Trys Beno Baksterio Mirtys

ORDERIS ŽMOGŽUDYSTEI

Tomas Žvejas nė neįtarė, kad jo laukia nusikaltėlio karjera. Buvo rytas. Didelė raudona saulė ką tik pakilo viršum horizonto kartu su mažu geltonu palydovu, kuris vos spėjo paskui saulę. Mažytis, tvarkingas kaimelis — retas baltas taškelis žalioje planetos erdvėje — blykčiojo savo dviejų saulių vasaros spinduliuose.

Tomas ką tik pabudo savo namelyje. Jis buvo aukštas jaunas vyriškis nuo saulės nugrubusia oda; iš tėvo jis paveldėjo įkypas akis, o iš motinos — atviraširdišką nenorą apsunkinti save darbu. Tomas neskubėjo: kol neprasidės rudens lietūs, negalima žuvauti, vadinasi, ir tikro darbo žvejas neturi. Iki rudens jis ketino truputį paknebinėti ir pataisyti žvejybos įrankius.

— Juk tau sakoma: stogas turi būti raudonas! — iš gatvės jį pasiekė Bilio Dažytojo balsas.

— Bažnyčių stogai niekad nebūna raudoni! — šaukė Edas Audėjas.

Tomas apsiniaukė. Jis buvo visai pamiršęs, kokios permainos įvyko kaime per pastarąsias dvi savaites, kadangi tos permainos jo paties nelietė. Jis užsimovė kelnes ir neskubėdamas patraukė kaimo aikštės link.

Ten iš karto jam krito į akis didelis naujas plakatas:

Jokių svetimų elementų visoje Naujoje Dilavero planetoje nebuvo. Joje augo miškai ir stovėjo tik tas vienas vienintelis kaimelis. Plakatas buvo grynai retorinis, turįs aiškią politinę tendenciją.

Aikštėje stovėjo bažnyčia, kalėjimas ir paštas. Visi trys pastatai buvo skubiai pastatyti per paskutines dvi beprotiškas savaites ir tvarkingai išrikiuoti viena eile fasadais į aikštę. Niekas nežinojo, ką su jais veikti: kaimas jau daugiau kaip du šimtmečiai neblogai tvarkėsi ir be jų. Tačiau dabar, savaime suprantama, juos būtinai reikėjo pastatyti.

Edas Audėjas stovėjo priešais ką tik pastatytą bažnyčią ir prisimerkęs žiūrėjo į viršų. Bilis Dažytojas, rizikuodamas gyvybe, balansavo ant stataus bažnyčios stogo šlaito. Jo rudi ūsai piktai šiaušėsi. Apačioje buvo susirinkusi nedidelė minia.

— Eik tu velniop! — širdo Bilis Dažytojas. — Sakau tau, aš kaip tik praėjusią savaitę visa tai perskaičiau. Baltas stogas — prašom. Raudonas stogas — nieku gyvu.

— Ne, tu kažką painioji, — tarė Audėjas. — Kaip tu manai, Tomai?

Tomas patraukė pečiais; šiuo klausimu jis neturėjo savo nuomonės. Ir čia iš kažkur, visas suprakaitavęs, at— pūkštė meras. Išsipešusi palaidinė laisvai plaikstėsi apie jo didelį pilvą.

— Nulipk! — sušuko jis Biliui. — Aš viską radau knygutėje. Ten pasakyta: mažas raudonas mokyklinis pastatas, bet ne bažnyčia.

Bilis atrodė labai supykęs. Jis apskritai buvo irzlus žmogus. Visi Dažytojai — irzlūs žmonės. Bet nuo to laiko, k$i meras praėjusią savaitę Bilį Dažytoją paskyrė policijos viršininku, Bilio charakteris galutinai pagedo.

— Bet mes nieko panašaus neturime. Nėra to mažo mokyklinio pastato, — toliau spyrėsi Bilis, jau nulipęs iki pusės kopėčių.

— O mes jį dabar imsime ir pastatysime, — tarė meras. — Ir teks paskubėti.

Jis žvilgtelėjo į dangų. Nejučiomis visi taip pat pažvelgė į viršų. Bet ten dar nieko nesimatė.

— Kurgi dabar tie vaikinai, kur Dailidės? — paklausė meras. — Sidai, Semai, Marvai, kur jūs dingote?

Iš minios išlindo Sido Dailidės galva. Jis dar tebevaikščiojo ant ramentų, nuo tada, kai praėjusį mėnesį iškrito iš medžio, iš paukšęių lizdų rinkdamas kiaušinius. Visi Dailidės nemokėjo laipioti į medžius.

— Kiti vaikinai sėdi pas Edą.Alų, — tarė Sidas.

— Žinoma, kur jie daugiau bus! — nuskambėjo minioje Meri Keltininkės balsas.

— Gerai, pašauk juos, — tarė meras. — Reikia pastatyti mažą mokyklinį pastatą, tik greičiau. Pasakyk jiems, kad statytų greta kalėjimo. — Jis atsisuko į Bilį Dažytoją, kuris jau buvo nulipęs žemėn. — O tu, Bili, nudažysi mokyklinį pastatą gerais, ryškiai raudonais dažais. Iš lauko ir iš vidaus. Tai labai svarbu.

— O kada aš gausiu policininko metalinį ženklą? — paklausė Bilis. — Aš skaičiau, kad visi policijos viršininkai nešioja ženklus.

— Pasidaryk jį pats, — tarė meras. Jis nusišluostė veidą palaidinės skvernu. — Na ir karštis! Negalėjo tas inspektorius atvykti žiemą… Tomai! Tomai Žvejy! Aš tau turiu labai svarbų uždavinį. Eime, tuoj viską tau paaiškinsiu.

Meras apkabino Tomą per pečius, jie perėjo tuščią turgaus aikštę ir vienintele grįsta gatve patraukė mero namų link. Ankstesniais laikais grindinį čia atstojo gerai susigulėjęs purvas. Bet ankstesni laikai pasibaigė prieš dvi savaites, ir dabar gatvė buvo išgrįsta skaldytais akmenimis. Vaikščioti ja basomis kojomis pasidarė taip sunku, kad kaimo gyventojams geriau buvo laipioti savo ir kaimynų tvoromis. Tačįiau meras vaikščiojo gatve— tai buvo jo garbės reikalas.

— Kausykite, mere, juk aš dabar ilsiuosi…

— Koks dabar gali būti poilsis? — tarė meras. — Tik ne dabar. Jis juk gali pasirodyti diena iš dienos.

Meras praleido Tomą į priekį, jie įėjo į namą, ir meras sudribo į didelį krėslą, pastatytą prie pat tarpplane— tinio radijo.

— Tomai, — nedelsdamas pradėjo meras, — ar tu nenorėtum tapti nusikaltėliu?

— Nežinau, — tarė Tomas. — O kas yra nusikaltėlis?

Neramiai sujudėjęs kresle ir padėjęs ranką ant radijo, kad autoritetingiau atrodytų, meras tarė:

— Tad, supranti, štai kas… — ir ėmė aiškinti.

Tomas klausė, klausė, ir kuo toliau, tuo mažiau jam visa tai patiko. O dėl visko kaltas tarpplanetinis radijas, nutarė jis. Gaila, kad jis tikrai nepagedo.

Niekas netikėjo, kad jis kada nors galėtų prabilti. Slinko metai, keitėsi kartos, o tarpplanetinis radijas stovėjo kontoroje ir dulkėjo — paskutinė nebyli grandis, siejanti jų planetą su Motina Žeme. Prieš du šimtus metų Zemė kalbėjosi su Naujuoju Dilaveru, ir su Fordu IV, ir su Kentauro alfa, ir su Naująja Ispanija, ir su kitomis kolonijomis, kurios įėjo į Žemės demokratijos Sandraugą. O vėliau visi pranešimai nutrūko.

Žemėje, matyt, vyko karas. Naujasis Dilaveras su savo vieninteliu kaimeliu buvo per mažas ir per tolimas, kad dalyvautų kare. Dilavero gyventojai laukė žinių, tačiau jų nebuvo. Vėliau kaime siautėjo maras, nusinešęs į kapus tris ketvirtadalius gyventojų.

Pamažu kaimas atkuto. Gyventojai prisitaikė, ėmė gy— venti ypatingą gyvenimą, kuris vėliau pasidarė įprastas. Jie užmiršo Zemę.

Praėjo du šimtai metų.

Ir štai prieš dvi savaites senovinis radijas atgijo ir 354

ėmė veikti. Ištisomis valandomis jis urzgė ir traškėjo, o visas kaimas susirinko gatvėje prie mero namo.

Pagaliau galima buvo suprasti ir žodžius:

— … tu girdi mane? Naujasis Dilavere! Tu mane girdi?

— Taip, taip, mes girdime tave, — tarė meras.

— Ar kolonija tebegyvuoja?

— O kaipgi! — išdidžiai atsakė meras.

Jo balsas pasidarė griežtas ir oficialus.

— Kiek laiko dėl vidaus padėties nepastovumo mes nepalaikėme ryšių su kolonijomis, esančiomis už Žemės ribų. Bet dabar to nebebus, tik kai kur reikia įvesti tvarką. Jūs, Naujasis Dilavere, po senovei esate Žemės imperijos kolonija ir, vadinasi, turite paklusti jos įstatymams. Jūs patvirtinate šį statusą?

Meras suglumo. Visose knygose Zemė buvo minima kaip Demokratijų sandrauga. Bet galų gale per du šimtmečius pavadinimas galėjo pasikeisti.

— Mes, kaip ir anksčiau, esame ištikimi Žemei, — oriai atsakė meras.

— Puiku. Mums nebereikės siųsti ekspedicinio korpuso. Iš artimiausios planetos pas jus atvyks inspektorius rezidentas ir patikrins, ar jūs tikrai laikotės Žemės papročių, nuostatų ir tradicijų.

