių — kaukė ir priedanga žudikui.

— Mano dienos ir taip suskaitytos, — kalbėjo toliau seniokas. — Man reikia likti čia ir baigti savo darbą. Kadangi taip parašyta. Bet aš norėčiau, kad bent mano duktė sėkmingai grįžtų namo.

— Be tavęs aš niekur nevažiuosiu! — vėl ėmė raudoti Džana.

— Tu taip padarysi, kas tau bus įsakyta, — tarė senis.

Džana nedrąsiai nuleido galvą, neištvėrusi jo juodų veriančių akių žvilgsnio.

— Sere, šiandien antroje dienos pusėje išplaukia garlaivis į Indiją. Dukteriai reikalingas palydovas, stiprus, patikimas žmogus, kurio vadovaujama ir ginama ji laimingai nuplauktų. Aš įmanęs atiduočiau visą savo turtą tam, kas įvykdys šią šventą pareigą.

Staiga Brinas ėmė abejoti.

— Aš tiesiog savo ausimis netikiu, — pradėjo jis. — O jūs ne…

Tarytum atsakydamas, senis išsitraukė iš kišenės mažą zomšinį maišelį ir iškratė ant stalo visa, kas buvo jame. Brinas nelaikė savęs brangakmenių žinovu, ir vis dėlto nemaža jų buvo praėję per jo rankas, būnant jam religiniu instruktoriumi Antrojo pasaulinio jechado metais. Jis galėjo prisiekti pažįstąs rubinų, safyrų, smaragdų ir deimantų spindesį.

— Visa tai yra jūsų, — tarė senis. — Nuneškite akmenis juvelyrui. Kai įsitikinsite jų tikrumu, patikėsite ir mano pasakojimu. Jei ir tai jūsų neįtikina…

Ir jis išsitraukė iš kitos kišenės storą piniginę ir padavė ją Brinui. Atidaręs Brinas pamatė, kad ji prikimšta stambių kupiūrų.

— Bet kuris bankas patvirtins jų tikrumą, — kalbėjo senis. — Ne, ne, prašom, aš reikalauju, pasiimkite juos. Patikėkite, tai tik maža dalis to, kuo aš džiaugsiuosi jums atsidėkojęs už didelę jūsų paslaugą.

Brinas buvo apstulbintas. Jis stengėsi įtikinti save, kad brangenybės greičiausiai meistriškai padirbtos, o pinigai, žinoma, netikri. Ir vis dėlto žinojo, kad tai netiesa. Jie tikri. Bet jei turtai, kuriais taip švaistomasi, nekelia abejonių, tai ar galima suabejoti senio pasakojimu?

Istorija žino atvejų, kai tikri įvykiai pranokdavo pasakų stebuklus. Nejau „Auksinių atsakymų knygoje” maža pavyzdžių?

Brinas pažvelgė į verkiančią rusvaveidę, ir jį apėmė didelis noras uždegti džiaugsmą tose puikiose akyse, priversti tragišką burną šypsotis. Bet ir gražuolės žvilgsnyje jis išskaitė kažką daugiau už paprastą susidomėjimą globėju ir gynėju.

— Sere! — sušuko senis. — Ar tiesa, kad jūs sutinkate, kad jūs pasirengęs…

— Galite manim pasikliauti! — atsakė Brinas.

Senis puolė spausti jam rankos. O Džana tik žvilgtelėjo į savo išvaduotoją, bet už tą žvilgsnį ją buvo galima karštai apkabinti.

— Išvažiuokite tuojau pat, neatidėliodami, — jaudinosi senis. — Neleiskime laiko veltui. Gal būt, šią valandėlę mūsų tyko priešas.

— Bet aš nepasirengęs kelionei…

— Nesvarbu! Aš parūpinsiu jums visko, ko reikia…

— … be to, draugai, tarnybiniai susitikimai… palaukite! Leiskite atsikvošėti!

Brinas atsiduso. Nuotykiai, panašūs į Haruno-al-Raši— do, viliojantys, kalbos nėra, bet negalima į juos leistis galvotrūkčiais.

— Aš šiandien turiu svarbų pokalbį, — prabilo Brinas. — Negaliu į jį neateiti. Paskui aš būsiu jūsų paslaugoms.

— Kaip, rizikuoti Džanos gyvybe? — sušuko senis.

— Užtikrinu, jums nieko neatsitiks. Norite — eime kartu su manim. O dar geriau — mano pusbrolis tarnauja policijoje. Aš su juo susitarsiu, ir jums bus paskirta apsauga.

Mergina nusuko nuo jo savo puikų liūdną veidą.

— Sere, — tarė senis. — Garlaivis išplaukia pirmą valandą ir nė minutės vėliau!

