Trys Beno Baksterio Mirtys

LIKVIDACIJOS TARNYBA

Interesanto nederėjo leisti toliau, kaip į laukiamąjį, nes misteris Fergiusonas priimdavo žmones tik iš anksto susitaręs ir padarydavo išimtį nebent kokiems įžymiems asmenims. Laikas — pinigai, ir jį reikia branginti.

Tačiau misterio Fergiusono sekretorė mis Deil buvo jauna ir jautri, o interesantas — jau sulaukęs garbingo amžiaus, vilkėjo kuklų angliškos medžiagos kostiumą, laikė rankoje lazdelę ir rodė gero graverio išraižytą vizitinę. Mis Deil pamanė, kad čia įžymus asmuo, ir nuvedė jį tiesiai į misterio Fergiusono kabinetą.

— Laba diena, sere, — tarė interesantas, kai tiktai mis Deil išeidama uždarė duris. — Aš Esmondas iš Likvidacijos tarnybos. — Ir jis įteikė Fergiusonui vizitinę kortelę.

— Aišku, — atsiliepė Fergiusonas, susierzinęs, kad mis Deil taip trūksta nuovokos. — Likvidacijos tarnyba? Atleiskite, bet aš visiškai neturiu ko likviduoti. — Jis kilstelėjo nuo krėslo, norėdamas tuoj pat baigti kalbą.

— Taip jau visiškai nieko ir neturite?

— Jokio popiergalio. Ačiū, kad malonėjote užeiti…

— Tad, reikia manyti, jūs patenkintas aplinkiniais žmonėmis?

— Ką? O kas jums darbo?

— Na kaipgi, misteri Fergiusonai, juk tuo ir rūpinasi Likvidacijos tarnyba.

— Jūs šaipotės iš manęs, — tarė Fergiusonas.

— Visai ne, — atsakė misteris Esmondas kiek nustebęs.

— Jūs norite pasakyti, — tarė juokdamasis Fergiusonas, — kad likviduojate žmones?

— Žinoma. Aš negaliu pateikti jokių raštiškų įrodymų: šiaip ar taip, mes stengiamės išvengti reklamos. Tačiau, drįstu jums pasakyti, mūsų firma sena ir patikima.

Fergiusonas nenuleido akių nuo interesanto, kuris buvo dailiai apsirengęs ir sėdėjo prieš jį tiesus ir orus. Jis nežinojo, kaip reaguoti į girdėtus žodžius.

Tatai, žinoma, pokštas. Kiekvienas supras.

Kitaip nė būti negali.

— Ką gi jūs darote su žmonėmis, kuriuos likviduojate? — paklausė Fergiusonas, toliau juokaudamas.

— Čia jau mums žinoti, — tarė misteris Esmondas. — Svarbu, kad jie dingsta.

Fergiusonas atsistojo.

— Gerai, misteri Esmondai. Kokį jūs iš tikrųjų turite reikalą?

— Aš jau pasakiau, — atsiliepė Esmondas.

— Na, užteks. Juk tatai nerimta šneka… Jei manyčiau, kad rimta, iškviesčiau policiją.

Misteris Esmondas atsidusęs pakilo nuo krėslo.

— Jei taip, manau, kad jums nereikia mūsų paslaugų. Jūs visiškai patenkintas bičiuliais, giminaičiais, žmona.

— Žmona? Ką jūs žinote apie mano žmoną?

— Nieko, misteri Fergiusonai.

— Jūs šnekėjote su kaimynais? Tie vaidai nieko nereiškia, visai nieko.

— Aš neturiu jokių žinių apie jūsų šeimyninį gyvenimą, misteri Fergiusonai, — pareiškė Esmondas, vėl sėsdamasis.

— Kodėl gi užsiminėte apie mano žmoną?

— Mes nustatėme, kad pagrindinę mūsų pajamų poziciją sudaro santuokos.

— Na, aš negaliu nusiskųsti. Mudu su žmona puikiausiai sugyvename.

— Vadinasi, Likvidacijos tarnyba jums nereikalinga, — i kišdamasis lazdelę po pažastimi, tarė misteris Esmondas.

— Palūkękite. — Fergiusonas, susidėjęs ant nugaros rankas, ėmė vaikščioti po kambarį.— Suprantate, aš netikiu nė vienu jūsų žodžiu. Nė vienu. Bet sakysime, kad jūs kalbėjote rimtai. Žinokite, kad čia tik prielaida… kokia būtų juridinė procedūra, jei aš… jei aš panorėčiau…

— Gana bus, jei žodžiu pasakysite sutinkąs, — atsakė misteris Esmondas.

— Kada apmokėti?

— Anaiptol ne iš anksto. Kai bus likviduota.

