Trys Beno Baksterio Mirtys

AKADEMIJA

Instrukcija, kaip naudotis sveiko proto matuokliu „Kehil-Tomas”, serija DM-14 (ranka valdomas modelis)

„Gamybinei bendrovei „Kehil-Tomas” malonu jus supažindinti su naujausiu sveiko proto matuokliu. Tas gražus, patikimas prietaisas tokių mažų gabaritų, kad puikiausiai dera bet kurio miegamojo, virtuvės ir kabineto interjerui, o šiaip jis — tiksliai atitinka stacionarinį matuoklį „K-T”, kuris naudojamas daugumoje įstaigų, viešajame transporte, poilsio ir pramogų vietose ir t. t. Firma negailėjo pastangų, stengdamasi jus aprūpinti geriausiu, kokiu tik galima, ir pačiu pigiausiu matuokliu.

1) Veikimas. Dešiniajame apatiniame prietaiso kampe yra jungiklis. Pasukite jį iki taško.„įjungta” ir keletą sekundžių luktelėkite, kol prietaisas įkais. Paskui pasukite jungiklį iš taško „įjungta” į tašką „veikia”. Dar kelias sekundes palūkėję, gausite parodymus.

2) Parodymų reikšmė. Priekinėje prietaiso dalyje, virš jungiklio, yra permatomas langelis su skale, suskirstyta nuo vieneto iki dešimties. Skaitmuo, į kurį nukrypusi juoda rodyklė, nusako jūsų psichinę būseną ir palygina ją su šių dienų statistikos norma.

3) Skaitmenys 0–3. Mūsų modelyje, kaip ir visuose sveiko proto matuokliuose, nulis žymi teoriškai idealią psichinę būseną. Bet kuris skaitmuo aukščiau nulio laikomas nukrypimu nuo normos. Tačiau nulis — ne tikra, o veikiau statistinė kategorija. Mūsų civilizacijoje sveiko proto diapazonas svyruoja tarp nulio ir trijų. Prietaiso parodymai šiose ribose laikomi normaliu dalyku.

4) Skaitmenys 4–7. Tiek dar galima nukrypti nuo normos. Asmenys, užregistruoti šioje skalės zonoje, turi nedelsdami konsultuotis su terapeutu.

5) Skaitmenys 8—10. Asmuo, kuriam prietaisas parodo daugiau kaip septynis, laikomas potencialiai pavojingu aplinkiniams. Beveik tikras dalykas, kad jam įsisenėjusi neurozė, o gal net psichozė. Pagal įstatymą toks pilietis turi užsiregistruoti ir per bandomąjį laiką numušti parodymus žemiau septynių. (Bandomojo laiko ilgumą nustato kiekvienos valstijos įstatymai.) Jei nepavyksta, pilietis privalo chirurgine operacija pakeisti savo asmenybę, arba, jei nori, gali išeiti gydymo kursą Akademijoje.

6) Skaitmuo 10. Ties šiuo skaitmeniu prietaiso skalėje nubrėžta raudona linija. Jei rodyklė peržengia šią liniją, negali būti nė kalbos apie įprastinius apmokamus terapinius gydymo metodus. Toks pilietis privalo nedelsdamas chirurgine operacija pakeisti savo asmenybę arba tuoj pat išeiti terapinį gydymo kursą Akademijoje.

Įspėjimas:

A. Sveiko proto matuoklis — ne diagnostinė mašina. Nemėginkite patys spręsti, kokia jūsų sveikata. Skaitmenys nuo 0 iki 10 nerodo ligos pobūdžio — neurozės, psichozės ir t. t., o tik jos intensyvumą. Intensyvumo skalė nusako tik potencinę kurio nors individo galimybę pakenkti socialinei santvarkai. Tam tikro tipo neurotikas gali būti potencialiai pavojingesnis už psichotiką, — tą ir užregistruoja bet kuris sveiko proto matuoklis.

Tikslesnę diagnozę nustatys terapeutas.

B. Parodymai nuo nulio iki dešimties yra tik apytikriai.

Norėdami gauti iki 1030 tikslumo parodymus, naudokitės stacionariniu modeliu.

C. Atsiminkite: atskiros asmenybės sveikas protas turi rūpėti kiekvienam. Po didžiųjų pasaulinių karų periodo mes pažengėme toli į priekį — tik todėl, kad savo civilizaciją pagrindėme visuomenės protinio sveikatingumo, individualios atsakomybės ir status quo išsaugojimo koncepcijomis. Todėl, jei jūsų rodiklis prašoka tris, šaukitės medicinos pagalbos. Jeigu jis didesnis už septynis, medicinos pagalba jums privaloma. Jeigu jūs peržengėte dešimt— nelaukite demaskuojamas ir suimamas. Pats pasiduokite į valdžios organų rankas, kad nežūtų civilizacija.

Su geriausiais linkėjimais bendrovė „Kehil-Tomas”

Misteris Firmenas suprato, kad papusryčiavus reikia tuoj pat eiti į darbą. Susiklosčius aplinkybėms, mažiausias pavėlavimas galėjo pasirodyti įtartinas. Jis netgi užsidėjo kuklią pilką skrybėlę, pasitaisė kaklaraištį, pasuko prie durų ir jau norėjo spustelėti rankeną, bet nusprendė sulaukti pašto.

Nepatenkintas savimi, jis pasitraukė nuo durų ir ėmė vaikštinėti po kambarį. Juk jis žinojo lauksiąs pašto; kam gi apsimetinėti, kad ketini išeiti? Nejau negalima būti doram pačiam sau, netgi dabar, kai tavo dorumas toks svarbus?

Juodas spanielis Spidas, susirangęs ant kušetės, smalsiai pažvelgė į jį. Firmenas patapšnojo šuniui per sprandą, siekė cigaretės, bet apsigalvojo. Jis vėl patapšnojo Spi— dą, ir šuo tingiai nusižiovavo. Firmenas pastūmė lempą, nors jos visai nereikėjo pastumti, nežinia ko krūptelėjo ir vėl ėmė vaikštinėti po kambarį.

Jis nenoromis sau prisipažino, kad visai nenusiteikęs kur nors eiti, — teisybę sakant, jis netgi bijo išeiti, nors jam niekas negrėsė. Jis pamėgino save įtikinti, kad šian dien paprasčiausia diena, tokia pat, kaip vakar ir užvakar. Juk jeigu žmogus tuo patikės, iš tiesų patikės, įvykiai tols į begalybę ir jam nieko neatsitiks.

Beje, kodėl šiandien būtinai turi kažkas atsitikti? Juk jam dar nepasibaigęs bandomasis laikas.

Jis nugirdo, kad kažkas šnara prie durų, ir nuskubėjo atidaryti. Apsiriko, pašto dar nėra. Tačiau namų savininkė irgi atidarė duris — jos butas toje pat aikštelėje — ir pažvelgė į jį nepalankiai blausiomis akimis.

Firmenas uždarė duris ir pastebėjo, kad jam dreba rankos. Jis nusprendė, kad ne pro šalį būtų pasitikrinus. Įėjo į miegamąjį, bet ten triūsė robotas, sušlavęs į vidurį kambario saują dulkių. Firmeno lova buvo jau paklota; žmonos lovos nereikėjo kloti, nes beveik savaitę niekas ten nemiegojo.

— Man išeiti, sere? — paklausė robotas.

Firmenas ne tuojau atsakė. Jis mieliau pasitikrintų, likęs vienas. Žinoma, robotas — ne žmogus. Tiksliau pasakius, mechanizmai — negyvi daiktai; tačiau atrodė, kad šiam robotui duota lyg ir kažkokia siela. Šiaip ar taip, nesvarbu, pasiliks jis ar išeis, nes visų privačių robotų schemose įtaisyti sveiko proto matuokliai. Taip reikalavo įstatymas.

