Trys Beno Baksterio Mirtys

ŠIS TAS VELTUI

Jam tarytum pasigirdo kažkieno balsas. Of gal būt, tiesiog pasivaideno? Stengdamasis prisiminti, kaip visa tai atsitiko, Džo Kolinzas tik žinojo, jog gulėjo lovoje, per daug pavargęs, kad galėtų nukelti nuo antklodės kojas su kiaurai permirkusiais batais, ir buvo įsispoksojęs į nusidriekusį per murzinas geltonas lubas įtrūkimų voratinklį, stebėdamas, kaip per įtrūkimus lėtai, melancholiškai, lašas po lašo sunkiasi vanduo.

Štai tada, matyt, tas ir įvyko. Kolinzui pasirodė, tarsi prie jo lovos blykčioja kažkoks metalinis daiktas. Jis kilstelėjo ir atsisėdo. Ant grindų stovėjo kažkokia mašina. Ten, kur anksčiau jokios mašinos nebuvo.

Ir kai Kolinzas iš nustebimo įsmeigė į ją akis, kažkur toli toli nepažįstamas balsas tarė:,Na, štai! Tai jau viskas!”

O gal jam tik pasigirdo. Tačiau mašina, be abejo, stovėjo priešais jį ant grindų.

Kolinzas atsiklaupė, norėdamas ją apžiūrėti. Mašina buvo panaši į kubą — maždaug trijų pėdų ilgio ir pločio — ir tyliai dūzgė. Pilkas, grublėtas jos paviršius iš visų pusių buvo visiškai vienodas, tik viename kampe jis pamatė didelį raudoną mygtuką, o centre — bronzinę lentelę. Lentelėje buvo išgraviruota: „A klasės Utilizatorius, serija AA-1256432”. O žemiau parašas: „Šia mašina galima naudotis tik pagal A klasę”.

Štai ir viskas.

Jokių ciferblatų, svertų, išjungėjų — žodžiu, jokių prietaisų, kuriuos, Kolinzo nuomone, turi turėti kiekviena mašina. Tik bronzinė lentelė, raudonas mygtukas ir dūzgesys.

— Iš kur tu atsiradai? — paklausė Kolinzas.

A klasės Utilizatorius vis dūzgė. Kolinzas, teisybę sakant, net nelaukė atsakymo. Sėdėdamas ant lovos krašto, jis susimąstęs apžiūrinėjo Utilizatorių. Dabar svarbiausias klausimas: ką su juo daryti?

Kolinzas atsargiai palietė raudoną mygtuką, puikiai žinodamas, kad neturi jokio patyrimo, kaip elgtis su mašinomis, kurios krinta iš dangaus. Kas atsitiks, jeigu pa— spausi šį mygtuką? Prasmegs grindys? Arba maži žali žmogiukai ims šokti į kambarį per lubas?

Bet ką jis praranda? Spustelėjo mygtuką.

Nieko neatsitiko.

— Na ką gi, padaryk ką nors, — tarė Kolinzas, jausdamasis truputį sugniuždytas. Utilizatorius ir toliau tyliai ūžė.

Gerai, mašiną, šiaip ar taip, visuomet galima užstatyti. Teisingasis Čarlis duos jam ne mažiau kaip dolerį vien tik už metalą. Kolinzas mėgino pakelti Utilizatorių. Jis nepajudėjo iš vietos. Kolinzas vėl pamėgino, įtempė visas jėgas, ir jam pavyko atkelti vieną mašinos kraštą nuo grindų per colį ar pusantro. Jis paleido mašiną ir pūkšdamas atsisėdo ant lovos.

— Tu galėtum atsiųsti man į pagalbą porą tvirtų vyrukų, — tarė Kolinzas Utilizatoriui. Dūzgesys bematant pasidarė žymiai garsesnis, ir mašina ėmė net vibruoti.

Kolinzas laukė, bet, kaip ir anksčiau, nieko nenutiko. Lyg nujausdamas jis ištiesė ranką ir bakstelėjo pirštu raudoną mygtuką.

Tą pačią akimirką prieš jį išdygo du augaloti vyrai su paprastais darbo drabužiais. Jie apžvelgė Utilizatorių vertindami. Vienas tarė:

— Ačiū tau viešpatie, tai ne pats didysis modelis. Tų didžiulių nėra kaip įsitverti.

Antrasis atsakė:

— Vis dėlto čia geriau, negu akmens skaldykloje plūktis su marmuru, kaip tu manai?

Jie sužiuro į Kolinzą, kuris taip pat žvelgė į juos. Pagaliau pirmasis tarė:

— Gerai, bičiuli, mes negalime čia tinginiauti kiaurą dieną. Kur tempti Utilizatorių?

