Trys Beno Baksterio Mirtys

FORMA

Pidas-Pilotas sumažino greitį bemaž iki nulio. Susijaudinęs stebėjo žaliąją planetą.

Net nežiūrint į prietaisus, jokių abejonių nebebuvo. Ši,trečioji nuo Saulės planeta — vienintelė visoje sistemoje, kurioje įmanoma gyvybė. Planeta plaukė debesų ūkuose.

Ji atrodė visai nepavojinga. Ir vis dėlto šioje planetoje kažkas buvo, nuo ko žūdavo visų iš Glomo pasiųstų ekspedicijų nariai.

Prieš leisdamasis galutinai žemyn, Pidas valandėlę suabejojo. Jis ir abu jo pavaldiniai šiuo metu buvo visiškai pasiruošę ir geriau, negu bet kada. Jų kūnų krepšiuose slypėjo kompaktiški, užtaisyti Perkėlėjai, kurie kiekvienu momentu gali būti įjungti.

Pidas norėjo kažką pasakyti ekipažui, bet menkai te— įsivaizdavo, ką jam reikia kalbėti.

Ekipažas laukė. Ilgis-Radistas jau pasiuntė paskutinį pranešimą į Glomo planetą. Džeras-Indikatorius vienu metu sekė šešiolikos prietaisų ciferblatus. Jis pranešė: „Priešiškos veiklos požymių nėra.” Jo kūno paviršius nerūpestingai sroveno.

Pidas įsidėmėjo tą nerūpestingumą. Dabar jis žinojo, ką kalbėti. Nuo anos dienos, kai ekspedicija paliko Glo— mąr Formos Disciplina biauriai pašlijo. Įsiveržimo Vadas jį perspėjo; bet vis dėlto reikia ką nors daryti. Tai Piloto pareiga, nes žemesniosios kastos, kurioms priklausė. Radistai ir Indikatoriai, buvo įsigijusios blogą vardą savo polinkiu į Beformiškumą.

— Į mūsų ekspediciją dedamos didžiulės viltys, — lėtai pradėjo Pidas. — Mes dabar toli nuo tėvynės.

Džeras-Indikatorius linktelėjo. Ilgis-Radistas ištekėjo iš savo formos ir patogiai išsitelžė ant sienos.

— Tačiau, — rūsčiai pasakė Pidas, — atstumas nepateisina nedoro Beformiškumo.

Ilgis skubiai sutekėjo į atitinkamą Radistui formą.

— Mums teks, be abejonės, griebtis egzotiškų formų, — kalbėjo Pidas toliau. — Tam atvejui turime ypatingą leidimą. Bet atsiminkite: bet kuri forma, kylanti ne iš tarnybinės būtinybės, yra pačio Beformiškumo žabangos.

Džeras staigiai sustabdė savo kūno paviršiaus tekėjimą.

— Aš baigiau, — tarė Pidas ir nusruveno prie pulto. Laivas pradėjo leistis taip sklandžiai, ekipažas veikė taip sutartinai, kad Pidas pajuto, kaip jį užplūsta pasididžiavimas.

„Geri darbininkai, — nusprendė jis. — Iš tiesų, negalima iš jų tikėtis tokio formos sąmoningumo, kokį turi Pilotas, priklausantis aukščiausiajai kastai.” Tai jam sakė ir Įsiveržimo Vadas.

— Pidai, — pasakė Įsiveržimo Vadas paskutinio jų pokalbio metu, — ši planeta mums pašėlusiai reikalinga.

— Taip, sere, — atsakė Pidas; jis stovėjo išsitempęs kaip styga, nei per nago juodymą, nei mažiausiu judesiu nenukrypdamas nuo Paradinės Piloto formos.

— Vienas iš jūsų, — įtaigiai kalbėjo Vadas, — privalo ten pakliūti ir pastatyti Perkėlė ją šalia atominės energijos šaltinio. Mūsų gale bus sutelkta šuoliui pasirengusi armija.

— Mes pasistengsime, sere, — atsakė Pidas.

— Ekspedicija būtinai turi pasiekti tikslą, — pasakė Vadas, ir jo pavidalas akimirką išskydo nuo neįtikimo nuovargio. — Griežtai tarp mūsų: Glome neramu. Pavyzdžiui, streikuoja kalnakasių kasta. Jie reikalauja naujos formos žemės darbams. Tvirtina, kad senoji nebepatogi.

Pidas parodė jam deramą pasipiktinimą. Kalnakasių forma įsteigta senų seniausiai, dar prieš penkiasdešimt tūkstančių metų, taip, kaip ir kitos pagrindinės formos. O dabar tie išsišokėliai nori ją pakeisti!

