Kosmoso robinzonai

LĖKTUVAS

Prabėgo daugiau nei dvylika žemiškųjų mėnesių. Jei matuotume senais matais, Telo planetoje gyvenome jau penktus metus. Menaras paskaičiavo, jog šis laikotarpis turėtų atitikti trejus Telo metus.

Kobalt Sitis pamažėle keitėsi. Dabar jis panėšėjo į tirštai gyvenamą miesto tipo gyvenvietę, juosiamą laukų, kuriuose žmonės pjovė kviečius ir skiną — vietinius ssvisų javus. Kobalt Sityje buvo du su puse tūkstančio gyventojų, elektros stotis, maža klinika, kurioje Masakras ruošė būsimus gydytojus, ir netgi universiteto užuomazga, kur pats dėsčiau penketą valandų per savaitę. Žemiškosios žolės vis atkakliau stūmė Telo augmeniją, ir artimiausiose kalvose ganėsi gausios galvijų bandos.

Mes kasėme įvairius metalus ir anglį, visiškai tenkindami savo reikmes; penkiasdešimt penkių kilometrų ilgio geležinkelio atšaka jungė gyvenvietę su Aliuminio kalva, kur karjere dirbo keturiasdešimt žmonių, tiekiančių gamyklai boksitus. Port Leone įsikūrė šeši šimtai gyventojų. Svajodamas apie tolimesnius tyrimus, ten įkūriau laivų statyklą, kurioje darbininkai baigė įrengti greitesnį laivą nei mūsiškis „Konkeranas”. Inžinieriai dėjo visas pastangas, kad išlikusios technikos dėka pagamintų daugiau naujesnių bei tobulesnių staklių.

Kas dvidešimt dienų jau įprastu keliu į Naftos šaltinį išvykdavo du naftovežiai. Gręžinys buvo toli — už aštuonių šimtų kilometrų. Beje, tas gręžinys sparčiai seko, ir aš žinojau, kad netrukus bus galima atšaukti šešiasdešimt jį aptarnaujančių žmonių. Tačiau dėl to nėmaž nesijaudinau: atsargoje turėjome dešimtis tonų benzino bei mazuto, o visų svarbiausia — vos už šimto kilometrų nuo miesto atradau naują naftingą rajoną.

Trumpiau tariant, viskas klojosi taip, jog retsykiais užsimiršęs galėjai pagalvoti, kad per kažkokį stebuklą vėl atsidūrėme Žemėje — jei ne kartkartėmis gatvėse pasirodantys ssvisai ir ne dvi saulės bei trys mėnuliai danguje. Būtent tuo metu nutiko visų reikšmingiausias įvykis po mūsų atvykimo į Telo planetą.

Tą vakarą užsisėdėjau savo kabinete pirmajame mūsų mažyčio namo aukšte: reikėjo surūšiuoti pastabas ir sutvarkyti paskubomis brūkšteltus geologinių žemėlapių juodraščius. Jau vėlai nakčia per radiją iškviečiau naftos bokštelių meistrą daviau jam užduotį rytojaus dienai ir užkopiau aukštyn, visai pamiršęs išjungti kampe stovintį imtuvą Pamiegojau vos pusvalandį, kai mane pažadino Martina:

— Paklausyk, apačioje kažkas kalba!

— Tikriausiai lauke…

Priėjau prie lango, atlapojau jį, įsiklausiau. Lauke viešpatavo tamsa bei tyla. Miestas miegojo. Languose nesimatė nė žiburėlio. Tik sargybos bokšto prožektorius lėtai piešė ratus, išplėšdamas iš tamsos namą po namo.

— Tikriausiai tau pasivaideno, — tariau, vėl guldamas į patalą.

— Paklausyk, štai ir vėl!..

Įsiklausiau: išties, apačioje girdėjosi kažkokie balsai.

— Niekai! — sumurmėjau snūsdamas ir ramiai išlemenau pusiau pamirštus žemiškus žodžius: — Paprasčiausiai pamiršau išjungti radiją…

Ir tuomet mano sapnas išgaravo it nebuvęs.

— Velniai rautų, kas gi gali mus kviesti tokiu metu?

