Trys Beno Baksterio Mirtys

KELIONĖ Į ŽEMĘ

Alfredas Saimonas buvo gimęs Kazangoje IV — nedidukėje žemės ūkio planetoje netoli Arkturo; ten jis kirto kombainu kviečių laukus, o ilgais tykiais vakarais klausydavosi Žemėje įrašytų meilės dainų.

Kazangoje gyventi buvo ne per blogiausia, merginos ten malonios, žvalios, atviraširdės ir sukalbamos: gera su jomis pasivaikščioti po kalvas arba pasimaudyti upokšni6 j°s ištikimos gyvenimo draugės. Tačiau ne romantiškos! Gražu pažiūrėti, kaip smagiai ir paprastai linksminasi kazangiškiai. Bet ar jiems to gana?

Saimonas jautėsi nepatenkintas savo vienodu gyvenimu. Kartą suprato, ir ko jam stinga.

Išklerusiu, knygų prikrautu kosminiu laivu atklydo į Kazangą keliaujantis pirklys. Jis buvo suvargęs, žilas, kuoktelėjęs žmogelis. Jo garbei buvo surengtos iškilmės — už Saulės sistemos ribų karštai džiaugiamasi kiekviena nauja pažintimi.

Pirklys išklojo naujausias paskalas: apie kainų karą tarp Detroito II ir Detroito III, ir kiek atsieina žūklė Alane, ir kaip apsirengusi Moracijos prezidento žmona, ir kaip juokingai šneka žmonės Dorane V. Pagaliau kažkas paprašė:

— Papasakok mums apie Zemę.

— Aha, — tarė pirklys, kilstelėjęs antakius. — Norite pasiklausyti apie savo promotę? Iš tikrųjų, bičiuliai, nėra kitos tokios planetos, kaip senutė Žemė, ir niekas jai neprilygs. Žemėje, bičiuliai, viskas galima, ten išsipildo visi troškimai…

— Kiekvienam? — paklausė Saimonas.

— Ten jie turi įstatymą, reikalaujantį patenkinti visus norus, — šyptelėjo pirklys. — Kol kas niekas nėra jo pažeidęs. Žemėje viskas kitaip, bičiuliai. Jūs, vyručiai, kultivuojate žemės ūkį? Na štai, o Žemė kultivuoja visokias prašmatnybės — tokias, kaip pamišimas, grožis, karas, svaigulys, nekaltybė, siaubas ir taip toliau. Norėdami patirti tų gėrybių, žmonės keliauja ištisus šviesmečius.

— O meilė? — paklausė kažkuri moteriškė.

— Mergužėle, — švelniai tarė pirklys, — Žemė — vienintelė vieta visoje Galaktikoje, kur dar išlikusi meilė! Detroitai II ir III ją išmėgino, bet pasirodė, kad tatai ne jų kišenei, Alanas nusprendė, kad ji per daug išmuša iš vėžių, o Moracija ir Doranas V dar jos nespėjo importuoti. Bet, kaip minėjau, Žemė kultivuoja prašmatnybes, o jos apsimoka šimteriopai.

— Šimteriopai? — pasitikslino apkūnus fermeris.

— Žinoma! Žemė jau sena, jos gelmės išsemtos, o dirva bevaisė. Jos kolonijos tapo nepriklausomos, ir gyvena jose blaivaus proto žmonės — štai kaip jūs. Tokie žmonės nori gauti už savo prekę tiek, kiek ji verta. Iš ko dar gali pasipelnyti Žemė, jei ne iš niekniekių, kurie įprasmina gyvenimą?

— O tu ar buvai įsimylėjęs Žemėje? — paklausė Saimonas.

— Ką čia kalbėti, — paniuręs atsakė pirklys. — Buvau kadaise įsimylėjęs, o dabar va keliauju. Bičiuliai, šios knygos!..

Už negirdėtus pinigus Saimonas nusipirko senovinį eilių rinkinį ir skaitydamas svajojo apie aistrą padūkusioje mėnesienoje, apie blausius aušros spindulius, glamonė jančius suskirdusias meilužių lūpas, apie tamsią jūros pakrantę, kur sukibę kūnai apsvaigę nuo meilės ir apkurtę nuo bangų mūšos šniokštimo.