— Garlaiviai išplaukia vos ne kasdien, — paaiškino jam Brinas. — Mes sėsime į kitą. Aš turiu ypatingai svarbų pasimatymą. Lemiamą, galima sakyti. Aš jo siekiu jau daug metų. Ir jis liečia ne tik mane. Jau vien dėl jų aš negaliu jo nepaisyti.

— Reikalai svarbiau už gyvybę! — su karčia ironija sušuko senis.

— Nieko jums neatsitiks, — įtikinėjo Brinas. — Kadangi pasakyta: „Žvėris ir džiunglėse baidosi žingsnių..

— Aš ir pats žinau, kas ir kur pasakyta. Ant mano kaktos ir ant mano dukters kaktos mirtis jau nubrėžė savo magiškus rašmenis, ir mes žūsime, jei jūs mums nepadėsite. Jūs rasite Džaną „Tezėjuj” kajutėje liuks „2 A”. Jūsų kajutė „3 A”, gretima. Garlaivis išplaukia lygiai pirmą valandą. Jei jums brangi jos gyvybė, ateikite!

Senis su dukteria pakilo ir, apmokėję sąskaitą, išėjo, neklausydami Brino įtikinėjimų. Tarpdury Džana dar kartą atsigręžė į jį.

— Jūsų džiovinta žuvis, sere! — prišoko prie jo oficiantas. Jis visą laiką sukiojosi netoliese, nesiryždamas trukdyti lankytojų.

— Velniop žuvį! —visa gerkle suriko Brinas. Bet staiga susigriebė.— Tūkstantį kartų atsiprašau! Aš visiškai ne apie jus galvojau, — užtikrino jis apstulbusį oficiantą.

Jis užsimokėjo, nepašykštėdamas arbatpinigių, ir skubiai išėjo. Jis turėjo dar daug apie ką pagalvoti.

— Ši scena mane dešimčia metų pasendino, ji man atėmė paskutines jėgas, — skundėsi Lanas Ilas.

— Prisipažinkite: ji suteikė jums milžinišką malonumą, — prieštaravo Džana Čandragor.

— Ką gi, jūsų teisybė, — energingai linktelėjęs, sutiko Lanas Ilas. Jis mažais gurkšneliais gėrė vyną, kurį stiuardas atnešė jiems į kajutę.— Svarbiausia, ar atsisakys Brinas susitikimo su Baksteriu, ar pasirodys čia?

— Aš tartum jam patikau, — pastebėjo Džana.

— Tas tik rodo gerą jo skonį.

Džana padėkojo juokingai nusilenkdama…

— Bet kokią istoriją jūs sugalvojote!.. Ar reikėjo taip įbauginti?

— Tai tikrai buvo būtina. Brinas tvirtas ir siekiantis tikslo žmogus. Bet jis turi ir šiokią tokią romantišką gyslelę. Ir gal tik stebuklinė pasaka — tinkamiausia jo nerealioms svajonėms — jį privers neatlikti pareigos.

— O jei nepadės ir stebuklinė pasaka? — tarė susimąsčiusi Džana.

— Pamatysime. Man bent atrodo, kad jis ateis.

— O aš tuo netikiu.

— Jūs per mažai vertinate savo grožį ir aktorės gabumus, mano brangioji! Beje, pagyvensim, pamatysim.

— Viena, kas mums lieka, — pasakė Džana, — patogiau įsitaisyti savo krėsluose.

Laikrodis ant rašomojo stalo rodė be aštuoniolikos minučių pirmą.

Brinas sumanė pavaikštinėti krantine, norėdamas atgauti dvasios ramybę. Matydamas milžiniškus laivus, didingai ir tvirtai besiilsinčius ant savo stapelių, jis visada nusiramindavo. Brinas lėtai žingsniavo, stengėsi suprasti, kas jam darosi.

Ta žavi, nusiminusi mergina…

Taip, bet kaipgi toji jo pareiga, ištikimų jo tarnautojų triūsas — juk kaip tik šiandien jis turėjo viską užbaigti ir padėti ant Baksterio rašomojo stalo. Jis sustojo ir ėmė žiūrėti į milžinišką laivą. Štai jis, „Tezėjas 11. Brino vaizduotėje iškilo Indija, jos žydras dangus, kaitri saulė, vynas ir palaimingas, be jokių rūpesčių poilsis. Ne, visa tai ne jam. Alinantis darbas, nuolatinis visų dvasinių jėgų įtempimas — tokią dalią jis pats pasirinko. Tegul dėl to netektų net gražiausios pasaulyje merginos— jis ir toliau vilks savo naštą, stingdamas po pilku, švininiu Niujorko dangumi!

