Trys Beno Baksterio Mirtys

PIENO FURGONO REISAS

— Tokia proga daugiau nebepasitaikys, — pasakė Arnoldas. — Milijoninis pelnas, nedidelis kapitalo investavimas, greitas išsimokė j imas. Girdi, ką sakau?

Ričardas Gręgoras šiek tiek linktelėjo. Tarpplanetinės valymo tarnybos „Ass” kontoroje iš lėto, varginamai slinko diena, tokia pat, kaip ir kitos dienos. Gregoras dėliojo pasjansą. Jo kompanionas Arnoldas sėdėjo už rašomojo stalo, užsikėlęs kojas ant nesumokėtų sąskaitų pluoštų.

Anapus stiklinių durų šmėkščiojo šešėliai; pro šalį ėjo žmonės, skubėdami į „Marso-Plieno”, „Neoromos naujovių”, „Alfos-Diuaro produkcijos” ir kitas kontoras, esančias tame pačiame aukšte.

Dulkėtos,Ass” tarnybos patalpos tebebuvo tuščios ir tylios.

— Ko mes plaukiame? — garsiai paklausė Arnoldas. — Imamės šio biznio ar ne?

— Tai ne mūsų sritis, — atsakė Gregoras. — Juk mes planetinio saugumo specialistai. Negi užmiršai?

— Niekam to saugumo nereikia, — atkirto Arnoldas.

Deja, jis sakė tiesą.

Sėkmingai išvaliusi iš Vaiduoklio-IV tariamas pabaisas,,Ass” tarnyba pergyveno trumpo pakilimo dienas. Tačiau kosminė ekspancija greitai nutrūko. Žmonės ėmė rūpintis pelnu, miestų statymu, laukų dirbimu, kelių tiesimu.

Kada nors skridimai atsinaujins. Kol yra ko ieškoti, žmonija ieškos naujų pasaulių. Bet dabar su bizniu buvo striuka.

— Reikia žiūrėti perspektyvos, — pasakė Arnoldas. — Visi tie žmonės gyvena šviesiose, saulėtose, naujose planetose. Jiems reikia naminių gyvulių, kuriuos nugabensime iš čia… — Jis padarė dramatišką pauzę, — mudu su tavim.

— Mes neturime įrengimų pergabenti galvijams, — nesutiko Gregoras.

— Mes turime žvaigždėlaivį. Ko dar tau reikia?

— Visko. Svarbiausia — žinių ir patirties. Gyvų padarų gabenimas kosmosu — labai keblus darbas. Čia reikia specialistų. Ką tu darysi, jei tarp Žemės ir Omegos IV karvė apsirgs snukio ir nagų liga?

Arnoldas autoritetingai pasakė:

— Mes gabensime tik ištvermingus, patvarios veislės gyvulius. Atliksime medicininę apžiūrą. Ir prieš vedant gyvulius į laivą, aš pats jį išdezinfekuosiu.

— Nagi, svajotojau, — supyko Gregoras, — pasiruošk smūgiui. Mūsų kosmoso sektoriuje gyvulių gabenimą tvarko „Trigeilo” koncernas. Jis nepakenčia konkurentų, todėl konkurentų ir neturi. Kaip tu ketini jį apeiti?

— Imsime pigiau.

— Ir padvėsime badu.

— Mes ir taip jau dvesiame badu.

— Geriau badauti, negu „atsitiktinai” paskyrimo vietoje būti pramuštam kokio nors,Trigeilo” buksyro. Arba kelyje išsiaiškinti, jog kažkas vandens bakus pripylė žibalo. Ir visiškai tuščius paliko deguonies balonus.

— Na ir vaizduotė! — nervingai pasakė Arnoldas.

— Kas tau atrodo mano vaizduotės padarinys, jau ne kartą pasitvirtino tikrovėje. Šioje sferoje „Trigeilas” nori viešpatauti vienas, ir jis viešpataus. Ir še tau, jei nori, kalambūras, — nelaimingas atsitikimas.

Tą akimirką atsidarė durys. Arnoldas bematant nukėlė nuo stalo kojas, o Gregoras sumetė žemėlapius į stalčių.

Interesantas, sprendžiant iš jo kresnos figūros, neproporcingai mažos galvos ir blyškiai žalios spalvos, buvo ne Žemės gyventojas. Jis tvirtu žingsniu priėjo tiesiai prie Arnoldo.

— Atvyks į centrinį „Trigeilo” pakhaužą po trijų dienų, — pasakė interesantas.

— Taip greit, misteri Vensai? — atsiliepė Arnoldas.

— Taip. Smagus reikia itin atsargiai transportuoti, o kvilus nugabeno dar prieš kelias dienas.

