Trys Beno Baksterio Mirtys

ŽMOGAUS NAŠTA

Tarpžvaigždinėje žemės pardavimo kontoroje, esančioje Žemėje, Edvardas Flezvelas už akių pirko asteroidą. Jis išsirinko jį pagal nuotrauką, kurioje beveik nieko nesimatė, tiktai nuostabūs kalnai. Bet Flezvelas mėgo kalnus, jis net pasakė klerkui, priiminėjančiam paraiškas:

— O juk, broleli, ko gero, ten ir aukselio yra?

— Kaipgi, kaipgi, seni, — jam pritardamas, atsakė klerkas ir pats stebėjosi, kaip gali sveiko proto žmogus lįsti kažkur už kelių šviesmečių nuo artimiausio moteriškos lyties padaro. Taip pasielgti gali tik beprotis, pamanė sau klerkas, žvelgdamas į Flezvelą.

Bet Flezvelas buvo pilno proto. Jis apie tai visiškai negalvojo.

Taigi jis pasirašė įsipareigojimą nedidelei sumai, kurią jis turės įmokėti per tam tikrą laiką, o taip pat pasižadėjimą kiekvienais metais žymiai geriau prižiūrėti savo sklypą. Nespėjo nuo pirkimo rašto nudžiūti rašalas, ir jis nusipirko bilietą į radijo bangomis valdomą antros klasės krovininį laivą, sudėjo į jį reikiamą kiekį padėvėtų įrengimų ir iškeliavo į savo valdas.

Atvykę į vietą pradedantys kolonistai paprastai įsitikina, kad nusipirko plikos uolos sklypą. Kas kita Flezvelui. Jo „Šansas”, kaip pakrikštijo asteroidą, turėjo truputį atmosferos, o norint, kad oras būtų grynesnis, buvo galima papildomai pripumpuoti deguonies. Ten buvo ir vandens — gręžiamasis plaktukas jį aptiko po dvidešimt trijų bandymų. Nuostabiuosiuose kalnuose nebuvo aukso, užtat buvo truputis tinkamo išvežimui torio. O svarbiausia, didesnė dirvos dalis pasirodė tinkama dirų, oldžių, smisų ir kitų egzotinių medžių auginimui. Ir Flezvelas tolydžio kartodavo savo vyresniajam robotui:

— Pamatysi, aš čia dar praturtėsiu!

Robotas visada atsakydavo:

— Gryna tiesa, bose!

Asteroidas tikrai atrodė daug žadantis. Jį įsisavinti vienam žmogui buvo per sunku, bet Flezvelui neseniai sukako dvidešimt septyneri metai, jis buvo tvirtai sudėtas, kieto charakterio. Vienas po kito slinko mėnesiai, o Flezvelas vis taip pat augino savo sodus, kasė rūdynus ir išveždavo prekes vieninteliu krovininiu laivu, kuris retkarčiais aplankydavo jo asteroidą.

Kartą vyresnysis robotas jam tarė:

— Šeimininke, £mogau, sere, jūs man kažkodėl nepatinkate, misteri Flezvelai, sere!

Flezvelas apmaudžiai susiraukė. Buvęs jo robotų šeimininkas buvo žmogiškojo suprematizmo ir, be to, kuo didžiausios naudos šalininkas. Savo robotų atsakymus jis įrašė pagal savąjį pagarbos Žmogui supratimą. Šitie atsakymai erzino Flezvelą, bet naujas įrašas būtų pareikalavęs išlaidų. O kur kitur jis būtų gavęs robotų tokia prieinama kaina!

— Su manim viskas gerai, Ganga-Semai, — atsakė jis.

— O, atleiskite, sere! Bet viskas ne taip, misteri Flezvelai, sere! Jūs net kalbatės pats su savim lauke — atleiskite, kad aš išdrįsau jums tai pasakyti.

— Smulkmenos neturi reikšmės.

— Ir aš pastebėjau, kad jūsų kairė akis trūkčioja, sai— be! Ir jūsų rankos dreba. Ir jūs perdaug geriate, sere. Ir…

— Užteks, Ganga-Semai! Robotas turi žinoti savo vietą, — atsakė Flezvelas. Bet, pastebėjęs nuoskaudos išraišką, kurią robotas įsigudrino padaryti savo metaliniame veide, jis atsiduso ir tarė:

— Žinoma, tavo teisybė. Visuomet tavo teisybė, drauguži! Iš tikrųjų, kas man pasidarė?

— Jūs užsikrovėte sau per sunkią Žmogaus Naštą.

— Tai aš ir pats žinau! — Ir Flezvelas visu delnu sušiaušė neklusnius juodus plaukus. — Kartais aš pavydžiu jums, robotai. Amžinai jūs juokiatės, nerūpestingi ir laimingi.

— Taip yra todėl, kad mes neturime sielos.

— Aš, deja, ją turiu. Tai ką gi tu man patartumei?

— Išvažiuokite atostogų, misteri Flezvelai, bose! — pasiūlė Ganga-Semas — ir nusprendė, jog bus išmintingiau dingti, kad šeimininkas turėtų laiko pagalvoti.

