Kosmoso robinzonai

EKSPEDICIJA

Tuo metu, kai baigiau ruošti ekspedicijos planą, galutinai supratau, kad myliu Martiną. Mudu kas vakarą kopdavome į mano dėdės namą, kur drauge pietaudavome. Kartais mus lydėdavo Mišelis, bet paprastai jis ateidavo vienas, anksčiau. Dalinausi su Martina savo sumanymais, ir ji man davė nemažai naudingų patarimų. Nepastebimai nuo dalykinių pokalbių perėjome prie prisiminimų.

Sužinojau, kad Martina trylikos metų liko našlaite, tėvus mergaitei visiškai pakeitė Mišelis. Jis buvo astronomas, tad paaiškėjus, kad Martina gabi tiksliesiems mokslams, įtraukė seserį į savo darbą. Gerai pažinojau pirmosios ekspedicijos Žemė-Marsas narius (ekspedicijai vadovavo mano pusbrolis Bernaras Verilakas) ir galėjau papasakoti Martinai daug įdomių smulkmenų apie tą tarppla- netinį skrydį. Kažkoks susižavėjęs reporteris netgi nufotografavo mane tarp Bernaro ir Sigurdo Olesono, pristatydamas kaip „patį jauniausią ekspedicijos dalyvį”, o paskui fakultete pašaipuoliai neleido man praeiti. Ir vis dėlto, sulaukęs pasiūlymo sudalyvauti antrajame skrydyje, atsisakiau; iš dalies dėl to, kad nenorėjau liūdinti motinos — koksai kilnumas! — iš dalies dėl bailumo — čia kilnumu nė nedvelkė! Dėdės bibliotekoje suradau ano meto laikraščius ir parodžiau Martinai „įžymiąją” fotografiją. Ji savo ruožtu parodė man kitą nuotrauką: ekspedicijos viršininko Polio Bernadako paskaitoje penktoje klausytojų eilėje pieštuku buvo apvestos jaunuolio ir merginos galvos.

— Čia Mišelis ir aš. Man tai buvo didi diena!

— O žinote, tądien mudu, ko gero, buvome susitikę! Aš padėjau Bernadakui demonstruoti skaidres!

Pro didinamąjį stiklą nuotraukoje įžiūrėjau tuomet dar pusiau vaikišką Martinos veidelį.

Šitaip kas vakarą darėmės vis artimesni, kol kartą, jau nebeatmenu kaip, pradėjome į kits kitą kreiptis „tu”. O vieną vakarą kai Mišelis lūkuriavo ant namo slenksčio, mudu atėjome susikibę už rankų. Mišelis vylingai nusišypsojo, pakėlė rankas viršum mūsų galvų ir iškilmingai pareiškė:

— Laiminu jus, mano vaikai!

Mudu sumišę susižvalgėme.

— Kas yra? Galbūt suklydau?

Atsakėme sykiu:

— Paklausk Martinos!

— Paklausk Žano!

Ir visi trys prapliupome juoku.

Kitą dieną Tarybos posėdyje išdėsčiau savo seniai sumanytą ekspedicijos planą

— Ar įstengsite, — kreipiausi į Etranžą — perdirbti krovininę mašiną į savotišką lengvą šarvuotį su diuralio šarvu ir automatinės patrankos bokštu? Tai būtina Telo tyrimui.

— O kam apskritai reikalingas toks tyrimas? — įsiterpė Lui.

— Nepaprastai reikalingas. Tu žinai, žaliavos turim nedaug. Geležies rūdos pakaks vos keleriems metams ir tai tik tuo atveju, jei taupysime kaip įmanydami. Mus supa pelkės ir stepės, kuriose labai sunku ieškoti klodų. Turime nusigauti iki kalnų. Beje, gal ten aptiksime ir miškus, kurie aprūpintų mus mediena, antraip netruk sime iškirsti visus aplinkinius medžius, o jų ir šiaip liko nebedaug. Gal sutiksime mums naudingų gyvūnų, gal surasime anglies — kas žino! O gal aptiksime tokią vietą, kurioje nėra hidrų. Vargu ar jos skrenda toli nuo savo pelkių!