— Puiku. Tai mano kompanionas, — pasakė Arnoldas, atsisukdamas į Gregorą, kuris apstulbęs vartė akis.

— Malonu susipažinti, — Vensas tvirtai suspaudė Gre— gorui ranką.— Žaviuosi jumis, vyrai. Laisva iniciatyva, konkurencija — tuo aš tikiu. Žinote maršrutą?.

— Viskas užrašyta, — atsakė Arnoldas. — Mano kompanionas pasiruošęs startuoti bet kada.

— Aš tuoj vykstu į Verminą II ir ten jūsų lauksiu. Viso labo.

Jis apsigręžė ir išėjo.

Gregoras neskubėdamas paklausė:

— Arnoldai, ką tu išdarinėji?

— Kraunu turtą tau ir sau, štai ką išdarinėj u, — kandžiai atsakė Arnoldas.

— Gabendamas galvijus?

— Taip.

— I „Trigeilo” teritoriją?

— Taip.

— Parodyk kontraktą.

Arnoldas išėmė dokumentus. Juose buvo parašyta, jog Tarpplanetinė valymo (ir transporto) „Ass” tarnyba įsipareigoja pristatyti penkis firgelius bei dešimtį kvilų į Vermoino žvaigždės sistemą. Prekes reikia pasikrauti centriniame „Trigeilo” pakhauze ir atiduoti Vermoino II pak— hauzui. „Ass” tarnybai taip pat leidžiama savo nuožiūra įsirengti nuosavą pakhauzą.

Anksčiau suminėtus gyvulius reikia pristatyti gyvus, sveikus, gerai atrodančius, galinčius veistis ir taip toliau. Buvo punktai, kurie numatė didžiules pabaudas tuo atveju, jei gyvuliai bus prarasti arba pristatyti negyvi, nesveiki, netinkami veislei ir taip toliau.

Dokumentas skambėjo kaip sutartis apie laikinas dviejų priešiškų valstybių paliaubas.

— Tu tikrai pasirašei šį mirties nuosprendį? — įtariai paklausė Gregoras.

— Aišku. Visas tavo darbas — susikrauti tuos padarus, nugabenti į Vermoiną ir ten juos išmesti.

— Mano? O ką tu veiksi?

— Aš liksiu čia ir užtikrinsiu tau pagalbą, — atsakė Arnoldas.

— Padėk man laive.

— Ne-ne, negaliu. Matant kvilą, man bloga darosi.

— O man lygiai taip pat bloga darosi nuo šios sutarties. Nagi, dėl įvairumo imkim ir užkraukim tą darbą tau.

— Bet aš juk dirbu mokslinio tyrimo darbą, — atsikirto Arnoldas, o jo veidu prakaitas upeliais sruveno. — Mudu taip susitarėme. Argi užmiršai?

Gregoras neužmiršo. Jis atsiduso ir bejėgiškai gūžtelėjo pecfiais.

Kompanionai ėmėsi nedelsdami tvarkyti laivą. Triumą sudarė trys izoliuotos patalpos — atskirai kiekvienai veislei. Visi gyvuliai kvėpavo deguonimi ir buvo gyvybingi esant temperatūrai 70° Farenheito; taigi čia jokių problemų nekilo. Į laivą jie pakrovė reikalingo pašaro.

Po trijų dienų, kai viskas lyg ir buvo paruošta, Arnoldas nusprendė palydėti Gregorą iki centrinio „Trigeilo” firmos pakhauzo.

Vykstant į „Trigeilą”, nebuvo jokių nuotykių, bet Gregoras, tirtindamas kinkas, nusileido nutūpimo platformoje. Pernelyg daug pasakojimų sklido apie šį koncerną, kad jo citadelėje galėtum jaustis kaip namie. Gregoras ėmėsi visų atsargumo priemonių. Degalais ir visokiomis reikalingomis atsargomis jis apsirūpino Mėnulio stotyje ir neketino „Trigeilo” tarnautojų įsileisti į laivą.

Jei stoties darbuotojams ir kėlė nerimą seno, aplamdyto žvaigždėlaivio išvaizda, tai jie vykusiai nuslėpė. Du traktoriai užtraukė laivą ant pakrovimo platformos ir įspraudė jį tarp dviejų blizgančių „Trigeilo” ekspresų — krovininių laivų.

Palikęs Arnoldą stebėti pakrovimo, Gregoras nuėjo pasirašyti deklaracijos. Įtaikus „Trigeilo” valdininkas padavė jam dokumentus ir susidomėjęs žiūrėjo į Gregorą, kol tas juos skaitė.

— Smagus krausite, a? — mandagiai paklausė valdininkas.

— Taip, — atsakė Gregoras, sukdamas galvą, kaipgi tie smagai atrodo.