Flezvelas deramai įvertino malonų tarno pasiūlymą, bet išvažiuoti atostogų buvo sudėtingas dalykas. Jo „Šanso” asteroidas buvo Trocijaus sistemoje, galimas dalykas, labiausiai izoliuotoje, kokią tik galima jasti mūsų laikais. Tiesa, jis buvo tik už penkiolikos skridimo dienų nuo abejotinų Citeros III pasilinksminimų ir gal tik truputį toliau nuo Nagondikono, kur žmogus alavuota gerkle galėjo iki soties pasismaginti. Bet atstumas — pinigai, o pinigai kaip tik ir yra tas pats dalykas, kurį Flezvelas norėjo išspausti iš savo „Šanso”.

Flezvelas išaugino dar daug kultūrų, iškasė dar daug torio ir užsiaugino barzdą. Būdamas lauke, jis visą liką kažką murmėjo sau panosėje, o namuose vakarais buvo prisirišęs prie butelio. Kai kurie robotai, paprasti žemės ūkio darbininkai, bijojo Flezvelo, kai jis svirduliuodamas eidavo pro šalį. Atsirado ir tokių, kurie jau ėmė melstis pažemintam ugnies dievui. Tačiau ištikimasis Ganga-Semas netrukus užkirto kelią tai nelemtai įvykių eigai.

— Kvailos jūs mašinos! — kalbėjo jis robotams. — Žmogui bosui nieko neprikiši. Jis stiprus ir geras! Tikėkite, broliai. Aš neapgaudinėčiau jūsų!

Bet niurnėjimas nenutilo, ries robotai reikalavo, kad Žmogus rodytų jiems gerą pavyzdį. Dievai žino, kaip toli jie būtų nuėję, jei Flezvelas su eiline maisto partija nebūtų gavęs naujutėlio žvilgančio Rebek-Vordo katalogo.

Su meile išvyniojo jį ant savo grubaus plastmasinio staliuko ir ėmė skaityti paprastos liuminescencinės lemputės šviesoje.” Ir kokie stebuklai ten buvo reklamuojami, jie kėlė vienišo kolonisto pavydą ir nuostabą! Naminės varymo aparatai, mėnulio pakaitalai, portatyviniai soli— dovizoriai ir…

Flezvelas atsivertė puslapį, perskaitė, nurijo seilę ir vėl iš naujo perskaitė. Skelbimas buvo toks:

„SUŽADĖTINĖS — PASTŲ!

Kolonistai! Užteks kentėti prakeiktą vienatvę! Užteks vieniems nešti Žmogaus Naštą! Rebek-Vordas pirmą kartą istorijoje jums siūlo rinktinį nuotakų kolonistams kontingentą! Su garantija!

Rebek-Vordo pasienio sužadėtinės modelis atrenkamas pagal sveikatos, prisitaikymo, apsukrumo, ištvermės, įvairiausių kolonistui naudingų įgūdžių požymius ir, žinoma, malonaus veido. Šios merginos gali gyventi visose planetose, kadangi jų svorio centras yra palyginti žemai, odos pigmentacija tinka bet kuriam klimatui, o rankų ir kojų nagai trumpi ir tvirti. Jei kalbėsime apie figūrą, tai jos sudėtos proporcingai, bet ne taip, kad atitrauktų žmogų nuo darbo, ir šią savybę, be abejo, įvertins mūsų plušantis kolonistas.

Rebek-Vordo pasienio modelis yra trijų išmatavimų (specifikaciją žr. žemiau) — visiems skoniams.

Gavęs jūsų užklausimą, Rebek-Vordas trečįos klasės krovininiu laivu pasiųs Jums ką tik užšaldytą egzempliorių. Tai iki minimumo sumažins pašto išlaidas.

Šiandien pat skubėkite užsisakyti pavyzdingą pasienio sužadėtinę!”

Flezvelas liepė surasti Ganga-Semą ir parodė jam skelbimą. Zmogus-mašina jį perskaitė, o paskui pažvelgė šeimininkui tiesiai į akis.

— Kaip tik tai, ko mums reikia, efendi, — tarė vyresnysis robotas.

— Tu manai? — Flezvelas pašoko ir susijaudinęs ėmė vaikščioti po kambarį. — Bet juk aš dar neketinau vesti. Ir paskui, kas taip veda? Or be to, ar ji man patiks?

— Žmogui-Vyrui dera turėti Zmogų-Moterį.

— Sutinku, bet…

— Nejau jie kartu atsiųs ir ką tik užšaldytą dvasiškį?

Stengiantis suprasti gudrią tarno užuominą, Flezvelo veidą nušvietė pasitenkinimo šypsena.

— Ganga-Semai, — tarė jis. — Tu, kaip visuomet, supratai dalyko esmę. Aš galvoju, kontraktas numato apeigas atlikti vėliau, kad žmogus galėtų susikaupti ir apsispręsti. Dvasiškio užšaldymas — brangus malonumas. O kol kas, teisybę sakant, pravartu turėti po ranka merginą, dirbančią darbą, kuris jąi pridera.