— Tai ne viskas, — atskleidė jam Vadas. — Mes išaiškinome dar vieną Beformiškumo kultą. Suėmėme kone aštuonis tūkstančius glomų, bet kas žino, kiek dar jų liko laisvų.

Pidas žinojo, kad kalbama apie Didžiojo Beformiškumo, pačio pavojingiausio kipšo, kokį tik gali įsivaizduoti Glomo gyventojai, pagundas.

Vadas nutuokė, ką Pilotui knieti paklausti.

— Pidai, — pasakė jis, — tur būt, tu nesupranti. Pasakyk man, ar patinka tau būti pilotu?

— Taip, sere, — atsakė Pidas tiesiai. Ar patinka jam būti pilotu? Bet juk tai visas jo gyvenimas! Be laivo jis — niekas.

— Ne visi glomai gali pasakyti tą patį, — kalbėjo Vadas. — Aš taip pat to nesuprantu. Visi mano protėviai buvo Įsiveržimo Vadai, nuo pat Laiko pradžios. Todėl, savaime suprantama, aš taip pat noriu būti Įsiveržimo Vadu. Tai ne tik natūralu, bet ir dėsninga. Tačiau žemesniosios kastos jaučia ką kita. — Ir jis liūdnai papurtė kūną.

— Aš ne veltui tau kalbu apie tai, — paaiškino Vadas. — Mums, glomams, reikia daugiau erdvės. Suirutė planetoje kilo tik dėl gyventojų pertekliaus. Taip tvirtina psichologai. Visos žaizdos sugis, vos tik mes galėsime pradėti vystytis naujoje planetoje. Mes pasikliaujame tavimi, Pidai.

— Taip, sere, — kiek išdidžiai atsakė Pidas.

Vadas, norėdamas parodyti, jog pokalbis baigtas, buvo bepakyląs, bet staiga apsigalvojo ir vėl atsisėdo.

— Mums reikės sekti ekipažą, — pasakė jis. — Jie neabejotinai ištikimi vaikinai, bet iš žemesniųjų kastų. O kokios tos žemesnės kastos, tu pats žinai.

Taip, Pidas žinojo.

— Jūsų Džeras-Indikatorius įtariamas, kad, girdi, slapta simpatizuojąs Reformizmui. Kartą jis buvo nubaustas už neteisėtą Medžiotojo formos imitavimą. Ilgiui konkrečių kaltinimų neturime. Tačiau girdėjau, kad jis itin ilgai išbūna nejudrioje būklėje. Galimas dalykas, kad jis įsivaizduoja esąs Mąstytojas.

— Bet, sere, — išdrįso paprieštarauti Pidas, — jeigu jie nors trupučiuką paliesti Reformizmo ar Beformiškumo, gal neverta siųsti jų į šią ekspediciją?

Kiek paabejojęs, Vadas iš lėto prabilo:

— Yra daugybė glomų, kuriais aš galiu pasitikėti. Tačiau šiedu apdovanoti vaizduote ir išradingumu, tomis ypatingomis savybėmis, kurių reikia šiai ekspedicijai. — Jis atsiduso. — Tikrai nesuprantu, kodėl tos savybės paprastai siejasi su Beformiškumu.

— Taip, sere, — pasakė Pidas.

— Reikia tik sekti juos.

— Taip, sere, — pakartojo Pidas ir atsaliutavo, supratęs, kad pokalbis baigtas. Vidinį kūno krepšį svėrė snaudžiantis Perkėlėjas, pasiruošęs priešiškos energijos šaltinį paversti tiltu per kosminę erdvę, — tiltu, kuriuo pasipils iš Glomo pergalingi pulkai.

— Linkiu sėkmės, — pasakė Vadas. — Esu tikras, kad ji jums pravers.

Laivas tyliai leidosi ant priešų planetos paviršiaus. Džeras-Indikatorius ištyrė apačioje plaukiančius debesis ir gautus duomenis atidavė Maskavimo blokui. Tas ėmėsi darbo. Netrukus laivas iš šalies atrodė tik plunksninių debesų formacija.

Pidas leido laivui pamažėli dreifuoti į mįslingąją planetą. Dabar jis buvo Paradinės Piloto formos — efektyviausios, patogiausios formos iš keturių, skirtų Pilotų kastai. Jis buvo aklas, kurčias ir nebylus — tik valdymo pulto priedas, visą dėmesį sutelkęs, kad neaplenktų sluoksninių debesų, skristų tarp jų, susilietų su jais.

Džeras atkakliai laikėsi vienos iš dviejų leistų Indikatoriams formų. Jis perteikė duomenis Maskavimo blokui, ir besileidžiantis laivas pamažu įgavo galingo kamuolinio debesio pavidalą.