— Kas jūs tokie? — sušvokštė pagaliau Kolinzas.

— Krovėjai. Nejau mes panašūs į seseris Vanzagi?

— Bet iš kur jūs atsiradote? — paklausė Kolinzas.

— Mes iš takelažinės firmos,Pouha minai!1, — tarė vienas. — Atėjome, nes reikalavai krovėjų, aišku kodėl. Na, kur tau jį pastatyti?

— Išeikite, — tarė Kolinzas. — Aš jus išsikviesiu vėliau.

Krovikai gūžtelėjo pečiais ir išnyko. Kolinzas valandėlę žiūrėjo į tą vietą, kur jie ką tik stovėjo. Paskui nukreipė žvilgsnį į A klasės Utilizatorių, kuris dabar vėl taikiai dūzgė.

Utilizatorius? Jis mašinai galėtų sugalvoti ir geresnį pavadinimą.

Pavyzdžiui, Norų vykdytoja.

Nepasakysi, kad Kolinzas būtų buvęs priblokštas. Kai atsitinka kas nors antgamtiška, tik bukagalviai, riboto proto žmonės negali to suprasti. Kolinzas, be abejo, buvo ne iš tokių. Stebuklo jis seniai laukė.

Beveik visą gyvenimą jis svajojo, tikėjosi, maldavo likimą, kad jam atsitiktų kas nors nepaprasto. Būdamas mokiniu, jis svajojo, kad nubustų vieną gražų rytą ir pamatytų, jog nebėra nuobodžios būtinybės mokytis pamokas, kadangi viskas išmokta savaime. Armijoje jis svajojo, kad pasirodys kokios fėjos, džinai, pakeis jo tarnybą, ir, užuot marširavęs rikiuotėje, jis budės kareivinėse.

Po kariuomenės Kolinzas ilgai vengė darbo, nes nesijautė esąs psichologiškai jam pasirengęs. Jis plaukė pasroviui ir vėl svajojo, jog koks nors pasakiškai turtingas žmogus ims ir užsigeis pakeisti savo Paskutinę Valią ir viską paliks jam. Teisybę sakant, jis, žinoma, nesitikėjo, kad bent vienas toks stebuklas iš tikrųjų gali įvykti. Bet, kai stebuklas vis dėlto įvyko, jis nebenustebo.

— Aš norėčiau turėti tūkstantį dolerių smulkiais banknotais, kurių numeriai nebūtų užregistruoti, — bailiai tarė Kolinzas. Dūzgesiui sustiprėjus, jis paspaudė mygtuką. Priešais jį išaugo didelė krūva nešvarių penkių ir dešimties dolerių banknotų. Tai nebuvo naujutėliai, braškantys banknotai, bet tai, be abejonės, buvo pinigai.

Kolinzas išmetė į viršų pilnas rieškučias popierėlių ir žvelgė, kaip jie, gražiai sukdamiesi, lėtai leidžiasi ant grindų. Paskui vėl atsigulė į lovą ir ėmė kurti planus.

Pirmiausia reikia išvežti mašiną iš Niujorko — kur nors į valstijos šiaurę, į atkampią vietelę, kur smalsūs kaimynai nekaišiotų pas jį nosių. Susidarius tokiai padėčiai, ne juokais gali iškilti pajamų mokesčio problema. O vėliau, kai viskas nurims, bus galima persikelti į centrines valstijas arba…

Kambaryje pasigirdo kažkoks įtartinas triukšmas.

Kolinzas pašoko. Sienoje atsirado anga, ir kažkas su triukšmu laužėsi per šią skylę.

— Ei! Aš iš tavęs nieko neprašiau! — suriko Kolinzas mašinai.

Anga sienoje vis didėjo. Pasirodė dramblotas raudonveidis vyras, kuris piktai stengėsi prasisprausti į kambarį ir jau iki pusės buvo įlindęs.

Staiga Kolinzas suprato, kad visos mašinos, kaip visuomet, kažkam priklauso. Kiekvienam Norų vykdyto jos savininkui nepatiktų, jei mašina dingtų. Ir jis darytų viską, kad tik ją susigrąžintų. Jis gali griebtis…

— Apgink mane! — riktelėjo Kolinzas Utilizatoriui ir įbedė pirštą į raudoną mygtuką.

Atsirado mažas plikagalvis žmogus su ryškia pižama, kuris žiovavo, matyt, buvo užsimiegojęs.

— Laikinoji „Saniso Lijko1 sienų apsaugos tarnyba, — tarė jis, trindamasis akis. — Aš — Lijkas. Kuo galiu jums būti naudingas?