— Kaip jūs pasakėte? — sunerimęs paklausė meras.

Griežtasis balsas dar garsiau prabilo:

— Jūs, suprantama, žinote, kad Visatoje yra vieta tik vienai protingai būtybei — Žmogui! Visi kiti kartą ir visiems laikams turi būti sunaikinti! Mes nepakęsime jokių svetimų elementų skverbimosi pas mus. Tikiuosi, jūs mane suprantate, Generole?

— Aš ne generolas. Aš meras.

— Jūs vadovaujate, taip?

— Taip, bet.

— Tokiu atveju jūs — Generolas. Leiskite man kalbėti toliau. Į mūsų Galaktiką negalima įsileisti svetimų elementų. To negali būti! Lygiai taip pat negalima pripažinti bet kokios žmogiškos kultūros, kuri nors truputį skirtųsi nuo mūsų ir, vadinasi, būtų mums svetima. Jei kiekvienas darys tai, kas jam patinka, neįmanoma valdyti Imperijos. Tvarka turi būti įvesta bet kuria kaina.

Meras žioptelėjo, gaudydamas orą, ir įsmeigė akis į radiją.

— Atminkite, kad jūs valdote Žemės koloniją, Generole, ir neturi būti jokių nukrypimų nuo normos, jokio radikalizmo, panašaus į laisvę, laisvą meilę, laisvus rinkimus arba dar ką nors, kas įtraukta į proskripcinius sąrašus. Visa tai mums svetima, o tam, kas svetima, mes būsime negailestingi. Įveskite savo kolonijoje tvarką, Generole. Inspektorius atvyks pas jus per artimiausias dvi savaites. Tai viskas.

Kaime skubiai buvo sušauktas mitingas: reikėjo greitai nuspręsti, kaip geriau įvykdyti Žemės nurodymą. Susitarė, kad reikia kuo greičiau pertvarkyti įprastą gyvenimo būdą Žemės pavyzdžiu pagal senovines knygas.

— Kažkodėl niekaip negaliu suprasti, kodėl aš nusikaltėlis, — tarė Tomas.

— Žemėje nusikaltėlis vaidina ypatingai svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime, — paaiškino meras. — Apie tai visos knygos rašo. Pavyzdžiui, nusikaltėlis ne mažiau svarbus už laiškanešį. Arba, sakysim, už policijos viršininką. Tik tas skirtumas, kad nusikaltėlio veiksmai turi būti antisocialiniai. Jis turi kenkti visuomenei, supranti, Tomai? O jeigu iš mūsų tarpo niekas nekenkia visuomenei, kaip mes galime ką nors priversti dirbti jos naudai? Tada viskas bus veltui.

Tomas palingavo galvą.

— Vis tiek nesuprantu, kam visa tai reikalinga.

— Nesispirk, Tomai. Mes turime viską sutvarkyti Zemės pavyzdžiu. Paimkime kad ir tuos grįstus kelius. Visose knygose apie juos parašyta. Ir apie bažnyčias, ir apie mokyklas, ir apie kalėjimus. Ir visose knygose parašyta apie nusikaltėlius.

— O aš nebūsiu nusikaltėlis, — tarė Tomas.

— Suprask mane! — maldavo meras. — Atvyksta inspektorius ir sutinka Bilį Dažytoją, mūsų policijos viršininką. Inspektorius nori pamatyti kalėjimą. Jis klausia: „Nė vieno kalinio?” O aš atsakau: „Žinoma, nė vieno. Pas mus nebūna nusikaltimų.”—„Nebūna nusikaltimų? — sako jis. — Bet visose Žemės kolonijose visuomet būna nusikaltimų. Juk jums tai gerai žinoma.”—„Mes to nežinome, — atsakau aš.— Mes net nežinojome, ką reiškia šis žodis, kol praėjusią savaitę nepasižiūrėjome į žodyną.”—„Tai kam jūs pasistatėte kalėjimą? — klausia jis mane. — Kam jums policijos viršininkas?”

Meras nutilo ir atsiduso.

— Na, tu matai? Viskas žus. Inspektorius bematant supras, kad mes jau nebe tikri Žemės gyventojai. Kad visa tai tik akims apdumtiKad mes svetimas elementas!

— Hm, — numykė Tomas, nejučiomis prislėgtas tokių prielaidų.

— O taip, — greitai toliau kalbėjo meras, — aš galiu pasakyti: savaime suprantama, pas mus daromi nusikaltimai— visai kaip Žemėje. Mes turime vagį ir žmogžudį viename asmenyje — kombinuotą vagį-žmogžudį. Vargšas vaikinas turėjo blogų polinkių, ir jis kažkoks be nusistatymo. Bet mūsų policijos viršininkas jau surinko įkalčius, ir artimiausiomis dienomis nusikaltėlis bus suimtas. Mes uždarysime jį už grotų, o paskui amnestuosime.

— Ką reiškia amnestuosime? — paklausė Tomas.

— Gerai nežinau. Ilgainiui išaiškinsiu. Na, dabar tu matai, koks svarbus paukštis nusikaltėlis?

— Taip, atrodo, kad matau. Bet kodėl būtinai aš?

— Likusieji man reikalingi kitiems tikslams. Irr be to, tavo akys siauros. Visų nusikaltėlių siauros akys.

— Ne tokios jos siauros. Ne siauresnės, kaip Edo Audėjo.

— Tomai, būk geras, — tarė meras. — Kiekvienas iš mūsų daro, ką gali. Tu juk nori padėti mums, taip ar ne?

— Noriu, žinoma, — netvirtu balsu tarė Tomas.

— Na ir puiku. Tu būsi mūsų miesto nusikaltėliu. Štai, žiūrėk, viskas sutvarkyta pagal įstatymą.

Meras padavė Tomui dokumentą. Dokumente buvo parašyta:

„Orderis žmogžudystei. Visų dėmesiui. Šio orderio pateikėjas Tomas Žvejas oficialiai įgaliojamas vogti ir žudyti. Sutinkamai su tuo reikia slapstytis nuo įstatymo tamsiuose užkampiuose, slampinėti vietose, neturinčiose gero vardo, ir pažeidinėti įstatymą.”

Tomas du kartus perskaitė šį dokumentą. Tada paklausė:

— Koks įstatymas?

— Apie tai aš tau pranešiu, kai tik jį išleisiu, — tarė meras. — Visos Žemės kolonijos turi įstatymus.

— Bet ką vis dėlto aš turiu daryti?

— Tu turi vogti. Ir žudyti. Tatai visiškai nesunku. — Meras priėjo prie knygų spintos ir paėmė iš lentynos seną daugiatomį darbą, pavadintą „Nusikaltėlis ir jo aplinka. Žmogžudžio psichologija. Vagystės motyvų tyrinėjimas.”

— Čia tu rasi visa, ką reikia žinoti. Vok į sveikatą, kiek širdis geidžia. Na, o dėl žmogžudysčių — vieno karto, tur būt, pakaks. Čia persistengti taip pat neverta.

Tomas linktelėjo.

— Teisingai. Gal aš ir išsiaiškinsiu kaip kas.

Jis susidėjo knygas į glėbį ir nuėjo namo.

Diena buvo nepakenčiamai karšta, ir pokalbis apie nusikaltimus labai išvargino ir nuliūdino Tomą. Jis atsigulė į lovą ir ėmė studijuoti senovines knygas.

Į duris kažkas pasibeldė.

— Prašom! — sušuko Tomas, trindamas akis.

Tarpduryje pasirodė Marvas Dailidė, pats vyriausias ir pats aukščiausias iš visų aukštų rudaplaukių brolių Dailidžių, lydimas senio Džedo Fermerio. Jie nešė nedidelį maišą.

— Tu dabar miesto nusikaltėlis, Tomai? — paklausė Marvas.

— Atrodo, kad taip.

— Tuomet visa tai skirta tau. — Jie padėjo maišą ant žemės ir ištraukė iš jo mažą kirvuką, du peilius, žeberklą, lazdą ir vėzdą.

— Ką čia jūs atnešėte? — paklausė Tomas, nuleisdamas nuo lovos kojas.

— Ginklų atnešėme, o tu manai, ką? — susierzinęs tarė Džedas Fermeris. — Kas tu per nusikaltėlis, jei neturi net ginklo?

Tomas pasikrapštė pakaušį.

— O tu tikrai žinai?

— Tau pačiam laikas būtų pasirūpinti tuo reikalu, — vis dar niurzgėdamas tarė Fermeris. — Nelauk, kad mes viską darytume už tave.

Marvas Dailidė pamerkė Tomui.

— Džedas pyksta, kad meras paskyrė jį laiškanešiu.

— Aš atlieku savp pareigą, — tarė Džedas. — Tik baisiai biauru pačiam rašyti visus tuos laiškus.

— Aš manau, kad ne, — pasišaipė Marvas Dailidė.— O kaip paštininkai susitvarko Žemėje? Jiems reikia daug daugiau parašyti laiškų, kiek ten žmonių! Na, linkiu sėkmės, Tomai.

Jie išėjo.

Tomas pasilenkė prie ginklų, norėdamas geriau juos apžiūrėti. Jis žinojo, kas tai per ginklai: senovinėse knygose apie juos buvo daug prirašyta. Bet Naujajame Dila— vere praktiškai dar niekas niekad nebuvo panaudojęs ginklo. Vieninteliai gyvuliai, gyveną planetoje, — maži nepavojingi pūkuoti žvėreliai, tikri vegetarai, mito vien žole. Nukreipti ginklą prieš savo tėvynainius — tai, žinoma, niekam dar nebuvo atėję į galvą.

Tomas paėmė vieną peilį. Peilis buvo šaltas. Tomas palietė peilio smaigalį. Jis buvo aštrus.

Tomas pakilo ir ėmė vaikščioti iš kampo į kampą, žvilgčiodamas į ginklus. Ir kiekvieną kartą, kai žvelgė į juos, pilve juto nemalonų šaltį. Jis pamanė, kad perdaug skubotai ėmėsi tos užduoties.