— Be to, dar kvilų ir firgelių, — susimąstęs pasakė valdininkas. — Visus kartu. Jūs labai drąsus žmogus, misteri Gregorai.

— Kas aš? Kodėl?

— Žinote seną patarlę: „Jei vyksti su smagais, nepamiršk pasiimti padidinamąjį stiklą.”

— Ne, aš negirdėjau tokios patarlės.

Valdininkas maloniai šyptelėjo ir paspaudė Gregorui ranką.

— Po tokio reiso jūs patys sudarinėsite patarles. Linkiu geros sėkmės, misteri Gregorai. Savaime suprantama, neoficialiai.

Gregoras truputį nusišypsojo valdininkui. Paskui sugrįžo į pakrovimo platformą. Smagai, kvilai ir firgeliai jau buvo laive. Arnoldas įjungė oro padavimą, patikrino temperatūrą ir išdavė visiems paros racioną.

— Na, tau metas, — linksmai pasakė Arnoldas.

— Tikrai metas, — sutiko Gregoras be ypatingo entuziazmo. Jis įsiropštė į laivą, nekreipdamas dėmesio į kikenančių žiopsotojų būrį.

Laivą nuvilko į pakilimo ruožą. Netrukus Gregoras jau buvo kosmose ir skrido į mažuliuką pakhauzą, besisukantį orbita aplink Vermoiną II.

Pirmajai kosminio reiso dienai darbo visad užtenka. Gregoras patikrino prietaisus, paskui apžiūrėjo bakus, rezervuarus, vamzdyną ir elektros tinklą. Jis norėjo įsitikinti, kad starto metu niekas laive nesugedo. Paskui nutarė žvilgterėti į krovinį. Atėjo metas išsiaiškinti, į ką panašūs tie žvėrys.

Priešakinėse patalpose iš dešinės buvo kvilai. Jie priminė milžiniškus sniego rutulius. Gregoras žinojo, kad kvilai duoda brangią vilną, už kurią visur moka pašėlusius pinigus.

Gyvuliai, matyt, neįprato prie nesvarumo, nes jų maistas buvo nepaliestas. Jie nerangiai plaukiojo palei sienas ir paluby ir gailiai bliovė, prašėsi išleidžiami ant tvirtos žemės.

Firgeliai laikėsi gerai. Firgeliai — dideli lygiaodžiai driežai. Gregoras negalėjo įsivaizduoti, kam jie reikalingi žemės ūkiui. Jie miegojo ir turėjo miegoti iki reiso pabaigos.

Jam įėjus, linksmai sulojo penki smagai. Tie meilūs žolėdžiai žinduoliai aiškiai mėgavosi nesvarumo būkle.

Gregoras patenkintas sugrįžo į valdymo kabiną. Reisas prasidėjo gerai. „Trigeilas” neprisikabino prie jo, o gyvuliai laive jautėsi puikiai.

Tur būt, iš tikrųjų šis verslas ir nėra pavojingesnis už pieno furgono reisą, pagalvojo Gregoras.

Patikrinęs, kaip dirba radijo siųstuvas ir valdymo perjungikliai, jis užsuko žadintuvą ir išsitiesė miegoti.

Po aštuonių valandų pabudo. Miegas jo neatgaivino, galva plyšo nuo skausmo. Kava turėjo biaurų glitėsių prieskonį. Gregoras vargais negalais sutelkė dėmesį į pultą su prietaisais.

Konservuoto oro poveikis, pagalvojo jis ir pranešė per radiją Arnoldui, kad viskas gerai. Tačiau bekalbėdamas pastebėjo, kad jo akių vokai limpa.

— Baigiu, — pasakė jis, saldžiai žiovaudamas. — Tvanku čia. Eisiu snustelėti.

— Tvanku? — paklausė Arnoldas; per radiją jo balsas atrodė tolimas tolimas. — Negali būti. Oro cirkuliuoto— jai…

Gregoras pastebėjo, kad prietaisai lyg girti svyruoja prieš jį ir slysta į visas puses, netekdami kontūrų. Jis atsirėmė alkūnėmis į pultą ir užsimerkė.

— Gregorai!

— Mmm…

— GREGORAI! Patikrink deguonies sudėtį.

Gregoras pravėrė pirštu vieną akį tik tiek, kiek reikėjo mesti žvilgsniui į skalę. Neapsakomai pralinksmėjo, pamatęs, kad deguonies dujų koncentracija fantastiškai pakilo.

— Nėra deguonies, — pranešė jis Arnoldui. — Šit pabusiu ir viską sutvarkysiu.

— Tai kenkėjų rankos! — subaubė Arnoldas. — Gregorai, pabusk!

