Trys Beno Baksterio Mirtys

„IEŠKOTOJŲ YPATINGASIS”

Smėliaeigis minkštai riedėjo banguotomis kopomis, šešetas plačių jo ratų pakildavo ir nusileisdavo, kaip gremėzdiškos dramblių vilkstinės strėnos. Neregima saulė plieskė pro negyvai baltą dangaus skliauto uždangą, žerdama savo karštį ant brezentinio mašinos viršaus ir atsispindėdama nuo išdžiūvusių smėlynų.

— Kad tik neužmigčiau, — pasakė sau Morisonas, pagal kompasą tiesindamas smėliaeigio kursą.

Jau dvidešimt pirma diena jis važiuoja Veneros Skorpionų dykuma; dvidešimt pirma diena jis kovoja su miegu, sėdėdamas už smėliaeigio vairo, kuris, linguodamas į šalis, vieną po kitos kerta smėlio bangas. Naktį važiuoti būtų lengviau, bet čia pernelyg dažnai tekdavo aplenkti skardžias daubas ir riedulius sulig namu didumo. Dabar jis suprato, kodėl į kelionę per dykumą leidžiamasi dviese: vienas vairuoja mašiną, o kitas purto jį, neleisdamas užmigti.

— Bet vienam geriau, — priminė sau Morisonas. — Dvigubai mažiau maisto ir nerizikuoji, kad netyčia gali būti užmuštas.

Jis ėmė knapsėti ir prisivertęs staiga kilstelėjo galvą. Priešais jį, už poliaroidinio priešakinio stiklo, mirgėjo ir ribuliavo dykuma. Smėliaeigis apgaulingai minkštai buvo mėtomas ir supamas. Morisonas prasitrynę akis ir įjungė radiją.

Jis buvo stambus, nudegęs, muskulingas vaikinas su trumpai pakirptais juodais plaukais ir pilkomis akimis. Jis sukrapštė dvidešimt tūkstančių dolerių ir atvyko į Venerą, į Skorpionų dykumą, norėdamas praturtėti, kaip atvykdavo daugelis kitų. Preste — paskutiniame miestelyje prie dykumos, — įsigijęs įrankius bei smėlia— eigį, jis liko su dešimčia dolerių kišenėje.

Preste jam kaip tik užteko dešimt dolerių išgerti vieninteliame visame miesto bare. Morisonas užsisakė viski su soda, išgėrė su šachtininkais bei ieškotojais ir pasijuokė iš senbuvių pasakojimų apie vilkų gaujas ir plėšriųjų paukščių eskadriles dykumos gilumoje. Jis viską žinojo: ir apie saulės aklumą, ir apie šiluminį smūgį, ir apie telefono gedimą. Jis buvo įsitikinęs, kad jam nieko panašaus neatsitiks.

Tačiau dabar, per dvidešimt vieną dieną nukeliavęs 1800 mylių, jis išmoko gerbti šią sausingą smėlio ir akmenų platybę, tris kartus didesnę už Sacharą. Čia iš tiesų galima pražūti!

Bet galima ir praturtėti; būtent to ir siekė Morisonas.

Iš imtuvo pasigirdo ūžesys. Iki galo atsukęs garso reguliatorių, pagavo vos girdimus šokių muzikos garsus iš Venusborgo. Paskui muzika nutilo ir girdėjosi tik ūžesys.

Morisonas išjungė radiją ir abiem rankom stipriai įsikibo į vairą. Atgniaužęs vieną ranką, žvilgtelėjo į laikrodį: penkiolika dešimtos ryto. Pusę dešimtos jis sustos ir snustels. Tokiame karštyje reikia ilsėtis. Bet ne daugiau, kaip pusvalandį. Kažkur priekyje laukia lobiai, ir jis privalo rasti juos, kol dar nepasibaigė maisto atsargos.

Ten, priekyje, būtinai turi būti brangiųjų auksingųjų klodų išeigos! Štai jau dvi dienos, kaip jis aptiko jų pėdsakus. O jeigu jis ras tikrą gyslą, kaip Kerkas aštuoniasdešimt devintaisiais, Edmondsonas ir Arsleris devyniasdešimt trečiaisiais? Tada jis pasielgs taip, kaip jie: užsisakys „Ieškotojų ypatingąjį” kokteilį, kad ir kiek už jį benuplėštų.

Smėliaeigis riedėjo į priekį pastoviu trisdešimt mylių per valandą greičiu, ir Morisonas prisivertė atidžiai įsižiūrėti į kaitros išdegintą gelsvai rudą vietovę. Aure ta smiltainio išeiga lygiai tokios spalvos, kaip Džeinės plaukai.

Kai aptiks turtingus klodus, jis sugrįš į Žemę; jie su Džeine susituoks ir nusipirks sau fermą okeane. Gana jam ieškojimų. Tik vieną turtingą gyslą, kad būtų galima nusipirkti gilaus, mėlyno Atlanto vandenyno lopinėlį. Gal kam nors žuvininkystė ir nuobodus užsiėmimas, bet jam tas darbas visai patinka.

Jis aiškiai įsivaizdavo, kaip skumbrių pulkai veisiasi planktono sodeliuose, o jis su savo ištikimu delfinu stebi, ar nesusidabruos plėšrioji barakuda, ar nepasirodys iš už koralų pilkai plieninis ryklys…

Morisonas pajuto, kad smėliaeigį krestelėjo į šoną. Atsipeikėjo, karštligiškai sugniaužė vairą ir iš visų jėgų pasuko jį. Jam besnūduriuojant, mašina nuslydo nuo purios kopų bangos keteros. Smarkiai pasviręs, smėliaeigis kabinosi ratais už keteros. Smėlis ir akmenukai skriejo iš po plačių ratų, kurie cypdami ir staugdami ėmė traukti mašiną aukštyn šlaitu.

Stai tuomet ir nugriuvo visa atšlaitė.

Morisonas pakibo ant vairo. Smėliaeigis nuvirto ant šono ir nuriedėjo pakalnėn. Smėlis biro į burną ir akis. Spiaudydamasis Morisonas nepaleido iš rankų vairo. Paskui mašina dar sykį apsivertė ir nugarmėjo į.tuštumą.

Keletą akimirkų Morisonas kabojo ore. Paskui smėliaeigis iš karto su visais ratais trenkėsi į dugną. Morisonas išgirdo pokštelėjimą: sprogo abi užpakalinės padangos. Jis susidaužė galvą į priešakinį stiklą ir neteko sąmonės.

Atsipeikėjęs pirmiausia pasižiūrėjo į laikrodį. Buvo trisdešimt penkios vienuoliktos.

„Pats laikas nusnūsti, — tarė sau Morisonas. — Bet, tur būt, bus geriau, jei pirma išsiaiškinsiu padėtį.”

Jis pamatė esąs negilios daubos dugne, kur pilna aštrių akmenėlių. Nuo smūgio plyšo dvi padangos, sudužo priešakinis stiklas ir nutrūko durelės. Įrankiai išsibarstė aplink, bet, atrodo, liko sveiki.

„Galėjo būti ir blogiau”, — tarė sau Morisonas. Jis pasilenkė ir atidžiai apžiūrėjo padangas.

„Tai ir yra blogiau”, — pridūrė.

Abi plyšusios padangos buvo taip sudraskytos, kad pataisyti jas nebuvo įmanoma. Gumos likučių neužtektų net vaikiškam sviedinukui. Atsarginius ratus jis sunaudojo dar prieš dešimt dienų, pravažiuodamas Velnio Grotas. Sunaudojo ir išmetė. Keliauti toliau be padangų jis negalėjo.

Morisonas išsitraukė telefoną, nušluostė dulkes nuo juodo plastmasinio futliaro ir surinko Elo garažo Preste numerį. Po sekundės nušvito mažas videoekranas. Morisonas pamatė ilgą, paniurusį, alyva ištepliotą veidą.

— Elo garažas. Prie aparato Edis.