Priešo planeta nerodė jokių gyvybės ženklų.

Ilgis rado atominės energijos šaltinį ir painformavo Pilotą. Pilotas pakeitė kursą. Apatinius debesis jis pasiekė vos per mylią viršum planetos. Dabar laivas įgavo papurusio garbiniuoto kamuolinio debesio pavidalą.

Tačiau pavojaus signalo nebuvo. Paslaptinga dvidešimties ankstesniųjų ekspędicijų likimo mįslė vis dar nebuvo įminta.

Kol Pidas manevravo virš atominės elektros stoties, sutemos apgaubė planetą. Laivas sklandė virš miškų masyvo, vengdamas aplinkinių pastatų.

Tamsa sutirštėjo, ir vienišas žaliosios planetos mėnulis pradingo už debesų šydo.

Vienas debesėlis leidosi žemiau ir žemiau… ir nusileido.

— Mikliai visi iš laivo! — sušuko Pidas, atsijungdamas nuo valdymo pulto. Jis įgavo Piloto formą, labiausiai tinkančią bėgimui, ir kaip kulka nėrė iš liuko. Džeras ir Ilgis nukūrė paskui jį. Nubėgę penkiasdešimt metrų, sustojo ir apmirė laukdami.

Laivo viduje susijungė kažkokia grandinė. Laivas be garso sudrebėjo ir bematant ėmė tirpti. Plastmasė skydo ore, metalas traukėsi. Netrukus laivas tapo atliekų krūva, bet procesas vis dar nesiliovė. Stambios nuolaužos dužo į smulkias, o smulkiosios vėl ir vėl skilo.

Matant, kaip laivas naikina pats save, Pidą staiga apėmė bejėgiškumas. Jis buvo Pilotas; jis kilęs iš Pilotų kastos. Pilotu buvo jo tėvas, ir tėvo tėvas, ir visi protėviai— dar anais miglotais laikais, kai Glome buvo sukurti pirmieji kosminiai laivai. Visą savo vaikystę jis praleido tarp laivų; subrendęs visą savo amžių valdė juos.

Dabar, netekęs laivo, jis jautėsi plikas ir bejėgis svetimame pasaulyje.

Po kelių minučių laivo nusileidimo vietoje beliko dulkių kauburėlis. Nakties vėjas išsklaidė tas dulkes po mišką, ir tada jau nebeliko nieko.

Jie laukė. Tačiau nieko neatsitiko. Dūsavo vėjelis, girgčiojo medžiai. Tarškėjo voverės, triūsė paukščiai savo lizduose. Švelniai nukrito gilė.

Pilotas giliai, lyg akmeniui nuo krūtinės nusiritus, atsiduso ir atsisėdo.

Dvidešimt pirmoji Glomo ekspedicija sėkmingai nusileido.

Vis tiek nebuvo kas veikti iki ryto. Todėl Pidas ėmė svarstyti veikimo planą. Jie nusileido visai arti atominės elektrinės, taip arti, kad tai jau buvo tiesiog įžūlybė. Dabar teks prieiti dar arčiau. Šiaip ar taip, vienas iš jų privalo patekti į reaktoriaus patalpą ir paleisti Perkėlė ją.

Sunku. Bet Pidas neabejojo, kad pavyks. Galų gale Glomo gyventojai — išradingumo meistrai.

„Meistrai tai meistrai, — pagalvojo jis gaižiai, — bet va radioaktyviųjų elementų baisiai stinga.” Tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios ekspedicija buvo laikoma tokia svarbia. Glomui pavaldžiose planetose beveik nebeliko radioaktyvaus kuro.

Glomas savo radioaktyviųjų medžiagų atsargas išnaudojo dar istorijos aušroje, įsisavindamas gretimus pasaulius bei apgyvendindamas tinkančius gyvybei vystytis. Bet kolonizacija vos spėjo žengti paskui be paliovos didėjantį prieauglį. Glomui reikėjo vis naujų ir naujų pasaulių.

Jam reikėjo ir šito pasaulio, neseniai atrasto vienos žvalgybinių ekspedicijų. Jis tiko tiesiog visais atžvilgiais, tačiau buvo pernelyg tolimas. Nebeužteko kuro suruošti karinei-kosminei flotilijai.

Laimė, buvo ir kitas būdas tikslui pasiekti.. Dar geresnis.

Kadaise, gilioje senovėje, Glomo mokslininkai sukūrė Perkėlėją. Tai buvo tikras Tolygumo Technikos triumfas. Jis įgalino žaibiškai kilnoti masę tarp dviejų taškų, tam tikru būdu tarpusavyje sujungtų.