— Kiek degalų tau reikės?

— O kiek suvaitoja geriausias sunkvežimis?

— Dvidešimt du litrus šimtui kilometrų. Su kroviniu ir prastuose keliuose išdegins iki trisdešimties.

— Tarkime, tūkstančio dviejų šimtų litrų. Tuomet mūsų veiklos spindulys sieks du tūkstančius kilometrų. Taip toli važiuoti neketinu, bet reikia įvertinti visokiausius vingius.

— Kiek žmonių tu prašai?

— Įskaitant mane, septynių. Ketinu pasiimti Belterą, jis jau išmoko skirti pagrindinius mineralus; Mišelį, jeigu jis panorės…

— Žinoma, panorėsiu! Jau seniai svajoju tyrinėti planetas iš arti, ne vien per teleskopą.

— Tu man labai padėtum, nustatant topografinius aukščius. Gi dėl likusiųjų dar neapsisprendžiau.

Ekspedicijos planas buvo patvirtintas vienbalsiai — neskaitant Šarnjė prieštaravimų. Jau kitą dieną Etranžas liepė darbininkams pradėti sunkvežimio tobulinimo darbus.

Pasirinkome mašiną su sudvigubintais užpakaliniais bakais. Pernelyg trapius stiklus pakeitėme pleksistiklu, pasiskolinę jo iš observatorijos atsargų, patikrinome visas spynas ir prie stiklo pakė— lėjų įtaisėme diuralio lakštus, kurie nelaimės atveju galėjo aklinai uždaryti langus. Pertvarą tarp kabinos ir priekabos išardėme, priekabą praplatinome ir pavertėme kajute su pusapvaliu stogu, plieninių lankų karkasą uždengėme storais diuralio lakštais. Ant stogo įtaisėme besisukantį bokštelį su automatiniu dvidešimties milimetrų kulkosvaidžiu; šaulys galėjo sukioti jį, spaudydamas pedalą. Dar pasiėmėme penkiasdešimt toliašaudžių šimto dešimties centimetrų ilgio raketų, du rankinius kulkosvaidžius ir keturis automatus. Patrankai parūpinome aštuoniasdešimt užtaisų, kulkosvaidžiams — po šešis šimtus šovinių, automatams — po keturis šimtus. Atsarginius degalus supylėme į šešis papildomus dviejų šimtų litrų talpos bakus. Priekaboje įrengėme dviem eilėm išrikiuotus šešis atlenkiamus gultus, po tris vienas viršum kito, ir mažą sudedamą stalelį. Sukrovėme dėžes su maisto atsargomis — jos turėjo atstoti ir kėdes. Instrumentai, prietaisai, sprogmenys, geriamo vandens bakai ir mažas siųstuvas-imtuvas užėmė visus laisvus kampus, o tą, kas netilpo, pririšome ant stogo. Ten pat aplinkui bokštelį sugulė šešios naujos mūsų šarvuočio padangos. Kajutę apšvietė dvi lempelės, šviesa sklido ir per tris iš vidaus uždaromus langus. Šarve išgręžė— me šaudymo angas. Iš naujo perrinkome visą variklį, visą pavarų dėžę, ir mano žinioje atsidūrė pakankamai galinga kovinė mašina, kuriai nebaisios jokios hidros. Degalų turėjo pakakti keturiems tūkstančiams kilometrų, o maisto atsargų — dvidešimt penkioms dienoms. Bandymų metu sunkvežimis lengvai riedėjo keliu šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, bet kalvotoje vietovėje derėjo tikėtis daugiausiai trisdešimties.

Tuo metu aš toliau rinkau įgulą. Jau turėjau sąrašą su šešiomis pavardėmis.