Kūlvirsčia nusiritau laiptais ir puoliau prie imtuvo. Lempos degė, tačiau eteris tylėjo. Per langą regėjau dangų, nusėtą žvaigždėmis; ko gero, mėnuo jau nusileido. Ir ūmai iš garsiakalbio nuskambėjo balsas:

— Here is WA, calling New Washington… Here is WA, calling New Washington…[6]

Tyla. Ir vėl:

— Here is WA…

Garsas buvo labai aiškus. Matyt, transliuojanti stotis kažkur netoliese.

— Paklausyk! — vėl tarė Martina.

Apmiriau, sulaikydamas kvapą. Tolumoje kažkas tyliai dūzgė.

— Nejau lėktuvas?

Pribėgau prie lango. Tarp žvaigždžių lėtai šliaužė mažutėlaitis žiburėlis. Puoliau prie aparato ir ėmiau karštligiškai sukioti rankenėles, stengdamasis surasti transliacijos bangą

— WA, WA. Who are you? — šaukiau į siųstuvą laužyta anglų kalba. — Who are you?

Galiausiai aptikau reikiamą bangą.

— WA. Who are you? Here New France![7]

Išgirdau slopų šūksnį ir atsakymą puikia prancūzų kalba:

— Kalba WA lėktuvas. Kur jūs esate?

— Stačiai po jumis. Žiūrėkite, lauke įžiebsiu šviesą.

Dabar lėktuvas sukosi viršum mūsų galvų.

— Matau jūsų žiburius. Naktį leistis neįmanoma, mes atskrisi— me vėliau. Kiek jūsų ir kas esate?

— Maždaug keturi tūkstančiai, visi prancūzai. O jūs?

— Lėktuve septyni, o Naujajame Vašingtone — vienuolika tūkstančių amerikiečių, prancūzų, kanadiečių ir norvegų. Neišjunkite šios bangos. Mes jus iškviesime.

— Ar ilgai skrendame?

— Dešimt valandų. Išskridome į žvalgybą. Dieną sugrįšime pas jus, o dabar lekiame į pietus. Nekvieskite mūsų, bet lai kas nors visąlaik budi prie imtuvo. Netrukus susisieksime su Naujuoju Vašingtonu. Nuoširdžiai džiaugiamės, kad čia esame ne vieni. Iki greito pasimatymo!

Ir balsas vėl ėmė kartoti šaukinius.

— Here is WA!

Netrukus prasidėjo dvišalis pokalbis anglų kalba, kurią prastai supratau. Matyt, pilotas pranešė apie mus.

Nepajėgdami nusėdėti namuose, nuskubėjome žadinti mano brolio, Lui ir Breforo, kurie gyveno visi drauge vos už šimto metrų nuo mūsų namelio. Paskui ištraukėme iš lovų Mišelį, Menarą visus Tarybos narius ir galiausiai sukėlėme visą miestą. Naujiena plito žaibo greičiu. Paskambinau net į Port Leoną ir, pranešęs apie lėktuvą įsakiau paspartinti „Temerero” — „Narsiojo” — įrengimo darbus. Mes vos įstengėme sulaukti aušros.

Ryte Kobalt Sičio gyventojai pradėjo ruoštis lakūnų sutikimui. Nenorėdami pasišiukšlinti, išvalėme didelę kietos dirvos aikštelę ir išdėliojome baltą strėlę, nurodančią vėjo kryptį. Tada grįžau prie imtuvo, kur budėjo Martina.

— Na, ką?

— Kol kas nieko.

— Juk mums negalėjo prisisapnuoti!

Lėtai praslinko dar dvi varginančio laukimo valandos. Apie imtuvą susirinko visa minia. Mano darbo stalą prie kurio net Martina nedrįsdavo prisiliesti, be ceremonijų nustūmė į šalį, nubraukė popierius, tačiau man buvo vis vien. Tas pat vyko ir merijoje, kur stovėjo toks pat siųstuvas-imtuvas. Ir staiga:

— VA kviečia Naująją Prancūziją! VA kviečia Naująją Prancūziją!

— Naujoji Prancūzija klauso! Kalbėkite!

— Mes skrendame virš žemyno šalia ekvatoriaus. Sugedo du varikliai. Matyt, grįžti nebeįstengsime. Ryšys su Naujuoju Vašingtonu nutrūko. Jus girdime labai prastai. Jei žūtume, štai Naujojo Vašingtono koordinatės: 41°32′ šiaurės platumos, 62°12′ vakarų ilgumos…

— Kur esate dabar?