Vienas stacionarinis įrenginio galas buvo vienintelėje atominėje Glomo energijos stotyje. Antrąjį galą reikėjo padėti šalia bet kokio atominės energijos šaltinio ir paleisti į darbą. Paimama energija tekėjo tarp dviejų galų ir dukart pasikeisdavo.

Tada Tolygumo Technikos stebuklai leido glomams žygiuoti iš planetos į planetą; jie galėjo užgriūti siaubinga, viską užplūstančia banga.

Tai buvo visai paprasta. Ir vis dėlto dvidešimčiai ekspedicijų nepavyko pastatyti Perkėlėjo.

Niekas nežinojo, kas jiems sukliudė. Joks laivas nesugrįžo į Glomą papasakoti apie tai.

Apyaušriu, prisidengę vietos augalų spalva, jie vogčiomis skverbėsi per miškus. Perkėlė j ai, jausdami arti atominę energiją, silpnai pulsavo.

Pro šalį kaip strėlė prašvilpė mažas keturkojis gyvūnas. Džerui tučtuojau atsirado keturios kojos ir pailgas aptakus kūnelis; jis leidosi įkandin.

— Džerai! Tuojau sugrįžk! — sustaugė Pidas, pamiršęs bet kokį atsargumą.

Džeras pasivijo žvėriuką ir parvertė ant žemės. Jis stengėsi sudraskyti auką, tačiau buvo užmiršęs apsirūpinti dantimis. Žvėriukas ištrūko ir dingo pamiškėje. Džeras užsiaugino dantų komplektą ir įtempė muskulus šuoliui.

— Džerai!

Indikatorius nenoriai atsisuko. Pasišokčiodamas jis grįžo tylus pas Pidą.

— Aš buvau alkanas, — tarė jis.

— Ne, nebuvai, — nenumaldomai atsakė Pidas.

— Buvau, — sumurmėjo Džeras, iš sumišimo gūžčiodamas.

Pidas atsiminė Vado žodžius. Džere, be abejonės, slypi Medžiotojo polinkiai. Reikės neišleisti jo iš akių.

— Tai neturi kartotis, — pasakė Pidas. — Atsimink, Egzotinės formos dar draudžiamos. Tenkinkis ta forma, kuriai tu gimęs. — Džeras linktelėjo ir vėl susiliejo su miško traku. Jie keliavo toliau.

Iš pamiškės buvo gerai matyti atominė elektrinė. Pidas užsimaskuodamas pasivertė krūmu, o Džeras — senu rąstu. Ilgis, kiek paabejojęs, tapo jaunu ąžuoliuku.

Elektrinė buvo neaukštas, ilgas pastatas, aptvertas metaline tvora. Tvora buvo su vartais; ties vartais stovėjo sargybiniai.

„Pirmas uždavinys, — pagalvojo Pidas — Kaip prasmukti pro vartus?” Jis ėmė svarstyti kelius ir būdus.

Iš tų menkų žinių, kurias jie rado žvalgybinių ekspedicijų ataskaitose, Pidas žinojo, kad žmonių rasė tam tikrais atžvilgiais buvo panaši į glomus. Kaip ir glomai, jie turėjo prijaukintų gyvulių, namus, vaikus, kultūrą.

Planetos gyventojai, kaip glomai, buvo mechanikos meistrai.

Tačiau viena ir kita rasė neapsakomai skyrėsi.

Žmonės turėjo pastovią ir nekintamą formą, kaip akmenys arba medžiai. O kad šiek tiek kompensuotųsi tokia vienodybė, jų planeta turėjo fantastiškai daug rūšių, pavidalų ir veislių. Tai buvo visai nepanašu į Glomą, turintį tik aštuonias skirtingas gyvojo pasaulio formas.

Visiškai aišku, kad žmonės įsigudrino sugaudyti nekviestus svečius, pagalvojo Pidas. Gaila, kad jis nežino, kadėl sužlugo ankstesnės ekspedicijos. Tai labai suprastintų jų uždavinį.

Pro šalį su dviem keistai nelinkstančiomis kojomis nukulniavo Žmogus. Judesiai jo buvo kampuoti. Žmogus skubiai praėjo pro glomus, jų nepastebėjęs.

— Sugalvojau, — tarė Džeras, kai nepaprastas padaras dingo iš akių.— Aš apsimesiu Žmogumi, praeisiu pro vartus į reaktoriaus salę ir padarysiu Perkėlė ją aktyvų.

— Tu nemoki jų kalbos, — priminė Pidas.

— Aš nieko ir nekalbėsiu. Aš ir dėmesio į juos nekreipsiu. Va taip. — Džeras greitai pasivertė Žmogumi.