— Kaip nori, — tarė pagaliau Firmenas.

Robotas susisiurbė saują dulkių ir tyliai išriedėjo iš kambario.

Firmenas įjungė prietaisą. Jis niūriai stebėjo, kaip juodoji rodyklė pamažu slinko pro dvejetą ir trejetą — normą, pro šešetą ir septynetą — nukrypimus — prie 8,2, — ten galiausiai sustojo.

Viena dešimtąja daugiau, negu vakar. Viena dešimtąja arčiau prie raudonosios linijos.

Firmenas ūmai išjungė prietaisą ir užsirūkė cigaretę. Iš miegamojo jis išėjo lėtai ir pavargęs, lyg būtų ne rytas, o baigtųsi darbo diena.

— Paštas, sere, — grakščiai prie jo atriedėjęs, pranešė robotas. Firmenas čiupo iš atkištos roboto rankos pluoštą laiškų ir peržiūrėjo.

— Iš jos nė žodžio, — nejučiomis išsprūdo jam.

— Mari labai gaila, sere, — greitai atsiliepė robotas.

— Tau gaila? — Firmenas smalsiai pažvelgė į mechanizmą.— Kodėl?

— Aš, žinoma, suinteresuotas, kad jums gerai sektųsi, sere, — pareiškė robotas. — Lygiai kaip ir Spidas, pagal savo išgales.” Misis Firmen laiškas pakeltų jums dvasią. Mums gaila, kad jo nesulaukėte.

Spidas tyliai amtelėjo ir pakreipė į šalį snukį. Mašinos užuojauta, gyvulio gailestis, pagalvojo Firmenas. Ir vis dėlto jis buvo dėkingas abiem.

— Aš jos visai nekaltinu, — tarė jis. — Negi galėjau manyti, kad ji amžinai mane pakęs. — Jis palūkėjo, tikėdamasis išgirsti iš roboto, kad grįš žmona, o jis pats greit pasveiks. Tačiau robotas stovėjo šalia Spido ir tylėjo, o šuo tuo tarpu spėjo vėl užmigti.

Firmenas dar kartą peržiūrėjo korespondenciją. Ten buvo keletas sąskaitų, kažkoks skelbimas ir mažas stamantrus vokas. Ant jo buvo užrašytas atgalinis Akademijos adresas, tai Firmenas skubiai jį atplėšė.

Voke jis rado atviruką su žodžiais: „Brangusis misteri Firmenai, Jūsų prašymas, kad priimtume, apsvarstytas ir patenkintas. Džiaugsimės sulaukę Jūsų bet kuriuo metu. Dėkinga direkcija.”

Firmenas dėbtelėjo į atviruką. Jis nė nemanė prašytis į Akademiją. Tai mažiausiai traukė jo širdį.

— Ar čia žmona sugalvojo? — paklausė jis.

— Nežinau, sere, — atsiliepė robotas.

Firmenas pavartė atviruką. Jis, žinoma, niekad gerai nesuvokė, kad yra tokia Akademija. Apie ją negalėjai nežinoti, nes ji darė įtaką visoms gyvenimo sritims. O iš tikiųjų apie šią itin svarbią įstaigą jis žinojo labai. rruižaO be galo mažai.

— Kas ta Akademija? — paklausė jis.

— Dideli, žemi, pilki rūmai, — atsakė robotas. — Stovi pietvakarinėje miesto dalyje. Juos galima pasiekti įvairiausiu viešuoju transportu.

— Bet kas ji tokia?

— Valstybinė ligoninė, — paaiškino robotas, — kuria gali naudotis visi, kas raštu arba žodžiu pareiškia pageidavimą. Negana to, Akademija mielai priglaudžia visus žmones, kuriems matuoklis rodo daugiau kaip dešimt, jeigu jie nesutinka chirurgine operacija pakeisti asmenybės ir pasirenka Akademiją.

Firmenas, visai nusikamavęs, atsiduso.

— Visa tai man ne naujiena. Bet kokia jos sistema? Kaip ten gydoma?

— Nežinau, sere, — tarė robotas.

— Kiek procentų išgyja?

— Šimtas procentų, — išpoškino robotas.

Firmenas prisiminė kažką, kas jam pasirodė keista.

— Palauk, — tarė jis. — Iš Akademijos niekas negrįžta. Teisybė?

— Nieko negirdėti apie asmenis, kurie, atsidūrę Akademijoje, būtų iš jos išėję, —atsakė robotas.

— Kodėl?

— Nežinau, sere.

Firmenas suglamžęs įmetė atviruką į peleninę. Visa tai buvo labai keista. Akademija taip gerai žinoma, visi taip apsipratę su ja, kad niekam nė į galvą neateina, klausinėti. Jis šią vietą visuomet vaizdavosi kaip kažkokią neaiškią dėmę, tolimą ir nerealią. Tai buvo įstaiga, į kurią vyksti peržengęs skaitmenį dešimt, nes nori išvengti lobotomijos, topektomijos ir kitų operacijų, nepataisomai sužalojančių asmenybę. Bet, žinoma, stengiesi negalvoti, kad gali peržengti dešimt, nes pati toji mintis 3 R. Šek.Iis ne kas kita, kaip prisipažinimas, kad neturi vidinės pusiausvyros, ir todėl nesvarstai, ką pasirinksi, jeigu taip atsitiks.

Pirmąkart gyvenime Firmenas padarė išvadą, kad jam nepatinka visa sistema. Reikės šio to pasiteirauti. Kodėl iš Akademijos niekas neišeina? Kodėl taip mažai žinoma apie tenykščius gydymo metodus, jeigu jie iš tikrųjų šimtu procentų efektyvūs?

— Tur būt, eisiu į darbą, — tarė Firmenas. — Pataisyk man ką nors vakarienei.

— Klausau, sere. Viso gero, sere.

Spidas stryktelėjo nuo kušetės ir palydėjo jį iki durų, Firmenas atsiklaupė ir paglostė žvilgančią juodą galvą.

— Ne, brolau, tu lik namie. Šiandien nereikės užkasinėti kaulų.

— Spidas niekada neužkasinėja kaulų, — įsikišo robotas.

— Teisybė. Nūdienių šunų, lygiai kaip ir jų šeimininkų, nebaugina rytojus. Dabar niekas neslepia kaulų.

— Iki!

Jis šmurkštelėjo pro virtuvės duris ir išpuolė laukan.

Firmenas kone dvidešimt minučių pavėlavo į darbą. Eidamas pro duris, jis pamiršo tiriamajam mechanizmui parodyti pažymėjimą, kad bandomasis laikas praėjęs. Didžiulis stacionarinis sveiko proto matuoklis ištyrė Firme— ną, rodyklė pašoko aukščiau septynių, užsidegė raudonos signalinės lempos. Pro garsiakalbį sugriaudė šaižus metalinis balsas: „Sere! Sere! Jūs taip nukrypote nuo normos, kad darotės pavojingas! Turite skubiai kreiptis į gydytoją!”

Firmenas greitai ištraukė iš piniginės bandomojo laiko pažymėjimą. Tačiau ir tada mašina geras dešimt sekundžių vis dar ant jo rėkavo. Visas holas spoksojo į jį. Pasiuntinukai sustojo kaip įbesti, patenkinti, kad jų akyse vyksta skandalas. Biznieriai ir kontoristės ėmė kuždėtis o du Sveiko proto apsaugos policininkai reikšmingai susižvalgė. Firmeno marškiniai sudrėko nuo prakaito ir prilipo prie nugaros. Jis susivaldė, nors troško pulti laukan, ir nuėjo prie lifto. Liftas buvo kone pilnas, ir Firmenas neprisivertė į jį lipti.

