Trys Beno Baksterio Mirtys

SPECIALISTAS

Fotoninė audra prasidėjo staiga, iš anksto neįspėjusi, užgriuvo Laivą iš už raudonų žvaigždžių gigantų plejados. Akis su Perdavėjo pagalba vos suskubo duoti antrąjį ir paskutinį nelaimės signalą, o audra jau šėlo visu smarkumu.

Tai buvo trečias tolimasis Perdavėjo skridimas ir pir— moji jo gyvenime šviesos spindulių audra. Perdavėjas ne juokais išsigando, kai Laivas žymiai nukrypo nuo kurso, atlaikė bangos fronto smūgį ir baisiai pasviro į šoną. Tačiau baimė tučtuojau dingo, virtusi labai smarkiu jaudinimusi.

,Ko bijoti, — pagalvojo Perdavėjas, — argi neruošė manęs būtent tokiems avariniams atvejams?”

Audrai atūžiant, Perdavėjas kalbėjosi su Maitintoju, bet ūmai pokalbis buvo nutrauktas. Jis tikėjosi kad Maitintojui pavyks sėkmingai išsikapstyti. Gaila jaunuolio — tai pirmas jo reisas.

Didesnę Perdavėjo kūno dalį sudarė panašūs į siūlus laidai; jie buvo išvedžioti po visą Laivą. Perdavėjas skubiai juos sutraukė po savim, visus, išskyrus tuos, kurie jungė jį su Akimi, Varikliu ir Sienelėmis. Dabar viskas priklausė nuo jų. Kitiems Komandos nariams reikės pasikliauti tik savo jėgomis, kol aprims audra.

Akis savo panašiu į diską kūnu prisiplojo prie Sienelės ir iškišo laukan vieną savo regėjimo organą. Norėdamas susikaupti, likusias dalis jis sulankstė ir įsitrau kė vidun.

Naudodamasis Akies regėjimo organu, Perdavėjas sekė audrą. Grynai regimąjį Akies suvokimą jis paversdavo kamandomis Varikliui, kuris vedė Ldivą per audros bangas. Beveik tuo pačiu metu jis sujungdavo kurso ir greičio komandas; tai buvo daroma, kad Sienelės padidintų stangrumą ir geriau pakeltų smūgius.

Veiksmai buvo koordinuojami greitai ir tvirtai: Akis matavo bangų stiprumą, Perdavėjas teikė informaciją Varikliui ir Sienelėms. Variklis vedė Laivą iš bangos į bangą, o Sienelės, įveikdamos smūgius, dar glaudžiau susispausdavo.

Įsitraukęs į smarkų, darnų, bendrą darbą, Perdavėjas užmiršo savo baiminimąsi. Galvoti nebuvo kada. Kaip Laivo ryšių sistema, jis turėjo rekordiniu greičiu išversti ir perduoti signalus, koordinuodamas informaciją bei vadovaudamas veiksmams.

Po keleto minučių audra nurimo.

— Puiku, — tarė Perdavėjas. — Pažiūrėsim, ar kas nors nesugedo. — Audros metu jo laidai susipynė, bet dabar jis išnarpliojo juos ir nutiesė po visą Laivą, įjungdamas kiekvieną Komandos narį į savo grandinę.—Varikli!

— Jaučiuosi gerai, — atsiliepė Variklis. Audros metu jis aktyvino žiaunas-lėtintojas, mažindamas savo viduriuose atominius sprogimus. Jokiai audrai nepavyktų netikėtai užklupti tokį prityrusį astronautą, koks buvo Variklis.

— Sienelės!

Sienelės raportavo viena paskui kitą; tai truko labai ilgai. Jų buvo daugiau kaip tūkstantis — ploni stačiakampiai sudarė Laivo apdangą. Savaime suprantama, kad audros metu jos stiprino Laivo sudūrimus, tuo pačiu pa— didindamos Laivo stangrumą. Tačiau viena ar dvi Sienelės buvo smarkiai įlenktos.

Daktaras pranešė, kad jis sveikių sveikiausias. Jį sudarė vienos rankos; audros metu buvo įsitvėręs į kažkokį Akumuliatorių. Dabar jis nusiėmė nuo galvos laidą, ateinantį nuo Perdavėjo, atsijungė tokiu būdu nuo grandinės ir ėmė tvarstyti įlaužtas Sieneles.

— Nagi, greičiau, — pasakė Perdavėjas, nepamiršdamas, kad reikia dar nustatyti Laivo buvimo vietą. Jis leido kalbėti keturiems Akumuliatoriams. — Na, kaip jūs ten? — paklausė.

Niekas neatsakė. Akumuliatoriai saldžiai miegojo. Audros metu jų receptoriai buvo atdari, ir visi keturi išsipūtė nuo energijos pertekliaus. Perdavėjas patimp— čiojo savo laidus, bet Akumuliatoriai net nekrustelėjo.

— Leisk man… — pasisiūlė Maitintojas. Vargšas ne— susiprato tučtuojau prisitvirtinti prie Sienelės savo siurbiančiais vamzdeliais, ir jam teko gerokai pavargti, bet nepasidavė, kaip visada. Maitintojas buvo vienintelis Komandos narys, kuriam nereikėjo Daktaro paslaugų: jo kūnas regeneravosi pats.

Jis skubiai perėjo grindis savo čiuptuvėliais — jų buvo apie dvylika ir spyrė artimiausiam Akumuliatoriui. Didžiulis konusas, primenantis milžinišką taupyklę, pramerkė vieną akį, bet tučtuojau ją vėl užmerkė. Maitintojas antrą kartą spyrė. Šįsyk Akumuliatorius visiškai nereagavo. Tada jis pasiekė apsauginį vožtuvą, esantį Akumuliatoriaus viršuje, ir išleido dalį energijos.