Ganga-Semas įsigudrino reikšmingai nusišypsoti. Flezvelas tuojau pat atsisėdo ir užsisakė mažo dydžio pavyzdinę pasienio nuotaką: jis galvojo, kad ir tokias visiškai pakaks. Ganga-Semas gavo nurodymą perduoti užsakymą per radiją.

Laukdamas Flezvelas iš susijaudinimo negalėjo nustygti. Jis jau iš anksto ėmė žvilgčioti į dangų. Robotai užsikrėtė jo nuotaika. Vakarais jų nerūpestingas dainas ir šokius nutraukdavo sujaudintas šnibždesys ir tylūs juokeliai. Mechaniniai žmonės nedavė Ganga-Semui ramybės:

— Ei, meistre! Papasakok, kokia ji, ta Žmogus-Mote— ris, šeimininkė?

— Ne jūsų reikalas, — atsakė jiems Ganga-Semas. — Tai žmogaus reikalas. Jūs, robotai, geriau nekaišiokit nosių!

Tačiau galų gale ir jis neiškentė, ir ėmė kartu su kitais žvilgčioti į dangų.

Tas visas savaites Flezvelas mąstė apie pasienio nuotakos pranašumus. Ir kuo daugiau jis galvojo, tuo labiau jį traukė pati idėja. Tos išsidažiusios, išsipuošusios lėlytės visiškai ne jam! Kaip malonu įsitaisyti smagią, praktišką, protingą gyvenimo draugę, mokančią virti ir skalbti; ji prižiūrės namus ir robotus, siūs, kirps ir virs uogienes…

Taip svajodamas jis leido laiką, iki kraujo susikandžio— damas sau nagus.

Galų gale laivas sužibo viršum horizonto. Jis nusileido, išmetė didelį konteinerį ir nuskrido Amiros IV link.

Robotai pakėlė nuo žemės konteinerį ir atnešė jį Flez— velui.

— Jūsų sužadėtinė, sere! — džiūgavo jie, mėtydami ant delno tepalines.

Flezvelas iš džiaugsmo paskebė, kad duoda jiems laisvą pusdienį, ir netrukus valgykloje jis liko vienas kartu su didele, šalta dėže. Ant dangčio buvo užrašyta: „Atsargiai! Viduje moteris!”

Jis paspaudė atšildytojo rankenas, palaukė valandą, kaip buvo nurodyta, ir atidarė konteinerį. Viduje buvo kitas, atšildymui pareikalavęs ištisų dviejų valandų. Flezvelas nekantraudamas bėgiojo iš kampo į kampą, baigdamas graužti nagų likuęius. Pagaliau buvo galima atidaryti ir šitą dėžę. Drebančiomis rankomis Flezvelas nuėmė dangtį ir pamatė…

— Č-č-č-čia dabar kas?! — sušuko jis.

Mergina konteineryje prisimerkė, nusižiovavo kaip katytė, atsimerkė ir atsisėdo. Abu įsistebeilijo vienas į kitą, ir Flezvelas pamatė, kad įvyko baisi klaida.

Ji vilkėjo puikią, bet visai nepraktišką suknutę, kurioje auksiniais siūlais buvo išsiūtas jos vardas — Šeila. Paskui Flezvelui į akis krito jos grakšti figūrėlė, visiškai netinkanti sunkiam darbui užplanetinėmis sąlygomis, ir jos sniego baltumo oda — nuo svilinančios asteroido vasaros saulės ant jos, žinoma, iššoks pūslės. O jau rankos— dailios, ilgais pirštais ir skaisčiai raudonais nagučiais, visiškai ne tai, ką buvo žadėjęs Rebek-Vordo katalogas. Kai dėl kojų ir kitko, pagalvojo Flezvelas, visa tai tinka Žemėje, bet ne čia, kur žmogus pasmerktas darbui.

Nebuvo galima net pasakyti, kad jos svorio centras yra žemai. Kaip tik atvirkščiai!

Ir Flezvelas pajuto, kad jį apgavo, apmulkino, apvyniojo aplink pirštą.

Šeila purptelėjo iš savo kokono, priėjo prie lango ir apžvelgė žydinčius, žalius Flezvelo laukus nuostabių kalnų fone.

— O kurgi palmės? — paklausė ji.

— Palmės?..

— Žinoma. Man sakė, kad Siringare V auga palmės.

— Tai čia ne Siringaras V, — atsakė Flezvelas.

— Kaip, argi jūs ne paša de Šre? — nustebo Šeila.

— Visai ne. Paprasčiausias pasienio gyventojas. O jūs argi ne pasienio nuotaka?

— Dar ko! Argi aš į ją panaši? — rėžė Šeila, rūsčiai žaibuodama akimis. — Aš — prabangiai apiformintas „ultraliuks” modelis, man buvo išrašytas kelialapis į subtropinę rojaus planetą Siringaras V.

— Mus abu apgavo. Matyt, apsirikta transporto skyriuje, — niūriai prabilo Flezvelas.

