Trys Beno Baksterio Mirtys

DEMONAI

Eidamas Antrąja aveniu, Arturas Gametas pagalvojo, jog diena kuo puikiausia, tikrai pavasariška — ne per šalta, bet gaivu ir vėsu. Ideali diena sudarinėti draudimo sutartis, tarė jis sau. Devintosios gatvės kampe jis žengė nuo šaligatvio.

Ir dingo.

— Matėte? — paklausė mėsininką padėjėjas. Abudu stovėjo mėsinės tarpduryje, tingiai spoksodami į praeivius.

— Ką „matėte”? — atsiliepė storas, raudonveidis mėsininkas.

— Ana tą mažiulį su paltu. Jis dingo.

— Pasuko į Devintąją, — burbtelėjo mėsininkas, — na ir kas iš to?

Mėsininko padėjėjas nematė, kad Arturas būtų pasukęs į Devintąją arba perėjęs Antrąją. Jis matė, kaip tas žaibiškai pranyko. Tačiau kokia prasmė ginčytis? Pasakysi šeimininkui: „Jūs apsirinkate”, o toliau kas? O gal vaikinas su paltu tikrai pasuko į Devintąją. Kur kitur jis galėjo dėtis? Tačiau Artūro Gameto jau nebebuvo Niujorke. Jis pražuvo be pėdsako.

Visai kitoje vietoje, gal net ne Žemėje, būtybė, vadinanti save Nelzebubu, įsmeigė akis į penkiakampį. Penkiakam pio viduje pasirodė kažkas, ko jis visai nesitikėjo. Rūsčiu žvilgsniu Nelzebubas pervėrė tą „kažką”; na ir buvo jau dėl ko tūžti. Ilgus metus jis ieškojo magiškų žodžių, eksperimentavo su žolėmis ir eliksyrais, studijavo geriausias magijos ir raganavimo knygas. Visa, ką išmoko, sutelkė į vieną vienintelę titanišką pastangą, ir kas išėjo? Pasirodė ne tas demonas.

Suprantama, šiame darbe galėjo pasitaikyti visokių nesklandumų. Imkime, pavyzdžiui, kad ir nukirstą numirėlio ranką: visai galimas dalykas, kad lavonas buvo savižudžio, — ar galima tikėti net geriausiuoju iš prekybininkų? O gal viena penkiakampio šonus sudarančių linijų šiek tiek kreivoka — tai juk labai svarbu. Arba burtažodžiai buvo pasakyti ne ta tvarka, kaip turėjo būti pasakyti. Viena netikra gaida — ir viskas žuvo! Šiaip arba taip, jau kas padaryta, nepataisysi. Nelzebubas atsirėmė į milžinišką butelį pečiu, padengtu raudonais žvynais, ir pasikasė kitą petį panašiu į durklą nagu. Kaip visada, kada būdavo sutrikęs, jis bilsnojo į grindis dyglėta savo uodega.

Bet šiokį tokį demoną jis vis dėlto nutvėrė.

Tiesa, penkiakampyje įkalintoji būtybė nebuvo panaši į. jokį jam žinomą demoną. Imkime, pavyzdžiui, tas maskatuojančias pilko kūno klostes… Beje, visos istorinės žinios garsėja savo netikslumu. Kad ir kaip ten atrodytų antgamtiška būtybė, ji negali būti šykšti. Kuo, kuo, bet tuo jis buvo tikras. Nelzebubas kaip galima patogiau sudėjo kanopas ir ėmė laukti, kada keistoji būtybė prabils.

Arturas Gametas buvo pernelyg apstulbęs ir negalėjo ištarti žodžio. Ką tik jis ėjo į draudimo kontorą, nieko nelietė, mėgavosi nuostabiu ankstyvo pavasario ryto oru. Antrosios ir Devintosios sankryžoje žengė nuo šaligatvio — ir… staiga atsidūrė čia. Tik neaišku kur.