Beje, kol kas labai sielvartauti nėra ko. Juk pirmiausia jam reikia perskaityti visas tas knygas. O tada, gal būt, jis dar supras, kokia viso to prasmė.

Jis skaitė keletą valandų iš eilės — liovėsi skaitęs tik kartą, norėdamas truputį užkąsti. Knygos buvo parašytos labai protingai. Įvairiausi nusikaltėlių naudojami metodai buvo nagrinėjami labai smulkiai ir gana suprantamai, kartais net su diagramomis. Tačiau, apskritai paėmus, viskas atrodė beprasmiška. Kam reikia daryti nusikaltimus? Kokia iš to nauda? Ką tai gali duoti žmonėms?

Į tokius klausimus knygoje atsakymo nebuvo. Tomas vertė puslapius, žiūrinėjo nusikaltėlių nuotraukas. Jie buvo rimti, susikaupę; rodėsi, jie jaučia savo vertę visuomenėje. Tomas labai norėtų suprasti, kokia ta vertė. Gal būt, tada viskas paaiškėtų.

— Tomai! — už lango pasigirdo mero balsas.

— Aš čia, mere, — atsiliepė Tomas.

Durys prasivėrė, ir meras įkišo galvą į kambarį. Iš už jo nugaros žvilgčiojo Džeinė Fermerė, Meri Keltininke ir Eliza Virėja.

— Na, tai kaip, Tomai? — paklausė meras.

— Kas — kaip?

— Kada galvoji pradėti?

Tomas sutrikęs nusišypsojo.

— Matote, ruošiuosi, — tarė jis. — Skaitau knygeles, noriu išsiaiškinti…

Trys garbingos damos įsmeigė į jį akis, ir Tomas sumišęs nutilo.

— Tu veltui leidi laiką, — tarė Eliza Virėja.

— Visi dirba, niekas nesėdi namuose, — pasakė Džei— nė Fermerė.

— Nejaugi taip sunku ką nors pavogti? — priekabiai sušuko Meri Keltininke.

— Tai tiesa, Tomai, — tarė meras. — Inspektorius gali atvykti kiekvienu momentu, o pas mus iki šiol dar nėra nei vieno nusikaltimo. Mes net neturėsime jam ko parodyti.

— Gerai, gerai, — tarė Tomas.

Jis užsikišo peilį ir vėzdą už diržo, pasiėmė maišą, kad turėtų kur dėti grobį, ir išėjo iš namų.

Bet kur eiti? Buvo maždaug trečia valanda. Turgus — teisybę sakant, tinkamiausia vieta vagystėms — bus tuščias iki vakaro. Be to, Tomas labai nenorėjo vogti dieną. Geram vagiui tai nepritinka.

Jis išsitraukė savo orderį, liepiantį jam daryti nusikaltimus, ir perskaitė jį dar kartą nuo pradžios iki galo: „…reikia slapstytis nuo įstatymo tamsiuose užkampiuose, slampinėti vietose, neturinčiose gero vardo..

Viskas aišku! Jis slampinės vietose, neturinčiose gero vardo. Ten galės susidaryti šiokį tokį planą ir susikaupti. Tiktai, teisybę sakant, ir pasirinkti nebuvo iš ko. Kaime buvo restoranas „Mažytė”, kurį laikė dvi seserys našlės, buvo Džefo Apynio „Poilsio vietelė”, ir pagaliau Edo Alaus taverna.

Reikėjo pasitenkinti taverna.

Taverna buvo įsikūrusi namelyje, kuris mažai kuo skyrėsi nuo kitų kaimo namų. Čia buvo vienas didelis kambarys svečiams, virtuvė ir šeimininkų gyvenamieji kambariai. Edo žmona virė valgį ir stengėsi palaikyti patalpose švarą — kiek leido skausmai juosmenyje. Edas už bufeto pilstė gėrimus. Edas buvo išblyškęs, miegūstomis akimis ir mokėjo baisiausiai sielotis dėl menkniekių.

— Sveikas, Tomai, — tarė Edas. — Girdėjau kalbant, kad tave paskyrė nusikaltėliu.

— Taip, paskyrė, — tarė Tomas. — Įpilk man peri— kolos.

Edas Alus prisunkė Tomui bealkoholinio gėrimo iš šakniavaisių ir neramiai pamindžikavo prieš staliuką, už kurio sėdėjo Tomas.

— Kaipgi čia dabar, kodėl tu sėdi tavernoje, užuot vogęs?

— Aš galvoju, — tarė Tomas. — Mano orderyje pasakyta, kad aš turiu slampinėti vietose, neturinčiose gero vardo. Todėl čia ir sėdžiu.

— Bet ar tu teisingai elgiesi? — liūdnai paklausė Edas Alus. — Nejau mano taverna blogai pagarsėjusi, Tomai?

— Biauresnio valgio, kaip pas tave, nerasi visame kaime, — paaiškino Tomas.

— Žinau. Mano senė nemoka virti. Bet pas mus čia viskas jauku ir šeimyniška. Ir žmonės mėgsta užeiti pas mus.

— Dabar viskas bus kitaip, Edai. Tavo taverną aš paskelbsiu savo štabu.

Edo Alaus pečiai nusviro iš nevilties.

— Štai ir stenkis suteikti žmonėms malonumą, — sumurmėjo jis. — Jie tau taip atsidėkos! — Jis grįžo už bufeto.

Tomas vis svarstė, ką daryti. Negalėjo atsistebėti, kad jam taip sunkiai sekasi. Kuo daugiau jis stengėsi, tuo mažiau buvo naudos. Bet jis su niauria atkaklybe darė savo.

Praėjo valanda. Ričis Fermeris, jaunesnis Džedo sūnelis, pažvelgė pro duris.

— Tu jau pavogei ką nors, Tomai?

— Kol kas ne, — atsakė Tomas, susikūprinęs už stalo ir vis dar laužydamas galvą.

Karšta diena pamažu geso. Vakaras patyliukais ėmė žvilgčioti pro mažus, neypatingai švarius tavernos langus. Gatvėje čirškė svirpliai, ir pirmas naktinis vėjelis sujudino miško medžių viršūnes.

Nerangus Džordžas Keltininkas ir Maksas Audėjas užėjo išgerti po stiklinę gliavos. Jie prisėdo prie Tomo staliuko.

— Na, kaip sekasi? — pasiteiravo Džordžas Keltininkas.

— Ne kaip, — tarė Tomas. — Kažkodėl nesiseka man su ta vagyste.

— Nieko, tu dar apsiprasi, — kaip visuomet, neskubėdamas, rimtai ir išdidžiai pasakė Džordžas Keltininkas. — Jau kas kas, o tu išmoksi.

— Mes tavim tikime, Tomai, — nuramino jį Audėjas.

Tomas jiems padėkojo. Jie išgėrė ir išėjo. Tomas mąstė toliau, įsmeigęs akis į tuščią stiklinę.

Po valandos Edas Alus sumišęs kostelėjo.

— Tu man atleisk, Tomai, bet kada tu pradėsi vogti?

— Štai dabar ir pradėsiu, — tarė Tomas.

Jis pakilo, pasitikrino, ar vietoje ginklai, ir pasuko durų link.

Turgaus aikštėje jau vyko įprasta vakarinė mainų prekyba, ir prekių krūvos gulėjo ant prekystalių arba ant šiaudinių demblių, patiestų žolėje. Mainai vyko be pinigų, ir nustatyto tarifo nebuvo. Už rieškučias naminio darbo vinių galėjai gauti kibirą pieno arba dvi žuvis ar atvirkščiai — žiūrint, kas norėjo mainyti, ar kam ko reikėjo. Skaičiuoti, kas kiek kainuoja, — dėl to niekas nesuko sau galvos. Tai buvo vienintelis Žemės paprotys, kurio meras kaime jokiu būdu negalėjo įvesti.

Kai Tomas Žvejas pasirodė aikštėje, jį visi sveikino.

— Vagiliauji po truputį, a, Tomai?

— Vok, vok, bičiuli!

— Tau seksis!

Nė vienas kaimo gyventojas nebuvo matęs vagystės. Jiems tai buvo egzotiškas tolimos planetos — Žemės paprotys, ir jie labai norėjo pamatyti, kaip tai daroma. Visi paliko savo prekes ir nusekė paskui Tomą, nenuleisdami nuo jo akių.

Tomas pastebėjo, kad jo rankos dreba. Jam visiškai nepatiko, kad tiek žmonių matys, kaip jis pradės vogti. Reikia greičiau viską baigti, nutarė jis. Kol kas jam dar užtenka drąsos.

Jis staiga sustojo prie vaisių krūvos, suverstos ant misis Malūnininkės prekystalio.

— Atrodo, visiškai prinokę, — nerūpestingai tarė jis.

— Šviežutėliai, tiesiai iš sodo, — tarė misis Malūnininkė. Tai buvo maža senutė žibančiomis akutėmis. Tomas staiga prisiminė, kad ji negalėdavo baigti kalbų su jo motina tais senais laikais, kai jo tėvai dar buvo gyvi.

— Taip, atrodo labai prinokę, — tarė jis, gailėdamasis, kad nesustojo prie kokio nors kito prekystalio.

— Geri, geri, — tarė misis Malūnininkė.— Tik šiandien po pietų rinkau.

— Jis dabar ims vogti? — aiškiai pasigirdo. kažkieno šnibždesys.

— Aiškus dalykas. Sek jį! — taip pat pažnibždomis buvo atsakyta.

Tomas paėmė į rankas didelį žalią vaisių ir ėmė jį apžiūrinėti. Minia sulaikė kvapą.

— Ir tikrai, labai sultingas atrodo, — tarė Tomas ir atsargiai padėjo vaisių į vietą.

Minia atsiduso.