— Tučtuojau atsitrauk, — burbtelėjo Akumuliatorius.

— O tu pabusk ir raportuok kaip pridera.

Suirzę Akumuliatoriai pasakė, jog jie visiškai sveiki, kad tai aišku bet kokiai kvailai galvai. Audros metu juos pritvirtino prie grindų montažiniai varžtai.

Toliau buvo tikrinama sparčiai. Mąstytojas buvo žvalus ir sveikas, o Akis susižavėjusi gyrė audros grožį. Įvyko tik vienas nelaimingas atsitikimas.

Žuvo Greitintojas. Jis buvo dvikojis ir ne toks stabilus, kaip kiti Komandos nariai. Audra užklupo jį vidur Laivo, trenkė į Sienelę, kuri jau buvo suskubusi sustang— rėti, ir sulaužė jam kažkokius gyvybiškai svarbius kaulus. Dabar net Daktaras nieko negalėjo padėti.

Valandėlę visi tylėjo. Kurios nors laivo dalies žuvimas— ne juokai. Laivas — vieninga visuma, kurią sudaro tik Komandos nariai. Vieno jų netekimas — smūgis visai Komandai.

Tai ypač dabar buvo svarbu. Laivas ką tik nugabeno krovinį į uostą, nutolusį nuo Galaktikos Centro per kelis šviesos tūkstantmečius. Praslinkus audrai, Laivo koordi— natos buvo visiškai nežinomos.

Akis prišliaužė prie vienos Sienelės ir iškišo regos organą laukan. Sienelė praleido jį ir tučtuojau vėl susiglaudė. Išlindęs iš Laivo, regos organas tiek pailgėjo, kad galėtų apžvelgti visą žvaigždžių sferą. Vaizdas buvo nusakytas Perdavėjui, kuris apibūdino jį Mąstytojui.

Mąstytojas — milžiniškas beformis protoplazmos luitas — gulėjo kajutės kertėje. Jis kaupė visų savo prosenelių— kosmoso užkariautojų atmintį. Jis išnagrinėjo gautą vaizdą, akimirksniu palygino jį su daugybe kitų, įsidėmėtų jo narveliuose, ir pranešė:

— Nėra jokios planetos, įeinančios į Galaktikos Sandraugą, kurią būtų galima pasiekti.

Perdavėjas mechaniškai visus supažindino su pranešimu, kurio labiausiai bijojo.

Su Mąstytojo pagalba Akis nustatė, kad Laivas nukrypo nuo kurso kelis šviesos tūkstantmečius ir yra Galaktikos pakraštyje.

Kiekvienas Komandos narys gerai suprato, ką tai reiškia. Be Greitintojo, suteikiančio Laivui daug kartų dides nį, negu šviesos, greitį, jie niekad nebesugrįš namo. Skridimas atgal be Greitintojo truks ilgiau, negu kiekvieno jų gyvenimas.

— Mums tik lieka pasirinkti vieną iš dviejų galimybių. Pirmoji: pasinaudodami atomine Variklio energija, pasukame Laivą prie artimiausios galaktinės planetos. Tai truks maždaug du šviesos šimtmečius. Galimas dalykas, Variklis išgyvens iki kelionės pabaigos, bet kiti tikriausiai neišgyvens. Antroji: surandame mūsų buvimo vietos zonoje primityvią planetą, apgyvendintą potencialiais Greitinto jais. Pasirenkame vieną iš jų ir išmokome suteikti mūsų Laivui reikiamą greitį kelionei į Galaktikos teritoriją.

Išdėstęs visus prosenelių atmintyje surastus variantus Mąstytojas nutilo.

Greitai nubalsavus, pasirodė, kad visi labiau linksta prie antrojo Mąstytojo pasiūlymo. Betgi ir rinktis, teisybę šnekant, nebuvo ko. Tik antrasis variantas davė šiokią tokią viltį sugrįžti namo.

— Gerai, — pasakė Mąstytojas. — O dabar užvalgysim. Manau, kad visi mes to nusipelnėme.

Žuvusiojo Greitintojo kūną įmetė į Variklio nasrus, kurie tučtuojau prarijo jį ir atomus pavertė energija.

Iš visų Komandos narių tik Variklis maitinosi atomine energija.

Norėdamas pamaitinti kitus, Maitintojas skubiai pasikrovė iš artimiausio Akumuliatoriaus. Pasikrovęs jis paversdavo savyje turimas maitinamąsias medžiagas produktais, kurių reikėjo kitiems Laivo nariams. Maitintojo kūno chemija nuolat keisdavosi, naujai atgimdavo, adaptuodavosi, paruošdama įvairias maitinimo formas.

Akis naudojo maistui tik sudėtingas chlorofilo molekulių grandinėles. Paruošęs jai tokias grandinėles, Maitintojas suvalgydino Perdavėjui angliavandenius, o Sienelėms — chloro junginius. Daktarui pagamino tikslią silicio prisodrintą vaisių kopiją, prie jų šis buvo įpratęs savo tėvynėje.

Pagaliau buvo pavalgyta, ir Laivas vėl sutvarkytas. Kertėje saldžiai sau pūtė Akumuliatoriai. Akis, kaip begalėdama, išplėtė savo regėjimo lauką, nukreipusi pagrindinį regos organą į didelio jautrumo teleskopinę recepciją. Net tokiomis nepaprastomis aplinkybėmis Akis neatsispyrė pagundai ir ėmė kurti eilėraščius. Ji paskelbė visų žiniai, jog rašanti naują epinę poemą „Periferinis švytėjimas”. Kadangi niekas nenorėjo tos poemos klausyti, Akis perteikė ją Mąstytojui, kurio atmintis saugojo absoliučiai viską, gera ir bloga, tikra ir netikra.