Mergina apžvelgė pliką valgyklą, ir jos gražutį veidelį iškreipė grimasa.

— Bet juk jūs galite pasirūpinti, kad mane persiųstų į Siringarą V?

— Kas liečjia mane, tai aš sau neleidžiu net kelionės į Nagondisoną, — tarė Flezvelas. — Bet pranešiu Rebek— Vordui apie šį nesusipratimą, ir jie, žinoma, perkels jus, kai man atsiųs mano pavyzdinę pasienio nuotaką.

Šeila patraukė petukais.

— Kelionės plečia akiratį, — pastebėjo ji nerūpestingai.

Flezvelas išsiblaškęs linktelėjo. Jis giliai susimąstė. Ši mergina, iš visko matyt, neturi pavyzdinės kolonistės savybių. Bet ji nuostabiai graži. Kodėl gi nepadaryti, kad jos viešnagė būtų maloni abiem?

— Dėl susiklosčiusių aplinkybių, — tarė jis, maloniai šypsodamasis, — mums niekas nekliudo susidraugauti.

— Kokiomis sąlygomis?

— Tiesiog mes vieninteliai žmonės visame asteroide. — Ir jis švelniai paglostė jos petuką.— Išgerkime! Jūs papasakosite man apie save. Buvote jūs…

Bet čia už jos nugaros pasigirdo kurtinantis žvangesys. Jis apsigręžė ir pamatė iš atskiro konteinerio skyriaus išlendant nedidelį, kresną robotą.

— Ko jums čia reikia? — paklausė Flezvelas.

— Aš — robotas tuokėjas, — tarė robotas. — Esu valstybės įgaliotas registruoti sutuoktuves kosmose. O taip pat Rebek-Vordo kompanijos priskirtas prie šios jaunos ledi jos globėjo, auklės ir gynėjo teisėmis — kol mano pagrindinė misija, būtent vestuvinės apeigos, bus sėkmingai atlikta.

— Įžūlus pakalikas, prakeiktas robotas! — nusikeikė Flezvelas, — O ko gi jūs laukėte? — paklausė Šeila. — Ar tik ne užšaldyto dvasiškio?

— Žinoma, ne! Bet sutikite: robotas-auklė…

— Geresnės ir būti negali! — pasipriešino ji. — Jūs neįsivaizduojate, kaip elgiasi kai kurie vyrai už kelių šviesmečių nuo Žemės.

— Jūs taip manote?

— Galų gale taip kalba, — atsakė Šeila, kukliai nuleidusi galvą.— Bet ir sutikite, kad pašos de Šre nuotaka negali keliauti be apsaugos.

— Mylimieji vaikai, — prodainiu užtraukė robotas, — mes susirinkome čia, norėdami sujungti…

— Ne dabar, — pasipūtusi pertraukė jį Šeila. — Ir ne su šituo…

— Aš įsakysiu robotams sutvarkyti jums kambarį, — suriaumojo Flezvelas ir pasišalino, kažką murmėdamas panosėje apie Žmogaus Naštą.

Jis pasiuntė radiogramą Rebek-Vordui ir gavo atsakymą, kad užsakytasis nuotakos modelis būsiąs skubiai išsiųstas, o apsišaukėlę iš jo paimsią. Tada jis grįžo prie įprastinių savo darbų, tvirtai nutaręs visiškai nekreipti dėmesio į Šeilą ir jos auklę.

,Šanse” vėl užvirė darbas. Reikėjo išžvalgyti naujus torio telkinius ir iškasti naujus šulinius. Artinosi derliaus nuėmimas, robotai daug valandų praleisdavo laukuose ir soduose, jų sąžiningi metaliniai veidai blizgėjo nuo mašininės alyvos, ore tvyrojo žydinčio diro kvapas.

Tuo tarpu Šeila stengėsi visokiais būdais įsiteikti, ir dėl to jos buvimas dar labiau krito į akį. Greitai viršum grynų liuminescencinės šviesos lempučių sumargavo plastmasiniai gaubtai, niūrūs langai pasipuošė užuolaidomis, o grindys — šen bei ten išmėtytais takeliais. O ir apskritai visame name buvo pastebimos permainos, kurias Flezvelas labiau juto, negu matė.

Ir maistas pasidarė įvairesnis. Nuo senumo roboto virėjo atminties juosta daugelyje vietų buvo nusitrynusi, ir dabar visą vargšo meniu sudarė befstrogenas, agurkų salotos, ryžių pudingas ir kakava. Ir, būdamas,Šanse”, Flezvelas visą laiką stoiškai tenkinosi šiuo meniu, tik retkarčiais paįvairindamas jį neliepiamų atsargų daviniais.

Pasiėmusi virėją, Šeila su tikrai geležine kantrybe įrašė į jo juostą kepsnių, troškintos mėsos, salotų su alyvų aliejumi, obuolių pyrago ir daugelio kitokių dalykų receptus. Tuo būdu ir mityba „Šanse” turėjo labai pagerėti. O kai Šeila ėmėsi užpildyti tuščius balionus smiso džemu, Flezvelas visiškai suabejojo.

