Trys Beno Baksterio Mirtys

RITUALAS

Akienobobas pristrykčiojo prie Vyriausiojo Dainiaus trobelės ir pasileido šokti Svarbaus Pranešimo šokį, akompanuodamas sau ritmingais uodegos smūgiais į žemę. Vyriausiasis Dainius tučtuojau pasirodė tarpduryje ir nutaisė dėmesingą pozą: rankos sudėtos ant krūtinės, uodega apsivijusi aplink pečius.

— Atvyko dievų laivas, — prodainiu pasakė Akienobobas, šokdamas pritinkamą šokį.

— Tikrai? — atsiliepė Vyriausiasis Dainius, palankiai dėbčiodamas į sudėtingus šokio žingsnius. Štai priderama maniera! Tai ne išglebę, suprastinti judesiai, kuriuos diktuoja Algonos erezija.

— Iš dieviško ir nedirbtinio metalo! — springo iš susižavėjimo Akienobobas.

— Garbė dievams, — ceremoningai atsakė Vyriausiasis Dainius, slėpdamas apėmusį jį susijaudinimą.—„Pagaliau! Dievai sugrįžo!”—Sušauk bendruomenę.

Akienobobas nuvyko į kaimo aikštę ir pašoko ten Susirinkimo Šokį. Tuo tarpu Vyriausiasis Dainius sudegino žiupsnelį šventųjų smilkalų, apsitrynė uodegą smėliu ir, taip apsivalęs nuo biaurasties, nuskubėjo vadovauti sveikinimo šokiams.

Dievų laivas — milžiniškas pajuodavusio, sužaloto metalo cilindras — gulėjo nedideliame slėnyje. Gyventojai, sustoję per pagarbų atstumą nuo jo, išsirikiavo simboline figūra „Bendras Pasveikinimas Visiems Dievams”.

Dievų laivas atsidarė, ir iš ten svyruodami vos-ne-vos išlipo du dievai.

Vyriausiasis Dainius, juos pamatęs, beregint atpažino. Didžiojoje Knygoje apie dievus, parašytoje beveik prieš penkis tūkstančius metų, buvo nusakytos visos įmanomos dievybių rūšys. Ten buvo rašoma apie dievus didelius, mažus ir sparnuotus, dievus su kanopomis, vienarankius, dvirankius ir trirankius, dievus su čiuptuvėliais, žvynuotus ir daugybė kitų pavidalų, kuriuos teikiasi įgauti dievai.

Kiekvieną rūšį derėjo sutikti ypatinga, tik jai vienai skirta pasveikinimo apeiga, nes taip buvo parašyta Didžiojoje Knygoje apie dievus.

Vyriausiasis Dainius tuoj pat pastebėjo, kad prieš jį dvikojai, dvirankiai, beuodegiai dievai. Jis skubiai perrikiavo savo gentainius į atitinkamą figūrą.

Prie jo pristrykčiojo Glatas, pramintas Jaunesniuoju Dainiumi.

— Nuo ko pradėsime? — pagarbiai kostelėjo jis.

Vyriausiasis Dainius pervėrė jį priekaištingu žvilgsniu.

— Nuo šokio Leidimas nutūpti, — atsakė jis, išdidžiai tardamas senovinius, nebetekusius prasmės žodžius.

— Argi? — Glatas uodega pasikasė kaklą. Tai buvo tikras paniekos mostas. — Pagal Algonos įsakymus — visų pirmiausia puota.

Vyriausiasis Dainius nusigręžė, tuo parodydamas, kad nesutinka. Kol valdžia jo rankose, jis nesileis į jokius kompromisus su Algonos erezija — mokymu, sukurtu vos prieš kažkokius ten tris tūkstantukus metų.

Jaunesnysis Dainius Glatas grįžo į savo vietą šokėjų eilėse. „Juokinga! — galvojo jis, kad toks konservatyvus iškaršėlis, kaip Vyriausiasis Dainius, nustato šokių tvarką. Visiška nesąmonė — juk buvo įrodyta.

O du dievai bandė judėti! Krypuodami jie balansavo ant plonų kojų. Vienas susverdėjo ir pargriuvo kniūbsčias. Kitas padėjo jam atsistoti, paskui ir pats išsitiesė. Iš lėto, šiaip taip jis pakilo.