Ir tatai buvo galima tik Žemėje, nes, anot pirklio, po Visatą išblaškyti Žemės vaikai pernelyg jau sunkiai dirbo, stengdamiesi kaip nors pramisti nesvetinguose pasauliuose. Kazangoje augo kviečiai ir kukurūzai, Detroituose II ir III gausėjo fabrikų ir gamyklų. Apie žuvingus Alano vandenis sklido legendos po visą Pietinę žvaigždžių zoną. Moracijoje veisėsi pavojingi plėšrūnai, o Dorane V dar reikėjo išarti plėšinius. Viskas buvo puiku, — taip ir turėjo būti.

Bet vis dėlto pasirodė, kad naujųjų pasaulių tobulybė pernelyg griežta ir sterili — perdaug jau tiksliai ten buvo suplanuotas gyvenimas. Kažkas buvo prarasta negyvose kosminės erdvės platybėse. Tik Žemėje išliko meilė.

Todėl Saimonas dirbo, taupė pinigus ir svajojo. Eidamas dvidešimt devintuosius metus, jis pardavė fermą, į tvirtą lagaminą prisidėjo švarių marškinių, užsivilko geriausią kostiumą, apsiavė stipriais kelionės batais ir įlipo į raketą „Kazanga — Metropolija”.

Pagaliau jis atsidūrė Žemėje, kur svajonės būtinai išsipildo, nes pastangos tatai sukliudyti baudžiamos įstatymo.

Niujorko astroporte Saimonas greitai atliko muitinės formalumus, ir požeminis traukinys bematant jį nugabeno į Taimzo aikštę. Apakintas dienos šviesos, jis stovėjo ir tvirtai spaudė prie šono lagaminą, nes jau buvo girdėjęs apie kišenvagius ir kitus didelio miesto plėšikus.

Jis apsidairė ir baisiausiai nustebo — net kvapą jam užėmė.

Pirmiausia jį apstulbino begalinė virtinė kino teatrų, kur filmai buvo demonstruojami dviejų, trijų ir keturių matmenų— kaip pageidauja žiūrovas. Ir dar kokie filmai!

Dešinėje lyg kokia šėtra pakibęs reklaminis skydas:

Jis norėjo žengti vidun, bet kitapus gatvės buvo rodomas karinis filmas. Afiša skelbė:

O šalimais — kitas:

Tarzanas, — miglotai prisiminė jis skaitytas knygas, — tai Žemėje sukurtų senovinių liaudies padavimų herojus.

Viskas buvo nuostabu. O ką dar žada ateitis! Jis matė krautuvėles, kur galėjai pasiskonėti visų pasaulių valgiais, ypač nacionaliniais Žemės patiekalais: pica, raste— gajais, spagečiais ir knyšais. Buvo krautuvių, išpardavi— nė j ančių kosminiais laivais pristatytus nukainotus drabužius, ir parduotuvių, prekiaujančių vien gėrimais.

Saimonas nežinojo, ko čia pirmiausia nusitvėrus. Staiga jis išgirdo kalenant kulkosvaidį ir ūmai atsigręžė.

Tai buvo tik tiras — ilga, siaura, ryškiai išmarginta galerija su barjeru iki juostos. Ant aukštos taburetės sėdėjo šeimininkas — tamsiaveidis storulis su karpa skruoste. Jis nusišypsojo Saimonui:

— Nori išmėginti laimę?

Įėjęs vidun, Saimonas pamatė, kad vietoj paprastų taikinių galerijos gale, kulkų išvarpytose kėdėse, sėdi keturios pusnuogės moterys. Ant kaktos ir ant kiekvienos krūties joms buvo nupiešti mažutyčiai „obuoliukai”.

— Ar pas jus šaudoma tikromis kulkomis? — paklausė Saimonas.