— Pašalinkite jį iš čia! — suspigo Kolinzas. Raudonveidis, pašėlusiai mosikuodamas rankomis, jau buvo beveik visas įlindęs.

Lijkas išsitraukė iš pižamos kišenės gabalėlį blizgančio metalo. Raudonveidis ėmė šaukti:

— Palauk! Tu nesupranti! Tas vaikinas…

Lijkas nukreipė į jį savo metalą. Raudonveidis suspigo ir išnyko. Beveik tuo pat metu ir skylės sienoje kaip nebūta.

— Jūs nužudėte jį? — paklausė Kolinzas.

— Aišku, ne, — atsakė Lijkas, dėdamasis į kišenę gabalėlį metalo. — Aš tik grąžinau jį atgal. Pro čia jis daugiau nebelįs.

— Jūs norite pasakyti, kad jis ieškos kitų kelių? — paklausė Kolinzas.

— Be abejo, — tarė Lijkas. — Jis gali išmėginti mikro— transformaciją arba net įdvasinimą.— Jis, įsmeigęs akis, atidžiai pažvelgė į Kolinzą.— O tai jūsų Utilizatorius?

— Na, žinoma, — tarė Kolinzas, apsipylęs prakaitu.

— O jūs pagal A klasę?

— Kaipgi kitaip? — tarė Kolinzas. Kitaip kam man ta mašina?

— Neįsižeiskite, — tarė apsnūdęs Lijkas. — Aš draugiškai. — Jis lėtai palingavo galvą.— Visur jūsų A klasės brolių pilna! Kodėl jūs čia grįžote, — tikriausiai rašote kokį istorinį romaną?

Kolinzas, užuot atsakęs, tik paslaptingai nusišypsojo-

— Na, aš turiu skubėti toliau, — tarė Lijkas, plačiai nusižiovaudamas. — Dieną ir naktį ant kojų. Akmens; skaldykloje buvo daug geriau.

Ir jis išnyko nebaigęs žiovauti.

Lietus vis tebelijo, ir nuo lubų varvėjo. Iš ventiliacinės šachtos girdėjosi kažkieno ramus knarkimas. Kolinzas vėl liko vienas su savąja mašina.

Ir su tūkstančiu dolerių smulkiais banknotais, išsisklaidžiusiais ant grindų. Jis švelniai patapšnojo Utilizatorių. Tie iš A klasės neblogai jį padirbo. Ko nors įsigeidei? Užtenka pasakyti garsiai ir paspausti mygtuką. Suprantama, kad tikrasis šeimininkas ilgisi mašinos.

Lijkas pasakė, kad, gal būt, savininkas mėgins ją užvaldyti kitu keliu. O kokiu?

Ar ne vis tiek? Tylutėliai švilpaudamas, Kolinzas ėmė rinkti pinigus. Kol jo rankose ši mašina, jis nesileis skriaudžiamas.

Per kelias sekančias dienas Kolinzo gyvenime įvyko staigi permaina. Pasitelkęs,Pouha minail,J firmos krovėjus jis perkėlė Utilizatorių į šiaurę. Ten nusipirko kalną negyvenamoje Andirondako kalnų dalyje ir, gavęs pirkimo raštą, įsilindo į savo valdas per kelias mylias nuo plento. Du krovėjai, sušilę, suplukę, tempė Utilizatorių ir monotoniškai keikėsi, kai reikėjo prasiskverbti pro brūzgynus.

— Pastatykite jį čia ir nešdinkitės, — tarė Kolinzas. Pastarosiomis dienomis jo pasitikėjimas savimi be galo išaugo.

Krovėjai sunkiai atsiduso ir išnyko. Kolinzas apsižvalgė į šalis. Aplinkui, kiek tik akys matė, driekėsi tankūs pušynai ir beržynai. Oras buvo drėgnas ir kvapnus. Medžių viršūnėse linksmai čiulbėjo paukščiai. Retkarčiais tarp šakų šmėkštelėdavo voveraitė.

Gamta! Kolinzas visada mylėjo gamtą. Štai puiki vieta erdviam, įspūdingam namui su plaukiojimo baseinu, teniso kortu ir, galimas daiktas, net šu mažu aerodromu.

— Aš noriu namo, — tvirtai pareiškė Kolinzas ir paspaudė raudoną mygtuką.

Atsirado žmogus, apsivilkęs tvaikigu pilku darbiniu kostiumu, su pensne.