Už gretimo prekystalio stovėjo Maksas Audėjas su žmona ir penkiais vaikučiais. Šiandien jie atnešė iškeisti apklotus ir vienerius marškinius. Kai Tomas, paskui kurį sekė visa minia, priėjo prie jų, jie ėmė droviai šypsotis.

— Tie marškiniai tau bus kaip tik, — paskubėjo užtikrinti jį Audėjas. Jis labai norėjo, kad žmonės išsiskirstytų ir nekliudytų Tomui dirbti.

— Hm, — numykė Tomas, imdamas marškinius.

Minia sujudo, nesitverdama smalsumu. Kažkokia mergiščia nervingai sukikeno. Tomas tvirtai laikė marškinius ir ėmė atrišinėti savo maišą.

— Palauk! — Bilis Dažytojas prasispraudė pro minią. Ant jo juostos jau blykčiojo skardinis ženklas, — senovinė moneta iš Žemės. Jo veidas tarsi sakyte sakė, kad jis eina tarnybines pareigas.

— Ką tu darai su tais marškiniais, Tomai? — paklausė Bilis.

— Aš?.. Paėmiau tik pažiūrėti.

— Tik pažiūrėti paėmei, štai kaip? — Bilis nusigręžė, laikydamas rankas už nugaros. Paskui smarkiai pasisuko ant kulnų ir parodė į Tomą smiliumi. — O aš manau, kad tu ne vien pažiūrėti juos pasiėmei, Tomai. Aš manau, kad tu norėjai juos pavogti.

Tomas nieko neatsakė. Kaltę įrodantis jo maišas buvo bejėgiškai suspaustas vienoje rankoje, kitoje rankoje jis laikė marškinius.

— Mano, kaip policijos viršininko, pareiga, — kalbėjo toliau Bilis, — saugoti tuos žmones. Tu, Tomai, esi įtartina asmenybė. Aš manau, kad dėl viso pikto tave būtina laikinai uždaryti į kalėjimą tolimesniam tardymui.

Tomas panarino galvą. To jis nelaukė. O, beje, jam buvo vis vien.

Jei jį tupdys į kalėjimą, blogiausiu atveju nebereikės vogti. O kai Bilis jį išleis, jis vėl galės gaudyti žuvis.

Staiga pro minią prasiveržė meras; marškinių skvernas plaikstėsi apie jo storą juosmenį.

— Bili! Ką tu čia darai?

— Atlieku savo pareigą, mere. Tomas čia kažkaip įtartinai elgėsi. O knygose rašoma…

— Aš žinau, apie ką rašoma knygose, — tarė meras. — Aš pats tau daviau tą knygą. Tu negali suimti Tomo. Kol kas dar ne.

— Bet juk mūsų kaime nėra kito nusikaltėlio, — prislėgtas tarė Bilis.

— O kuo aš kaltas? — tarė meras.

Bilis atkakliai sučiaupė lūpas.

— Knygoje rašoma, kad policija turi imtis perspėjimo priemonių. Taigi aš turiu kliudyti nusikaltimui.

Meras vangiai pliaukštelėjo delnais.

— Bili, nejau tu nesupranti? Mūsų kaime būtinai turi būti įvykdytas bet koks nusikaltimas. Ir tu turi mums padėti.

Bilis patraukė pečiais.

— Gerai, mere. Aš tiesiog norėjau atlikti savo pareigą.— Jis nusisuko, žengė į šoną, paskui ūmai puolė prie Tomo. — O tu dar man pateksi! Atsimink: nusikaltimas prie gero neveda. — Jis nuėjo.

— Labai jau jis nori pasižymėti, — paaiškino meras. — Nekreipk į jį dėmesio, Tomai. Imkis darbo, pavok ką nors. Reikia vieną kartą pradėti.

Tomas neatsakė ir šonu spraudėsi pro minią link žalio miško, kuris augo už kaimo.

— Kur tu, Tomai? — su baime paklausė meras.

— Aš šiandien dar nenusiteikęs vogti, — tarė Tomas. — Gal būt, rytoj vakare.

— Ne, Tomai, dabar vok, — reikalavo meras. — Negalima, taip be galo vilkinti. Pradėk, mes visi tau padėsime.

— Žinoma, padėsime, — tarė Maksas Audėjas. — Tu pavok tuos marškinius, Tomai. Juk jie tau kaip tik.

— O štai geras ąsotis vandeniui, žiūrėk, Tomai!

— Žiūrėk, kiek aš turiu riešutų!

Tomas apžvelgė prekystalius. Kai jie siekė Audėjo marškiniu, peilis išslydo jam iš už juostos ir nukrito ant žemės. Minioje kažkas atjausdamas sukikeno.

Tomas, apsipylęs prakaitu ir supratęs esąs panašus į žioplį, įsikišo peilį atgal. Jis ištiesė ranką, čiupo marškinius ir įbruko juos į savo maišą. Minioje pasigirdo pritarimo šūksniai.

Tomas nedrąsiai nusišypsojo ir pasijuto truputį lengviau.

— Rodos, aš palengvėle apsiprasiu.

— Ir dar kaip apsiprasi!

— Mes žinojome, kad tu apsiprasi!

— Pavok dar ką nors, drauguži!

Tomas perėjo per turgų, pasiėmė gabalą virvės, rieškučias riešutų ir iš žolės nupintą skrybėlę.

— Aš manau, pakaks, — tarė jis merui.

— Šiai dienai gana, — sutiko meras. — Juk pats supranti, kad visa tai nesiskaito. Tai — nelyginant žmonės patys tau būtų viską atidavę. Tu dabar kaip ir mokeisi.

— O-o! — nusivylęs nutęsė Tomas.

— Bet dabar tu žinai, kaip viskas daroma. Kitą kartą tau bus visai lengva.

— Gali būti.

— Ir žiūrėk, nepamiršk žmogžudystės.

— Ar tai tikrai yra būtina? — paklausė Tomas.

— Deja, — tarė meras. — Nieko nepadarysi, mūsų kolonija egzistuoja jau daugiau kaip dų šimtus metų, o pas mus dar nebuvo nė vieno nusikaltimo. Net menkų menkiausio. O jeigu tikėsime metraščiais, visose kitose kolonijose žmonės buvo žudomi be priežasties!

— Reikėtų ir mums turėti nors vieną žmogžudystę, — sutiko Tomas. — Gerai, aš pasistengsiu.

Jis pasuko namų link. Minia jį palydėjo pritarimo šūksniais.

Namuose Tomas užsidegė dagtinę lempą ir pasitiekė vakarienę. Pavalgęs ilgai sėdėjo giliame krėsle. Jis buvo nepatenkintas savim. Nei šiaip, nei taip išėjo su ta vagyste. Kiaurą dieną jis nieko neveikė, tiktai baiminosi ir svyravo. Žmonės turėjo kone brukte brukti jam savo daiktus, kad galų gale jis išdrįstų juos pavogti.

Koks iš jo tada vagis?!

O kaip jis gali pasiteisinti? Vagystė ir užmušinėji— mas — tokie pat būtini užsiėmimai, kaip ir kiti. O jeigu jis niekad to nedarė ir niekaip negali suprasti, kam tai reikalinga, — šitai dar ne priežastis aplaidžiai atlikti tau pavestą darbą.

Tomas pasuko prie durų. Buvo nuostabi, šviesi naktis. Beveik tuzinas artimiausių didžiulių žvaigždžių akinamai spindėjo danguje. Turgaus aikštė vėl ištuštėjo, ir namuose mirksėjo žiburėliai.

Dabar pats laikas vogti!

Apie tai pagalvojus, jį nukrėtė šiurpas. Jis pajuto išdidumą. Šit kaip bręsta nusikaltėlio sumanymai! Taip reikia ir vogti — iš pasalų, tamsios nakties prieglobstyje.

Tomas greitai patikrino savo ginklus, iškratė iš maišo grobį ir išėjo į kiemą.

Gatvėje jau buvo užgesinti paskutiniai dagtiniai žibintai. Tomas patyliukais sėlino per kaimą. Jis priėjo prie Rodžerio Keltininko namo. Didysis Rodžeris buvo palikęs kastuvą lauke, atrėmęs į namo sieną. Tomas paėmė kastuvą. Jis praėjo dar pro kelis namus. Misis Audėjos ąsotis vandeniui stovėjo įprastinėje vietoje, prieš duris.

Tomas paėmė ąsotį. Grįžtant atgal, jam pasipainiojo mažas medinis arkliukas, pamirštas gatvėje kažkurio vaiko. Jis pasiglemžė ir arkliuką.

Laimingai parsinešęs grobį namo, Tomas buvo maloniai sujaudintas. Jis ryžosi padaryti dar vieną antpuolį.

Šį kartą Tomas grįžo, nešinas bronzine lentele, nuimta nuo mero namo, ir pačiu geruoju Marvo Dailidės piūklu bei piautuvu, pavogtu iš Džedo Fermerio.

— Neblogai, — tarė sau Tomas. Jis iš tiesų ėmė apsiprasti su savo naujuoju amatu. Dar vienas laimikis, ir galima sakyti, kad naktis nenuėjo veltui.

Šį kartą Rono Akmenskaldžio pašiūrėje jis rado plaktuką ir kaltą, o prie Elizos Virėjos namo pakėlė meldų pintinę. Jis jau buvo beimąs Džefo Apynio grėblį, kai išgirdo negarsų triukšmą. Tomas prigludo prie sienos.

Bilis Dažytojas tylutėliai slinko gatve; jo metalinis ženklas blykčiojo žvaigždžių šviesoje. Vienoje rankoje jis laikė suspaudęs sunkų neilgą vėzdą, o kitoje — porą savo darbo antrankių. Nakties prieblandoje jo veidas atrodė grėsmingas. Jis buvo kupinas pasiryžimo žūt būt išgyvendinti nusikaltimą, kad ir ką šis žodis reikštų.