Kiek svirduliuodamas, jis ėmė priprasti prie kambarį gaubiančios tirštos miglos ir įžiūrėjo didžiulę pabaisą, raudonais žvynais. Pabaisa tupėjo. Šalia jos kūpsojo kažkas panašaus į butelį — permatomas gerų trijų metrų aukščio įrenginys. Pabaisa buvo su spygliuota uodega — dabar ji kasėsi ja galvą — ir kiaulės akutėmis, kurios spoksojo į Artūrą. Arturas mėgino skubiai trauktis atgalios, bet jam tepavyko žengti žingsnį. Jis pamatė, kad stovi kreida nubrėžtos figūros viduje ir nežinia kokia jėga jam neleidžia peržengti baltų linijų.

— Na, mat, — pasakė raudonasis siaubūnas, pagaliau sudrumstęs tylą, — dabar tu pakliuvai.

Jis pasakė visai kitokius žodžius, tokių garsų Arturas nebuvo girdėjęs. Tačiau kažkokiu būdu suprato, ką jam pasakė. Tai buvo ne telepatija: tarytum Arturas automatiškai, be įtampos vertė iš svetimos kalbos.

— Teisybę šnekant, aš kiek nusivylęs, — Nelzebubas kalbėjo toliau, nelaukdamas pejikiakampyje uždaryto demono atsakymo. — Visos legendos sako, jog demonai — siaubingi penkių metrų aukščio, sparnuoti, mažiuliukėmis galvomis sutvėrimai, ir jų krūtinės esančios su skylėmis, iš kurių švirkščia šalto vandens čiurkšlės.

Arturas Gametas nusivilko paltą: šis nukrito jam po kojų, kaip beformis permirkęs gniutulas. Galvoje šmėkštelėjo neaiški mintis, kad šalto vandens švirkštimo idėja ne tokia jau bloga. Kambarys priminė įkaitintą krosnį. Jo pilkas tvido kostiumas jau spėjo pavirsti suglamžytu medžiagos ir prakaito jaukalu.

Šitaip pamanęs, jis susitaikė ir su raudonąja pabaisa, ir su kreida nubrėžtomis linijomis, kurių neperžengsi, su karštu kamb.ariu — žodžiu, galutinai su viskuo.

Jis buvo pastebėjęs, kad knygų, žurnalų bei kino filmų herojai, pakliuvę į nepaprastas situacijas, visad sako: „įgnybkite man, tikrovėje taip nebūna!” arba: „Viešpatie, ar aš sapnuoju, ar girtas esu, ar iš proto išsikraus čiau.” Arturas visai neketino sakyti tokios aiškios nesąmonės. Pirma, jis buvo įsitikinęs, kad milžiniška raudona pabaisa to neįvertins, antra, žinojo, kad nemiega, nėra girtas ir neišsikraustė iš proto. Arturui Gametui tam stigo žodžių, bet jis suprato: miegas — tai miegas, o tai, ką jis dabar regi — visiškai kas kita.

— Kažkodėl negirdėjau, kad legendose būtų minima apie sugebėjimus nusidirti sau odą, — susimąstęs subur— beno Nelzebubas, žiūrėdamas į paltą po Artūro kojomis. — Įdomu.

— Tai klaida, — tvirtai atsakė Arturas. Draudimo agento darbo patirtis dabar jam labai pravertė. Arturui tekdavo susidurti su visokiais žmonėmis ir susigaudyti visokiose painiausiose situacijose. Matyt, pabaisa mėgino išsikviesti demoną. Ne ji kalta, kad susidūrė su Arturu Gametu, ir jai atrodo, jog Arturas ir yra demonas. Klaidą reikia kaip galima greičiau ištaisyti.

— Aš esu draudimo agentas, — pasakė jis.

Pabaisa palingavo didžiulę raguotą galvą. Ji pliaukšėjo sau per šonus, nemaloniu švilpesiu skrosdama orą.

— Ką tu ten veikei, manęs nė kiek nedomina, — suurzgė Nelzebubas. — Tikrai sakant, man net nesvarbu, kokiai demonų veislei tu priklausai.

— Bet aš jums aiškinu, kad aš ne…

— Nepavyks! — suriaumojo Nelzebubas, priėjęs prie pat penkiakampio krašto ir nuožmiai žiburiuodamas akimis. — Aš žinau, kad tu demonas. Man reikia spindūno.