Jis užbėgo laiptais į antrąjį aukštą ir iškvietė liftą. Kol Firmenas pateko į Morgano agentūrą, jam pavyko nusiraminti. Prie pat durų stovinčiam sveiko proto matuokliui jis parodė pažymėjimą, nosine nusišluostė nuo veido prakaitą ir įėjo vidun.

Visa agentūra jau žinojo, kas atsitiko. Tatai rodė visuotinė tyla ir į šalį sukami veidai. Firmenas sparčiai nužingsniavo į savo kabinetą, uždarė duris ir pasikabino skrybėlę. M

Jis atsisėdo už rašomojo stalo vis dar kiek susijaudinęs, baisiausiai pasipiktinęs sveiko proto matuokliu. Jei taip galėtum sudaužyti tas išmones! Amžinai kiša nosį į svetimus reikalus, baubte baubia tiesiog į ausis, išmuša iš pusiausvyros…

Tuo tarpu Firmenas greitai nutraukė savo mintį. Matuokliai nėra blogas daiktas. Mintis, kad jie yra sąmoningi persekiotojai, — viena iš paranojos apraiškų ir, galimas daiktas, jo, Firmeno, dabartinės patologinės būsenos simptomas. Matuokliai — vien tik žmogaus valios įrankiai. Visuomenę, priminė jis sau, reikia apsaugoti nuo asmenybės, lygiai kaip reikia apsaugoti žmogaus kūną nuo bet kurios jo dalies disfunkcijos. Nors ir kaip švelniai būtum prisirišęs prie savo tulžies pūslės, tu nesigailėdamas ją paaukotum, jeigu ji grėstų visam organizmui.

Firmenas neaiškiai suvokė, kad tokia analogija labai netvirta, bet nusprendė apie tai negalvoti. Reikia daugiau sužinoti apie Akademiją.

Užsitraukęs cigaretę, jis pasuko Terapinės informacinės tarnybos numerį.

— Kuo galiu jums padėti, sere? — atsiliepė malonus moters balsas.

— Norėčiau, kad mane truputį painformuotumėte apie Akademiją, — jausdamasis kiek nesmagiai, tarė Firmenas. Akademija buvo tokia garsi, taip tvirtai įaugusi į kasdieninį gyvenimą, kad jo žodžiai atrodė tokie keisti, lyg jis būtų paklausęs, kokia šalies vyriausybė.

— Akademija yra…

— Aš žinau, kur ji yra, — nutraukė Firmenas. — Norėčiau išsiaiškinti, kokias gydymo procedūras ten gauna ligoniai.

— Tokios informacijos mes neturime, sere, — kiek pa— delsusi. atsakė moteriškė.

— Ne? O aš maniau, kad visi mokamos terapijos duomenys prieinami plačiajai publikai.

— Praktiškai taip ir yra, — lėtai tarė moteriškė.— Bet Akademija — ne mokama ligoninė įprastine šio žodžio prasme. Ten iš tiesų imamas mokestis; tačiau, kita vertus, ten priimami ligoniai ir labdarybės pagrindais, visiškai nemokamai. Be to, Akademiją iš dalies subsidijuoja vyriausybė.

Firmenas nukratė nuo cigaretės pelenus ir nekantriai atšovė:

— Man atrodė, kad plačioji publika visada žino, ką daro vyriausybė.

— Paprastai žino. Išskyrus tuos atvejus, kai žinoti būtų kenksminga plačiajai publikai.

— Vadinasi, šiuo atveju žinoti apie Akademiją būtų kenksminga? — džiaugsmingai sušuko Firmenas, jausdamas, kad pagaliau perprato pačią esmę.

— Nia ką jūs, sere! — Moteriškė taip apstulbo, kad ėmė kone spiegti. — Aš visai ne tą turėjau galvoje. Aš tik išdėsčiau jums bendras taisykles, kodėl neteikiama informacija. Nors Akademija buvo įstatymo numatyta, tam tikru laipsniu ji pranoko įstatymą. Šitokią teisinę padėtį galima tuo paaiškinti, kad Akademijoje pasveikstama visu šimtu procentų.

— Kur galėčiau pamatyti nors vieną išgijusį? — paklausė Firmenas. — Kiek suprantu, niekas iš jų niekada neišėjo iš Akademijos.

Čia jie ir susipainojo, manė sau Firmenas, laukdamas atsakymo. Jam pasigirdo, tartum ragelyje kažkas šnibžda. Staiga ties ausimi suaidėjo vyro balsas, garsus ir skambus.

— Kalba skyriaus viršininkas. Jums kas nors neaišku?

Išgirdęs energingą nematomo pašnekovo balsą, Firmenas vos nepaleido iš rankų ragelio. Jis nebedžiūgavo ir gailėjosi čia paskambinęs. Tačiau vargais negalais pridūrė:

— Man reikėtų šiokios tokios informacijos apie Akademiją.

— Akademija yra…

— Oi ne! Aš turiu galvoje tikrą informaciją! — nusiminė Firmenas.

— Kokiu tikslu jūs norite gauti tą informaciją? — paklausė skyriaus viršininkas, ir jo balse ūmai suskambėjo meilikaujama, kone hipnozinė prityrusio terapeuto intonacija.

— Man reikia žinių apie ją, — negalvodamas atsakė Firmenas. — Kadangi Akademija — gydymo variantas, kuriuo galiu pasinaudoti bet kada, norėčiau daugiau apie ją sužinoti, kad nesuklysčiau pasirinkdamas.

— Gal ir taip, — pritarė skyriaus viršininkas. — Tačiau gerai pagalvokite. Ar jums reikia naudingų, rimtų žinių? Tokių, kurios padės jums žengti koja kojon su visuomene? O gal jūsų prašymą padiktavo tuščias smalsumas, nes jus kamuoja nerimas ir kiti, dar rimtesni kompleksai?

— Aš klausiu, nes…

— Kaip jūsų pavardė? — staiga paklausė skyriaus viršininkas. Firmenas nutylėjo.

— Koks jūsų proto lygis?

Firmenas tebetylėjo. Jis stengėsi suprasti, ar jau. užfiksuotas jo telefono numeris, ir buvo linkęs manyti, kad užfiksuotas.

— Jūs abejojate, kad Akademija bus be galo naudinga?

— Ne.

— Jūs abejojate, kad Akademija gali išsaugoti status quo?

— Ne.

— Tad kas gi yra? Kodėl jūs nenorite pasisakyti pavardės ir proto lygio? Kodėl jums prireikė išsamesnės informacijos?

— Dėkui jums, — burbtelėjo Firmenas ir pakabino ragelį. Jis suvokė, kad, skambindamas telefonu, padarė pražūtingą klaidą. Šitaip pasielgti galėjo tik aštuonetuki— ninkas, o ne normalus žmogus. Skyriaus viršininkas, turėdamas išlavėjusią profesinę nuovoką, tuoj pat viską suprato. Aišku, skyriaus viršininkas neduos tokios informacijos aštuonetukininkui. Firmenas žinojo, kad tasai, kuris tikisi kada nors susigrąžinti statistinę normą, turi kur kas rūpestingiau stebėti savo poelgius, juos analizuoti, suvokti jų esmę.

Jis vis dar sėdėjo prie telefono, kai kažkas pabeldė; atsivėrė durys, ir įėjo viršininkas, misteris Morganas. Jis buvo aukštas, galingo sudėjimo vyras apvaliu, sočiu veidu. Morganas sustojo prie Firmeno stalo, barbeno pirštais į prespapje ir žvelgė sumišęs, lyg pagautas vagis.

— Aš jau girdėjau apie incidentą apačioje, — tarė jis, nežiūrėdamas į Firmeną ir energingai barbendamas pirštais.