Bet kodėl gi ne, klausė save Brinas, čiupinėdamas kišenėje zomšinį maišelį. Jis žmogus pasiturintis. Reikalai susitvarkys patys savaime. Kas jam kliudo sėsti į garlaivį ir, nusikračius visais rūpesčiais, praleisti metus pietų saulėje?

Džiaugsmo banga užplūdo jį, pamanius, kad niekas jamnekliudo. Jis pats sau šeimininkas, jam užteks drąsos ir valios. Jei jis pajėgė sukurti tokią įmonę, tai pajėgs nuo jos ir atsisakyti, nusimesti nuo pečių viską ir paklausyti;širdies balso.

Velniop Baksterį, kalbėjo jis sau. Merginos saugumas svarbiau už viską! Tučtuojau, šią akimirką, jis sės į garlaivį, o iš kelionės pasiųs kompanionams telegramą, kurioje viską…

Taigi, viskas nuspręsta. Jis staigiai apsigręžė, nusileido laipteliais žemyn ir nedvejodamas užkopė į laivą.

Kapitono padėjėjas sutiko jį malonia šypsena.

— Jūsų pavardė, sere?

— Nedas Brinas.

— Brinas, Brinas… — Padėjėjas pasižiūrėjo į sąrašus. — Kažkodėl aš ne… O taip! Štai kur jūs. Taip, taip, misteri Brinai! Jūsų kajutė A denyje, numeris 3. Linkiu jums laimingos kelionės.

— Ačiū, — tarė Brinas, pažvelgęs į laikrodį. Buvo be penkiolikos minučių pirma.

— Beje, — paklausė jis padėjėją, — kurią valandą jūs išplaukiate?

— Lygiai pusę penkių, sere!

— Pusę penkių? Jūs esate tikras?

— Visiškai tikras, misteri Brinai.

— Man sakė, pirmą valandą pagal tvarkaraštį.

— Taip pagal tvarkaraštį, sere! Bet kartais mes vėluojame kelias valandas. O paskui lengvai atsigriebiame kelyje.

Pusę penkių! Jis dar turi laiko. Jis gali grįžti, aplankyti Beną Baksterį ir laiku spėti į garlaivį! Abi problemos išspręstos!

Laimindamas nors ir ne saldų, bet palankų likimą, Brinas apsigręžė ir puolė laiptais žemyn. Cia pat jam pavyko sučiupti taksi.

Baksteris buvo žemas, kresnas storulis jaučio sprandu ir visiškai nuplikusia galva. Apsiblaususios be jokios išraiškos akys žvelgė pro auksinę pensne. Jis buvo apsivilkęs paprastu darbiniu švarku, kurio atlape žėrėjo rubinas, apjuostas perlų vainikėliu — romių Volstrito tarnų emblema.

Brinas gerą pusvalandį dėstė savo pasiūlymus, remdamasis vyraujančiomis tendencijomis, kalbėjo apie perspektyvas. Ir dabar, apsipylęs prakaitu, laukė Beno Baksterio atsakomojo žodžio.

— Hm-m-m, — numykė Baksteris.

Brinas laukė. Smilkiniuose ūžė, tuščią skrandį maudė. Nedavė ramybės mintis, kad dar reikia spėti į „Tezėjų”. Jis norėjo viską greičiau sutvarkyti ir važiuoti į uostą.

— Mūsų abiejų firmų suvienijimo sąlygos visiškai mane patenkina, — pasakė Baksteris.

— Sere! — atsiduso Brinas.

— Kartoju: jos mane patenkina. Štai kas — neprigirdi— te, broli mano?

— Šiaip ar taip, tik ne tokių naujienų, — užtikrino jį Brinas šypsodamasis.

— Man teikia vilties toks mūsų firmų susivienijimas, — kalbėjo Baksteris šypsodamasis. — Aš — tiesus žmogus, Brinai, ir sakau jums, man tiesiog patinka, kad jūs atlikote tyrimus ir paruošėte tokią medžiagą, ir patinka jūsų elgesys šiuo susitikimo metu. Maža to, jūs ir šiaip man patinkate! Mane džiugina šis mūsų susitikimas, ir aš tikiu, kad susivienijimas atneš mums naudą.

— Aš taip pat tuo tikiu, sere.

Jie paspaudė vienas kitam rankas ir pakilo iš užstalės.

— Aš pavesiu savo advokatams sudaryti susitarimą, remiantis šiandieniniu mūsų pokalbiu. Jūs gausite jį savaitės gale.