Šiaip ar taip, o šalia — be galo praktiška ir sumani būtybė; nepaisant prašmatnios išvaizdos, ji dirba viską, ką turi dirbti pasienio žmona… Be to, ji turi dar ir kitų gerų savybių! Patiko jam tas Rebek-Vordo pasienio modelis!

Apie tai pamąstęs, Flezvelas tarė savo vyresniajam robotui:

— Ganga-Semai, ką čia daryti, man galva stačiai neišneša!

— Ko pageidaujate? — paklausė vyresnysis robotas kažkokiu visiškai bejausmiu metaliniu veidu.

— Man dabar, kaip niekad reikalinga jūsų robotiška nuojauta, — kalbėjo toliau Flezvelas. — Ji visiškai neblogai pasirodė, tiesa, Ganga-Semai?

— Zmogus-Moteris pasiėmė jai priklausančią Žmogaus Naštos dalį.

— Taigi. Nežinia, ar ilgam jos užteks? Dabar ji dirba ne mažiau už pavyzdinę pasienio žmoną, tiesa? Verda valgyti, konservuoja.

— Darbininkai ją myli, — tarė Ganga-Semas su atvira— širdišku orumu. — Jūs net nežinote, sere: kai praėjusią savaitę pas mus prasidėjo rūdžių epidemija, mem naudojo mus naktį ir dieną ir ramino išsigandusius jaunus darbininkus.

— Nejaugi? — sušuko sukrėstas Flezvelas. — Mergina iš gerų namų, žodžiu, — modelis „liuks”?..

— Nesvarbu, ji — Žmogus, ir jai užteko jėgų ir kilnumo užsikrauti Žmogaus Naštą.

— O žinai? — tarė Flezvelas užsikirsdamas. — Tu mane įtikinai. Aš iš tiesų manau, kad ji mums tinka. Ne jos kaltė, kad ji ne pasienio modelis. Viskas priklauso nuo atrinkimo ir priežiūros, čia jau nieko nepadarysi. Eisiu jai pasakyti, tegu lieka. Ir atšauksiu savo užsakymą Re— bekui.

Roboto akyse žybtelėjo keista išraiška — kone juokas. Jis žemai nusilenkė ir tarė:

— Viskas bus, kaip šeimininkas įsakys.

Flezvelas nubėgo ieškoti Šeilos.

Surado ją medicinos punkte, įkurtame buvusiame instrumentų sandėlyje. Čia, roboto techniko padedama, Šeila gydė išnirimus ir įdrėskimus, tuos įprastus būtybių su metaline oda negalavimus.

— Šeila, — tarė Flezvelas, — aš noriu su jumis pasikalbėti.

— Gerai, — atsiliepė ji išsiblaškiusi, — tik prisuksiu veržlę. — Ji vikriai įstatė veržlę į vietą ir patapšnojo robotą per petį veržliniu raktu.

— O dabar, Pedro, išmėginsime tavo koją.

Robotas atsargiai žengė skaudama koja, o paskui primynė ją kaip reikiant. Įsitikinęs, kad koja sveika, jis, juokingai maivydamasis, ėmė šokti apie Zmogų-Moterį, kalbėdamas:

— Na, ir mem, jūs puikiai ją pataisėte, bos-ledi! Gracijas, mem!

Vis taip pat juokingai šokdamas, jis išėjo į saulę.

Flezvelas ir Šeila šypsodamiesi palydėjo jį žvilgsniu.

— Jie visai kaip vaikai! — tarė Flezvelas.

— Jų negalima nemylėti, — pritarė Šeila. — Linksmi, nerūpestingi.

— Bet jie neturi sielų, — priminė Flezvelas.

— Taipf — tarė jir iš karto surimtėjusi. — Tai tiesa. O kam gi jums manęs prireikė?

— Aš norėjau jums pasakyti… — Bet staiga Flezvelas apsižvalgė. Medicinos punkte buvo nepriekaištinga, sterili švara. Visose lentynose gulėjo veržlių raktai, varžtai, sraigtai medžiui, metalo piūklai, pneumatiniai plaktukai ir kiti chirurginiai instrumentai. Tur būt, aplinka nebuvo paranki prisipažinimui, kuriam jis ruošėsi.

— Eime iš čia, — tarė jis.

Jie išėjo iš ligoninės ir žydinčiais žaliais sodais pasuko Flezvelo pamėgtųjų didingų kalnų link. Čia stačių uolų pavėsyje blykčiojo tylus, tamsus tvenkinys, o viršum jo buvo palinkę dideli medžiai, kuriuos Flezvelas išaugino, naudodamas augimo stimuliatorius.

Čia jie sustojo.

— Štai ką norėjau jums pasakyti, — pradėjo Flezvelas. — Jūs, Šeila, mane nustebinote. Aš maniau, jūs iš tų baltąrankių, kurios neranda sau vietos. Jūsų įpročiai, jūsų išsiauklėjimas, o ir jūsų išorė — viskas bylojo jūsų nenaudai. Bet aš klydau. Jūs neišsigandote mūsų pasienio gyvenimo sunkumų, jūs laimėjote ir užkariavote visų širdis.