— Silpnumo akimirka, — automatiškai atsakė Firmenas. — Apskritai mano lygis ima gerėti.

Taip sakydamas, jis nedrįso pažvelgti Morganui į veidą. Abu įsmeigė akis į priešingus kambario kampus. Pagaliau jų žvilgsniai susitiko.

— Klausykite, Firmenai, aš stengiuosi nesikišti į kitų reikalus, — prabilo Morganas, sėsdamasis ant Firmeno stalo kampelio. — Bet, velniai griebtų, drauguži, sveikas protas— tai klausimas, kuris jaudina visus. Visi mes dievo rankoje. — Toji mintis tarytum sutvirtino Morgano įsitikinimus. Įsikarščiavęs jis pasislinko prie pašnekovo. — Jūs žinote, aš atsakingas už daugybę bendradarbių. Pastaraisiais metais jūs bandomas trečią kartą.— Jis susvyravo— Kaip tatai prasidėjo?

Firmenas pakraipė galvą.

— Nežinau, misteri Morganai. Gyvenau sau kukliai, ramiai ir tyliai — ir staiga rodyklė pašoko aukštyn.

Pagalvojęs Morganas irgi pakraipė galvą.

— Negali būti, kad taip iš karto, nei iš šio, nei iš to. Jūs tikrinotės smegenų audinį?

— Man garantavo, kad organinių pakitimų nėra.

— Gydėtės?

— Ko tik nesu išmėginęs, — nusiskundė Firmenas. — Elektroterapija, psichoanalizė, Smito metodas, Raneso mokykla, Devia-mintis, diferenciacija…

— Ir ką sužinojote? — paklausė Morganas.

Firmenas prisiminė begalinę virtinę terapeutų, į kuriuos jis buvo kreipęsis. Jį tyrinėjo visais psichologijos išgvildentais požiūriais. Jį migdė narkotikais, sukeldavo jam šoką ir tyrinėjo, tyrinėjo… Tačiau visos energingos pastangos baigėsi vienaip…

— Nesuprato.

— Argi jie visiškai nieko negalėjo pasakyti?

— Šiaip ar taip, nedaug. Įgimtas nerimas, giliai slypintys kompleksai, vidinis nesugebėjimas apsiprasti su status quo. Viskas rodo, kad aš nelankstus tipas. Manęs nepaveikė netgi asmenybės rekonstrukcija.

— O kaip prognozė?

— Ne perdaug palanki.

Morganas atsistojo ir, susidėjęs už nugaros ratikas, ėmė vaikščioti po kambarį.

— Firmenai, manau, kad čia jūsų vidinio ryšio šu pasauliu klausimas. Ar tikrai jūs norite tapti mūsų darnaus mechanizmo sraigteliu?

— Aš viską išbandžiau…

— Žinoma. Bet ar jūs norėjote pasikeisti? Pritapi— mas! — sušuko Morganas ir trinktelėjo kumščiu į delną, tarsi užantspauduodamas tą žodį.— Ar jūs norite pritapti?

— Vargu, — atsakė Firmenas, nuoširdžiai apgailestaudamas.

— Štai kad ir aš, — rimtai pasakė Morganas, plačiai išsižergęs ties Firmeno stalu. — Prieš dešimt metų ši agentūra buvo dvigubai didesnė už dabartinę ir vis dar augo! Aš dirbau kaip pašėlęs, didinau fondus, gausinau vertybinius popierius, investavau kapitalą, plėčiau biznį ir kaliau pinigus, pinigus, vien tik pinigus.

— Ir kas gi atsitiko?

— Neišvengiamas dalykas. Rodyklė nuo dviejų ir trijų dešimtųjų pašoko ligi septynių su viršum. Aš buvau pasukęs blogu keliu.

— Įstatymas nedraudžia kalti pinigų —tarė Firmenas.

— Be abejonės. Tačiau prieš tuos, kurie pernelyg daug jų kala, veikia psichologinis dėsnis. Dabartinė visuomenė tokiems dalykams netinka. Iš rasės atimtas beveik visas konkurencijos troškimas, visas agresyvumas. Pagaliau, veikiai bus šimtas metų, kai įvestas status quo. Visą tą laiką nebuvo nei naujų išradimų, nei karų, nei didelių permainų. Psichologija normalizuoja žmoniją, išnaikindama neprotingus elementus. Taigi, apdovanotas tokiais polinkiais ir gabumais, aš tarsi… tarsi žaidžiau su kūdikiu tenisą. Neįmanoma buvo mane sulaikyti.

Morgano veidas įraudo, kvėpavo jis nelygiai. Paskui susivaldė ir kalbėjo jau ramesniu balsu:

— Suprantama, mano poelgius diktavo patologinės priežastys. Valdžios troškimas, besaikis konkurencijos azartas. Aš gavau substitucinės terapijos kursą.

Firmenas tarė:

— Man atrodo visai normalu, jei žmogus nori išplėsti savo biznį.

— Dieve mielas, drauguži, nejaugi jūs nieko nenusimanote apie stabilios visuomenės Socialinį sveiką protą, Atsakomybę ir Sanklodą? Aš jau dariausi turtuolis. Pralobęs būčiau galėjęs įsteigti finansinę imperiją. Suprantate, viskas visiškai teisėta, bet nenormalu. Ir kas žino, kaip toli aš būčiau nuriedėjęs? Tur būt, galų gale, būčiau ėmęs netiesiogiai kontroliuoti pačią vyriausybę. Būčiau įsigeidęs pakeisti psichologinę politiką pagal savo anomalijas. Įsivaizduojate, kas iš to būtų išėję?

— Ir jūs prisitaikėte, — tarė Firmenas.

— Aš galėjau rinktis Smegenų chirurgiją, Akademiją arba prisitaikymą. Laimė, radau išeitį savo polinkiams sportinėje kovoje. Aš sutaurinau savo egoistinius kompleksus, palenkdamas juos žmonijos labui. Tačiau štai ką noriu pasakyti, Firmenai. Juk aš artinausi prie raudonosios linijos. Bet prisitaikiau, kol dar nebuvo per vėlu.

— Aš mielai prisitaikyčiau, — atsakė Firmenas, — jei tik žinočiau, kas man darosi. Blogiausia, kad diagnozė neaiški.

Morganas ilgai tylėjo, kažką galvodamas. Pagaliau tarė:

— Man rodos, jums reikėtų pailsėti, Firmenai.

— Pailsėti? — Firmenas ūmai sukluso — Jūs norite pasakyti, kad aš atleistas?

— Nje, be abejo, ne. Aš noriu būti teisingas ir pasielgti kaip doras žmogus. Bet čia mano valdos. — Neaiškus Morgano mostas reiškė — agentūra, rūmai, miestas. — Beprotybė sėlina nemačiomis. Šią savaitę keliems agentūros bendradarbiams lygis pakilo.

— Ir infekcijos židinys — tai aš.

— Mes turime laikytis taisyklių, — atsilošęs ties Firmeno stalu, tarė Morganas. — Algą jūs gausite tol, kol… kol ką nors nuspręsite.

— Ačiū, — šaltai tarė Firmenas. Jis atsistojo ir užsidėjo skrybėlę.

Morganas padėjo ranką jam ant peties.

— Jūs negalvojote apie Akademiją? — tyliai paklausė jis. — Noriu pasakyti, jei niekas nebepadės…

— Anaiptol! — pažvelgęs tiesiai į mažutes, mėlynas Morgano akytes, atsakė Firmenas.

Morganas nusigręžė.

— Jūs, man rodos, kažkodėl nusistatęs prieš Akademiją. Na ir ko? Juk žinote, kaip suorganizuota mūsų visuomenė. Nejaugi manote, kad ji leistų ką nors, kas kenktų bendram labui?