— Sveikas, Edi. Čia Tomas Morisonas. Prieš mėnesį nusipirkau pas jus šitą „Džeineral Motors” smėliaeigį. Prisimenate?

— Žinoma, prisimenu, — atsakė Edis. — Jūs tas vaikinas, kuris vienas nuvažiavo Pietvakarių taku. Na, kaip tempia važelis?

— Puikiai. Mašina padori. Štai ko man reikia…

— Ei, — pertraukė jį Edis, — kas jūsų veidui?

Morisonas perbraukė ranka kaktą; ranka susikruvino.

— Nieko baisaus, — pasakė jis. — Nudardėjau nuo kopos ir trūko dvi padangos.

Jis pakreipė telefoną, kad Edis jas pamatytų.

— Nebesutaisysi, — tarė Edis.

— Taip ir maniau. O atsargines sunaudojau, važiuodamas per Velnio Grotą. Klausykit, Edi, ar negalėtumėte jūs man teleportuoti porą padangų? Tiks net atnaujintos. O jei ne, iš vietos nepajudėsiu.

— Žinoma, — atsakė Edis, — tik atnaujintų neturiu. Te— leportuoju naujas po penkis šimtus dolerių. Be to, keturi šimtai dolerių už teleportavimą. Tūkstantis ketui i šimtai dolerių, misteri Morisonai.

— Sutinku.

— Gerai, sere. Jeigu jūs dabar man parodysite grynus arba čekį, kurį pasiųsite su rašteliu, aš pradėsiu veikti.

— Tuo tarpu, — pasakė Morisonas, — aš neturiu nė cento.

— O sąskaita banke?

— Išnaudota visiškai.

— Obligacijų? Nekilnojamo turto? Ko nors, ką galima paversti grynais?

— Nieko, išskyrus šį smėliaeigį, kurį jūs pardavėte man už aštuonis tūkstančius dolerių. Grįžęs atsiskaitysiu su jumis šituo smėliaeigiu.

— Jei grįšit. Man labai gaila, misteri Morisonai, bet nieko neišeis.

— Ką jūs norite pasakyti? — paklausė Morisonas. — Jūs gi žinote, kad aš atsilyginsiu už padangas.

— O jūs žinote Veneros įstatymus, — nenusileido Edis. — Jokio kredito! Pinigus į rankas!

— Juk negaliu važiuoti be padangų, — pasakė Morisonas. — Negi jūs mane paliksite čia?

— Kas gi jus paliks? — atšovė Edis. — Ieškotojams kasdien taip atsitinka. Žinote, ką reikia daryti, misteri Morisonai. Paskambinkite į „Komunalinių paslaugų” kompaniją ir paskelbkite sau bankrotą. Pasirašykite raštą, kad perleidžiate kompanijai savo smėliaeigio likučius, įrankius ir viską, ką radote kelyje. Jie jus išgelbės.

— Aš nenoriu grįžti, — atsakė Morisonas. — Žiūrėkite!

Jis prikišo aparatą prie pat žemės.

— Matote, Edi? Matote šiuos raudonus ir purpurinius šlakelius? Kažkur čia guli turtinga rūda!

— Pėdsakus randa visi ieškotojai, — pasakė Edis. — Prakeiktoji dykuma pilna tokių pėdsakų.

— Bet čia turtingas telkinys, — užsispyręs tvirtino Morisonas. — Pėdsakai veda tiesiog į klodus, į didelę gyslą. Edi, žinau, tai labai didelė paslauga, bet jei jūs surizikuotumėte porą padangų…

— Negaliu, — atsakė Edis. — Aš juk tik vietinis tarnautojas. Negaliu teleportuoti jums jokių padangų, kol ne— parodysite man pinigų. Antraip mane išgins iš darbo, o gal ir pasodins. Žinote įstatymą.

— Pinigus į rankas, — niūriai tarė Morisonas.

— Taigi. Nedarykite kvailysčių ir grįžkite. Gal kada pabandysite dar sykį.

— Dvylika metų aš taupiau pinigus, — atsakė Morisonas. — Nesuksiu atgal.

Jis išjungė telefoną ir pabandė ką nors sugalvoti. Kam dar čia, Veneroje, jis galėtų paskambinti? Tik Maksui Krendolui, savo brangakmenių makleriui. Bet Maksas neturėjo iš kur paimti keturis šimtus dolerių — savo ankštoje kontoroje šalia juvelyrinės Venusborgo biržos jis vos vos užsidirba apmokėti namų šeimininkui, — ką ten padės į bėdą patekusiems ieškotojams.

„Negaliu prašyti pagalbos iš Makso, — nusprendė Morisonas. — Bent jau, kol nerasiu aukso. Tikro aukso, o ne jo pėdsakus. Vadinasi, teks suktis pačiam.”

Jis atidarė užpakalinį smėliaeigio bortą ir ėmė dėlioti įrankius ant smėlio. Reikės atsirinkti tik būtiniausius daiktus: viską, ką jis pasiims, teks pačiam tempti.

Reikia pasiimti telefoną, kilnojamąjį komplektą analizėms daryti, koncentratus, revolverį, kompasą. Ir nieko daugiau, tik vandens —. tiek, kiek galės jo panešti. Visa kita reikės palikti.

Vakarop Morisonas susiruošė į kelią. Su gailesčiu jis žiūrėjo į dvidešimt vandens bakų, kuriuos tenka palikti. Dykumoje vanduo — brangiausias turtas, neskaitant telefono. Bet ką padarysi. Iki sočiai atsigėręs, užsimetė ant pečių ryšulį ir patraukė į pietvakarius, gilyn į dykumą.

Tris dienas jis ėjo į pietvakarius, vėliau, ketvirtą dieną, pasuko į pietus. Aukso žymės buvo vis aiškesnės. Niekad nepasirodanti iš už debesų saulė kepino, ir mirtinai baltas dangus skliaudėsi virš Morisono kaip įkaitintos geležies stogas. Jis ėjo aukso pėdsakais, o jo pėdsakais ėjo kažkas kitas.

Šeštą dieną jis pastebėjo kažką judant, bet buvo taip toli, kad nieko negalėjo įžiūrėti. Septintą dieną pamatė, kas jį seka.

Maži, liesi, geltona oda ir ilgais, tarsi pašaipos išlenktais žandikauliais Veneros vilkai — tai viena iš nedaugelio žinduolių veislių Skorpionų dykumoje. Morisonas įsižiūrėjo ir pamatė, kad šalia pirmojo vilko atsirado dar du.

Jis atsegė revolverio dėklą. Vilkai nesistengė prisiartinti. Laiko jie turėjo užtenkamai.

Morisonas vis ėjo ir ėjo, apgailestaudamas, kad nepasiėmė šautuvo. Bet šautuvas — dar aštuoni svarai, tai, vadinasi, aštuoni svarai mažiau vandens.

Apsistodamas nakvynei aštuntos dienos vakarą, jis išgirdo kažkokį spragsėjimą. Staigiai atsigręžė ir ore, dešimt pėdų kairiau, truputį aukščiau žmogaus ūgio, išvydo mažą sūkurį, panašų į vandens verpetą. Sūkurys sukosi ir spragsėjo, kaip paprastai ką nors teleportuojant.

— Kas čia man galėtų ką siųsti? — pagalvojo Morisonas, žiūrėdamas, kaip sūkurys pamažu didėja.

Daiktų teleportavimas iš stacionaraus projektoriaus į bet kurį duotą tašką buvo įprastu krovinių pristatymo būdu milžiniškuose Veneros atstumuose. Galima buvo te— leportuoti bet kokį negyvą daiktą. Gyvų padarų telepor— tuoti nepajėgdavo, nes įvykdavo nežymūs, bet nepataisomi molekulinio protoplazmos sąstato pakitimai. Kai kurie tuo įsitikino patys, kai teleportavimas dar tik prasidėjo.

Morisonas laukė. Oro sūkurys pasiekė trijų pėdų diametrą. Iš jo išėjo chromu aptrauktas robotas su dideliu krepšiu.