Tomas sulaikė kvapą, kai Bilis Dažytojas prasėlino per dešimtį žingsnių nuo jo. Tomas tylutėliai ėmė trauktis atatupstas. Laimikis skambtelėjo maiše.

— Kas čia? — suriaumojo Bilis. Neišgirdęs atsakymo, jis ėmė lėtai gręžtis, įsmeigęs akis į tamsą. Tomas vėl prigludo prie sienos. Jis buvo tikras, kad Bilis jo nepastebės. Bilis blogai matė, nes jam visą laiką tekdavo maišyti dažus ir pridulkėdavo akys. Visų dažytojų akys silpnos. Štai kodėl jie tokie irzlūs.

— Tai tu, Tomai? — gana taikiai paklausė Bilis. Tomas jau norėjo atsiliepti, bet pastebėjo viršum savo galvos Bilio vėzdą. Jis apmirė.— Aš tau dar parodysiu! — subliuvo Bilis.

— Klausyk! Tvarkykis su juo rytą! — sušuko Džefas Apynys, iškišęs galvą pro savo miegamojo langą.— Kai kas iš mūsų nori miego.

Bilis nužingsniavo. Kai jis dingo iš akių, Tomas nuskubėjo namo ir iškrovė grobį ant grindų, šalia kitų trofėjų. Jis išdidžiai apžvelgė savo laimikį. Matydamas prisigrobtą turtą, jis jautėsi atlikęs pareigą.

Pasistiprinęs stikline šaltos gliavos, Tomas atsigulė į lovą ir akies mirksniu užmigo ramiu miegu, kurio nedrumstė jokie sapnai.

Kitą rytą Tomas nuėjo pasižiūrėti, kaip vyksta mažos raudonosios mokyklos statyba. Broliai Dailidės prie jos dirbo išsijuosę, padedami keleto valstiečių.

— Kaip sekasi? — linksmai jiems šūktelėjo Tomas.

— Puikiai, — tarė Marvas Dailidė.— Ir dar geriau sektųsi, jeigu turėčiau savo piūklą.

— Savo piūklą? — nustebęs pakartojo Tomas.

Ir bematant prisiminė — juk tai jis naktį pavogė piūklą. Tada to piūklo jis nelaikė daiktu, kažkam priklausančiu. Piūklas, kaip ir visa kita, buvo tik daiktas, kurį reikėjo pavogti. Tomas nė karto nepagalvojo, kad tais daiktais naudojamasi, kad jie gali būti kažkam reikalingi.

Marvas Dailidė paklausė:

— Kaip tu manai, ar aš galiu. laikinai pasiimti savo piūklą? Porai valandų?

— Aš kažkodėl nežinau, — tarė Tomas paniuręs. — Juk juridiškai jis yra pavogtas, tu pats supranti.

— Žinoma, suprantu. Tai, kad galėčiau jį trumpam pasiskolinti…

— Bet tu turėsi jį grąžinti.

— O kaipgi! Aiškus dalykas, aš jį grąžinsiu, — pasipiktinęs tarė Marvas. — Nelaikysiu gi aš pas save juridiškai pavogto daikto.

— Jis mano namuose, kartu su visu grobiu.

Marvas jam padėkojo ir nubėgo atsinešti piūklo.

Tomas neskubėdamas ėjo pasivaikščioti po kaimą. Jis priėjo mero namą. Meras stovėjo kieme ir žiūrėjo į dangų.

— Pavogei mano varinę lentelę, Tomai? — paklausė jis.

— Žinoma, pavogiau, — atšovė Tomas.

— O! Aš tik pasidomėjau. — Meras parodė į dangų.— Aure, matai?

Tomas pažvelgė į dangų.

— Kur?

— Matai juodą tašką greta mažos saulės?

— Matau. Na ir kas?

— Galvą dedu, kad tai pas mus skrenda inspektorius. Kaip tau sekasi?

— Gerai, — atsakė truputį netvirtai Tomas.

— Ar jau sumanei žmogžudystės planą?

— Čia man truputį nesiderina, — prisipažino Tomas. — Teisybę sakant, tas reikalas nejuda iš vietos.

— Užeikime į vidų. Aš noriu pasišnekėti su tavim, Tomai.

Vėsioje, langinėmis užtemdytoje svetainėje meras pripylė dvi stiklines gliavos ir pastūmė Tomui kėdę.

— Mūsų laikas baigiasi, — paniuręs tarė meras. — Dabar inspektorius gali atvykti kiekvienu metu. O aš turiu begales rūpesčių.— Jis parodė į tarpplanetinį radiją.— Jis vėl kalbėjo. Kažką apie sukilimą Denge IV ir apie tai, kad visos neatsimetusios nuo žemės kolonijos turi būti pasirengusios mobilizacijai — bala žino, kas tai per dalykas. Aš kaip gyvas nesu girdėjęs apie kažkokį Den— gą IV, o čia, še tau, turiu rūpintis juo, lyg neturėčiau kitų bėdų.

Jis rūsčiai pažvelgė į Tomą.

— O jūs tikrai žinote, kad be žmogžudystės mes negalėsime išsiversti?

— Tu pats žinai, kad negalėsime, — tarė meras. — Jeigu norime būti tikri Žemės gyventojai, mums reikia padaryti viską iki galo. O žmogžudystė — vienintelis dalykas, kur mes atsiliekame. Visa kita pas mus kaip pagal tvarkaraštį.

Įėjo Bilis Dažytojas, vilkįs naujais mėlynais uniforminiais marškiniais su blizgančiomis metalinėmis sagomis, ir šleptelėjo ant kėdės.

— Jau užmušei ką nors, Tomai?

Meras tarė:

— Jis nori žinoti, ar tai iš tikrųjų būtina.

— Žinoma, būtina, — tarė policijos viršininkas. — Perskaityk bet kurią knygą. Koks gi tu nusikaltėlis, jei dar nieko nesi nužudęs?

— Ką tu ketini nužudyti, Tomai? — paklausė meras.

Tomas neramiai sujudėjo kėdėje. Nervingai brakštelėjo pirštais.

— Na?

— Gerai, aš nužudysiu Džefą Apynį, — išdrožė Tomas.

Bilis Dažytojas greit palinko į priekį.

— Kodėl? — paklausė jis.

— Kodėl? O kodėl gi ne?

— Kokios priežastys?

— Aš manau, kad jums tiesiog reikalinga žmogžudystė, — atrėžė Tomas. — Niekas nieko nekalbėjo apie priežastis.

— Netikra žmogžudystė mums netinka, — paaiškino policijos viršininkas. — Žmogžudystė turi būti įvykdyta pagal visas taisykles. Vadinas, turi būti priežastis.

Tomas susimąstė.

Na aš, pavyzdžiui, mažai tepažįstu Džefą. Ar tokios priežasties pakaks?

Meras palingavo galvą.

— Ne, Tomai, tai netinka. Geriau pasirink ką nors kitą.

— Pasvarstykime, — tarė Tomas. — O jeigu Džordžą Keltininką?

— O kokia priežastis? — nedelsdamas paklausė Bilis.

— Na… hm… Man, prisipažinsiu, labai nepatinka jo eisena. Jau seniai nepatinka. Ir triukšmauja jis… kartais.

Meras pritardamas linktelėjo.

— Tai, tur būt, tinka. Ką tu pasakysi, Bili?

— Kaip jūs manote, ar aš galėsiu išaiškinti žmogžudystę, įvykdytą dėl tokios priežasties? — piktai paklausė Bilis. — Ne, dar tiktų, jeigu jį nužudytum, būdamas pamišęs. Bet tu jį turi nužudyti pagal visas taisykles, Tomai. Ir turi pateisinti charakteristiką: šaltakraujis, negailestingas, klastingas žmogžudys. Tu negali žmogaus žudyti vien dėl to, kad tau nepatinka jo eisena. Tai kvaila.

— Tur būt, man dar kartą reikia viską gerai apsvarstyti, — tarė Tomas stodamasis.

— Tik nelabai ilgai svarstyk, — tarė meras. — Kuo greičiau apsisvarstysi, tuo geriau.

Tomas linktelėjo ir pasuko durų link.

— Taip, Tomai! — sušuko Bilis. — Nepamiršk palikti įkalčių. Tai labai svarbu.

— Gerai, — tarė Tomas ir išėjo.

Beveik visi kaimo gyventojai stovėjo gatvėje, žiūrėdami į dangų. Juodas taškas buvo virtęs milžiniška dėme. Ji jau beveik visiškai uždengė mažutę saulę.

Tomas pasuko į neturinčią gero vardo lindynę, norėdamas viską iki galo apsvarstyti. Edas Alus, matyt, buvo pakeitęs savo nuomonę apie nusikaltėlius. Jis naujai pertvarkė taverną. Atsirado didelė iškaba: NUSIKALTĖLIO UŽEIGA. Ant langų kabojo naujos, rūpestingai išpurvintos užuolaidos, kurios sunkiai praleido dienos šviesą ir iš tiesų teikė tavernai gana niūrios lindynės išvaizdą. Ant sienos kabojo paskubomis iš medžio išpiaus— tyti įvairiausi ginklai. Ant kitos sienos didelė kaip kraujas raudona dėmė darė labai kraupų įspūdį, nors Tomas ir matė, kad tai iš viso tiktai dažai, kuriuos Bilis Dažytojas sutaiso iš rūtos uogų.

— Prašom, prašom, Tomai, — tarė Edas Alus ir nuvedė svečią į patį tamsųjį kampą. Tomas pastebėjo, kad tuo laiku tavernoje niekada nebįdavo tiek žmonių. Žmonėms, matyt, patiko, kad jie pateko į tikrą nusikaltėlio užeigą.

Siurbčiodamas peri-kolą, Tomas ėmė mąstyti.

Jis turi įvykdyti žmogžudystę.

Jis išsitraukė savo orderį ir dar kartą perskaitė jį nuo pradžios iki pabaigos. Biaurus dalykas, jis niekad savo valia to nesiimtų, bet įstatymas verčia atlikti savo pareigą.