— Žinoma, sere,t — tarė jis, primerktomis akimis šnairuodamas į medžius, — bet jums vis dėlto reikia smulkiau viską išdėstyti. Ar jūs nenorėtumėte klasikinio stiliaus pastato, sakysim, bungalo, rangos, sodybos, užmiestinės vilos, pilies, rūmų? Arba primityvaus stiliaus, ką nors panašaus į palapinę arba į adatą. Pagal A klasę jūs galite pasistatyti ir kokį ultrašiuolaikinį pastatą, pavyzdžiui, su puse fasado, arba Aptakių Formų stiliaus namus, arba Miniatiūrinės Olos stiliaus rūmus.

— Kaip jūs pasakėte? — paklausė Kolinzas. — Aš nežinau. O ką jūs patartumėte?

— Nedidelę užmiesčio vilą, — negalvodamas atsakė agentas. — Jie paprastai visada nuo to ir pradeda.

— Nejau?

— Taigi. Ir paskui persikelia į šiltesnį klimatą ir statosi sau rūmus.

Kolinzas norėjo dar kažko paklausti, bet neklausė. Viskas ėjo kaip sviestu patepta. Tie žmonės manė, kad jis — A klasė ir tikrasis Utilizatoriaus savininkas. Nebuvo jokio reikalo jų apvilti.

— Pasirūpinkite, kad viskas būtų atlikta, — tarėjis.

— Žinoma, sere, — atsakė šis. — Tai mano pareiga.

Likusią dienos dalį Kolinzas praleido, vartydamasis ant kanapos ir gurkšnodamas gaivinantį gėrimą, tuo tarpu „Maksimo olfo” statybinė kontora parūpino būtinų statybinių medžiagų ir surentė namą.

Išėjo ilgas, žemas pastatas su dvidešimčia kambarių.

Pasikeitusiomis aplinkybėmis Kolinzui jis pasirodė nepaprastai kuklus.

Namas buvo pastatytas iš geriausių medžiagų pagal garsiojo Migo iš Degmos projektą; interjero įrengimo darbus atliko Toujidžis; prie namo buvo Mulo plaukiojimo baseinas ir angliškas parkas, užsodintas pagal Vieri— jeno eskizą.

Vakarop viskas buvo baigta, ir nedidelė statybininkų brigada susikrovė savo instumentus ir išgaravo.

Kolinzas įsakė savo virėjui išvirti lengvą vakarienę. Paskui jis sėdėjo erdvioje, vėsioje svetainėje, apgalvodamas ką tik praėjusius įvykius. Priešais jį ant grindų, melodingai dūgzdamas, stovėjo Utilizatorius.

Kolinzas užsirūkė brangų cigarą ir įkvėpė jo aromatą. Pirmiausia jis griežtai atmetė įvairius antgamtiškus šių įvykių paaiškinimus. Įvairiausios dvasios ir demonai čia buvo niekuo dėti. Jo namą pastatė paprasčiausios žmogiškos būtybės, kurios juokavo, dievažijosi, keikėsi, kaip ir visi žmonės. Utilizatorius tiesiog buvo gudrus mokslinis išradimas, mechanizmas, kurio jis nežinojo ir su kuriuo susipažinti nenorėjo.

Ar Utilizatorius galėjo pas jį patekti iš kitos planetos? Neatrodo. Vargu ar ten dėl jo kas imtų mokytis anglų kalbos.

Utilizatorius, matyt, pateko pas jį iš Ateities. Bet kaip?

Kolinzas atsirėmė į krėslo atlošą ir užsitraukė cigarą. Ar maža kas nutinka, tarė jis sau. Nejaugi Utilizatorius negalėjo tiesiog prasmegti į Praeitį? Juk jis gali kurti įvairiausius daiktus iš nieko, o juk tai kur kas sunkiau.

Kaipgi, tikriausiai nuostabi ši Ateitis, mąstė Kolinzas. Mašinos — norų vykdytojos! Kokie civilizacijos laimėjimai! Viskas, ko iš jūsų tereikia, — tik ko nors užsigeisti. Paprastai! Štai, prašom! Ateity jie, tur būt, panaikins ir raudoną mygtuką. Tada viskas bus vykdoma, visiškai neeikvojant raumenų energijos.

Žinoma, jis turi būti nepaprastai atsargus. Juk dar tebėra tikrasis mašinos savininkas ir kiti A klasės atstovai. Jie mėgins atsiimti mašiną. Gal būt, tai šeimos relikvija.

Akies krašteliu jis pastebėjo kažkokį judėjimą. Utili— zatorius virpėjo tarytum sausas lapas vėjuje.

Paniuręs ir susiraukęs, Kolinzas priėjo prie jo. Vibruojantį Utilizatorių gaubė skysti garai. Atrodė, kad jis perkalto.