— A, tai tu, — pasakė Morisonas.

— Taip, sere, — tarė robotas, visiškai išsivadavęs iš sūkurio. — Viljamsas-4 su Veneros paštu jūsų paslaugoms.

Robotas buvo vidutinio ūgio, plonų kojų ir plokščių pėdų, panašus į žmogų ir geraširdiško charakterio. Štai jau dvidešimt treji metai jam priklausė visa Veneros pašto žinyba — jis rūšiuodavo, saugodavo ir įteikdavo laiškus. Jis buvo nuodugniai padarytas, ir per visus dvidešimt trejus metus paštas nė karto nevėluodavo.

— Štai ir mes, misteri Morisonai, — pasakė Viljamsas— 4.— Gaila, kad į dykumą paštas ateina tik dusyk per mėnesį, bet užtat laiku, o tai svarbiausia. Čia jums. Ir čia. Atrodo, yra dar vienas. Ką, sulūžo smėliaeigis?

— Taigi, — atsakė Morisonas, imdamas laiškus.

Viljamsas-4 tebesirausė krepšyje. Nors senasis robotas buvo puikus laiškanešys, tačiau buvo pagarsėjęs visose trijose planetose kaip didžiausias plepys.

— Kažkur čia buvo dar vienas, — kalbėjo Viljamsas— 4.— Blogai, kad smėliaeigis sulūžo. Dabar jau smėliaeigiai nebe tie, kaip mano jaunystės metais. Paklausykite mano patarimo, jaunuoli. Grįžkite atgal, jei turite tokią galimybę.

Morisonas pakratė galvą.

— Kvaila, tiesiog kvaila, — pasakė senasis robotas. — Pamatytumėte tiek, kiek aš… Kiek kartų esu radęs tokius vaikinus — guli smėlyje savo paties išdžiūvusios odos maiše, o kaulus sugraužė smėlynų vilkai ir išnešiojo biaurūs juodi vanagai. Dvidešimt trečius metus nešioju paštą tokiems, kaip jūs, puikiems vaikinams, ir kiekvienas jų mano, kad jis nepaprastas, ne toks, kaip kiti.

Roboto regėjimo narelius apniaukė atsiminimai.

— Tačiau jie tokie pat, kaip ir visi, — įsišnekėjo Vil— jamsas-4.— Visi jie vienodi, kaip robotai, nuėję nuo konvejerio, ypač po to, kai juos sudoroja vilkai. Tada man tenka siųsti jų laiškus ir asmeninius daiktus mylimosioms į Zemę.

— Žinau, — atsakė Morisonas. — Bet kas nors lieka gyvas, tiesa?

— Žinoma, — sutiko robotas. — Maęiau, kaip žmonės susikraudavo vienąsyk, antrą, trečią turtus. O paskui mirdavo smėlynuose, besistengdami praturtėti ketvirtą sykį.

— Tik jau ne aš, — atsakė Morisonas. — Man užteks ir vieno sykio. O paskui nusipirksiu povandeninę fermą Žemėje.

Robotas krūptelėjo.

— Nekenčiu sūraus vandens. Bet kiekvieno kitoks skonis. Linkiu sėkmės, vaikine.

Robotas atidžiai apžiūrėjo Morisoną — tur būt, norėdamas nustatyti, ar daug jis turi asmeninių daiktų, — ir nėrė atgal į oro sūkurį.

Akimirka — ir jis dingo. Dar akimirka — dingo ir sūkurys.

Morisonas atsisėdo ir ėmė skaityti laiškus. Pirmasis buvo iš brangakmenių maklerio Makso Krendolo. Kren— dolas rašė apie Venusborgą apėmusią depresiją ir darė užuominas, jog galįs subankrutuoti, jei kuris nors ieškotojų neras ko nors vertingo.

Antrasis laiškas buvo Veneros Telefono kompanijos įspėjimas: Morisonas už dviejų mėnesių naudojimąsi telefonu buvo skolingas du šimtus dolerių ir aštuonis centus. Jei ši suma nebus tuojau sumokėta, telefoną išjungs.

Paskutinis laiškas, atėjęs iš tolimos Žemės, buvo nuo Džeinės. Jis buvo kupinas naujienų apie jo pusbrolius, tetas ir dėdes. Džeinė rašė apie Atlanto okeano fermas ir apie puikią vietelę, kurią ji rado Karibų jūroje, netoli Martinikos. Ji maldavo jį mesti ieškojimą, jeigu jam gresia pavojai; galima rasti ir kitų būdų užsidirbti fermą. Ji siuntė jam visą savo meilę ir iš anksto sveikino su gimimo diena.

„Gimimo diena? — paklausė savęs Morisonas. — Palaukite, šiandien liepos dvidešimt trečia. Ne, dvidešimt ketvirta. O mano gimimo diena rugpiūčio pirmą. Dėkoju, kad atsiminei, Džeine.”

Tą naktį jis sapnavo Zemę ir žydras Atlanto platumas. Tačiau paryčiu, sustiprėjus karščiui, pastebėjo, kad regi sapne daugelį mylių aukso gyslą, iššiepusius dantis smėlynų vilkus ir „Ieškotojų ypatingąjį”.

Morisonas ėjo toliau seniai išnykusio ežero dugnu, kur akmenis pakeitė smėlis. Paskui vėl prasidėjo akmenys, niaurūs, visaip susukalioti ir surangyti. Jam akys raibo nuo raudonos, geltonos bei rusvos spalvų. Visoje dykumoje nebuvo jokios žalios dėmelės.

Jis ėjo ir ėjo gilyn į dykumą, palei chaotiškas akmenų sąvartas, o iš tolo, iš abiejų pusių, neprisiartindami ir nenutoldami, slinko vilkai.

Morisonas nekreipė į juos dėmesio. Užteko rūpesčių, kuriuos jam kėlė stačios uolos ir ištisi riedulių laukai, pastojantys kelią į pietus.

Vienuoliktą kelionės dieną aukso žymės pasidarė to— Kios aiškios, kad uolieną jau buvo galima plauti. Vilkai vis dar jį persekiojo, o vanduo baigėsi. Dar viena diena žygio — ir galas.

Morisonas valandėlę susimąstė, paskui išpakavo telefoną ir surinko „Komunalinių paslaugų” kompanijos numerį.

Ekrane pasirodė rūsti, uniformuota moteris žilstelėjusiais plaukais.

— „Komunalinės paslaugos”, — pasakė ji. — Kuo jums galime padėti?

— Sveiki, — linksmai atsiliepė Morisonas. — Kaip oras Venusborge?

— Karšta, — atsakė moteris. — O pas jus?

— Aš net nežinau, — nusišypsojo Morisonas. — Labai užsiėmęs: skaičiuoju savo turtus.

— Aukso gyslą radote? — paklausė moteris, ir jos veidas kiek sušvelnėjo.

— Žinoma, — atsakė Morisonas. — Bet kol kas niekam nesakykit. Aš dar nesutvarkiau paraiškos. Man reiktų pripildyti jas, — nerūpestingai šypsodamas, jis parodė jai savo gertuves. Kartais pavykdavo. Kartais, jeigu ieškotojas elgdavosi gana pasitikinčiai, „Komunalinės paslaugos” duodavo vandens, netikrindamos einamosios jo sąskaitos. Žinoma, tai buvo sukčiavimas, bet jam neberūpėjo padorumas.

— Manau, kad jūsų sąskaita sutvarkyta? — paklausė moteris.

— Žinoma, — atsakė Morisonas, jausdamas, kaip šypsena sustingo jo veide. — Mane vadina Tomu Morisonu. Galite patikrinti…

— O, tuo rūpinasi kiti. Stipriau laikykite gertuvę. Jau!

Stipriai abiem rankom laikydamas gertuvę, Morisonas žiūrėjo, kaip virš jos kaklelio plona, kristaline srovele sruveno vanduo, teleportuotas iš už keturių tūkstančių mylių, iš Venusborgo. Srovelė tekėjo į gertuvę, žavingai čiurlendama. Stebėdamas ją, Morisonas pajuto, kaip jo perdžiūvusi gerklė pritvinsta seilių.