Variklis niekad nemiegojo. Kupinas gautos iš Greitintojo palaikų energijos, jis varė Laivą pirmyn daug kartų didesniu, negu šviesos, greičiu.

Sienelės ginčijosi, kuri jų buvo girčiausia paskutiniųjų atostogų metu.

Perdavėjas nutarė įsitaisyti patogiau. Jis atsikabino nuo Sienelių, ir apvalus jo kūnelis pakibo ore, ant persipynusių laidų tinklo.

Akimirkai jis atsiminė Greitintoją. Keista, juk visi jie bičiuliavosi su Greitinto j u, o dabar jį bematant užmiršo. Jie anaiptol nebuvo kietaširdžiai, bet jiems rūpėjo Laivas — ta vieninga visuma. Netekus vieno savo nario liūdima, bet tuo atveju visų svarbiausia — nepakenkti visumai.

Laivas skriejo pro Galaktikos pakraščio saules.

Mąstytojas apskaičiavo, jog Greitintojų planetos suradimo tikimybė yra maždaug keturi prieš penkis ir atliko spiralinį ieškojimų maršrutą. Praėjus savaitei, jie aptiko pirmykščių Sienelių planetą. Skrendant skutamuoju skridimu, buvo galima pamatyti, kaip tie storaodžiai stačiakampiai šildosi saulėje, laipioja kalnais, susijungia į plonutes, bet plačias plokštumas, kad jas pakeltų lengvas vėjelis.

Visos Laivo Sienelės sunkiai dūsavo, apimtos gilaus tėvynės ilgesio. Kaip čia panašu į jų gimtąją planetą!

Su naujai atrastos planetos Sienelėmis dar neturėjo kontakto jokia Galaktikos ekspedicija. Sienelės dėl to nenutuokė didžiosios savo paskirties — įsilieti į plačią Galaktikos Sandraugą.

Spiralinis maršrutas ėjo pro daugybę pasaulių — ir mirusių, ir per jaunų gyvybei atsirasti. Sutiko Perdavėjų planetą. Ryšių linijų voratinklis išsidriekė čia vos ne per pusę kontinento.

Perdavėjas, naudodamasis Akimi, įdėmiai apžiūrinėjo planetą. Jam pagailo savęs. Prisiminė namus, šeimą, bičiulius. Prisiminė medį, kurį grįžęs ketino nusipirkti.

Kokią akimirką Perdavėjas stebėjosi: ką jis veikia čia, tolimame Galaktikos kampelyje, be to, dar — kaip Laivo prietaisas?

Tačiau jis atsikratė laikino silpnumo. Būtinai atsiras Greitintojų planeta — reikia tik gerai paieškoti.

Galų gale bent jis to tikėjosi.

Laivas skriejo neištirtu pakraščiu, pro ilgą bevaisių pasaulių virtinę. Bet štai kely pasitaikė ištisas sąnašynas planetų, apgyvendintų pirmykščiais Varikliais, plaukiojančiais radioaktyviame okeane.

— Kokia turtinga teritorija, — kreipėsi Maitintojas į Perdavėją.— Galaktika turėtų pasiųsti čia kontakti— ninkų būrį.

— Galimas daiktas, kad mums sugrįžus taip ir bus padaryta, — atsakė Perdavėjas.

Jie buvo labai geri bičiuliai — juos jungė dar šiltesnis jausmas, negu viską aprėpianti Komandos narių draugystė. Tai lėmė ne tik kad jiedu buvo jauniausi Komandos nariai, nors jų bičiulystei turėjo įtakos ir ta aplinkybė. Jiedu atliko tas pačias funkcijas — štai kur glūdėjo sielų giminingumas. Perdavėjas versdavo informaciją, Maitintojas keisdavo maistą. Jie vienas į kitą buvo panašūs.

Perdavėjas buvo centrinis branduolys su į visas puses išsidriekusiais laidais, o Maitintojas — centrinis branduolys su į visas puses išsišakojusiais vamzdeliais.

Perdavėjas galvojo, kad, be jo, protingiausia būtybė laive yra Maitintojas. Tikrai Perdavėjas niekad nesuprato, kaip vyksta kai kurių Komandos narių sąmoningi procesai.

Dar saulės, dar planetos. Variklis ėmė kaisti. Kaip paprastai, jis buvo naudojamas kylant ir leidžiantis, o taip pat ir tikslaus manevravimo metu planetinės sistemos viduje. Dabar jis be perstogės dirbo daug savaičių, čia viršydamas šviesos greitį, čia jo nepasiekdamas. Pradėjo atsiliepti įtampa.

Su Daktaro pagalba Maitintojas paleido į darbą Variklio aušinimo sistemą. Grubi priemonė, bet teko ja pasitenkinti. Pergrupavęs azoto, deguonies ir vandenilio atomus, Maitintojas sudarė aušinantį skystį. Daktaras rekomendavo Varikliui ilgalaikį poilsį. Jis perspėjo, kad šaunusis veteranas netesės nė savaitės, taip įtemptai darbuodamasis.

Ieškoma buvo toliau, bet Komandos nuotaika pamažė— li gedo. Visi suprato, kad Galaktikoje sunku rasti Grei— tintojų, tai jau ne Sienelės ar Varikliai, kurių visur pilna.