— Žinoma! — atsakė šeimininkas. — Žemėje veikia įstatymas, draudžiantis apgaulingą reklamą. Ir kulkos tikros, ir mergos tikros. Eik šen ir nudėk kurią nori!

Viena moteriškė jį pakurstė:

— Pliek, pliek, vyruti! Kertu lažybų, kad nepataikysi! Kita šūktelėjo:

— Jis nė į kosminį laivą nepataikytų!

— Na ir nušnekėjai, jis nežioplas vaikinas! — įsikišo trečioji. — Nagi pliek, vyruti!

Saimonas pasitrynė kaktą, bijojo pasirodyti nustebęs. Pagaliau, juk čia Zemė, kur leidžiama visa, kas duoda pelno. Jis paklausė:

— O ar yra tokių tirų, kur šaudoma į vyriškius?

— Žinoma, — atsakė šeimininkas. — Bet juk tu ne koks iškrypėlis, ar ne?

— Be abejo, ne!

— Tu iš kitos sistemos?

— Taip. O iš ko tu pažinai?

— Iš kostiumo. Visada galima atskirti iš kostiumo. — Storulis užsimerkė ir prodainiu užtraukė:

— Eikš! Eikš! Žudyk moteris! Nusimesk slopinamų troškimų naštą! Paspausk gaiduką — išliek seną įniršį! Tatai geriau, negu duoti per snukį! Geriau, negu pasigerti! Eikš! Eikš! Žudyk!

Saimonas paklausė vieną moteriškę:

— O kai jus nužudo, ar taip ir liekate negyvos?

— Neklausinėk kvailysčių, — atsakė mergina.

— Bet juk šokas… Ji gūžtelėjo pečiais.

— Pasitaiko ir blogesnio darbo.

Saimonas jau norėjo paklausti, kas gali būti blogiau, bet tą akimirką šeimininkas, persisvėręs per barjerą, tarė jam į ausį:

— Klausyk, bičiuli. Pažiūrėk, ką aš čia turiu. Saimonas žvilgtelėjo už barjero ir išvydo miniatiūrinį kulkosvaidį.

— Stačiai už dyka, — tarė šeimininkas, — imk ir pyškink iš tomio. Gali išraižyti visą tirą, sukulti visą armatūrą, išvarpyti sienas. Čia keturiasdešimt penkto kalibro kulkelės, bičiuli, o jau atatranka — lyg asilo spyris. Kas šaudo iš tomio, tas iš tiesų šaudo.

— Neįdomu, — lyg kirviu nukirto Saimonas.

— Aš surasčiau vieną kitą granatą, — tarė šeimininkas. — Skeveldrinę. Tu galėtum…

— Ne!

— Jei nepagailėsi pinigų, — tarė šeimininkas, — gali patiesti ir mane, kad tik nori, nors aš niekada nepamanyčiau. Na kaip?

— Ne! Jokiu būdu! Tatai šlykštu!

Šeimininkas pažvelgė į jį nematančiomis akimis.

— Nenusiteikęs? Okei. Mano šaudykla veikia ištisą parą. Užsuk kitąkart, vyruti.

— Niekuomet! — atsakė Saimonas išeidamas.

— Lauksime tavęs, mielasis! — šūktelėjo jam Įkandin viena moteriškė.

Priėjęs prie kiosko, Saimonas užsisakė stiklinaitę kokakolos.

Jis pastebėjo, kad dreba rankos. Įtempęs valią, nuslopino tą virpulį ir mažais gurkšneliais ėmė siurbčioti gaivinantį skystį. Jis priminė sau, kad negalima Žemei taikyti savo mato. Jei Žemėje vieniems žmonėms patinka žudyti kitus, o aukos duodasi žudomos, kodėl kažkas turi prieštarauti?

O gal vis dėlto turi?

Jo mintis sutrikdė balsas prie pat ausies:

— Ei, vaikine!

Atsigręžęs Saimonas išvydo priešais save raukšlėtą neramių akučių žmogelį su didoku, tarsi ne savo, apsiaustu.

— Ne vietinis? — paklausė žmogelis.