— Vargu, — pritarė Firmenas. — Bet kodėl apie Akademiją taip mažai žinoma?

Jie perėjo tylių kabinetų anfilada. Nė vienas iš tų žmonių, kuriuos Firmenas taip seniai pažinojo, nepakėlė galvos nuo darbo. Morganas atidarė duris ir tarė:

— Jūs viską žinote apie Akademiją?

— Aš nežinau, kaip ten gydoma.

— O ar viską žinote apie kitus gydymo būdus? Ar galite papasakoti apie Substitucinę terapiją? Apie psichoanalizę? Arba apie O Gilvio redukciją?

— Ne. Bet šiek tiek nutuokiu apie jų poveikį.

— Visi truputį nutuokia, — džiūgaudamas pritarė Morganas, bet tuoj pat pritildė balsą.— Čia ir bėda. Matyt, Akademija todėl neteikia tokios informacijos, kad tai pakenktų pačiai terapijai. Bet čia nėra nieko keista, ar ne?

Firmenas apie tai mąstė, eidamas paskui Morganą į holą.

— Beveik sutinku, — tarė jis. — Bet paaiškinkite, kodėl iš Akademijos niekas niekada neišeina? Ar jūsų nestebina ši kraupi aplinkybė?

— Nė trupučio. Jūs labai keistai į viską žiūrite. — Šnekėdamas Morganas paspaudė mygtuką ir iškvietė liftą.— Tarytum stengiatės atskleisti paslaptį ten, kur jos nė kvapo nėra. Sakysim, jų terapijos metodas reikalauja, kad pacientas liktų Akademijoje. Aplinkos pakeitimas — paprastas dalykas. Labai dažnai taip daroma.

— Jeigu tai teisybė, kam ją slėpti?

— Faktai viską pasako.

— O kurgi įrodymai, kad visi be išimties pasveiksta? — paklausė Firmenas.

Tuo momentu atsirado liftas, ir Firmenas įlipo. Morganas tarė:

— Jie tai tvirtina, — štai įrodymas! Terapeutai nemeluoja. Jie negali meluoti, Firmenai!

Morganas norėjo dar kažką sakyti, bet lifto durelės užsitrenkė. Liftas šovė žemyn, ir Firmeną pagavo šiurpas — jis suprato netekęs darbo.

Keistas jausmas — likti be darbo. Nebuvo kur eiti. Dažnai jis neapkęsdavo savo darbo. Būdavo, rytais stena prisiminęs, kad reikės dar vieną dieną išbūti tarnyboje. Bet dabar, išėjęs iš rikiuotės, jis suprato, koks svarbus jam buvo darbas, koks orus ir pasitikintis savimi jautėsi. „Žmogus — niekas, — galvojo jis, — jei neturi ko veikti.”

Jis be tikslo klaidžiojo iš vieno kvartalo į kitą, stengdamasis viską apmąstyti. Tačiau negalėjo susikaupti. Mintys atkakliai sprūdo šalin, vengė jo; kartais jas išstumdavo švystelėjęs žmonos veidas. Bet netgi apie ją jis negalėjo kaip reikiant pagalvoti, nes jį slėgė didmiestis — miesto veidai, garsai, kvapai.

Vienintelis jam galvon dingtelėjęs planas buvo neįvykdomas. „Bėk, — kuždėjo jam nerimastingi jausmai. — Bėk ten, kur tavęs niekada niekas nesuras. Slėpkis!”

Bet Firmenas žinojo, kad čia prasta išeitis. Bėgimas būtų gryniausias pasitraukimas nuo tikrovės ir įrodymas, kad jis nukrypęs nuo normos. Tikrai, iš kur jis pabėgtų? Iš pačios sveikiausios, tobuliausios visuomenės, kokią kada nors yra sukūręs Žmogus. Tik pamišėlis gali iš čia bėgti.

Firmenas ėmė pastebėti praeivius. Jie atrodė laimingi, kupini naujos dvasios — Atsakomybės ir Socialinio sveiko proto, pasiryžę paaukoti senas aistras naujosios ramybės eros dėlei. Tai puikus pasaulis, velniškai puikus pasaulis. Kodėl Firmenas negali jame apsiprasti?

Ne, gali. Per daugelį savaičių Firmenui pirmąkart su— bliksėjo pasitikėjimas savimi, ir jis nusprendė, kad kaip nors prisitaikys.

Kad tik žinotų kaip.

Daug valandų išvaikščiojęs, Firmenas pasijuto alkanas.

Jis užsuko į pirmą pasitaikiusį restoranėlį. Salė buvo grūste prisigrūdusi darbininkų: Firmenas atklydo beveik prie pat dokų.

Jis atsisėdo prie bufeto ir žvilgtelėjo į meniu, kartodamas sau, kad reikia viską apgalvoti. Reikia kaip pridera įvertinti savo poelgius, nuodugniai apsvarstyti…

— Ei, misteri!

Jis pakėlė akis. Į jį spoksojo plikas, apžėlęs šeriais bu— fetininkas.

— Ką?

— Nešdinkitės, kol sveikas kailis.

— Kas atsitiko? — paklausė Firmenas, stengdamasis įveikti staiga jį pagavusią panišką baimę.

— Mes čionai puspročių neaptarnaujame, — tarė bufe— tininkas. Jis parodė pirštu sieninį prietaisą, kuris registravo kiekvieno lankytojo būseną. Juodoji rodyklė buvo užsiropštusi kiek aukščiau devynių.— Nešdinkitės lauk.

Firmenas apželgė kitus žmones prie bufeto. Jie sėdėjo greta kits kito, apsivilkę vienodais rudais storos drobės specdrabužiais. Kepės buvo užmaukšlintos ant akių, ir kiekvienas, rodos, įnikęs skaitė laikraštį.

— Mano bandomasis…

— Nešdinkitės, — pakartojo bufetininkas. — Pagal įstatymą aš neprivalau aptarnauti visokių devynetukininkų. Tas erzina klientus. Na, greičiau.

Darbininkai tebesėdėjo gražiąi išsirikiavę, sustingę, nežiūrėdami į Firmeną. Firmenas pajuto, kaip kaista jam veidas. Jį pagavo staigus impulsas — sugniužinti pliką, žvilgančią bufetininko makaulę, įsisukti su mėsininko peiliu į besiklausančių vyrų eilutę, aptaškyti purvinas sienas jų krauju, naikinti, žudyti. Bet agresyvumas — nepageidaujama reakcija ir, žinoma, patologiška. Jis nuslopino nesveiką impulsą ir išėjo laukan.

Firmenas vėl vaikštinėjo, kovodamas su noru sprukti iš čia; jis laukė, kada logika padiktuos, ką toliau daryti. Tačiau mintys vis labiau raizgėsi, ir, kai sutemo, Firmenas vos nevirto iš nuovargio.

Stovėdamas siauroje, pūvančiomis atmatomis užverstoje lūšnų rajono gatvelėje, antrojo aukšto lange jis pamatė ranka rašytą iškabą: „Dž. Dž. Flinas, terapeutas-psicho— logas. Gal man pavyks jums padėti.” Pagalvojęs apie visus tuos brangiai apmokamus specialistus, į kuriuos jis kreipėsi, Firmenas kreivai šyptelėjo. Jis buvo beeinąs toliau, bet pasisuko ir užlipo laiptais į Flino laukiamąjį. Vėl jis buvo nepatenkintas savimi. Pamatęs iškabą, jis tuoj pat suprato, kad nueis pas tą gydytoją. Nejaugi jis niekada nesiliaus apgaudinėjęs pats savęs?