Dievai buvo nuostabiai panašūs į paprastus mirtinguosius.

— Jie šokiu išreiškė savo palankumą! — sušuko Vyriausiasis Dąinius. — Pradėkite Leidimo Nutūpti šokį.

Čiabuviai šoko tūpčiodami, plakdami uodegomis žemę, kosuliu bei lojimu reikšdami savo džiaugsmą. Paskui, griežtai prisilaikydami ceremonialo, užkėlė dievus ant neštuvų iš šventojo medžio šakų ir nunešė ant Šventojo Pilkapio.

— Imkime ir kaip reikiant viską aptarkime, — pasiūlė Glatas, atsidūręs greta Vyriausiojo Dainiaus. — Kadangi per tūkstančius metų tai pirmas atvejis, kai pas mus atvyko dievai, be abejo, protinga būtų imtis Algonos apeigų. Tiesiog dėl viso pikto.

— Ne, — ryžtingai atsisakė Vyriausiasis Dainius, energingai mindžikuodamas šešiomis kojomis. — Visos prideramos apeigos aprašytos senosiose ritualų knygose.

— Žinau, — mygė Glatas, — bet juk nieko baisaus neatsitiks…

— Niekad, — tvirtai pasakė Vyriausiasis Dainius. — Kiekvienas dievas turi savo Leidimo Nutūpti Šokį. Paskui eina Astrodromo Patvirtinimo Šokis, Muitinio Apžiūrėjimo Šokis, Iškrovimo Šokis ir Medicininio Patikrinimo Šokis. — Vyriausiasis Dainius paslaptingus, senovinius padavimus tarė aiškiai ir įspūdingai. — Tiktai tada ir galima pradėti puotą.

Užkelti ant neštuvų dievai vaitojo ir tingiai kilnojo rankas. Glatas žinojo: dievai atlieka Pamėgdžiojimo Šokį, vaizduodami mirtingųjų kanqias ir skausmus, patvirtindami, kad jie giminingi tiems, kurie juos garbina.

Viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti, — taip, kaip parašyta paskutiniojo atėjimo Knygoje. Ir vis dėlto Glatas buvo apstulbintas, matydamas, kaip tobulai dievai kopijuoja paprastų mirtingųjų jausmus. Žiūrėdamas į juos, galėjai pamanyti, kad jie tikrai miršta iš alkio ir troškulio.

Glatas nusišypsojo iš savo minčių. Visi žinojo, kad dievai nejaučia nei alkio, nei troškulio.

— Supraskite, — tarė Glatas Vyriausiajam Dainiui. — Mums reikia išvengti tos lemtingos klaidos, kurią padarė mūsų protėviai Kosminių skridimų dienomis. Ar teisybę kalbu?

— Aišku, — atsakė Vyriausiasis Dainius, pagarbiai nulenkdamas galvą prieš ritualinį Aukso amžiaus pavadinimą. Prieš penkis tūkstančius metų jų gentis buvo turto ir gerovės viršūnėje, ir dievai lankydavo ją dažnai. Tačiau, kaip pasakoja legenda, vieną gražią dieną kažkas padarė ritualo klaidą, ir jų gentis nugrimzdo Užmarštin. Nuo tos dienos dievai visai paliovė lankęsi.

— Jeigu dievai pritars mūsų apeigoms, — pasakė Vyriausiasis Dainius, — tai mes nusikratysime Užmaršties. Tuomet atvyks ir kiti dievai, kaip senovėje.

— Taigi! O juk Algona buvo paskutinysis savo akimis matęs dievą. Jis tai jau tikrai žino, ką sako, reikalaudamas pradėti puotą, o ceremonijas palikti pabaigai.

— Algonos mokymas — pražūtinga erezija, — atkirto Vyriausiasis Dainius.

Ir Jauniausiasis Dainius šimtąjį kartą susimąstė, ar ne laikas nusimesti veidmainiškumo kaukę, ar neįsakyti bendruomenei nedelsiant pradėti Vandens ir Puotos Apeigas. Juk daugelis buvo slapti Algonos pasekėjai.