Ūmai vaduo nustojo tekėjęs.

— Kas atsitiko? — paklausė Morisonas.

Telefono ekranas sutemo, paskui vėl nušvito. Morisonas prieš save pamatė liesą nepažįstamo vyro veidą. Vyras sėdėjo už didelio rašomojo stalo. Prieš jį buvo lentelė su užrašu: „Miltonas P. Ridas, viceprezidentas, sąskaitų skyrius”.

— Misteri Morisonai, — pasakė Ridas, — jūsų sąskaita išeikvota. Jūs neteisėtai gavote vandenį. Tai kriminalinis nusikaltimas.

— Aš užmokėsiu už vandenį, — pasakė Morisonas.

— Kada?

— Kai tik grįšiu į Venusborgą.

— Kuo jūs ruošiatės mokėti?

— Auksu, — atsakė Morisonas. — Žiūrėkite, misteri Ridai. Čia aiškiausi požymiai! Aiškesni, negu Kerko, kuomet jis padavė savo paraišką! Dar diena — ir aš rasiu auksingąją uolieną.

— Taip mano kiekvienas ieškotojas Veneroje, — pasakė misteris Ridas. — Kiekvieną ieškotoją tik viena diena skiria nuo auksingosios uolienos. Ir visi jie tikisi gauti „Komunalinių paslaugų” kreditą.

— Bet šiuo atveju…

— „Komunalinės paslaugos”, — kalbėjo misteris Ridas toliau, — ne labdarybės organizacija. Mūsų įstatai draudžia pratęsti kreditą, misteri Morisonai. Venera — dar ne įsisavinta planeta, ir labai tolima planeta. Bet kokį pramonės gaminį tenka gabenti iš Žemės, už nežmonišką kainą. Mes turime vandens, bet surasti jį, išvalyti ir paskui teleportuoti labai brangu. Mūsų kompanija, kaip ir bet kuri kita Veneroje, priversta tenkintis labai mažu pelnu, bet ir tas pelnas nuolat įdedamas verslui išplėsti. Štai kodėl čia negalimas kreditas.

— Aš visa tai žinau, — pasakė Morisonas. — Bet juk sakau, kad man reikia ne daugiau, kaip vienos ar dviejų dienų…

— Absoliučiai neįmanoma. Pagal taisykles mes jau dabar neturime teisės jums padėti. Jūs turėjote paskelbti bankrotą jau prieš savaitę, kada sulūžo jūsų smėliaeigis. Jūsų mechanikas pranešė tai mums, kaip reikalauja įstatymas. Bet jūs to nepadarėte. Mes turime teisę palikti jus. Suprantate?

— Taip, žinoma, — pavargusiu balsu atsakė Morisonas.

— Vis dėlto kompanija nutarė jūsų atžvilgiu pažeisti taisykles. Jei tučtuojau pasuksite atgal, aprūpinsime jus vandeniu kelionėje atgal.

— Kol kas nenoriu grįžti. Jau beveik radau telkinį.

— Jūs turite grįžti! Gerai pagalvokite, Morisonai! Kas lauktų mūsų, jei leistume kiekvienam ieškotojui švaistytis po dykumą ir tiektume jam vandenį. Tenai leistųsi dešimt tūkstančių žmonių, ir nepraeitų nė metai, kaip mes subankrutuotume. Aš ir taip pažeidžiu taisykles. Grįžkite!

— Ne, — atsakė Morisonas.

— Pagalvokite dar kartą. Jeigu jūs dabar nepasuksite atgal, „Komunalinės paslaugos” nusiima bet kokią atsakomybę už jūsų aprūpinimą vandeniu.

Morisonas linktelėjo. Eidamas toliau, jis rizikuoja mirti dykumoje. O jei grįš? Jis atsidurs Venusborge be skatiko kišenėje, aptekęs skolomis ir veltui ieškos darbo perpildytame gyventojų mieste. Jam teks miegoti nakvynės namuose ir maitintis nemokamu srėbalu kartu su kitais ieškotojais, kurie pasuko atgalios. O kur jis gaus pinigų grįžti į Zemę? Kada jis vėl pamatys Džeinę?

— Tur būt, eisiu toliau, — pasakė Morisonas.

— Tuomet „Komunalinės paslaugos” nusiima bet kokią atsakomybę, — pakartojo Ridas ir padėjo ragelį.

Morisonas sudėjo telefoną, gurkštelėjo vandens iš menkų savo atsargų ir vėl leidosi į kelią.

Smėlynų vilkai risnojo iš abiejų pusių, pamažėli artindamiesi. Iš viršaus jį pastebėjo peslys trikampiais sparnais. Peslys dieną ir naktį sklandė kylančio oro srovėmis, laukdamas, kol vilkai pribaigs Morisoną. Paskui peslį pakeitė mažų skraidančių skorpionų pulkas. Jie nuginė paukštį aukštyn, į debesų sluoksnį. Skraidančios biaurybės laukė visą dieną. Paskui jas savo ruožtu nuvarė juodųjų peslių būrys.

Dabar, penkioliktąją dieną nuo smėliaeigio palikimo, aukso žymės pasidarė dar aiškesnės. Iš tikrųjų jis ėjo aukso gyslos paviršiumi. Matyt, visur aplinkui buvo auksas. Bet pačios gyslos jis dar nebuvo aptikęs.

Morisonas atsisėdo ir pakratė paskutinę savo gertuvę. Teliūškavimo nebeišgirdo. Atsuko kamštį ir apsižiojo kakliuką. Į sukepusią gerklę nutekėjo pora lašų.

Jau keturios dienos praėjo, kai jis kalbėjosi su „Komunalinėmis paslaugomis”. Paskutinį vandenį jis išgėrė vakar. Ar užvakar?

Jis vėl užsuko tuščią gertuvę ir apžvelgė karščio išdegintą vietovę. Paskui ištraukė iš maišo telefoną ir surinko Makso Krendolo numerį.

Ekrane pasirodė apvalus, susirūpinęs Krendolo veidas.

— Tomi, — pasakė jis, — į ką tu panašus?

— Viskas gerai, — atsakė Morisonas. — Truputį išdžiū— vau, ir viskas. Maksai, aš prie pat gyslos.

— Tu tikrai taip manai? — paklausė Maksas.

— Žiūrėk pats, — pasakė Morisonas, į visas puses sukaliodamas telefoną.— Žiūrėk, kokios čia formacijos! Matai ten raudonas ir purpurines dėmes?

— Tikrai, aukso žymės, — netvirtai pritarė Krendolas.

— Kažkur greta turtinga uoliena. Ji turi būti čia! — pasakė Morisonas. — Klausyk, Maksai, žinau, kad tau striuka su pinigais, bet noriu paprašyti tavęs paslaugos. Pasiųsk man pintą vandens. Tik pintą, kad man užtektų dienai ar dviem. Toji pinta gali mus padaryti turtuoliais.

— Negaliu, — liūdnai atsakė Krendolas.

— Negali?

— Ne, Tomi, aš pasiųsčiau tau vandens, netgi jei aplink tave nebūtų nieko daugiau, išskyrus smiltainį ir granitą. Negi manai, kad aš leisčiau tau mirti troškuliu, jei galėčiau ką nors padaryti? Aš nieko negaliu. Pažiūrėk.

Krendolas pasuko savo telefoną.

Morisonas pamatė, kad kėdės, stalas, kontorėlė, spinta ir seifas buvo dingę iš kontoros.

Likęs tik telefonas.

— Nežinau, kodėl nepaėmė telefono, — pasakė Krendolas. — Už du mėnesius esu įsiskolinęs.

— Aš taip pat, — įterpė Morisonas.