— Spindūno? Aš kažkaip ne…

— Visus jūsų demoniškus išsisukinėjimus kiaurai matau, — pasakė Nelzebubas, aiškiai tramdydamas save. — Žinau, kaip ir tu, jog užkeikimu iškviestas demonas turi įvykdyti vieną užkeikėjo norą. Aš tave iškviečiau, ir man reikia spindūno. Dešimt tūkstančių svarų spindūno.

— Spindūno… — sumišęs prabilo Arturas, stengdamasis būti toliausioje penkiakampio kertėje, kuo atokiau nuo baisenybės, įnirtingai mosikuojančios uodega.

— Spindūno arba žėrūno, arba fon-der-pšiko. Tai vienas ir tas pats.

„Jis apie pinigus kalba”, — ūmai šovė Arturui į galvą. Zargoniški žodžiai buvo negirdėti, bet intonacijos, kaip jie buvo tarti, su niekuo nesupainiosi. Spindūnu, be abejonės, vadinama vietinė valiuta.

— Dešimt tūkstančių svarų ne taip daug, — su gudria šypsenėle kalbėjo Nelzebubas. — Bent jau tau. Turi džiaugtis, kad aš ne iš tų bukapročių, kurie kaulija nemirtingumo.

Ir džiaugėsi Arturas.

— O jei aš nesutiksiu? — paklausė.

— Tuomet, — atsakė Nelzebubas, ir jo šypsnys pavirto niauria grimasa, — man reikės tave užburti. Uždaryti į šitą butelį.

Arturas dirstelėjo į permatomą žalią griozdą, stūksantį viršum Nelzebubo galvos. Plačiadugnis butelis pamažėli siaurėjo į viršų. Jei tik pabaisa įstengs įsprausti Artūrą į vidų, jis niekad gyvenime neišlįs pro siaurą kakliuką. O kad pabaisa įstengs, Arturas neabejojo.

— Taigi, — pasakė Nelzebubas, vėl išsiviepdamas dar gudriau, negu pirma, — nėra jokios prasmės vaidinti herojaus. Kas tau dešimt tūkstančių svarų seno, gero fon— der-pšiko? Aš būsiu laimingas, o tau tereikia tik ranka mostelti, ir jis atsiras.

Jis nutilo ir ėmė meilikaujamai šypsotis.

4— Zinai, — kalbėjo jis tyliai, — juk aš marias laiko sugaišau. Galybę knygų perskaičiau, krūvą žėrūno išeikvojau. — Staiga jo uodega pliaukštelėjo į grindis tarsi kulka, rikošetu atšokusi nuo granito. — Nemėgink, manęs vedžioti už nosies! — subliuvo jis.

Arturui paaiškėjo, kad magiška kreidos linijų jėga veikia tokį atstumą, kiek siekia jo ūgis. Jis atsargiai atsirėmė į neregimą sieną ir, konstatavęs, jog ji atlaiko sunkumą, patogiai į ją atsišliejo.

Dešimt tūkstančių svarų spindūno, mąstė jis. Matyt, ši pabaisa — dievai žino kokios šalies burtininkas. Gal iš kitos planetos. Savo užkeikimais ji mėgino išsikviesti demoną, vykdantį bet kokius norus, bet išsikvietė jį, Artūrą Gametą. Dabar ji kažko nori iš jo ir, jeigu jis nepaklausys, graso jam buteliu. Visa tai baisiai nelogiška, bet Arturas Gametas įtarė, jog burtininkai dažniausiai, nepaiso logikos.

— Aš pasistengsiu tau gauti spindūno, — suvapėjo Arturas, pajutęs, kad reikia bent žodį pasakyti. — Bet man jo reikia sugrįžti į… eee … pragarą. Visi tie tauškalai apie rankos mostelėjimą išėjo iš mados.

— Gerai, — sutiko pabaisa, stovėdama prie pat penkiakampio ir plėšriai žiūrėdama į Artūrą.— Pasitikiu tavimi. Tačiau atmink, aš galiu tave iškviesti bet kada. Niekur nepradingsi, pats supranti, verčiau ir nemėgink. Beje, mane vadina Nelzebubu.

— O Belzebubas kartais ar ne giminė jums?

— Tai mano prosenelis, — atsakė Nelzebubas, įtariai šnairuodamas į Artūrą.— Jis buvo kariškis. Gaila, jis… — Nelzebubas ūmai užsičiaupė ir piktai. dėbtelėjo į Artūrą.— Beje, jums, demonams, visa tai žinoma! Prasmek! Ir atgabenk spindūno.