Nejau bus per daug jį apkrovęs? Gal būt, užpylus šalto vandens rėčką…

Čia jis pastebėjo, kad Utilizatorius gerokai sumažėjo. Dabar kiekvienas iš jo trijų išmatavimų buvo ne didesnis kaip trijų pėdų, ir jis tiesiog akyse traukte traukėsi.

Savininkas! Arba gal tie iš A klasės! Tur būt, tai ir yra mikrotransformacija, apie kurią kalbėjo Lijkas. Jei tuojau pat nebus imtasi priemonių, šmėkštelėjo Kolinzui, jo Norų Vykdytojas visiškai sumažės ir pasidarys nematomas.

— „Lijko” apsaugos tarnyba! — šūktelėjo Kolinzas. Jis paspaudė mygtuką ir skubiai atitraukė ranką. Mašina buvo smarkiai įkaitusi.

Kampe pasirodė Lijkas golfo kelnėmis, sportiška palaidine ir su golfo lazda rankoje.

— Nejau kiekvieną kartą būtina mane trukdyti, kai tik aš…

— Ką nors daryk! — šūktelėjo Kolinzas, rodydamas į Utilizatorių, kuris jau buvo ne didesnis už vieną kubinę pėdą ir visas įkaitęs, net raudonas.

— Aš nieko negaliu padaryti, — tarė Lijkas. — Mano patentas tik laikinų sienų statymui. Kreipkitės į Mikro— kontrolę.— Jis pamosavo jam lazda ir dingo.

— Mikrokontrolė! — paleido gerklę Kolinzas ir buvo” besiekiąs mygtuko. Bet tuojau pat atitraukė ranką. Uti— lizatoriaus kubelis dabar neviršijo keturių colių. Jis buvo tamsiai raudonas ir visas spindėjo. Mygtukas, sumažėjęs iki smeigtuko galvutės dydžio, buvo beveik nepastebimas.

Kolinzas apsigręžė, čiupo pagalvį, užgriuvo mašiną ir paspaudė mygtuką.

Atsirado mergina su raginiais akiniais, bloknotu ir pieštuku, nukreiptu į bloknotą.

— Ką jūs norite pakviesti? — ramiai paklausė ji.

— Greičiau padėkite man! — suklykė Kolinzas, su siaubu žiūrėdamas, kaip jo neapsakomos vertės Utilizatorius vis mąžta ir mąžta.

— Misterio Vergono nėra, jis pietauja, — tarė mergina susimąsčiusi, kramtydama pieštuko galą.— Jis pasiskelbė esąs už pasiekiamumo ribų. Aš negaliu jo pakviesti.

— Ką jūs galite pakviesti?

Ji pažvelgė į bloknotą.

— Misteris Visas šiuo metu Tariamojoje Praeityje, o misteris Ilgis stato gynybinius įtvirtinimus Paleolitinėje Europoje. Jei jūs baisiai skubate, gal būt, jums geriau kreiptis į Tranzito Kontrolę. Tai nedidelė firma, bet jie…

— Tranzito Kontrolė! Gerai, išnyk! — Kolinzas sukaupė visą dėmesį į Utilizatorių ir prispaudė jį rūkstančiu pagalviu. Niekas nepasirodė. Utilizatorius dabar buvo> vargu ar didesnis už kubinį colį ir Kolinzas suprato, kad per pagalvį neįmanoma pasiekti mygtuko, kuris pasidarė— beveik neregimas.

Jam buvo dingtelėjusi mintis numoti ranka į Utilizatorių. Gal būt, jau laikas. Galima parduoti namą, baldus, susidarys gana apvali suma…

Ne! Jis dar nespėjo paprašyti sau nieko tikrai reikšmingo! Ir nuo šios galimybės neatsisakys be kovos!

Stengdamasis neužmerkti akių, jis nelinkstančių smiliumi baktelėjo į įkaitusį, net baltą mygtuką.

Atsirado liesas senis aplamdytais drabužiais. Rankoje jis laikė lyg ir spalvingai išmargintą velykinį kiaušinį. Sį jis metė ant grindų. Kiaušinis sudužo, iš jo šniokšdami išsiveržė oranžiniai dūmai, ir mikroskopinis Utilizatorius akimirksniu sugėrė šiuos dūmus, tada sunkūs, tiršti dūmų kamuoliai pakilo aukštyn, vos neužtroškinę Kolinzo, o Utilizatorius ėmė atgauti ankstesnę savo formą. Greit jis pasiekė normalų dydį ir buvo, atrodo, visiškai sveikas. Senis trūkčiodamas linktelėjo.