— Ne, — atsakė Saimonas. — O iš ko pažinai?

— Iš batų. Aš visada žiūriu į batus. Kaip tau patinka mūsų planeta?

— Ji kažkokia… pakrikusi, — atsargiai tarė Saimonas. — Noriu pasakyti, kad nesitikėjau… na kaip čia…

— Žinoma, — tarė žmogelis. — Tu idealistas. Matau, vos užmetęs akį. Gana tik pažvelgti į tavo dorą veidą. Tu atskridai į Žemę tam tikru tikslu. Taip ar ne?

Saimonas linktelėjo. Žmogelis kalbėjo toliau:

— Žinau, bičiuli, koks tavo tikslas. Tu ieškai karo, kuris pasaulį geresnį padarytų, ir neapsirikai pas mus pataikęs. Čia visada vyksta šeši stambūs karai, ir nė viename nereikia ilgai laukti generolo laipsnio.

— Deja, aš…

— Šiuo metu, — įtaigiai dėstė žmogelis, — engiamieji Peru darbininkai grumiasi žūtbūtinėje kovoje su pūvančia parsidavėlių monarchija. Vienas žmogus gali nulemti kovą. Ir tu, mano bičiuli, gali tapti tuo žmogumi! Tu padėsi laimėti socialistams!

Pastebėjęs Saimono miną, žmogelis skubiai pridūrė:

— Bet daug ką galima pasakyti ir apsišvietusios aristokratijos naudai. Senam ir išmintingam Peru karaliui (ka— raliui-filosofui giliausia, platoniškąja žodžio prasme) labai praverstų tavo pagalba. Menkutė jo kariuomenė, susidedanti iš mokslininkų, idealistų, šveicarų gvardijos, karūnos riterių ir karališkųjų valstiečių, vos vos laikosi, puolama sąmokslininkų socialistų, kuriuos kursto užsienio valstybės. Ir štai vienui vienas žmogus…

— Neįdomu, — tarė Saimonas.

— Kinijoje anarchistai…

— Ne!

— Gal tu labiau norėtum prisijungti prie komunistų Velse? Ar prie Japonijos kapitalistų? O gal pritaptum prie kokio smulkaus susibūrimo — feminisčių, sausojo įstatymo šalininkų arba piniguočių partijos? Galima suorganizuoti.

— Karas man nereikalingas, — atsakė Saimonas.

— Už tai niekas tavęs nesmerks, — kaip užsuktas ėmė linksėti žmogelis. — Karas — tai pragaras. Vadinasi, tu atvykai į Zemę dėl meilės.

— Iš kur žinai? — nustebo Saimonas.

Žmogelis kukliai nusišypsojo.

— Karas ir meilė, — tarė jis. — Žemėje tai du pagrindiniai prekybos objektai. Nuo neatmenamų laikų pardavinėjame juos milžiniškais kiekiais.

— Ar labai sunku rasti meilę? — paklausė Saimonas.

— Paėjėk du kvartalus centro link, — dalykiškai atsakė žmogelis. — Rasi užsimerkęs. Pasakysi, kad tave atsiuntė Džo.

— Bet juk tai neįmanoma! Negi šiaip sau įeisi ir…

— Ką tu išmanai apie meilę? — paklausė Džo.

— Nieko.

— Na, o mes čia dantį praėdę.

— Aš žinau, kas rašoma knygose, — nepasidavė Saimonas. — Aistra padūkusioje mėnesienoje…

— Na, žinoma, ir kūnai tamsioje jūros pakrantėje, apsvaigę nuo meilės ir apkurtę nuo bangų mūšos šniokštimo.

— Tu irgi skaitei tą knygą?

— Kokia ten knyga! Paprasčiausia reklaminė brošiūra. Na, man metas. Du kvartalai centro link. Rasi užsimerkęs.

Ir, maloniai linktelėjęs, Džo dingo minioje.

Saimonas baigė gerti koka-kolą ir iš lėto patraukė Brodvėjumi. Nuo sunkių minčių jam ant kaktos iššoko gyslos, tačiau jis nusprendė neskubėti su išvadomis.