Arturas Gametas vėl pradingo.

Jis vėl pasidarė materialus ant Antrosios aveniu ir Devintosios gatvės kampo — ten, kur išnyko. Paltas žlegsojo jam po kojų, drabužiai buvo sumirkę prakaitu. Jis susver— dėjo — juk tą akimirką, kai Nelzebubas jį paleido, jis rėmėsi į magiškąją sieną, — tačiau neprarado pusiausvyros, pakėlė nuo žemės paltą ir nuskubėjo namo. Laimė, aplinkui buvo mažai žmonių. Dvi moteriškės, nešinos krepšiais, aiktelėjusios nėrė į šalį. Kažkoks išsičiustijęs ponas kokius keturis penkis kartus sumirksėjo, paėjo link jo, lyg ketindamas kažko klausti, persigalvojo ir skubiai nuėjo į Aštuntąją gatvę. Kiti arba nematė Artūro, arba jiems buvo vis tiek.

Įėjęs į savo dviejų kambarių butą, Arturas iš dalies mėgino užmiršti viską, kas atsitiko, kaip užmirštamas biaurus sapnas. Jam nepavyko, ir jis ėmė galvoti, ką jam daryti.

Jis galėtų gauti spindūno. Galimas daiktas, kad galėtų, jei išsiaiškintų, kas jis toks. Nelzebubas gali laikyti brangia bet kokią medžiagą. Pavyzdžiui, šviną arba geležį. Tačiau ir tokiu atveju Arturas, gyvenantis iš kuklių savo pajamų, liktų plikas kaip tilvikas.

Jis galėtų pranešti policijai. Ir pakliūti į beprotnamį. Ne, negerai.

Juk gali negauti spindūno — ir tupėti iki amžiaus galo butelyje. Irgi negerai.

Belieka tik laukti, kol Nelzebubas vėl jį išsikvies, ir tada jau išsiaiškins, kas yra spindūnas. O jeigu ims ir staiga pasirodys, kad tai paprasčiausias mėšlas? Arturas gali jo imti iš dėdės fermos Niu Džersyje, bet tegu jau pats Nelzebubas pasirūpina jį nusigabenti.

Arturas Gametas paskambino į kontorą ir pranešė, jog sergąs ir sirgsiąs dar keletą dienų. Paskui pasigamino virtuvėlėje gerus pusryčius, širdies gilumoje didžiuodamasis savo apetitu. Ne kiekvienas gebės sušluoti tokią porciją, jeigu jam teks lįsti į butelį. Jis viską sutvarkė ir užsimovė maudymosi kelnaites. Laikrodis rodė pusę penktos po pietų. Arturas išsitiesė ant lovos ir ėmė laukti. Maždaug pusę dešimtos jis išnyko.

— Vėl pakeitei odą, — pastebėjo Nelzebubas. — Kur spindūnas?

Nekantriai trūkčiodamas uodegą, jis ėmė lakstyti aplink penkiakampį.

— Aš neturiu jo ant nugaros, — atsakė Arturas, gręždamasis veidu į Nelzebubą.— Man reikia papildomos informacijos. — Jis stovėjo laisvai, atsirėmęs į nematomąją sieną, kurią spinduliavo kreidos linijos. — Ir jūsų pažado, jog kai atiduosiu spindūną, mane paliksite ramybėje.

— Žinoma, — džiaugsmingai sutiko Nelzebubas. — Šiaip ar taip, aš turiu teisę pareikšti tik vieną norą. Girdi, aš tau prisieksiu didžiąja Šėtono priesaika. Tu žinai, kad jokiu būdu jos negalima sulaužyti.

— Šėtono?

— Tai vienas pirmųjų mūsų prezidentų, — paaiškino Nelzebubas, nutaisęs nuolankiausią miną.— Jam tarnavo mano prosenelis Belzebubas. Nelaimė… Beje, ir taip tu viską žinai.