Ne, kol kas dar ne laikas, nes Vyriausiojo Dainiaus valdžia dar perdaug stipri. O ir momentas netinkamas.

Reikia palaukti, galvojo Glatas, reikia pačių dievų ženklo.

O dievai, kaip ir pirmiau, gulėjo ant neštuvų, džiugindami tikinčiųjų akį nuostabiu konvulsijų šokiu — paprastų mirtingųjų alkio ir troškulio Pamėgdžiojimu.

Dievus pasodino Šventojo Pilkapio viršūnėje, ir Vyriausiasis Dainius pats vadovavo Astrodromo Patvirtinimo Šokiui. Į aplinkines gyvenvietes išsiuntė pasiuntinius sukviesti visų suaugusių gyventojų ritualiniams šokiams.

Pačioje gyvenvietėje moterys pradėjo ruoštis Puotai. Kai kurios jų iš džiaugsmo ėmė šokti, nes argi nepasakyta Rašte, kad vėl atvyksią dievai ir pasibaigsianti Užmarštis, kad kiekvieną aplankysiąs turtas ir gerovė, kaip ir Kosminių skridimų dienomis?

Ant pilkapio vienas dievų sukniubo. Antras šiaip taip atsisėdo ir drebančiu pirštu rodė į savo burną.

— Tai palankumo ženklas! — sušuko Vyriausiasis Dainius.

Glatas, nepertraukdamas šokio, linktelėjo, jo odos raukšlėmis žliaugė prakaitas. Vyriausiasis Dainius buvo gabus aiškintojas. To negalima paneigti.

Bet štai sėdintis dievas suspaudė viena ranka gerklę, pašėlusiai mostaguodamas antrąja.

— Geičiau! — sušvogždė Vyriausiasis Dainius; jis jautriai gaudė menkiausią dievų judesį.

Dabar dievas kažką rėkė baisiu, gergždžiančiu balsu. Rėkė, rodydamas sau į gerklę, ir vėl rėkė, supanašėjęs į kenčiantį mirtingąjį.

Viskas ėjo taip, kaip reikalavo Dievų Šokis, aprašytas Paskutiniojo atėjimo knygoje.

Kaip tik tą akimirką į aikštę priešais pilkapį įsiveržė jaunuolių būrys iš gretimos gyvenvietės ir pakeitė šei— mininkus šokyje. Valandėlę Jaunesnysis Dainius galėjo išeiti iš rato. Giliai alsuodamas, priėjo prie Vyriausiojo Dainiaus.

— Jūs šoksite visus šokius? — paklausė.

— Žinoma, — Vyriausiasis Dainius nenuleido akių nuo šokėjų, nes šį kartą nebuvo galima padaryti klaidos. Jis turėjo paskutinę galimybę išpirkti savo kaltę prieš dievus ii susigrąžinti gerą vardą jų akyse.

— Šokiai truks lygiai aštuonias dienas, — tvirtai pasakė Vyriausiasis Dainius. — Jei padarysime bent vieną klaidą, pradėsime viską iš naujo.

— Pasak Algonos, pirmiausia reikia skubėti atlikti Vandens Apeigas, — paprieštaravo Glatas, — o paskui…

— Grįžk į ratą! — atšovė Vyriausiasis Dainius, mostu rodydamas, jog jis didžiai pasipiktinęs. — Girdėjai, kaip dievai pritariamai kosėjo. Taip ir tik taip mums pavyks atsikratyti senojo prakeikimo.

Jaunesnysis Dainius nusigręžė. Ak, jei būtų jo valia! Senovėje, kai dievai nuolat čia išvykdavo, čia sugrįždavo — Vyriausiojo Dainiaus paprotys buvo teisingu papročiu. Glatas prisiminė dievų laivo atvykimo aprašymą paskutiniojo atėjimo Knygoje:

Prasidėjo Leidimo Nutūpti Apeiga (anuo metu apeigos dar nesivadino šokiais).

Dievai pašoko Skausmo ir Kančios šokį.

Paskui buvo atlikta Astrodromo Patvirtinimo Apeiga.

Dievai jiems pašoko Alkio ir Troškulio Šokį, — visai taip, kaip šiandieną.