— Maždaug aštuoni laipsniai šiaurės platumos ir dvylika laipsnių vakarų ilgumos.

— Ar turite ginklų?

— Taip. Kulkosvaidį ir šautuvus.

— Pasistenkite nusileisti. Mes jus surasime. Sugaišime (mintyse skubiai paskaičiavau) maždaug dvidešimt ar dvidešimt penkias dienas. Gyvūnų, panašių į raganosius, mėsa valgoma. Tik neragaukite nepažįstamų vaisių.

— Griežtai taupant atsargas, jų mums pakaks trisdešimčiai dienų. Leidžiamės, trečiasis variklis taip pat gęsta.

— Saugokitės hidrų! Svarbiausia — neprisileiskite jų arti!

— Kas tos hidros?

— Skraidančios dėlės. Jei pamatysite, patys suprasite. Šaudykite į jas iš apačios!

— Aišku. Leidžiamės į lygumą tarp labai aukštų kalnų ir jūros. Iki greito…

Transliacija nutrūko. Mes laukėme, tramdydami tolydžio augantį nerimą. Kažkur tenai, už šešių suvirš tūkstančių kilometrų nuo mūsų, septynetas narsuolių kovėsi su mirtimi. Praėjo gera valanda, ir tik tada mūsų garsiakalbis atgijo vėl:

— Nusileidome sėkmingai. Lėktuvas smarkiai apgadintas, tačiau mes visi gyvi. Nelaimei, turėjome išpilti beveik visą benziną o mūsų akumuliatoriai gerokai išsikrovę. Todėl tik retsykiais siusime savo šaukinius, kad jūs neiškryptumėt iš kelio. Baigiau.

— Kai leisimės į kelią, pranešime. Susisieksime su jumis kiekvieną dieną tuo pačiu Žemės laiku. Dabar devynios valandos trisdešimt septynios minutės. Laikykitės! Iki pasimatymo.

Tučtuojau išvykau į Port Leoną, kur ant bangų jau sūpavosi

„Temereras”. Tą pačią dieną j į ir išbandėme. Tai buvo nedidelis keturiasdešimt aštuonių metrų ilgio ir penkių metrų pločio laivelis su keliamąja viso labo šimto keturiasdešimties tonų galia. Du galingi dyzeliniai demontuotos gamyklos varikliai įgalino jį išvystyti dvidešimt penkių mazgų greitį. Plaukdamas vidutiniu dvylikos mazgų greičiu, „Temereras” su turimomis degalų atsargomis galėjo įveikti dešimt tūkstančių mylių. Įvertinus kuklias mūsų galimybes, jis buvo tikras laivų statytojų šedevras!

„Temererą” apginklavome sunkiuoju dvidešimties milimetru kulkosvaidžiu, o kadangi pastarajam liko nebedaug šovinių, pridėjome dar ir raketinę artileriją. Nuo didvyriško mūšio su hidromis laikų iš esmės patobulinome šį ginklą. Laivo priekyje bei paskuigalyje stovėjo sudvejinti kreipiantys įrenginiai, nuo kurių vienu metu galėjo pakilti keturios raketos, sveriančios po dvylika kilogramų: jos stebėtinai taikliai numušdavo taikinį penkių kilometrų atstumu. Palei bortus išsidėstė lengvesnių raketų atramos — šios „mažylės” kliudydavo taikinį septynių kilometrų atstumu.

Paskubomis išmėginome laivą (nuplaukėme juo iki Dordonės žiočių ir atgal), o tada įsakiau sukrauti į jį maisto atsargas bei šaudmenis.

Įgulą sudarė dvylika žmonių. Šturmanu paskyriau Mišelį, vyriausiuoju mechaniku — Bironą. Penketas kitų jūreivių kadaise tarnavo laivyne, gi aš pats mažu buriniu bičiulio laiveliu triskart perplaukiau Viduržemio jūrą ir šiaip ne taip įsisavinau laivo vairavimo pagrindus.

Pasiėmėme mažą specialiai įrengtą sunkvežimiuką — sumažintą mūsų ištikimojo šarvuočio kopiją aprūpintą radijo siųstuvu.

„Temereras” lėtai nuplaukė upe. Kai pasiekėme Dordonės žiotis, pasiunčiau šaukinius; lėktuvo įgula trumpai atsiliepė. Ir štai mūsų laivas vėl sūpavosi ant bangų — mes išplaukėme į vandenyną.