Tomas išgėrė peri-kolą ir ėmė galvoti tiktai apie žmogžudystę. Jis įtikinėjo save. kad privalo ką nors nužudyti. Privalo kam nors atimti gyvybę. Privalo ką nors pasiųsti į aną pasaulį.

Bet kad ir kaip jis save tikino, niekaip negalėjo tuo patikėti. Tai buvo žodžiai, ir tiek. Norėdamas geriau susigaudyti savo mintyse, Tomas paėmė kaip pavyzdį rudaplaukį Marvą Dailidę. Šiandien Marvas, išsinuomojęs savo piūklą, stato mokyklą. Jeigu Tomas nužudys Marvą… Na, tada Marvas daugiau niekad nebestatys.

Tomas nekantriai palingavo galvą. Ne, jis šito niekaip negalėjo įsisąmoninti.

Na, gerai. Vadinas, Marvas Dailidė — visų tvirčiausias ir, daugelio nuomone, visų šauniausias Dailidė. Štai jis obliuoja lentą prisimerkęs, stipriai laikydamas oblių strazdanota ranka. O pats jau, žinoma, kenčia baisų troškulį, o jo kairįjį petį diegia, nes Jano Vaistininko tepalas jam nė trupučio nepadėjo.

Štai toks yra Marvas Dailidė.

O dabar…

Marvas Dailidė, parblokštas aukštielninkas, guli ant žemės; padėrusios jo akys pramerktos, rankos ir kojos sustingusios, burna persikreipusi, jis nealsuoja, jo širdis neplaka. Jau niekad daugiau jis nebesuspaus savo didelėse strazdanotose rankose medžio gabalo. Niekad nepasiskųs, kad maudžia petį, kurio Janas Vaistininkas nesugebėjo…

Trumputę akimirką Tomas staiga visa širdimi pajunta, kas yra žmogžudystė. Regėjimas pranyksta, bet jo prisiminimas lieka — jis buvo toks aiškus, kad Tomas net pajunta šleikštulį.

Jis galėjo gyventi, padaręs vagystę. Bet žmogžudystė, net su pačiais geriausiais ketinimais, dėl kaimo interesų…

Ką pasakys žmonės, pamatę tai, kas jam dabar pasivaideno? Kaip tuomet jam gyventi tarp jų? Kaip susitaikyti su savim?

Ir juo labiau jis turi nužudyti. Kiekvienas kaimo gyventojas prisideda kiek gali, o šis uždavinys teko jam.

Bet ką gi jam žudyti?

Sąmyšis prasidėjo truputį vėliau, kai tarpplanetinis radijas piktai sugriaudėjo visokiais balsais.

— Tai ir yra kolonija? Kur jūsų sostinė?

— Štai ji, — atsakė meras.

— Kur jūsų aerodromas?

— Dabar ten, atrodo, ganykla, — tarė meras. — Aš galiu patikrinti pagal knygas, kur čia anksčiau buvo aerodromas. Nė vienas oro laivas nėra čia nusileidęs jau daugiau kaip…

— Tokiu atveju pagrindinis laivas pasiliks ore. Surinkite savo atstovus. Aš leidžiuosi.

Visas kaimas susirinko aplinkui atvirą lauką, kurį inspektorius parinko nusileidimui. Tomas užsikišo už juostos savo ginklą, pasislėpė už medžio ir ėmė žiūrėti.

Mažas oro laivelis atsiskyrė nuo didžiojo ir greitai nuskrido žemyn. Jis tarytum akmuo krito į lauką, ir kaimas, užgniaužęs kvapą, laukė, kad bematant jis suduš. Bet paskutinę akimirką laivelis paleido ugnies sroves, kurios išdegino visą žolę, ir lengvai nusileido ant dirvos.

Meras, stumdydamasis alkūnėmis, spraudėsi į priekį; paskui jį skubėjo Bilis Dažytojas. Laivo durelės atsidarė, ir pasirodė ketvertas vyrų. Rankose jie laikė blizgančius metalinius daiktus, ir Tomas suprato, kai tai ginklai. Paskui juos iš laivo išlipo apkūnus raudonveidis vyras, vilkįs juodai, su keturiais blizgančiais medaliais ant krūtinės. Jį lydėjo mažas žmogelis raukšlėtu veidu, taip pat juodais apdarais. Paskui juos išlipo dar ketvertas žmonių, vilkinčių vienoda uniforma.

— Sveiki atvykę į Naująjį Dilaverą, — pasveikino meras.

— Dėkoju jums, Generole, — prabilo raudonveidis vyras, energingai pakratęs mero ranką.— Aš — inspektorius Dilumeinas. O čia — misteris Grentas, mano politinis patarėjas.

Grentas linktelėjo merui, dėdamasis nepastebįs ištiestos jo rankos. Su atlaidžiu pasibiaurėjimu jis apžvelgė susirinkusius dilaveriečius.

— Mes norėtume apžiūrėti kaimą, — tarė inspektorius, pažvairavęs į Grentą. Grentas linktelėjo. Mundieruoti sargybiniai juos apsupo pusračiu.

Tomas, sėlindamas kaip tikras piktadarys ir gerokai nutolęs, nusekė paskui juos. Kai jie priėjo kaimą, jis pasislėpė už namo ir žiūrėjo.

Meras su teisėtu išdidumu rodė kalėjimą, paštą, bažnyčią ir mažą raudoną mokyklos namelį. Inspektorius, atrodė, buvo truputį sumišęs. Misteris Grentas šlykščiai šypsojosi ir gremžė pasmakrę.

— Taip aš ir maniau, — tarė jis inspektoriui. — Tuščias laiko, degalų eikvojimas ir bereikalinga linijinio kreiserio amortizacija. Čia visiškai nėra nieko vertingo.

— Aš ne visai tuo įsitikinęs, — prieštaravo inspektorius. Jis atsisuko į merą.— Bet kam jūs visa tai pastatė— te, Generole?

— Kaip? Tam, kad būtume tikri Žemės gyventojai, — atsakė meras. — Jūs matote, mes darome viską, ką pajėgiame.

Misteris Grentas kažką pašnibždėjo inspektoriui į ausį.

— Sakykite, — kreipėsi inspektorius į merą, — kiek jaunų vyrų yra jūsų kaime?

— Atleiskite?.. — sumišęs paklausė meras.

— Kiek pas jus yra jaunų vyrų nuo penkiolikos iki šešiasdešimt metų amžiaus, — paaiškino misteris Grentas.

— Matote, Generole, Motinos Žemės imperija kariauja. Dengo IV ir kai kurių kitų kolonijų kolonistai sukilo prieš jos teisėtą pirmenybę. Jie sukėlė maištą prieš neginčijamą Motinos Žemės vadovavimą.

— Labai liūdna girdėti, — tarė meras užjausdamas.

— Mums reikalingi kosminiai pėstininkai, — aiškino inspektorius. — Stiprūs, sveiki, tinkami kovai vyrai. Mūsų resursai išsemti…

— Visiems kolonistams, kurie liko ištikimi Žemei, mes norime suteikti galimybę dalyvauti lemtingoje kovoje už Motinos Žemės imperiją, — švelniai pridūrė misteris Grentas. — Mes įsitikinę, kad jūs neatsisakysite.

— Žinoma, ne, — atsakė meras. — Aišku, ne. Aš esu įsitikinęs, kad visi mūsų jaunuoliai džiaugsis… Jie, tiesa, nėra labai dideli šios srities specialistai, bet labai nuovokūs vaikinai. Manau, greitai išmoks.

— Štai matote? — tarė inspektorius misteriui Grentui. — Šešiasdešimt, septyniasdešimt, o gal ir šimtas rekrutų. Pasirodo, ne visai veltui gaišome.

Bet misteris Grentas, kaip ir pirma, buvo nusistatęs skeptiškai.

Inspektorius kartu su patarėju pasuko į mero namą, norėdamas truputį pasistiprinti. Juos lydėjo keturi kareiviai. Kiti keturi perėjo per kaimą, neniekindami nė vieno po ranka pakliuvusio daikto.

Tomas pasislėpė artimiausiame miškelyje ir nutarė viską gerai apgalvoti. Temstant Edo Alaus žmona, bailiai žvalgydamasi į šalis, išėjo į kaimo pakraštį. Tai buvo liesa, pradedanti žilti vidutinio amžiaus blondinė. Nekreipdama dėmesio į savo podagros kamuojamą kelį, jinai ėjo labai žvaliai. Rankose laikė pintinę, apdengtą raudona languota servetėle.

— Aš atnešiau tau pietus, — tarė ji, vos pamačiusi Tomą.

— Mat kaip?.. Ačiū, — atsakė Tomas, sumišęs iš nustebimo. — Galėja ir nenešti.

— Kaip tai nenešti? Juk mūsų taverna — vieta, neturinti gero vardo, kur tau reikia slėptis nuo įstatymo? Argi ne taip? Vadinas, fries už tave atsakome ir turime tavimi rūpintis. Meras liepė tau kai ką pasakyti.

Tomas prikimšta burna pažvelgė į Edo Alaus žmoną.

— Ko dar?

— Jis sakė, kad tu paskubėtum atlikti žmogžudystę. Jis kol kas inspektorių ir tą prakeiktą neužaugą — Gren— tą vedžioja už nosies. Bet anksčiau ar.vėliau jie paklaus jį. Jis įsitikinęs.

Tomas linktelėjo.

— Kada tu tai padarysi, Tomai? — Edo Alaus žmona pažvelgė į jį, pakeipusi galvą į šoną.

— Nėra reikalo tau pasakoti, — tarė Tomas.

— Kaip tai nėra reikalo! Aš juk tavo nusikaltimo bendrininkė! Edo žmona pasislinko arčiau.