— Puiku! — Brinas svyravo: sakyti ar nesakyti Bakste— riui apie kelionę į Indiją. Ir nusprendė nesakyti. Dokumentus jo nurodymu persiųs į „Tezėjų”, o dėl galutinių smulkmenų bus galima susitarti telefonu. Šiaip ar taip, Indijoje jis neužtruks, laimingai pristatys merginą į namus ir tuojau pat išskris atgal.

Vienas kitam linkčiodami, būsimi kompanionai atsisveikino.

— Jūsų reta lazda, — tarė Baksteris.

— O, kas? Taip, taip! Aš praėjusią savaitę gavau ją iš Honkongo. Tokių meistriškų drožinių kaip Honkonge jūs niekur nerasite.

— Taip, aš žinau. Ar galima pažiūrėti ją iš arčiau?

— Žinoma. Bet būkite atsargus, ji lengvai atsidaro.

Baksteris paėmė į rankas meistriškai išdrožinėtą lazdą ir paspaudė rankeną. Kitame jos gale iššoko geležtė ir truputėlį įdrėskė jam koją.

— Tai jau iš tikro lengvai, — tarė Baksteris. — Lengviau nesu matęs.

— Atrodo, jūs įsipiovėte!

— Nieko! Menkas įdrėskimas. O geležtė — Damasko plieno!

Jie dar kelias minutes kalbėjosi apie trejopą kardo reikšmę vakarų budistų moksle ir apie naujausias sroves Honkongo vakarų budistų dvasiniame centre. Baksteris sudėjo lazdą ir grąžino ją Brinui.

— Taip, lazda puiki. Dar kartą linkiu jums geros kloties, broli, ir…

Baksterio kalba nutrūko vidury žodžio. Jo burna taip ir liko išžiota, akys buvo įsmeigtos į kažkokį tašką viršum Brino galvos. Brinas atsisuko, bet nepamatė nieko daugiau, tik sieną. Kai jis vėl pasisuko į Baksterį, tas jau buvo visas pamėlynavęs, burnos krašteliuose iššokusios putos.

— Sere! — šūktelėjo Brinas.

Baksteris norėjo kažką pasakyti, bet negalėjo. Žengęs du netvirtus žingsnius, jis griuvo žemėn.

Brinas puolė į priimamąjį.

— Gydytoją! Greičiau gydytoją! — šūktelėjo jis išgąsdintai merginai. O paskui grįžo pas Baksterį.

Tai, ką jis pamatė, buvo pirmas Amerikoje ligos atvejis, vėliau pavadintas Honkongo maru. Įnešta tūkstančiais maldų lazdelių, liga kaip ugnis apėmė miestą, palikdama milijonus lavonų. Po savaitės Honkongo maro požymiai miestiečiams pasidarė labiau žinomi, negu tymų požymiai.

Brinas prieš save matė pirmą auką.

Su siaubu jis žiūrėjo į aitrų ryškiai žalią atspalvį, už— liejusį Baksterio veidą ir rankas.

III

1959 metų balandžio 12 dieną Nedas Brinas pabudo, nusiprausė ir apsirengė. Pusę antros jis turėjo susitikti su „Baksterio” kompanijos vadovu Benu Baksteriu. Nuošio susitikimo priklausė visa Brino ateitis. O jeigu pavyktų užsitikrinti gigantiškų Baksterio įmonių paramą, ir dar pakenčiamomis sąlygomis…

Brinas buvo liemeningas, gražus trisdešimt šešerių metų brunetas. Jo dirbtinai maloniame žvilgsnyje jautėsi atidumas žmonėms, minkštai apibrėžta burna bylojo apie nuolaidų charakterį, paklūstantį proto argumentams. Iš judesių matėsi pasitikėjimas žmogaus, žinančio savo vietą gyvenime.

Brinas jau ruošėsi išeiti. Jis pasispaudę po pažastim skėtį ir įsikišo į kišenę „Žmogžudystės metro” egzempliorių minkštais viršeliais. Jis niekados neišeidavo iš namų be įdomaus detektyvo.

Galiausiai jis įsisegė į švarko atlapą Okeanijos turistų klubo ženkliuką iš onikso. Daugelis manė, kad Brinas dar per jaunas nešioti tokį aukštą pasižymėjimo ženklą. Bet visi sutiko, kad jis ne pagal amžių uoliai žiūri į savo teises ir pareigas.

Jis užrakino butą ir nuėjo prie lifto. Cia jau stovėjo būrelis namo gyventojų, daugiausia krautuvininkų, bet tarp jų Brinas pamatė ir du verteivas.

— Puiki dienelė, misteri Brinai, — pasveikino jį berniukas liftininkas, spausdamas lifto mygtuką.