— Ar jau baigėte? — meilikaujamu balsu paklausė Šeila.

— Manau kalbąs kiekvieno šio asteroido roboto vardu. Jie dievina jus. Mano nuomone, jūs mūsiškė ir turite likti čia.

Stojo tyla, tik nenuilstantis vėjas šlamėjo dirbtinai išaugintų didelių.medžių lapuose ir raibino tamsų ežero paviršių.

Pagaliau ji tarė:

— Jūs tikrai manote, kad aš turiu likti čia?

Flezvelas neatsispyrė kerinčiam jos žavesiui, jis jautė, kad skęsta topazinėje jos akių gelmėje. Širdis ėmė neramiai plakti, jis paėmė jos ranką, ir ji trumpam laikė jo ranką savojoje.

— Šeila…

— Taip, Edvardai?..

— Mylimieji vaikai! — suamsėjo gergždžiantis metalinis balsas. — Mes susirinkome čia, norėdami…

— Vėl jūs ne laiku, stuobry! — supyko Šeila.

Robotas tuokė jas išlindo iš krūmų ir nepatenkintas tarė:

— Jau aš tai visų mažiausiai noriu kištis į žmonių reikalus, bet tokia programa įrašyta mano atminties mechanizme ir niekur nuo jos nepabėgsi! Jei jūs mane paklaus— tumėte, tai tie fiziniai kontaktai visai nereikalingi. Norėdamas praktiškai įsitikinti, aš ir pats kartą pamėginau apkabinti robotą siuvėją. Ir užsidirbau didelį randą. O kartą savo kūne pajutau kažką panašaus į elektros srovę arba dieglius, ir mano akyse sumirgėjo kažkokios geometrinės figūros. Žiūriu, ogi nuo laido nutrūkęs izoliatorius. Jausmas buvo nelabai malonus…

— Įžūlus pakalikas, prakeiktas robotas! — nusikeikė Flezvelas.

— Nelaikykite manęs priekabiu. Aš tik norėjau paaiškinti, jog ir pats nepritariu instrukcijai, pagal kurią visomis priemonėmis reikia kliudyti fiziniam suartėjimui dar prieš vestuves. Bet, gaila, įsakymas lieka įsakymu. Tad ar dabar negalėtumėm atlikti sutuoktuvių ceremonijos?

— Ne! — rūsčiai tarė Šeila.

Ir robotas, paklusniai patraukęs pečiais, vėl įlindo į krūmus.

— Nepakenčiu, kai robotas užsimiršta! — tarė Flezvelas. — Bet tai jau nebeturi reikšmės!

— Kas nebeturi reikšmės?

— Taip, — įsitikinęs tarė Flezvelas, — jūs niekuo ne blogesnė už pasienio nuotakas, ir, be to, jūs daug gražesnė. Šeila, ar jūs sutinkate būti mano žmona?

Robotas, nerangiai kuitęsis krūmuose, vėl pasirodė.

— Ne! — tarė Seila.

— Ne? — pakartojo suglumęs Flezvelas.

— Jūs girdėjote! Ne. Jokiu būdu!

— Bet kodėl gi? Jūs taip mums tinkate, Šėila! Robotai jus dievina. Dar niekad jie taip nedirbo…

— Manęs nė truputėlio nedomina jūsų robotai! — sušuko ji, išsitiesusi visu ūgiu, — jos plaukai išsidraikė, akys svaidė žaibus. — Ir nė truputėlio nedomina jūsų asteroidas. O juo labiau nedominate jūs! Aš noriu į Siringarą V, ten mano sužadėtinis paša mane ant rankų nešios!

Abu žvelgė vienas į kitą iš arti: ji — išblyškusi nuo pykqio, jis — raudonas nuo sumišimo.

— Na kaip, įsakysite pradėti? — pasiteiravo robotas tuokėjas. — Mylimieji vaikai…

Šeila apsisuko ir kaip strėlė dūmė į namus.

— Nieko nesuprantu! — skundėsi robotas. — Kada gi pagaliau mes atliksime apeigas?

— Apeigų, apskritai, nėra ko tikėtis, — pertraukė jį Flezvelas ir nuėjo namo pilnas išdidumo, nors viduje viskas kunkuliavo iš pykčio.

Robotas, valandėlę paabejojęs, atsiduso metaliniu atodūsiu ir leidosi vytis pavyzdinę „ultraliuks” nuotaką.

Visą naktį Flezvelas išsėdėjo savo kambaryje, gerdamas daugiau, negu paprastai, ir kažką murmėdamas sau panosėje. Auštant ištikimas Ganga-Semas pasibeldė ir įėjo į jo kambarį.

— Štai kokios moterys! — drėbė Flezvelas ištikimam savo padėjėjui.

— Ko pageidaujate? — paklausė Ganga-Semas.