Paskui ėjo Muito Apžiūrėjimo, Iškrovimo ir Medicininio Patikrinimo Apeigos. Per visas apeigas dievams jie nedavė nei valgyti, nei gerti — taip reikalavo ritualo taisyklės.

Po visų apeigų, nežinia kodėl, vienas dievų apsimetė negyvu. Kitas nunešė jį atgal į dangaus laivą, ir dievai amžiams paliko planetą.

Netrukus prasidėjo Užmarštis.

Tačiau nėra nė dviejų senovinių raštų, vienodai aiškinančių užmaršties priežastis. Kai kurie tvirtina, kad dievus įžeidė netobulas kažkurio šokio atlikimas. Kiti, kaip Algona, rašo, kad reikia pradėti puotavimu bei išgertuvėmis, o jau paskui pereiti prie apeigų.

Toli gražu ne visi godojo Algoną. Galų gale juk dievai nežino nei alkio, nei troškulio. Kodėl tada puota turi nustumti apeigas?

Glatas šventai tikėjo Algonos mokymu ir dėjo viltis, jog vieną gražią dieną išaiškins tikrąją Užmaršties priežastį.

Staiga šokis nutrūko. Glatas nuskubėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Kažkoks žioplys paliko prie Šventojo Pilkapio paprastą ąsotį vandens. Vienas dievų prišliaužė prie ąsočio. Dievo rankos buvo bestveriančios netinkamą daiktą.

Vyriausiasis Dainius kone plėšte išplėšė iš dievo rankų ąsotį, skubiai nunešė jį, ir visa gentis su palengvėjimu atsiduso. Kokia šventvagystė — palikti netoli dievų paprastą, neišvalytą, nešventintą vandenį, be to, dar skurdžiame, nemargintame ąsoty. Prisiliestų prie jo dievas — ir jo teisingas pyktis pelenais paleistų visą gyvenvietę.

Dievas įtūžo. Jis kažką suriko, pirštu baksnodamas į užgaulų indą. Paskui parodė į antrąjį dievą, vis dar nugrimzdusį į dangišką ekstazę ir gulintį kniūbsčią. Jis parodė į savo gerklę, į išdžiūvusias, suskilusias lūpas ir vėl į ąsotį vandens. Jis paėjo porą netvirtų žingsnių ir parpuolė. Dievas pravirko.

— Gyviau! — sušuko Jaunesnysis Dainius. — Pradėkite Abipusiai Naudingo Prekybinio Susitarimo Šokį!

Tik jo išradingumas ir išgelbėjo padėtį. Šokantieji padegė šventąsias šakas ir, greitai sukdamiesi, ėmė jomis mojuoti dievams prieš veidus. Dievai įsikosėjo ir sunkiai sualsavo, rodydami, kad jie tam pritaria.

— Na ir gudrus tu išmonėms, — burbėdamas pripažino Vyriausiasis Dainius. — Kaip tau atėjo į galvą tas šokis?

— Jo pavadinimas — visų paslaptingiausias, — paaiškino Glatas. — Žinojau, kad dabar reikia veikti ryžtingai.

— Nieko neprikiši, šauniai pasielgei, — pagyrė Vyriausiasis Dainius ir sugrįžo prie savo pareigų šokyje.

Patenkintas Glatas šypsodamas apsisuko uodega juosmenį. Laiku duota komanda buvo sėkmingas žingsnis.

Dabar reikėjo pagalvoti, kaip geriau atlikti Algonos apeigas.

Dievai gulėjo ant žemės, kosėdami ir gaudydami orą, lyg mirštantys. Jaunesnysis Dainius nutarė palaukti tinkamesnio momento.

Visą dieną jie šoko Abipusiai Naudingo Prekybinio Susitarimo Šokį. Dievai taip pat šoko. Jiems nusilenkti ateidavo tolimų gyvenviečių gyventojai, ir dievai dusdami reiškė jiems savo palankumą.

Baigiantis šokiui, vienas iš dievų nepaprastai pamažu atsistojo, paskui puolė ant kelių, su perdėtu patosu mėgdžiodamas be galo nusilpusio mirtingojo judesius.

— Jis pranašauja, — sušnibždėjo Vyriausiasis Dainius, ir visi nutilo.

Dievas atkišo rankas. Vyriausiasis Dainius linktelėjo.