— Taip, tas tiesa, — susimąstęs tarė Tomas. — Gerai, aš ketinu tai padaryti šiandien sutemus. Pasakyk Biliui Dažytojui, kad aš paliksiu visus pirštų atspaudus, kokie tik išeis, ir įvairius kitus įkalčius.

— Gerai, Tomai, — tarė Edo žmona. — Tepadeda tau dievas.

Tomas laukė, kol visai sutems, ir tuo tarpu žiūrėjo, kas dedasi kaime. Jis matė, kad visi kareiviai nusigėrė. Jie vaikštinėjo po kaimą išdidūs, lyg be jų pasaulyje daugiau nieko nebūtų. Vienas kareivis iššovė j orą ir išgąsdino visus mažus, pūkuotus, žole mintančius žvėrelius.

Inspektorius ir misteris Grentas vis dar viešėjo pas merą.

Atėjo naktis, Tomas įslinko į kaimą ir pasislėpė siaurame skersgatvyje tarp dviejų namų. Jis išsitraukė iš už diržo peilį ir ėmė laukti.

Kažkas ėjo keliu. Tomas bandė prisiminti metodus, kuriuos naudoja žmogžudžiai, bet nieko neprisiminė. Jis tik žinojo, kad reikia nužudyti, ir kuo greičiau. O jau kaip pavyks, taip bus gerai. Žmogus artinosi. Jo siluetas neaiškiai šmėkščiojo tamsoje.

— O, čia tu, Tomai! — tarė meras. Jis pažvelgė į peilį.— Ką tu čia veiki?

— Jūs pasakėte, kad reikia ką nors nužudyti, štai aš ir…

— Aš nesakiau, kad mane, — atsakė meras, traukdamasis atatupstas. — Manęs negalima.

— Kodėl negalima? — paklausė Tomas.

— Na, visų pirma, kažkas turi užimti inspektorių. Jis manęs laukia. Jam reikia parodyti…

— Tai padaryti gali ir Bilis Dažytojas, — tarė Tomas. Jis nutvėrė merą už marškinių apykaklės ir užsimojo peiliu, smaigaliu taikydamas į gerklę.— Aš pats, žinoma, nieko prieš jus neturiu, — pridūrė jis.

— Palauk! — sušuko meras. — Jeigu tu prieš mane nieko neturi, vadinasi, nėra priežasties!

Tomas nuleido peilį, bet vis dar tebelaikė merą už apykaklės.

— Ką gi, galiu sugalvoti kokią nors priežastį. Aš, pavyzdžiui, buvau labai nepatenkintas, kai jūs mane paskyrėte nusikaltėliu.

— Tai juk meras tave paskyrė, taip?

— Na taip, o tai kas gi…

Meras ištempė Tomą iš tamsaus užkampio į žvaigždžių šviesa užlietą gatvę.

— Žiūrėk!

Tomas išsižiojo. Meras vilkėjo ilgomis kelnėmis su aštriu kaip peilio ašmenys kantų ir mundierium, ant kurio blizgėjo medaliai. Ant pečių — dvi eilės žvaigždžių, po dešimtį kiekvienoje eilėje. Jo galvos apdaras, apsiuvinėtas auksine juostele, buvo panašus į lekiančią kometą.

— Tu matai, Tomai? Aš dabar jau nebe merąs. Aš — Generolas!

— Koks skirtumas? O žmogus jūs tas pat.

— Tiktai žiūrint ne formaliai. Tu, gaila, nematei ceremonijos, kuri įvyko po pietų. Inspektorius pareiškė, jog, kadangi dabar aš esu oficialiai paskirtas Generolu, man reikia nešioti mundierių. Ceremonija vyko jaukioje ir draugiškoje aplinkoje. Visi atvykėliai iš Žemės šypsojosi ir mirkčiojo man ir vienas kitam.

Tomas vėl užsimojo peiliu taip grėsmingai, tartum ketindamas išskrosti žuvį.

— Sveikinu, — tikrai nuoširdžiai tarė jįs, — bet juk jūs buvote meru, kai mane paskyrėte nusikaltėliu, vadinasi, mano priežastis turi pagrindą.

— Bet tu juk nori nužudyti ne merą! Tu nori nužudyti Generolą! O tai jau ne žmogžudystė.

— Ne žmogžudystė? — paklausė Tomas. — O kas gi tada?

— Supranti, Generolo nužudymas — tai jau maištas!

— O! — Tomas nuleido peilį. Paskui paleido marškinių apykaklę.— Atleiskite.

— Nieko, viskas gerai, — tarė meras. — Visiškai atleistina klaida. Tiesiog apie tai aš buvau skaitęs knygose, o tu — ne. Tu čia niekuo dėtas. — Jis giliai, su paleng vėjimu atsiduso. — Na, aš, tur būt, eisiu. Inspektorius prašė sudaryti naujokų sąrašą.

Tomas jam įkandin sušuko:

— Jūs esate tikras, kad aš būtinai turiu kažką nužudyti?

— Esu! — atsakė meras, skubiai nueidamas, — Bet tik ne mane!

Tomas vėl užsikišo peilį už juostos.

Ne mane, ne mane! Kiekvienas taip pasakys. O vis dėlto kažkas turi būti nužudytas. Kas gi? Savęs žudyti jis negalėjo. Tai jau savižudybė ir, aišku, nebus užskaitoma.

Tomą nukrėtė drebulys. Jis stengėsi pamiršti, kaip žmogžudystė akimirką buvo iškilusi prieš jį visa savo realybe. Darbas turi būti padarytas.

Dar kažkas artėjo!

Žmogus ėjo vis arčiau. Tomas palinko, jo raumenys įsitempė, jis pasiruošė šuoliui.

Pasirodė misis Malūnininkė. Ji grįžo namo iš turgaus ir nešėsi krepšį su daržovėmis.

Tomas pasakė sau, kad tai neturi reikšmės — misis Malūnininkė ar kas kitas. Tačiau jis niekaip negalėjo nuvyti prisiminimų, kaip ji kalbėdavosi su mirusia jo motina. Pasirodė, kad nėra jokios priežasties misis Malūnininkės žudyti.

Ji praėjo pro šalį, jo nepastebėjusi.

Jis laukė dar pusvalandį. Tamsiame skersgatvyje tarp namų vėl kažkas pasirodė. Tomas pažino Maksą Audėją.

Maksas visuomet patiko Tomui. Bet tai dar nereiškė, kad negali būti priežasties nužudyti Maksą. Bet jam į galvą visiškai niekas nelindo, vien tik tai, kad Maksas turi žmoną ir penketą vaikučių, kurie jį labai myli ir jo labai gailėsis. Tomas nenorėjo, kad vėliau Bilis Dažytojas jam pasakytų, kad šitai ne priežastis. Jis pasitrau kė giliau į šešėlį ir feido Maksui laimingai praeiti pro” šalį.

Pasirodė trys broliai Dailidės. Su jais Tomą rišo itin jaudinantys prisiminimai. Jis leido jiems praeiti pro šalį. Paskui juos ėjo Rodžeris Keltininkas.

Nebuvo jokios priežasties žudyti Rodžerio, bet ir dideli draugai jie niekad nebuvo. Be tof Rodžeris neturėjo vaikų, nepasakysi, kad jo žmona būtų labai prie jo prisirišusi. Gal Biliui Dažytojui to ir pakaktų nužudymo priežasčiai išaiškinti.

Tomas suprato, kad to nepakaks… Ir Jtad su visais likusiais kaimo gyventojais bus tas pat. Tarp tų žmonių jis užaugo, dalijosi su jais duona ir darbu, vargais ir džiaugsmais. Juokios, teisybę sakant, gali būti priežastys, norint nužudyti ką nors iš jų?

O nužudyti jis privalo. To reikalauja orderis, kuris jam buvo išduotas. Juk negalima apvilti kaimo žmonių pasitikėjimo. Ir tuo pačiu metu jis negali žudyti nė vieno iš tų žmonių, kuriuos pažįsta nuo lopšio.

„Palūkėk! — staiga smarkiai susijaudinęs pagalvojo jis. — Juk galima nužudyti inspektorių!”

Priežastys? Tai juk bus riet baisesnė piktadarybė, negu mero nužudymas… Žinoma, meras dabar ir Generolas, bet juk tai būtų tiktai maištas. Net jeigu meras po senovei būtų tik meru, inspektorius kur kas solidesnė auka. Tomas įvykdys žmogžudystę vardan garbės, vardan žygdarbio, vardan didybės! Ši žmogžudystė parodys Žemei, kiek ištikima žemiškoms tradicijoms jos kolonija. Ir. Žemėje žmonės kalbės: „Naujajame Dilavere nusikalstamumas įgijo tokį mastą, kad ten pavojinga rodytis. Kažkoks nusikaltėlis ėmė ir nužudė mūsų inspektorių pačią pirmąją atvykimo dieną! Visoje Visatoje vargu ar atsiras dar bent vienas toks baisus žmogžudys!”

Tai,be abejo, bus visų įspūdingiausia žmogžudystė, kokią tik jis gali įvykdyti, galvojo Tomas. Žmogžudystė, kurią gali įvykdyti vien tikras savo dalyko žinovas.

Pirmą kartą pajutęs pasididžiavimo antplūdį, Tomas nuskubėjo prie mero namo. Jis išgirdo iš pokalbio viduje padrikus žodžius.

— … labai pasyvi tauta, — kalbėjo misteris Grentas. — Aš net pasakyčiau, nedrąsi.

— Gana nemaloni savybė, — pastebėjo inspektorius. — Ypatingai kariuomenėje.

— O ko jūs tikėjotės iš tų atsilikusių žemdirbių? Dar gerai, kad čia mes užverbavome nedaug kareivių.— Misteris Grentas labai garsiai nusižiovavo. — Sargyba, ramiai! Mes grįžtame į laivą.

Sargyba! Apie ją Tomas buvo visai pamiršęs. Jis abejodamas pažvelgė į savo peilį. Jei užpuls inspektorių, sargyba, be abejo, jį sučiups, nespėjus įvykdyti žmogžudystės. Juos tikriausiai to moko.