— Man kailį nulupo, — pasakė Krendolas. — Nė grašio neliko. Suprask, dėl savęs nesijaudinu. Galiu maitintis ir nemokamu srėbalu. Bet negaliu teleportuoti tau nė lašo vandens. Nei tau, nei Remstateriui.

— Džimui Remstateriui?

— Aha. Jis ėjo aukso pėdsakais šiaurėje, anapus Užmiršto Upelio. Praeitą savaitę lūžo jo smėliaeigio ašis, o grįžti jis nenorėjo. Vakar jis baigė vandenį.

— Aš laiduočiau už jį, jei galėčiau, — pasakė Morisonas.

— Jis taip pat laiduotų už tave, jei galėtų, — atsakė Krendolas. — Bet jis negali, ir tu negali, ir aš negaliu. Tomi, tau beliko viena viltis.

— Kokia?

— Rask uolieną. Ne šiaip sau aukso žymes, o tikrą telkinį, vertą tikrų pinigų. Paskui paskambink man. Jeigu tai bus tikrai auksinga uoliena, aš atvesiu Vilksą iš „Tri-Plenet-Mainingo” ir priversiu jį, kad duotų mums avanso. Jis, tur būt, pareikalaus penkiasdešimt procentų.

— Bet juk tai plėšikavimas!

— Ne, tiesiog Veneros kredito kaina, — atsakė Krendolas. — Nesirūpink, vis tiek nemažai liks. Bet pirmiau reikia rasti uolieną.

— Okei, — pasakė Morisonas. — Ji turi būti kažkur čia pat. Maksai, kuri šiandien diena?

— Liepos trisdešimt pirma. O kas?

— Taip sau. Paskambinsiu tau, kai ką nors rasiu.

Padėjęs ragelį, Morisonas atsisėdo ant akmens ir bukaprotišku žvilgsniu įsistebeilijo į smėlį. Liepos trisdešimt pirma. Rytoj jo gimimo diena. Apie jį galvos giminės. Teta Besė Pasadene, dvyniai Laosef dėdė Tedas Durange. Ir, žinoma, Džeinė, laukianti jo Tampoje.

Morisonas suprato, kad jeigu neras uolienos, rytojaus gimimo diena bus jam paskutinė.

Jis pakilo, vėl supakavo telefoną kartu su tuščiomis gertuvėmis ir pasileido į pietus.

Jis ėjo ne vienas. Dykumos paukščiai ir žvėrys sekė paskui. Virš galvos be perstogės tyliai sklandė juodi pesliai. Iš šonų, jau daug arčiau, jį lydėjo smėlynų vilkai, iškišę liežuvius, laukdami, kol jį pargriaus mirtis…

— Aš dar gyvas! — suriko jiems Morisonas.

Jis išsitraukė revolverį ir iššovė į artimiausią vilką. Tarp jų buvo kokia dvidešimt pėdų, bet jis nepataikė. Priklaupė ant vieno kelio, paėmė revolverį abiem rankom ir vėl iššovė. Vilkas sukaukė iš skausmo. Gauja tuojau puolė sužeistąjį, ir pesliai nėrė žemyn savo dalies.

Morisonas įsikišo revolverį į dėklą ir nubrido tolyn. Žinojo, kad jo organizmui labai trūksta vandens. Jam akyse viskas aplinkui šokinėjo, blaškėsi, ir jo žingsniai pasidarė netvirti. Jis išmetė tuščias gertuves, išmetė viską, tik pasiliko analizių prietaisą, telefoną ir revolverį. Arba jis išeis iš šios dykumos nugalėtoju, arba visai neišeis.

Aukso žymės buvo tokios pat gausios. Bet tikros gyslos jis vis dar negalėjo rasti.

Pavakare jis pastebėjo negilų urvą uolos papėdėje. Įšliaužė ten ir angą užvertė akmenimis. Paskui išsitraukė revolverį ir atsirėmė nugara į galinę sieną.

Anapus akmenų barikados urzgė ir dantimis kaleno vilkai. Morisonas įsitaisė patogiau, ketindamas budėti visą naktį.

Jis nei miegojo, nei nemiegojo. Jį kankino reginiai ir košmarai. Jis vėl buvo Žemėje, ir Džeinė kalbėjo jam:

— Tai tunai. Kažkas negerai su jų mityba. Žuvys serga ir serga.

— Prakeikimas, — atsakė Morisonas. — Tik prisijaukini žuvį, tuoj ji pradeda ožius varinėti.

— Na, ką tu ten filosofuoji, kai tavo žuvys serga?

— Paskambink veterinoriui.

— Skambinau. Jis pas Bleikus melžiamą banginį slaugo.

— Gerai. Eisiu pažiūrėti.

Jis užsidėjo kaukę ir šypsodamas tarė:

— Nespėji apdžiūti, ir vėl reikia lįsti į vandenį.

Jo veidas ir krūtinė buvo drėgni.

Morisonas atsimerkė. Jo veidas ir krūtinė tikrai buvo drėgni nuo prakaito. Įdėmiai pažiūrėjęs į užverstą angą, jis suskaičiavo dvi, keturias, šešias, aštuonias žalias akis.

Jis iššovė į jas, bet jos nepasitraukė. Jis iššovė dar kartą, ir kulka, atšokusi nuo sienos, apžėrė jį aštriomis akmenų skeveldromis. Šaudydamas įstengė sužeisti vieną vilką. Gauja išsilakstė.

Revolveris buvo tuščias. Morisonas pasirausė kišenėse ir rado dar penkis šovinius. Kruopščiai užtaisė revolverį. Tur būt, greit brėkš.

Jis vėl ėmė sapnuoti: šį sykį—„Ieškotojų ypatingąjį”. Pasakojimus apie jį girdėjo visuose mažuose baruose, kurie juosia Skorpionų dykumą. Apžėlę barzdomis seni ieškotojai pasakojo apie jį šimtus įvairiausių istorijų, o prityrę barmenai pridėdavo naujų smulkmenų. Aštuoniasdešimt devintaisiais jo buvo užsisakęs Ker— kas — didelę porciją, specialiai sau. Edmondsonas ir Ars— leris paragavo jo devyniasdešimt trečiaisiais. Tai nekėlė abejonių. Ir kiti užsisakydavo jo, sėdėdami ant savo btangių aukso gyslų. Bent jau taip kalbėdavo.

Ėet ar tikrai jis buvo? Ar buvo iš viso toks kokteilis — „Ieškotojų ypatingasis”? Ar sulauks Morisonas tos dienos, kai pamatys tą vaivorykštinį stebuklą, aukštesnį už varpinę, didesnį už namus, brangesnį už paqią auksingąją uolieną?

Na, žinoma! Jis juk beveik jį regi…

Morisonas prisivertė atsipeikėti. Buvo rytas. Jis šiaip taip išlindo laukan sutikti dienos.

Jis vos-ne-vos šliaužė į pietus, paskui jį sekė vilkai, ant jo krito sparnuotų grobuonių šešėliai. Jis krapštė pirštais akmenis ir smėlį. Aplinkui buvo gausios aukso žymės. Tikros žymės!

Bet kurgi šioje apleistoje dykumoje auksingoji uoliena?

Kur? Jam jau buvo beveik vis viena. Jis stūmė į priekį saulės nudegintą, išsekusį savo kūną, sustodamas tik nubaidyti šūviu per daug arti priėjusius vilkus.

Liko tik keturios kulkos.

Jam teko iššauti dar kartą, kai pesliai neiškęsdami ėmė leistis jam ant galvos. Sėkmingu šūviu jis pataikė tiesiai į pulką, paklojęs du paukščius. Vilkai susiriejo dėl jų. Morisonas, jau nieko nebematydamas, nušliaužė pirmyn.

Ir nukrito nuo neaukštos uolos.

Krito nepavojingai, bet išmetė revolverį. Nespėjo jo susirasti, kai užpuolė vilkai. Tik jų godumas išgelbėjo Morisoną. Kol jie viršum jo grūmėsi, jis nusirito į šalį ir pastvėrė revolverį. Du šūviai išvaikė gaują. Liko viena kulka. Teks palaikyti ją sau: jis per daug pavargęs eiti toliau.