Pasiekęs 44-ąją gatvę, jis išvydo didžiules, skaisčiai žėrinčias neonines raides:

„MEILĖ INKORPOREITED”

Mažesnės neoninės raidės skelbė: „Veikia visą parą!”

O po jomis: „Lipti į antrąjį aukštą”.

Saimonas susiraukė, nes jam toptelėjo baisus įtarimas.

Bet vis dėlto jis užlipo laiptais į nediduką, skoningai apstatytą laukiamąjį. Iš ten ilgu koridorium nuėjo į nurodytą kambarį.

Kambaryje Saimonas rado gražų žilaplaukį vyrą, kuris pakilo nuo didžiulio rašomojo stalo jo pasitikti ir, paspaudęs ranką, tarė:

— Na, kas gero pas jus Kazangoje?

— Iš ko sprendžiate, kad aš kazangiškis?

— Iš marškinių. Aš visada pastebiu marškinius. Vadinuosi misteris Teitas. Esu čia tam, kad kiek galėdamas jums patarnaučiau. Jūs…

— Saimonas. Alfredas Saimonas.

— Prašom sėstis, misteri Saimonai. Rūkote? Gal išger— tumėt? Jūs nesigailėsite, sere, kad kreipėtės į mus. Mes — seniausia firma, aprūpinanti meile, ir gerokai stambesnė, negu mūsų didžiausias konkurentas—„Aistra anlimi— ted”. Be to, pas mus kur kas pigiau ir prekė geresnė. Leiskite paklausti, kaip sužinojote apie mus? Perskaitėte didžiulį skelbimą „Taimze”? O gal…

— Mane atsiuntė Džo, — nutraukė jo žodžius Saimonas.

— Aktyvus agentas, — tarė misteris Teitas su dviprasmiška mina. — Na ką gi, sere, man atrodo, kad nėra ko ilgai delsti. Jūs atvykote iš tolimų kraštų, ieškodamas meilės, ir jau ką-ne-ką, o meilę jūs gausite. — Jis norėjo paspausti mygtuką rašomajame stale, bet Saimonas jį sulaikė:

— Nenorėčiau pasirodyti nemandagus ir taip toliau, bet…

— Klausau jūsų, — atsiliepė misteris Teitas, drąsinamai šypsodamasis.

— Negaliu suprasti, — smarkiai paraudęs, išdrožė Saimonas; jo kaktą nusėjo prakaito lašeliai. — Matyt, ne ten pakliuvau. Ne todėl atkeliavau į Zemę, kad paprasčiausiai… Argi jūs iš tiesų pardavinėjate meilę? Viską galite pardavinėti, tiktai ne meilę! Vadinasi, čia netikra meilė, taip?

— Na ką jūs! — Iš nustebimo misteris Teitas net kilstelėjo nuo kėdės. — Tas ir svarbiausia! Seksą gali nusipirkti kiekvienas. O viešpatie, juk tai pigiausias daiktas Visatoje, išskyrus žmogaus gyvybę. Bet meilė — retenybė, mei— lė — ypatingas dalykas, meilę gali rasti tiktai Žemėje. Jūs skaitėte mūsų brošiūrą?

— Apie kūnus tamsioje jūros pakrantėje? — paklausė Saimonas.

— Taigi. Aš ją parašiau. Nuotaika pagauta, ar ne? Taip jūsų nenuteiks pirma sutiktoji, misteri Saimonai. Taip gali nuteikti vien ta, kuri jus myli.

Saimonas suabejojo:

— O vis dėlto čia netikra meilė, ar ne?

— Na ką jūs, žinoma, tikra! Jei mes pardavinėtume netikrą meilę, taip ją ir vadintume. Žemėje reklamos įstatymai labai griežti, sakau jums iš širdies. Prekiauk kuo tinkamas, tik būtinai vadink daiktus jų vardais. Čia ir yra etika, misteri Saimonai!