— Neblogai, — pagyrė Pidas. %

Džeras paėjo truputėlį, mėgdžiodamas kretinčią Žmogaus eiseną.

— Man atrodo, kad nieko neišeis, — pasakė Pidas.

— Bet juk tai visai logiška, — atsikirto Džeras.

— Žinau. Tikriausiai ankstesnės ekspedicijos pasirinkdavo šį būdą. Ir nė viena iš jų nesugrįžo.

Sunku buvo su tuo nesutikti. Džeras vėl pavirto rąstu.

Pro šalį nukėblino gyvūnas, judantis ne dviem, bet keturiomis kojomis. Pidas jį pažino: tai buvo Šuo, Žmogaus bičiulis. Jis įdėmiai stebėjo Šunį.

Šuo, nuleidęs snukį, pamažėli pasuko prie vartų. Niekas jo nesustabdė; jis praėjo vartus ir išsitiesė žolėje.

— Hm… — sumykė Pidas.

Jie stebėjo Šunį, nenuleisdami akių. Eidamas pro šalį, vienas Žmogus glostė Šuniui galvą. Tas iškišo liežuvį ir apsivertė ant nugaros.

— Aš irgi taip galiu, — susijaudinęs pasakė Džeras. Jis jau liejosi į šuns formą.

— Ne, palauk, — tarė Pidas.. — Likusią dienos dalį mes viską gerai apsvarstysime. Reikalas pernelyg svarbus, kad galima būtų skubėti, lyg galvą pametus.

Džeras niūriai pakluso.

— Eime, mėtas grįžti, — pasakė Pidas. Džero lydimas, jis jau buvo beeinąs gilyn į mišką, bet staiga atsiminė.

Ugi.

— Ilgi! — tyliai pašaukė Pidas.

Niekas neatsiliepė.

— Ugi!

— Ką? Ak, taip! — tarė ąžuoliukas ir susiliejo su krūmu. — Atleiskite. Jūs kažką man sakėte?

— Mes grįžtame, — pakartojo Pidas. — Ar tu kartais Nemąstei?

— O ne, — patikino jį Ilgis.:—Tiesiog ilsėjausi.

Pidas pasitenkino tokiu paaiškinimu. Rūpesčių ir taip buvo per akis.

Pasislėpę miško tankmėje, visą likusią dienos dalį jie svarstė tą klausimą. Matyt, buvo tik dvi galimybės — Žmogus arba Šuo. Medis negalėjo praeiti pro vartus — Medžiams vaikščioti nebuvo įprasta. Niekas negalėjo prasmukti nepastebėtas.

Vaikščioti, pasivertus Žmogumi, buvo perdaug rizikinga. Jie nutarė, kad Džeras iš ryto pabandys sėkmę, pasivertęs Šuniu.

— O dabar pamiegokite, — pasakė Pidas.

Abu ekipažo nariai bematant subliuško, pasidarė beformiai. Bet Pidas negalėjo užmigti.

Viskas atrodė pernelyg jau paprasta. Kodėl taip blogai buvo saugoma atominė elektrinė? Žmonės juk turėjo ką nors sužinoti iš anksčiau suimtųjų ekspedicijų. Nejaugi jie žudė, nieko neklausinėdami?

Niekad neatspėsi, kaip pasielgs svetimo pasaulio būtybė.

Gal būtf atviri vartai tiesiog spąstai?

Pavargęs Pidas išsiliejo į patogią formą ant kauburiuo— tos žemės, bet tučtuojau susitvardė.

Jis sudribo iki Beformiškumo.

„Patogumas neturi nieko bendra su pareiga”, — priminė sau Pidas ir ryžtingai įgavo Piloto formą.

Tačiau Piloto forma nebuvo pritaikyta miegoti ant drėgnos, nelygios žemės. Pidas naktį praleido neramiai, galvodamas apie laivus ir gailėdamasis, kad neskrenda.

Rytą Pidas pabudo nuvargęs ir blogai nusiteikęs. Pri— kąlė Džerą.

— Reikia imtis darbo, — tarė jis.

Džeras smagus įgavo vertikalų stovį.

— Nagi, Ilgi! — dairydamasis piktai pašaukė Pidas. — Prabusk.

Atsakymo nesulaukė.

— Ilgi! — pašaukė.

Kaip ir anksčiau, atsakymo nesulaukė.

— Padėk man jį surasti, — pasakė Pidas Džerui — Jis turi būti kur nors netoliese.

Jiedu apžiūrėjo aplinkui kiekvieną krūmą, medį ir rąstą. Tačiau nė vienas iš jų nebuvo Ilgis.