Ekspedicijos vadovas ir geologas — Žanas Burnė; viršininko pavaduotojas — Breforas; zoologas ir botanikas — Vandalis; šturmanas — Mišelis Sovažas; geologas-žvalgybininkas — Belteras; mechanikas ir radistas — Polis Šeferis. Pastarasis, kadaise laivo mechanikas, buvo Lui bičiulis.

Nežinojau, ką pasirinkti septintuoju. Norėjau pakviesti Masak— rą, bet tas neturėjo teisės išvykti iš kaimo, kur daktaro pagalbos gali prireikti kiekvieną minutę. Kažkur išėjau, ant stalo palikęs savo popierius, o grįžęs radau užpildytą sąrašą — po šešiomis pavardėmis drąsiu Martinos braižu buvo prirašyta: „Sanitarė ir virėja — Martina Sovaž”.

Kad ir kaip stengėmės mudu su Mišeliu, merginos perkalbėti nepavyko. Galiausiai net apsidžiaugiau, kai Martina privertė mane pasiduoti: ji buvo stipri, narsi, puikiai šaudė, be to, buvau tikras, kad mūsų šarvuotyje bijotis nėra ko.

Paskutinieji pasiruošimai artėjo į pabaigą Kiekvienas kur galėdamas sukišo savo knygas ir asmeninius daiktus, kiekvienas išsirinko sau gultą. Martina užėmė patį viršutinį dešinėje, o aš — kairėje. Po manimi įsitaisė Vandalis ir Breforas, žemiau Martinos — Mišelis ir Belteras. Šeferio laukė nakvynė ant vairuotojo sėdynės: jo šimtui šešiasdešimčiai centimetrų kabina buvo pakankamai plati. Baimindamiesi, jog viduje bus pernelyg karšta, įrengėme papildomą ventiliatorių. Per stogo liuką kopėtėlėmis galėjome užkopti viršun, bet menkiausio pavojaus atveju privalėjome nedelsdami slėptis priekaboje.

Ir štai išaušo žydrosios dienos rytas, kai galiausiai visi sėdome į savo vietas. Įsitaisiau prie vairo. Mišelis ir Martina — šalia manęs, Šeferis, Vandalis ir Breforas išlipo ant stogo, o Belteras įsiropštė į patrankos bokštelį; su manimi jis galėjo susisiekti telefonu. Prieš išvykdamas įsitikinau, jog vairuoti mašiną, taisyti įprastus gedimus ir šaudyti kulkosvaidžiu geba kiekvienas ekspedicijos dalyvis.

Paspaudžiau rankas draugams, atsisveikindamas apglėbiau dėdę bei brolį — ir išvykome. Pasukome keliu į pilį. Belteras per bokšto liuką ilgai mojo Idai, kuri atsiliepdama mosavo skarele.

Buvau susijaudinęs, laimingas ir visa gerkle plėšiau dainą. Pravažiavome griuvėsius, paskui nuriedėjome palei siaurąjį geležinkelį ir nauju, neseniai pažymėtu keliu nusigavome iki rūdvietės. Stebėtojai buvo savo vietose. Vieni darbininkai vaikštinėjo grupelėmis, laukdami pamainos, kiti užkandžiavo. Draugiškai atsisveikinome ir nuvažiavome tolyn, {stepę, per pilką Telo planetos žolę.

Iš pradžių tai šen, tai ten dar pasitaikydavo žemiškųjų augalų, bet veikiai jie dingo. Po valandos už nugaros liko paskutinės regimos vėžės, galutinis taškas, kurį buvome pasiekę savo žvalgybos metu. Priešais mus dryksojo nepažinta planeta.

Lengvas vakaris šiureno žolę, kuri treškėdama gulė po sunkvežimio ratais. Dirva buvo kieta ir stebėtinai lygi. Pilkoji stepė plytėjo aplink kiek tik užmatė akys. Pietuose susitelkė reti balti debesėliai, „paprasti debesys”, kaip pastebėjo Mišelis.

— Kokia kryptimi važiuojame? — paklausė jis, dėliodamas ant planšetės šturmano prietaisus.