Teitas atsikvėpė ir kalbėjo toliau ramesniu balsu:

— Ne, sere, nepadarykite klaidos. Mūsų produkcija — ne surogatas. Tai tas jausmas, apie kurį ištisus tūkstantmečius svaičioja rašytojai ir poetai. Šių dienų mokslo stebuklai leidžia mums atiduoti šitą jausmą gražiai įpakuotą ir, be to, kone veltui visiškon jūsų žinion, kada tik panorėsite.

Saimonas tarė:

— Aš įsivaizdavau, kad bus… gaivališkiau.

— Gaivališkumas savaip žavingas, — pritarė misteris Teitas. — Šią problemą tyrinėja mūsų laboratorijos. Patikėkite, mokslas gali atkurti viską be išimties, kad tiktai rinkoje būtų paklausa.

— Man tatai nepatinka, — tarė Saimonas stodamasis. — Geriau eisiu į kiną.

— Palaukit! — sušuko misteris Teitas. — Jūs manote, kad mes ketiname jus apmulkirfti. Manote, kad būsit supažindintas su mergina, kuri tik dėsis jus mylinti, o iš tikrųjų nemylės. Ar ne teisybė?

— Teisybė, — patvirtino Saimonas.

— Klystate! Pirmiausia, tatai perdaug brangiai atsieitų. Antra, mergina baisiausiai susidėvėtų. O be to, bandymas suvaidinti gyvenime tokį sudėtingą vaidmenį pakenktų merginos psichikai.

— Bet kaip jūs tatai darote?

— Mums padeda mokslas ir psichologijos dėsnių pažinimas.

Saimonui visa tai atrodė kažkokia nesąmonė. Jis pasuko į duris.

— Sakykite atvirai, — neatlyžo Teitas. — Iš pažiūros jūs supratingas jaunuolis. Argi neatskirsite, kur tikra meilė, kur apgaulė?

— Aišku, atskirsiu.

— Tad kuo jūs rizikuojate? Arba liksite patenkintas, arba neužmokėsite mums nė cento.

— Pagalvosiu, — tarė Saimonas.

— Kam atidėlioti? Patyrę psichologai teigia, kad tikroji meilė stiprina ir gydo psichiką, pašalina nepilnavertiškumo kompleksą, atstato hormonų pusiausvyrą ir taiso veido spalvą. Meilei, kurią mes parūpiname, nieko netrūksta: ii giliai ir pastoviai prieraiši, nežabotai aistringa, nepaprastai ištikima, kone mistiškai dievina tiek jūsų trūkumus, tiek teigiamybes ir taip trokšta suteikti mylimajam malonumo, kad net graudu; o be to dar, firma „Meilė inkorporeited” gali didžiuotis kontrolės nepripažįstančiu pirmuoju jausmų plykstelėjimu, stulbinančia meilės iš pirmo žvilgsnio akimirka!

Misteris Teitas paspaudė mygtuką. Saimonas susiraukė, jis vis dar nesiryžo. Durys atsivėrė, įėjo mergina, ir Sai— momii dingo visos abejonės.

Ji buvo aukšta ir liekna, kaštaniniai plaukai spindėjo kaip varis. Apie jos veidą Saimonas nieko nebūtų galėjęs papasakoti, bet jo akyse sužvilgo ašaros. O jeigu kas būtų paklausęs, kokia merginos figūra, tokį jis būtų galėjęs vietoje nudėti.

— Mis Pene Brait, — tarė Teitas, — susipažinkite su misteriu Alfredu Saimonu.

Mergina bandė kažką pasakyti, bet lūpos jos neklausė; Saimonas irgi neteko žado. Vos pažvelgęs, jis viską suprato. Kitkas buvo nesvarbu. Visa širdimi jis jautė, kad yra mylimas — mylimas giliai ir karštai.

