Kosmoso robinzonai

JĖGA PRIEŠ SMURTĄ

Dvylika savanorių ėjo į žvalgybą prie pilies ir buvo sutikti sunkiojo dvidešimties milimetrų kulkosvaidžio serija. Įrodymui vaikinai parsinešė nesprogusią kulką.

— Dabar jums aišku? — paklausė Lui. — Tų atmatų ginklai kur kas geresni už mūsiškius. Tokiems daikteliams, — jis parideno ant delno sprogstamąją kulką — mes tegalime priešpastatyti triušių medžioklės šautuvus ir megafoną — įtikimumo dėlei… vienintelis rimtas ginklas — tėtušio Boriu vinčesteris.

— Ir du automatai, — pridėjau aš.

— Artimam mūšiui, ne toliau trisdešimties metrų. Be to, kiekgi beliko šovinių? O kautis vis vien teks: šitaip palikti negalima. Tavo sesuo, Mišeli, irgi nesaugi, net observatorijoje.

— Niekšai! Jeigu jie išdrįs…

— Jie išdrįs, seni, išdrįs! Mūsų apie penkiasdešimt, mes apsiginklavę kuo pakliuvo, o jų pusėje — gal šešiasdešimt vyrų ir puikūs ginklai. O čia dar toji skraidanti žalia dvėseliena, velniai ją rautų! Ak, jei su mumis būtų Konstanas!..

— Kas jis?

— Inžinierius Konstanas, raketų specialistas. Atleisk, tu nežinai, mūsų gamykla be viso kito turėjo leisti ir kovines raketas lėktuvams. Prištampavome pilną sandėlį korpusų, betgi tai tik metaliniai vamzdžiai, užtaisų jiems nėra. Na, taip, žinoma, chemijos laboratorijoje liko viskas, ko reikia įdarui, bet kas gi įstengs jį pagaminti? Chemikų neturime!

Stvėriau Lui už pečių ir ėmiau sukti aplink, liuoksėdamas iš džiaugsmo.

— Lui, seni, mes išgelbėti! Ar žinai, kad mano dėdė — artilerijos atsargos majoras?

— Žinau, tik kas iš to? Patrankų vis vien neturime.

— Ir nereikia! Paskutiniuosius metus jis tarnavo priešlėktuviniuose raketiniuose daliniuose ir daug išmano apie raketas. Jeigu

jūs ten išties turite cheminių medžiagų, viskas gerai! Dėdė su Be— venu viską padarys kaip reikiant. Blogiausiu atveju užtaisysime raketas juoduoju paraku, mums ypatingo tolumo nereikia.

— Ko gero, betgi tai truks bent dešimt ar penkiolika dienų. O tuo tarpu…

— O tuo tarpu reikia kuo nors patraukti senjorų iš pilies dėmesį. Nagi, palūkėk!

Nukūriau į ligoninę, kur dar gulėjo Breforas ir mano brolis.

— Klausyk, Poli, — uždusęs kreipiausi į jį, — ar galėtum pastatyti romėnišką katapultą?

— Žinoma. Tačiau kam?

— Reikia apšaudyti pilį. Kiek toli gali skrieti katapultos užtaisas?

— O, viskas priklauso nuo užtaiso svorio. Žodžiu, nuo trisdešimties iki šimto metrų. Pakaks?

— Pakaks! Daryk brėžinį.

Grįžęs pas Lui su Mišeliu, išdėsčiau jiems savo planą.

— Neblogai, — pagyrė Lui. — Bet šimtas metrų — tik šimtas metrų, o dvidešimties milimetrų kulkosvaidis pliekia kur kas toliau!

— Kiek prisimenu, prie pilies yra dauba, į kurią galima atvažiuoti šalutiniu keliu. Ten ir pastatysime katapultą.

— Kiek suprantu, tu nori svaidyti į juos savadarbes bombas, įdarytas geležies laužu, — pratarė Mišelis. — Bet kurgi imsi sprogmenų?

— Akmens skaldykloje yra bent trys šimtai kilogramų dinamito, jį atvežė prieš pat katastrofą

— Na, su tokiomis pajėgomis pilies nepaimsi, — papurtė galvą Mišelis.