Paaiškėjo, kad Telo planeta turi tokį pat nuolatinį magnetinį lauką kaip ir Žemė, ir mūsų kompasai veikė puikiai, skirtumas tik tas, kad čia viskas buvo atvirkščiai, ir šiaurinis strėliukės galas rodė į pietus.

— Iš pradžių tiesiai į pietus, paskui į pietryčius. Šitaip aplenksime pelkę. Šiaip ar taip, labai tikiuosi, jog aplenksime. Paskui tiesiai link kalnų.

Vidudienį sustojome ir pirmąkart papusryčiavome „sunkvežimio šešėlyje”, kaip išsireiškė Polis Šeferis. Tas šešėlis buvo veikiau įsivaizduojamas nei realus. Dar laimė, kad mus gaivino menkas vėjelis.

Linksmai gurkšnojome vyną, tik ūmai žolė greta mūsų suvilnijo, ir išjos išniro plokščioji gyvatė. Neleisdama mums atsitokėti, ji metėsi į priekį ir įsisiurbė… tiesiai į kairįjį priekinį sunkvežimio ratą. Iš padangos tučtuojau šnypšdamas išsiveržė oras.

— Ak, kad tave! — nusikeikė Polis, liuoktelėjo į kabiną ir po akimirkos iššoko su kirviu rankose.

— Nesugadinkite jos, meldžiu! — sušuko Vandalis, tačiau Polis nekreipė dėmesio; jis vienu smūgiu perkirto gyvatę, ir dar taip, jog kirvio ašmenys sulindo į dirvą iki pat rankenos. Mes net susirietė— me iš juoko.

— Tikriausiai šis grobis jai pasirodė sausokas, — pratarė Mišelis, stengdamasis pražioti gyvatės nasrus. Šiam tikslui teko griebtis replių. Išmontavę ratą įsitikinome, jog plokščiojo padaro skrandžio sultys pasižymi neįtikėtina galia: guma jau susiraukšlėjo, o protektorius aplink dūrio vietą išnyko be pėdsako.

— Atleiskite, — pratarė Mišelis, pasigręždamas į plokščiosios gyvatės liekanas. — Nežinojau, madam, kad jūs galite virškinti kaučiuką!

Nuvažiavome tolyn, riedėdami vidutiniu dvidešimt penkių-tris— dešimties kilometrų per valandą greičiu. Kelis kartus mėginau pasukti į kairę, bet tenai vis dar tyvuliavo pelkė. Naktis praėjo ramiai. Tiktai kitą dieną, po trijų spartaus važiavimo valandų, galų gale įstengėme pakeisti kryptį. Aplink po senovei šnarėjo pilka žolė, retsykiais pasitaikydavo krūmokšnių, kelis kartus teko apvažiuoti griovius. Judėjome link kalnų, stūksančių ties horizonto linija.

Dešimtą valandą oras subjuro, o kai sustojome užkąsti, lietus negailestingai čaižė diuralio stogą. Pavalgėme, neišlipdami iš mašinos. Tuo tarpu lietus virto liūtimi, matomumas visai suprastėjo, ir aš nusprendžiau palaukti.

Pravėrėme langus, įsileisdami gryno oro, ir įsitaisėme kas kur — vieni ant gultų, kiti aplink stalą. Aš pusiau gulom tysojau ant priešakinės sėdynės, Mišelis su Martina sėdėjo ant slenksčio tarp kabinos ir priekabos. Tingiai čiurleno pašnekesys. Mudu su Mišeliu dūmijome pypkes, likusieji traukė cigaretes. Kažkokio laimingo atsitiktinumo dėka kaime išliko didelės tabako atsargos, be to, vienas gyventojas „atsigabeno” nedidelį tabako lauką tad dabar auginome jį patys, nesibaimindami valdininkų sankcijų.