Neįtikimomis pastangomis Gregoras pasidavė į priekį ir atidarė avarinį oro tiekimo kraną. Gryno deguonies srovė jį išblaivė. Jis atsistojo, pamažėli siūbuodamas, ir šliūkštelėjo sau ant veido vandens.

— O gyvuliai? — klykė Arnoldas. — Pažiūrėk, kaip ten gyvuliai!

Gregoras įjungė pagalbinę vėdinimo sistemą visoms trims patalpoms ir nuskubėjo koridoriumi.

Firgeliai buvo gyvi ir kietai tebemiegojo.

Smagai, matyt, nepastebėjo tokio atmosferos skirtumo.

Du kvilai buvo beprarandą sąmonę, bet dabar greitai atsigavo. Kvilų patalpoje Gregoras pagaliau suprato, kas atsitiko.

Jokio kenkimo nebūta. Sienų ir lubų ventiliatoriai, kuriais laive cirkuliavo oras, buvo užkimšti kvilų vilna. Vilnos kuokštai pleveno ramiame ore, primindami krintantį sniegą sulėtintame filme.

— Žinoma, žinoma, — pasakė Arnoldas, kai Gregoras jam pranešė, kas atsitiko. — Argi aš nebuvau perspėjęs tavęs, kad kvilus reikia kirpti du kartus per savaitę? Tikriausiai pamiršai. Štai kas pasakyta knygoje:,Kvilai — Queelis Tropicalis — maži smulkiavilniai žinduoliai yra tolimi Žemės avių giminaičiai. Kvilų tėvynė — Tensis V, tačiau juos sėkmingai veisia ir kitose didelės traukos planetose. Iš kvilų vilnos išausta medžiaga atspari ugniai, jos nepragelia. vabzdžiai, ji nepūva ir praktiška, tvirta, kadangi vilnoje yra daug metalo. Kvilus reikia kirpti du kartus per savaitę. Dauginasi femišu.”

— Jokio kenkimo, — pakomentavo Gregoras.

— Jokio kenkimo, bet bus geriau, jeigu tu nukirpsi kvilus, — atsakė Arnoldas.

Gregoras išjungė radiją, surado instrumentų krepšyje žirkles skardai kirpti ir nuėjo į kvilų patalpą. Tačiau metalinė vilna tučtuojau atšipino žirklių ašmenis. Kvilus visų greičiausiai reikėjo kirpti specialiomis kokio nors tvirto lydinio žirklėmis.

Jis šiaip taip sugraibė skraidančią vilną ir vėl išvalė ventiliatorius.

Dar kartą viską apžvelgęs, nuėjo vakarieniauti.

Mėsos patiekale plūduriavo riebaluota metalinė kvilų vilna.

Jis atsigulė, jausdamas pasibiaurėjimą.

Pabudęs įsitikino, kad senas braškantis laivas vis dar skrenda teisingu kursu. Pagrindinis laidas dirbo gerai, ir Gregorui atrodė, kad jo ateitis bus šviesi, ypač kai firge— lius rado tebemiegančius, o smagai laikėsi visai padoriai.

Tačiau, apžiūrėdamas kvilus, Gregoras pamatė, kacl nuo tada, kai jie pateko į laivą, nesuėdė nė žiupsnelio. Čia jau buvo menki juokai. Jis užmezgė ryšį su Arnoldu, norėdamas pasitarti.

— Nieko čia nuostabaus, — tarė Arnoldas, pasklaidęs keletą informacinių knygų.— Kvilai neturi gerklės raumenų. Kad maistas patektų į stemplę, jiems reikia traukos. Bet nesvarumo būklėje traukos nėra, todėl maistas nepatenka į skrandį.

Tikrai nenuostabu. Viena iš tų smulkmenų, kurių Žemėje nenumatysi. O kosmose, dirbtinėse sąlygose, net paprasčiausias klausimas pasidaro sudėtingiausia problema.

— Tau reikės suteikti laivui sukimąsi, kad susidarytų bent kokia slėgimo jėga, — pasakė Arnoldas.

Gregoras skubiai mintimis paskaičiavo.

— Išeikvosime daug energijos.

— Tada, kaip pasakyta knygoje, ranka gali jiems sukišti maistą. Susuki į drėgną gumulą, įkiši ranką iki alkūnės į gerklę ir…

Gregoras nutraukė ryšį, įjungė šonines išmetamąsias tūtas, plačiai išsižergė ir su nerimu ėmė laukti, kas bus.

Kvilai puolė pašarą su tokiu apetitu, kuris būtų sužavėjęs kiekvieną kvilų augintoją.