— O mes ir neketiname. Svarbiausia — išlošti laiko. Lai sau mano, kad mes tik veltui eikvojame jėgas ir šaudmenis! Tokiu būdu spėsime pagaminti raketas.

Ir papasakojau Mišeliui, ką sužinojau iš Lui.

Tarybos įsakymu Bevenas pasiuntė žvalgus patyrinėti priešo teritorijos. Tie patys žvalgai turėjo pranešti ir apie pasirodžiusias hidras; davėme jiems mažą siųstuvėlį, kurį laisvalaikiu surinko Etranžas. Po to ėmėmės ręsti katapultą: sukalėme rėmą, išskobėme šaukštą (šiam tikslui teko paaukoti jaunutį uosį) ir išmėginome tą prieštvaninį pabūklą, švysteldami kelis akmens luitus. Akmenys skriejo pakankamai toli, tad pastatėme dar dvi katapultas.

Veikiai mažutė mūsų armija, vadovaujama Beveno, iškeliavo pilies link. Savanoriai važiavo trimis sunkvežimiais, o jiems įkandin traktoriai tempė katapultas.

Pirmoji savaitė prabėgo bemaž ramiai, įvyko tik keli nereikšmingi susirėmimai. Visą tą laiką gamykloje virė karštligiškas darbas. Devintąją dieną mudu su Mišeliu atvykome į pozicijas.

— Na, kaip, ar viskas parengta? — paklausė mūsų Bevenas.

— Pirmosios raketos bus atgabentos šiandien arba rytoj, — atsakiau.

— Pagaliau! Prisipažinsiu, mums čia ne itin jauku. Jeigu jie ryžtųsi išpuoliui…

Mes nukulniavome į avanpostą.

— Nekiškit nosies, — perspėjo mus tėtušis Boriu. Šis buvęs seržantas ir Antrojo pasaulinio karo veteranas dabar vadovavo avangardui. — Už keteros viską apšaudo kulkosvaidžiai. Kiek supratau, priešininkas turi keturis: du dvidešimtinius ir du veikiausiai septynių su puse milimetro. Be to, automatai.

— Ar galima juos pasiekti katapultomis?

— Nemėginome, — atsakė Bevenas. — Stengėmės neišsiduoti.

— Kas kitoje pilies pusėje?

— Jie įtvirtino viską aplink. Ten suversti medžiai. O svarbiausia — pilėnai apšaudo kelią, tad katapultų artyn nepriveši.

— Gerai, palauksime.

Šliaužte nusigavome iki keteros. Ją apšaudė sunkusis kulkosvaidis.

— Ko gero, šitą būtų galima užčiaupti, — pastebėjo Mišelis.

— Tikriausiai. Tačiau vis vien neatakuosime, kol neatveš raketų. Palauksime bent jau iki kitos žydrosios aušros.

Numatytą valandą iš kaimo sunkvežimiu atvažiavo dėdė, Breforas bei Etranžas ir ėmė traukti laukan gausybę dėžių.

— Granatos, — trumpai paaiškino Etranžas.

Tai buvo ketaus vamzdžių nuopjovos su detonatoriais.

— O štai raketos, — pareiškė dėdė. — Mes jas išmėginome. Maksimalus šūvio tolumas — trys su puse kilometro; tikslumas pakankamas. Galvutėse — ketaus nuolaužos ir sprogmenų užtaisas. Tuoj atvyks sunkvežimis su kreipiančiosiomis atramomis. Viso turime penkiasdešimt tokio tipo raketų, tačiau gamykloje jau ruošiamos galingesnės.

— Che-che! — patrynė rankas Bevenas. — Mūsų artilerija gausė-

ja!

Tą akimirką į daubą įsirito vienas savanoris.

— Jie mosuoja balta vėliava! — pranešė jis.

— Nejau pasiduoda? — nepatikliai paklausiau aš.

— Ne, nori atsiųsti parlamentarą.

— Atsakymas: „Lai siunčia”, — įsakė Bevenas.