— Mes dirbame senoviškai, bet užtat sąžiningai, — tarė jis, vėl linktelėjo ir išnyko.

Ir vėl Kolinzui pasirodė, kad kažkur iš tolumos jo au— sį pasiekė kažkieno piktas balsas.

Sukrėstas, bejėgis jis susmuko ant grindų priešais mašiną. Nusvilęs pirštas degė ir. tvinkčiojo.

— Išgydyk mane, — sumurmėjo jis perdžiūvusiomis lūpomis ir sveikąja ranka paspaudė mygtuką.

Utilizatorius sudūzgė garsiau, o paskui visai nutilo. Skausmo piršte nebebuvo, Kolinzas žvilgtelėjo į jį ir pamatė, kad nudegimo nebeliko nė žymės — nebuvo net mažiausio rando.

Kolinzas įsipylė gerokai konjako ir, negaišuodamas nė akimirkos, atsigulė į lovą. Tą naktį sapnavo, kad jį vejasi gigantiška A raidė, bet pabudęs savo sapną pamiršo.

Prabėgo savaitė, ir Kolinzas įsitikino, kad pasielgė labai neapgalvotai, pasistatydinęs namą miške. Norint apsisaugoti nuo žioplių, jam teko pareikalauti viso būrio kareivių apsaugai, o medžiotojai žūt būt stengėsi įsikurti jo angliškame parke.

Be to, Valstybinių mokesčių departamentas ėmė gyvai domėtis jo pajamomis.

O svarbiausia, Kolinzas suprato, kad jis galų gale ne taip jau dievina gamtą. Paukščiukai ir voveraitės — visa tai, žinoma, labai miela, bet su jais juk ypatingai neišsikalbėsi. O medžiai, nors ir labai gražūs, niekad nebus, išgertuvių bendrininkai.

Kolinzas nusprendė, kad jis — miesto žmogus.

Todėl, pasitelkęs „Pouha Minailo” krovėjus, „Maksimo olfo” statybinę kontorą, „Jagtono” žaibiškų kelionių. biurą ir pridėjęs geroką pinigų sumą, įteiktą kam reikia, Kolinzas persikėlė į mažą respubliką centrinėje Amerikos žemyno dalyje. Ir kadangi čia buvo šiltesnis klimatas, o pajamų mokesčio iš viso nebuvo, jis sau pasistatė didelius, neapsakomai ištaigingus rūmus, aprūpintus visais būtinais dalykais: kondiciniu oru, arklide, šunide, povais, tarnais, mechanikais, sargais, muzikantais, baleto trupėmis — žodžiu, viskuo, kas yra kiekvienuose rūmuose. Kolinzui prireikė dviejų savaičių susipažinti sul savo naujuoju būstu.

Iš pradžių viskas ėjosi gerai.

Vieną rytą Kolinzas priėjo prie Utilizatoriaus, ketindamas paprašyti sportinio automobilio arba nedidelės— bandos veislinių gyvulių. Jis pasilenkė prie pilkos mašinos, ištiesė ranką prie raudono mygtuko…

Ir Utilizatorius atšoko nuo jo į šalį.

Pirmą akimirką Kolinzui pasirodė, kad prasideda haliucinacijos, ir net šmėkštelėjo mintis liautis gerus šampaną prieš pusryčius. Jis žengė į priekį ir siekė raudono— mygtuko.

Utilizatorius vikriai išslydo iš po jo rankos ir lėkte išlėkė iš kambario.

Kolinzas, kiek įkabindamas, pasileido paskui jį, keikdamas savininką ir visą A klasę. Matyt, tai buvo tas pats įdvasinimas, apie kurį kalbėjo Lijkas: savininkas kažkokiu būdu pasiekė, kad mašina ėmė judėti. Bet neverta dėl to laužyti galvos. Reikia tik pasivyti mašiną, paspausti mygtuką ir iššaukti vaikinus iš Įdvasinimo kontrolės.

Utilizatorius dūmė per salę, Kolinzas bėgo iš paskos. Jaunesnysis rūmininkas, blizginęs masyvią durų rankeną iš lieto aukso, sustingo vietoje išsižiojęs.

— Laikykite ją! — riktelėjo Kolinzas.

Jaunesnysis ekonomas keverziškai žengė pirmyn ir užtvėrė Utilizatoriui kelią. Mašina, grakščiai pasukusi į šalį, išsilenkė ekonomo ir tarsi strėlė nurūko prie durų.

Kolinzas spėjo prišokti prie išjungtuvo, ir durys traš— kėdamos užsitrenkė.