Nuo tarpžvaigždinių dulkių Sienelės pasidarė raupfė— tos. Dejavo, kad jos visai nuskurs, sugrįžusios namo, nes turės apmokėti kosmetikos kabinetui už visą gydymo kursą. Perdavėjas patikino jas, kad firma atlygins visas išlaidas.

Net Akis pritvinko kraujo, be perstogės spoksodama į erdvę.

Jie priartėjo dar prie vienos planetos. Jos charakteristikas davė Mąstytojui, kuris ilgam susimąstė.

Nusileido arčiau — taip, kad galima buvo skirti daiktus.

Greitinto j ai! Primityvūs greitinto j ai!

Skubiai pasisuko atgal, į kosmosą — sudaryti tolesnių planų.

Tam įvykiui atšvęsti Maitintojas paruošė dvidešimt tris svaigius gėrimus.

Laivas trims paroms išėjo iš rikiuotės.

— Na kaip, visi pasiruošę? — ketvirtą parą vos girdimai paklausė Perdavėjas. Jis kankinosi: pagiriojant skaudėjo visus nervų galiukus.

Na ir truktelėjo jis! Lyg pro miglą atsimena, kaip glėbesčiavo Variklį ir kvietė, grįžus į namus, apsigyventi viename medyje.

Vien apie tai pagalvojus, dabar Perdavėją krėtė šiurpas.

Kiti Komandos nariai jautėsi ne geriau. Sienelės leido orą — jos per daug buvo nusilpusios ir negalėjo kaip reikiant susiglausti. Daktaras drybsojo be sąmonės.

Blogiausia buvo Maitintojui. Jo sistemai tiko visi degalai, išskyrus atominį, taigi jis ir prisiragavo visų savo paties gamintų skysčių, tarp jų ir nepatvaraus jodo, gryno deguonies ir sudėtinio sprogstamo eterio. Atrodė jis labai pasigailėtinai. Paprastai gražios jūros vandens spalvos vamzdeliai apsitraukė oranžinėmis dėmėmis. Jo virškinimo traktas dirbo iš visų jėgų, valydamasis nuo visokiausios šlykštynės. Maitintoją kankino palaidi viduriai.

Blaivūs buvo tik Mąstytojas ir Variklis. Mąstytojas gerti nemėgo — tokia savybė neįprasta astronautui, tačiau būdinga Mąstytojui. Variklis gerti nemokėjo.

Visi klausėsi nuostabių, žerte žeriamų Mąstytojo pranešimų. Su Akies pagalba apžiūrėjęs planetos paviršių, Mąstytojas aptiko metalinius įrenginius. Jis pareiškė bauginančią hipotezę, jog šios planetos Greitintojai sukūrę mechaninę civilizaciją.

— Tai neįmanoma, — kategoriškai pareiškė trys Sienelės, ir Komandos dauguma sutiko su jomis. Jų nuomone, visas metalas buvo paslėptas žemės gelmėse arba riogsojo kaip niekam vertos surūdijusios nuolaužos.

— Tu nori pasakyti, kad jie daro daiktus iš metalo? — pasiteiravo Perdavėjas. — Tiesiog iš paprasto negyvo metalo? O ką iš jo galima padaryti?

— Nieko negalima padaryti, — tvirtai pasakė Maitintojas. — Tokie gaminiai nuolat lūžtų. Juk metalas nejaugia, kada jis — suyra, nuovargio įveiktas.

Mąstytojo buvo teisybė. Akis padidino vaizdą, ir kiekvienas išvydo, jog Greitintojai iš negyvo metalo buvo prisidirbdinę didelių pastogių, ekipažų bei kitų daiktų.

Sunku buvo staiga paaiškinti tokią keistą civilizacijos kryptį, bet buvo aišku, kad tai gero nelemia. Tačiau, šiaip ar taip, blogiausia praėjo. Greitintojų planeta surasta. Palyginus, jų laukė lengvas uždavinys — įkalbėti vieną iš čiabuvių.

Vargu ar tai bus jau taip sudėtinga. Perdavėjas žinojo, kad net primityvioms tautoms šventi Galaktikos principai — bendradarbiavimas ir tarpusavio pagalba — nepažeidžiami.

Komanda nutarė netūpti tankiai gyvenamame rajone. Žinoma, bijotis priešiško sutikimo nebuvo ko, bet užmegzti santykius su šiomis būtybėmis, kaip su gentimi — kontaktininkų būrio pareiga. Komandai tereikėjo vieno individo. Todėl jie pasirinko beveik negyvenamą žemės masyvą ir nutūpė, vos tik tą planetos dalį apgaubė naktis.

Beveik tuojau pat pavyko aptikti vienišą Greitinto ją.

Akis adaptavosi, kad matytų tamsoje, ir visi ėmė sekti, ką Greitintojas daro. Netrukus jis atsigulė prie laužo. Mąstytojas paaiškino, kad tai įprastas Greitintojų poilsio būdas.

Prieš pat aušrą Sienelės prasiskleidė ir Maitintojas, Perdavėjas ir Daktaras išėjo iš Laivo.

Maitintojas puolė į priekį ir patapšnojo čiabuviui per petį. Paskui jį ir Perdavėjas nutiesė ryšių liniją.

Greitintojas atvėrė regėjimo organus, sumirksėjo jais ir keistai pakrutino organą, skirtą maistui ryti. Tada jis pašoko ir leidosi bėgti.

Komandos narių trijulė buvo sukrėsta. Greitintojas net nebandė išsiaiškinti, ko nori iš jo trys svetimos planetos gyventojai.