Reikės dabar apsirūpinti degalais kosminiame Vermoi— no II pakhauze. Išlaidos smarkiai pakils, nes naujai įsisavintose planetų sistemose degalai itin brangūs. Bet vis tiek pelnas bus gana didelis.

Jis grįžo prie savo, laivo vadovo, pareigų. Zvaigždėlai— vis pamažėli įveikė beribę erdvę.

Vėl atėjo šėrimo metas. Gregoras padavė pašarą kvi— lams ir nuėjo į smagų patalpą. Atidarė duris ir pašaukė: „Eikit šen!”

Niekas nepriėjo.

Patalpa buvo tuščia.

Gregorui kažkaip keistai nusmelkė po krūtine. Negalimas dalykas. Smagai niekur negalėjo išeiti. Jie sumanė pasijuokti iš jo ir kur nors pasislėpė. Bet patalpoje penkiems dideliems smagams nebuvo kur pasislėpti.

Šiurpas virto tikru drebuliu. Gregoras atsiminė, kas jam bus, jei neištesės sutarties, praras ką nors, sužalos ir taip toliau, ir taip toliau.

— Ei smage! Pasirodyk, smage! — šūktelėjo jis.

Niekas neatsiliepė.

Jis atidžiai apžiūrėjo sienas, lubas, duris ir ventiliatorius — gal smagai kaip nors pro juos pralindo.

Taęiau jie dingo be pėdsako.

Staiga jis išgirdo kažkokį šlamesį sau po kojų. Pažvelgęs žemyn, pastebėjo, kaip kažkas šmėkštelėjo pro šalį.

Tai buvo vienas smagas, susitraukęs iki penkių centimetrų ilgio. Gregoras surado ir kitus keturis — jie buvo susigrūdę kertėje, visi tokie pat mažuliukai.

Ką sakė „Trigeilo” valdininkai? „Jei vyksti su smagais, nepamiršk pasiimti padidinamojo stiklo.”

Gregoras neturėjo laiko atsidurti pilname, gerame šoko stovyje. Jis rūpestingai uždarė duris ir puolė prie racijos.

— Labai keista — tarė Arnoldas, išgirdęs per radiją Gregoro pranešimą.— Sakai, susitraukė? Tuojau pažiūrėsiu. Aha… Nesudarei dirbtinės traukos, a?

— Žinoma, kad sudariau. Kvilams pašerti.

— Be reikalo, — priekaištingai pasakė Arnoldas. — Sma— gai įpratę prie silpnos traukos.

— Iš kur aš galėjau žinoti?

— Veikiami neįprastos jiems traukos, smagai sudžiūsta iki mikroskopinio dydžio, netenka sąmonės ir žūsta.

— Betgi tu pats man liepei sudaryti dirbtinę trauką.

— Ką tu! Aš tik šiaip sau užsiminiau, kad taip maitinami kvilai. Aš tau siūlau juos šerti ranka.

Gregoras įveikė beveik nenugalimą norą nuplėšti nuo sienos radijo siųstuvą. Jis pasakė:

— Arnolclai, smagai įpratę prie silpnos traukos. Taip?

— Taip.

— O kvilai — prie stiprios. Žinojai, pasirašydamas sutartį?

Arnoldas spazmiškai gurkštelėjo oro, paskui nusikosėjo.

— Matai, man iš tiesų pasirodė, kad tai truputį apsunkina padėtį. Bet tai puikiai apsimokės.

— Žinoma, jei tik viskas laimingai pasibaigs. Ką įsakysi man dabar daryti?

— Sumažink temperatūrą, — tvirtai atsakė Arnoldas. — Smagai stabilizuojasi, esant nuliui laipsnių.

— O žmonės prie tokios temperatūros sušąla, — pastebėjo Gregoras. — Gerai, pokalbį baigėme.

Gregoras užsivilko viską, ką tik rado laive, ir įjungė šaldymo sistemą. Po valandos smagai vėl atgavo normalų dydį.

Kol kas viskas ėjo gerai. Jis žvilgtelėjo į kvilus. Atrodė, kad šaltis jiems suteikė žvalumo. Jie buvo guvesni, negu kada nors, ir bliovė, prašydami ėdesio. Jis sušėrė jiems eilinį racioną. Suvalgęs buterbrodą su kumpiu ir vilna, Gregoras atsigulė.

Kitą dieną laive jau buvo penkiolika kvilų. Dešimt stambių atsivedė penkis mažiulius. Visi penkiolika buvo alkani.

Gregoras juos pašėrė. Jis nusprendė, kad tai natūralus dalykas, nes vienoje patalpoje transportuojami ir patinai, ir patelės. Reikėjo tai numatyti: gyvulius reikėjo išskirstyti ne tik veislėmis, bet ir lytimis.

Kai vėl jis dirstelėjo į kvilus, jų buvo jau trisdešimt aštuoni.