Laikydamiesi už rankų, jie tuoj pat išėjo. Reaktyvinis visurlekis atnešė juos prie baltutėlio kotedžo pušynėly, jūros pakrantėje. Ten jie šnekučiavo, juokėsi ir mylėjosi. O paskui Saimonas išvydo savo mylimąją, tarsi ugnies deivę, nutviekstą vakaro žaros. Melsvose sutemose ji pažvelgė į jį didžiulėmis tamsiomis akimis, ir jau tokį pažįstamą jos kūną tarytum vėl apgaubė paslaptis. Patekėjo mėnulis, skaistus ir padūkęs, ir pavertė kūnus šešėliais. Mergina verkė, daužė kumšteliais jam krūtinę, o Saimonas taip pat verkė, pats nežinodamas ko. Galiausiai pasirodė aušra; baukščiai, atsargiai ji mirgėjo ant suskirdusių lūpų ir sukibusių kūnų, o greta šniokščianti bangų mūša svaigino, kurstė aistrą ir varė iš proto.

Vidurdienį jie vėl buvo firmos „Meilė inkorporeited” kontoroje. Penė karštai suspaudė jam ranką ir dingo kitame kambaryje.

— Ar tikra buvo meilė? — paklausė misteris Teitas.

— Taip!

— Ir jūs patenkintas?

— Taip! Tatai buvo meilė, tikra meilė! Bet kodėl ji taip spyrėsi, kad mes grįžtume?

— Posthipnozinė sugestija, — paaiškino misteris Teitas.

— Kas?

— O ko jūs tikėjotės? Visi trokšta meilės, bet mažai kas nori už ją atsilyginti. Štai jūsų sąskaita, sere.

Saimonas širsdamas apmokėjo sąskaitą.

— Kam to reikėjo, — tarė jis. — Savaime aišku, būčiau jums atsilyginęs, kad mus supažindinote. O kur ji dabar? Ką jai padarėte?

— Būkit malonus, — taikiai tarė misteris Teitas, — pasistenkite nusiraminti.

— Man nereikia ramybės! — sušuko Saimonas. — Man reikia Penės!

— Tatai neįmanoma, — tarė misteris Teitas kiek šaltoku balsu. — Malonėkite baigti sceną.

— Norite išpešti daugiau pinigų? — sugriaudėjo Saimonas. — Gerai, užmokėsiu. Kiek aš jums skolingas, kad pa— leistumėte ją iš savo nagų? — Saimonas ūmai ištraukė iš kišenės piniginę ir trenkė ja į stalą.

Misteris Teitas biaurėdamasis dūrė į piniginę smilium.

— Įsidėkite atgal į kišenę, — tarė jis. — Mūsų firma sena ir garbinga. Jeigu dar kartą pakelsite balsą, turėsiu jus išprašyti.

Saimonas vargais negalais susivaldė, įsibruko piniginę į kišenę ir atsisėdo. Giliai atsidusęs, jis labai ramiai tarė:

— Atleiskite man.

— Dabar kita šneka, — sušvelnėjo misteris Teitas. — Aš neleisiu, kad ant manęs kas nors šūkautų. Bet jeigu jūs protingai elgsitės, kaip nors susitarsime. Na, kas atsitiko?

— Kas atsitiko? — Saimonas vėl vos neriktelėjo. Jis susitvardė ir tarė: — Ji mane myli.

— Žinoma.

— Kaip jūs galite mus išskirti?

— O kas čia bendro? — paklausė misteris Teitas. — Meilė— žavi interliudija, poilsis, naudingas intelektui, žmogaus asmenybei, hormonų balansui ir veido spalvai. Tačiau vargu ar kas panorės, kad meilė ilgai truktų, juk taip?

— Aš panorėsiu, — tarė Saimonas. — Ši meilė ypatinga, nepaprasta…

— Jos visos tokios, — paguodė jį misteris Teitas, — Bet, kaip žinote, jos visos vienodai gaminamos.

— Ką?

— Jūs, be abejo, susipažinęs su meilės gamybos technologija?

— Ne, — tarė Saimonas. — Aš maniau, meilė… natūrali.

Misteris Teitas papurtė galvą.