Priešininko pusėje pakilo žmogus ir, mosuodamas balta nosine, pasuko mūsų link. Tėtušis Boriu pasitiko jį pusiaukelėje ant niekieno žemės ir atlydėjo į mūsų pozicijas. Pasirodo, mus nusprendė aplankyti patsai Šarlis Honegeris.

— Ko jums reikia? — paklausė Bevenas.

— Noriu pasišnekėti su jūsų vadeivomis.

— Priešais jus keturi „vadeivos”.

— Norėdamas išvengti bereikalingo kraujo praliejimo, siūlau jums štai ką: jūs paleidžiate savo Tarybą, sudedate ginklus ir perduodate valdžią mums. Tuomet jums nieko nenutiks.

— Na, aišku, jūs paprasčiausiai paversite mus vergais, — atsiliepiau aš. — Štai mūsų pasiūlymas: jūs grąžinate pagrobtas merginas ir pasiduodate. Jūsų žmones perimsime savo žinion, o jus ir jūsų tėvą iki teismo pasodinsime į kalėjimą.

— Įžūlumo jums nestinga! Pažiūrėsim, ką jūs mums padarysite su savo medžioklinėmis pliauškynėmis.

— Perspėju, — įsiterpė Mišelis, — jei nukausite bent vieną mūsų žmogų, mes jus pakarsime.

— Pasistengsiu nepamiršti!

— Kadangi nepageidaujate pasiduoti, — tęsiau, — siūlau pagrobtas merginas, o taip pat jūsų seserį bei madmuazelę Diušer nugabenti į saugią vietą, kad ir ant štai tos kalvos.

— Nieko nebus! Nei Medė, nei mano sesuo ničnieko nesibijo, o į likusias man nusispjaut. Jeigu žus šitos, po pergalės rasis kitų. Kad ir jūsų sesikė…

Nespėjęs baigti sakinio, niekšas žnektelėjo ant žemės su pamušta akim: Mišelis veikė mikliau už mane.

Šarlis Honegeris atsistojo blykšdamas nuo įtūžio.

— Jūs smogėte parlamentarui, — sušnypštė jis.

— Tu šunsnukis, o ne parlamentaras. Nešdinkis, kol sveikas!

Įžūlėlį išlydėjo sustiprintas konvojus.

Kai tik Honegeris dingo už keteros, į daubą įriedėjo antrasis sunkvežimis, ir mes skubiai surinkome raketų paleidimo atramas.

— Po dešimties minučių atidengsime ugnį, — pratarė Bevenas. — Tik gaila, kad neturime stebėjimo punkto.

— O antai ta kalva tiktų? — paklausiau, rodydamas į statų gūbrį, stūksantį maždaug per penkiasdešimt metrų už mūsų pozicijų.

— Ten nėra jokios priedangos.

— Užtat iš ten turi matytis netgi pati pilis! Mano regėjimas puikus, be to, pasiimsiu telefoną. Laido turėtų pakakti.

— Aš su tavim, — pasisiūlė Mišelis.

Mudu ėmėme kopti aukštyn, pakeliui išvyniodami telefono laidą tačiau nepasiekėme nė pusės šlaito, kai pasigirdo čaižus spragsėjimas ir į visas puses pažiro akmenų skeveldros: mus pastebėjo. Prigludę prie uolos, aplenkėme viršūnę ir toliau kopėme priešingu šlaitu.

Iš viršaus priešo linijos matėsi kaip ant delno. Nuo priekin atsikišusio nedidelio posto su sunkiaisiais kulkosvaidžiais į užnugarį vedė gili tranšėja. Flanguose išsimėtė automatininkų lizdai bei pavieniai apkasai, kuriuose krutėjo žmonės.

— Siuvėjas minėjo, kad jų čia penkiasdešimt ar šešiasdešimt, bet, sprendžiant iš įtvirtinimų linijų, turėtų būti daugiau, — pastebėjo Mišelis.

Maždaug per kilometrą nuo mūsų kalvos šlaite aiškiai matėsi laukymė, o jos viduryje — pilis. Prie statinio tolydžio pasirodydavo ir dingdavo keturi taškai.