— Tikėkimės! — tarė Brinas, paskendęs apmąstymuose apie Baksterį. Ir vis dėlto žvilgtelėjęs pastebėjo lifte šviesiaplaukį milžiną — tikrą vikingą, kuris kalbėjosi su plikagalviu— neužauga. Brinas nustebo, kas atvedė šitą porą į jų daugiabutį namą. Jis pažinojo daugumą gyventojų iš matymo, bet dar nebuvo su niekuo pažįstamas, kadangi apsigyveno cia visai neseniai.

Kai liftas pasiekė vestibiulį, Brinas vikingą jau buvo pamiršęs. Tą dieną jis turėjo daug rūpesčių.

Jis numatė, kad pokalbis su Baksteriu bus nelengvas, ir norėjo viską iš anksto apsvarstyti. Išėjęs į gatvę pilką, apniūkusį balandžio rytą, nutarė papusryčiauti Čail— do kavinėje.

Laikrodis rodė be penkių minučių pusę vienuoliktos.

— Nar ką gi pasakysite? — paklausė gydytojas Svegas.

— Aš manau, kad jis — žmogus, kaip ir visi. Atrodo, kad su juo galima susitarti. O, beje, ten pamatysime.

Jie ėjo paskui Briną, atsilikę per pusę kvartalo. Aukšta, stuomeninga jo figūra išsiskyrė net rytmetinėje Niujorko spūstyje.

— Aš labiausiai nemėgstu prievartos, — tarė gydytojas Svegas. — Bet šiuo atveju man atrodo: kaukštelėkim jam per galvą — ir baigtas kriukis!

— Šitą būdą naudojo Aujis ir Bitis. Mis Čandragor ir Lanas Ilas mėgino papirkti. O mums su jumis pavesta imtis įtikinėjimo.

— O jeigu jis nesiduos įtikinamas?

Džeimsas patraukė pečiais.

— Man tai nepatinka, — pasakė gydytojas Svegas.

Sekdami paskui Briną per pusę kvartalo, jie pamatė, kaip jis susidūrė su kažkokiu raudonskruosčiu kresnu biznesmenu.

— Atleiskite, — pasakė Brinas.

— Atleiskite, — tarė kresnasis biznesmenas.

Nerūpestingai linktelėję vienas kitam, jie nuėjo toliau.

Brinas įėjo į Čaildo kavinę ir atsisėdo už vieno nuošalaus staliuko.

— Ko malonėsite, sere? — paklausė oficiantas.

— Kiaušinių pašot, tostų, kavos.

— Ar nenorėtumėte kepintų bulvių?

— Ne, ačiū!

Oficiantas nuskubėjo toliau. Brinas ėmė galvoti apie Beną Baksterį. Gavus finansinę Beno Baksterio paramą, sunku net įsivaizduoti…

— Atleiskite, sere, — pasigirdo balsas. — Gal galima su jumis pasikalbėti?

— Apie ką gi?

Brinas pakėlė akis ir pamatė baltaplaukį milžiną su bičiuliu neužauga, kuriuos buvo pastebėjęs lifte.

— Apie vieną ypatingai svarbų reikalą, — atsakė neužauga.

Brinas pažvelgė į laikrodį. Be kelių minučių vienuolika. Iki susitikimo su Baksteriu buvo likę dar dvi su puse valandos.

Nepažįstamieji pažvelgė vienas į kitą ir sumišę nusišypsojo. Galų gale neužauga prabilo.

— Misteri Brinai, — pradėjo jis. — Mane vadina Edvinu Džeimsu. O čia mano kolega gydytojas Svegas. Mes norime papasakoti jums iš pirmo žvilgsnio labai keistą istoriją, bet aš tikiuosi, kad jūs kantriai išklausysite. Pabaigoje mes pateiksime keletą įrodymų, kurie, gal būt, įtikins, o gal ir neįtikins, kad mes pasakojome teisybę.

Brinas paniuro: kas gi čia per keistuoliai! Pamišo jie ar ką? Bet nepažįstamieji buvo gerai apsirengę ir elgėsi be priekaištų.

— Tiek to, klokite, — tarė jis.

Praėjus valandai dvidešimt minučių, Brinas šūktelėjo:

— Na ir stebuklus gi man papasakojote!

— Žinau! — sumišęs patraukė pečiais gydytojas Svegas. — Bet mūsų įrodymai…

— … įspūdinga. Parodykite man dar kartą tą pirmą daiktelį!

Svegas patenkino jo norą. Brinas pagarbiai įsmeigė akis į nedidelį blizgantį daiktą.

— Vaikinai, jei tas trupinėlis tikrai gamina šaltį ir šilumą tokiais kiekiais, aš manau, elektros korporacijos už jį duos ne vieną bilijoną.