— Natūralios atrankos mes atsisakėme prieš daugelį šimtmečių, tuojau po techninės revoliucijos. Ji vyksta labai lėtai ir komercijai netinka. Kurių galų terliotis, jei, reguliuodami refleksus ir atitinkamai stimuliuodami tam tikrus smegenų centrus, mes galime sukurti bet kurį jausmą? O rezultatas? Iki ausų jus įsimylėjusi Penė! Mes išanalizavome jūsų individualius polinkius ir parinkome jos somatinį tipą — tatai padarė jūsų meilę tobulą. Mes visada duodame priedo tamsią jūros pakrantę, padūkusį mėnulį, blausią aušrą…

— Vadinasi, ją buvo galima priversti pamilti bet ką, — lėtai tarė Saimonas.

— Buvo galima įkalbėti pamilti bet ką, — pataisė misteris Teitas.

— O dieve, kaip jai pakliuvo toks šlykštus darbas?

— Ji atėjo ir pasirašė sutartį, kaip paprastai daroma, — tarė Teitas. — Ir labai gerai uždirba. O pasibaigus sutarties laikui, mes grąžiname jai pirmykštę individualybę— tokią, kaip buvo! Bet kodėl šį darbą jūs laikote šlykščių? Tokiai meilei nieko neprikiši.

— Čia ne meilė! — sušuko Saimonas.

— Na ką jūs, meilė! Tikra prekė! Bešališkos mokslinių tyrimų firmos išbandė, kuo ji kokybiškai skiriasi nuo natūralios meilės. Visais atvejais mūsų meilė pasirodė esanti gilesnė, aistringesnė, nuoširdesnė ir veržlesnė.

Saimonas stipriai užsimerkė, paskui vėl atsimerkė ir tarė:

— Išklausykite mane. Man nerūpi jūsų moksliniai tyrinėjimai. Aš ją myliu, ji mane myli, o visa kita nesvarbu. Leiskite man su ja pakalbėti! Aš noriu ją vesti!

Misteris Teitas susiraukė.

— Atsikvošėkite-! Argi šitokias kas nors veda! Jei norite vesti, — santuokomis mes irgi pasirūpiname. Galima suorganizuoti idiliškas ir beveik stichines vedybas iš meilės su patentuota skaistuole, patikrinta valstybinės inspekcijos.

— Ne! Aš tnyliu Penę! Leiskite man bent pasikalbėti su ja!

— Tatai neįmanoma, — atsakė misteris Teitas.

— Kodėl?

Misteris Teitas paspaudė kažkokį mygtuką.

— Kaip jūs manote, kodėl? Mes panaikinome ankstesnę hipnoprogramą. Dabar Penė myli kitą.

1 Tada Saimonui viskas paaiškėjo. Jis puikiai suprato, kad jau dabar, šią akimirką, Penė žiūri į kitą, o jos akys liepsnoja tokia pat aistra, kokią ir jis patyrė.Ji jaučia kitam tą pačią nieko nepaisančią ir begalinę meilę, kuri, kaip liudija bešališkos mokslinių tyrimų firmos, kur kas pranašesnė už atgyvenusią, komerciškai netikslingą natūralią atranką… Ir toje pat tamsioje jūros pakrantėje, kurią mini reklaminė brošiūra…

Jis pašoko, taikydamasis griebti Teitą už gerklės. Prieš akimirką įėję du tarnai čiupo jį ir nutempė prie durų.

— Įsidėmėkite! — šūktelėjo Teitas jam įkandin. — Tatai nieku gyvu nesumenkina jūsų prisiminimų.

Ir, nors Saimonui buvo labai biauru, bet jis suprato, kad Teitas sako teisybę.

O paskui jis atsidūrė gatvėje.

Iš pradžių nieko daugiau netroško, tik kuo greičiau palikti Zemę, kur parduodamos prašmatnybės normaliam žmogui perdaug brangiai atsieina. Jis ėjo labai greitai, o greta žengė jo Penė, ir jos veidas spindėjo meile jam, ir kitam, ir trečiam, ir dešimtam.

Ir pagaliau jis pasiekė tirą.

— Nori išmėginti laimę? — paklausė šeimininkas.

— Užtaisyk, — atsakė Alfredas Saimonas.