Kosmoso robinzonai

TEISMAS

Dvidešimt išlikusių kareivų išsirikiavo laukymėje, numetė po kojų ginklus ir sudėjo rankas už galvų. Du paskutinieji ištempė Honegerį, kuris vis dar neatgavo sąmonės; prie senio pastatėme sargybinius.

Gniauždami automatus, mudu su Mišeliu įėjome į pilį; vienas belaisvis rodė mums kelią.

Viduje viešpatavo chaosas. Ant salono sienų kreivai šleivai kybojo kulkomis suvarpyti įžymių meistrų paveikslai įmantriuose rėmuose. Du tušti gesintuvai bylojo, kad čia taip pat siautėjo gaisras. Vestibiulyje tysojo sprogimo subjaurotas Šarlio Honegerio lavonas; grindys ir sienos nusėtos skeveldromis.

Sraigtiniais akmeniniais laiptais nusileidome į rūsį; metalinės durys gaudė nuo smūgių, kažin kas beldėsi iš vidaus.

Kai tik atšovėme skląstį, mums priešais iššoko Ida Honeger. Mišelis stvėrė ją už rankos.

— Kur bėgate?

— Kur mano tėvas? Brolis?..

— Jūsų brolis nukautas, o tėvas… kol kas gyvas.

— Nejaugi jūs jį?..

— Madmuazele, — prabilau, — per jį žuvo dvylika mūsiškių, jau nekalbant apie jūsiškius.

— Tai siaubinga. Kodėl jie taip pasielgė? — sulemeno ji ir apsipylė ašarom.

— Šito mes dar nežinome, — atsakė Mišelis. — Kur merginos, kurias jie pagrobė? Ir toji, na, kaip ten ją, kino aktorė?

— Medė Diušer? Ten, požemyje. O likusios, regis, rūsyje kairėj.

Įėjome į požemį. Sienas blausiai apšvietė žibalinė lempa. Nepaprastai išblyškusi Madlena Diušer kiūtojo kampe.

— Tikriausiai jos sąžinė nešvari, — pratarė Mišelis. — Kelkis ir išeik! — grubiai pridėjo jis.

Paskui išlaisvinome tris merginas iš kaimo.

Kai užkopėme į pirmąjį aukštą, ten jau radome Lui su likusiais Tarybos nariais.

— Senasis Honegeris atgavo sąmonę. Eime, reikia jį apklausti.

Honegeris sėdėjo laukymėje šalia dukters. Išvydęs mus, senis atsistojo.

— Aš jūsų neįvertinau. Turėjau patraukti savo pusėn inžinierius, tuomet būtume užvaldę šią planetą.

— O kam? — paklausiau.

— Kaip tai kam? Nejau nesuprantate, jog tai buvo tas retas atvejis, kai žmogus galėtų paimti į savo rankas žmonijos likimą. Po kelių kartų būtume sukūrę superžmonių rasę.

— Iš jūsiškės medžiagos? — pašaipiai paklausiau.

— Mano žaliavoje buvo visko, ko reikia: atkaklumas, vyriškumas, panieka mirčiai. Viltis dėjau ir į jus. Tačiau suklydau manydamas, jog įstengsiu paimti valdžią be jūsų. Ateitį reikėjo kurti drauge.

Jis palinko prie raudančios dukters.

— Pasigailėkite jos; Ida nieko nežinojo apie mano planus, netgi mėgino mums sukliudyti. O dabar sudie…

Jis mikliai kažin ką įsimetė į burną, sumurmėjo: „Cianas”, — ir susmuko ant žemės.

— Na, ką gi, vienu teisiamuoju mažiau, — vietoj įprastų atsisveikinimo žodžių pratarė Mišelis.

Savanoriai jau krovė į mašinas trofėjus: keturias automatines patrankas, šešis kulkosvaidžius, šimtą penkiasdešimt šautuvų bei automatų, penkiasdešimt revolverių ir daugybę šaudmenų. Pilyje slypėjo tikras arsenalas, bet visų vertingiausias radinys buvo naujutėlaitės spausdinimo staklės.