— Tai mūsų technikos gaminys, — tarė Vyriausias programuotojas, — kaip, beje, ir kiti įtaisai, kuriuos jūs matėte. Nekalbant apie motrifajerį, šiaip čia nėra nieko visiškai naujo, tai šiandieninės techninės minties ir praktikos raidos bei tobulėjimo rezultatai.

— O jūsų talazatorius! Paprastas, patogus ir pigus gėlo vandens gavimo būdas iš jūros! — Jis įsmeigė akis į abu pašnekovus. — Nors, žinoma, gali būti, kad visi tie išradimai — apsukrus padirbinys.

Gydytojo Svego akiniai pakilo.

— Beje, aš ir pats šiek tiek išmanau apie techniką. Ir jeigu jie net padirbti, tai jų efektas toks pat, kaip ir tikrų išradimų. Oi, mulkinate jūs mane! Ateities žmonės! To dar betrūko!

— Tai, vadinas, jus tikite tuo, ką mes papasakojome apie jus, Beną Baksterį ir laiko selekciją?

— Kaip čia pasakius… — Brinas giliai susimąstė. — Tikiu sąlyginai.

— Ir jūs atšauksite susitikimą su Baksteriu?

— Nežinau.

— Sere!

— Aš sakau jums, kad nežinau. Turite tiek įžūlumo! — Brinas vis labiau pyko. — Aš dirbau kaip katorgininkas, norėdamas to pasiekti. Susitikimas su Baksteriu — didžiausias mano gyvenimo šansas. Kito tokio šanso neturėjau ir neturėsiu. O jūs siūlote man jį paaukoti vardan kažkokios neaiškios pranašystės.

— Pranašystė toli gražu nėra neaiški, — pataisė jį Džeimsas. — Ji aiški ir nedviprasmiška.

— Be to, kalba eina ne vien apie mane. Aš turiu biznį, tarnautojus, kompanionus, akcininkus. Ir dėl jų aš privalau susitikti su Baksteriu.

— Misteri Brinai, — tarė Svegas, — prisiminkite, kas šiuo atveju statoma ant kortos!

— Taip, tikrai, — niūriai atsiliepė Brinas. — Bet jūs kalbėjote, kad esama dar ir kitų brigadų. O jeigu mane sustabdė kuriame kitame galimame pasaulyje.

— Nesustabdė, ne!

— Iš kur jūs žinote?

— Aš nenorėjau sakyti toms brigadoms, — tarė Vyriausias programuotojas, — bet jiems taip pat nėra ko tikėtis sėkmės, kaip ir man, — iš to nieko neišeis!

— Velniai griebtų! — nusikeikė Brinas. — Jūs, vaikinai, nei iš šio, nei iš to užgriūvate praeities žmogų ir sau ramiausiai reikalaujate, kad jis perverstų visą savo gyvenimą. Kokią pagaliau jūs turite teisę?

— O jeigu susitikimas būtų atidėtas rytdienai? — pasiūlė gydytojas Svegas, — Tai tikriausiai…

— Susitikimai su Benu Baksteriu neatidėliojami. Arba jūs ateinate nustatytu laiku, arba laukiate, — gal net visą gyvenimą, — kad jums paskirtų kitą. — Brinas pakilo. — Štai ką aš jums pasakysiu. Aš ir pats nežinau, kaip pasielgsiu. Aš išklausiau jūsų — ir daugiau ar mažiau jumis tikiu, bet nieko tikro negaliu pasakyti! Aš pats turiu apsispręsti.

Gydytojas Svegas ir Džeimsas taip pat pakilo.

— Jūsų valia! — tarė Vyriausias programuotojas Džeimsas. — Iki pasimatymo, misteri Brinai! Tikiuosi, jūs pasielgsite teisingai. — Jie atsisveikino. Brinas nuskubėjo prie durų.

Gydytojas Svegas ir Džeimsas palydėjo jį žvilgsniu.

— Na kaip? — paklausė Svegas. — Atrodo, linksta mūsų pusėn? O gal jūs kitaip manote?

— Aš ne spėliojimų šalininkas. Galimybė ką nors pakeisti vienos laiko linijos ribose maža teikia vilčių. Aš iš tikrųjų neįsivaizduoju, kaip jis pasielgs.

Gydytojas Svegas palingavo galvą, o paskui giliai įtraukė į plaučius oro.

— Lengva alsuoti, a?

— Taip, oras puikus, — tarė Vyriausias programuotojas Džeimsas.

Brinas sumanė pavaikštinėti krantine, norėdamas atgauti dvasios ramybę. Matydamas milžiniškus okeaninius laivus, didingai ir tvirtai besiilsinčius ant savo stapelių, jis visada nusiramindavo. Jis lėtai žingsniavo, stengėsi suprasti, kas jam darosi.