Nutolę nuo kranto, pasukome į pietus. Pakrantėje plytėjo plokščia lyguma, apėjusi aukštomis žolėmis. Keli ssvisai, kurie apsilankė šioje slvipams priklausančioje teritorijoje ir sugebėjo pargrįžti atgal gyvi, pasakojo, kad tokia stepė driekiasi toli į žemyno gilumą ir siekia kalnagūbrį, tačiau iš jūros tų kalnų neįžiūrėjome.

Mudu su Mišeliu stovėjome ant tiltelio. Laivas plaukė dvylikos mazgų greičiu, varikliai dirbo nepriekaištingai, jūra liko rami. Nenorėdamas gaišti laiko veltui, paėmiau jūros vandens mėginių ir ištyriau juos mūsų mažoje laboratorijoje: pasirodė, jog vandenyje gausu chloro. Neilgam sumažinę greitį, išmetėme už borto primityvų tralą; kai netrukus ištraukėme jį į denį, tinkle knibždėjo visokiausių rūšių žuvys: vienos panėšėjo į žemiškas, kitos buvo visai netikėtų formų.

Vakare saulė nuskendo purpurinio saulėlydžio gaisuose. Nors palyginti su mūsų senąja žemiškąja Saule Helijas atrodo žydras, Telo planetos saulėlydžiai pasižymi raudonų tonų gausa, nes čionykštis atmosferos sluoksnis gerokai plonesnis.

Mėnuliai švietė pakankamai ryškiai, tačiau naktį greitį sumažinome iki šešių mazgų. Anaiptol netroškau, kad „Temereras” užplauktų ant kokio nors nežinomo rifo. Paryčiui buvome jau už keturių šimtų penkiasdešimties kilometrų nuo uosto. Krantas liko toks pat žemas bei plokščias.

Vidudienį išvydome salų, salelių ir smėlėtų seklumų labirintą; nesiryždamas plaukti į nepažįstamus užutekius, kur mūsų kiekviename žingsnyje tykojo pavojai, įsakiau sukti į atvirą jūrą, ir veikiai žemė dingo iš akių. Paskyrėme tris budėjimo laikotarpius: pirmas budėjau aš, po manęs — Mišelis, o trečias — mūsų bocmanas, senas jūrininkas, penkiolika metų ištarnavęs kariniuose laivuose.

Ketvirtąją dieną tolumoje vėl pasirodė žemė, nors mes visąlaik plaukėme tuo pačiu kursu — stačiai į pietus. Matyt, žemynas linko į pietvakarius, bet, galimas daiktas, toji sausuma buvo kokia nors sala. Kirtome 32° šiaurės platumos. Buvo karšta, bet kol kas pakenčiama. Tos pačios dienos vakare išvydome, kaip tarp bangų nardo ir pliuškenasi kažin koks didžiulis juodas gyvis. Dėl viso pikto įsakiau paguldyti raketas į kreipiančiuosius lovius ir pasiruošti, tačiau pabaisa dingo, neatkreipusi į mus dėmesio. Susisiekiau su Kobalt Sičiu ir sužinojau, kad, nepaisant visų įmanomų pastangų, ryšys su Naujuoju Vašingtonu kol kas dar neužmegztas.

Krantas vėl išnyko tolyje. Ryte, kai jau norėjau įsakyti sukti į rytus, stebėtojai priešaky išvydo žemę. Nusprendžiau išžvalgyti vietovę. Lotu matuodami dugną, atsargiai prisiartinome prie tuštutėlio kranto. Mišelis nustatė koordinates: 19°44′ šiaurės platumos, 18°22′ vakarų ilgumos Kobalt Sičio atžvilgiu. Veikiausiai mes aptikome kokios nors salos iškyšulį. Iš pradžių norėjau išlipti į krantą, bet paskui šios minties atsisakiau, ir mes pasukome į pietryčius.

Iškvietėme lėktuvą ir ilgai nesulaukėme atsakymo. Po dviejų valandų jie patys susisiekė su mumis ir paaiškino, jog tik ką atmušė hidrų ataką — ne žalių, o rudų, tačiau nepaprastai didelių — nuo dvylikos iki penkiolikos metrų ilgio.