— Nesuprantu, ką su visa šia technika jie ketino veikti Žemėje?

— Vienas belaisvis minėjo, kad Honegeris vadovavo fašistinei organizacijai, — atsakė Lui.

— Šiaip ar taip, viskas į gera. Dabar bus kuo atremti hidrų atakas.

— Beje, po ano sykio jų daugiau nematėme. Vandalis ir Breforas baigia mažosios hidros skrodimą; pabaisą jie panardino į statinaitę su spiritu. Tasai Breforas tiesiog nepakeičiamas. Jis jau išmokė kaimo vaikučius lipinti molinius indus, kaip tą daro Pietų Amerikos indėnai.

Kai sugrįžome į kaimą, buvo ketvirta valanda po pusiaudienio. Kautynės truko mažiau nei dieną. Nusigavau iki namų ir užmigau it užmuštas. Sapnavau savo senąją laboratoriją Bordo mieste, mano šefas man sakė: „Linkiu jums maloniai praleisti atostogas. Esu tikras, ten rasite daug įdomių tyrinėtinų dalykų…” Kokia ironija! Paaiškėjo, kad tie „įdomūs dalykai” — ištisa planeta!

Paskui išvydau masyvią pusbrolio Bernaro figūrą, stūksančią durų angoje, po to kalną, nurėžtą kažin kur papėdėje, per šimtą metrų po manimi…

Šeštą valandą vakaro mane pažadino brolis, ir mudu iškeliavome pas Vandalį. Šis laukė mūsų mokykloje; priešais biologą ant stalo gulėjo pusiau preparuota hidra, skleidžianti dusinantį spirito kvapą. Vandalis ant popieriaus lapelių ir ant lentos piešė eskizus. Breforas su Masakru jam padėjo.

— O, štai ir tu, Žanai, — sutiko mane Vandalis. — Atiduočiau dešimt gyvenimo metų, kad tik galėčiau pademonstruoti šį pavyzdėlį mūsų akademijoje! Stulbinanti anatomija!

Jis nusivedė mane prie piešinių.

— Tik ką pradėjau studijuoti šiuos gyvūnus, bet jau sužinojau daugybę įdomiausių dalykų. Sprendžiant iš visos eilės požymių, jie priskirtini žemiausios kategorijos organizmams. Kraujotakos sistema labai paprasta. Širdis su dviem skilveliais, kraujas melsvas, viena smarkiai išsišakojusi arterija, o toliau kraujas teka limfiniais keliais ir grįžta į širdį viena stora surenkančia vena. Poodinės ertmės vaidina itin svarbų vaidmenį. Hidros kūnas net po mirties stačiai niekingo tankio. Virškinimo sistema itin paprasta. Bet štai kas nuostabu! Visų pirma, nerviniai centrai: jie nepaprastai sudėtingi ir išsivystę, čiuptuvų papėdėje po chitininiu šarvu glūdi tikros smegenys, po jomis — labai įdomus organas, primenantis elektrinę rajų bateriją. Tas organas ir patys čiuptuvai aprūpinti gausiai išsišakojusiais nervais. Akys tobulos nelyginant mūsų žinduolių. Nenustebsiu, jei paaiškės, kad šie gyvūnai tam tikra prasme protingi. Ir antras įdomus dalykas — vandenilio maišai. Šiuose didžiuliuose plė— vėtuose maišuose, aprėpiančiuose visą viršutinę hidros dalį, keturis tūrio penktadalius užima vandenilis! Vandenilis susidaro vandens skaidymosi žemose temperatūrose metu. Porėtu specialaus čiuptuvo kanalu vanduo patenka į ypatingą organą, kuriame vyksta cheminis jo skaidymasis. Manding, deguonis pereina į kraują, juk tas organas perdėm apnarpliotas arteriniais kapiliarais. Ak, jeigu mums pavyktų įminti šios vandens katalizės mįslę! Kai vandeniliniai maišai pilni, lyginamasis hidros svoris mažesnis už oro svorį, ir padaras laisvai sklando atmosferoje. Galinga plokščia uodega atstoja peleką ir — kas svarbiausia — vairą. Hidra juda ypatingų ertmių susitraukimo dėka — jos išmeta lauk orą, sumaišytą su vandeniu. Tas mišinys su didžiule jėga išlekia atgal per tikrų tikriausias tūtas. Vieną tokią ertmę patalpinau į geležinį žiedą ir srove sužadinau jos raumenis. Pažvelk, kas nutiko žiedui!