Pidas pajuto, kaip jį kausto baimės šaltis. Kas galėjo atsitikti Radistui?

— Gal būt, jis nutarė pats praeiti pro vartus? — spėliojo Džeras.

Pidas apmąstė tą hipotezę ir nusprendė, kad ji neįtikima. Ilgis niekad nerodė iniciatyvos. Jis pasitenkindavo, vykdydamas kitų įsakymus.

Jie laukė. Bet atėjo ir pusiaudienis, o Ilgio vis dar s nebuvo.

— Daugiau laukti nebegalima, — pasakė Pidas, ir jiedu patraukė mišku. Pidas suko sau galvą, svarstydamas, ar tikrai galėjo Ilgis rizikuoti praeiti vartus. Tokiuose tyleniuose dažnai tūno beprotiška drąsa.

Deja, nebuvo jokių požymių, kad Ilgio bandymas pasisekė. Reikėjo manyti, kad Radistas žuvo arba pateko Žmonėms į nelaisvę.

Vadinasi, Perkėlėją teks aktyvinti dviese.

O Pidas vis dar nežinojo, kas atsitiko kitoms ekspedicijoms.

Pamiškėje Džeras pasivertė Šuniu. Pidas priekabiai jį apžiūrėjo.

— Reikia mažesnės uodegos, — pasakė jis.

Džeras sutrumpino uodegą.

— Didesnių ausų.

Džeras pailgino ausis.

— Dabar sulygink jas. — Pidas pažvelgė, kas išėjo. Jo manymu, Džeras tapo tobulu Šuniu, pradedant uodegos galiuku ir baigiant šlapia juoda nosimi.

— Linkiu sėkmės, — tarė Pidas.

— Aęiū.— Džeras atsargiai išėjo iš miško, mėgdžiodamas trūkčiojančią Šunų bei Žmonių eiseną. Ties vartais jam šūktelėjo sargybinis. Pidui užėmė kvapą.

Džeras praėjo pro šalį, ignoruodamas Žmogų. Žmogus buvo beeinąs prie Džero, bet tas pasileido bėgti.

Pidas pasiruošė dvi stiprias kojas, ketindamas staigiai pulti į ataką, jei Džerą sučiuptų.

Bet sargybinis sugrįžo prie vartų. Džeras tuoj nustojo bėgti ir ramiai nukiūtino prie pagrindinio įėjimo.

Su palengvėjimu atsidusęs, Pidas likvidavo kojas.

Bet pagrindinis įėjimas buvo uždarytas! Pidas tikėjosi, kad Indikatorius nebandys jo atidaryti. Šunims tai buvo neįprasta.

Prie Džero pribėgo kitas Šuo. Jis ėmė atbulas trauktis nuo jo. Šuo priėjo visai arti ir uostė Džerą. Šis irgi uostė j).

Paskui abu šunys nubėgo už kampo.

„Protingai sumanyta, — pagalvojo Pidas. — Anoj pusėj, be abejonės, bus kokios nors durys.”

Jis pažvelgė į besileidžiančią saulę. Kai tik Perkėlė— jas bus suaktyvintas, čionai pasipils Glomo armijos. Kol Žmonės atsitokės, čia bus jau ne mažiau kaip milijonas Glomo kareivių. Tai tik pradžia.

Diena lėtai geso, bet nieko neįvyko.

Pidas nenuleido akių nuo pastato fasado. Pidas nervinosi. Jei Džerui pasisekė, žygis neturėjo taip ilgai trukti.

Jis laukė iki vėlyvos nakties. Žmonės įeidavo ir išeidavo iš pastato, Šunys lojo prie vartų. Bet Džeras nesirodė.

Džeras įkliuvo. Ilgis dingo. Pidas liko vienas.

Jis vis dar nežinojo, kas atsitiko.

Paryčiu Pidą apėmė baisi neviltis. Jis suprato, kad dvidešimt pirmoji Glomo ekspedicija atsidūrė visai ant pražūties slenksčio. Dabar viskas tik nuo jo priklauso.

Jis nusprendė atlikti drąsų išpuolį, pasivertęs Žmogumi. Nieko kita jam nebeliko.

Jis matė, kaip dideliais būriais atvyksta darbininkai ir praeina pro vartus. Pidas svarstė, kas geriau: įsimaišyti į minią ar palaukti, kol baigsis spūstis. Nutarė pasinaudoti maišatimi ir pradėjo lietis į Žmogaus formą.

Mišku, pro jo slėptuvę, praėjo Šuo.

— Sveikas, — tarė Šuo.

Tai buvo Džeras!

— Kas atsitiko? — su palengvėjimu paklausė Pidas. — Kodėl taip užtrukai? Sunku įeiti?

