Kosmoso robinzonai

PROLOGAS

Neketinu rašyti istorijos apie katastrofą ar Telo užkariavimą: visa, kas nutiko, jau seniai išstudijuota ir išsamiai išdėstyta mano brolio darbuose. Tenoriu papasakoti apie savo gyvenimą. Galbūt jums, mano ir mano bičiulių ainiams, bus įdomu sužinoti, ką patyrė ir išvydo žmogus, gimęs kitoje planetoje ir šiame pasaulyje atsiradęs dėl neregėto bei iki galo neperprasto reiškinio. Jums, gyvenantiems šioje planetoje, kurią laikote sava gimimo teise, sunku suvokti, kiek mes ištvėrėme, kol galiausiai įveikėme neviltį ir supratome, kokia stulbinanti ateitis mūsų laukia.

Kodėl rašau? Ko gero, dabar tik nedaugelis panorės perskaityti šią knygą, nes jos esmė žinoma visiems. Bet aš rašau ateičiai. Atmenu, kaip jums nepažįstamoje Žemėje, skriejančioje kažin kur kosmoso platybėse, istorikai vertino liudininkų prisiminimus. Prabėgs penki ar šeši šimtmečiai, ir manoji knyga taip pat virs vertingu dokumentu, nes ji — pasakojimas liudininko, savo akimis regėjusio Didžiąją Pradžią.

Aš jau senas, sukumpęs ir retsykiais pernelyg daug plepu, bet tuo metu, nuo kurio pradėsiu savo pasakojimą atrodžiau kitaip. Buvau vos dvidešimt trejų — nuo tų laikų šešiasdešimt metų praūžė nelyginant veržli tėkmė! Žinau, jog nūnai tapau žemesnis, mano judesiai nebe tokie miklūs, aš greitai pavargstu ir mane gyvenime mažai kas bedomina — na, nebent vaikai, anūkai bei dar, ko gero, geologija. Man norisi pasėdėti bei pasišildyti saulutėje, jei šitaip galima sakyti: juk saulės čia dvi! Rankos pernelyg virpa, aš negaliu rašyti, todėl diktuoju istoriją savo anūkui Pjerui. Man padeda dienoraštis, kurį rašiau visus šiuos metus. Kai knyga bus baigta, dienoraštį sunaikinsiu. Viskas, kas svarbu, liks knygoje. O kalbant apie mano kuklius džiaugsmus bei nusivylimus… visiškai nenoriu, kad juose raustųsi nenuilstantys ir dažnai negailestingai smalsūs istorikai.

Aš skubu. Tik retsykiais sustoju bei žvelgiu pro langą už ku rio vėjyje siūruoja javai. Ir retsykiais man dingojasi, neva vėl esu savo gimtojoje Žemėje. Bet paskui įsižiūriu įdėmiau ir regiu, jog medžiai meta du šešėlius…