Storas geležinis lankas susisuko aštuoniuke.

— Raumenų jėga stačiai neįtikėtina!

Kitą rytą pabudau nuo beldimo į duris. Atvyko Lui pasiuntinys. Jis mane perspėjo, kad tuojau prasidės belaisvių teismas (tų belaisvių, kurie nebuvo sužeisti), ir priminė, jog Tarybos narių dalyvavimas būtinas.

Nusiskubinau į teismo vietą. Virš kaimo kilo žydroji saulė.

Teismas susirinko didelėje daržinėje, šiam atvejui paverstoje į posėdžių salę. Tribunolą sudarė Tarybos nariai ir visuomenės atstovai, tarp kurių buvo Vandalis, Breforas, mano brolis Polis, Masakras, penki valstiečiai, Bevenas, Etranžas ir šeši darbininkai. Tarybos nariai sėdėjo prie stalo ant pakylos, likusieji įsitaisė aplink mus. Priešais juos liko laisva erdvė kaltinamiesiems, o toliau išsirikiavo suoleliai, skirti publikai. Ginkluota sargyba saugojo visus išėjimus. Tribunolo pirmininku buvo išrinktas mano dėdė. Amžius bei moralinis autoritetas suteikėjam šitokią teisę. Prieš įsakydamas įvesti kaltinamuosius, astronomas atsistojo ir kreipėsi į susirinkusius:

— Dar niekam iš mūsų neteko būti teisėju, gi šiandien mes esame ypatingojo tribunolo nariai. Kaltinamieji neturės advokatų, vadinas, mes negaišime laiko begaliniams ginčams. Užtat turime stengtis būti kuo teisingesni bei nešališkesni. Du pagrindiniai nusikaltėliai nebegyvi, ir noriu jums priminti, jog šioje planetoje, kur tiek mažai žmonių, dera branginti kiekvieną gyvybę. Tačiau nevalia pamiršti, kad dėl teisiamųjų kaltės žuvo dvylika mūsų savanorių, o trims merginoms teko patirti gėdingus įžeidinėjimus. Įveskite kaltinamuosius!

— Kur Menaras? — pakuždomis paklausiau aš.

— Jis su Martina ruošia katastrofos teoriją. Tai labai įdomu. Pasikalbėsim vėliau.

Į daržinę vienas po kito įėjo kaltinamieji, lydimi ginkluotos sargybos. Jų buvo trisdešimt vienas. Idą Honeger ir Madleną Diušer atlydėjo paskiausiai.

Mano dėdė prabilo vėl:

— Visi jūs kaltinami grobimu, žudynėmis ir ginkluotu antpuoliu, o drauge ir valstybės išdavimu. Kas jūsų vadas?

Kaltinamieji sekundėlę padvejojo, paskui išstūmė priekin rudaplaukį milžiną

— Kai šeimininkų nebūdavo, aš vadovaudavau už juos.

— Jūsų vardas, amžius, profesija?

— Žanas Bironas, trisdešimt dvejų metų. Anksčiau buvau mechaniku.

— Jūs prisipažįstate kaltas?

— O koks skirtumas, prisipažinsiu ar ne? Vis vien mane sušau— dysite!

— Nebūtinai. Jūs galėjote suklysti. Be to, buvote ne vienas! Kas pastūmėjo jus į nusikaltimų kelią?

— Po to sambrūzdžio šefas išrėžė mums kalbą. Pasakė, kad kaimą užėmė, atleiskite, visokiausios padugnės, kad mes esame kitoje planetoje ir kad reikia gelbėti civilizaciją. O paskui, — milžinas truputį padvejojo, — jei viskas klosis gerai, gyvensime it senjorai senaisiais laikais.