— Jis žada mums gerą derlių, — paaiškino Vyriausiasis Dainius.

Dievas suspaudė kumščius, bet tuojau atgniaužė juos, užėjus kosulio priepuoliui.-

— Jis atjaučia mūsų neturtą ir troškulį, — pamokomai ištarė Vyriausiasis Dainius.

Dievas vėl parodė į savo gerklę tokiu skausmingu mostu, jog kai kurie gyventojai apsiverkė.

— Jis nori, kad mes pakartotume šokį iš pat pradžių, — paaiškino Vyriausiasis Dainius. — Nagi, stokime į pirmąją poziciją.

— Jo mostas visai ką kita reiškia, — įžūliai pasakė Glatas, taręs, jog valanda atėjo.

Visi sukrėsti į jį sužiuro. Stojo kapų tyla.

— Dievai reikia Vandens Apeigos, — pasakė Glatas.

Šokančiųjų eilės atsiduso. Vandens Apeiga sudarė ereziško Algonos mokymo dalį, mokymo, kurį Vyriausiasis Dainius be paliovos koneveikė. Beje, antra vertus, Vyriausiasis Dainius jau senas. Gal būt, Glatas, Jaunesnysis Dainius…

— Neleisiu! — suspigo Vyriausiasis Dainius. — Vandens Apeiga eina po puotos, kuri prasideda po visų šokių. Tik taip mes išsigelbėsime nuo Užmaršties.

— Reikia pasiūlyti dievams vandens! — sugriaudėjo Jaunesnysis Dainius.

Abu pažvelgė į dievus — ar neduos šie ženklo, bet dievai tylėdami juos stebėjo pavargusiomis, krauju pasruvusiomis akimis.

Bet štai vienas dievų sukosėjo.

— Ženklas! — sušuko Glatas anksčiau, negu Vyriausiasis Dainius suskubo išaiškinti tą kosulį savo naudai.

Vyriausiasis Dainius bandė prieštarauti, bet veltui. Juk gyventojai dievą girdėjo savo ausimis.

Apvalytais nuo nešvarybių, gražiai raštuotais ąsočiais atnešė vandenį, ir šokėjai sustojo į atitinkančias apeigai pozas. Dievai žiūrėjo į juos, tyliai kalbėdamiesi dievų kalba.

— Na! — sukomandavo Jaunesnysis Dainius. Ant pilkapio jie pastatė ąsotį vandens. Vienas dievų buvo beimąs ąsotį. Kitas atstūmė jį ir pats čiupo ąsotį.

Minia susijaudinusi suūžė.

Pirmasis dievas bakstelėjo antrajam ir paėmė vandenį. Antrasis atėmė ąsotį ir prikišo jį prie lūpų. Tuomet pirmasis puolė, ir ąsotis nusirito pilkapio šlaitu.

— Aš tave įspėjau! — sustaugė Vyriausiasis Dainius. — Kaip ir aš maniau, jie atmetė vandenį. Pašalink jį greičiau, kol mes dar nepasmerkti pražūčiai!

Dviese griebė ąsočius; ir nudūmė su jais šalin. Dievai sustaugė, bet tuoj nutilo.

Vyriausiojo Dainiaus įsakymu tučtuojau prasidėjo Muitinio Apžiūrėjimo Šokis. Vėl jie uždegė šventąsias šakas ir jomis, kaip vėduoklėmis, vėdavo dievus. Dievai silpnai sukosėjo, tam pritardami. Vienas net bandė nušliaužti nuo pilkapio, bet išsitiesė kniūbsčias. Kitas gulėjo nejudėdamas.

Ilgą laiką taip gulėjo dievai, nerodydami jokio ženklo.

Jaunesnysis Dainius stovėjo šokančiųjų grandinės gale. Kodėl, klausinėjo jis savęs, kodėl dievai jo išsižadėjo?

Nejaugi Algona klysta?

Bet juk dievai atstūmė vandenį.

Algona juodu ant balto rašo, kad vienintelis būdas nuimti paslaptingą Užmaršties prakeikimą — nedelsiant atnešti dievams valgyti ir gerti. Gal dievams per ilgai teko laukti?