— Aš niekad jų nesuprantu! Ji mane vedžiojo už nosies. Maniau — ji nori likti čia. Maniau…

— Vyro siela tamsi ir miglota, — tarė Ganga-Semas. — Bet ji tyra kaip kristalas, lyginant su Moters siela.

— Iš kur tu žinai? — paklausė Flezvelas.

— Sena robotų patarlė.

— Jūs, robotai, mane stebinate! Kartais man atrodo, kad jūs turite sielą.

— O ne, misteri Flezvelai, bose! Robotų technikos specifikacijoje pabrėžta, kad robotus reikia daryti be sielos, norint išvaduoti juos nuo kančių.

— Protingas nurodymas, — tarė Flezvelas, — apie tai reikėtų pagalvoti ir Žmonėms. Tegu ją velniai! O tu ko atėjai?

— Aš atėjau pasakyti, kad krovininis laivas tuojau nusileis.

Flezvelas išbalo.

— Kaip, jau? Vadinasi, jis atvežė mano nuotaką?

— Tikriausiai.

— O Šeilą išveš į Siringarą?

— Žinoma!

Flezvelas sudejavo ir susiėmė už galvos. O paskui išsitiesė ir tarė:

— Gerai, gerai! Eisiu, pažiūrėsiu, ar ji jau pasiruošusi.

Šeilą jis rado valgykloje: ji stovėjo prie lango ir žiūrėjo, kaip laivas spirale leidžiasi žemyn.

— Linkiu jums laimės, Edvardai, — tarė ji. — Tikiuosi, naujoji sužadėtinė neapvils jūsų lūkesčių.

Laivas nusileido, ir robotai ėmė traukti iš vidaus didelį konteinerį.

— Eisiu, — tarė Šeila. — Jie ilgai nelauks.

Jinai padavė jam ranką.

Jis suspaudė jos pirštus ir pats nepajuto, kaip sugriebė ją už peties. Ji nesipriešino, ir robotas tuokėjas kažkodėl neįsiveržė į kambarį. Flezvelas ir pats neprisiminė, kaip jinai atsidūrė Jo glėbyje. Jis pabučiavo ją, ir atrodė, kad danguje sušvito dar viena saulė.

Galų gale jis tarė užkimusiu balsu, tarytum pats sau netikėdamas:

— Taigi, taigi.

Flezvelas du kartus kostelėjo.

— Šeila, aš myliu tave! Mano pastogėje, žinoma, tu nematysi prabangos, bet jei pasiliksi…

— Pagaliau tu supratai, kad myli mane, kvaileli! — tarė ji. — Žinoma, aš pasilieku.

Atėjo iš tiesų svaiginama, žavi valandėlė. Bet staiga už lango pasigirdo robotų klegesys. Durys atsivėrė, ir į kambarį įgriuvo robotas tuokė jas, lydimas Ganga-Semo ir dviejų robotų žemdirbių.

— Tai jau iš tikrųjų! Net nesitiki! — šūkavo tuokė— jas. — Nesitikėjau sulaukti dienos, kada robotas sukils prieš robotą.

— Kas atsitiko? — paklausė Flezvelas.

— Tas jūsų meistras laikė mane už pakarpos, —pasiskundė tuokėjas, — o jo draugužiai nutvėrė už kojų. Bet aš juk veržiausi čia, norėdamas atlikti vyriausybės ir Robek-Vordo firmos nustatytas apeigas!

— Ką tu čia dabar, Ganga-Semai? — paklausė Flezvelas juokdamasis.

Robotas tuokėjas tuo tarpu puolė prie Šeilos.

— Na kaip, jūs gyva? Ir jums nieko nenutiko? Nei įdrėskimų, nei trumpų sujungimų?

— Ne, ne, viskas baigėsi laimingai, — atsiduso Šeila, vis dar negalėdama atsipeikėti.

— Visa tai aš padariau, bose, sere, — pak luso Ganga— Semas. — Kiekvienas žino, kad Vyras ir Moteris sužieduotuvių metu turi pabūti dviese. Aš dariau tik tai, ką laikiau savo pareiga Žmonių Rasei, misteri Flezvelai, bose, saibe!

— Tu esi šaunus, Ganga-Semai, aš tau labai dėkingas… O viešpatie…

— Kas atsitiko? — paklausė išgąsdinta Šeila.

Flezvelas įsmeigė akis į langą. Robotai namų link vilko didelį konteinerį.

— Tai ji, pavyzdinė pasienio nuotakai Ką dabar mums daryti, mano angele? Juk tada aš tavęs atsisakiau ir pareikalavau kitos. Ką dabar daryti su kontraktu?

— Nesirūpink, — nusijuokė Šeila. — Dėžėje nėra jokios sužadėtinės. Tavo užsakymas buvo atšauktas, vos tik jis buvo gautas.

— Nejau?