— Veisiasi, taip? — perklausė Arnoldas per radiją; jo balse skambėjo susirūpinimas.

.— Taip. Ir nepanašu, kad jie paliautų.

— Reikėjo to tikėtis.

— Kodėl? — suglumęs paklausė Gregoras.

— Aš tau sakiau. Kvilai dauginasi femišu.

— Aš taip ir išgirdau. O kas tai?

— Tai, ką girdi, — suirzusiai atsakė Arnoldas. — Kaip tau pavyko užbaigti mokyklą? Tai partenogenezė, esant vandens užšalimo temperatūrai.

— Taip ir yra, — niūriai pasakė Gregoras. — Aš suku laivą atgal.

— Negalima! Mes liksime elgetos!

— Taip spėriai kvilams veisiantis, man vietos greit nebeliks laive. Kvilui teks jį vairuoti.

— Gregorai, nekrisk į paniką. Yra idealiai paprasta išeitis.

— Klausau išsižiojęs.

— Padidink oro slėgimą ir drėgnumą. Tada jie nebesi— veis.

— Gal būt. O ar tu tikrai įsitikinęs, kad smagai nepavirs drugeliais?

— Pašalinių reiškinių nebus.

Šiaip ar taip, tačiau grįžti į Žemę nevertėjo. Laivas jau buvo nuskridęs pusę kelio. Paskyrimo vietoje taip pat sėkmingai buvo galima atsikratyti tais šlykščiais padarais.

Nebent visus juos išmestum už borto! Nors ir neįvykdoma idėja, bet gundanti.

Gregoras padidino oro slėgimą ir drėgnumą, ir kvilai nustojo veistis. Dabar jų buvo keturiasdešimt septyni, ir daugiausia laiko Gregoras sugaišdavo, valydamas iš ventiliatorių vilną.

Sulėtinta siurrealistiška pūga siautėjo koridoriuje, mašinų salėje, vandens bakuose ir po Gregoro marškiniais.

Jis valgė skonio neturinčius produktus su vilna, o desertui — visą laiką pyragą su vilna.

Jam vaidenosi, tarytum jis pats tampa kvilu.

Bet štai horizonte pasirodė ryški dėmė. Priešakiniame ekrane suspindo Vermoino žvaigždė. Kitą dieną jis nuvyks į vietą, atiduos krovinį ir tada sugrįš į dulkėtą kontorą, prie neapmokėtų sąskaitų ir pasjanso.

Tą vakarą jis atkimšo vyno butelį, norėdamas atšvęsti kelionės galą. Vynas nuplovė vilnos skonį burnoje, ir jis atsigulė į lovą, truputį jausdamas malonų svaigulį.

Tačiau užmigti negalėjo. Temperatūra krito ir krito. Vandens lašai ant sienų stingo į ledą.

Teks įjungti šildymą.

Nagi, apgalvokime viską. Jei įjungsiu šildymą, susitrauks smagai. Nebent pašalinčiau trauką. Bet tada keturiasdešimt sęptyni kvilai paskelbs bado streiką.

Velniop kvilus. Tokiam šaltyje negalima valdyti žvaigž— dėlaivio.

Jis sustabdė laivo sukimąsi ir įjungė šildytuvus. Ištisą valandą laukė, drebėdamas ir kaukšėdamas kojomis. Šildytuvai smagiai traukė variklių energiją, bet šilumos nedavė.

Tai buvo juokinga. Jis įjungė juos visu pajėgumu.

Po valandos temperatūra nukrito žemiau nulio. Nors Vermoinas jau buvo matyti, Gregoras abejojo, ar pavyks jam nutupdyti laivą.

Nesuspėjo jis pakurti ant kabinos grindų laužo, imdamas kurui iš laivo lengviausiai įsidegančius daiktus, kaip staiga atgijo radijas.

— Štai ką aš manau, — pasakė Arnoldas. — Tikriausiai tu nekeitei pernelyg ūmai traukos ir slėgimo?

— Argi tai svarbu? — išsiblaškęs paklausė Gregoras.

— Tai gali destabilizuoti firgelius. Staigūs temperatūros ir slėgimo pasikeitimai prižadina juos. Pažiūrėtum geriau, kaip jie laikosi.

Gregoras sukruto. Jis atidarė duris į firgelių patalpą, žvilgtelėjo į vidų ir krūptelėjo.

Firgeliai, savaime aišku, nemiegojo. Jie kranksėjo. Milžiniški apšerkšniję driežai skrajojo po patalpą. Iš patalpos pliūptelėjo ledinio oro srovė. Gregoras užtrenkė duris ir nuskubėjo prie radijo.