— Man vis tiek, — skubotai tarė Fergiusonas. — Aš tik taip pasidomėjau. — Jis kiek padelsė.— Ar tatai skausminga?

— Njė truputėlio.

Fergiusonas vis tebevaikščiojo po kambarį.

— Mudu su žmona puikiausiai sugyvename, — tarė jis— Septyniolika metų vedę. Aišku, drauge gyvenant pasitaiko nesklandumų. Taip visiems būna.

Misteris Esmondas klausėsi ir nežinia ką galvojo.

— Norom nenorom pripranti prie kompromisų, — kalbėjo Fergiusonas. — O aš jau nebe to amžiaus, kai akimir— gos įgeidis galėtų paskatinti mane… ė…

— Visiškai suprantu jus, — burbtelėjo misteris Esmondas.

— Štai ką norėčiau pasakyti, — toliau dėstė Fergiusonas. — Žinoma, tarpais man su žmona būna sunku. Ji linkusi rietis. Prikamuoja mane. Grizina. Jums, tur būt, apie tai kas nors pasakojo?

— Visai ne, — tarė misteris Esmondas.

— Negali būti! Tai ką, jūs nei iš šio, nei iš to ėmėte ir užėjote pas mane?

Misteris Esmondas gūžtelėjo pečiais.

— Šiaip ar taip, — reikšmingai tarė Fergiusonas, — aš jau nebe to amžiaus, kai norisi kitaip pertvarkyti savo gyvenimą. Sakysime, aš nevedęs. Sakysime, galėčiau užmegzti romaną kad ir su mis Deil. Tikriausiai būtų malonu.

— Malonu ir daugiau nieko, — tarė misteris Esmondas.

— Taip. Netekčiau patvarios vertybės. Nebeliktų tvirto dorovinio pagrindo, kuriuo remiasi kiekvienas sėkmingas darbas.

— Tai būtų vien tik malonu, — pakartojo misteris Esmondas.

— Taigi. Malonu, nieko nepasakysi. Mis Deil — žavi moteris. Niekas neužginčys. Ji visada vienodai nusiteikusi, gero būdo, labai paslaugi. Kas teisybė, tai teisybė.

Misteris Esmondas, mandagiai nusišypsojęs, pakilo iš vietos ir pasuko į duris.

— O kaip jus rasti? — pats to nesitikėdamas, paklausė Fergiusonas.

— Jūs gavote mano vizitinę kortelę. Tuo telefonu man galima skambinti iki penkių. Bet apsispręsti jūs turite šiandien pat, ne vėliau kaip penktą. Laikas — pinigai, ir mes turime laikytis grafiko.

— Žinoma, — pritarė Fergiusonas ir dirbtinai nusijuokė.— O vis dėlto aš netikiu nė vienu žodžiu. Man netgi nežinomos jūsų sąlygos.

— Patikėkite, jums, tokiam pasiturinčiam, jos nebus per sunkios.

— O vėliau aš galėčiau išsiginti, jog kada nors esu jus matęs, kalbėjęs su jumis ir taip toliau?..

— Be abejo.

— Ir jūs iš tiesų atsiliepsite, jei aš pasuksiu tą numerį?

— Iki penkių. Viso labo, misteri Fergiusonai.

Išėjus Esmondui, Fergiusonas pastebėjo, kad jam dreba rankos. Pašnekesys jį sujaudino, ir jis nusprendė išmesti iš galvos, ką buvo girdėjęs.

Tačiau pasirodė, kad tatai ne taip jau lengva padaryti. Nors ir labai rimta mina jis rymojo prie savo raštų, nors ir girgždino plunksną, — jo ausyse tebeskambėjo kiekviena? Esmondo žodis.

Kažkokiais keliais Likvidacijos tarnyba sužinojo apie jo žmonos ydas. Esmondas pasakė, kad ji linkusi rietis, vaidinga, įkyri. Jis, Fergiusonas, turėjo pripažinti, kad tai teisybė, nors ir labai karti. Tik pašalinis žmogus gali į viską žiūrėti blaiviai, objektyviai.

Jis vėl įniko dirbti. Bet dabar, nešina rytine korespondencija, įėjo mis Deil, ir Fergiusonas norom nenorom turėjo pripažinti, kad ji nepaprastai žavi.

— Ką dar įsakysite, misteri Fergiusonai? — pasiteiravo mis Deil.

— Ką? A-a, kol kas nieko, — atsakė Fergiusonas. Kai ji išėjo, jis dar ilgai žiūrėjo į duris.

Toliau dirbti buvo neįmanoma. Jis nusprendė tuoj pat eiti namo.

— Mis Deil, — tarė jis, užsimesdamas ant pečių apsiaustą, — mane kviečia… Atrodo, mus užgrius darbai. Ar negalėtumėt šią savaitę padirbėti su manim vieną kitą vakarą?