Be didesnių nuotykių (neskaitant smarkaus bangavimo, kuris „Temererui” buvo nė motais) pasiekėme žemę, kurioje nusileido lėktuvas. Pasak lakūnų, tai buvo žemynas, kurį nuo mūsiškio skyrė plati sąsmauka. Norėdami ją surasti, apčiuopomis leidomės į šiaurę ir aplenkėme ilgą pusiasalį. Pakrante nuplaukėme dar bent dešimt platumos laipsnių. Čia tvyrojo nepakeliamas karštis: visiems teko užsidėti plačiabryles skrybėles ir nuolat laistyti metalinį denį. Retsykiais jūra išnykdavo tirštame tvankiame rūke — kur kas šiurpesniame už akinantį Helijo tviskesį.

Kai nusigavome iki numatyto punkto, jau vakarėjo; pasak mūsų apskaičiavimų, šį tašką ir lėktuvo katastrofos vietą skyrė trumpiausias sausumos ruožas. Tačiau krantas mus nuvylė: čia žėlė tikros mangrovinės džiunglės, medžiai stiebėsi stačiai iš jūros ir grūdosi dumblinose, klampiose seklumose, kur knibždėjo visokiausios šlykštynės, o ore tvyrojo neištveriamai dvokūs garai. Apie išsilaipinimą negalėjo būti nė kalbos. Toli horizonte regėjome didžiulį kalnagūbrį, centrinė jo viršūnė kilo į daugiau nei penkiolikos tūkstančių metrų aukštį.

Nuplaukėme palei krantą, ieškodami svetingesnės vietelės, ir už kelių kilometrų aptikome drumstos upės žiotis. Nepaisant sparčios tėkmės, mums pavyko į ją įplaukti ir įveikti dar bent devyniasdešimt kilometrų. Čia kelią galutinai pastojo dumblo sąnašos.

Užtaisėme savo ginklus, padvigubinome stebėtojų postus. Aplinkui pelkėtose pakrantėse rangėsi, šmirinėjo ir pliuškenosi pasi— šlykštėtini, kone protoplazminiai padarai. Iš balos į balą amebiniais judesiais šliaužė keisčiausios pilkos ar žalios spalvos gyvų drebučių krūvos. Dusome nuo puvimo dvoko; termometras šešėlyje rodė plius keturiasdešimt aštuonis laipsnius! Kai sutemo, pakrantes nutvieskė fosforescuojančios įvairiausių spalvų, dydžių bei formų dėmės, lėtai judančios troškioje tamsoje.

Ilgai ieškoję dešiniajame krante aptikome uolėtą atbrailą ant kurios, regis, nesiveisė jokios gyvos būtybės. Manevruodamas dviem sraigtais, „Temereras” prisišliejo prie uolos. Tada įkalėme į minkštą skalūną plieno pleištus ir prišvartavome laivą virvėmis. Laivą su krantu sujungė rąstinis tiltas, kuriuo į sausumą atsargiai nuriedėjo sunkvežimiukas.

— Kas važiuos? — paklausė Mišelis. — Tu, aš, o kas su mumis?

— Tu nevažiuosi, — paprieštaravau. — „Temerere” turi pasilikti žmogus, nelaimės atveju galintis parplukdyti laivą į uostą.

— Vadinas, pasilieki tu. Astronomų turime devynias galybes, gi tu — vienintelis mūsų geologas.

— Čia vadovauju aš. Įsakau tau pasilikti! Galėsi važiuoti vietoj manęs antruoju reisu. Susisiek su lėktuvu, sužinok, kiek iki jo kilometrų ir kokia kryptimi mums važiuoti.

Ryšį užmezgėme greit. Mišelis mikliai paskaičiavo:

— Apie trisdešimt kilometrų, pietvakarių kryptis.

Sužinoję, kad mes atsidūrėme taip arti, amerikiečiai sukliko iš džiaugsmo.

— Mes beturime du litrus geriamo vandens ir nė vienos tabletės sterilizacijai, — pasiskundė lakūnai.

— Atvyksime po poros valandų, — atsakiau. — Pasiruoškite. Jei turite bent kiek degalų, užkurkite laužą: dūmai bus mums orientyru.

Sėdau už vairo, jūreivis Andrė Etjenas stojo prie sudvejintų raketų lovių. Apkabinau Mišelį, pamojavau likusiems, ir mes leidomės į kelią.