Tas kvailas pasakojimas…

…kuriuo jis tikėjo.

Na, o kaipgi toji jo pareiga ir visi tie praėję metai, per kuriuos jis kovojo dėl teisės pirkti didžiulį miško plotą? O slypinčios sandėryje galimybės, kurias jis norėjo šiandien už Baksterio stalo sutvirtinti ir apvainikuoti?

Jis sustojo ir ėmė žiūrėti į milžinišką laivą, pavadintą „Tezėjum”.

Ir Brino vaizduotėje iškilo Karibų jūra, žydras tų kraštų dangus, kaitri saulė, vynas, palaimingas, be jokių rūpesčių poilsis. Ne, visa tai ne jam! Alinantis darbas, nuolatinis visų dvasinių jėgų įtempimas — tokią dalią jis pats pasirinko. Ir kad ir kažin kiek visa tai jam atsieitų, jis dirbs ir toliau, stingdamas po pilku, švininiu Niujorko dangumi.

Bet kodėl gi ne, klausė jis save. Jis žmogus pasiturintis. Jo reikalai susitvarkys patys savaime. Kas jam kliudo sėsti į garlaivį ir, nusikračius visais rūpesčiais, praleisti metus pietų saulėje?

Džiaugsmo banga užplūdo jį, pamanius, kad niekas jam nebekliudo. Jis pats sau. šeimininkas, jam užteks drąsos ir valios. Jei jis pajėgė sukurti tokią įmonę, tai pajėgs nuo jos ir atsisakyti, nusimesti nuo pečių viską ir paklausyti širdies balso.

O kartu išgelbės ir tą prakeiktą kvailą ateitį.

„Velniop Baksterį!” — kalbėjo jis sau. Bet visa tai atrodė nerimta. Ateitis buvo per daug neaiški, per daugtolima. Visa ši istorija, galimas dalykas, gudrūs spąstai, sugalvoti jo konkurentų. Būsimos kartos tegul pačios pasirūpina savimi!

Nedas Brinas staigiai apsigręžė ir nuėjo. Reikėjo skubėti, kad nepavėluotų pas Baksterį.

Keldamasis liftu dangoraižyje pas Baksterį, Brinas stengėsi apie nieką negalvoti. Paprasčiausia — veikti nesąmoningai. Šešioliktame aukšte jis išlipo ir užėjo pas sekretorę.

— Aš esu Brinas. Mes su misteriu Baksteriu šiandien sutarėme susitikti.

— Taip, misteri Brinai. Misteris Baksteris jūsų laukia.. Užeikite tiesiai pas jį.

Bet Brinas nė nekrustelėjo iš vietos, jį užliejo abejonių banga. Jis galvojo apie likimą būsimųjų kartų, kurias gali pražudyti savo poelgiu, galvojo apie gydytoją Svegą ir apie Vyriausią programuotoją Edviną Džeimsą, apie tuos rimtus, gerus žmones. Jeigu būtinai nereikėtų, jie nereikalautų tokios aukos.

Ir dar vieną aplinkybę jis prisiminė…

Ateities kartų tarpe bus ir jo palikuonių.

— Užeikite gi, sere! — priminė jam mergina.

Bet staiga Brinui nusmelkė smegenis kažkokia mintis.

— Aš apsigalvojau, — tarė jis keistu, lyg nesavu balsu. — Aš atsisakau susitikti. Pasakykite misteriui Bakste— riui, kad… aš labai gailiuosi dėl visko.

Jis apsigręžė ir, nenorėdamas vėl apsigalvoti, rūkte nurūko iš šešiolikto aukšto laiptais žemyn.

Pasaulinės planavimo tarybos konferencijų salėje penki federatyvinių Žemės apygardų atstovai sėdėjo aplink ilgą stalą, laukdami Edvino Džeimso. Jis įėjo — keisto, negražaus veido ligūstas žmogus.

— Jūsų pranešimai! — tarė jis.

Aujis, gerokai nukentėjęs po nesenų nuotykių, papa-

šakojo apie jų bandymą imtis prievartos ir apie tai, kas iš to išėjo.

— Jei mums būtumėte daugiau leidę, gal būt, rezultatai būtų buvę geresni, — atsiliepė Bitis, nukentėjęs daugiau už Aujį.

Lanas Ilas pranešė apie šiokį tokį pasisekimą ir apie visišką jų su mis Čandragor pastangų nesėkmę. Brinas jau buvo pasiruošęs ją lydėti į Indiją — net atsisakęs susitikimo su Baksteriu. Gaila, jis dar galėjo padaryti ir viena, ir kita.