— Kaip apmaudu, jog Vandalis sudaužė savo binoklį!

— Taip, gaila, — sutikau. — Mums liko tik teleskopai. Galingos mašinos, betgi jų nepajudinsi iš vietos!

— Palauk, o kodėl negalėtume nuimti nuo teleskopo mažo ieškiklio?

— Dar spėsi. Vargu ar pilį užimsime šiandien.

— Alio! Alio! — sutreškėjo telefonas. — Po dešimties minučių atidengiame ugnį. Stebėkite!

Dirstelėjau į mūsų pozicijas: pusė savanorių, išsidėsčiusių grandine, prigludo dauboje prie pat keteros; likusieji triūsė prie katapultų. Etranžas ir mano dėdė uoliai statė kreipiančiąsias raketų atramas. Sunkvežimiai jau išvažiavo.

Lygiai aštuntą trisdešimt šešios ugnies čiurkšlės išsiveržė iš daubos ir pakilo aukštai į dangų, palikdamos juodas dūmų uodegas. Paskui pėdsakas nutrūko: raketos išeikvojo kurą. Parko aikštelėje priešais pilį suspindo tvyksniai, išsipūtė dūmų debesėliai. Po kelių sekundžių išgirdome sprogimų aidą

— Per arti. Iki pilies dar apie trisdešimt metrų, — pranešiau į telefoną. Terasoje pasirodė keturios juodos figūrėlės.

Vėl pakilo šešios raketos. Šįkart jos krito tiksliai: viena susprogo stačiai terasoje, ir mažosios figūrėlės pargriuvo; paskui trys pakilo ir nutempė vidun ketvirtąją. Antroji raketa smogė į pilies langą. Likusios sprogo, atsitrenkusios į sienas, kurios, regis, beveik nenukentėjo.

— Tiesiai į taikinį! — sušukau.

Įkandin pakilo dar aštuoniolika raketų. Viena jų kirto į Honegerio automobilį, paliktą namo dešinėje, ir uždegė jį.

— Nebežiūrėkite į raketas, — pasigirdo Beveno balsas. — Dabar koreguokite katapultų veiksmus.

Trys pirmieji užtaisai perskriejo kulkosvaidininkų postą.

— Mažumą per toli, — pakildamas pranešė Mišelis.

Trūktelėjau jį žemyn: nepajėgdamas pasiekti mūsų žmonių, prigludusių dauboje, priešas kulkosvaidžių bei automatų ugnimi ėmė laistyti mus. Kelias minutes neįstengėme kilstelti galvų, kulkų spiečius dūgzdamas švilpė virš mūsų, versdamas spaustis į akmenis, dvidešimties milimetrų kulkosvaidžio serijos talžė uolą visai šalia, gal per sprindį nuo stebėjimo posto.

— Laimė, kad jie neturi distancinių užtaisų!

— Reikės įtvirtinti šitą stebėjimo punktą. O kol kas verčiau leiskimės žemyn, — pasiūliau aš.

Kulkosvaidis nutilo, automatai taip pat nutraukė ugnį.

— Atidengiame ugnį į priešo pozicijas! — pranešė telefonas. — Stebėkite!

Raketos sproginėjo atvirose vietose ar eglyno tankmėje, nepa— darydamos didesnės žalos — neskaitant padegtos šiaudų kupetos.

Priešas vėl atidengė ugnį, tačiau dabar taikėsi į daubos keterą. Vienas mūsų žmogus sužeistas nušliaužė žemyn. Veikiai atriedėjo sunkvežimis su stambesnio kalibro raketomis; iš kabinos iššoko Masakras.

— Katapultos, dėmesio… salvė!

Šįkart visos bombos sprogo priešo poste. Iš ten pasigirdo klyksmai, aimanos, tačiau kulkosvaidis nenutilo.

— Štai tau akivaizdus išgaubtos ugnies pranašumas poziciniame kare, — pratarė Mišelis. — Plokščia ugnimi jie ničnieko negali mums padaryti, o mes anksčiau ar vėliau suskaldysime jų urvą.