— Aišku, apšerkšniję, — pasakė Arnoldas. — Firgeliai vyksta į Vermoiną I. Vermoinas karšta vietelė — labai arti saulės. Firgeliai konservuoja šaltį. Jie visų geriausi Visatos portatyviniai įrenginiai kondicionuoti orui.

— O kodėl anksčiau man to nesakei? — kandžiai paklausė Gregoras.

— Būtum sutrikęs. Be to, jie būtų tebemiegoję, jei nebūtum krėtęs kvailysčių su trauka ir slėgimu.

— Firgeliai vyksta į Vermoiną I. O kaip su smagais?

— Į Vermoiną II. Maža planetikė, trauka nedidelė.

— O kvilai?

— Aiškus dalykas, kad į Vermoiną III.

— Idiotas! — sušuko Gregoras. — Tu duodi man tokį krovinį ir lauki, kad aš imsiu juo žongliruoti? — Jei tą momentą Arnoldas būtų buvęs laive, Gregoras jį būtų apskaldęs.

— Arnoldai, — prabilo jis labai lėtai, — užtenka idėjų, užtenka planų. Pažadi?

— Na, gerai, — taikiu balsu pasakė Arnoldas. — Nėra ko taip niurnėti.

Gregoras išjungė radiją ir ėmėsi darbo, mėgindamas sušildyti laivą. Jam pavyko pakelti temperatūrą iki dvidešimt septynių laipsnių Farenheito, o paskui perkrauti šildytuvai galutinai sugedo.

Tuo metu Vermoino II planeta buvo visiškai arti.

Gregoras sviedė medžio gabalą, kurį ruošėsi sudeginti, ir paėmė juostą. Jis perforavo joje kursą į pagrindinį pakhauzą, besisukantį orbita aplink Vermoiną II, ir staiga išgirdo kraupų girgždesį. Tuo pat metu dešimties diskų ir ciferblatų rodyklės sustojo ties nuliu.

Išvargęs jis nuplaukė į mašinų-salę. Pagrindinis laidas nedirbo, ir nereikėjo specialaus technikos mokslo, kad suprastum kodėl.

Sustingusiame mašinų salės ore pleveno kvilų vilna. Ji buvo užkimšusi guolius, tepimo sistemą, ji užpleištavo vėsinimo ventiliatorius.

Nusvidintoms variklio detalėms metalinė vata buvo smarkiai veikiančia trinties medžiaga. Nuostabu, kaip dar laidas taip ilgai laikė.

Gregoras sugrįžo į valdymo kabiną. Negalima nutupdyti laivo be pagrindinio laido. Reikės taisyti kosmose, išleisti pelną. Laimė, žvaigždėlaivis varomas išmetamosiomis šoninių reaktyvinių variklių tūtomis. Jomis dar galima manevruoti.

Sėkmės tikimybė — vienas prieš vieną, bet dar ne vėlu užmegzti ryšį su dirbtiniu palydovu, kurį Vermoinas naudoja kaip pakhauzą.

— Kalba „Ass”, — pasakė Gregoras, išvesdamas laivą į orbitą aplink palydovą.— Prašau leidimo tūpti.

Pasigirdo statinio iškrūvio traškesys.

— Kalba palydovas, — atsakė jam kažkas. — Praneškite apie save smulkiau.

— Čia „Ass” tarnybos laivas, vykstąs į Vermoiną II iš centrinio „Trigeilo” pakhauzo, — patikslino Gregoras. — Dokumentai tvarkingi.

Jis pakartojo tradicinį formalų prašymą, kad būtų leidžiama nutūpti, ir atsilošė į kėdės atkaltę.

Kova buvo nelengva, bet visi gyvuliai atvyko gyvi, sveiki, žvalūs ir taip toliau, ir taip toliau. „Ass” tarnyba uždirbo gražią sumelę. Bet dabar Gregoras tik svajojo, kaip galima greičiau išlįsti iš laivo ir gulti į karštą vonią. Ir daugiau gyvenime toliau nuo kvilų, smagų ir firgelių. Jis norėjo…

— Nutūpti leidimas neduodamas.

— Ką-ą?

— Labai gaila, bet šiuo metu nėra laisvų vietų. Jei norite, likite orbitoje, mes pasistengsime jus priimti po kokių trijų mėnesių.

— Palaukite! — sustaugė Gregoras. — Taip daryti negalima! Baigiasi mano produktai, pagrindinis laidas sudegė, ir aš nebegaliu ilgiau pakęsti tų gyvulių!

— Labai gaila.

— Jūs teisės neturite mane nuvaryti, — dusliu balsu pasakė Gregoras. — Čia visuomeninis pakhauzas. Jums teks…

— Visuomeninis? Atleiskite, sere. Šitas pakhauzas priklauso „Trigeilo” koncernui.