Flino kabinetas buvo ankštas ir prastai apšviestas. Nuo sienų buvo nusilupinėję dažai, kambaryje tvyrojo nešvaraus kūno kvapas. Flinas sėdėjo už nepoliruoto medinio rašomojo stalo ir skaitė nuotykių žurnaliuką. Jis buvo nedidukas, vidutinio amžiaus ir jau pradėjęs plikti. Rūkė pypkę.

Firmenas ketino pradėti nuo pat pradžios, bet, pats nesitikėdamas, išpyškino:

— Klausykite, turiu baisių nemalonumų. Netekau darbo, mane pametė žmona, išbandžiau visus, kokie tik yra, terapijos metodus. Ką jūs galite padaryti?

Flinas išsitraukė iš burnos pypkę ir dirstelėjo į Firme— ną. Apžvelgė jo kostiumą, skrybėlę, batus, tarsi juos įkainodamas, paskui paklausė:

— O ką sakė kiti gydytojai?

— Pasak jų-j man, girdi, nėra ko tikėtis.

— Žinoma, taip jie ir šneka, — tarė Flinas, aukštu ir aiškiu balsu berdamas žodžius. — Tie madingi vyrukai perdaug lengvai pasiduoda. Tačiau nereikia prarasti vilties. Protas — keistas ir sudėtingas daiktas, mano bičiuli, ir labai dažnai…

Flinas staiga nutilo ir liūdnai, ironiškai nusišaipė.

— Ak, kokia iš to nauda? Jūs jau žvelgiate pasmerktojo akimis, nieko nepadarysi. — Jis iškratė pypkę ir įsmeigė negyvą žvilgsnį į lubas. — Štai ką, nieko negaliu jums padaryti. Jūs tą žinote, ir aš žinau. Ko čia atėjote?

— Reikia manyti, vildamasis stebuklo, — atsakė Firmenas ir susmuko ant medinės kėdės.

— Daug kas viliasi, — postringavo Flinas. — Matyt, mano kabinetas labiausiai tam tinka, ar ne? Jūs lankėtės prašmatniuose madingų specialistų laukiamuosiuose. Pagalbos ten negavote. Todėl bus labai gražu, jei nusigyvenęs terapeutas padarys tai, kas nepavyko įžymybėms. Kažkas panašu į poetišką teisingumą.

— Taigi, taigi, — pritarė Firmenas kiek šypsodamasis.

— Ne toks jau aš negabus, — užtikrino jį Flinas, kimš— damasis į pypkę tabako iš nušiurusio žalio kapšelio. — Bet kas teisybė, tai teisybė — stebuklams reikia pinigų, visada reikėjo ir visada reikės. Jeigu jums negalėjo padėti korifėjai, tai aš juo labiau negaliu.

— Ačiū, kad pasakėte teisybę, — tarė Firmenas, bet nė neketino atsistoti.

— Kaip pridera terapeutui, — iš lėto tarė Flinas, — primenu jums, kad Akademija, atvira bet kuriuo dienos metu.

— Kaipgi galima ten kreiptis? — paklausė Firmenas. — Juk aš apie ją nieko nežinau.

— Niekas nežino, — atsakė Flinas. — Tačiau aš girdėjau, kad ten išgydomi visi aliai vieno.

— Mirtis — taip pat išgijimas.

— Bet netikslingas. Be to, jau labai jis prieštarauja laiko dvasiai. Jei taip būtų, Akademiją turėtų tvarkyti pamišėliai, o kaip tik jiems tatai ir uždrausta.

— Tai kodėl gi niekas iš ten neišeina?

— Neklausinėkite manęs, — tarė Flinas. — Gal būt, niekas nenori iš ten išeiti. — Jis užsitraukė dūmo. — Jums reikia patarimo. Okei. Pinigų turite?

— Rasiu, — atsargiai tarė Firmenas.

— Puiku. Aš neturėčiau taip kalbėti, bet… Nebeieškokite vaistų!. Eikite namo. Pasiųskite robotą nupirkti produktų dviem mėnesiam. Tuo tarpu pasislėpkite.

— Pasislėpti? Kam?

Flinas nuvėrė jį įsiutusiomis akimis.

— Dėl to, kad jūs kamuojatės, stengdamasis pasidaryti normalus, o jums vis blogiau. Aš esu stebėjęs šimtus tokių atvejų. Nebegalvokite apie sveiką ir nesveiką protą. Išsigulėkite ramiai vieną kitą mėnesį, ilsėkitės, skaitykite, storėkite. Tada ir pažiūrėsime, kaip jums seksis.

— Žinote, — tarė Firmenas, — manau, kad jūsų teisybė. Tikrai! Bet nesu įsitikinęs, ar galima grįžti namo. Šiandien aš kai kur skambinau… Aš turiu pinigų. Ar negalėtumėt paslėpti manęs čia, pas save? Paslėpkite, susimildamas!

Flinas atsistojo ir baukščiai pažvelgė pro langą į tamsią gatvę.

— Aš ir taip per daug prišnekėjau. Jei būčiau jaunes nis… ne, negaliu! Aš daviau jums neprotingą patarimą! Negaliu dar ir neprotingai pasielgti!

— Atleiskite, — tarė Firmenas. — Man nereikėjo jūsų prašyti. Bet aš iš tiesų labai jums dėkingas. Garbės žodis.

Jis atsistojo.

— Kiek aš skolingas?

— Nieko jūs neskolingas, — atsakė Flinas. — Linkiu jums pasitaisyti.

— Ačiū.

Firmenas paskubomis nulipo laiptais ir pasišaukė taksi. Po dvidešimt minučių jis buvo namie.

Kai Firmenas ėjo prie savo buto, laiptų aikštelėje buvo keistai tylu. Šeimininkės durys buvo uždaros, bet jam pasirodė, kad jos užsivėrė prieš pat jam pareinant ir šeimininkė pasislėpė už jų, priglaudusi ausį prie plono medžio sluoksnio. Jis paspartino žingsnį ir įėjo vidun.

Bute irgi viešpatavo tyla. Firmenas pasuko į virtuvę. Robotas stovėjo prie viryklos, o Spidas buvo susirangęs kampe.

— Sveikas atvykęs, sere, — sutiko Firmeną robotas. — Malonėkite sėstis — paduosiu vakarienę.

Firmenas atsisėdo, kurdamas tolimesnius planus. Reikia apgalvoti aibę smulkmenų, bet iš esmės Flino teisybė. Kaip tik reikia pasislėpti. Dingti iš akių.

— Rytoj rytą pirmiausia turėsi šio to nupirkti, — tarė Firmenas robotui.

— Klausau, sere, — statydamas prieš jį lėkštę sriubos, atsakė robotas.

— Mums reikės gausybės produktų. Duonos, mėsos… Ne, geriau nupirk konservų.

— Kokių konservų? — paklausė robotas.

— Bet kokių, kad tik iš jų susidarytų pilnavertis racionas. Ir cigarečių, neužmiršk cigarečių! Prašau man duoti druskos.

Robotas stovėjo prie viryklos kaip įbestas, o Spidas tylutėliai suinkštė.

— Robote! Prašau druskos.

— Man labai gaila, sere, — tarė robotas.

— Ką reiškia — tau gaila? Paduok man druskos.

— Aš nebegaliu jūsų klausyti.

— Kodėl?

— Jūs ką tik peržengėte raudonąją liniją, sere. Dabar jūs dešimtukininkas.

Akimirką Firmenas beprasmiškai žiūrėjo į robotą. Paskui puolė į miegamąjį ir įjungė matuoklį. Juodoji rodyklė iš lėto prislinko prie raudonosios linijos, virptelėjo ir ryžtingai perėjo per ją.

Jis tapo dešimtukininku.