Perdavėjas skubiai pailgino kažkokį laidą ir, nors Greitintojas jau buvo už penkiolikos metrų, nutvėrė jį už galūnės. Tasai parkrito.

— Būk jam švelnesnis, — patarė Maitintojas. — Tikriausiai jį išgąsdino mūsų išvaizda. — Visi jo vamzdeliai sutirtėjo nuo juoko, pagalvojus, kad Greitintoją, vieną įstabiausių Galaktikos būtybių, apdovanotą daugybe organų, gali išgąsdinti kieno nors išvaizda.

Maitintojas ir Daktaras pašokinėjo apie parkritusį Greitintoją, pakėlė jį ir nusinešė į Laivą.

Sienelės vėl susiglaudė. Tvirtai suimtą Greitintoją paleido ir pasiruošė deryboms.

Vos ištrūkęs, Greitintojas pašoko ir puolė ten, kur ką tik susiglaudė Sienelės. Jis daužė jas viršutinėmis galūnėmis, jo valgio rijimo plyšys tirtėjo.

— Nustok, — pasipiktino Sienelė. Ji įsitempė, ir Greitintojas parkrito ant grindų. Bematant pašokęs, jis vėl puolė į priekį.

— Sustabdykite jį, — paliepė Perdavėjas. — Jis gali susižeisti.

Vienas iš Akumuliatorių truputį nubudo, norėdamas pasiristi po Greitintojo kojomis. Greitintojas parpuolė, vėl pašoko ir nudūmė išilgai Laivo.

Perdavėjo linijos tiesėsi visur, todėl jis sučiupo Greitintoją pačiame Laivo priešakyje. Greitintojas ėmė traukyti laidus, ir Perdavėjas skubiai paleido jį.

— Prijunk jį prie ryšių sistemos! — sušuko Maitintojas. — Gal būt, pasiseks įtikinti jį!

Perdavėjas prikišo prie Greitintojo galvos laidą ir pamosavo juo. Visa Galaktika suprato tą ženklą: ryšys užmegztas. Deja, Greitintojas elgėsi iš tiesų keistai: jis vis stengėsi ištrūkti, beviltiškai mojuodamas rankoje laikomu metalo gabalu.

— Kaip jūs manote, ką jis ketina daryti su tuo daikčiuku? — paklausė Maitintojas.

Greitintojas atakavo Laivo bortą, puolė metalu bubin— ti vieną Sienelių. Sienelė instinktyviai sukietėjo, ir metalas žvangtelėjo ant grindų.

— Palikite jį ramybėje, — pasakė Perdavėjas. — Duokite jam laiko nusiraminti.

Perdavėjas pasitarė su Mąstytoju, bet taip ir nenusprendė, ką daryti su Greitintojų. Tas niekaip nenorėjo užmegzti ryšio. Kiekvieną kartą, kai Perdavėjas kišo jam savo laidą, Greitintojas rodė neįveikiamą siaubą. Kol kas padėtis buvo be išeities.

Pasiūlymą ieškoti šioje planetoje kito Greitintojo Mąstytojas tučtuojau atmetė. Manė, kad Greitintojo elgesys tipiškas; vadinasi, su kitu bus tas pats vargas. Be to, pirmasis kontaktas su planeta — kontaktininkų būrio prerogatyva.

Jei bendros kalbos su šiuo Greitintojų jie nesuras, šioje planetoje jau nesusiriš su kitu.

— Man atrodo, aš supratau, kur čia visa bėda, — pasakė Akis. Ji užsiropštė ant Akumuliatoriaus kaip ant tribūnos. — Vietiniai Greitintojai buvo sukūrę mechaninę civilizaciją. Tačiau kaip? Įsivaizduokite, jie išmiklino savo pirštus kaip Daktaras ir išmoko keisti metalų formą. Jie naudojosi savo regėjimo organais taip, kaip aš. Galbūt, jie išvystė ir daugybę kitų organų.— Ji padarė įspūdingą pauzę.— Čionykščiai Greitintojai prarado specializaciją!

Keletą valandų jie apie tai ginčijosi. Sienelės tvirtino, kad protaujantis padaras neįmanomas be civilizacijos. Galaktikoje tokių nėra. Tačiau faktai buvo akivaizdūs— Greitintojų miestai, jų ekipažai… Šis Greitintojas, kaip ir visi kiti, daug ką mokėjo.

Jis sugebėjo daryti viską, tik ne greitinti!

Mąstytojas tik iš dalies paaiškino tą nesusipratimą:

— Ši planeta nėra pirmykštė. Palyginus, ji sena ir turėjo įstoti į Sandraugą prieš daug tūkstantmečių. Kadangi ji neįstojo, čionykščiai Greitintojai apgaulingai neteko teisių, priklausančių jiems nuo gimimo dienos. Jie gabūs, jų specialybė — greitinimas, bet jiems nebuvo ko greitinti. Todėl natūralu, kad jų kultūra vystėsi patologiškai. Kas tai per kultūra, tegalime tik spėlioti. Tačiau, atsižvelgdami į turimus duomenis, galime teigti, kad vietiniai Greitintojai… nekontaktiški.

Mąstytojas buvo įpratęs visų nuostabiausius pareiškimus daryti labiausiai šaltakrauju tonu.

— Visiškai galimas daiktas, — nepalenkiamasis Mąstytojas dėstė toliau, — kad vietiniai Greitintojai nenorės turėti su mumis nieko bendra. Tuomet galimybė rasti kitą Greitintojų planetą yra vienas prieš du šimtus aštuoniasdešimt tris.