— Žinoma, misteri Fergiusonai, — sutiko ji.

— Ar nesutrukdysiu jums linksmai praleisti laisvalaikį? — paklausė Fergiusonas, dirbtinai nusijuokdamas.

— Visai ne, sere.

— Aš… aš pasistengsiu jums už tai atsilyginti. Darbas visų svarbiausia. Iki pasimatymo.

Jausdamas, kaip dega skruostai, jis skubiai išėjo iš kontoros.

Namie žmona kaip tik baigė skalbti. Misis Fergiuson buvo neišvaizdi mažutė moteris su nervingomis raukšlelėmis paakiuose. Išvydusi vyrą, ji nustebo.

— Tu šiandien ankstyvas, — tarė ji.

— O ką, ar negalima? — paklausė Fergiusonas taip energingai, kad net pats nustebo.

— Be abejo, galima…

— Ko tu nori? Kad aš kontoroje plūkčiaus, kol kojas pakratysiu? — atšovė jis.

— Kada gi aš…

— Malonėk, nesikabinti, — atkirto Fergiusonas. — Negrizink manęs.

— Aš tavęs negrizinau! — sušuko žmona.

— Einu pagulėti, — tarė Fergiusonas.

Jis pakilo laiptais į viršų ir sustojo prie telefono. Be abejonės, visa, ką sakė Esmondas, buvo teisybė.

Jis žvilgtelėjo į laikrodį ir nustebo, pamatęs, kad jau be penkiolikos penkios.

Fergiusonas ėmė vaikščioti ten ir atgal palei telefoną. Jis įsispitrėjo į Esmondo kortelę ir vaizduotėje išvydo puošnią, žavingą mis Deil.

Ūmai čiupo ragelį.

— Likvidacijos tarnyba? Kalba Fergiusonas.

— Esmondas klauso. Ką nusprendėte, sere?

— Aš nusprendžiau… — Fergiusonas tvirtai suspaudė ragelį. Turiu visišką teisę šitaip pasielgti, tarė jis sau.

O vis dėlto septyniolika metų, kaip jie vedę. Septyniolika metų! Jie kartu pergyveno ir gražių valandėlių, ne vien blogų. Ar gerai jis daro, iš tiesų ar gerai?

— Ką jūs nusprendėte, misteri Fergiusonai? — pakartojo Esmondas.

— Aš… aš… ne! Man nereikia jūsų Tarnybos! — sušuko Fergiusonas.

— Jūs tikras, misteri Fergiusonai?

— Taip, visiškai tikras. Jus reikia pasodinti už grotų! Likit sveikas, sere!

Jis pakabino ragelį ir bematant pajuto, kaip nuo širdies nusirito didžiulis akmuo. Jis greitai nulipo žemyn.

Žmona čirškino krūtininę — šio patiekalo jis negalėjo pakęsti. Bet nesvarbu. Į smulkmenas jis ketino žiūrėti pro pirštus.

Sučirškė durų skambutis.

— Oi, čia, tur būt, iš skalbyklos, — tarė misis Fergiu— son, mėgindama sumaišyti salotas ir drauge nukaisti sriubą.— Tau nesunku?..

— Nėmaž.— Švytėdamas vėl atgautu pasitikėjimu savimi, Fergiusonas atidarė duris. Ant slenksčio stovėjo du uniformuoti vyrai su dideliu drobiniu maišu.

— Skalbykla? — paklausė Fergiusonas.

— Likvidacijos tarnyba, — atsakė vienas nekviestas svečias.

— Bet aš juk sakiau, kad ne…

Dvejetas vyrų stvėrė jį ir vikriai įbruko maišan, kaip buvo įgudę per ilgametę praktiką.

— Jūs neturite teisės! — spiegte suspiegė Fergiusonas.

Maišas užsiraukė, ir Fergiusonas pasijuto nešamas sodo takeliu. Sugirgždėjo atsidarydamos automobilio durelės, ir jis buvo atsargiai padėtas ant grindų.

— Viskas gerai? — pažino savo žmonos balsą.

— Taip, gerbiamoji. Pasikeitė mūsų grafikas. Paskutiniu momentu paaiškėjo, kad mes galime aptarnauti jus šiandien.

— Labai džiaugiuosi, — išgirdo jis sakant. — Šiandien man buvo labai malonu pasišnekėti su misteriu Frenčių iš jūsų firmos. O dabar atleiskite man. Pietūs beveik gatavi, turiu dar kai kam paskambinti.

Automobilis pajudėjo. Fergiusonas bandė surikti, bet drobė tvirtai gaubė jam veidą, neleisdama nė prasižioti.

Jis beviltiškai klausė save: kam gi ji ketino skambinti? O aš juk nieko net neįtariau!