— Žinoma! — Ji sumišusi nuleido galvą.— Bet tu, ko gero, supyksi ant manęs…

— Nesupyksiu, — pažadėjo jis. — Tik paaiškink man…

— Supranti, visi jūsų, pasienio gyventojų, portretai iškabinti firmos kontoroje, ir sužadėtinės mato, su kuo joms teks susitikti. Jos juk gali laisvai pasirinkti sužadėtinį pagal savo skonį, ir aš taip ilgai stypsojau ten — prašiau, kad mane išbrauktų iš „ultraliuks” modelių, kol… kol susipažinau su užsakymų skyriaus vedėju. Ir štai, — išdrožė ji staiga, — priprašiau jį, kad pasiųstų mane čia.

— O kaipgi paša de Šre?

— Aš jį išgalvojau.

— Bet kodėl? — skėstelėjo rankomis Flezvelas. — Tu tokia graži…

— …kadangi kiekvienas manyje mato žaisliuką kokiam nors riebiam, ištvirkusiam idiotui, — tarė ji su įkarščiu. — O aš to nenoriu. Aš noriu būti žmona. Aš esu ne blogesnė už bet kurią iš tų raumeningų kvailučių.

— Geresnė! — tarė jis.

— Aš moku virti valgį ir gydyti robotus, ir šeimininkauti. Ar ne? Argi aš nėįrodžiau?

— Žinoma, brangioji!

Bet Šeila puolė į ašaras.

— Niekas, niekas manim netikėjo! Teko griebtis gudrybių. Aš turėjau pabūti čia tiek laiko, kad tu spėtum… na, spėtum mane pamilti!

— Aš ir pamilau, — užbaigė jis, šluostydamas jai ašaras. — Viskas pasibaigė kuo puikiausiai. Ir apskritai ši istorija — laimingas atsitiktinumas.

Metalinius Ganga-Semo skruostus išmušė lyg ir dažai.

— O argi ne atsitiktinumas? — paklausė Flezvelas.

— Suprantate, sere, misteri Flezvelai, efendi, žinoma, kad Zmogui-Vyrui reikalinga graži Moteris-Zmogus. Pasienio modelis šiuo atžvilgiu nieko malonaus nežadėjo, o memsaib Šeila — mano ankstesnio šeimininko draugų duktė. Aš ir išdrįsau jūsų užsakymą pasiųsti tiesiai jai. Ji įprašė savo pažįstamą iš užsakymų skyriaus parodyti jūsų portretą, o vėliau ir pasiųsti ją čia. Tikiuosi, jūs nepykstate ant savo nuolankaus tarno už tokį savavaliavimą.

— Tegul trenkia mane perkūnas! — pagaliau sušuko Flezvelas. — Aš visuomet sakiau — niekas nesupranta žmonių geriau už jus, robotus. Bet kas gi šiame konteineryje? — paklausė jis Šeilą.

— Mano suknutės, mano niekučiai, mano batukai, mano kosmetika, mano kirpėjas, mano…

— Bet…

— Tau pačiam, brangusis, bus malonu, kad tavo žmonelė gerai atrodys, kai mes išvyksime su vizitais. Galų gale, Citera V tik už penkiolikos skridimo dienų nuo čia. Aš teiravausi dar prieš vykdama pas tave.

Flezvelas nuolankiai linktelėjo. Argi galėjo kitaip pasielgti pavyzdinė „ultraliuks” markės sužadėtinė?

— Metas! — įsakė Šeila, pasisukusi į robotą tuokė ją.

Robotas tylėjo.

— Metas! — aprėkė jį Flezvelas.

— O jūs esate tikri? — niūriai paklausė robotas.

— Tikri! Pradėkite!

— Nieko nesuprantu! — pasiskundė tuokėjas. — Kodėl būtinai dabar? Kodėl ne praėjusią savaitę? Arba aš — vienintelis čia esantis protingas padaras? Na, gerai! Mylimieji vaikai…

Pagaliau ceremonija įvyko. Flezvelas nepagailėjo savo robotams trijų laisvų dienų, ir jie dainavo, šoko ir šventė be jokių rūpesčių, kaip robotams įprasta.

Nuo tos dienos į „Šansą” atėjo kiti laikai. Flezvelų gyvenimas buvo šiek tiek panašus į pasaulietišką: jie patys viešėdavo svetur ir priiminėdavo svečius — tokias pat sutuoktinių poras penkiolikos-dvidešimties šviesdie— nių spinduliu: iš Citeros III, Tamo ir Randiko I. Užtat visą likusį laiką Šeila buvo nepriekaištinga pasienio žmona, gerbiama robotų ir dievinama vyro. Robotas tuokėjas, standartine instrukcija vadovaujantis, asteroide užėmė sąskaitininko ir buhalterio vietą — pagal savo protinį bagažą jis puikiai tiko šioms pareigoms. Jis dažnai sakydavo, kad be jo čia viskas nueitų vėjais.

Na, o robotai kalnuose ir toliau kasė torį; soduose žydėjo dirai, oldžiai ir smisai, ir Flezvelas su Šeila dalijosi Žmogaus Našta.

Flezvelas nesiliovė liaupsinęs savo tiekėjus Rebeką ir Vordą. Bet Šeila žinojo, kad tikra laimė turėti tokį vyresnįjį robotą, kaip ištikimasis Ganga-Semas, tik gaila, kad jis buvo be sielos.