— Neužmezgus su juo kontakto, negalima tikrai tvirtinti, kad jis nenorės bendradarbiauti, — pastebėjo Perdavėjas. Jam labai buvo sunku patikėti, kad protingas padaras gali atsisakyti laisvanoriško bendradarbiavimo.

— O kaip tai padaryti? — paklausė Maitintojas.

Jie numatė veikimo planą. Daktaras lėtai priėjo prie Greitintojo; tas pasitraukė atatupstas. Tuo tarpu Perdavėjas per Sienelę iškišo laidą laukan, nutiesė išilgai Laivo ir vėl įtraukė vidun, kaip tik Greitintojo užpakalyje.

Traukdamasis Greitintojas atsirėmė nugara į Sienelę, ir Perdavėjas įvedė laidą jam į galvą, į ryšio, esančio smegenų centre, įdubimą.

Greitinto j aš be. sąmonės nugriuvo ant grindų.

Greitinto j ui atsipeikėjus, Maitintojas ir Daktaras laikė jį už rankų ir už kojų; paleistas jis būtų nutraukęs ryšio liniją. Tuo tarpu Perdavėjas, naudodamasis savo sugebėjimais, mokėsi Greitintojo kalbos.

Uždavinys nebuvo iš sunkiųjų. Visos Greitintojų kalbos priklausė tai pačiai kalbų grupei, ir šioji nebuvo išimtis. Perdavėjui pavyko aptikti žievės paviršiuje pakankamai minčių, kad įsivaizduotų svetimos kalbos sandarą.

Jis pabandė užmegzti ryšį su Greitintojų.

Greitintojas tylėjo.

— Man atrodo, jis nori valgyti, — pasakė Maitintojas.

Visi atsiminė, kad Greitintojas Laive jau dvi paros.

Maitintojas paruošė vieną standartinį, Greitintojo mėgiamą patiekalą ir padavė jam.

— O dieve! Bifšteksas! — sušuko Greitintojas.

Perdavėjo pasikalbėjimo grandinėmis visa Komanda paleido džiaugsmingą šūksnį. Greitintojas ištarė pirmuosius žodžius!

Perdavėjas išanalizavo žodžius ir pasirausė atminty. Jis žinojo apie du šimtus Greitintojų kalbų, o paprasčiausių dialektų dar daugiau. Perdavėjas nustatė, kad Greitintojas kalba dviejų tarmių mišiniu.

Greitintojas kažkaip keistai suvokė aplinką. Laivas jam atrodė spalvų siautuliu. Sienelės bangavo. Tiesiai prieš jį buvo kažkas panašaus į milžinišką juodai žalią vorą; jo voratinkliai buvo apnarplioję visą laivą ir nusidriekę į kitų neregėtų padarų galvas. Akis jam atrodė lyg žvėrelis be kailio, — būtybė iš dalies panaši į nudirtą triušį, iš dalies į kiaušinio trynį. (Niekas Laive nežinojo, kas tai per keisti daiktai.)

Perdavėją pavergė naujas regėjimo taškas, surastas Greitintojo smegenyse. Iki šiol jis niekad nematė pasaulio tokioje šviesoje. Dabar, kai Greitintojas tai pastebėjo, Perdavėjas negalėjo nepripažinti, jog Akis iš tiesų atrodo juokingai.

Pabandė užmegzti ryšį.

— Kas jūs per sutvėrimai, velniai jus griebtų?! — paklausė Greitintojas; baigiantis antrai parai jis gerokai apsiramino. — Kam mane sučiupote? O gal aš tiesiog išsikrausčiau iš proto?

— Ne, — nuramino jį Perdavėjas, — tavo psichika visai normali. Tu esi prekybiniame Galaktikos Laive. Audra mus nubloškė į šalį, o mūsų Greitintojas žuvo.

— Tarkime, kad taip buvo, bet kuo aš čia dėtas?

— Mes norėtume, kad tu prisijungtum prie mūsų komandos, — atsakė Perdavėjas, — ir pasidarytum nauju Greitintojų.

Greitintojui paaiškino aplinkybes, ir jis susimąstė. Perdavėjas vjautė vidinę jo minęių kovą. Tas niekaip negalėjo nuspręsti, sapnuoja jis ar ne. Pagaliau Greitintojas suvokė, jog jis pilno proto.

— Klausykit, draugužiai, — pasakė jis, — nežinau, kas jūs tokie ir ko jums reikia, bet man metas iš čia nešdintis. Mano laisvalaikis baigiasi, ir jeigu aš kuo skubiausiai nesugrįšiu, neišvengsiu disciplinarinės bausmės.

Perdavėjas paprašė Greitintoją paaiškinti, kas per daiktas toji „disciplinarinė bausmė”, ir gautą informaciją pasiuntė Mąstytojui.

„Šitie Greitintojai kivirčijasi” — taip manė Mąstytojas.

— O kodėl? — paklausė Perdavėjas. Jis liūdnai pagalvojo, kad tikriausiai Mąstytojo tiesa: Greitintojas nerodė ypatingo noro bendradarbiauti.

— Mielai jums padėčiau, vyručiai, — tebekalbėjo Grei-

tintojas, — bet iš kur jūs ištraukėte, kad aš galiu suteikti greitį tokiam milžiniškam agregatui? Juk vien tik pajudinti jūsų laivą reikia visos tankų divizijos.

— Jūs pritariate karams? — Mąstytojo pasiūlymu, paklausė Perdavėjas.

— Niekas nemėgsta karo, labiausiai tie, kam tenka lieti kraują.

— Kodėl jūs kariaujate?

Maisto priėmimo organu Greitintojas padarė grimasą, kurią Akis užfiksavo ir perdavė” Mąstytojui. „Vienas iš dviejų: arba tu užmuši, arba tave užmuš. O jūs, draugužiai, žinote, kas yra karas?”