Radijo siųstuvas nutilo. Keletą mįnučių Gregoras neatitraukė nuo jo akių.

„Trigeilas”!

Štai kodėl jie neprikibo prie jo savo Centriniame pak— hauze. Kur kas išradingiau neleisti jam nutūpti ant Ver— moino palydovo.

Visų skaudžiausia, kad jie, galimas daiktas, turi teisę taip elgtis.

Jis negali nusileisti ant planetos.

Zvaigždėlaivio, neturinčio pagrindinio laido, nutūpimas lygus savižudybei.

O Vermoino saulės sistemoje kito kosminio pakhauzo nėra.

Ką gi, jis atgabeno gyvulius beveik į patį pakhauzą. Misteris Vensas, be abejo, viską supras ir įvertins gerus jo norus.

Jis užmezgė ryšį su Vensu, esančiu Vermoine II, ir paaiškino jam, kas atsitiko.

— Ne pakhauze? — perklausė Vensas.

— Tik už kokių penkiasdešimt kilometrų nuo pak— hauzo.

— Ne, taip nesutarta. Aišku, aš priimsiu gyvulius. Jie mano. Bet yra punktų, numatančių piniginius atskaitymus, netesėjus sutartį, nepilnavertiškai atgabenus krovinį.

— Bet juk jūs to nedarysite, ar ne? — Gregoro balse suskambo maldavimas. — Mano norai…

— Manęs jie nedomina, — pertraukė jį Vensas. — Mane domina pelno dydis ir taip toliau. Mums, kolonistams, kiekvienas trupinys tinka.

Ir nutraukė pokalbį.

Apsipylęs prakaitu, nors patalpoje buvo šalta, Gregoras išsikvietė Arnoldą ir pranešė jam naujienas.

— Tai neetiška! — pašėlo Arnoldas.

— Bet teisėta.

— Žinau, velniai griebtų. Man reikia pagalvoti.

— Sugalvok ką nors doro, — pasakė Gregoras.

— Aš užmegsiu ryšį su tavim vėliau.

Po pasikalbėjimo Gregoras keletą valandų šėrė gyvulius, iššukavo iš savo plaukų kvilų vilną ir sudegino laivo denio baldus. Kai sudūzgė radijo siųstuvas, jis prietaringai sunėrė pirštus ir tik tada paklausė:

— Arnoldas?

— Ne, čia Vensas.

— Klausykite, misteri Vensai, — pasakė Gregoras. — Jeigu mums bent trumpam atidėtumėte sutarties terminą, galėtume viską užbaigti kaip bičiuliai. Esu tikras…

— E, vis dėlto pavyko jums mane apmauti, — atšovė Vensas. — Be to, visiškai teisėtu pagrindu. Aš pasiteiravau. Gudriai padaryta, Sere, labai gudriai. Aš siunčiu buksyrą paimti gyvulius.

— Bet punktas apie sutarties netesybas…

— Suprantama, negaliu jo taikyti.

Gregoras įsispitrėjo į siųstuvą. Gudriai padaryta? Ką sugalvojo Arnoldas?

Jis susirišo su Arnoldo kontora.

— Kalba misterio Arnoldo sekretorė, — atsakė jam jaunas moteriškas balselis. — Misterio Arnoldo šiandien jau nebebus.

— Nebebus? Sekretorė? Man reikia Arnoldo iš „Ass”, Aš patekau pas kitą Arnoldą, ar ne taip?

— Ne, sere, čia misterio Arnoldo kontora. Čia tarptautinė valymo kontora „Ass”. Norėjote ką nors užsakyti? Mes turime pirmos rūšies pakhauzą Vermoino sistemoje, skriejantį artima orbita aplink Vermoiną II. Mes gabename gyvulius iš mažos, vidutinės ir didelės traukos planetų. Misteris Gregoras asmeniškai vadovauja darbams. Manau, kad mūsų kainos jums nebus per aukštos.

Stai ką sugalvojo Arnoldas — laivą paversti pakhau— zu! Bent jau dokumentuose. O juk sutartis tikrai leido jam įsirengti pakhauzą ten, kur jis norės. Gudriai!

Bet tas susna Arnoldas nepagalvoja, kad iš gero gera neieškoma. Dabar jis nori verstis pakhauzų bizniu!

— Ką jūs pasakėte, sere?

— Pasakiau, kad čia kalba pakhauzas. Priimkite radiogramą misteriui Arnoldui.

— Klausau, sere.

— Praneškite misteriui Arnoldui, kad jis anuliuotų visus užsakymus, — niauriai pasakė Gregoras. — Jo pakhauzas kaip patrakęs skrenda namo.