Bet tas nesvarbu, įtikinėjo jis save. Pagaliau, kiekis nevirto nauja kokybe. Nepasidariau gi aš staiga pabaisa. Jis viską paaiškins robotui, įtikins…

Firmenas galvotrūkčiais išpuolė iš miegamojo.

— Robote! Išklausyk mane…

Jis išgirdo, kaip trinktelėjo durys. Robotas išėjo.

Firmenas nukiūtino į valgomąjį-svetainę ir atsisėdo ant kušetės. Žinoma, robotas išėjo. Robotuose įrengti prietaisai psichinei būsenai kontroliuoti. Šeimininkams peržengus raudonąją liniją, robotai automatiškai sugrįžta į gamyklą. Nė vienas dešimtukininkas negali valdyti sudėtingo mechanizmo.

Tačiau dar ne viskas žuvę. Namuose yra valgio. Jis apsiribos griežta norma. Su Spidu jis nesijaus toks vienišas. Galimas daiktas, jam reikės tik kelių dienų.

— Spidai!

Bute — nė garso.

— Eik šen, šuneli.

Kaip ir anksčiau, nė garso.

Firmenas nuosekliai apieškojo visą butą, bet šuns niekur nebuvo. Jis, tur būt, bus išėjęs su robotu.

Slegiamas vienatvės, Firmenas nuėjo į virtuvę ir išgėrė tris stiklines vandens. Jis pažvelgė į roboto patiektą vakarienę ir jau norėjo kvatotis, bet tuoj pat atsikvošėjo.

Reikia sprukti, ir kuo greičiau. Negalima gaišti nė minutės. Paskubėjus gal kas ir išeitų. Vis tiek kur, bet kur. Dabar kiekviena sekundė brangi.

Tačiau jis tebestovėjo virtuvėje, kvailai spoksojo į grindis ir stebėjosi, kodėl jį paliko šuo.

Į duris kažkas pasibeldė.

— Misteri! Firmenai!

— Ne, — tarė Firmenas.

— Misteri Firmenai, jūs turite tuoj pat išsikraustyti.

Tai buvo namų savininkė. Firmenas atidarė jai duris.

— Išsikraustyti? Kur?

— Tatai man nerūpi. Bet jums negalima ilgiau čia pasilikti, misteri Firmenai. Jūs turite išsikraustyti.

Firmenas grįžo į kambarį pasiimti skrybėlės, užsidėjo, apsidairė ir išėjo. Duris paliko atviras.

Gatvėje laukė jo du vyrai. Tamsoje sunku buvo įžiūrėti jų veidus.

— Kur norėtumėte važiuoti? — paklausė vienas iš jų.

— O kur galima?

— Operuotis arba į Akademiją.

— Tada į Akademiją.

Jie įsodino jį į automobilį ir greitai nuvažiavo. Firmenas, visiškai nusikamavęs ir nebeįstengdamas apie ką nors galvoti, atsirėmė į sėdynės atkaltę. Jo veidą glamonėjo vėsus vėjelis, ir buvo malonu, kad automobilis švelniai supa. Tačiau kelionė atrodė be galo ilga.

— Atvažiavome, — tarė pagaliau vienas iš palydovų. Jie sustabdė automobilį ir įvedė Firmeną į kambarėlį, kur nebuvo baldų. Tik centre stovėjo rašomasis stalas su lentele: „Priėmimo kambario budėtojas”. Užsikniaubęs ant stalo, ten saldžiai knarkė kažkoks žmogus.

Vienas Firmeno palydovas garsiai kostelėjo. Budėtojas bematant pašoko, išsitiesė ir ėmė trintis akis. Jis užsikabino akinius ir sušniuręs pažvelgė į atėjusius.

— Kuris? — paklausė jis.

Abu palydovai parodė į Firmeną.

— Gerai. — Budėtojas pasiraivė, išskėtęs liesas rankas, paskui atsivertė didelį, juodą bloknotą. Jis brūkštelėjo keletą žodžių, išplėšė lapelį ir įteikė Firmeno palydovams. Tie tučtuojau išėjo.

Budėtojas paspaudė kažkokį mygtuką ir energingai pasikasė galvą.

— Šiandien pilnatis, — tarė jis Firmenui, aiškiai patenkintas.

— Kas? — pasitikslino Firmenas.

— Pilnatis. Tokių, kaip tu, daugiausia atgabena per pilnatį, bent man taip atrodo. Aš ketinu parašyti šia tema disertaciją.

— Daugiausia? Ko daugiausia? — vėl paklausė Firmenas, kuris dar neatsipeikėjo, pakliuvęs į Akademiją.

— Nebūk toks bukaprotis, — griežtai tarė budėtojas. — Per pilnatį daugiausia pas mus patenka dešimtukininkų. Nemanau, kad čia būtų kokia koreliacinė priklausomybė, bet… aha, štai ir sargybinis.

Paskubomis rišdamasis kaklaraištį, prie stalo priėjo uniformuotas sargybinis.

— Nuvesk jį į 312-AA, — tarė budėtojas. Kai Firmenas paskui sargybinį nuėjo prie durų, budėtojas nusiėmė akinius ir vėl užsikvempė ant stalo.

Sargybinis vedė Firmeną painiu koridorių tinklu su daugybe durų. Koridoriai atsirasdavo tartum patys savaime, kadangi jie įvairiausiais kampais šakojosi, o kai kurios atšakos rangėsi ir vingiavo, kaip senųjų miestų gatvės. Eidamas Firmenas pastebėjo, kad durys buvo sunumeruotos ne iš eilės. Jis praėjo pro 3112, paskui pro 25Rf paskui pro 14. Ir buvo tikras, kad pro 888 numerį ėjo tris kartus.

— Kaip jūs čia nepaklystate? — paklausė jis sargybinį.

— Tai mano darbas, — atsakė tasai gana mandagiai.

— Kokios nors sistemos čia nematyti, — pasakė Firmenas.

— Jos ir negali būti, — kone paslapčiom tarė sargybinis. — Juk pagal projektą buvo numatyta kur kas mažiau palatų, bet vėliau prasidėjo karštligė. Ligoniai,ligoniai, kasdien vis nauji ligoniai, ir nežinia, kada bus galas. Tad teko susmulkinti palatas ir padaryti naujus koridorius.

— Bet kaip gydytojai randa savo pacientus? — paklausė Firmenas.

Jie priėjo prie 312-AA. Nieko neatsakęs, sargybinis atrakino duris, o kai Firmenas peržengė slenkstį, uždarė jas ir užrakino.

Palata buvo labai maža. Joje stovėjo kušetė, krėslas ir spintelė; tie paprasti baldai užėmė visą kambarėlį.

Beveik tuo pat metu Firmenas išgirdo už durų balsus. Vyriškis tarė: „Sutinku, tebūnie kava, restorane po pusvalandžio.” Spynoje brakštelėjo raktas, ir Firmenas nenugirdo atsakymo. Staiga kažkas prapliupo juoktis.

Žemas vyro balsas tarė:

— Na taip, ir dar šimtą, ir tada galėsime po žeme ieškoti vietos!

Durys atsidarė, ir į palatą, vis dar kiek šypsodamasis, įėjo barzdočius su baltu švarku. Išvydęs Firmeną, jis nutaisė profesionalo miną.

— Prašom prigulti ant kušetės, — tarė jis mandagiai, bet neabejotinai valdingai.

Firmenas nė vienu mostu neparodė, kad ketina paklusti.

— Jeigu jau aš čia, — tarė jis, — gal man paaiškinsite, ką visa tai reiškia?

Barzdočius ėmė rakinti spintelę. Jis pažvelgė į Firmeną pavargusiomis, bet drauge ir pašaipiomis akimis, kilstelėjo antakius.