— Pas mus nėra karų, — atkirto Perdavėjas.

— Laimingi, — gaižiai tarė Greitintojas. — O pas mus yra. Ir daug.

— Žinoma, — pasitvėrė Perdavėjas. Jis jau spėjo gauti išsamius Mąstytojo paaiškinimus. — O tu norėtum juos nutraukti?

— Žinoma.

— Tuomet skrisk su mumis. Pasidaryk Greitintojų.

Greitintojas atsistojo ir priėjo prie Akumuliatoriaus.

Atsisėdęs ant jo, sugniaužė kumščius.

— Ką tu čia po galais svaičioji? Kaip aš galiu nutraukti visus karus? — pasidomėjo jis. — Net jeigu aš kreipčiausi į visų žymiausius asmenis ir pasakyčiau…

— To nereikia, — pertraukė jį Perdavėjas. — Užteks, jeigu iškeliausi su mumis. Nugabensi mus į bazę. Galaktika pasiųs į jūsų planetą kontaktininkų būrį. Tuomet karams bus galas.

— Papūsk į uodegą, — atsakė Greitintojas. — Jūs, mielieji, įstrigote čia? Na ir puiku. Jokioms pabaisoms nepavyks užimti Žemės.

Apstulbintas Perdavėjas mėgino suprasti pašnekovo minčių eigą. Nejaugi Greitintojas jo nesuprato? Ar jis nevykusiai išsireiškė?

— Aš maniau, kad tu nori nutraukti karus, — pastebėjo jis.

— Na aišku, noriu. Bet aš nenoriu, kad mus priverstų juos nutraukti. Aš ne išdavikas. Geriau jau kariausiu.

— Niekas jūsų nevers. Jūs patys paliausite savaime, kadangi nebus reikalo kariauti.

— O tu žinai, kodėl mes kariaujame?

— Savaime suprantama.

— Nejaugi? Įdomų paklausyti.

— Jūs, Greitintojai, per ilgai buvote atskirti nuo pagrindinės Galaktikos srovės, — paaiškino Perdavėjas. — Jūs turite specialybę — greitinimą, bet neturite ko greitinti. Todėl jūs neturite tikro darbo. Jūs žaidžiate daiktais— metalais, negyvais daiktais, — bet nerandate čia tikro pasitenkinimo. Netekę tikrojo pašaukimo, jūs kariaujate iš nuobodumo. Vos tik jūs užimsite savo vietą Galaktikos Sandraugoje — užtikrinu jus, tai garbinga vieta, — jūsų karai pasibaigs. Kam kariauti — juk tai priešingas prigimčiai darbas — jei galima greitinti? Be to, išnyks jūsų mechaninė civilizacija, kadangi jos nebereikės.

Greitintojas palingavo galvą. Perdavėjas tą judesį palaikė sumišimo požymiu.

„O kas tai per daiktas — greitinimas?”

Perdavėjas stengėsi paaiškinti kaip galima suprantamiau, bet greitinimas nebuvo jo kompetencijoje; jis pats tik apytikriai išmanė šį dalyką.

— Nori pasakyti, kad tai turi daryti kiekvienas Žemės gyventojas?

— Be abejonės, — patvirtino Perdavėjas. — Tai jūsų didžioji profesija.

Greitintojas valandėlę susimąstė.

„Aš manau, kad tau reikia gydytojo psichiatro ar ko nors panašaus. Niekad gyvenime nesugebėčiau tai daryti. Aš esu pradedantis architektas. Be to… na, bet tai jau sunku paaiškinti…”

Tačiau Perdavėjas jau priėmė Greitintojo prieštaravimą. Greitintojo mintys sukosi apie moteriškos giminės, asmenį. Ir ne vieną, o du ar tris. Be to, Perdavėjas sugavo vienišumo, atsiskyrimo jausmą.

Greitintojas buvo kupinas abejonių.

Jis bijojo.

— Kai mes pateksim į Galaktiką, — pasakė Perdavėjas, karštai tikėdamasis, kad rado tinkamus argumentus, — tu susipažinsi su kitais Greitintojais. Ir Greitintojomis. Jūs, Greitintojai, visi panašūs, todėl tu su jais būtinai susidraugausi. O kas dėl vienišumo Laive, tai jo čia paprasčiausiai nėra. Tu dar nesupratai, kur Sandraugos esmė. Sandraugoje niekas nesijaučia vienišas.

Greitintojas ilgam susimąstė apie nežemiškų Greitintojų egzistavimo idėją. Perdavėjas stengėsi suprasti, kodėl ši idėja taip sukrėtė jo pašnekovą. Galaktika pilna Greitintojų, Maitintojų, Perdavėjų ir daugybės kitų įvairiausių protingų būtybių.

— Vis dėlto nesinori tikėti, kad kas nors sugebėtų baigti karus, — sumurmėjo Greitintojas. — Iš kur aš galiu žinoti, kad tai ne melas?

Perdavėjui lyg kas būtų trenkęs į patį branduolį. Tur būt, Mąstytojas sakė teisybę, tvirtindamas, kad Greitintojas nesutiks bendradarbiauti. Vadinasi, Perdavėjo veikla baigsis? Vadinasi, dėl saujelės Greitintojų bukumo jis su kitais Komandos nariais baigs gyvenimą Kosmose?

Tačiau net šios gaižios mintys nenustelbė gailesčio jausmo Greitinto j ui.