— Jūs dalyvavote kaimc^ntpuolyje?

— Ne! Galite paklausti kitų. Visi, kurie užpuolė kaimą nukauti. Tai buvo šeimininko sūnaus žmonės. Pats šeimininkas tuomet labai supyko. Šarlis Honegeris aiškino, jog paėmė įkaitus, o iš tiesų jam reikėjo tiktai tos mergšės, paskui kurią lakstė. Šeimininkas jam nepritarė. Aš irgi. Šarlį įkalbėjo Levrenas.

— O ko gi siekė jūsų šeimininkas?

— Jau sakiau. Jis norėjo būti šio pasaulio ponu. Pilyje turėjo daug ginklų. Tenai, Žemėje, šeimininkas užsiėmė kontrabanda, todėl visur turėjo savo žmonių. Pavyzdžiui, pilies apsaugai samdė mus. Štai ir nusprendė surizikuoti. O kur mes galėjome dėtis? Vis vien praeityje esam pridarę kvailysčių. Be to, šeimininkas žinojo, kad jūs beveik neturite ginklų. Nemanė, kad prisigaminsite jų taip greit!

— Gerai. Išveskite. Kitas!

Prieš teismą stojo šviesiaplaukis jaunuolis, kuris iškėlė baltą vėliavą

— Jūsų pavardė, amžius, profesija?

— Anri Belteras, dvidešimt trejų metų. Politechnikos instituto studentas.

— Kokiu gi būdu atsidūrėte tarp šitų banditų?

— Aš pažinojau Šarlį Honegerį. Kartą mes lošėme pokerį, ir aš per vakarą pralošiau visus savo pinigus mėnesiui į priekį. Jis sumokėjo mano skolas. Po to pasikvietė į pilį ir išgelbėjo man gyvybę. O paskui įvyko katastrofa. Nepritariau nei Šarlio tėvo planams, nei jo elgesiui. Tačiau negalėjau išduoti Sarlio. Aš skolingas jam už gyvybę. Tačiau nė sykio į jus nešoviau!

— Patikrinsim! Kitas. Beje, dar vienas klausimas. Ką jūs studijavote?

— Aerodinamiką.

— Puiku, gal jūsų žinios kada nors pravers.

— Norėčiau pridurti dar kai ką… Ida Honeger… ji padarė viską ką galėjo, norėdama jus perspėti…

— Mes žinome, būtinai tai įvertinsime.

Apklausa tęsėsi. Čia buvo kone visų profesijų žmonių. Didžioji kaltinamųjų dalis priklausė fašistinės krypties organizacijai. Nežinau, ką galvojo likusieji, bet, atvirai šnekant, aš atsidūriau keblioje padėtyje. Daugelis tų žmonių nuoširdžiai atgailavo, o kai kurie darė paprasčiausiai apgautų vaikinų įspūdį. Akivaizdu, jog pagrindinių kaltininkų jau nebėra gyvųjų tarpe. Beltero ištikimybė draugui kėlė užuojautą. Niekas iš kaltinamųjų apie jį nepasakė nieko bloga; atvirkščiai, didžiuma patvirtino, kad kautynėse studentas nedalyvavo. Bet štai prieš teismą stojo dvidešimt devintas. Žiulis Levrenas, keturiasdešimt septynerių metų amžiaus, žurnalistas. Tai buvo mažas kaulėto veido žmogutis. Lui dirstelėjo į savo užrašus.

— Liudininkai nurodė, kad jūs nepriklausote Honegerio parankiniams. Pilyje buvote svečias, tačiau kai kurie mano, kad būtent jūs ir esate pagrindinis šeimininkas. Jūs šaudėte į mūsiškius, šito nenuneigsite. Be to, liudininkai skundėsi jūsų žiaurumu.

— Tai melas! Niekada nesu matęs tų žmonių. Niekur nedalyvavau. Mane paprasčiausiai pakvietė paviešėti.