Nelzebubas davė didžiąją Šėtono priesaiką, ir ji pasirodė esanti labai įspūdinga. Jam nutilus, žydrų miglos kamuolių kambary pakraščiai paraudo, o milžiniško butelio kontūrai kraupiai suliūliavo blandžioje šviesoje. Net su savo pernelyg lengvais drabužiais Arturas apsipylė prakaitu. Jam pasidarė gaila, kad negimė šaldomuoju demonu.

— Šit kaip, — užbaigė Nelzebubas, išsitiesęs visu ūgiu vidur kambario ir apsukęs uodegą aplink riešą. Jo akys žėrėjo keista ugnimi — buvusios šlovės atminimų atspindžiu.

— Tai kokios tau reikia informacijos? — pasiteiravo Nelzebubas, žingsniuodamas pirmyn ir atgal palei penkiakampį ir vilkdamas uodegą.

— Apsakykite man, kaip atrodo tas spindūnas.

— Na, jis toks sunkus, nelabai kietas…

— Gal švinas?

— … ir geltonas.

Auksas…

— Hm… — sumurmėjo Arturas, atidžiai apžiūrėdamas butelį.

— O jis ar niekad nebūna pilkas, a? Arba tamsiai rudas?

— Ne. Jis visad geltonas. Kartais su rausvu atspalviu.

Vis dėlto auksas. Arturas susimąstęs ėmė stebėti žvy-

nėtąją pabaisą, kuri vaikščiojo po kambarį, neįstengdama nuslėpti nekantravimo. Dešimt tūkstančių svarų aukso. Tai kainuos… Ne, verčiau apie tai negalvoti. Neįmanomas dalykas.

— Man reikės šiek tiek laiko, — pasakė Arturas. — Šešiasdešimt — septyniasdešimt metų. Susitarkime taip: tučtuojau pranešiu jums, kai tik…

Nelzebubas pertraukė jį, sugriaudėdamas baisiu juoku. Matyt, Arturas pakuteno jam humoro gyslelę, nes Nelzebubas, apkabinęs priešakinėmis letenomis kelius, inzgė iš linksmumo.

— Šešiasdešimt — septyniasdešimt metų! — subliovė springdamas Nelzebubas, kad net sudrebėjo butelis, o penkiakampio kraštai susiūbavo. — Aš tau duosiu šešiasdešimt — septyniasdešimt minučių! O jei ne — galas!

— Valandėlę, — tarė Arturas, stovėdamas tolimajame penkiakampio kampe. — Man reikės šiek tiek… Luktelė— kit! — Jam ką tik šmėkštelėjo išsigelbėjimo mintis. Nėra abejonės, geriausia jo gyvenimo mintis. To negana, ji buvo jo paties mintis.

— Man reikia tikslios užkeikimo formulės, kuria jūs mane iškviečiate, — pasakė Arturas. — Aš turiu įsitikinti centrinėje kontoroje, kad viskas gerai.

Pabaisa ėmė siautėti ir laidytis prakeiksmais. Oras pajuodo, ir jame atsirado raudonos dėmės; Nelzebubo balsui pritardamas, suskambo butelis, o pats kambarys, rodos, ėmė suktis ratu. Tačiau Arturas Gametas tvirtai laikėsi savo reikalavimo. Jis kantriai, septynis ar aštuonis kartus, aiškino, kad įkalinti jį butelyje neapsimoka — tada jau Nelzebubas tikrai negaus aukso. Viskas, ko iš jo reikalaujama, tai formulė, ir ji, be abejo, ne…

Pagaliau Arturas gavo formulę.

— Ir kad nekrėstumei man juokų! — sugriaudė atsisveikindamas Nelzebubas, abiem rankom ir uodega rodydamas į butelį.

Arturas nežymiai linktelėjo ir vėl atsirado savo kambaryje.

Kelias dienas jis pašėlusiai lakstė po visą Niujorką. Kai kuriuos magiškosios formulės ingredientus lengva buvo rasti, pavyzdžiui, amalo šakutę gėlių krautuvėje, o taip pat sierą. Blogiau buvo su kapų žeme ir kairiuoju šikšnosparnio sparnu. Tikrai Artūrą į ožio ragą surietė nukirsta užmuštojo ranka. Galų gale vargšui pavyko ir ją gauti specializuotoje krautuvėje, kur būdavo prekės studentams medikams. Pardavėjas tikino, esą, numirėlis, kurio buvo ranka, smurto auka… Arturas įtarė, jog pardavėjas nerimtai tvirtina, laikydamas pirkėjo reikalavimą paprastu paprasčiausia paikyste, bet ką jau čia padarysi.