Baigdamas Lanas Ilas filosofiškai pasiskundė dėl apmaudą keliančių garlaivių kompanijų tvarkaraščių, kuriais negalima pasitikėti.

Vyriausias programuotojas Džeimsas pakilo iš vietos.

— Mes norėjome ateities, kurioje Benas Baksteris liktų gyvas ir sėkmingai baigtų savo užduotį, supirkdamas Žemės miškų lobynus. Sia prasme perspektyviausia mums atrodė Pagrindinė istorinė linija, kurią mes su gydytoju Svegu ir pasirinkome.

— Ir jūs iki šio laiko mums nieko nepapasakojote, — prikišo jam iš vietos mis Čandragor. — Kuo gi jums viskas baigėsi?

— Įtikinimas ir kreipimasis į protą mums atrodė geriausi poveikio būdai. Gerai pagalvojęs, Brinas atsisakė nuo susitikimo su Baksteriu. Tačiau…

Baksteris buvo žemas, kresnas storulis jaučio sprandu ir visiškai nuplikusia galva. Apsiblaususios be jokios išraiškos akys žvelgė pro auksinę pensne. Jis buvo apsivilkęs įprastu darbiniu švarku, kurio atlape žėrėjo rubinas, apjuostas perlų vainikėliu — Volstrito klubo emblema.

Jis jau pusvalandį sėdėjo nejudėdamas, mąstydamas apie skaičius, vyraujančias tendencijas, ir numatomas perspektyvas.

Sučįirškė vidinio telefono skambutis.

— Ką pasakysite, mis Kesidi?

— Buvo atėjęs misteris Brinas. Jis ką tik išėjo.

— Kas atsitiko?

— Aš ir pati nesuprantu, misteri Baksteri. Jis buvo atėjęs pasakyti, kad atsisako susitikti.

— Ir kaip jis tai pasakė? Pakartokite, kaip jis kalbėjo.

— Pasakė, kad jūs jo laukiate, ir aš pasiūliau jam užeiti į kabinetą. Jis pažvelgė į mane labai keistai ir net paniuro. Aš dar pagalvojau: kažkodėl jis blogai nusiteikęs. Ir vėl pasiūliau jam užeiti pas jus. Ir tuomet jis tarė…

— Žodis žodin, mis Kesidi!

— Taip, sere! Jis tarė: aš apsigalvojau. Atsisakau susitikti. Pasakykite misteriui Baksteriui, kad aš labai gailiuosi dėl visko.

— Ir tai viskas, ką jis pasakė?

— Iki paskutinio žodžio.

— O ką jis darė vėliau?

— Apsisuko ir nubėgo laiptais žemyn.

— Nubėgo?

— Taip, misteri Baksteri. Jis nelaukė lifto.

— Suprantu.

— Jums dar ko nors reikia, misteri Baksteri?

— Ne, daugiau nieko, mis Kesidi. Dėkoju.

Baksteris išjungė vidaus telefoną ir sudribo į fotelį.

Vadinasi, Brinas jau žino!

Tai vienintelis galimas paaiškinimas. Kažkokiu būdu gandai pasklido. Jis galvojo, kad blogiausiu atveju iki rytdienos niekas nesužinos. Bet kažko jis nenumatė. Baksteris karčiai nusišypsojo. Jis nekaltino Brino, nors tas galėjo užeiti išsiaiškinti. O vis dėlto, ne. Tur būt, taip geriau.

Bet kaip jis sužinojo? Kas jam pranešė, kad pramoninė Baksterio imperija — milžinas ant molinių kojų, kad ji griūva, trupa iš pamatų?

Jei šitą žinią būtų buvę galima nuslėpti nors dieną, nors keletą valandų! Jis būtų susitaręs su Brinu. Nauja įmonė būtų atgaivinusi Baksterio biznį. Iki to laiko, kol viskas paaiškės, jis būtų sukūręs naują bazę savo operacijoms.

Brinas sužinojo, ir tai jį atbaidė. Matyt, žino visi.

O dabar jau nieko nebesulaikysi. Jeigu ne šiandien, tai rytoj užpuls jį tie šakalai. O kaipgi draugai, žmona, kompanionai ir maži žmonės, patikėję jam savo likimą…

Ką gi, jau daug metų, kai šiam atvejui sugalvota išeitis.

Nesvyruodamas Baksteris atidarė stalčių ir susirado nedidelį buteliuką. Išsiėmė iš jo dvi baltas tabletes.

Visą amžių jis gyveno pagal savo įstatymus. Atėjo laikas ir mirti pagal juos.

Benas Baksteris įsidėjo tabletes į burną. Po dviejų minučių jis sukniubo ant stalo.

Jo mirtis pagreitino nelemtai pagarsėjusį 1959 metų biržos krachą.