— Meluoja! — neištvėrė savanoris, saugantis duris. — Jį mačiau prie automatinės patrankos apkasų viduryje. Prie tos pačios, kuri pakirto Salaveną ir Roberą! Tris kartus šoviau į tą šunsnukį, tik, gaila, nepataikiau.

Daugelis salėje pritarė savanoriui. Žurnalistas bandė priešgyniauti, tačiau jį ištempė laukan.

— Įveskite madmuazelę Diušer.

Nepaisant gausios kosmetikos, moteris atrodė apgailėtinai. Buvo išsigandusi ir sutrikusi.

— Madlena Diušer, dvidešimt aštuonerių metų amžiaus, aktorė. Bet aš ničnieko nepadariau!

— Jūs buvote vyresniojo Honegerio meiluže, tiesa?

— Ir vyresniojo, ir jaunesniojo! — pasigirdo balsas.

Salėje nuvilnijo juokas.

— Netiesa! — sušuko ji. — O, tai siaubinga! Klausytis šitokių įžeidinėjimų!

— Gerai, gerai. Prašau laikytis tylos! Su jumis dar išsiaiškinsime.

— Ida Honeger, devyniolikos metų, studentė.

Apsiverkusi ir susitaršiusi mergina atrodė kur kas jaunesnė už aktorę.

— Ką jūs studijavote?

— Teisę.

— Bijau, kad čia jūsų žinios nepravers. Žinome, kad stengėtės užkirsti kelią nelaimei. Gaila, kad jums nepavyko. Bet, šiaip ar taip, jūs padėjote trims į nelaisvę paimtoms merginoms. Ką galite pasakyti apie likusius teisiamuosius?

— Mažai juos pažįstu. Bironas buvo neblogas žmogus, Anri Belteras nusipelno atleidimo. Jis prisiekė man, jog nešaudė, ir aš juo tikiu. Tiesa, Anri draugavo su mano broliu…

Ji sukūkčiojo.

— Mano tėvas ir brolis taip pat ne kokie piktadariai. Jie buvo ūmūs, garbėtroškos. Kai gimiau, tėvai gyveno labai skurdžiai. Turtai atėjo netikėtai ir susuko jiems galvas. Viskuo kaltas tasai žmogus — Levrenas. Tai jis pakišo mano tėvui Nyčę, ir tas įsivaizdavo esąs antžmogis. Tai Levrenas pasiūlė beprotišką planetos užkariavimo planą. Tas žmogus gali padaryti bet ką! O, kaip jo nekenčiu! — Mergina vėl paplūdo ašarom.

— Sėskitės, madmuazele, — negarsiai pratarė dėdė. — Mes pasitarsime, tačiau jums nėra ko baimintis. Jūs veikiau liudininkė, nei kaltinamoji.

Mes pasišalinome už uždangos. Svarstymas užtruko ilgai. Lui ir valstiečiai reikalavo griežčiausių priemonių. Mišelis, mano dėdė, kiurė ir aš pats siūlėme kur kas švelnesnes bausmes. Žmonių buvo mažai, kaltinamieji nieko nesuprato ir paprasčiausiai sekė paskui savo vadeivas. Galiausiai šiaip ne taip susitarėme. Kaltinamuosius vėl įvedė į salę, ir dėdė perskaitė jiems nuosprendį.

— Žiulis Levrenas! Jūs pripažintas kaltu dėl tyčinės žmogžudystės, grobimo ir smurto. Jūs nuteisiamas mirties bausme ir būsite pakartas. Nuosprendis turi būti įvykdytas nedelsiant.

Banditas neišdavė savo jausmų, tik mirtinai išblyško.Teisiamieji sušurmuliavo.

— Anri Belteras. Jūs niekuo nepakenkėte visuomenei ir esate pripažintas nekaltu, bet kadangi nieko nesiėmėte, idant perspėtu— mėte mus…

— Aš negalėjau…

— Tylėkit! Taigi, tęsiu… Kadangi nieko nesiėmėte, idant per— spėtumėte mus, netenkate rinkimų teisės, kol išpirksite savo kaltę.

— Vadinas, aš laisvas?