— Nesuprantu, kodėl jie nemėgina užimti daubos keteros?

— Ataką lengva atmušti.

— Pažvelk, ką aš tau sakiau! Dėmesio! — į telefoną riktelėjo Mišelis. — Šeši žmonės šliaužia iš kairės. Matote?

Keturi savanoriai perbėgo į kairįjį flangą. Priešas taip nuožmiai laistė daubos keterą ugnimi, jog išsilaikyti ten tapo nebeįmanoma, ir tėtušis Boriu su savo žmonėmis atsitraukė. Iš priešo apkasų iššoko bent trisdešimt žmonių. Jie bėgo, griuvo kniūpsti ir kilo vėl.

— Ataka visu frontu! — pranešė Mišelis.

Kairėje vėl prasidėjo susišaudymas. Bevenas leido atakuojantiems atsidurti per penkiolika metrų nuo daubos, tada davė įsakymą granatsvaidininkams. Ketaus vamzdžių nuopjovos, įdarytos sprogmenimis, suveikė nepriekaištingai, nukaudamos ar sužeisdamos vienuolika žmonių. Priešui nespėjus atsitraukti, vinčesteriu apsiginklavęs tėtušis Boriu patiesė dar du. Kairiajame flange žuvo vienas mūsiškis, du buvo sužeisti, o priešininkas neteko keturių. Vieną pavyko paimti į nelaisvę, tačiau visa dešinioji kareivio ranka buvo sudraskyta karteče, ir vyrukas nukraujavo anksčiau, nei Masakras suskubo jam į pagalbą.

Katapultos nepaliaudamos svaidė bombas dar penkiolika minučių. Dvyliktoji salvė buvo itin sėkminga: viena bomba pataikė į priešo postą, ir kulkosvaidis nutilo, šįsyk jau galutinai. Trys automatai buvo priversti užsičiaupti, o ketvirtasis nutilo pats: matyt, užsikirto užraktas. Tuomet savanoriai pakilo į ataką. Du mūsiškiai buvo sužeisti, gi likusieji įsiveržė į priešo apkasus ir paėmė tris belaisvius; kiti spėjo atsitraukti.

Kol žvalgai sėlino į priekį, mes apšaudėme pilį, ir maždaug dešimt raketų pasiekė tikslą. Aš smalsiai stebėjau pirmųjų šešių stambaus kalibro raketų skrydį. Šį kartą sienos nebeišlaikė, ir sugriuvo visas pastato sparnas.

Trumpa belaisvių apklausa padėjo nustatyti varžovo pajėgas. Jie neteko dvidešimt devynių žmonių (septyniolika žuvusių, dvylika sužeistų), tačiau pilyje liko dar apie penkiasdešimt gynėjų. Po pirmosios pergalės mes užgrobėme du automatus, veikiantį dvidešimties milimetrų kulkosvaidį ir daug šaudmenų. Mažoji mūsų armija išsyk tapo neišmatuojamai galingesne.

Laukėme žvalgų, nenutraukdami ugnies, ir veikiai pilyje tvykstelėjo gaisras. Galų gale žvalgai sugrįžo. Antrąją priešo gynybos liniją esančią per du šimtus metrų nuo pilies, sudarė apkasai su trimis kulkosvaidininkų postais ir atskirais automatininkų lizdais. Baigdamas pranešimą tėtušis Boriu pridėjo:

— Nesuprantu, ką jie ketino veikti su visais šiais ginklais? Juk negalėjo numatyti, kas mums nutiks! Reiks apie juos pranešti policijai.

— Taigi mes dabar ir esame policija, seni!

— Tiesa, aš ir pamiršau. Na, tuomet viskas kur kas paprasčiau!

Bevenas kartu su mumis užkopė į kalvos viršūnę, atidžiai apžiūrėjo vietovę ir paprašė Mišelio paskubomis brūkštelti planą. Mišelis greit atliko užduotį: laisvalaikiu jis piešdavo ir, tiesą sakant, piešdavo puikiai.