Lietus pliaupė septyniolika valandų iš eilės ir, pasak budinčiųjų, nesiliovė nė akimirkai. Kai prabudome ryte, vis dar lijo, nors ir nebe taip stipriai. Visą lygumą užliejo vanduo, tankios puvenos lėtai siurbė drėgmę. Mišelis pamėgino pajudinti šarvuotį iš vietos; sunkvežimiukas užbuksavo, bet paskui ėmė ristis, atsargiai didindamas greitį.

Trečiosios dienos pabaigoje pažymėjau, kad pravažiavome jau šešis šimtus penkiasdešimt kilometrų ir pastebimai priartėjome prie kalnų. Vietovė keitėsi: dabar aplink rikiavosi kalvų grandinės, nu— drykusios iš pietvakarių į šiaurės rytus. Tarp dviejų tokių grandinių man pavyko padaryti labai svarbų atradimą.

Jau vakarėjo. Sustojome rausvos molingos kalvos papėdėje — čia neaugo netgi žolė. Pasičiupau automatą, išlipau iš sunkvežimio ir iškeliavau pasivaikščioti. Ėjau neskubėdamas, retsykiais dirsteldamas į dangų ir mąstydamas apie tai, ar Telo planetoje galima taikyti žemiškosios geologijos dėsnius. Kai jau galvojau gausiąs teigiamą atsakymą ore man pasivaideno kažkas keista, nepaaiškinama, tačiau labai pažįstama. Sustojau. Priešais plytėjo nedidelė riebaluota pelkė, apžėlusi skurdžia augmenija: iš vaivorykštine plėvele aptraukto vandens tik šen bei ten styrojo rusvos, tarsi surūdijusios žolės kuokštai. Iš netikėtumo net pašokau: nuo pelkės dvelkė nafta!

Priėjau arčiau. Ten, kur pelkė nežymiai įsigraužė į krantą, į paviršių veržėsi dujų burbuliukai. Nuo žiebtuvėlio ugnies jie lengvai įsiliepsnodavo, bet tai dar nieko nereiškė — paprastos pelkių dujos taip pat dega. Betgi vaivorykštinė plėvelė… Pagal visus požymius čia buvo naftos ir, regis, nelabai giliai. Ištyrinėjau vietovę. Molis, iš kurio sudaryta kalva, šioje vietoje perėjo į tamsų skalūną, o už šimto metrų nuo pelkės skalūno klodas rėmėsi į balto kalkakmenio skardį. Visi sprūdžio požymiai! Mažumą sunerimau. Po sprūdžio nafta galėjo išsilieti paviršiuje — tuomet santalka būtų prarasta, — bet galėjo ir pasilikti kažkur visai negiliai. Kad ir kaip ten būtų, viena neabejotina: naftos Telo planetoje yra, ir mes vienaip ar kitaip įstengsime ją išgauti.

Maršrutiniame žemėlapyje uoliai pažymėjau šią vietą, ir mes vėl leidomės į kelią iš pietų aplenkdami kalnų grandinę, tiksliau pasakius, aukštas kalvas, kadangi nė vienos aukštis neviršijo aštuonių šimtų metrų. Tai buvo klintinė grandinė, matyt, atsiradusi visai neseniai: erozijos pėdsakai dar beveik nepastebimi. Viename atskilusiame luite aptikau kriauklę, panašią į žemiškąjį brachiopodą. Vadinas, Telo planetoje, neskaitant bekaulių hidrų, gyvena ar gyveno būtybės su tvirtu šarvu.

Augmenija kaip buvo, taip ir liko skurdi bei monotoniška: pilka žolė bei pilkšvai žali „medžiai”, tiksliau pasakius, paprasčiausi krūmai. Kai sustodavome poilsiui, Vandalis paversdavo stalą laboratorija ir palinkdavo prie mikroskopo, tačiau jam iki šiol nepavyko ap tikti nieko sensacinga. Augalų ląstelės tokios pat, kaip ir Žemėje, neskaitant to fakto, jog daugelis turėjo viso labo vieną branduolį. Visi augalai buvo bežiedžiai: jie dauginosi sporomis, kaip Žemėje paleozojaus eroje.