— Taip — lygiai kaip ir mes visi. Bet jei norite pasilikti kaime, turėsite dirbti.

— O, nieko daugiau ir netrokštu!

— Ida Honeger. Jūs pripažinta nekalta, bet per artimiausius dešimt metų negalėsite būti renkama į Tarybą. Madlena Diušer! Mes nenustatėme jokios nusikalstamos jūsų veiklos, išskyrus abejotiną moralę ir, tarkim, abejotiną palankumą, — salėje pasigirdo krizenimas, — pagrindiniams nusikaltėliams… Prašau laikytis tylos! Jūs netenkate visų rinkiminių teisių ir esate skiriama dirbti į virtuvę. Visi likusieji! Jūs nuteisiami darbams, kurių trukmė — ne daugiau kaip penkeri žemiškieji metai. Šį terminą galite sutrumpinti pavyzdingu darbu bei elgesiu. Iki gyvos galvos netenkate visų politinių teisių, tačiau jos gali būti grąžintos tam, kuris šito nusipelnys, atlikęs žygdarbį visuomenės labui.

Teisiamieji, kurie tikėjosi kur kas griežtesnės bausmės, džiugiai suklego.

— Dėkui, vyručiai! — šūktelėjo Bironas. — Jūs tiesiog šaunuoliai!

— Posėdis baigtas. Išveskite nuteistuosius!

Kiurė prisiartino prie Levreno, panorusio atlikti išpažintį. Žiūrovai išsiskirstė — vieni patenkinti nuosprendžiu, kiti pasipiktinę. Nušokau nuo pakylos ir pasukau link Beltero. Vaikinas guodė Idą.

— Pažvelkite! — tariau dėdei, eidamas pro šalį. — Dabar aišku, kodėl jiedu taip gynė vienas kitą.

— Kur jūs gyvensite? — paklausiau jaunuolių. — Diušer teks miegoti virtuvėje, nori ji ar ne, tačiau judu — visai kitas reikalas. Grįžti į apgriautą pilį, kurią gali užplūsti hidros, būtų tikra beprotystė. Čia irgi daug kas sugriauta, žmonės gyvena ankštai. Be to, judviem reikia surasti darbą. Veltėdžiavimas nuo šiol draudžiamas įstatymu.

— O kur jis parašytas, tas įstatymas? Mes norime būti dorais piliečiais, tačiau šiam tikslui reikia išmanyti įstatymus.

— Apgailestauju, bet kodeksas dar nesudarytas. Turime tik atskirus tekstus bei Tarybos nutarimus. Beje, jūs buvote juristė?

— Baigiau antrą kursą

— Štai ir radome jums darbą Užsiimsite mūsų kodeksu. Pakalbėsiu apie tai Taryboje. O jus, Belterai, kviečiu dirbti drauge. Padėsite man geologijos ministerijoje. Žinodamas mokslinį jūsų pasirengimą greit paversiu tamstą padoriu geologu-žvalgybininku. Atlyginimas — maistas valgykloje ir stogas virš galvos. Toks pat, kokį turiu ir aš.

Prie mūsų priėjo Mišelis.

— Jei ketini prisivilioti Belterą, — perspėjau jį, — turiu pasakyti, jog pavėlavai. Aš su juo jau susitariau.

— Juo blogiau man. Tuomet aš susitarsiu su seserim. Astronomija palauks. Beje, ji su Menaru nusileido iš observatorijos. Vakare Menaras norėtų supažindinti mus su savo teorijomis.

Pažvelgiau į dangų. Helijas dar aukštai.

— Na, vakaras dar negreit! Paklausyk, Mišeli, ar ši mergina galėtų apsigyventi su tavo seserim? Vėliau jai ką nors surastume.

— O štai ir Martina! Gali paklausti jos pačios.

— Verčiau pasiteirauk tu. Aš bijau tavo žvaigždes skaičiuojančios sesers!

— Na, tu neteisus. Ji labai šauni ir į tave žiūri palankiai.

— Iš kur žinai?

— Martina pati man sakė!

Mišelis nusijuokė ir pasišalino.