— Jūs su dviem kariais pasiliekate čia, — nusprendė Bevenas, — artilerija taip pat pasilieka. Aš pasiimsiu tik kulkosvaidį ir katapultą. Turiu tris signalines raketas, kai pamatysite jas — nutraukite ugnį. Priešo apkasai driekiasi palei tą neaukštą pylimą laukymės apačioje. Ir šaudykite kuo taikliau!

— Masakrą irgi pasiimsite?

— Ne, jis pasiliks čia. Juk Masakras — vienintelis chirurgas šioje planetoje!

— Teisingai. Tačiau nepamirškite, kad esat inžinierius.

Mūsų savanoriai leidosi link pilies, iš paskos tempdami kulkosvaidį ir katapultas. Įsakiau raketininkams atidengti ugnį į priešo apkasus. Apšaudymas truko keturiasdešimt penkias minutes — po dvi raketas per minutę. Iš viso turėjome du šimtus dešimt raketų, gamykla atidavė viską ką galėjo, todėl prisiėjo taupyti.

Neturėdami binoklio, iš savo stebėjimo punkto negalėjome nustatyti priešui padarytos žalos, tad paprasčiausiai stengėmės sutelkti ugnį į centrą ar į pačius apkasų pakraščius, ten, kur žvalgai pastebėjo kulkosvaidininkų lizdus. Po trisdešimt penktosios salvės galiausiai prabilo ir mūsų kulkosvaidis. Keturiasdešimt penktoji smogė stačiai į pylimą. Išsyk po šio smūgio išvydau dūminę signalinės raketos uodegą ir įsakiau nutraukti ugnį.

Kitoje pilies pusėje prasidėjo susišaudymas: mūsiškiai atakavo iš priešakio ir iš užnugario. Lengviau atsidusau pastebėjęs, kad priešo kulkosvaidžiai tyli. Susirėmimas tęsėsi gal dvidešimt minučių. Nuolat aidėjo granatų sprogimai; dusliai sproginėjo katapultų bombos. Paskui viskas nutyko. Mes susižvalgėme, neįstengdami nuslėpti nerimo. Kuo baigėsi ataka? Ar daug aukų? Galiausiai iš miško išniro savanoris, mosuojantis popieriaus lapu. Vos sulaukėme, kol jis nubėgs šlaitu žemyn.

— Viskas gerai, — dusdamas pranešė vaikinas ir ištiesė pranešimą. Mišelis skubiai išvyniojo lapelį ir balsu perskaitė:

— Apkasai užimti. Penki mūsiškiai nukauti, dvylika sužeistų. Priešininkas patyrė didžiulių nuostolių. Maždaug dvidešimt žmonių užsibarikadavo pilyje. Šokite į sunkvežimį ir atvežkite mūsiškiams raketines atramas bei daktarą. Sustokite prie jėgerių namelio. Būkite atsargūs: miške gali slapstytis priešai.

Prie medžiotojų namelio radome Beveną.

— Mūšis buvo karštas ir atkaklus, laimei, greit baigėsi. Jūsų raketos, — Bevenas kreipėsi į dėdę, — tiesiog nuostabios! Be jų ir be jūsų katapultų, — pridėjo jis, atsigręždamas į mane, — mums būtų buvę riesta.

— Kas iš mūsiškių žuvo?

— Trys darbininkai — Salavenas, Frijo ir Roberas. Ir du valstiečiai — nežinau, kuo jie vardu. Čia, namelyje, guli trys sunkiai sužeisti kariai.

Masakras tučtuojau nuskubėjo pas juos.

— Lengvai sužeidė devynis, — tęsė Bevenas, — aš vienas iš jų. — Jis kilstelėjo sutvarstytą kairiąją ranką. — Niekai, skeveldra palei nykštį.

— O kaip ana pusė?

— Daug nukautų ir sužeistų. Trys paskutiniosios salvės kirto tiesiai į apkasus. Eime pasižiūrėti.

Išties, darbas buvo atliktas „švariai”. Net tikra artilerija vargiai būtų įstengusi nuveikti daugiau.