— Nežinau, — vizgindamas uodegą, atsakė Džeras. — Nebandžiau.

Pidas neteko žado.

— Aš medžiojau, — geraširdiškai paaiškino Džeras. — Kaip matote, ši forma idealiai tinka medžioklei. Pro užpakalinius vartus aš išėjau su kitu Šunimi.

— Bet ekspedicija… tavo pareiga…

— Aš persigalvojau, — pasakė Džeras. — Jūs žinote, Pilote, aš niekad nenorėjau būti Indikatoriumi.

— Bet tu juk gimei Indikatoriumi!

— Tai tiesa, — pasakė Džeras, — bet man dėl to ne lengviau. Aš visuomet norėjau būti Medžiotoju.

Pidas, drebėjo iš pykčio.

— Negalima, — tarė jis labai lėtai, lyg aiškindamas mažam glomiukui. — Medžiotojo forma tau uždrausta.

— Na, tik jau ne čia, čia tai neuždrausta, — atkirto Džeras, tebevizgindamas uodegą.

— Kad aš daugiau to negirdėčiau! — piktai pasakė Pidas. — Keliauk į elektrinę ir pastatyk savo Perkėlėją. Aš pasistengsiu užmiršti visus tavo plepalus.

— Neisiu, — atsakė Džeras. — Man čia glomai nereikalingi. Jie viską sunaikins.

— Jis sako tiesą, — ištarė drūtas ąžuolas.

— Ilgi! — aiktelėjo Pidas. — Kur tu?

Sušlamėjo šakos.

— Aš čia, — pasakė Ilgis. — Aš vis Mąstau.

— Bet juk… tavo kasta…

— Pilote, — liūdnai pasakė Džeras. — Pabuskite! Dauguma glomų nelaimingi. Tik paprotys verčia mus įgauti savo protėvių kastos formą.

— Pilote, — pareiškė Ilgis, — visi glomai gimsta beformiai!

— O kadangi jie gimsta beformiai, tai visi jie turi turėti Formos Laisvę, — pridūrė Džeras.

— Taigi, taigi, — pasakė Ilgis. — Bet jis to nesupras. O dabar prašau man atleisti. Noriu pagalvoti. — Ir ąžuolas nutilo.

Pidas nelinksmai nusijuokė.

— Žmonės jus išgalabys, — tarė jis. — Lygiai taip, kaip jie išgalabijo kitas ekspedicijas.

— Nė vienas glomas nenugalabytas, — pasakė Džeras. — Visos mūsų ekspedicijos yra čia.

— Gyvos?

— Suprantama. Žmonės net neįtaria, jog mes — čia. Šuo, su kuriuo medžiojau, — penkioliktosios ekspedicijos glomas. Mūsų čia šimtai, Pilote. Mums čia patinka.

Pidas stengėsi visa tai suprasti. Jis visad žinojo, kad žemesnėms kastoms stinga formos supratimo. Bet tai jau… tai tiesiog absurdas!

Tai štai kur slypėjo šios planetos pavojus — laisvėje!

— Prisidėkite prie mūsų, Pilote, — pasiūlė Džeras. — Čia tikras rojus. Žinote, kiek šioje planetoje įvairių rūšių? Nesuskaičiuojama daugybė! Čia esama formų visiems gyvenimo atvejams!

Pidas pakratė galvą. Jo gyvenimui čia formos nėra. Jis — Pilotas.

Bet juk žmonės nieko nežino apie glomus. Prasigauti prie reaktoriaus juokingai lengva.

— Jumis visais pasirūpins Aukščiausiasis Glomo teismas, — sušvokštė Pidas ir pasivertė Šuniu. — Aš pats pastatysiu Perkėlėją.

Valandėlę jis tyrė save, paskui pasišiaušė prieš Džerą ir nuliuoksėjo vartų linkui.

Žmonės prie vartų net nepažvelgė į jį. Paskui kažkokį Žmogų jis įsmuko pro centrines pastato duris ir nudūmė koridoriumi.

Kūno krepšyje pulsavo ir virpėjo Perkėlėjas, traukdamas Pidą į reaktoriaus salę.

Jis strimgalviais užlėkė kažkokiais laiptais, nukūrė kitu koridoriumi. Iš už kampo pasigirdo žingsniai, ir Pidas instinktyviai pajuto, kad Šunims draudžiama būti pastate.

Jis beviltiškai dairėsi kur pasislėpti, bet koridorius buvo lygus ir tuščias. Tik palubėje kabojo žibintai.

Pidas pašoko ir prisiklijavo prie lubų. Jis įgavo žibinto formą ir visa širdimi vylėsi, kad Žmogus nesistengs išsiaiškinti, kodėl jis nedega.