„Nežinomi dievų keliai, — liūdnai galvojo Glatas. — Proga dabar praleista visam laikui. To pat būtum sulaukęs, pritardamas Vyriausiojo Dainiaus tikėjimui.”

Ir jis nusiminęs nukiūtino į šokančiųjų ratą.

Vyriausiasis Dainius liepė pradėti šokius iš pradžių ir šokti juos keturias dienas ir keturias naktis. Paskui, jeigu dievai norės, jų garbei bus surengta puota.

Dievai nerodė jokio ženklo. Jie gulėjo ant šventojo pilkapio, išsitiesę visu ūgiu, ir tik retkarčiais sutrūkčiodavo galūnėmis, vaizduodami nuovargio ir nežmoniško troškulio kankinamus mirtinguosius.

Tai buvo labai galingi dievai. Ar galėtų jie taip puikiai pamėgdžioti mirtinguosius?

Paryčiu atsitiko štai kas: nors Vyriausiasis Dainius atšaukė Gero Oro Šokį, danguje ėmė kauptis debesys. Didžiuliai ir juodi, jie uždengė rytmečio saulę.

— Praeis pro šalį, — pranašavo Vyriausiasis Dainius, šokdamas Lietaus Atsižadėjimo šokį.

Tačiau debesys pratrūko, ir ėmė pilti lietus. Dievai pamažu sujudo, pakėlė veidus į dangų.

— Tempkite lentas! — šaukė Vyriausiasis Dainius. — Padarykite jiems pastogę! Dievai prakeiks lietų, iki apeigų pabaigos juk nė vienas lašas neturi paliesti dieviškųjų kūnų!

Glatas, supratęs, kad vėl pasitaikė gera proga, ėmė prieštarauti:

— Ne! Šį lietų atsiuntė patys dievai!

— Nuveskite jaunąjį eretiką! — šaižiai suspigo Vyriausiasis Dainius. — Duokite šen pastogę!

Šokėjai nutempė Glatą į šalį ir ėmė statyti viršum dievų stoginę, norėdami apsaugoti juos nuo lietaus. Vyriausiasis Dainius pats dengė stogą, dirbo spėriai ir nuolankiai.

Dievų neišjudino staigiai pratrūkusi liūtis, — jie gulėjo, plačiai išsižioję. Pamatę, kad Vyriausiasis Dainius daro virš jų stogą, pabandė atsistoti.

Vyriausiasis Dainius skubėjo: jis žinojo, kad, nepelnytai stovėdamas ant brangaus pilkapio, išniekina jį.

Dievai susižvalgė. Vienas jų lėtai atsiklaupė. Kitas ištiesė jam rankas ir padėjo atsistoti.

Dievas stovėjo svyruodamas lyg girtas, spausdamas gulinčio dievo ranką. Ir staiga abiem rankomis įnirtingai smogė Vyriausiajam Dainiui į.krūtinę.

Vyriausiasis Dainius neteko pusiausvyros ir ėmė kūliais ristis nuo Šventojo Pilkapio, kvailai spardydamasis kojomis. Dievas nuplėšė stogą ir padėjo atsistoti kitam dievui.

— Ženklas! — sušuko Jaunesnysis Dainius, ištrūkęs iš laikiusių jį rankų.— Ženklas!

Niekas negalėjo to paneigti. Dabar abu dievai stovėjo, užvertę galvas, išsižioję burna gaudė lietaus čiurkšles.

— Pradėkite puotą! — suriko Glatas. — Tokia dievų valia!

Šokėjai dvejojo. Pulti į Algonos ereziją — rimtas žingsnis, kurį reikia labai gerai apgalvoti.

Tačiau dabar, kai viskam ėmė vadovauti Jaunesnysis Dainius, teko rizikuoti.

Pasirodė, kad Algonos tiesa.. Dievai iš tikrųjų dieviškai reiškė savo pritarimą: grūdo valgius į gerkles didžiuliais gabalais — koks nuostabus mirtingųjų pamėgdžiojimas! — ir lenkė gėrimus taip uoliai, lyg tikrai būtų marinami troškulio.

Glatas tik apgailestavo, kad nemoka dievų kalbos, nes labiau už viską pasauly norėjo sužinoti, kur buvo tikrosios Užmaršties priežastys.