Utilizatorius įsibėgėjo ir pralėkė pro uždarytas duris. Atsidūręs lauke, jis paslydo ant guminės žarnos, bet greitai atgavo pusiausvyrą ir pasileido už tvoros į laukus.

Kolinzas dūmė paskui jį. Kad tik jį pavyčiau…

Staiga Utilizatorius pašoko aukštyn. Kelias sekundes jis kabojo ore, o paskui nukrito žemėn. Kolinzas puolė prie mygtuko. Utilizatorius išsisuko, įsibėgėjo ir vėl pašoko. Jis kabojo maždaug dvidešimties pėdų aukštyje viršum Kolinzo galvos. Tada dar daugiau pakilo tiesiai į viršų, sustojo, ėmė pašėlusiai suktis vilkeliu ir nukrito.

Kolinzas išsigando:, staiga Utilizatorius pašoks trečią kartą, visiškai pakils aukštyn ir nebegrįš atgal. Kai Utilizatorius nusileido, Kolinzas buvo pasiruošęs. Jis padarė apgaulingą judesį ir įsigudrinęs paspaudė mygtuką. Utilizatorius nespėjo išsisukti.

— Įdvasinimo kontrolė! — triumfuodamas sušuko Kolinzas.

Pasigirdo nedidelis sprogimas, ir Utilizatorius paklusniai apmirė. Įdvasinimo neliko nė pėdsakų.

Kolinzas nusišluostė suprakaitavusią kaktą ir atsisėdo ant mašinos. Priešai vis arčiau ir arčiau. Kol dar galima, reikia panorėti kokio didelio dalyko.

Greitai po kits kito jis paprašė sau penkių milijonų dolerių, trijų veikiančių naftos šaltinių, kino studijos, geros sveikatos, dvidešimt penkių šokėjų, nemirtingumo, sportinio automobilio ir veislinių gyvulių bandos.

Jam pasirodė, kad kažkas sukikeno. Kolinzas apsižvalgė. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios.

Kai jis vėl atsigręžė, Utilizatorius išnyko.

Kolinzas žvelgė, išplėtęs akis. Ir kitą akimirką jis taip pat išnyko.

Kolinzas atsimerkė ir pamatė stovįs prieš stalą. Už stalo sėdėjo nerangus raudonveidis vyras, kuris anksčiau mėgino įsigauti į jo kambarį per sieną. Jis neatrodė piktas. Jo išvaizda greičiau buvo taiki ir net melancholiška.

Kokią minutę Kolinzas stovėjo tylėdamas; jam buvo gaila, kad viskas baigėsi. Savininkas ir A klasė galų gale jį sučiupo. Bet vis dėlto tai buvo puiku!

— Na, — pagaliau tarė Kolinzas, — jūs atgavote savo mašiną, ko gi jums iš manęs dar reikia?

— Savo mašiną? — pakartojo raudonveidis, nepatikliai žvelgdamas į Kolinzą.— Tai ne mano mašina, sere. Anaiptol ne mano.

Kolinzas, iš nustebimo apstulbęs, įsmeigė į jį akis.

— Nemėginkite manęs apgauti, misteri. Jūs — A klasė— norite išlaikyti monopoliją, ar ne taip?

Raudonveidis padėjo į šalį dokumentą, kurį jis žiūrinėjo.

— Misteri Kolinzai, — tarė jis tvirtai, — aš vadinuosi Flainu. Esu Piliečių apsaugos sąjungos agentas. Tai grynai labdaringa organizacija, neturinti įvairių komercinių užduočių, ir vienintelis tikslas, kurį ji sau stato, — saugoti žmones, panašius į jus, nuo galimų suklydimų gyvenimo kelyje.

— Jūs norite pasakyti, kad nepriklausote A klasei?

— Jūs labai klystate, sere, — ramiai ir oriai atsakė Flainas. — A klasė — tai ne visuomeninė-socialinė kategorija, kaip jūs, matyt, galvojate. Tai apskritai tik kredito forma.

— Kieno forma? — apstulbęs paklausė Kolinzas.

— Kredito forma. — Flainas pažvelgė į laikrodį.— Mes turime nedaug laiko, ir aš pasistengsiu kalbėti trumpai. Mes gyvename decentralizacijos epochoje, misteri Kolinzai. Mūsų pramonė, prekyba ir administracinės įstaigos gerokai išsklaidytos laike ir erdvėje. Akcinė bendrovė „Utilizatorius” yra labai svarbi jungiamoji grandis. Jos uždavinys — perkelti civilizacijos gėrybes iš vienos vietos į kitą ir teikti kitas paslaugas. Jūs suprantate?

Kolinzas linktelėjo.