Va jeigu jis turėtų tokį ginklą, kaip jų…

Iš namo pasigirdo žingsniai. Tomas skubiai nuėjo gatve.

Prie turgaus jis pastebėjo girtą kareivį, kuris sėdėjo priebutyje ir sau po nosimi kažką dainavo. Prie jo kojų mėtėsi du tušti buteliai, šautuvas nerūpestingai kabojo ant peties.

Tomas prisėlino arčiau, išsitraukė savo vėzdą, užsimojo.

Jo šešėlis, matyt, atkreipė kareivio dėmesį. Jis pašoko, pasilenkė ir spėjo išsisukti nuo vėzdo smūgio. Jis smogė Tomui buože į paširdžius, prisidėjo prie peties šautuvą ir prisitaikė. Tomas užsimerkė ir pašoko, spirdamas jam abiem kojomis. Smūgis pataikė kareiviui į kelį ir partrenkė jį aukštielninką. Nespėjus jam pakilti, Tomas smogė vėzdu.

Tomas patikrino kareivio pulsą (nebuvo prasmės žudyti pirmo sutiktojo) ir rado jį visai neblogą. Jis pasiėmė šautuvą, patikrino, kur ką reikia spausti, Ir nuėjo ieškoti inspektoriaus.

Pavijo jį pusiaukelėje prie nusileidimo aikštelės. Inspektorius ir Grentas ėjo priekyje, paskui juos šlitiniavo kareiviai.

Tomas ėjo, slapstydamasis už krūmų. Jis patyliukais vijosi būrelį, kol pavijo Grentą su inspektorium. Jis prisitaikė, bet jo pirštas sustingo ant nuleistuko.

Jis nenorėjo nušauti ir Grento. Juk buvo numatyta, kad jis turi įvykdyti tik vieną žmogžudystę. Tomas paspartino žingsnį, pralenkė inspektorių ir, išėjęs į kelią, sustojo priešais juos. Jo šautuvas buvo nutaikytas tiesiai į inspektorių.

— Kas čia dedasi? — paklausė inspektorius.

— Stovėkite ramiai, — tarė jam Tomas. — Visi kiti meskite ginklus ir pasitraukite nuo kelio.

Kareiviai paklausė kaip lunatikai. Vienas po kito jie numetė ginklus ir pasitraukė prie pakelės krūmų, Grentas liko vietoje.

— Ką tu čia sumanei, vaikine? — paklausė jis.

— Aš — miesto nusikaltėlis, — išdidžiai atsakė Tomas. — Aš noriu nužudyti inspektorių. Prašom pasitraukti į šalį.

Grentas įsmeigė į jį akis.

— Nusikaltėlis? Tai štai apie ką vapėjo jūsų meras!

— Aš žinau, kad pas mus jau du šimtus metų nebuvo nė vienos žmogžudystės, — paaiškino Tomas, — bet dabar aš viską atitaisysiu. Salin nuo kelio!

Grentas šoko į šoną nuo atkreipto į jį vamzdžio. Inspektorius liko vienas. Jis stovėjo šiek tiek svyruodamas.

Tomas prisitaikė, stengdamasis galvoti apie tai kokį įspūdį padarys ši žmogžudystė, ir apie visuomeninę jos reikšmę. Bet išvydo inspektorių išsitiesusį žemėje, negyvu plačiai atvertų akių žvilgsniu, perkreipta burna, sustingusį, nebealsuojantį, nustojusia plakti širdimi.:

Jis ragino save paspausti gaiduką. Protas galėjo kiek tinkamas jį įtikinėti, kad nusikaltimas visuomeniškai būtinas, — ranka geriau žinojo.

— Aš negaliu! — sušuko Tomas.

Jis metė šautuvą ir puolė į krūmus.

Inspektorius norėjo pasiųsti žmones Tomo ieškoti ir pakarti jį vietoje. Bet misteris Grentas jam nepritarė. Naujasis Dilaveras — miškų planeta. Dešimt tūkstančių žmonių nesuras pabėgėlio tuose tamsiuose miškuose, jei jis pats nepanorės patekti į jų rankas.

Išgirdęs triukšmą, atbėgo meras ir vienas kitas kaimo gyventojas. Kareiviai inspektorių ir misterį Grentą apsupo keturkampiu. Jie stovėjo su atkištais šautuvais rankose. Jų veidai buvo paniurę ir rūstūs.

Meras viską išpasakojo. Apie gėdingą kaimo atsilikimą nusikaltimų atžvilgiu. Apie įpareigojimą, duotą Tomui Žvejui. Apie tai, kaip jis visiems jiems užtraukė gėdą, nesugebėjęs atlikti savo pareigos.

— Kodėl šį įpareigojimą davėte būtent jam? — paklausė įpisteris Grentas.

— Matote, — tarė meras, — aš maniau, kad jeigu jau kas nors iš mūsų gali žudyti, tai tik Tomas. Jis, suprantate, žvejas. Tai vis dėlto gana kruvinas užsiėmimas.

— Vadinasi, visi kiti jūsų gyventojai taip pat negali žudyti?

— Nė vienas iš mūsų niekad nenueis taip toli, kaip yra nuėjęs Tomas, — su liūdesiu prisipažino meras.

Inspektorius ir misteris Grentas susižvalgė, paskui pasižiūrėjo į kareivius. Kareiviai su pagarbia nuostaba žiūrėjo į kaimo gyventojus ir ėmė negarsiai šnekučiuotis.

— Ramiai! — suriaumojo inspektorius. Jis pasisuko į Grentą ir tarė tylesniu balsu — Kol tie vėlu, reikia kuo greičiau nešdintis iš čia. Žmonės, nemoką žudyti, mūsų armijos gretose!

— Mūsų kareivių moralinė būklė…— visas virpėdamas, sumurmėjo misteris Grentas, — pavojinga infekcija… Vienas žmogus, negalįs šauti iš. šautuvo, atsakingu momentu gali pražudyti visą oro laivą… gal būt, net ištisą eskadrilę… Ne, taip rizikuoti negalima.

Jie įsakė kareiviams grįžti į laivą. Kareiviai žingsniavo tingiau, negu paprastai, ir vis atsigręždavo pasižiūrėti į kaimą. Jie ir toliau šnibždėjosi tarpusavyje, nepaisydami, kad inspektorius riaumojo ir berte bėrė įsakymus.

Mažas oro laivas pakilo į viršų, paleidęs ištisą srovių uraganą. Po kelių minučių jį prarijo didysis laivas. O tada ir didelis laivas pranyko iš akių.

Didelė raudona lyg pavandeniavusi saulė jau siekė horizontą.

— Tu dabar gali išeiti, Tomai! — sušuko meras. Tomas išlindo iš krūmų, kur jis slėpėsi, stebėdamas, kas vyko aplinkui.

— Priviriau košės aš su tuo įpareigojimu, — giliai tarė /omas.

— Nesisielok, — paguodė jį Bilis Dažytojas. — Juk tat neįvykdomas dalykas.

— Atrodo, kad tavo teisybė, — tarė meras, kai jie keliu grįžo į kaimą.— Aš tiesiog pamaniau — visaip būna gyvenime, o jeigu tu imsi ir susidorosi. Bet tu nenusimink. Niekas mūsų kaime nepadarytų ir pusės to, ką tu esi padaręs.

— O kam dabar mums reikalingi tie namai? — paklausė Bilis Dažytojas, rodydamas į kalėjimą, į paštą, į bažnyčią ir į mokyklos namelį.

Akimirką meras giliai susimąstė.

— Aš žinau, — tarė jis. — Mes įrengsime vaikų žaidimų aikštelę. Sūpuokles, kalnelius, dėžes su smėliu ir visokius kitokius dalykus.

— Dar vieną žaidimų aikštelę? — paklausė Tomas.

— Taip. O kodėl gi ne?

I Nebuvo ko atsakyti: žinoma, kodėl gi ne?

— Dabar man šito tikrai nebeprireiks, — tarė Tomas, paduodamas savo orderį merui.

— Taip, tur būt, — tarė meras. Visi užjausdami į jį žiūrėjo, kai jis plėšė orderį į smulkius skutelius. — Na ką gi, mes padarėme, ką galėjome. Tiesiog nepavyko.

— Aš juk galėjau, — sumišęs pralemeno Tomas, — aš jus visus apvyliau.

Bilis Dažytojas meiliai padėjo ranką jam ant peties.

— Tu nekaltas, Tomai. Ir nė vienas iš mūsų nekaltas. Štai kas išeina, kai du šimtus metų žmonių nepasiekia civilizacija. Kiek prireikė laiko Žemei pasidaryti civilizuotai? Tūkstančio metų. O mes norėjome tą pasiekti per dvi savaites.

— Ną ką gi, mums vėl teks grįžti į necivilizuotą būklę, — tarė meras, mėgindamas nevykusiai pajuokauti.

Tomas nusižiovavo, pasirąžė ir nuėjo namo, norėdamas gerai išsimiegoti — atsimiegoti už visas naktis. Nuo namų slenksčio jis pažvelgė į dangų.

Viršum galvos rinkosi niaurūs, grėsmingi debesys, ir aplinkui kiekvieną debesį buvo juodas ratas. Artėjo rudens liūtys. Greitai vėl bus galima pradėti žūklę.

Kodėl jam nešovė į galvą įsivaizduoti inspektorių kaip žuvį? Bet jis jautėsi per daug nuvargęs, kad dabar nuspręstų, ar galėjo tai būti tinkama priežastis žmogžudystei. Šiaip ar taip, dabar apie tai galvoti jau buvo vėlu. Zemė atsisakė nuo jų, civilizacija išskrido, ir niekas nežinojo, keliems šimtmečiams jinai atsitolino nuo jų planetos.

Tą naktį jis prastai miegojo.