Pamiršę atsargumą kyštelėjome iš apkasų galvas, ir viršum jų tučtuojau sušvilpė automato serija.

— Jiems pavyko išsinešti lengvąjį kulkosvaidį ir vieną automatą, — pratarė Bevenas, — tad verčiau jau jūs, mesjė Burnė, parodykit mūsų žmonėms, kaip statyti raketų atramas.

— Kodėl? Viską padarysiu pats.

— Neleisiu jums rizikuoti!

— Visų pirma, keturiasdešimt trečiaisiais aš dalyvavau italų kampanijoje, o šitie banditai tikrai nėra baisesni už Hitlerį. Antra, aš, kaip ir visi astronomai, turiu per daug kraujo, tad visai nekenktų mažumą jo nuleisti. Trečia, esu atsargos majoras, o jūs viso labo tik leitenantas, tad daugiau jūsų nebegaišinsiu. Ap-link! — juokdamasis pridėjo dėdė.

— Nusileidžiu! Tik būkite atsargus!

Raketų atramas pastatėme apkasuose per du šimtus metrų nuo pilies. Išdidus statinys gerokai nukentėjo: dešinysis sparnas sudegęs, langai ir durys užbarikaduoti. Laukymėje riogsojo pajuodusio metalo krūva — viskas, kas liko iš prašmatnaus Honegerio limuzino.

— Gal žinote, kas nutiko mūsų merginoms? — paklausė Mišelis.

— Vienas belaisvis tvirtina, kad jas dar prieš ataką užrakino giliame rūsyje. Regis, Honegerio dukrelė nepritarė tėtušio planams, tad ją veikiausiai uždarė ten pat. Matyt, mergina norėjo perspėti mus apie brolio ir tėvo kėslus. Reikia taikytis į langus ir duris, — užbaigė Bevenas, kreipdamasis į dėdę.

Pasukome kreipiančiąsias atramas reikiamu kampu. Vos kuris nors iš mūsų kyšteldavo galvą virš apkasų, akimoju imdavo švilpti kulkos. Galiausiai dėdė įjungė elektros kontaktą. Išgirdome trumpą raketų kauksmą bei kurtinantį sprogimą.

— Tiksliai!

Po antrosios salvės raketos pranyko išdužusiuose languose ir sprogo viduje. Priešo kulkosvaidis nutilo. Paleidome dar tris salves. Už mūsų nugarų įsitaisę savanoriai laistė kulkosvaidžių ugnimi žiojinčius pilies langus. Bet štai iš apvalaus pastogės langelio išniro ranka ir ėmė mosuoti balta skepeta.

— Pasiduoda! Seniai metas.

Pilies viduje nuaidėjo dar keli šūviai: matyt, pasidavimo šalininkai ramino tuos, kurie troško kautis iki pabaigos. Balta skepeta dingo, paskui pasirodė vėl. Susišaudymas nutilo. Baimindamiesi klastos, iš apkasų nelindome, tačiau ugnį visgi nutraukėme. Galų gale pro išmuštų durų angą į terasą išėjo žmogus, nešinas balta nosine.

— Eikš arčiau! — įsakė Bevenas.

Žmogus pakluso. Tai buvo visai jaunutis blondinas, malonaus, tačiau išvargusio veido, su giliais įdubusiomis karščiuojančiomis akimis.

— Ar paliksite mus gyvus, jei pasiduosime? — paklausė jis.

— Būsite teisiami. O jei nepasiduosite, visus greičiau nei per valandą išsiųsime į aną pasaulį. Išduokite mums Honegerius ir išeikite laukymėn, iškėlę rankas.

— Šarlis Honegeris nukautas. Jo tėvas gyvas, tačiau mums teko jį apsvaiginti; kai iškėlėme baltą vėliavą senis ėmė šaudyti į mus.

— Kur merginos?

— Jos rūsyje kartu su Ida, atleiskite, su madmuazele Honeger ir Madlena Diušer.

— Jos gyvos, nenukentėjo?

Blondinas gūžtelėjo pečiais.

— Aišku. Ką gi, išeikite, mes laukiam.