— Kreditas, suprantama, suteikiamas automatiškai. Bet anksčiau ar vėliau viskas turi būti apmokėta.

Tai jau skambėjo ne visai maloniai. Apmokėta? Matyt, tai vis dėlto ne tokia aukštai civilizuota visuomenė, kaip jam iš pradžių atrodė. Juk niekas nė žodžiu neužsiminė apie mokėjimą. Kodėl gi jie prašneko apie tai dabar?

— Kodėl niekas, manęs nesulaikė? — sumišęs paklausė jis. — Juk jie turėjo žinoti, kad aš negaliu imti kredito.

Flainas palingavo galvą.

— Kredito ėmimas — laisvanoriškas dalykas, įstatymas jo nenustato. Civilizuotame pasaulyje kiekvienai asmenybei suteikta teisė pačiai apsispręsti. Man labai gaila, sere. — Jis pažvelgė į laikrodį ir padavė Kolinzui dokumentą, kurį pats buvo peržiūrėjęs. — Prašom pažvelgti į šią sąskaitą ir pasakyti, ar viskas čia gerai.

Kolinzas paėmė dokumentą ir perskaitė:

Kolinzas greit permetė akimis visą sąskaitą. Bendra suma truputį viršijo aštuoniolika bilijonų kreditų.

— Atleiskite! — sušuko Kolinzas. — Jūs iš manęs negalite tiek reikalauti. Utilizatorius į mano kambarį nukrito nežinia iš kur, tiesiog per klaidą!

— Aš kaip tik ketinau atkreipti jų dėmesį į šią aplinkybę, — tarė Flainas. — Kas žino? Gal jie bus protingi. Šiaip ar taip, pamėginsime, blogiau nebus.

Viskas ėmė banguoti Kolinzo akyse. Flaino veidą jis matė lyg pro rūką.

— Laikas pasibaigė, — tarė Flainas. — Linkiu sėkmės.

Kolinzas užsimerkė.

Kai jis vėl atsimerkė, prieš akis driekėsi nuobodi lyguma, apjuosta uolota kalnų grandine. Ledinio vėjo gūsiai čaižė jo veidą, dangus buvo pilkas kaip plienas.

Kažkoks apdriskęs žmogus stovėjo greta jo.

— Še, — tarė jis ir padavė Kolinzui kirtiklį.

— Kas tai?

— Kirtiklis, — kantriai paaiškino žmogus. — O štai ten akmens skaldykla, kur mes su tavim ir su kitais kirsime marmurą.

— Marmurą?

— Na taip. Visuomet atsiranda koks nors idiotas, kuriam reikalingi marmuriniai rūmai, — šaipydamasis atsakė žmogus. — Gali mane vadinti Jangu. Mums kurį laiką teks dirbti kartu.

Kolinzas sustingusiu žvilgsniu pasižiūrėjo į jį.

— O ar ilgai?

— Paskaičiuok pats, — tarė Jangas. — Tarifai čia — penki-dešimt kreditų per mėnesį, ir tau jie bus priskaičiuojami, kol tu padengsi savo skolą.

Kirtiklis iškrito iš Kolinzo rankų.

Jie negali to padaryti! Akcinė bendrovė,Utilizatorius, turi suprasti savo klaidą! Tai juk jų kaltė, kad mašina prasmego į Praeitį. Juk jie negali to nežinoti!

— Visa tai klaida, ir daugiau nieko! — tarė Kolinzas.

— Jokia klaida, — tarė Jangas. — Jiems labai trūksta darbo jėgos. Renka kur pakliuvo. Na, eime. Pirmą tūkstantį metų sunku, o vėliau įprasi.

Kolinzas žengė paskui Jangą, paskui sustojo.

— Pirmą tūkstantį metų? Aš tiek neišgyvensiu!

— Išgyvensi! — užtikrino jį Jangas. — Tu juk gavai nemirtingumą — nejau pamiršai?

Taip, jis gavo nemirtingumą. Paprašė sau jo tą pačią akimirką, kai jie atėmė iš jo mašiną. O gal jie pasiėmė ją vėliau?

Staiga Kolinzas kažką prisiminė. Keista, toje sąskaitoje, kurią jam pateikė Flainas, nemirtingumo, atrodo lyg ir nebuvo.

— O kiek jie priskaičiavo už nemirtingumą? — paklausė jis.

Jangas pažvelgė į jį ir nusijuokė.

— Neapsimetinėk neišmanėliu, bičiuli. Jau laikas būtų tau šį tą suprasti. — Jis stumtelėjo Kolinzą akmens skaldyklos link. — Aiškus dalykas, tuo jie apdovanoja veltui.