— Aš ne lektorius, o gydytojas, — atsakė jis.

— Suprantu. Bet juk…

— Taip, taip, — tarė gydytojas, bejėgiškai gūžčiodamas pečiais. — Aš žinau. Jūs turite teisę klausti ir taip toliau. Dievaži, jums turėjo kas nors tatai paaiškinti, kol dar nebuvote čia pakliuvęs. Tai ne mano darbas.

Firmenas tebestovėjo. Gydytojas tarė:

— Būkite gerutis, gulkite ant kušetės, ir aš jums viską papasakosiu.

Jis vėl nusigręžė į spintelę.

Firmenui dingtelėjo mintis — ar nepamėginus paguldyti gydytoją ant menčių, bet tuoj pat jis sumetė, kad, tur būt, apie tai yra galvoję tūkstančiai dešimtukininkų. Tikriausiai esama kažkokių atsargumo priemonių. Jis išsitiesė ant kušetės.!

— Akademija, — prabilo gydytojas, tebesirausdamas spintelėje, — tai dėsningas mūsų epochos padarinys. Norint ją suprasti, pirmiau reikia suprasti savo amžių.— Gydytojas padarė dramatišką pauzę ir su pasigardžiavimu šnekėjo toliau: — Sveikas protas! Tačiau su sveiku protu, ypač su socialiniu sveiku protu, glaudžiai susijusi siaubinga įtampa. Kiek nedaug reikia, kad aptemtų galva! O kai aptemsta, žmogus ima perkainoti vertybes, jam atsiranda keistų vilčių, idėjų, teorijų, poreikio veikti. Visa tai savaime gali ir nebūti pątologija, bet galų gale vis tiek kenkia visuomenei, nes poslinkis bet kokia kryptimi pavojingas stabiliai visuomenei. Dabar, po to, kai tūkstančius metų liejosi kraujas, mes užsibrėžėme tikslą — apginti visuomenę nuo patologiškos asmenybės. Todėl kiekviena asmenybė turį vengti tų protinių koncepcijų, tų nebylių sprendimų, kurie ją daro potencialiai pavojingą, grasina sukelti permainų. Toks veržimasis prie stabilumo, kuris yra mūsų idealas, reikalauja kone antžmogiškos stiprybės ir ryžto. Jeigu jūs neturite tų savybių, baigsite savo dienas čia.

— Vis dėlto man neaišku… — pradėjo Firmenas, bet gydytojas jį pertraukė:

— Štai kodėl reikalinga tokia Akademija. Šiandien tikrai laiduoja sveiką protą tik chirurginė smegenų operacija. Tačiau žmogui nemalonu net pagalvoti apie tai — tik velnias galėjo pasiūlyti tokį pasirinkimą. Valstybinė smegenų chirurgija pražudė pirmesnę asmenybę, o tai baisiausia mirtis. Akademija stengiasi sušvelninti įtampą ir siūlo kitą alternatyvą.

— Bet kokia čia alternatyva? Kodėl jūs slepiate?

— Atvirai sakant, dauguma žmonių verčiau nori ir toliau nieko nežinoti. — Gydytojas užrakino spintelę, bet Firmenas nematė, kokius instrumentus jis iš ten pasiėmė.— Patikėkite manimi, jūsų reakcija netipiška. Jūs labiau linkęs laikyti mus niūria, paslaptinga, rūsčia jėga. Todėl, kad jūsų protas aptemęs. Blaiviai galvojantys žmonės laiko mus panacėja, smagiu miglotu išsivadavimu iš skaudaus aiškumo. Jie tiki į mus kaip į dievą.— Gydytojas myktelėjo. — Daugumai žmonių mes esame rojus.

— Kodėl gi jūs slepiate savo metodus?

— Atvirai sakant, — švelniai tarė gydytojas, — netgi rojaus metodų geriau perdaug atidžiai nenagrinėti.

— Vadinasi, visa tai apgaulė! — sušuko Firmenas, mėgindamas atsisėsti. — Jūs norite mane nužudyti!

— Ntieku gyvu, — užtikrino gydytojas ir švelniu mostu privertė jį atsigulti.

— Tai ką jūs ketinate daryti?

— Pamatysite.

— O kodėl iš čia niekas nesugrįžta?

— Nenori, — atsakė gydytojas. Firmenui nespėjus krustelėti, gydytojas mikliai įsmeigė jam į ranką švirkšto adatą ir įleido šilto skysčio.

— Ir atminkite, — tarė jis, — reikia ginti visuomenę nuo asmenybės.

— Taip, — snausdamas atsiliepė Firmenas, — bet kas apgins asmenybę nuo visuomenės?

Palatos daiktų kontūrai išskydo, ir, nors gydytojas kažką atsakė, Firmenas nebeišgirdo žodžių — tik žinojo, kad jie išmintingi, pačiu laiku ištarti ir labai teisingi.

Atsikvošėjęs jis pamatė, kad stovi didžiulėje lygumoje. Teka saulė. Blausioje šviesoje prie Firmeno kojų driekiasi migla, o žolė po kojomis drėgna ir stangri.

Firmenas vangiai nusistebėjo, pamatęs, kad greta jo, dešinėje, stovi žmona. Kairėje prie jo kojos glūdėjo kiek virpantis Spidas. Nustebimas veikiai išsisklaidė, nes prieš mūšį čia, greta šeimininko, ir turėjo būti žmona bei šuo.

Priekyje slenkanti migla pabiro atskiromis figūrėlėmis, ir, joms prisiartinus, Firmenas jas pažino.

Tai buvo priešai! Procesiją vedė robotas; prieblandoje jis žaižaravo kraupiu nežmonišku spindesiu. Ten buvo ir Morganas, kuris skyriaus viršininkui isteriškai šaukė, kad Firmenas turi mirti; o įbaugintas Flinas, vargšelis, slėpė veidą, bet artėjo prie jo. Ten buvo ir namų savininkė, kuri šaižiai klykė: „Neduosiu jam buto!” Paskui ją ėjo gydytojai, budėtojai, sargybiniai, o jiems įkandin traukė milijonai su storais specdrabužiais; jų kepės buvo užmaukšlintos ant akių, laikraščiai susukti kietu ritinėliu.

Firmenas pasitempė, laukdamas lemiamų kautynių su priešais, kurie jį išdavė. Tačiau smegenyse suplazdėjo abejonė. Ar jis nesapnuoja?

Staiga jis biaurėdamasis išvydo tarsi iš šalies nuo narkotikų apkvaitusį savo kūną, gulintį numeruotoje Akademijos palatoje, tuo tarpu jo dvasia kažin kur grumiasi su šešėliais.

Aš visai normalus! Akimirką prašvitus sąmonei, Firmenas suprato, kad reikia bėgti. Ne jo dalia — kovoti su tariamu priešu. Reikia grįžti į tikrą pasaulį. Status quo amžinai netruks. Kas gi atsitiks žmonijai, iš kurios atimta jėga, iniciatyva, individualybė?

Iš Akademijos niekas neišeina? O štai jis išeis! Firmenas pabandė atsikratyti narkotinio kvaitulio pančių, jis beveik juto, kaip vartosi ant kušetes jo niekam nereikalingas kūnas, kaip jis aičioja, stengdamasis atsikelti…

Bet tariamoji žmona nutvėrė jį už rankos ir parodė tolumon. Tariamasis šuo suurzgė ant artėjančio priešo.

Akimirka buvo negrįžtamai praleista, nors Firmenas to niekada taip ir nesuprato. Jis pamiršo, kad buvo nusprendęs ištrūkti, pamiršo žemę, pamiršo tiesą ir rasos lašai apšlakstė jam kojas, kai jis puolė į nuožmias grumtynes su priešu.