Jis atsiklaupė. Aukso žymės čia buvo dar gausesnės. Jos buvo fantastiškai gausios. Kažkur visai čia pat…

— Velniai griebtų, — tarė Morisonas.

Nedidelė dauba, į kurią jis nuvirto, buvo ištisa aukso gysla. /

Jis pakėlė nuo žemės akmenuką. Net neapdorotas Akmenukas visas spinduliavo auksu — jo viduje žėrėjo ryškūs raudoni ir purpuriniai taškai.

„Patikrink, — pasakė sau Morisonas. — Nereikia tuščio aliarmo. Nereikia miražų ir apgaulingų vilčių. Patikrink.”

Jis atskėlė revolverio rankena gabaliuką akmens. Iš pažiūros — auksingoji uoliena. Jis išsitraukė analizių reikmenis ir užlašino ant akmenuko baltą skiedinį. Skiedinys suputojo ir pažaliavo.

— Auksingieji klodai, tikrai! — pasakė Morisonas, apmešdamas žvilgsniu žaižaruojančius daubos skardžius. — Eche, juk aš turtuolis!

Morisonas ištraukė telefoną ir virpančiomis rankomis surinko Krendolo telefono numerį.

— Maksai! — suriko jis. — Aš radau. Radau tikrą telkinį!

— Mane vadina ne Maksu, — atsiliepė balsas telefone.

— Ką?

— Mano pavardė Bojardas, — pasakė balsas.

Ekranas nušvito, ir Morisonas pamatė liesą geltonveidį žmogų siaurais ūsiukais.

— Atleiskite, misteri Bojardai, — tarė Morisonas, — tur būt, aš ne ten pataikiau. Aš skambinau…

— Nesvarbu, kur jūs skambinot, — pasakė misteris Bojardas. — Aš rajoninis Veneros telefono kompanijos kontrolierius. Jūs skolingas už du mėnesius.

— Dabar galiu užmokėti, — gudriai šypsodamasis pasakė Morisonas.

— Puiku, — atsakė misteris Bojardas. — Kai tik jūs tai padarysite, jūsų telefonas bus tučtuojau įjungtas.

Ekranas ėmė temti.

— Palaukite! — suriko Morisonas. — Aš užmokėsiu, kai tik pasieksiu jūsų kontorą! Bet pirma turiu dar sykį paskambinti… Tik sykįf kad…

— Jokiu būdu, — griežtai atsakė misteris Bojardas. — Kai tik jūs apmokėsite sąskaitą, jūsų telefonas tučtuojau bus įjungtas.

— Bet mano pinigai čia! — pasakė Morisonas. — Čia, su manim.

Misteris Bojardas patylėjo.

— Na ką gi, taip nedera, bet aš manau, kad mes galime pasiųsti jums specialų robotą-pasiuntinį, jeigu sutinkate apmokėti išlaidas.

— Sutinku.

— Hm… Taip nedera, bet aš manau… Kur pinigai?

— Čia, — atsakė Morisonas. — Atpažįstate? Tai auksingieji klodai!

— Man jau nusibodo tie pokštai, kuriuos jūs, ieškotojai, amžinai stengiatės mums iškrėsti. Parodote saują akmenukų…

— Bet čia iš tiesų auksingieji klodai! Nejaugi nematote?

— Aš biznio žmogus, o ne juvelyras, — atsakė misteris Bojardas. — Negaliu atskirti auksingojo klodo nuo auk— sažiedžio.

Ekranas užgeso.

Morisonas karštligiškai bandė prisiskambinti. Telefonas tylėjo — nesigirdėjo net ūžesio. Jis buvo išjungtas.

Morisonas padėjo aparatą ant žemės ir apsižvalgė. Siaura dauba, į kurią jis įkrito, tiesiai ėjo kokia dvidešimt jardų, paskui suko į kairę. Stačiose jos pakriūtėse nesimatė jokios olos, jokios patogios vietos, kur galima būtų įsitaisyti barikadą.

Už nugaros pasigirdo kažkoks šnaresys. Atsisukęs jis pamatė, kad jį ketina pulti senas vilkas. Negalvodamas nė sekundės, Morisonas išsitraukė revolverį, iššovė, ir suknežino žvėriui galvą.

— Velniai rautų, — pasakė Morisonas, — šitą kulką norėjau palikti sau.

Jis galėjo kelias minutes atsikvėpti ir puolė slėniu žemyn, ieškodamas išeities. Aplink raudonomis ir purpurinėmis kibirkštimis žėrėjo auksingieji klodai. O užpakalyj bėgo vilkai.

Morisonas sustojo. Daubos kilpa atvedė jį prie aklinos sienos.

Jis atsirėmė į ją nugara, laikydamas revolverį už vamzdžio. Vilkai, susispietę į būrį lemiamam šuoliui, sustojo už penkių pėdų. Jų buvo dešimt ar dvylika, ir siaurame praėjime jie susigrūdo trimis eilėmis. Viršuje sklandė pesliai, laukdami savo eilės.

Tą akimirką Morisonas išgirdo teleportavimo traškesį. Viršum vilkų galvų susidarė oro sūkurys, ir jie skubiai pasitraukė.

— Pačiu laiku, — pasakė Morisonas.

— Kam laiku? — paklausė paštininkas Viljamsas-4.

Robotas išlindo iš sūkurio ir apsidairė.

— Na, na, vaikine, — tarė Viljamsas-4, — nieko sau, priėjote liepto galą! Ar neįspėjau jūsų? Ar nepatariau grįžti? Tik pažiūrėkite!

— Tu sakei tikrą teisybę, — pasakė Morisonas. — Ką man atsiuntė Maksas Krendolas?

— Maksas Krendolas nieko neatsiuntė ir negalėjo atsiųsti.

— Kodėl tada tu čia?

— Todėl, kad šiandien jūsų gimimo diena, — atsakė Viljamsas-4. Mūsų paštas tokiu atveju visuomet specialiai pristato siuntą. Stai jums.

Viljamsas-4 padavė jam ryšuliuką laiškų — sveikinimus nuo Džeinės, tetų, dėdžių ir pusbrolių iš Žemės.

— Ir dar šis tas, — pasakė Viljamsas-4, rausdamasis savo krepšyje. — Dar kažkas turi būti. Palaukit… A, štai.

Jis padavė Morisonui mažą paketą.

Morisonas skubiai nuplėšė popierių. Tai buvo tetos Minos iš Niu Džersio dovana. Jis atidarė dėžutę. Joje buvo sūrūs saldainiai — tiesiai iš Atlantik-Sičio.

— Sako, labai skanūs, — pasakė Viljamsas-4, žiūrėdamas pro petį.— Bet nelabai tinkami dabartinėmis aplinkybėmis. Na, vaikine, labai gaila, kad jums teks mirti savo gimimo dieną. Geriausia, ką galiu jums palinkėti — greito ir neskausmingo galo.

Robotas žengė prie sūkurio.

— Palauk! — sušuko Morisonas. — Tu juk negali taip manęs palikti. Aš jau daug dienų nieko negėriau. O tie vilkai…

— Suprantu, — atsakė Viljamsas-4.— Patikėkit, tai neteikia man jokio džiaugsmo. Netgi robotas turi šiokius tokius jausmus.

— Tuomet padėk man!

— Negaliu. Pašto žinybos taisyklės kategoriškai draudžia. Atmenu, devyniasdešimt septintaisiais maždaug to pat manęs prašė Ebneris Letis. Jo kūno paskui ieškojo trejus metus.

— Bet tu turi avarinį telefoną? — paklausė Morisonas, — Turiu. Tačiau juo pasinaudoti galiu tik tuomet, kai mane ištiks avarija.

— Bet tu gali nunešti mano laišką? Skubų laišką?

— Žinoma, galiu, — atsakė robotas. — Tam aš ir sukurtas. Aš net galiu jums paskolinti pieštuką ir popieriaus.