Tarp kitų ingredientų jis įsigijo didelį stiklinį butelį, ir nepaprastai pigiai. Vis dėlto Niujorko gyventojai turi šiokių tokių pranašumų, nusprendė Arturas. Nieko nebuvo — tiesiog nieko, — kas nebūtų parduodama už pinigus.

Visos reikalingos medžiagos buvo supirktos per tris dienas, ir trečiosios paros vidurnaktį jis išdėliojo jas ant savo kambario grindų. Pro langą švietė antros fazės mėnulis; apie mėnulio fazę magiškoji formulė nedavė jokių nurodymų. Atrodė, viskas eina, kaip sviestu patepta. Arturas nubrėžė penkiakampį, uždegė žvakes, smilkalus ir pragydo užkeikimo žodžius. Jis tikėjo, kad, tiksliai vykdydamas gautus nurodymus, sugebės užburti Nelzebubą.

Vienintelis jo troškimas, kad Nelzebubas paliktų jį ramybėje šiandieną ir visados. Planas atrodė be priekaištų.

Jis ėmėsi užkeikimo. Kambarys prisklido žydros miglos, ir netrukus Arturas išvydo kažką kylant penkiakampio centre.

— Nelzebubas! — sušuko jis.

Tačiau tai buvo ne Nelzebubas.

Kai Arturas užbaigė sakyti užkeikimo žodžius, būtybė penkiakampio vidury pasiekė kone penkių metrų aukštį. Jai teko pasilenkti beveik iki grindų, kad sutilptų po Artūro kambario lubomis. Tai buvo baisios išvaizdos padaras, sparnuotas, mažuliuke galva ir su skyle krūtinėje.

Arturas Gametas iškvietė ne tą demoną.

— Ką visa tai reiškia? — nustebo demonas ir išvirkštė iš krūtinės šalto vandens čiurkšlę. Vanduo pliūptelėjo į nematomas penkiakampio sienas ir nutekėjo ant grindų. Tur būt, demonui pasireiškė įprastas refleksas: Artūro kambaryje ir taip buvo maloniai vėsu.

— Aš noriu, kad tu įvykdytum vienintelį mano norą, — aiškiai pasakė Arturas.

Demonas buvo žydros spalvos ir neregėtai liesas: jam vietoj sparnų styrojo rudimentinės ataugos. Prieš atsakydamas, jis du kartus paplekšnojo jomis sau per kaulėtą krūtinę.

— Nežinau, kas tu esi ir kaip tau pavyko mane sugauti, — pasakė demonas, — bet tai gudragalvio darbas. Tikrai gudragalvio darbas.

— Neaušinsim tuščiai burnų, — irzliai atsakė Arturas, svarstydamas, kada Nelzebubas susigalvos jį vėl išsikviesti. — Man reikia dešimt tūkstančių svarų aukso. Jis vadinamas ir spindūnu, žėrūnu ir fon-der-pšiku. — Kiekvieną akimirką, pagalvojo jis, aš galiu atsidurti butelyje.

— Na, — sumurmėjo šalčio demonas, — atrodo, jog tu suklydai, manydamas, kad aš…

— Duodu tau dvidešimt keturias valandas.

— Aš neturtingas, — pasakė šalčio demonas. — Esu tik smulkus vertelga. Bet, gal būt, jei duosi man laiko…

— Antraip — galas! — užbaigė Arturas. Jis parodė į didelį butelį, stovintį kampe, ir tučtuojau suprato, jog jame nesutilps penkiametrinis šalčio demonas.

— Kai aš tave išsikviesiu kitą kartą, butelis bus pakankamai didelis, — pridūrė Arturas. — Nemaniau, kad būsi toks augalotas.

— Mes žinome legendų apie paslaptingus dingimus, — garsiai galvojo demonas. — Tai mat, kas tada atsitinka! Atsiduri požemio karalystėje… Beje, vargu ar kasf manimi patikės.

— Atgabenk spindūno, — įsakė Arturas. — Prasmek!

Ir šalčio demonas išnyko.