Išsyk už kalvų grandinės išvydome galingą kalnagūbrį su snieguotomis viršūnėmis. Centrinis atrodė ypač šauniai! Gigantiška jo apimtis stulbino akį. Stebėtinai taisyklingos geometrinės formos kalnas stūksojo lygumoje milžinišku kūgiu — didingas, juodas it naktis, pasidabinęs akinama sniego kepure. Jį pavadinome Tamsos viršukalne.

Dabar važiavome juodojo milžino link. Mišelis mikliai apskaičiavo jo aukštį ir net švilptelėjo iš nuostabos:

— Oho! Ne mažiau kaip dvylika tūkstančių septyni šimtai metrų!

— Dvylika? Vadinas, jis aukštesnis už Everestą…

— Taip, daugiau nei trim kilometrais.

— Bet kodėl gi taip gerai matyti viršūnė? Juk ji turėtų būti aukščiau debesų?

— Nes debesų dabar kaip tik nėra. Ir apskritai jie Telo planetoje, regis, reti svečiai. Užtat kai susirenka!.. Atmeni užvakarykščią liūtį?

— Ko gero, lietūs čia ne tokie reti, kaip manai. Be jų visa ši augmenija jau seniai būtų žuvusi.

Be jokių nuotykių riedėjome Tamsos viršukalnės link, kol visai netikėtai radome beveik neįveikiamą kliūtį. Visureigis ėmė riedėti nuožulniu šlaitu, ir apačioje, plataus slėnio dugne, išvydome upę. Jos krantuose žėlė į medžius panašūs augalai: iš visko, ką regėjome iki šiol, dar niekas taip nepriminė žemiškųjų medžių. Kai kurie netgi žydėjo, ir jų žiedelius Vandalis palygino su kai kurių pli— kasėklių piestelėmis.

Tačiau kaipgi persikelti per upę? Ji nebuvo labai plati, vos poros šimtų metrų, tačiau gili ir srauni, sklidina juodo klaikaus vandens. Gimtojo krašto atminimui pavadinau ją Dordone. Vargu ar veržliuose jos vandenyse galėjo gyventi hidros, bet dėl viso pikto reikėjo būti budriems.

Nusprendėme važiuoti prieš srovę, vildamiesi aptikti tinkamesnę vietą perkėlai, ir vakarop visiškai netikėtai pasiekėme upės ištakas: jau ganėtinai gili ir vandeninga srovė veržėsi iš po krūmokšniais apaugusios kalkakmenio atbrailos. Buvo nelengva suvaldyti šarvuotį, neleisti jam nusprūsti nuo to uolėto tilto, užversto stam biomis nuolaužomis ir išraižyto grioviais, tačiau galiausiai mums visgi pavyko. Kitame krante nusileidome kiek žemiau ir pasukome jau tiesiai link Tamsos viršukalnės.

Kažkokios regėjimo apgaulės dėka mums rodėsi, jog ši viršukalnė šliejasi prie kalnagūbrio, nors iš tiesų ji vieniša stūksojo lygumoje toli priešais likusius kalnus. Monolitiniame milžino kūne spindėjo bazaltas ir juoda lava — dar vienas nesenos vulkaninės veiklos požymis. Skystos lavos paprastai išlygina šlaitų nelygumus, kol galiausiai pačios ima eižėti bei irti.

Plačios sustingusio vulkaninio stiklo — obsidiano — čiurkšlės leidosi link pačios kalno papėdės. Priėjau prie vienos tokios čiurkšlės — nė neįtardamas, kad čia manęs lauks stulbinantis radinys. Ant atbrailos gulėjo krūva obsidiano skeveldrų. Viena jų patraukė mano dėmesį. Atrodė, kad nuolaužai dirbtinai suteikta lauro lapo forma. Lygiai tokius pat strėlių antgalius gamino mūsų tolimi žemiškieji protėviai soliutrė[3] epochoje.