Morisonas paėmė pieštuką, popierių ir pabandė susikaupti. Jei jis parašys Maksui skubų laišką, tas gaus jį po poros valandų. Bet kiek laiko truks, kol Maksas sukals truputį pinigų ir atsiųs jam vandens bei šaudmenų. Dieną, dvi? Teks ką nors sugalvoti, kad išsilaikytum…

— Manau, kad turite ženklą? — paklausė robotas.

— Ne, — atsakė Morisonas. — Bet aš jį nusipirksiu iš tavęs.

— Puiku, — atsakė robotas. — Mes ką tik išleidome naują Venusborgo trikampių seriją. Man atrodo, kad jie gana estetiški. Kainuoja po tris dolerius.

— Gerai. Labai saikinga kaina. Duok vieną.

— Belieka išspręsti užmokesčio klausimą.

— Štai! — pasakė Morisonas, ištiesdamas robotui auksingo klodo gabalą, penkių tūkstančių dolerių vertės.

Laiškanešys apžiūrėjo akmenį ir sugrąžino.

— Atleiskite, bet aš galiu imti tik grynais.

— Bet tai kainuoja daugiau, negu tūkstantis ženklų! — pasakė Morisonas. — Tai juk auksingasis klodas!

— Labai gali būti, — atsakė Viljamsas-4, — bet aš neužprogramuotas prabavimo bandymams. Be to, Veneros paštas įsteigtas ne prekių keitimo sistema. Esu priverstas prašyti trijų dolerių pinigais arba monetomis.

— Aš jų neturiu.

— Labai gaila.

Viljamsas-4 pasisuko eiti.

— Bet juk tu negali šitaip nueiti ir palikti mane neabejotinai mirčiai!

— Ne tik galiu, bet ir privalau, — liūdnai pasakė Viljamsas-4.—Aš tik robotas, misteri Morisonai. Mane sukūrė žmonės ir, aišku, suteikė man kai kuriuos savo jausmus. Taip ir turi būti. Bet yra mano galimybių riba, — iš esmės, tokią ribą turi dauguma žmonių šioje atšiaurioje planetoje. Ir, skirtingai nuo žmonių, aš negaliu peržengti šios ribos.

Robotas lindo į sūkurį. Morisonas nesuprasdamas žiūrėjo į jį. Už roboto jis matė nekantraujančią vilkų gaują. Matė neryškų spindesį kelių milijonų vertės auksingųjų klodų, dengiančių slėnio krantus.

Ir staiga kažkas trūko jo viduje.

Nežmoniškai klykdamas, Morisonas puolė į priekį ir sugriebė robotą už kojų. Viljamsas-4, pusiau pasinėręs į teleportavimo sūkurį, spyrėsi, spardėsi ir buvo benusi-

kratąs Morisono. Bet šis įsikibo į jį kaip pamišęs. Sprindis po sprindžio jis ištraukė robotą iš sūkurio, parbloškė ant žemės ir prispaudė savo kūnu.

— Jūs pažeidžiate pašto darbą, — pasakė Viljamsas-4.

— Tai dar ne viskas, ką aš ketinu pažeisti, — suurzgė Morisonas. — Mirties nebijau. Aš pastabiau savo gyvybę ant kortos. Tačiau lai būsiu prakeiktas, jei mirsiu penkiolika minučių po to, kai tapau turtuoliu!

— Jūs neturite išeities.

— Turiu. Aš pasinaudosiu tavo avariniu telefonu.

— Tai neįmanoma, — atsakė Viljamsas-4.— Aš jo neduosiu. O jūs pats nepasieksite jo be mechaninės dirbtuvės pagalbos.

— Gali būti, — atsakė Morisonas. — Noriu pabandyti.

Jis išsitraukė savo iššaudytą revolverį.

— Ką jūs norite daryti? — paklausė Viljamsas-4.

— Nariu pažiūrėti, ar negalėčiau paversti tave metalo laužu be jokios mechaninės dirbtuvės pagalbos. Manau, kad logiška bus pradėti nuo tavo regėjimo narelių.

— Tikrai logiška, — atsakė robotas. — Žinoma, aš neturiu savisaugos instinkto. Bet leiskite pastebėti, kad jūs paliksite be laiškanešio visą Venerą. Daug žmonių nukentės nuo jūsų antivisuomeniško poelgio.

— Tikiuosi, — tarė Morisonas, užsimodamas revolveriu virš jo galvos.

— Be to, — skubiai pridūrė robotas, — jūs sunaikinsite valdišką turtą. Tai rimtas nusikaltimas.

Morisonas nusijuokė ir mostelėjo revolveriu. Robotas skubiai kryptelėjo galvą ir išvengė smūgio. Pabandė ištrūkti, bet Morisonas užgriuvo jį visais savo dviem šimtais svarų.

— Šį kartą aš pataikysiu, — pažadėjo Morisonas, vėl užsimodamas.

— Palaukit! — tarė Viljamsas-4.— Mano pareiga — saugoti valdišką turtą net tuo atveju, jei aš pats esu tas tur tas. Galite pasinaudoti mano telefonu, misteri Morisonai. Turėkite galvoj, kad už šį nusikaltimą baudžiama kalėjimu ne daugiau, kaip dešimt ir ne mažiau, kaip penkerius metus Saulės pelkių pataisos kolonijoje.

— Duok telefoną, — pasakė Morisonas.

Roboto krūtinė atsivėrė, ir iš jos išlindo mažas telefonas. Morisonas surinko Makso Krendolo numerį ir paaiškino jam padėtį.

— Aišku, aišku, — pasakė Krendolas. — Gerai, pabandysim rasti Vilksą. Bet, Tomai, nežinau, ką laimėsiu. Darbo diena baigėsi. Viskas uždaryta…

— Atidaryk! — pasakė Morisonas. — Aš viską galiu apmokėti. Ir padėk Džimui Remstateriui.

— Ne taip paprasta. Tu neapiforminai teisių į paraišką. Net neįrodei, kad šis telkinys tikrai ko nors vertas.

— Žiūrėk, — Morisonas pasuko telefoną taip, kad Krendolas matytų žėrinčias daubos sienas.

— Panašu į tiesą, — pastebėjo Krendolas. — Bet, gaila, ne viskas auksas, kas žiba.

— Kas gi mums daryti? — paklausė Morisonas.

— Reikia daryti viską paeiliui. Aš teleportuosiu tau Visuomeninį Markšeiderį. Jis patikrins tavo paraišką, nustatys telkinio dydį ir išsiaiškins, ar nepriklauso jis kam nors kitam. Duok jam auksingojo klodo gabalą. Didesnį.

— Kaip man jį atskelti. Neturiu jokių instrumentų.

— Ką nors sugalvok. Jis paims gabalą analizei. Jei klodas pakankamai turtingas, gali švęsti pergalę.

— O jei ne?

— Gal verčiau mums nekalbėti apie tai, — pasakė Krendolas. — Aš griebsiuosi darbo, Tomi. Linkiu sėkmės.

Morisonas padėjo ragelį, atsistojo ir padėjo atsistoti robotui.

— Per dvidešimt trejus tarnybos metus, — pasakė Viljamsas-4, — pirmąkart atsirado žmogus, grasinęs sunaikinti valdišką pašto tarnautoją. Privalau apie tai pranešti policijai Venusborge, misteri Morisonai. Kitaip negaliu.

— Žinau, — pasakė Morisonas. — Bet, man rodos, penkeri ar dešimt metų kalėjimo vis dėlto geriau, negu mirtis.

— Abejoju. Aš ir tenai, žinote, nešioju paštą. Po šešių mėnesių patys jūs viską pamatysite.

— Kaip? — paklausė apstulbęs Morisonas.

— Po šešių mėnesių, kai apeisiu visą planetą ir sugrįšiu į Venusborgą. Tokį dalyką turi pats pranešti. Bet pirma man reikia išnešioti paštą.