Arturas Gametas žinojo, kad ilgiau kaip parą delsti nebegalima. Gal ir para per ilgai, nes niekam neaišku, kada Nelzebubas nuspręs, jog laikas baigėsi. Ir dar visai nežinia, ko griebsis raudonai žvynėta būtybė, jei bus apvilta ir trečią kartą. Vakare Arturas pastebėjo, kad iš visų jėgų gniaužia centrinio šildymo vamzdį. Ką jis bepadės prieš užkeikimą?! Tiesiog malonu įsitverti į kokį nors tvirtą daiktą.

Arturas pagalvojo, kad gėdinga kibti prie šalčio demono ir piktnaudžiauti jo sugebėjimais. Visiškai aišku, jog tai ne tikras demonas — toks, kaip ir jis pats, Arturas. Ką gi, jis niekad neįkiš žydrojo demono į butelį. Vis tiek jokios naudos iš to, jei Nelzebubo noras nebus įvykdytas.

Pagaliau Arturas vėl sumurmėjo užbūrimo žodžius.

— Padarytum penkiakampį platesnį, — paprašė šalčio demonas, nepatogiai susigūžęs vidur magiškosios zonos. — Man trūksta vietos…

— Prasmek, — sušuko Arturas ir skubiai nutrynė penkiakampį. Jis nubrėžė kitą, didelį, per visą kambarį. Nutempė į virtuvę butelį (tą patį, kadangi penkių metrų aukščio buteliui jo bute vietos nebuvo), įlindo į sieninę spintą ir kalbėjo burtažodžius nuo pradžios iki pabaigos. Vėl pakibo tiršta, vilnijanti mėlyna migla.

— Tik nesikarščiuok, — prabilo penkiakampyje šalčio demonas. — Fon-der-pšiko dar nėra. Atsirado kliūtis. Tuoj viską tau paaiškinsiu. — Jis suplasnojo sparnais, norėdamas išsklaidyti miglą. Šalia jo stovėjo trijų metrų aukščio butelis. Butelyje, pažaliavęs iš pykčio, kiūtojo Nelzebubas. Jis kažką šaukė, bet kamštis buvo gerai užkimštas, ir todėl nebuvo girdėti, ką jis šaukia.

— Nusirašiau burtažodžius bibliotekoje, — paaiškino demonas. — Ko tik nepakvaišau, kai jie paveikė. Aš visada, žinotum, buvau blaivus vertelga. Nepripažįstu visos tos antgamtiškos makalynės. Tačiau reikia žiūrėti faktams į akis. Kaip sau norit, užkeikiau va šitą demoną.— Jis dūrė kaulėtu pirštu butelio link. — Bet jis jokiu būdu nenori pakratyti savo kišenės. Tai aš ir įkišau jį į butelį.

Šalčio demonas giliai atsiduso, lyg akmuo jam būtų nusiritęs nuo krūtinės, kai pastebėjo, kad Arturas šypso. Jis galėjo šypsotis — mirties nuospredis buvo atidėtas.

— Man to butelio visai nereikia, — kalbėjo šalčio demonas, — aš turiu žmoną ir tris vaikučius. Tu žinai, kaip būna. Dabar mes pergyvename draudimo biznio krizę ir panašiai, aš nesurinksiu dešimt tūkstančių svarų spindūno, net jeigu man duotų į pagalbą visą armiją. Bet kai tik aš įkalbėsiu va šitą demoną…

— Nesirūpink spindūnu, — pertraukė jį Arturas. — Tik imk šį demoną sau. Labai gerai jį saugok. Aiškus dalykas, butelyje.

— Aš taip ir padarysiu, — patikino mėlynsparnis draudimo agentas. — O kai dėl spindūno…

— Trauk jį devynios! — nuoširdžiai atsakė Arturas. Galų gale, draudimo agentai turi vienas kitą užstoti. — Ar tu irgi draudi nuo gaisrų ir vagysčių?

— Aš daugiausia draudžiu nuo nelaimingų atsitikimų, — atsakė draudimo agentas. — Bet žinai, aš vis galvoju.

Butelyje siuto, daužėsi ir baisingai burnojo Nelzebubas, o du draudimo agentai ramiai kalbėjosi apie savo profesijos smulkmenas.