Kaip baisu, galvojo Perdavėjas. Amžinai abejoti, nesiryžti, niekuo netikėti. Jei šie Greitintojai neužims atitinkamos vietos Galaktikoje, jie išgalabys kits kitą. Seniai metas jiems įstoti į Sandraugą.

— Kaip man įtikint tave? — sušuko Perdavėjas.

Nevilties apimtas, jis prijungė Greitintoją prie visų grandinių. Jis atskleidė Greitinto j ui gruboką Variklio su kalbamumą, pramuštgalvišką Sienelių būdą; parodė jam poetiškus Akies polinkius ir drąsų Maitintojo geraširdiškumą. Jis lapote atlapojo savo smegenis ir pademonstravo Greitinto j ui savo gimtąją planetą, šeimą ir medį, kurį svajojo sugrįžęs įsigyti.

Jis atskleidė Greitintojui vaizdus, parodydamas kiekvienos planetos atstovų istoriją. Jie buvo skirtingų moralinių įsitikinimų, bet visus juos jungė Galaktikos Sandraugos saitai.

Greitintojas žiūrėjo, nerodydamas jokio susidomėjimo.

Kiek luktelėjęs, jis palingavo galvą. Atsakyta buvo judesiu — netvirtu, miglotu, bet aiškiai neigiamu.

Perdavėjas įsakė Sienelėms atsiverti. Tos pakluso, ir Greitintojas apstulbęs įsispoksojo į atsivėrusią angą.

— Tu laisvas, — pasakė Perdavėjas. — Atjunk tik ryšio liniją ir eik.

— O kaip jūs?

— Paieškosime kitos Greitintojų planetos.

— Kokios? Marso? Veneros?

— Nežinom. Belieka tikėtis, kad netoliese yra kita.

Greitintojas pažvelgė” į angą — ir nukreipė žvilgsnį į Komandą. Jis abejojo, ir jo veidas aiškiai bylojo apie vidinę kovą.

— Viskas, ką man parodėte, — tiesa?

Atsakyti neteko.

— Gerai, — netikėtai pasakė Greitintojas, — vyksiu. Aišku, aš esu tikras kvailys, tačiau vyksiu. Jei taip sakote, vadinasi, taip ir yra.

Perdavėjas matė, kad Greitintojas nusikamavo, svyruodamas sutikti ar ne, ir nebejaučia to, kas vyksta, realumo. Jis veikė tarytum sapne, kada sprendžiama lengvai ir nerūpestingai.

— Beliko mažytis keblumas, — pridūrė Greitintojas su isterišku lengvapėdiškumu. — Vyrai, tegu mane velniai rauna, jei aš moku greitinti. Jūs, rodos, minėjote šviesą pralenkiantį greitį? Bet aš nesuteiksiu net mylios per valandą.

— O aš tau sakau, kad tu moki greitinti, — tikino jį Perdavėjas, pats ne visai tikėdamas tuo, ką sako. Jis puikiai žinojo, ką gali Greitintojai, bet šis…

— Tu tik pamėgink.

— Būtinai, — sutiko Greitintojas. — Bent jau tada aš tikrai pabusiu.

Kol Laivas buvo ruošiamas startui, Greitintojas kalbėjosi pats su savimi.

— Keista, — murmėjo Greitintojas. — Aš maniau, kad turistinis žygis — geriausias poilsis, o mane apniko košmarai!

Variklis pakėlė Laivą į orą. Sienelės susiglaudė dar prieš tai, o Akis dabar vairavo Laivą tolyn nuo planetos.

— Mes išėjome iš traukos zonos, — pranešė Perdavėjas. Klausydamasis Greitintojo, jis maldavo likimą pasigailėti to vargšo proto. — Dabar Akis ir Mąstytojas duos kursą, aš perduosiu jį tau, o tu greitink nurodyta kryptimi.

— Tu beprotis, — sulemeno Greitintojas. — Pataikei ne į tą planetą. Ir aplamai, kad visi-jūs pranyktumėte, košmariški vaiduokliai!

— Dabar tu esi Sandraugos narys, — atkirto jam nevilties apimtas Perdavėjas. — Štai tau kursas. Greitink!

Trumpą akimirką Greitintojas nieko nedarė. Jis pamažėle kratėsi sustingimo, imdamas suprasti, kad visa tai ne sapnas. Jis pajuto Sandraugą. Jis pajuto, kaip vieningi — Akis su Mąstytoju, Mąstytojas-su Perdavėju, Perdavėjas su Greitintojų, visi keturi su Sienelėmis, su kitais Komandos nariais — visi su visais.

— Kas tai? — suglumęs paklausė Greitintojas. Jis persiėmė Laivo vienybe, neapsakoma šiluma, artumu, įmanomu tik Sandraugoje.

Jis ėmė greitinti.

Nieko neišėjo.

— Dar kartą pamėgink, — puolė prašyti Perdavėjas.

Greitintojas pažvelgė į savo vidų. Jam atsivėrė bedugnis abejonių ir baimės šulinys. Žiūrėdamas į jį, kaip į veidrodį, jis tematė siaubo iškraipytą savo veidą.

Mąstytojas apšvietė jam tą šulinį.

Greitintojus amžinai persekiodavo abejonės ir baimė. Greitintojai kovojo iš baimės, užmušinėjo, abejonių kamuojami.

Tačiau šulinio dugne… tenai slypėjo greitinimo paslaptis!

Žmogus, Specialistas, Greitintojas — dabar jis visas įsijungė į Komandą, ištirpo joje ir tarsi apglėbė per pečius Mąstytoją ir Perdavėją.

Omai Laivas leidosi į priekį, aštuonis kartus viršydamas šviesos greitį. Tas greitis vis didėjo.