Žmonės prabėgo.

Pidas pasivertė Žmogaus kopija ir nuskubėjo prie tikslo.

Reikia prieiti arčiau.

Koridoriuje pasirodė dar vienas Žmogus. Jis įdėmiai pažvelgė į Pidą, bandė kažką sakyti ir ūmai pasileido bėgti.

Pidas nežinojo, kodėl Žmogus išsigando, bet taip pat pasipustė kojas. Perkėlėjas drebėjo ir tvinkčiojo krepšyje, kritinė distancija buvo beveik pasiekta.

Staiga galvą nusmelkė baisi abejonė. Visos ekspedicijos dezertyravo. Visi, visi glomai!

Jo žingsnis šiek tiek sulėtėjo.

Formos Laisvė… kokia keista sąvoka. Jaudinanti sąvoka.,Tai, be abejonės, Paties Beformiškumo pinklės”, — tarė jis sau ir leidosi priekin.

Koridorius užsibaigė milžiniškomis užrakintomis durimis.

Tolimajame koridoriaus gale sudundėjo žingsniai, pasigirdo Žmonių šauksmai.

Kurgi jis padarė klaidą? Kaip jį susekė? Greitai apžiūrėjo save, pasičiupinėjo veidą. Jis užmiršo suformuoti sau veido bruožus.

Nevilties apimtas, jis truktelėjo duris. Paskui išėmė iškrepšio mažutį Perkėlė ją, bet pulsacija dar nebuvo pakankamai stipri. Reikėjo prieiti arčiau prie reaktoriaus.

Jis apžvelgė duris. Prie grindų buvo siaurutėlis plyšys. Pidas greitai tapo beformiu ir pratekėjo po durimis, sunkiai tempdamas Perkėlė ją.

Iš vidaus durys turėjo skląstį. Pidas užstūmė jį ir apsidarė, ieškodamas, kuo galima būtų užbarikaduoti duris. Kambariukas buvo mažutėlis. Iš vienos pusės — švininės durys į reaktorių. Iš kitos — langiukas. Tai ir viskas.

Pidas žvilgtelėjo į Perkėlėją. Pulsacija stipri. Pagaliau jis prie tikslo. Čia Perkėlėjas gali dirbti, semdamasis energiją iš reaktoriaus ir perdirbdamas ją. Tiktai reikia jį prijungti.

Tačiau jie dezertyravo, visi iki vieno.

Pidas abejojo. Visi glomai gimsta beformiai. Tas teisybė. Glomų vaikai būna tol amorfiniai, kol užauga tiek, kad jau galima suteikti jiems kastinę protėvių formą. Bet Formos Laisvė?..

Pidas svarstė galimybes. Nekliudomai priimti kokią tik nori formą! Šioje rojaus planetoje jis gali įgyvendinti garbėtroškiškiausias svajones, tapti kuo tik nori, veikti ką nori. Jis nebus vienišas. Ir kiti glomai mėgaujasi tuo, ką duoda Formos Laisvė.

Žmonės laužė duris. Pidas vis dar abejojo. Kaip pasielgti? Laisvė…

Bet ne jam, pagalvojo su kartėliu. Lengva tapti Medžiotoju ar Mąstytoju. O jis — Pilotas. Piloto darbas — jo aistra, jo gyvenimas. Kaip jis bus Pilotu čia?

Žinoma, žmonės turi laivus. Galima tapti Žmogumi, susirasti laivą…

Deja… Lengva tapti Medžiu ar Šuniu. Niekad jam nepavyks apsimesti Žmogumi.

Durys braškėjo nuo nepaliaujamų smūgių.

Pidas priėjo prie lango paskutinį kartą žvilgtelėti į planetą, prieš paleisdamas Perkėlėją. Jis pažvelgė — ir kone apalpo: taip jis buvo sukrėstas. Tikrai taip yra! O jis juk nesuprato Džero, kai tas sakė, kad šioje planetoje esama visų gyvybės rūšių, visų formų, galinčių patenkinti visų troškimus! Netgi jo!

Karštą visos Pilotų Kastos troškimą, dar karštesnį už Pilotavimą.

Jis pažvelgė dar sykį, paskui trenkė Perkėlėją į grindis ir sukūlė jį į šipulius.

Durys pasviro, ir tą pat akimirką Pidas išlėkė pro langą.

Žmonės šoko prie lango. Jie pažvelgė laukan, bet taip ir nesuprato, ką mato.

Už lango kilo aukštyn didelis baltas paukštis. Jis mojavo sparnais — nerangiai, bet vis stipriau ir stipriau, stengdamasis pavyti nuskrendantį paukščių pulką.