— Ačiū, Viljamsai. Nežinau, kaip man…

— Aš tik atlieku savo pareigą, — pasakė robotas, eidamas prie sūkurio. — Jeigu po šešių mėnesių jūs dar būsite Veneroje, aš atnešiu jums paštą į kalėjimą.

— Manęs čia nebebus, — atsakė Morisonas. — Likite sveikas, Viljamsai.

Robotas dingo sūkuryje.

Paskui dingo ir sūkurys.

Morisonas liko vienas Veneros sutemose.

Jis surado auksingojo klodo iškyšulį didumo sulig žmogaus galva, trenkė į jį revolverio rankeną, ir ore sumirgėjo smulkios žaižaruojančios skeveldros. Po valandos revolveryje atsirado keturi įdubimai, o blizgančiame klodo paviršiuje — keletas įbrėžimų.

Smėlynų vilkai ėmė sėlinti artyn. Morisonas metė į juos keletą akmenų ir suriko sausu, gergždžiančiu balsu. Vilkai atsitraukė.

Jis vėl įsistebeilijo į iškyšulį ir pamatė jo apačioje plyšiuką, ne storesnį už plauką. Emė daužyti tą vietą. Akmuo nė nekrustelėjo.

Morisonas nusišluostė nuo kaktos prakaitą ir sutelkė mintis. Pleišto, reikia pleišto.

Nusisegė diržą. Pridėjęs prie plyšio plieninės sagties kraštą, revolverio smūgiais suvarė ją į plyšį per kokią colio dalį. Dar trys smūgiai — ir visa sagtis dingo plyšyje, dar smūgis — ir iškyšulys atsiskyrė nuo gyslos. Nulūžęs gabalas svėrė apie dvidešimt svarų. Jei uncija kainuoja penkiasdešimt dolerių, nuolauža kainuos dvylika tūkstančių, jei tik auksas bus toks grynas, kaip atrodo.

Kada pasirodė teleportuotas Visuomeninis Markšeide— ris, jau buvo stojusi tamsiai pilka sutema. Jis buvo neaukštas, kresnas robotas, papuoštas senamadišku juodu laku.

— Laba diena, sere, — pasakė Markšeideris. — Jūs norite padaryti paraišką? Paprastą paraišką neribotai gavybai?

— Taip, — atsakė Morisonas.

— O kur jūsų sklypo centras?

— Kas? Centras? Aš ant jo stoviu.

— Labai gerai, — pasakė robotas.

Išsitraukęs plieninę ruletę, jis greitai nutolo nuo Mori— sono apie du šimtus jardų ir sustojo. Išvyniodamas ruletę, robotas vaikščiojo, šokinėjo ir laipiojo į visas puses kvadrato, kurio vidury buvo Morisonas. Baigęs matuoti, robotas ilgai stovėjo sustingęs.

— Ką tu darai? — paklausė Morisonas.

— Gilumines sklypo nuotraukas, — atsakė robotas. — Gana sudėtingas dalykas, esant tokiam apšvietimui. Ar negalėtumėte palaukti iki ryto?

— Ne!

— Ką gi, teks pavargti, — pasakė robotas.

Jis ėjo iš vietos į vietą, stoviniavo, vėl ėjo, vėl stoviniavo. Sutemoms tirštėjant, giluminėms nuotraukoms reikėjo vis didesnės ir didesnės ekspozicijos. Robotas būtų suprakaitavęs, jei tik būtų galėjęs.

— Viskas, — pagaliau pasakė jis. — Baigta. Duosite man pavyzdį?

— Stai jis, — pasakė Morisonas, pasverdamas rankoje auksingojo klodo nuolaužą ir duodamas ją Markšeide— riui. — Viskas?

— Absoliučiai viskas, — atsakė robotas. — Aišku, neskaitant to, kad jūs dar nepateikėte man Ieškojimo akto.

Morisonas sumišęs ėmė mirksėti.

— Ko nepateikiau?

— Ieškojimo akto. Tai oficialus dokumentas, liudijąs, kad sklypas, į kurį jūs pretenduojate, sutinkamai su valdžios nurodymu, neturi radioaktyvių medžiagų, kurių kiekis viršytų penkiasdešimt procentų bendros masės iki šešiasdešimt pėdų gylio. Paprastas, bet būtinas formalumas.

— Aš niekad apie jį negirdėjau, — pasakė Morisonas.

— Jo imta reikalauti praeitą savaitę, — paaiškino nuo— traukininkas. — Jūs neturite akto? Nuogąstauju, kad tuo atveju jūsų paprasta neribota paraiška negalioja.

— Kas gi man daryti?

— Jos vietoje galite apiforminti specialią apribotą paraišką, — pasakė robotas. — Ieškojimų akto jai nereikia.

— O ką tai reiškia?

— Matote, po penkių šimtų metų visos teisės atitenka Veneros vyriausybei.

— Gerai! — suriko Morisonas. — Puiku! Nuostabu! Tai viskas?

— Absoliučiai viskas, — atsakė Markšeideris. — Aš paimsiu šį pavyzdį ir atiduosiu jį skubiai analizei ir įkainojimui. Iš jo ir iš giluminių nuotraukų galėsim apskaičiuoti jūsų sklypo vertę.

— Atsiųskite man ką nors gintis nuo vilkų, — pasakė Morisonas. — Ir maisto. Ir klausykite, aš noriu „Ieškotojų ypatingojo”.

— Gerai, sere. Visa tai bus jums teleportuota, jei jūsų paraiška bus pakankamai vertinga atlyginti išlaidas.

Robotas įlindo į sūkurį ir dingo.

Laikas slinko, ir vilkai vėl pradėjo artintis prie Mori— sono. Jie unkštė, kai Morisonas svaidė į juos akmenimis, bet nesitraukė. Iššiepę snukius, iškišę liežuvius, jie prašliaužė keletą likusių jardų.

Staiga visų priešakyje šliaužęs vilkas sustaugė ir atšoko. Virš jo galvos pasirodė žėrintis sūkurys, iš jo iškrito šautuvas ir trenkė jam per priekinę leteną.

Vilkai spruko. Iš sūkurio iškrito dar vienas šautuvas, paskui didelė dėžė su užrašu „Granatos. Elgtis atsargiai”, paskui dar viena dėžė su užrašu „Dykumos racionas K”.

Morisonas laukė, žiūrėdamas į spindinčias sūkurio žiotis, šis sūkurys pralėkė dangumi ir sustojo už ketvirčio mylios. Iš sūkurio išlindo didelis varinis dugnas. Sūkurio žiotys pradėjo plėstis, praleisdamos dar didesnę varinę išgaubą. Dugnas jau stovėjo smėlyje, o išgauba vis didėjo. Kai pagaliau ji pasirodė visa, neaprėpiamoje dykumoje stūksojo milžiniška raižyta varinė punšo taurė. Sūkurys pakilo ir pakibo viršum jos.

Morisonas laukė. Sukepusią gerklę peršėjo. Iš sūkurio pasirodė plona vandens srovelė ir ėmė lietis į taurę. Morisonas vis dar nejudėjo.

O paskui prasidėjo. Srovelė virto srautu, kuris savo šniokštimu išvaikė vilkus ir peslius. Ištisas krioklys krito iš sūkurio į milžinišką taurę.

Morisonas nusvyravo prie jos. „Reikėjo man paprašyti gertuvės1, — kalbėjo jis sau, kankinamas baisaus troškulio, klibikščiuodamas smėliu prie taurės. Štai pagaliau prieš jį stovėjo „Ieškotojų ypatingasis”, — aukštesnis už varpinę, didesnis už namą, pripildytas vandens, brangesnio už visų auksingiausią klodą. Morisonas pasuko kraną prie taurės dugno. Vanduo sudrėkino geltoną smėlį ir upeliukais nutekėjo kopa žemyn.

„Reikėjo dar užsisakyti puoduką ar stiklinę”, — pagalvojo Morisonas, gulėdamas aukštielninkas ir atvira burna gaudydamas vandens srovę.